Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Savo trečiąjį žygį prieš „masę“ absoliuti kritika pradeda klausimu:
„Kas dabar yra kritikos objektas?“[1]
Toje pačioje „Literatur-Zeitung“ knygoje mes randame pamokymą:
„Kritika nenori nieko kito, kaip tik pažinti daiktus“.
Taigi, iš to išeina, kad visi daiktai turėtų būti kritikos objektas. Klausimas dėl kokio nors atskiro, specialiai kritikai skirto objekto neturėtų prasmės. Šis prieštaravimas visai paprastai išnyksta turint galvoje tai, kad visi daiktai „susilieja“ į kritinius daiktus, o visi kritiniai daiktai „susilieja“ į masę kaip absoliučios kritikos „objektą“.
Pirmiausia p. Bruno pavaizduoja savo begalinį gailestį, reiškiamą „masei“. „Bedugnę, kuri jį skiria nuo minios“, jis padaro „nuolatinių studijų“ objektu. Jis nori „pažinti šios bedugnės reikšmę ateičiai“ (kaip tik tai ir yra aukščiau minėtas „visų“ daiktų pažinimas) ir kartu „ją pašalinti“. Vadinasi, tikrovėje jis jau žino tos bedugnės reikšmę. Reikšmė yra kaip tik ta, kad jis tą bedugnę turi pašalinti.
Kadangi kiekvienam žmogui artimiausia būtybė yra jis pats, tai „kritika“ pirmiausia imasi pašalinti savo pačios masiškumą visiškai taip pat, kaip daro krikščionių asketai, kurie dvasios žygį prieš kūną pradeda nuo savo kūno marinimo. Absoliučios kritikos „kūnas“ yra jos tikrai masiška (apimanti 20—30 tomų) literatūrinė praeitis. Todėl p. Baueris „kritikos“ literatūrinio gyvenimo istoriją, kuri visiškai sutampa su jo paties literatūrinio gyvenimo istorija, turi išvaduoti nuo jos masiškos regimybės, papildomai ją pagerinti bei paaiškinti ir, parašęs šį apologetišką komentarą, „įtvirtinti ankstesnius kritikos darbus“.
Jis pradeda nuo to, kad klaidą, padarytą masės, kuri iki „Deutsche Jahrbücher“[2] ir „Rheinische Zeitung“[3] uždarymo p. Bauerį laikė vienu iš savųjų, aiškina dvejopa priežastimi. Pirma, masė buvo neteisi, laikydama literatūrinį judėjimą ne „grynai literatūriniu“. Tuo pačiu metu masė darė priešingą klaidą, laikydama literatūrinį judėjimą „išimtinai“ arba „grynai“ literatūriniu judėjimu. Negali būti jokios abejonės, kad „masė“, šiaip ar taip, buvo neteisi jau vien dėl to, kad ji tuo pačiu metu darė dvi viena kitą pašalinančias klaidas.
Tiems, kurie, pajuokdami „vokiečių naciją“, pravardžiavo ją „literate“, absoliuti kritika šia proga sušunka:
„Nurodykite man bent vieną istorinę epochą, kuri nebūtų buvusi įsakmiai „plunksnos“ iš anksto nužymėta ir nebūtų turėjusi palikti plunksnai spręsti jos likvidavimo klausimą!“
Dėl savo kritinio naivumo p. Bruno atskiria „plunksną“ nuo rašančio subjekto, o rašantį subjektą kaip „abstraktų raštininką“ — nuo gyvo istorinio žmogaus, kuris rašė. Tai jam duoda galimybę žavėtis stebuklinga „plunksnos“ galia. Jis lygiai taip pat galėtų reikalauti nurodyti jam tokį istorinį judėjimą, kuris nebuvo „plunksnuočių“ ir „žąsigonės“ nužymėtas.
Vėliau mes iš to paties p. Bruno sužinosime, kad lig šiol dar nebuvo pažinta nė viena, tiesiog nė viena istorijos epocha. Tad kaip galėjo ta pati „plunksna“, kuri lig šiol, žvelgdama atgal, neįstengė nužymėti „nė vienos“ istorijos epochos,— kaip ji galėjo tuo pačiu metu iš anksto nužymėti visas epochas?
Ir vis dėlto p. Bruno darbu įrodo savo pažiūros teisingumą, kada jis apologetiniais „plunksnos brūkštelėjimais“ pats sau „iš anksto nužymi“ savo paties „praeitį“.
Kritika, kuriai visais atžvilgiais buvo būdingas ne tik visuotinis pasaulio ir šios epochos ribotumas, bet ir visai atskiri, asmeniški ribotumai ir kuri, nepaisant to, nuo neatmenamų laikų visuose savo kūriniuose tvirtino esanti „absoliuti, tobula, gryna“ kritika,— ši kritika, matote, tik taikėsi prie masės prietarų ir jos sugebėjimo suprasti, panašiai kaip daro dievas, apsireikšdamas žmonėms.
„Tai turėjo privesti — praneša absoliuti kritika,— prie teorijos išsiskyrimo su jos tariamuoju sąjungininku“.
Bet kadangi kritika,— kuri dėl įvairumo čia pavadinta teorija,— nieko neprieina, o priešingai, viskas kyla iš jos; kadangi ji vystosi ne pasaulyje, bet už jo ribų ir savo dieviškoje, visuomet vienodoje sąmonėje viską iš anksto yra apibrėžusi — tai ir išsiskyrimas su jos buvusiu sąjungininku tebuvo „naujas posūkis“ ne savyje, ne sau pačiai, bet tik dėl akių, tik kitiems.
„Bet tas posūkis, „tiesą sakant“, net nebuvo naujas. Teorija nuolat buvo užsiėmusi pačios savęs kritika“ (yra žinoma, kiek teko darbuotis, kad teorija būtų priversta imtis pačios savęs kritikos), „ji niekad nepataikavo masei“ (bet užtat juo labiau pataikavo pačiai sau), „ji visuomet saugojosi, kad nesusipainiotų savo priešininko prielaidose“.
„Krikščionių teologas turi veikti atsargiai“ (Bruno Baueris. „Atskleistoji krikščionybė“[4], 99 psl.). Kaipgi atsitiko, kad „atsargioji“ kritika vis dėlto susipainiojo ir jau tuomet nepasakė aiškiai ir suprantamai savo „tikrosios“ nuomonės? Kodėl ji nekalbėjo atvirai? Kodėl ji neatsisakė iliuzijos apie savo brolybę su mase?
„Kodėl tu su manim taip pasielgei?— paklausė faraonas Abraomą, grąžindamas jam jo žmoną Sarą.— Kodėl tu pasakei, kad ji tavo sesuo?“ (Bruno Baueris. „Atskleistoji krikščionybė“, 100 psl.).
„Šalin protą ir kalbą! — sako teologas; juk tokiu atveju Abraomas būtų melagis! Tuomet apreiškimas būtų mirtinai įžeistas!“ (ten pat).
„Šalin protą ir kalbą!“ — sako kritikas: jei p. Baueris tikrai, o ne tik dėl akių būtų susimaišęs su mase, tuomet absoliuti kritika nebūtų absoliuti savo apsireiškimuose, vadinasi, ji būtų mirtinai įžeista!
„Jos“ (absoliučios kritikos) „pastangos tiesiog nebuvo pastebėtos,— sako toliau absoliuti kritika,— ir, be to, buvo tokia kritikos stadija, kai ji buvo priversta nuoširdžiai skaitytis su savo priešininko prielaidomis ir akimirką rimtai į jas pažiūrėti, trumpai tariant, kai kritika dar ne visiškai sugebėjo atimti iš masės įsitikinimą, kad ji su kritika turi bendrą reikalą ir bendrą interesą“.
„Kritikos“ pastangos tiesiog nebuvo pastebėtos; vadinasi, kalta buvo masė. O iš antros pusės, kritika prisipažįsta, kad jos pastangos negalėjo būti pastebėtos, nes ji pati dar „nesugebėjo“ padaryti jas pastebimas. Taigi, atrodytų, kalta kritika.
Apsaugok viešpatie! Kritika buvo „priversta“ (prieš ją buvo pavartota jėga) „nuoširdžiai skaitytis su savo priešininko prielaidomis ir akimirką rimtai į jas pažiūrėti“. Puikus nuoširdumas, tikras teologinis nuoširdumas, kuris iš tikrųjų nerimtai žiūri į reikalą, o tik „akimirką rimtai į jį pažiūri“, kuris visuomet, taigi, kiekvieną akimirką, saugojosi, kad nesusipainiotų savo priešininko prielaidose, ir vis dėlto „vieną akimirką“ „nuoširdžiai“ skaitosi su tomis prielaidomis. „Nuoširdumas“ dar padidėja cituotos frazės pabaigoje. Kritika „pradėjo nuoširdžiai skaitytis su masės prielaidomis“ tą pačią akimirką, kai ji „dar ne visiškai sugebėjo“ sugriauti iliuziją apie savo reikalo ir masės reikalo vienybę. Ji dar nesugebėjo, bet ji jau turėjo norą ir mintį. Ji dar negalėjo išsiskirti su mase išorėje, bet išsiskyrimas jau buvo įvykęs jos viduje, jos sieloje, jis įvyko tuo pačiu momentu, kai ji nuoširdžiai simpatizavo masei!
Kritika, įsipainiojusi į masės prietarus, iš tikrųjų nebuvo į juos įsipainiojusi; priešingai, ji, tiesą sakant, buvo laisva nuo savo pačios ribotumo ir tik „dar ne visiškai“ „sugebėjo“ tai parodyti masei. Todėl visas „kritikos“ ribotumas buvo gryna regimybė,— regimybė, kuri be masės ribotumo būtų bereikalinga, vadinasi, jos visai nebūtų. Taigi, ir vėl kalta masė.
Tačiau jeigu ta regimybė laikėsi dėl kritikos „nesugebėjimo“, dėl jos „bejėgiškumo“ pasisakyti, tai pati kritika buvo netobula. Ji tai pripažįsta jai savybingu, tiek nuoširdžiu, kiek ir apologetišku, būdu.
„Nors ji“ (kritika) „pati negailestingai iškritikavo liberalizmą, bet ją dar buvo galima laikyti ypatinga jo rūšimi, gal būt, kraštutiniu jo pasireiškimu; nors jos tikros ir lemiamos išvados jau išeidavo už politikos ribų, bet ji dar turėjo išsaugoti regimybę, kad ji politikuojanti, ir ta netobula regimybė įgalino ją įsigyti didesnę dalį aukščiau minėtų jos bičiulių“.
Kritika įsigijo bičiulių dėl netobulos regimybės, kad ji politikuojanti. Jei ta regimybė būtų tobula, tai kritika neišvengiamai prarastų savo politinius bičiulius. Apologetiškai bailiai stengdamasi nusiplauti visas nuodėmes, ji kaltina apgaulingą regimybę tuo, kad ji buvo netobula apgaulinga regimybė, užuot buvusi tobula apgaulinga regimybė. Šitaip keisdama vieną regimybę kita, „kritika“ gali pasiguosti, kad jeigu ji turėjo „tobulą regimybę“ noro politikuoti, tai ji, priešingai, neturi net „netobulos regimybės“, kad ji kur nors ir kada nors būtų panaikinusi politiką.
Absoliuti kritika, būdama ne visiškai patenkinta „netobula regimybe“, dar kartą pati savęs klausia:
„Kaip galėjo atsitikti, kad kritika tuomet buvo įtraukta į „masinius, politinius“ interesus, kad ji... net“ (!)... „turėjo“ (!)... „politikuoti“ (!).
Teologui Baueriui yra visiškai savaime suprantama, kad kritika be galo ilgai turėjo būti užsiėmusi spekuliatyvine teologija, nes juk jis, įsikūnijusi „kritika“, yra teologas ex professo. Bet politikuoti? Tai turi būti motyvuota visiškai ypatingomis, politinėmis, asmeninėmis aplinkybėmis!
Taigi, kodėl „kritika“ turėjo net politikuoti? „Ji buvo apkaltinta — štai kaip atsakoma į klausimą“. Tai bent atskleidžia „Bauerio politikos“ „paslaptį“, ir bent nebus galima pavadinti nepolitine tos regimybės, kuri Bruno Bauerio „Teisiajame laisvės reikale ir mano paties reikale“ prie masinio „laisvės reikalo“ prijungia jo „paties reikalą“ jungtuku „ir“. Tačiau jei kritika buvo užsiėmusi ne savo „pačios reikalu“ politikos interesais, bet politika savo pačios reikalo interesais, tai reikia pripažinti, kad ne kritika buvo apgauta politikos, bet, atvirkščiai, politika — kritikos.
Taigi, Bruno Baueris turėjo būti pašalintas iš savo teologijos katedros: jis buvo apkaltintas. „Kritika“ buvo priversta politikuoti, kitaip tariant, ji turėjo vesti „savo“, t. y. Bruno Bauerio, procesą. Ne p. Baueris vedė kritikos procesą, bet „kritika“ vedė p. Bauerio procesą. Kodėl „kritika“ turėjo vesti savo procesą?
„Gal norėdama išteisinti save?“ Gal būt, ir taip. Tačiau „kritika“ anaiptol nėra linkusi apsiriboti tokiu asmenišku, žemišku motyvu. Gal būt, ir taip. Bet ir ne vien dėl to, „o svarbiausia — norėdama išaiškinti savo priešininkų prieštaravimus“ ir, be to,— galėtų pridurti kritika,— norėdama įrišti į vieną knygą senus straipsnius prieš įvairius teologus, pavyzdžiui, savo smulkmeniškas rietenas su Planku, tuos šeimyniškus vaidus tarp teologijos „Baueris“ ir teologijos „Štrausas“.
Palengvinusi savo širdies skausmus prisipažinimu, liečiančiu tikrąjį jos „politikos“ interesą, absoliuti kritika, prisiminusi savo „procesą“, vėl gromuliuoja seną Hegelio gromulį (žr. „Fenomenologijoje“ Švietimo kovą su tikėjimu, žr. visą „Fenomenologiją“), jau „Teisiajame laisvės reikale“ smulkiai atkartotus niekus apie tai, kad „senybė, kuri priešinasi naujybei, iš tikrųjų jau nėra senybė“. Kritinė kritika yra gromulinis gyvulys. Kai kurie nuo stalo nukritę Hegelio trupiniai, kaip, pavyzdžiui, ką tik minėtas teiginys apie „senybę“ ir „naujybę“ arba, sakysim, „vieno kraštutinumo išvedimas iš jam priešingo kraštutinumo“ ir pan., yra nuolat kritikos pašildomi, tačiau ji niekad nejaučia net poreikio susidoroti su „spekuliatyvine dialektika“ kokiu nors kitokiu būdu, negu pasinaudodama profesoriaus Hinrichso „išsekimu“. Bet užtat ji nuolat „kritiškai“ įveikia Hegelį, jį kartodama. Pavyzdžiui:
„Kritika, pasirodydama scenoje ir suteikdama tyrinėjimui naują formą, t. y. tokią formą, kuri jau nebesileidžia paverčiama išoriniu apribojimu“, ir t. t.
Jei ką nors aš kuo nors paverčiu, aš tai darau kažkuo iš esmės kitu. Kadangi kiekviena forma kartu yra ir „išorinis apribojimas“, tai jokia forma „nesileidžia“ paverčiama „išoriniu apribojimu“ lygiai taip pat, kaip obuolys nesileidžia „paverčiamas“ obuoliu. Beje, ta forma, kurią „kritika“ suteikia tyrinėjimui, visai dėl kitos priežasties nesileidžia paverčiama „išoriniu apribojimu“: būdama už bet kokio „išorinio apribojimo“, ji išsisklaido pilkose it pelenai, blankiose nesąmonės miglose.
„Tačiau ji“ (senybės kova su naujybe) „būtų negalima ir tuomet“ (būtent tuo momentu, kada kritika „suteikia“ tyrinėjimui „naują formą“), „jei senybė išnagrinėtų sutaikomumo ar nesutaikomumo klausimą... teoriškai“.
Kodėl gi senybė nenagrinėja šio klausimo teoriškai? Todėl, kad „senybė vis dėlto mažiausiai įstengia tai padaryti iš pat pradžių, nes netikėtumo momentu“, t. y. iš pat pradžių, senybė „nepažįsta nei savęs, nei naujybės“, vadinasi, teoriškai netyrinėja nei savęs, nei naujybės. Taigi, senybės kova su naujybe būtų negalima, jei tas „negalimumas“, deja, nebūtų negalimas!
Jei teologijos fakulteto „kritikas“ toliau „prisipažįsta“, kad jis „nusidėjo tyčia“, kad jis „padarė klaidą laisva valia ir gerai apgalvojęs“ (visa, ką pergyvena, patiria arba padaro kritika, jai pavirsta laisvu, grynu, tyčia sukurtu jos refleksijos produktu), tai šis kritiko prisipažinimas turi tik „netobulą“ tiesos „regimybę“. Kadangi „Sinoptikų kritika“[5] ištisai remiasi teologiniu pagrindu, kadangi ji ištisai yra teologinė kritika, tai p. Baueris, teologijos privatdocentas, galėjo ją rašyti ir jos mokyti, nepadarydamas „nei nuodėmės, nei klaidos“. Priešingai, nuodėmę ir klaidą darė teologijos fakultetai, kurie nesuprato, kaip griežtai p. Baueris laikėsi savo pažado, kurį jis buvo davęs „Sinoptikų kritikos“ pratarmėje, I tomas, XXIII psl.:
„Jei neigimas ir šiame pirmajame tome dar gali pasirodyti perdaug drąsus ir platus, tai mes primename, kad tai, kas tikrai pozityvu, gali atsirasti tik tuomet, jei prieš tai buvo rimtas ir visuotinis neigimas... Galų gale paaiškės, kad tik negailestingiausia pasaulyje kritika įgalins mus pažinti kuriamąją Jėzaus ir jo principo galią“.
Ponas Baueris tyčia atskiria viešpatį „Jėzų“ nuo jo „principo“, norėdamas pozityvią savo pažado prasmę apsaugoti nuo bet kokios dviprasmiškumo regimybės. Ir p. Baueris iš tikrųjų taip akivaizdžiai pavaizdavo „kuriamąją“ viešpaties Jėzaus ir jo principo galią, kad po visa to jo „begalinė savimonė“ ir „dvasia“ yra ne kas kita, kaip krikščioniškieji kūriniai.
Tarkime, kad kritinės kritikos ginčas su teologijos fakultetu Bonoje pakankamai paaiškina tuometinę kritikos „politiką“; bet kodėl ji, pasibaigus tam ginčui, ir toliau politikavo? Štai paklausykite:
„Priėjusi šį tašką, „kritika“ būtų turėjusi arba sustoti, arba tuoj pat eiti į priekį, ištirti politikos esmę ir pavaizduoti ją savo priešininku — jei tik būtų buvę įmanoma tai, kad ji galėtų sustoti tuometinės kovos įkarštyje, ir jei tik, iš kitos pusės, nebūtų perdaug griežto istorijos dėsnio, kad principas, pirmą kartą išmėginąs savo jėgas kovoje su savo priešybe, neišvengiamai turi sutikti būti jos nuslopintas...“
Puiki apologetiška frazė! „Kritika būtų turėjusi sustoti“, jei tik būtų buvę įmanoma... „galėti sustoti“! Kas „turi“ sustoti? Ir kas turėtų padaryti tai, ko „būtų neįmanoma... galėti“? Iš kitos pusės! Kritika būtų turėjusi eiti į priekį, „jei tik, iš kitos pusės, nebūtų perdaug griežto istorijos dėsnio“ ir t. t. Istorijos dėsniai yra „perdaug griežti“ ir absoliučiai kritikai! Jei tik šie dėsniai nebūtų kitoje, kritinei kritikai priešingoje pusėje, kaip puikiai ji žengtų į priekį! Bet à la guerre comme à la guerre![6] Istorijoje kritika turi sutikti, kad iš jos būtų padaryta liūdna „istorija“!
„Jei kritika“ (vis tas pats p. Baueris) „turėjo... tai vis dėlto reikia kartu pripažinti, kad ji visuomet jautėsi netikra, atsiliepdama į šios“ (t. y. politinės) „rūšies reikalavimus, ir kad ji dėl šių reikalavimų suėjo į prieštaravimą su savo tikraisiais elementais, kuriuose tas prieštaravimas kaip tik jau buvo išspręstas“.
Perdaug griežti istorijos dėsniai privertė kritiką pasiduoti politinėms silpnybėms; bet vis dėlto,— maldauja ji,— reikia kartu pripažinti, kad ji, jei ne tikrovėje, tai bent savyje, stovėjo aukščiau tų silpnybių. Pirmiausia, ji įveikė jas „jausme“, nes „ji visuomet jautėsi netikra tų reikalavimų atžvilgiu“, ji blogai jautėsi politikoje, ji tiesiog nežinojo, kas jai yra. Dar daugiau! Ji suėjo į prieštaravimą su savo tikraisiais elementais. Pagaliau svarbiausia! Tas jos prieštaravimas su savo tikraisiais elementais buvo išspręstas ne jai besivystant, bet, priešingai, jis „jau buvo“ išspręstas jos tikruosiuose, nepriklausomai nuo prieštaravimo egzistuojančiuose elementuose! Tie kritiniai elementai gali pasigirti: dar negimus Abraomui, mes jau gyvenome. Dar prieš vystymuisi sukėlus mūsų prieštaravimą, tas prieštaravimas, dar negimęs, glūdėjo mūsų chaotiškame prieglobstyje išspręstas, miręs, žuvęs. O kadangi tikruosiuose kritikos elementuose prieštaravimas tarp kritikos ir jos tikrųjų elementų „jau buvo išspręstas“ ir kadangi išspręstas prieštaravimas jau nėra prieštaravimas, tai tarp kritikos ir jos tikrųjų elementų, teisingiau pasakius, nebuvo jokio prieštaravimo, nebuvo jokio kritikos prieštaravimo su pačia savim,— ir tuo būdu bendras savigynos tikslas, atrodytų, yra pasiektas.
Absoliučios kritikos savigyna savo žinioje turi ištisą apologetinį žodyną:
„net ne tikrai“, „tik nepastebėta“, „be to, buvo“, „dar ne visiškai“, „nors — vis dėlto“, „ne tik — bet dažniausiai“, „taip pat tikra tik“, „kritika būtų turėjusi, jei tik tai būtų buvę įmanoma ir jei, iš kitos pusės...“, „jei... tai vis dėlto reikia kartu pripažinti“, „argi tai nebuvo natūralu, argi tai nebuvo neišvengiama“, „taip pat ne“... ir t. t.
Ne taip jau seniai absoliuti kritika dėl panašių apologetiškų frazių yra pasakiusi:
„„Nors“ ir „vis dėlto“, „tiesa“ ir „bet“, dangiškasis „ne“ ir žemiškasis „taip“ — štai pagrindiniai naujosios teologijos ramsčiai, kojokai, kuriais pasirėmusi ji žingsniuoja, triukas, kuriuo apsiriboja visa jos išmintis, frazė, kuri pasikartoja visose jos frazėse, jos alfa ir omega“ („Atskleistoji krikščionybė“, 102 psl“).
[1] B. Bauerio straipsnio, išspausdinto mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ VIII knygoje (1844 m. liepos mėn.), pavadinimas. Beveik visos citatos iš „Allgemeine Literatur-Zeitung“, kurias Marksas pateikia poskyryje „Trečiasis absoliučios kritikos žygis“, yra paimtos iš šio straipsnio.
[2] „Deutsche Jahrbücher“ — sutrumpintas pavadinimas literatūrinio-filosofinio jaunahegelininkių žurnalo „Deutsche Jahrbücher für Wissenschaft und Kunst“ („Vokiečių metraštis mokslo ir meno klausimais“). A. Rugės redaguojamas, žurnalas buvo leidžiamas Leipcige nuo 1841 m. liepos mėnesio. Anksčiau (1838—1841) žurnalas ėjo pavadinimu „Hallische Jahrbücher für deutsche Wissenschaft und Kunst“ („Halės metraštis vokiečių mokslo ir meno klausimais“). Perkelti redakciją iš Prūsijos miesto Halės į Saksoniją ir pakeisti žurnalo pavadinimą reikėjo dėl kilusios grėsmės, kad „Hallische Jahrbücher“ Prūsijoje bus uždraustas. Bet ir nauju pavadinimu žurnalas neilgai išsilaikė. 1843 m. sausio mėnesį žurnalą „Deutsche Jahrbücher“ Saksonijos vyriausybė uždarė, ir Bundestago nutarimu jis buvo uždraustas visoje Vokietijos teritorijoje.
[3] „Rheinische Zeitung für Politik, Handel und Gewerbe“ („Reino laikraštis politikos, prekybos ir pramonės klausimais“) — dienraštis, ėjo Kelne nuo 1842 m. sausio 1 d. iki 1843 m. kovo 31 d. Laikraštį įsteigė Reino buržuazijos atstovai, Prūsijos absoliutizmo atžvilgiu buvę opozicinių nuotaikų. Bendradarbiauti laikraštyje buvo pritraukti ir kai kurie jaunahegelininkiai. Nuo 1842 m. balandžio mėnesio K. Marksas pasidarė „Rheinische Zeitung“ bendradarbiu, o nuo tų pačių metų spalio mėnesio — vienu iš jo redaktorių. Laikraštyje „Rheinische Zeitung“ buvo taip pat paskelbta eilė F. Engelso straipsnių. Markso redaguojamas, laikraštis pradėjo įgauti vis ryškesnį revoliucinį-demokratinį pobūdį. Laikraščiui „Rheinische Zeitung“ vyriausybė nustatė ypatingai griežtą cenzūrą, o paskui jį uždarė.
[4] B. Bauer. „Das entdeckte Christenthum“. Zürich und Winterthur, 1843.
[5] B. Bauer. „Kritik der evangelischen Geschichte der Synoptiker“, Bd. 1—2, Leipzig, 1841; Bd. 3, Braunschweig, 1842 (B. Baueris. „Sinoptikų evangelijos istorijos kritika“, 1—2 t., Leipcigas, 1841; 3 t., Braunšveigas, 1842). Religijos istorijos literatūroje sinoptikais vadinami trijų pirmųjų evangelijų sudarytojai.
[6] — kare kaip kare!