Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Kritinis Prudonas sako:
„Žemdirbiai pasidalijo tarp savęs žemę. Lygybė buvo pašventinusi tik valdymą; ta proga ji pašventino nuosavybę“.
Kritiniam Prudonui žemės nuosavybė atsiranda tuo pačiu metu, kai padalijama žemė. Perėjimas nuo valdymo prie nuosavybės jam įvyksta dėka žodžių: „ta proga“.
Tikrasis Prudonas sako:
„Žemdirbystė davė pagrindą žemės valdymui... Maža buvo užtikrinti dirbančiajam jo darbo vaisius, tuo pačiu metu neužtikrinant jam gamybos įrankių. Siekiant apginti silpnesnį nuo stipresnio pasikėsinimų... iškilo būtinumas nustatyti tarp valdytojų nuolatines ribas“.
Vadinasi, „ta proga“ lygybė visų pirma pašventino valdymą.
„Kasmet, didėjant gyventojų skaičiui, didėjo ir kolonistų godumas bei gobšumas. Iškilo reikalas palaužti jų garbės troškimą naujais neįveikiamais apribojimais. Tuo būdu žemė tapo nuosavybe dėl lygybės poreikio... Be abejo, padalijimas niekada nebuvo geografiškai lygus... bet principas vis dėlto likdavo tas pats. Lygybė anksčiau buvo pašventinusi valdymą, o dabar ji pašventino nuosavybę“.
Kritinio Prudono manymu,
„senieji nuosavybės pagrindėjai, rūpindamiesi patenkinti savo poreikius, nepastebėjo, kad nuosavybės teisę tuo pačiu metu atitiko teisė perleisti, parduoti, dovanoti, įgyti ir netekti, o tai panaikino lygybę, iš kurios tos teisės yra kilusios“.
Tikrajam Prudonui nuosavybės pagrindėjai, rūpindamiesi patenkinti savo poreikius, neliko nepastebėję tos nuosavybės vystymosi eigos. Jie veikiau nenumatė jos. Bet jeigu jie net ir būtų ją numatę, tai ir tuo atveju esamas poreikis būtų paėmęs viršų. Toliau, tikrasis Prudonas yra per daug persiėmęs masiškumu, kad imtųsi „nuosavybės teisei“ priešpastatyti teisę perleisti, parduoti ir t. t., t. y. giminei priešpastatyti jos rūšis. „Teisę pasilikti savą palikimo dalį“ jis priešpastato „jos perleidimo ir t. t. teisei“, o tai yra tikroji priešybė ir tikroji pažanga.
„Kuo gi remiasi Prudonas, įrodinėdamas nuosavybės negalimumą? Kad ir kaip sunkų patikėti, vis tuo pačiu lygybės principu!“
Užtektų p. Edgarui bent kiek pagalvoti ir jis tikrai tuo patikėtų. Ponas Edgaras negali nežinoti, kad p. Bruno Baueris visų savo išvedžiojimų pagrindu paėmė „begalinę savimonę“ ir šį principą jis laikė kūrybiniu principu net evangelijoms, kurios savo begaline nesąmone, atrodytų, tiesiog prieštarauja begalinei savimonei. Lygiai taip pat Prudonas lygybę laiko kūrybiniu tiesiog jai prieštaraujančios privatinės nuosavybės principu. Jei p. Edgaras akimirką palygins prancūzišką lygybę su vokiška „savimone“, jis įsitikins, kad pastarasis principas vokiškai, t. y. abstraktaus mąstymo forma, reiškia tą pat, ką pirmasis prancūziškai, t. y. politikos ir protaujančio stebėjimo kalba. Savimonė yra žmogaus lygybė pačiam sau grynojo mąstymo sferoje. Lygybė yra žmogaus paties savęs suvokimas praktikos sferoje, t. y. žmogaus suvokimas kito žmogaus kaip sau lygaus ir žmogaus santykis su kitu žmogumi kaip su lygiu. Lygybė yra prancūziškas žodis, kuriuo išreiškiama žmogaus esmės vienybė, gimininė žmogaus sąmonė ir gimininis jo elgesys, praktinis žmogaus tapatumas su kitu žmogumi, t. y. visuomeninis arba žmoniškas žmogaus santykis su kitu žmogumi. Todėl, kaip griaunamoji kritika Vokietijoje, anksčiau negu ji Feuerbacho asmenyje pradėjo tyrinėti tikrąjį žmogų, mėgino, vadovaudamasi savimonės principu, susidoroti su visu tuo, kas tikra ir egzistuoja,— lygiai tą pat mėgino padaryti griaunamoji kritika Prancūzijoje, vadovaudamasi lygybės principu.
„Prudonas pyksta ant filosofijos, bet dėl to, žinoma, jo negalima kaltinti. Tačiau kodėl jis pyksta? Filosofija, kaip jis mano, lig šiol buvo nepakankamai praktiška; ji, esą, pakilo į spekuliacijos aukštybes, ir iš tenai žmonės jai pasirodė perdaug maži. O aš manau, kad filosofija yra perdaug praktiška, t. y. lig šiol ji buvo ne kas kita, kaip abstrakti esamos padėties išraiška; ji visuomet buvo priklausoma nuo tos padėties prielaidų ir jas laikė absoliučiomis“.
Nuomonė, kad filosofija esanti abstrakti esamos padėties išraiška, visų pirma priklauso ne p. Edgarui, bet Feuerbachui, kuris pirmasis pažymėjo ir įrodė, kad filosofija yra spekuliatyvinė ir mistinė empirija. Tačiau p. Edgaras mokėjo šiai nuomonei suteikti originalų, kritinį pobūdį. Būtent, jei Feuerbachas prieina išvadą, kad filosofija iš spekuliacijos aukštybių turi nusileisti į žmonių skurdo gelmes, tai p. Edgaras, priešingai, mus moko, kad filosofija esanti perdaug praktiška. O iš tikrųjų veikiau yra taip, jog filosofija kaip tik dėl to, kad ji buvo tik transcendentinė, abstrakti esamos padėties išraiška, dėl savo transcendentiškumo ir abstraktumo, dėl savo tariamo skirtingumo nuo pasaulio turėjo pavaizduoti, kad ji giliai po savimi yra palikusi esamą padėtį ir tikruosius žmones. Iš kitos pusės, kadangi iš tikrųjų ji nesiskyrė nuo pasaulio, tai ji negalėjo jam padaryti jokio tikro nuosprendžio, negalėjo prieš jį veikti jokia realia skiriamąja jėga, vadinasi, negalėjo praktiškai įsikišti, o daugių daugiausia turėjo pasitenkinti praktika in abstracto[1]. Perdaug praktiška filosofija buvo tik ta prasme, kad ji skrajojo virš praktikos. Apie tai, kokie be galo maži atrodo spekuliacijai tikrieji žmonės, mums nuostabiai vaizdžiai parodo kritinė kritika, kuri visą žmoniją suplaka į vieną bedvasę masę. Senoji spekuliatyvinė filosofija čia visiškai sutinka su kritine kritika. Pavyzdžiui, perskaitykite šį sakinį iš Hegelio „Teisės filosofijos“:
„Poreikių požiūriu vaizdinio konkretus objektas yra tai, ką mes vadiname žmogumi; vadinasi, čia ir, tiesą pasakius, tik čia kalbama apie žmogų šia prasme“[2].
Visais kitais atvejais spekuliatyviniai filosofai, kalbėdami apie žmogų, turi galvoje ne konkretų, bet abstraktų dalyką — idėją, dvasią ir t. t. Nuostabius pavyzdžius, kaip filosofija išreiškia esamą padėtį, mums davė p. Faucheris, pavaizdavęs esamą Anglijos padėtį, ir p. Edgaras, pavaizdavęs esamą prancūzų kalbos būklę.
„Tuo būdu ir Prudonas yra praktiškas: nustatęs, kad lygybės sąvoka yra įrodymų nuosavybei ginti pagrindas, jis, remdamasis ta pačia sąvoka, stoja prieš nuosavybę“.
Prudonas čia daro visiškai tą pat, ką daro vokiečių kritikai, kurie, vadovaudamiesi žmogaus sąvoka, esančia, jų nuomone, dievo buvimo įrodymų pagrindu, stoja kaip tik prieš dievo buvimą.
„Jei lygybės principo pasekmės yra stipresnės už pačią lygybę, tai kaipgi Prudonas nori padėti šiam principui įgyti tokią netikėtą galią?“
Visų religinių pažiūrų pagrindas, p. Bruno Bauerio nuomone, yra savimonė. Jo manymu, ji yra evangelijų kūrybinis principas. Tad kodėl gi savimonės principo pasekmės čia pasirodė esančios stipresnės už pačią savimonę? Todėl, atsakoma mums grynai vokiškai, kad nors savimonė ir yra religinių pažiūrų kūrybinis principas, bet ji tokia yra tik kaip išėjusi iš savęs, pati sau prieštaraujanti, pati savęs išsižadėjusi ir susvetimėjusi savimonė. Todėl atėjusi į save, pati save suprantanti, savo esmę suvokianti savimonė valdo savo susvetimėjimo kūrinius. Visiškai tokioje pat padėtyje yra ir Prudonas,— žinoma, skirtumas yra tas, kad jis kalba prancūzų, o mes vokiečių kalba ir kad jis dėl to prancūziškai išreiškia tai, ką mes išreiškiame vokiškai.
Prudonas pats sau iškelia klausimą, kodėl lygybės, kuri, kaip kūrybinis proto principas, sudaro nuosavybės pagrindą ir kuri, kaip paskutinis protingas pagrindas, yra visų įrodymų nuosavybei ginti pagrindas,— kodėl jos vis dėlto nėra, o tėra, priešingai, jos paneigimas, privatinė nuosavybė? Todėl jis nagrinėja patį nuosavybės faktą. Jis įrodinėja, „kad iš tikrųjų nuosavybė, kaip institutas ir principas, yra negalima“ (34 psl.), t. y. kad ji pati sau prieštarauja ir visuose punktuose pati save pašalina; kad ji, reiškiant savo mintis vokiečių kalba, yra esamoji savęs išsižadėjusios, pačiai sau prieštaraujančios, sau susvetimėjusios lygybės būtis. Tikroji Prancūzijos padėtis, kaip ir šio susvetimėjimo pažinimas, visai pagrįstai rodo Prudonui, kad iš tikrųjų susvetimėjimą reikia pašalinti.
Neigdamas privatinę nuosavybę, Prudonas kartu jaučia reikalą istoriškai pateisinti privatinės nuosavybės buvimą. Kaip ir visi pirmieji šios rūšies paaiškinimai, jo aiškinimas yra pragmatiškas, t. y. jis mano, kad buvusios kartos visai sąmoningai ir apgalvotai stengėsi savo institutuose įgyvendinti lygybės idėją, kuri jam yra tikroji žmogiškosios esmės išraiška.
„Mes nuolat grįžtame prie to paties... Prudonas rašo proletarų interesais“.
Iš tikrųjų jį skatina rašyti ne savimi patenkintos kritikos interesas, ne abstraktus, dirbtinis interesas, bet masinis, tikras, istorinis interesas,— toks interesas, kuris veda toliau negu prie paprastos kritikos, būtent, kuris prives prie krizės. Prudonas ne tik rašo proletarų interesais: jis pats yra proletaras, ouvrier[3]. Jo veikalas yra mokslinis Prancūzijos proletariato manifestas ir todėl turi visai kitokią istorinę reikšmę, negu kokio nors kritinio kritiko literatūrinis raizginys.
„Prudonas rašo interesais tų, kurie nieko neturi. Turėjimas ir neturėjimas jam yra absoliučios kategorijos. Turėjimas jam yra svarbiausia, nes tuo pačiu metu neturėjimas jam iškyla kaip svarbiausias svarstymo objektas. Kiekvienas žmogus turi turėti, bet lygiai tiek pat, kiek turi kitas,— mano Prudonas. O aš turiu pasakyti, kad iš viso to, ką aš turiu, mane tedomina tai, ką turiu tik aš vienas, ko aš turiu daugiau už kitą. Esant lygybei, tiek turėjimas, tiek ir pati lygybė man bus kažkokie vienareikšmiai dalykai“.
Pono Edgaro nuomone, turėjimas ir neturėjimas Prudonui yra absoliučios kategorijos. Kritinė kritika visur temato vien kategorijas. Taip p. Edgarui turėjimas ir neturėjimas, darbo užmokestis, atlyginimas, reikalas ir poreikis, darbas poreikiui patenkinti yra ne kas kita, kaip kategorijos.
Jei visuomenei reikėtų išsivaduoti tik nuo turėjimo ir neturėjimo kategorijų, tai bet kuris dialektikas, netgi silpnesnis už p. Edgarą, įgalintų ją labai lengvai „įveikti“ ir „pašalinti“ šias kategorijas! Ponas Edgaras ir laiko tai tokia smulkmena, jog net nemato reikalo, priešpastatydamas save Prudonui, bent paaiškinti šias turėjimo ir neturėjimo kategorijas. Bet kadangi neturėjimas nėra vien kategorija, o yra labai nemaloni tikrovė; kadangi žmogus, kuris nieko neturi, šiais laikais taip pat yra niekas; kadangi jam yra neprieinami aplamai pragyvenimo reikmenys, o juo labiau žmoniško pragyvenimo reikmenys; kadangi tokia padėtis, kai žmogus nieko neturi, reiškia visišką jo atsiskyrimą nuo jo daiktiškumo,— tai dėl viso to neturėjimas visai pagrįstai iškyla Prudonui kaip svarbiausias svarstymo objektas, ir juo labiau pagrįstai, kuo mažiau šis objektas buvo svarstomas iki Prudono ir aplamai iki socialistinių rašytojų. Neturėjimas yra beviltiškiausias spiritualizmas, didžiausias žmogaus netikrumas, visiškas nežmoniškumo tikrumas, labai pozityvus turėjimas, reiškiąs badą, šaltį, ligas, nusikaltimus, pažeminimą, atbukimą, visokį nežmoniškumą ir priešgamtiškumą. O kiekvienas objektas, kuris pirmą kartą, pilnutinai suvokus jo svarbumą, tampa svarstymo objektu, iškyla kaip svarbiausias svarstymo objektas.
Prudono noras pašalinti neturėjimą ir seną turėjimo formą visiškai atitinka jo norą pašalinti praktiškai susvetimėjusį žmogaus santykį su jo daiktiška esme, pašalinti ekonominę žmogiško susvetimėjimo išraišką. Bet kadangi jo duota politinės ekonomijos kritika vis dar tebėra politinės ekonomijos prielaidų valdžioje, tai ir pats daiktinio pasaulio atkariavimas dar iškyla jam ekonomine valdymo forma.
Kritinė kritika verčia Prudoną neturėjimui priešpastatyti turėjimą, o Prudonas, priešingai, senai turėjimo formai — privatinei nuosavybei — priešpastato valdymą. Jis paskelbia valdymą „visuomenine funkcija“. O funkcijoje nėra „intereso“ „nušalinti“ kitą, bet siekiama tinkamai panaudoti savo paties, savo esybės jėgas ir jas realizuoti.
Prudonui nepavyko atitinkamai išreikšti šią savo mintį. „Lygaus valdymo“ sąvoka yra politinės ekonomijos sąvoka, vadinasi, ji pati tebėra susvetimėjusi išraiška tokios padėties, kai daiktas, kaip būtis žmogui, kaip daiktiška žmogaus būtis, kartu yra esamoji žmogaus būtis kitam žmogui, jo žmogiškas santykis su kitu žmogumi, visuomeninis žmogaus santykis su žmogumi. Prudonas ekonominį susvetimėjimą pašalina ekonominio susvetimėjimo ribose.
Kritinis Prudonas turi ir kritinį savininką, kurio
„paties prisipažinimu, tie, kurie turėjo jam dirbti, neteko to, ką jis pasisavino“.
Masinis Prudonas sako masiniam savininkui:
„Tu dirbai! Argi tau niekad neteko versti kitus dirbti tau? Tad kaipgi atsitiko, kad jie, dirbdami tau, neteko to, ką tu sugebėjai įsigyti, nedirbdamas jiems?“
Kritinis Prudonas priverčia Sėjų „richesse naturelle“[4] suprasti kaip „natūralias valdas“, nors Sėjus, norėdamas pašalinti bet kokį nesusipratimą, savo „Trumpoje reziumė“, kuri pridėta prie jo „Politinės ekonomijos traktato“, aiškiai pareiškia, kad jis turtu laiko ne nuosavybę ir ne valdymą, bet tam tikrą „verčių sumą“. Žinoma, kaip p. Edgaras reformuoja kritinį Prudoną, lygiai taip pat šis savo ruožtu reformuoja Sėjų. Kritinio Prudono žodžiais, Sėjus iš to fakto, kad žemę lengviau pasisavinti, negu orą ir vandenį, „tuoj pat išveda teisę paversti laukus nuosavybe“. Priešingai, Sėjus, būdamas toli nuo to, kad iš didesnės galimybės pasisavinti žemę išvestų nuosavybės teisę į ją, aiškiai sako: „Žemės savininkų teisės yra kilusios iš plėšimo“ („Politinės ekonomijos traktatas“, 3-sis leid., I tomas, 136 psl., pastaba[5]). Todėl pagal Sėjų žemės nuosavybės teisei įtvirtinti buvo reikalinga „įstatymų pagalba“ ir „pozityvinė teisė“. Tikrasis Prudonas neverčia Sėjaus iš lengvesnio žemės pasisavinimo fakto „tuoj pat“ išvesti žemės nuosavybės teisę. Prudonas jam prikiša tai, kad jis vietoj teisės ima galimybę ir galimybės klausimą painioja su teisės klausimu:
„Sėjus galimybę supranta kaip teisę. Klausimas ne tas, kodėl žemę buvo lengviau pasisavinti negu jūrą ir orą; norima žinoti, pagal kokią teisę žmogus pasisavino šį turtą“.
Kritinis Prudonas toliau sako:
„Čia tereikia tik pridurti, kad, pasisavinant žemės sklypą, pasisavinami ir kiti elementai: oras, vanduo, ugnis: terra, aqua, aëre et igne interdicti sumus[6]“:
Tikrasis Prudonas visai nelinkęs pridurti „tik“ tai; priešingai, jis sako, kad tarp kitko (en passant) atkreipiąs skaitytojo „dėmesį“ į oro ir vandens pasisavinimą. Kritinis Prudonas romėnišką išvarymo formulę vartoja visai nesuprantamu būdu. Jis užmiršta pasakyti, kas yra tie „mes“, kuriems yra uždrausta. Tikrasis Prudonas kreipiasi į nesavininkus:
„Proletarai!.. nuosavybė mus ekskomunikuoja: terra etc. interdicti sumus“.
Kritinis Prudonas štai kaip polemizuoja su Šarliu Kontu:
„Šarlis Kontas mano, jog žmogui, kad jis galėtų gyventi, yra reikalingas oras, maistas ir drabužiai. Kai kurių iš šių daiktų, kaip oras ir vanduo, anot jo, yra neišsenkama gausybė, todėl jie visuomet yra bendra nuosavybė, o kitų esama mažiau, ir todėl jie yra tapę privatine nuosavybe. Taigi Šarlis Kontas įrodinėja, remdamasis ribotumo ir neribotumo sąvokomis. Gal būt, jis būtų priėjęs visai kitokių išvadų, jei nereikalingumo ir reikalingumo sąvokas jis būtų padaręs pagrindinėmis kategorijomis“.
Kokia vaikiška kritinio Prudono polemika! Jis siūlo Šarliui Kontui atsisakyti tų kategorijų, kurių pagrindu jis įrodinėja, ir peršokti prie kitų kategorijų, kad prieitų ne savo paties išvadas, o, „gal būt“, kritinio Prudono išvadas.
Tikrasis Prudonas nieko panašaus nesiūlo Šarliui Kontui. Jis nesistengia susidoroti su juo kažkokiu „gal būt“, o sutriuškina Šarlį Kontą jo paties kategorijomis.
Šarlis Kontas, sako Prudonas, vadovaujasi oro, maisto, o tam tikro klimato sąlygomis ir drabužių reikalingumu ne tam, kad žmogus galėtų gyventi, bet tam, kad jis nenustotų gyvenęs. Todėl savo egzistavimui palaikyti žmogus (pasak Šarlio Konto) nuolat turi pasisavinti įvairius daiktus. Visų šių daiktų yra nevienodas kiekis.
„Dangaus kūnų šviesos, oro ir vandens yra tiek daug, jog žmogus negali bent kiek pastebimai jų padauginti ar sumažinti; todėl kiekvienas gali jų pasisavinti tiek, kiek jam reikia savo poreikiams patenkinti, nedarydamas jokios žalos kitiems, besinaudojantiems šiais dalykais“[7].
Prudonas remiasi paties Konto teiginiais. Pirmiausia jis jam įrodinėja, kad žemė taip pat yra pirmojo būtinumo dalykas, todėl ja naudotis turi būti prieinama kiekvienam — Konto nurodytose ribose, būtent: „nedarant jokios žalos kitiems, besinaudojantiems ja“. Tad kodėl gi žemė tapo privatine nuosavybe? Šarlis Kontas atsako: todėl, kad jos kiekis nėra neribotas. Tačiau jis turėjo padaryti priešingą išvadą: kadangi jos kiekis yra ribotas, ji negali būti pasisavinama. Pasisavinant orą ir vandenį, niekam nepadaroma žalos, nes šių dalykų visuomet dar lieka pakankamai, nes jų kiekis yra neribotas. Priešingai, savavališkai pasisavinant žemę, padaroma žala kitiems, besinaudojantiems ja, kaip tik dėl to, kad žemės kiekis yra ribotas. Todėl jos naudojimas turi būti reguliuojamas turint galvoje visuotinius interesus. Šitaip įrodinėdamas, Šarlis Kontas įrodo kažką priešinga savo tezei.
„Šarlis Kontas,— daro išvadą Prudonas“ (būtent kritinis Prudonas),— „vadovaujasi ta pažiūra, kad nacija gali būti žemės savininkė; tačiau jei nuosavybę seka teisė naudotis ir piktnaudžiauti,— jus utendi et abutendi re sua[8],— tai ir nacijai negalima pripažinti teisės naudotis ir piktnaudžiauti žeme“.
Tikrasis Prudonas visiškai nekalba apie jus utendi et abutendi, kuri „sekanti“ nuosavybės teisę. Jis yra perdaug masiškas, kad kalbėtų apie nuosavybės teisę, kurią seka nuosavybės teisė. Jus utendi et abutendi re sua kaip tik ir yra pati nuosavybės teisė. Todėl Prudonas tiesiog neigia tautos nuosavybės teisę į savo teritoriją. Tiems, kurie tai laiko perlenkimu, jis atsikerta, kad iš tariamos nacionalinės nuosavybės teisės visais laikais buvo išvedami tokie dalykai, kaip siuzereno pretenzijos, mokesčiai, regalijos, baudžiava ir t. t.
Tikrasis Prudonas, prieštaraudamas Šarliui Kontui, daro štai kokią išvadą: Kontas nori parodyti, kaip atsiranda nuosavybė, ir pradeda nuo to, kad prielaida ima naciją kaip savininkę, taigi, jis daro petitio principii[9]. Jis verčia valstybę pardavinėti žemę, jis verčia pramonininką pirkti šį turtą, t. y. iš anksto jis numato tuos nuosavybės santykius, kuriuos nori įrodyti.
Kritinis Prudonas atmeta prancūzišką dešimtainę sistemą. Jis palieka franką, bet santimą pakeičia „skatiku“.
„Kai aš,— priduria Prudonas“ (kritinis Prudonas),— „užleidžiu sklypelį žemės, aš ne tik netenku tam tikro derliaus, bet atimu iš savo vaikų ir vaikaičių pastovų gėrį. Žemė turi vertę ne tik šiandien: ji taip pat turi potencialinę vertę ir ateities vertę“.
Tikrasis Prudonas kalba ne apie tai, kad žemė turi vertę ne tik šiandien, bet ir rytoj; pilną, esamąją vertę jis priešpastato tai potencialinei ir ateities vertei, kuri priklauso nuo mano sugebėjimo naudoti žemę. Jis sako:
„Sunaikinkite savo žemės sklypą arba — tai jums yra tas pat — parduokite jį. Tuo būdu jūs netenkate ne tik vienų, dvejų arba daugelio metų derliaus, bet ir sunaikinate visus tuos produktus, kuriuos jūs, jūsų vaikai ir vaikaičiai galėtumėte iš jo gauti“.
Prudonui rūpėjo priešpastatyti ne vienkartinį derlių pastoviam gėriui (pinigai, gauti už žemės sklypą, kapitalo forma taip pat gali tapti „pastoviu gėriu“), bet esamąją vertę — tai vertei, kurią gali įgyti žemė, ją nuolat dirbant.
„Nauja vertė,— sako Šarlis Kontas,— kurią aš savo darbu suteikiu tam tikram daiktui, yra mano nuosavybė.— Prudonas“ (kritinis Prudonas) „nori jį paneigti štai kokiu būdu: Vadinasi, nustojęs dirbti, žmogus turėtų nustoti buvęs savininku. Nuosavybės teisės į produktą jokiu būdu negali sekti nuosavybės teisė į medžiagą, kuri yra produkto pagrindas“
Tikrasis Prudonas sako:
„Tegu darbininkas pasisavina savo darbo produktus; bet aš nesuprantu, kodėl nuosavybės teisę į produktą turi sekti nuosavybės teisė į medžiagą. Argi žvejys, kuris prie tos pačios pakrantės sugauna daugiau žuvų, negu kiti žvejai, dėl šio įgudimo tampa savininku to ruožo, kuriame jis žvejoja? Argi medžiotojo įgudimas kada nors yra jam davęs nuosavybės teisę į viso kantono medžiojamuosius žvėris ir paukščius? Tas pat ir su žemdirbiu. Norint valdomą daiktą paversti nuosavybe, reikalinga dar kita sąlyga, o ne vien darbas; priešingu atveju žmogus nustotų buvęs savininku, kai tik jis nustoja buvęs darbininku“.
Cessante causa, cessat effectus[10]. Jei savininkas yra savininkas tik kaip darbininkas, tai jis nustoja buvęs savininku, kai tik nustoja buvęs darbininku.
„Todėl pagal įstatymą nuosavybę kuria senatis; darbas tėra tik suvokiamas ženklas, materialus aktas, kuriuo išreiškiamas daikto užvaldymas“.
„Taigi, daikto pasisavinimo darbu sistema,— sako toliau Prudonas,— prieštarauja įstatymui; ir jei šios sistemos šalininkai teisindamiesi sako, kad jie naudojasi ja įstatymams paaiškinti, tai jie patys sau prieštarauja“.
Toliau, jei, pavyzdžiui, sutinkamai su šia nuomone, žemės įdirbimas „sukuria pilną tos žemės nuosavybę“, tai čia ir yra petitio principii. O faktiškai teisinga tėra tai, kad čia yra sukurtas naujas medžiagos gamybinis pajėgumas. Bet juk reikėjo įrodyti, kad tuo buvo sukurta ir pačios medžiagos nuosavybė. Pačios medžiagos žmogus nesukūrė. Net tą ar kitą medžiagos gamybinį pajėgumą jis sukuria tik esant medžiagai.
Kritinis Prudonas Grakchą Babefą padaro kovotoju už laisvę, o masiniam Prudonui jis yra kovotojas už lygybę (partisan de l’égalité).
Kritinis Prudonas, kuris ėmėsi nustatyti Homerui honorarą už „Įlijadą“, sako:
„Honoraras, kurį aš sumoku Homerui, turi būti lygus tam, ką jis man duoda. Kaip nustatyti vertę to, ką mums duoda Homeras?“
Kritinis Prudonas per daug iš aukšto žiūri į politinės ekonomijos smulkmenas, kad žinotų, jog tam tikro daikto vertė ir tai, ką tas daiktas duoda kitam, yra visiškai skirtingi dalykai. Tikrasis Prudonas sako:
„Poeto honoraras turi būti lygus jo produktui; tad kokia yra to produkto vertė?“
Tikrasis Prudonas mano, kad „Ilijada“ turi be galo didelę kainą (arba mainomąją vertę, prix), o kritinis Prudonas teigia, kad ji turinti be galo didelę vertę. Tikrasis Prudonas „Ilijados“ vertę, jos vertę politinės ekonomijos prasme (valeur intrinséque), priešpastato jos mainomajai vertei (valeur échangeable), o kritinis Prudonas „Ilijados“ „vidinei vertei“, t. y. jos kaip poemos vertei, priešpastato jos „vertę mainams“.
Tikrasis Prudonas sako:
„Materialinis atlyginimas ir talentas neturi bendro mato. Šiuo atžvilgiu visų gamintojų padėtis yra vienoda. Vadinasi, negali būti jokio jų palyginimo ir jokios turtinės klasifikacijos jų tarpe“ („Entre une récompense matérielle et le talent il n’existe pas de commune mesure; sous ce rapport la condition de tous les producteurs est égale; conséquemment toute comparaison entre eux et toute distinction de fortunes est impossible“).
O kritinis Prudonas sako:
„Santykinai gamintojų padėtis yra vienoda. Talentas... negali būti materialiai įvertintas... Negali būti jokio gamintojų palyginimo, jokio jų išorinio išskyrimo“.
Kritinio Prudono manymu,
„mokslo žmogus visuomenėje turi jaustis esąs lygus visiems kitiems, nes jo talentas ir jo įžvalgumas tėra visuomeninio įžvalgumo produktas“.
Tikrasis Prudonas niekur nekalba apie talento jausmus. Jis sako, kad talentas turi prisiderinti prie visuomenės lygio. Jis visai netvirtina, kad talentingas žmogus tėra visuomenės produktas. Priešingai, jis teigia:
„Talentingas žmogus prisidėjo prie to, kad patį save padarytų naudingu įrankiu... Jame slypi laisvas darbininkas ir sukauptas visuomeninis kapitalas“.
Kritinis Prudonas toliau sako:
„Be to, jis turi būti dėkingas visuomenei už tai, kad ji atpalaiduoja jį nuo kitų darbų, suteikdama jam galimybę pasišvęsti mokslui“.
Tikrasis Prudonas niekur nesigriebia talentingo žmogaus dėkingumo. Jis sako:
„Menininkas, mokslininkas, poetas savo teisėtą atlyginimą gauna vien dėl to, kad visuomenė leidžia jiems pasišvęsti vien mokslui ir menui“.
Pagaliau kritinis Prudonas padaro tikrą stebuklą: 150-ties darbininkų visuomenė turi išlaikyti „maršalą“, vadinasi — ir visą armiją. Tikrajam Prudonui tas „maršalas“ yra ne kas kita, kaip „kalvis“ (maréchal).
„Jeigu jis“ (Prudonas) „nori išsaugoti darbo užmokesčio sąvoką, jeigu jis nori matyti visuomenėje tokią santvarką, kuri duoda mums darbo ir už jį atlygina, tai juo mažiau jis turi teisės imti laiką atlyginimo matu, nes kiek anksčiau, sekdamas Hugo Grocijumi, jis aiškino, kad daikto reikšmingumo atžvilgiu laikas esąs bereikšmis“.
Čia yra vienintelis punktas, kur kritinė kritika mėgina išspręsti savo uždavinį ir įrodyti Prudonui, kad jis, vadovaudamasis politinės ekonomijos požiūriu, neteisingai puola politinę ekonomiją. Tačiau kaip tik čia kritika ir apsijuokia tikrai kritišku būdu.
Kartu su Hugo Grocijumi Prudonas aiškina, kad senatis negali būti pagrindas valdymui paversti nuosavybe, vienam „teisės principui“ paversti kitu, kaip ir laikas negali paversti tiesos, kad trikampio kampų suma yra lygi dviem statiesiems kampams, kita tiesa, kad jų suma yra lygi trims statiesiems kampams.
„Jums niekada nepavyks pasiekti,— sušunka Prudonas,— kad laikas, kuris pats savaime nieko nesukuria, nieko nepakeičia, nieko nemodifikuoja, paverstų tam tikru daiktu besinaudojantį žmogų to daikto savininku“.
Ponas Edgaras daro išvadą: kadangi Prudonas pasakė, kad laikas negali vieno teisės principo paversti kitu ir iš viso pats savaime nieko negali pakeisti arba modifikuoti, tai jis tampa nenuoseklus, darbo laiką padarydamas matu darbo produkto vertės, kaip ją supranta politinė ekonomija. Ponui Edgarui todėl pavyko padaryti šią kritiškai kritinę pastabą, kad jis žodį „valeur“[11] išvertė žodžiu „Geltung“[12] ir tuo būdu galėjo pavartoti šį žodį ta pačia prasme tiek tuo atveju, kur kalbama apie teisės principo reikšmingumą, tiek ir tuo atveju, kur kalbama apie komercinę darbo produkto vertę. Jam pavyko tai padaryti sutapatinus tuščią laiko trukmę su užpildytu darbo laiku. Jei Prudonas būtų pasakęs, kad laikas negali paversti musės drambliu, tai kritinė kritika taip pat teisėtai galėtų padaryti išvadą: vadinasi, jis neturi daryti darbo laiką darbo užmokesčio matu.
Kad darbo laikas, kurį reikia sunaudoti tam tikram daiktui pagaminti, priklauso prie to daikto gamybos kaštų, kad tam tikro daikto gamybos kaštus ir sudaro tai, ką jis kainuoja, t. y. už ką jis gali būti parduotas, paliekant nuošalyje konkurencijos įtaką,— to negali nesuprasti net kritinė kritika. Be darbo laiko ir darbo medžiagos, prie gamybos kaštų ekonomistai dar priskiria žemės savininko rentą ir kapitalisto palūkanas bei pelną. Renta, palūkanos ir pelnas Prudonui atkrinta, nes jam atkrinta privatinė nuosavybė. Vadinasi, pasilieka tik darbo laikas ir avansinės išlaidos. Darydamas darbo laiką, betarpišką žmogaus veiklos kaip tokios esamąją būtį, darbo užmokesčio ir produkto vertės nustatymo matu, Prudonas žmogiškąją pusę daro lemiama puse, tuo tarpu senojoje politinėje ekonomijoje lemiamas momentas buvo daiktinė kapitalo ir žemės nuosavybės jėga, t. y. Prudonas vėl suteikia žmogui jo teises, bet vis dar ekonomine ir todėl prieštaringa forma. Kiek teisingai jis elgiasi politinės ekonomijos požiūriu, galima spręsti iš to, kad naujosios politinės ekonomijos kūrėjas Adomas Smitas jau pirmuosiuose savo veikalo „Tyrinėjimas apie gamtą ir tautų turto priežastis“[13] puslapiuose išdėsto mintį, kad iki privatinės nuosavybės atradimo, vadinasi, esant privatinės nuosavybės nebuvimo prielaidai, darbo laikas buvo darbo užmokesčio ir nuo jo dar nesiskyrusios darbo produkto vertės matas.
Tačiau tegu kritinė kritika net akimirką ir taria, kad Prudonas nesirėmęs darbo užmokesčio prielaida. Nejaugi ji mano, kad kada nors laikas, reikalingas tam tikram daiktui pagaminti, nebus esminis to daikto „reikšmingumo“ momentas; negi ji mano, kad laikas neteks savo vertingumo?
Betarpiškos materialinės gamybos srityje nusistatymas, ar tam tikras daiktas turi būti pagamintas ar ne, t. y. nusistatymas dėl daikto vertės, iš esmės priklausys nuo darbo laiko, kuris reikalingas jam pagaminti. Nes nuo to laiko priklauso, ar turi visuomenė laiko tikrai žmoniškai vystytis.
Jeigu aš noriu elgtis protingai, tai argi neprivalau net dvasinės gamybos srityje, nustatydamas dvasinio kūrinio apimtį, pobūdį ir planą, atsižvelgti į laiką, reikalingą jam sukurti? Priešingu atveju aš mažų mažiausiai rizikuoju tuo, kad manasis dar tik mintyse esąs daiktas niekada nepasidarys tikruoju daiktu, vadinasi, jis tegalės įgyti tik įsivaizduojamo daikto vertę, t. y. tik įsivaizduojamą vertę.
Politinės ekonomijos kritika, laikydamasi politinės ekonomijos požiūrio, pripažįsta visus esminius žmogaus veiklos apibrėžimus, bet tik susvetimėjimo, išsižadėjimo forma. Pavyzdžiui, čia laiko reikšmę žmogaus darbui ji paverčia laiko reikšme darbo užmokesčiui, samdomajam darbui.
Ponas Edgaras toliau sako:
„Norėdamas priversti talentą priimti aukščiau nurodytą matą, Prudonas piktnaudžiauja laisvo susitarimo sąvoka ir tvirtina, kad visuomenė ir atskiri jos nariai turį teisę atmesti talento kūrinius“.
Furjės ir Sen-Simono pasekėjų nuomone, talentas, tvirtai tebestovįs ant politinės ekonomijos pagrindo, kelia nepaprastai didelius honoraro reikalavimus ir savo fantazijas apie begalinę savo vertę pateikia kaip matą savo kūrinių mainomajai vertei nustatyti. Į tokius talento reikalavimus Prudonas atsako visai taip pat, kaip politinė ekonomija atsako į bet kokią kainos pretenziją pakilti žymiai aukščiau už vadinamąją natūralią kainą, t. y. už siūlomo daikto gamybos kaštus, būtent jis nurodo susitarimo laisvę. Ir Prudonas čia nepiktnaudžiauja šiuo santykiu politinės ekonomijos prasme; priešingai, jis numato kaip kažką tikro tai, kas ekonomistams tėra tik nominalu ir iliuzoriška,— susitariančių šalių laisvę.
Pagaliau kritinis Prudonas reformuoja Prancūzijos visuomenę, pakeisdamas tiek prancūzų proletarus, tiek ir prancūzų buržuaziją.
Prancūzų proletarams jis nepripažįsta „jėgos“, tuo tarpu tikrasis Prudonas prikaišioja jiems doros (vertu) stoką. Jų įgudimą dirbti jis padaro probleminiu įgudimu — „gal būt, jūs įgudę dirbti“,— tuo tarpu tikrasis Prudonas neabejodamas pripažįsta jų įgudimą dirbti („prompts au travail vous êtes“ etc.). Prancūzų buržua jis paverčia kvailais biurgeriais, o tikrasis Prudonas nekilmingus buržua (bourgeois ignobles) priešpastato nusmukusiems „kilmingiesiems“ (nobles flétris). Buržua iš miesčioniško „aukso vidurio“ atstovo (bourgeois juste-milieu) jis paverčia „mūsų geraisiais biurgeriais“, už ką prancūzų buržuazija gali būti jam dėkinga. Kur tikrasis Prudonas kalba apie tai, kad „didėja“ prancūzų buržua „pikta valia“ („la malveillance de nos bourgeois“), ten kritinis Prudonas visai nuosekliai kalba apie tai, kad didėja „mūsų biurgerių nerūpestingumas“. Tikrojo Prudono buržua anaiptol nėra nerūpestingas, jeigu jis pats sau sušunka: „nebijokime! nebijokime!“ Taip kalba tik tas, kas nori samprotavimais nuvyti šalin baimę ir susirūpinimą.
Kritinė kritika, kuri, išversdama tikrąjį Prudoną, sukūrė kritinį Prudoną, parodė masei, kas yra kritiškai išbaigtas vertimas. Ji parodė mums „vertimą, koks jis turi būti“. Todėl ji teisėtai kovoja su blogais, masiškais vertimais:
„Vokiečių publika nori gauti knygą pusdykiai, todėl leidėjas nori turėti pigų vertimą; dirbdamas savo darbą, vertėjas nenori badauti; jis net negali atlikti savo darbo gerai jį apgalvodamas“ (išsaugodamas visišką pažinimo ramybę), „nes leidėjas turi pralenkti konkurentus, greitai išleisdamas vertimus. Negana to, net vertėjas turi bijoti konkurencijos, jis turi bijoti, kad kitas nepasisiūlytų atlikti darbą pigiau ir greičiau. Ir štai vertėjas tiesiog diktuoja savo rankraštį kokiam nors vargšui raštininkui, ir, be to, diktuoja kiek galėdamas greičiau, kad nereikėtų veltui mokėti pavalandžiui apmokamam raštininkui. Jis nepaprastai laimingas, jei kitą dieną gali patenkinti raginantį jį skubėti raidžių rinkėją. Be to, vertimai, kurie užpildo mūsų knygų rinką, tėra dabartinės vokiečių literatūros impotencijos išraiška“ ir t. t. („Allgemeine Literatur-Zeitung“, VIII knyga, 54 psl.).
„Nuosavybės negalimumo įrodymui, kurį Prudonas išveda iš to, kad žmonija ypač žlugdo save palūkanų ir pelno sistema ir neproporcingu vartojimo ir gamybos santykiu,— šiam įrodymui trūksta jį papildančios priešybės, būtent trūksta įrodymo, kad privatinė nuosavybė istoriškai yra galima“.
Kritinė kritika turi laimingą instinktą, kuris jai pataria nesigilinti į Prudono išvedžiojimus apie palūkanų ir pelno sistemą ir t. t, t. y. į pačius svarbiausius Prudono išvedžiojimus. Taip yra dėl to, kad šiuo punktu Prudono kritika ir net kritikos regimybė jau visai yra negalima be tvirtų pozityvių žinių apie privatinės nuosavybės judėjimą. Kritinė kritika mėgina atsigriebti už savo bejėgiškumą, padarydama pastabą, kad Prudonas nepateikė įrodymo, jog privatinė nuosavybė istoriškai yra galima. Kodėl kritika, teduodanti vien žodžius, reikalauja, kad kiti jai viską duotų?
„Prudonas įrodinėja nuosavybės negalimumą tuo, kad darbininkas negali išpirkti savo produkto už savo darbo užmokestį. Besigilindamas į kapitalo esmę, Prudonas nepateikia išsamaus argumento šiam teiginiui pagrįsti. Darbininkas negali išpirkti savo produkto dėl to, kad jis visuomet yra visuomeninis produktas, o pats darbininkas yra ne kas kita, kaip atskiras apmokamas žmogus“.
Priešingai Prudono dedukcijai, p. Edgaras, norėdamas būti dar išsamesnis, galėtų pasakyti, kad darbininkas negali išpirkti savo produkto dėl to, kad jis aplamai turi jį išpirkti. Pirkimo apibrėžime jau yra tai, kad darbininkas santykiauja su savo produktu kaip su jam dingusiu, susvetimėjusiu daiktu. Išsamus p. Edgaro argumentas, tarp kitko, išsamiai neatsako į klausimą, kodėl kapitalistas, kuris pats yra ne kas kita, kaip atskiras žmogus ir dargi pelnu ir palūkanomis apmokamas žmogus,— kodėl gi jis gali išpirkti ne tik darbo produktą, bet ir šį tą daugiau negu tas produktas. Norėdamas tai išaiškinti, p. Edgaras turės išaiškinti darbo ir kapitalo santykį, t. y. turės įsigilinti į kapitalo esmę.
Pateikta vieta iš kritikos kuo akivaizdžiausiai parodo, kaip kritinė kritika pasinaudoja tuo, ką ji tik dabar išmoko iš kokio nors rašytojo, kad tuojau pat, pridėjusi kokią nors kritinę įmantrybę, nukreiptų tai kaip savo pačios išrastą gudrybę prieš tą patį rašytoją. Juk kaip tik iš paties Prudono kritinė kritika pasisėmė tariamai ne jo, bet p. Edgaro pateiktą argumentą. Prudonas sako:
„Divide et impera,..[14] Atskirkite darbininkus vieną nuo kito, ir labai galimas daiktas, kad padienis užmokestis, kuris išmokamas kiekvienam atskirai, bus didesnis už kiekvieno individualaus produkto vertę; bet ne tai svarbu... Apmokėję visas individualines jėgas, jūs tuo pačiu dar nesate apmokėję kolektyvinės jėgos“.
Prudonas pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad atskiriems darbininkams išmokamų darbo užmokesčių suma, net jeigu kiekvienas individualus darbas būtų apmokamas pilnai, dar neapmoka kolektyvinės jėgos, sudaiktintos jų produkte; vadinasi, kad darbininkas yra apmokamas ne kaip kolektyvinės darbo jėgos dalis. Ponas Edgaras iškraipo šią mintį, tvirtindamas, kad darbininkas yra ne kas kita, kaip atskiras apmokamas žmogus. Tuo būdu kritinė kritika naudojasi bendra Prudono mintimi, kad priešpastatytų ją tolesniam konkrečiam jos išvystymui to paties Prudono veikale. Ji kritiškai įsisavina šią mintį ir štai kokiomis frazėmis atskleidžia kritinio socializmo paslaptį:
„Šiuolaikinis darbininkas galvoja tik apie save, t. y. jis sutinka, kad jam būtų mokama tik kaip atskiram asmeniui. Būtent jis pats neįsidėmi tos milžiniškos ir neišmatuojamos jėgos, kuri atsiranda jam bendrai veikiant su kitomis jėgomis“.
Kritinės kritikos nuomone, visas blogis yra tik darbininkų „mąstymas“. Tiesa, anglų ir prancūzų darbininkai sukūrė asociacijas, kuriose jų savitarpio svarstymų objektas yra ne tik betarpiški jų kaip darbininkų poreikiai, bet ir jų kaip žmonių poreikiai. Sukurdami šias asociacijas, darbininkai parodė, kad jie labai gerai ir plačiai yra įsisąmoninę tą „milžinišką“ ir „neišmatuojamą“ jėgą, kuri atsiranda jiems bendrai veikiant. Tačiau tie masiniai komunistiniai darbininkai, kurie, pavyzdžiui, dirba Mančesterio ir Lijono dirbtuvėse, anaiptol nemano, kad „grynu mąstymu“, vien samprotavimais, galima nusikratyti savo šeimininkais fabrikantais ir savo pačių praktiniu pažeminimu. Jie labai skaudžiai jaučia skirtumą tarp būties ir mąstymo, tarp sąmonės ir gyvenimo. Jie žino, kad nuosavybė, kapitalas, pinigai, samdomasis darbas ir panašūs dalykai yra anaiptol ne vaizduotės šmėklos, bet labai praktiški, labai daiktiški darbininkų susvetimėjimo produktai ir kad todėl jie turi būti panaikinti taip pat praktiškai ir konkrečiai tuo tikslu, kad žmogus galėtų tapti žmogumi ne tik mąstyme, sąmonėje, bet ir masinėje būtyje, gyvenime. O kritinė kritika, priešingai, moko darbininkus, kad jie tikrovėje nustoja buvę samdomaisiais darbininkais, kai tik jie mintyse pašalina mintį apie samdomąjį darbą, kai tik jie mintyse nustoja save laikę samdomaisiais darbininkais ir, sutinkamai su šiuo egzaltuotu įsivaizdavimu, jau nebeleidžia, kad jiems būtų apmokama kaip atskiriems asmenims. Kaip absoliutūs idealistai, kaip eterio būtybės jie, žinoma, paskui taip pat gali gyventi grynosios minties eteriu. Kritinė kritika juos moko, kad jie panaikina tikrąjį kapitalą, kai mintyse įveikia kapitalo kategoriją, kad jie tikrai pasikeičia ir pasidaro tikrais žmonėmis, kai savo sąmonėje pakeičia savo „abstraktų aš“ ir paniekinamai smerkia kaip nekritinę operaciją bet kokį tikrą savo tikrosios būties, tikrųjų savo būties sąlygų, t. y. savo tikrojo „aš“ pakeitimą. „Dvasia“, kuri tikrovėje temato tik kategorijas, žinoma, ir bet kokią žmonių veiklą bei praktiką suveda į dialektinį kritinės kritikos mąstymo procesą. Būtent tai skiria jos socializmą nuo masiško socializmo ir komunizmo.
Po savo didelių išvedžiojimų p. Edgaras, žinoma, turi „paneigti“ Prudono kritikos „sąmoningumą“.
„Tačiau Prudonas taip pat nori būti praktiškas“. „Jis mano esąs jau pažinęs“. „Ir vis dėlto,— triumfuodama sušunka pažinimo ramybė,— mes ir dabar dar turime paneigti jo pažinimo ramybę“. „Mes pateikiame keletą vietų iš jo veikalo, norėdami parodyti, kaip mažai jis yra apgalvojęs savo pažiūrą į visuomenę“.
Vėliau mes pateiksime dar keletą vietų iš kritinės kritikos veikalų (žr. „Beturčių bankas“ ir „Pavyzdinis ūkis“), norėdami parodyti, kaip dar mažai ji tėra susipažinusi net su elementariausiais ekonominiais santykiais, o juo mažiau yra juos apgalvojusi ir todėl, laikydamasi jai būdingo kritinio takto, ji pasijuto esanti pašaukta kritiškai išnagrinėti Prudoną.
Kai kritinė kritika kaip pažinimo ramybė „susidorojo“ su visais masiniais „priešingumais“, kai ji įvaldė visą tikrovę kategorijų forma ir visą žmonių veiklą ištirpdė spekuliatyvinėje dialektikoje,— po viso to mes ją vėl pamatysime kuriančią pasaulį iš spekuliatyvinės dialektikos. Savaime suprantama, jog kritiškai spekuliatyvinio pasaulio kūrimo stebuklai,— kad nebūtų „išniekinti“,— tegali būti paskelbti neišmanančiai masei tik misterijų forma. Todėl kritinė kritika, įsikūnijusi Višnu-Šeligos asmenyje, pasirodo kaip paslapčių pirklys[15].
[1] — abstrakčia forma.
[2] G. W. F. Hegel. Werke. Bd. VIII, S. 256, Berlin, 1833. „Grundlinien der Philosophie des Rechts“, § 190 (G. V. F. Hegelis. Raštai. VIII t., 256 psl., Berlynas, 1833. „Teisės filosofijos pagrindai“, § 190). Pirmas šio veikalo leidimas išėjo Berlyne 1821 metais.
[3] — darbininkas.
[4] — „natūralų turtą“.
[5] J. B. Say. „Traité d’économie politique“. Pirmasis leidimas išėjo Paryžiuje 1803 metais, Markso cituojamas trečiasis leidimas — 1817 metais.
[6] — mums yra uždrausta žemė, vanduo, oras ir ugnis (senovės Romos laikų išvarymo iš tėvynės formulės paragrafas).
[7] Žodžiai iš Š. Konto veikalo „Traité de la propriété“. T. I, p. 52, Paris, 1834 („Traktatas apie nuosavybę“, I t., 52 psl., Paryžius, 1834), kuriuos Prudonas cituoja savo knygos „Kas yra nuosavybė?“ (1841 m. leidimas) 93-me psl.
[8] — teisė naudotis savo daiktu ir juo piktnaudžiauti.
[9] — loginė klaida, pasireiškianti tam tikros tezės įrodinėjimu remiantis tokiu argumentu, kuris pats tegalioja tiktai tariant, kad įrodinėjama tezė yra teisinga.
[10] — nustojus veikti priežasčiai, išnyksta ir pasekmė.
[11] — „vertė“.
[12] — „reikšmingumas“.
[13] A. Smith. „An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“. Pirmasis leidimas išėjo Londone 1776 metais.
[14] — Skaldyk ir valdyk.
[15] Turima galvoje mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ VII knygoje (1844 m. birželis) išspausdinta Šeligos recenzija apie prancūzų rašytojo Eženo Siu romaną „Paryžiaus paslaptys“, kuris parašytas sentimentalios miesčioniškos socialinės fantazijos dvasia; romanas išėjo Paryžiuje 1842—1843 metais ir plačiai pagarsėjo ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.