Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Po to, kai kritika, nusižemindama iki nesąmonės svetimomis kalbomis, padarė labai dideles paslaugas savimonei ir kartu tuo išlaisvino pasaulį nuo pauperizmo, ji dar ryžtasi nusižeminti iki nesąmonės praktikoje ir istorijoje. Ji įsisavina „aktualius Anglijos gyvenimo klausimus“ ir duoda mums Anglijos pramonės istorijos apybraižą, kuri tikrai yra kritiška[2].
Žinoma, kritika, kuri pati save patenkina, kuri savyje yra tobula ir užbaigta, negali pripažinti istorijos tokios, kokia ji iš tikrųjų buvo, nes tai reikštų pripažinti blogą masę su visu jos masiniu masiškumu, kai iš tikrųjų kalbama kaip tik apie masės išlaisvinimą nuo to masiškumo. Todėl istorija išlaisvinama nuo jos masiškumo, ir kritika, kuri laisvai elgiasi su savo objektu, kreipiasi į istoriją: „Žinok, kad tu turėjai vykti taip ir taip!“ Visi kritikos dėsniai turi grįžtamojo veikimo jėgą: iki jos dekretų istorija vyko visai kitaip, negu ji vaizduojama pagal kritikos dekretus. Todėl masinė, vadinamoji tikroji istorija kaip tik žymiai ir skiriasi nuo tos kritinės istorijos, kuri vyksta „Literatur-Zeitung“ VII knygoje, pradedant nuo ketvirto puslapio.
Masinėje istorijoje nebuvo jokių fabrikų miestų, kol neatsirado fabrikai. O kritinėje istorijoje, kur sūnus pagimdo savo tėvą, kaip tai pavaizdavo jau Hegelis,— šioje istorijoje Mančesteris, Bolionas ir Prestonas yra klestintys fabrikų miestai jau tuo metu, kai apie fabrikus dar niekas nė negalvojo. Tikrojoje istorijoje medvilnės pramonė pradėjo smarkiai vystytis ypač panaudojus gamyboje Hargrivso dženi ir Arkraito verpimo mašiną (vaterį), tuo tarpu Kromptono miulė tebuvo dženi patobulinimas, atliktas remiantis Arkraito naujai atrastu principu. Bet kritinė istorija moka surasti skirtumą: ji paniekinamai atmeta dženi ir vaterio vienpusiškumus ir išaukština miulę, kaip spekuliatyvinę kraštutinumų tapatybę. Tikrovėje, išradus vaterį ir miulę, tuojau pasidarė galima panaudoti vandens jėgą šioms mašinoms varyti; bet kritinė kritika atskiria vieną nuo kito šiurkščia istorijos ranka į vieną krūvą suplaktus principus ir šį panaudojimą, kaip kažką visiškai atskira, priskiria vėlesniam laikui. Tikrovėje garo mašina pasirodė anksčiau, negu visi kiti paminėtieji išradimai, o kritikoje garo mašina, kaip visa ko viršūnė, ir laiko atžvilgiu yra paskutinė.
Tikrovėje prekybiniai ryšiai tarp Liverpulio ir Mančesterio savo dabartine reikšme buvo Anglijos prekių eksporto pasekmė; kritikoje tie prekybiniai ryšiai yra jo priežastis, o prekybiniai ryšiai ir eksportas, kartu paimti, yra artimos tų miestų kaimynystės pasekmė. Tikrovėje beveik visos prekės iš Mančesterio gabenamos į kontinentą per Hulį, o kritikoje — per Liverpulį.
Tikrovėje Anglijos fabrikuose yra visos darbo užmokesčio gradacijos — nuo šilingo iki 40 šilingų ir daugiau; kritikoje yra tik viena darbo užmokesčio norma — 11 šilingų. Tikrovėje mašina pakeičia rankų darbą, o kritikoje ji pakeičia mąstymą. Tikrovėje Anglijoje leidžiama darbininkams susivienyti, siekiant gauti didesnį darbo užmokestį, o kritikoje susivienyti uždrausta, nes masė turi pirma atsiklausti kritikos, jeigu ji nori sau ką nors leisti. Tikrovėje fabrikinis darbas yra labai varginantis ir sukelia specifines ligas (esama net specialių medicinos veikalų apie tas ligas), o kritikoje „per didelis jėgų įtempimas negali trukdyti dirbti, nes jėgą teikia mašina“. Tikrovėje mašina yra mašina, o kritikoje ji turi valią: kadangi ji nesiilsi, tai negali ilsėtis ir darbininkas, vadinasi, jis yra pajungtas svetimai valiai.
Tačiau visa tai dar niekis. Kritika negali pasitenkinti masinėmis Anglijos partijomis; ji kuria naujas partijas, ji kuria „fabrikų partiją“, už ką istorija turi būti jai dėkinga. Bet ji suplaka į vieną masinę krūvą fabrikantus ir fabrikų darbininkus — kam čia rūpintis tokiomis smulkmenomis! — ir dekretuoja, kad fabrikų darbininkai ne iš blogos valios ir ne dėl savo palankumo čartizmui, kaip kad mano kvaili fabrikantai, o vien dėl neturto neįnešė savo dalies į Lygos prieš grūdų įstatymus[3] fondą. Toliau ji dekretuoja, kad, panaikinus Anglijos grūdų įstatymus, padieniai žemės ūkio darbininkai turės sutikti su darbo užmokesčio sumažinimu, bet čia mes nuolankiausiai pastebėsime, kad ši skurstanti klasė jau nebegali atsisakyti nė vieno skatiko, nes kitaip ji mirs badu. Ji dekretuoja, kad Anglijos fabrikuose dirbama šešiolika valandų per parą, nors naivus, nekritiškas Anglijos įstatymas pasirūpino, kad nebūtų dirbama ilgiau kaip 12 valandų. Ji dekretuoja, kad Anglija turi pasidaryti didžiulė dirbtuvė visam pasauliui, nors nekritiški masiniai amerikiečiai, vokiečiai ir belgai savo konkurencija palaipsniui paveržia iš anglų vieną rinką po kitos. Pagaliau ji dekretuoja, kad apie nuosavybės centralizaciją ir jos pasekmes dirbančiosioms klasėms nežino Anglijoje nei beturčių, nei turtingųjų klasė. Tuo tarpu kvaili čartistai mano, kad jiems labai gerai yra žinomas nuosavybės centralizacijos reiškinys, o socialistai mano, kad jau seniai jie smulkiai yra pavaizdavę jos pasekmes. Negana to: net toriai ir vigai, kaip Karleilis, Alisonas ir Gaskelas, savo veikaluose parodė, kad jiems tai yra žinoma.
Kritika dekretuoja, kad lordo Ešlio dešimties valandų bilis[4] yra lėkštas juste-milieu[5] matas, o pats lordas Ešlis — „tikras konstitucinės veiklos atspindys“, tuo tarpu fabrikantai, čartistai, žemvaldžiai, žodžiu, visa masinė Anglija į šią priemonę lig šiol žiūrėjo kaip į visiškai radikalaus principo išraišką — tiesa, labai silpną,— nes ši priemonė užsimotų kirviu į pačią užsienio prekybos šaknį, o kartu ir į fabrikų sistemos šaknį,— tikriau sakant, ne tik užsimotų, bet ir giliai ją pakirstų. Kritinė kritika tai geriau žino. Ji žino, kad dešimties valandų darbo dienos klausimas buvo svarstomas kažkokioje žemųjų rūmų „komisijoje“, tuo tarpu nekritiški laikraščiai nori mums įrodyti, kad toji „komisija“ buvo patys rūmai, būtent — „visų rūmų komitetas“; tačiau kritika žūt būt turi panaikinti šias Anglijos valstybinės santvarkos įmantrybes.
Kritinė kritika, kuri pati sukuria savo priešybę — masės kvailumą, taip pat sukuria ir sero Džemso Grehemo kvailumą: kritiškai suprasdama anglų kalbą, ji pasako jo lūpomis tokius dalykus, kokių nekritiškas vidaus reikalų ministras niekad nėra sakęs, ir visa tai ji daro tik tam, kad Grehemo kvailumo fone dar skaisčiau šviestų kritikos išmintis. Kaip tvirtina kritika, Grehemas yra pasakęs, kad fabrikuose mašinos nusidėvi maždaug per 12 metų vis tiek, ar jos kasdien dirba 10 ar 12 valandų, ir kad dėl to dešimties valandų bilis atims kapitalistui galimybę mašinų darbu per 12 metų atgaminti į jas įdėtą kapitalą. Kritika įrodinėja, kad išvada, kurią ji įdėjo į sero Džemso Grehemo lūpas, yra klaidinga, nes mašina, kiekvieną dieną dirbanti vienu šeštadaliu trumpesnį laiką, savaime suprantama, bus tinkama naudoti ilgesnį laiką.
Nors ši kritinės kritikos pastaba prieš jos pačios klaidingą išvadą yra labai teisinga, vis dėlto teisybę tenka pripažinti ir serui Džemsui Grehemui, kuris iš tikrųjų yra pasakęs: veikiant dešimties valandų biliui, mašina turi padidinti savo greitį tokia proporcija, kuria yra apribotas jos darbo laikas (pati kritika šiuos žodžius cituoja VIII knygoje, 32 psl.), o esant tokiai sąlygai, mašinos nusidėvėjimo laikas lieka tas pats, būtent — 12 metų. Tai reikia juo labiau pripažinti, kad šis pripažinimas padeda išgarsinti ir išaukštinti „kritiką“ [„die Kritik“], nes tik pati kritika ne vien padarė klaidingą išvadą, bet ir pati ją vėl paneigė. Ji rodo tokį pat kilniaširdiškumą ir lordui Džonui Raselui, kuriam ji priskiria ketinimą pakeisti politinę valstybės formą ir rinkimų nuostatus, o iš to mes turime padaryti išvadą, kad arba kritika yra labai linkusi išsigalvoti kvailybes, arba lordas Džonas Raselas paskutine savaite pavirto kritiniu kritiku.
Tačiau, bekurdama kvailybes, kritika iš tiesų pasidaro nuostabi tik tuomet, kai ji atranda, kad Anglijos darbininkai, kurie balandžio ir gegužės mėnesį rengė mitingą po mitingo, rašė peticiją po peticijos, siekdami, kad būtų priimtas dešimties valandų bilis, ir kurių tarpe, nuo vieno fabrikų apygardų krašto iki kito, viešpatavo toks sujudimas, kokio nebuvo jau dvejus metus,— kad tie darbininkai tik „iš dalies domisi“ šiuo klausimu, nors vis dėlto pasirodo, kad „jie taip pat domisi įstatyminiu darbo laiko apribojimu“. Kritika iš tiesų pasidaro nuostabi, kai pagaliau ji padaro didį, puikų, negirdėtą atradimą, kad „grūdų įstatymų panaikinimas, iš pirmo žvilgsnio žadantis daugiau betarpišką paramą, absorbuoja ir toliau absorbuos didesnę dalį darbininkų troškimų, kol tų troškimų įgyvendinimas, jau nekeliąs jokių abejonių, praktiškai jiems įrodys, kad tas panaikinimas yra nenaudingas“. Ir šitaip kritika kalba apie darbininkus, kurie visuose viešuose mitinguose nuolat nuveja nuo oratorių tribūnos grūdų įstatymų priešininkus,— apie darbininkus, kurie pasiekė tai, kad jokiame Anglijos fabrikų mieste Lyga prieš grūdų įstatymus jau nebedrįsta rengti viešų mitingų,— apie darbininkus, kurie Lygą laiko vieninteliu savo priešu ir kuriuos diskusijose dėl dešimties valandų darbo dienos parėmė toriai, kaip ir anksčiau beveik visuomet jie paremdavo juos tokiais klausimais. Nuostabi yra kritika ir tuomet, kai ji atranda, kad „darbininkai vis dar žavisi dideliais čartizmo pažadais“, o čartizmas yra ne kas kita, kaip politinė viešosios darbininkų nuomonės išraiška. Savo absoliučios dvasios gilumoje kritika įžvelgė, kad „abi grupuotės — politinė ir žemvaldžių bei fabrikantų — jau nebesusilieja ir viena kitos nebeatstoja“. Tačiau iki šiol dar neteko girdėti, kad žemvaldžių ir fabrikantų grupuotė, kai abi savininkų klasės yra negausios ir turi vienodas politines teises (išskyrus nedaugelį perų), būtų tokio plataus pobūdžio ir kad ši grupuotė, kuri iš tikrųjų yra nuosekliausia politinių partijų išraiška, jų viršūnė, būtų visiškai tapatinga politinėms grupuotėms. Puiki yra kritika, kai ji grūdų įstatymų priešininkams prikiša nežinojimą to fakto, kad ceteris paribus[6] grūdų kainų kritimas būtinai turi sukelti ir darbo užmokesčio sumažėjimą ir kad dėl to viskas pasilieka po senovei; tuo tarpu tie ponai iš tikrųjų tikisi, kad dėl to savaime suprantamo darbo užmokesčio sumažėjimo ir su juo susijusio gamybos kaštų sumažėjimo atitinkamai išsiplės rinka, o dėl to sumažės darbininkų tarpusavio konkurencija; tokiu atveju darbo užmokestis palyginti su grūdų kainomis vis dėlto būtų šiek tiek didesnis, negu dabar.
Kritika, su kūrybiniu užmoju laisvai kurianti savo priešybę, nesąmonę, ta pati kritika, kuri prieš dvejus metus šaukė: „kritika kalba vokiškai, teologija lotyniškai“[7],— ta pati kritika dabar išmoko anglų kalbą ir žemvaldžius vadina „Landeigner“ (landowners), fabrikantus —,„Mühleigner“ (mill-owners; anglų kalba „mill“ reiškia bet kokį fabriką, kurio mašinas varo garo arba vandens jėga), darbininkus — „rankomis“ (hands), vietoj „įsikišimas“ ji sako „interferencija“ (interference) ir, būdama be galo jautri nuodėmingo masiškumo kupinai anglų kalbai, ji nusileidžia net iki to, kad imasi ją taisyti ir atmeta pedantišką taisyklę, pagal kurią anglai visuomet riterių ir baronetų titulą „seras“ deda ne prieš pavardę, o prieš vardą. Masė sako: „seras Džemsas Grehemas“, o kritika — „seras Grehemas“.
Kad kritika iš principo, o ne iš lengvapėdiškumo ėmėsi pertvarkyti Anglijos istoriją ir anglų kalbą, skaitytojas greitai tuo įsitikins, pamatęs, kaip pagrįstai ji traktuoja p. Nauverko istoriją.
[1] „Mühleigner“ (pažodžiui: „malūno savininkas“) — vokiečių kalboje nesamas žodis, sudarytas išvertus anglų kalbos žodį mill-owner — fabriko savininkas, fabrikantas. Engelsas čia išjuokia „Allgemeine Literatur-Zeitung“ bendradarbį J. Faucherį, kuris savo straipsniuose vartojo anglų kalbos pavyzdžiu jo paties sudarytus žodžius.
[2] Engelsas turi galvoje J. Faucherio straipsnį „Aktualūs anglų gyvenimo klausimai“, kuris buvo išspausdintas mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ VII ir VIII knygoje (1844 m. birželio ir liepos mėn.).
[3] Lygą prieš grūdų įstatymus 1838 metais įkūrė Mančesterio fabrikantai Kobdenas ir Braitas. Vadinamieji grūdų įstatymai, kuriais buvo siekiama apriboti arba uždrausti grūdų įvežimą iš užsienio, buvo įvesti Anglijoje turint galvoje stambių žemvaldžių, lendlordų, interesus. Reikalaudama visiškos prekybos laisvės, Lyga dėjo pastangas, kad būtų panaikinti grūdų įstatymai, siekiant sumažinti darbininkų darbo užmokestį ir susilpninti ekonomines bei politines žemės aristokratijos pozicijas. Kovodama prieš žemvaldžius, Lyga mėgino panaudoti darbininkų mases. Tačiau kaip tik tuo metu priešakiniai Anglijos darbininkai jau stojo į savarankiško politiškai įforminto darbininkų judėjimo (čartizmo) kelią.
Pramonės buržuazijos ir žemės aristokratijos tarpusavio kova dėl grūdų įstatymų pasibaigė tuo, kad 1846 m. buvo priimtas jų panaikinimo bilis.
[4] Kova dėl įstatyminio darbo dienos apribojimo dešimčia valandų Anglijoje prasidėjo dar XVIII a. pabaigoje ir XIX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje apėmė plačiąsias proletariato mases. Kadangi žemės aristokratijos atstovai šį populiarų lozungą siekė panaudoti savo kovoje prieš pramonės buržuaziją, jie parlamente gynė dešimties valandų darbo dienos bilį; nuo 1833 m. šio bilio šalininkams parlamente vadovavo „toris filantropas“ lordas Ešlis.
[5] — aukso vidurio.
[6] — kitoms sąlygoms nepasikeitus.
[7] B. Bauerio žodžiai iš jo knygos „Die gute Sache der Freiheit und meine eigene Angelegenheit“. Zürich und Winterthur, 1842 („Teisusis laisvės reikalas ir mano paties reikalas“. Ciurichas ir Vinterturas, 1842).