Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
1) Kritinė masė (Marksas)
2) „Nekritinė masė“ ir „kritinė kritika“
a) „Užsispyrusi masė“ ir „nepatenkinta masė“ (Marksas)
b) „Minkštaširdė“ ir „trokštanti išganymo“ masė (Engelsas)
c) Malonės prasiveržimas masei (Marksas)
3) Nekritiškai kritinė masė, arba „kritika“ ir „Berlyno ratelis“ (Marksas)
Ar gali būti kur geriau,
Kaip savo šeimos židiny?[1]
Kritinė kritika, įgavusi p. Bruno asmenyje savo absoliučią esamąją būtį, paskelbė masišką žmoniją, visą tą žmoniją, kuri nėra kritinė kritika,— savo priešybe, savo esminiu daiktu: esminiu dėl to, kad masė egzistuoja ad majorem gloriam dei[2], kritikos, dvasios; daiktu dėl to, kad ji tėra kritinės kritikos materija. Savo santykį su mase kritinė kritika paskelbė pasauliniu istoriniu dabarties santykiu.
Tačiau vien pareiškus apie savo priešingumą visam pasauliui, dar negalima sukurti pasaulinės istorinės priešybės. Gali įsivaizduoti esąs pažaidos akmuo visiems, jei iš negrabumo visur užkliūvi. Norint sukurti pasaulinę istorinę priešybę, neužtenka paskelbti pasaulį savo priešybe. Čia reikia, kad pasaulis savo ruožtu paskelbtų mane savo esmine priešybę, laikytų ir pripažintų mane esant esminę priešybę. Šį pripažinimą kritinei kritikai užtikrina jos korespondencija, kurios tikslas parodyti pasauliui kritinį pasaulio atpirkimo darbą, kaip ir visuotinį kritinės evangelijos sukeltą pasaulio apmaudą. Kritinė kritika pati sau yra objektas kaip viso pasaulio objektas. Korespondencija turi parodyti ją esant tokią, parodyti ją kaip šiuolaikinį pasaulio interesą.
Kritinė kritika save laiko absoliučiu subjektu. Absoliučiam subjektui reikalingas kultas. Tikrasis kultas reikalauja trečio elemento — tikinčiųjų individų. Todėl šventoji šeima Šarlotenburge įgyja iš savo korespondentų jai prideramą kultą. Korespondentai jai sako, kas ji yra ir kas nėra jos priešininkė, masė.
Tokiu būdu vaizduodama savo nuomonę apie pačią save kaip viso pasaulio nuomonę ir paversdama savo sąvoką tikrove, kritika, be abejo, yra nenuosekli. Joje pačioje išryškėja tam tikri masės dariniai, būtent dariniai kritinės masės, kurios uždavinys tėra būti nuolatiniu kritinių įmantrybių atgarsiu. Nuoseklumo dėlei šis nenuoseklumas yra atleistinas. Kritinė kritika, kuri šiame nuodėmingame pasaulyje nesijaučia kaip namie, yra priversta savo pačios namuose susikurti nuodėmingąjį pasaulį.
Kritinės kritikos korespondento, kritinės masės nario, kelias nėra rožėmis klotas. Jo kelias yra sunkus, erškėčiais klotas kritinis kelias. Kritinė kritika yra spiritualistinis valdovas, grynas spontaniškumas, actus purus[3], ji nepakanti bet kokiam išoriniam poveikiui. Todėl korespondentas turi būti tik tariamuoju subjektu, kritinės kritikos atžvilgiu turi elgtis tik tariamai savarankiškai, tik tariamai jis gali norėti pranešti jai ką nors naujo ir savarankiško. Iš tikrųjų jis yra jos pačios fabrikatas, pačios savęs išklausymas, kuris tik valandėlei įsikūnija savarankiškoje būtybėje.
Todėl korespondentai neužmiršta nuolat įtikinėti, kad kritinė kritika pati žino, mato, supranta, suvokia, patiria tai, kas jai tuo pačiu momentu dėl akių pranešama. Pavyzdžiui, Cerlederis vartoja tokius išsireiškimus: „Jūs tai suprantate?“; „Jūs žinote“; „Jūs žinote“ antrą ir trečią kartą; „Jūs, žinoma, jau pakankamai girdėjote, kad galėtumėte patys viską suprasti“.
O štai ką sako Breslavlio korespondentas Fleišhameris: „Bet tai... Jums taip pat nebus mįslė, kaip ir man“. Arba Ciuricho korespondentas Hircelis: „Jūs ir patys, aišku, sužinosite“. Kritinis korespondentas taip vertina absoliutų kritinės kritikos supratimą, jog laiko ją sugebančia suprasti net tai, ko iš viso nereikia suprasti; pavyzdžiui, Fleišhameris:
„Jūs mane pilnai“ (!) „suprasite“ (!), „jeigu aš Jums pasakysiu, kad negalima išeiti iš namų, nesutikus jaunų katalikų dvasininkų ilgomis juodomis sutanomis ir mantijomis“.
Negana to, iš baimės korespondentai girdi, kaip kritinė kritika sako, atsako, sušunka ir išjuokia!
Štai, pavyzdžiui, Cerlederis: „Bet... sakote Jūs. Na, gerai, tad klausykite!“ Arba Fleišhameris: „Tačiau aš jau girdžiu, ką Jūs sakote; aš tuo irgi tenorėjau tai pasakyti“. Arba Hircelis: „Kilmingasis pone, sušuksite Jūs!“ Arba štai Tiubingeno korespondentas: „Neišjuokite manęs!“
Todėl korespondentai vartoja ir tokias įmantrybes: jie praneša kritinei kritikai faktus, o ji turi duoti jų dvasinę interpretaciją; jie pateikia jai premisas, o ji turi padaryti išvadą; arba jie net atsiprašo, kad kartoja seniai jai žinomus dalykus.
Pavyzdžiui, Cerlederis:
„Jūsų korespondentas tegali Jums pateikti vaizdą, faktų aprašymą. Dvasia, įkvepianti šiems daiktams gyvybę, Jums, aišku, jau yra žinoma“. Arba dar: „O dabar Jūs jau patys pasidarysite išvadą“.
Arba Hircelis:
„Kad kiekvienas kūrinys atsiranda iš savo diametralios priešybės, apie šį spekuliatyvinį teiginį aš net neišdrįsiu su Jumis kalbėti“.
Arba būna taip, kad korespondento stebėjimai pasirodo esą tik kritinių pranašysčių išsipildymas ir pasitvirtinimas.
Štai, pavyzdžiui, Fleišhameris:
„Jūsų pranašavimas išsipildė“.
Arba Cerlederis:
„Tendencijos, apie kurias aš Jums esu rašęs, kad jos vis labiau plinta Šveicarijoje, anaiptol nėra pražūtingos, iš tikrųjų jos tik laimingos... tik patvirtina jau ne kartą Jūsų išreikštą mintį...“ ir t. t.
Kritinė kritika kartais jaučiasi privalanti pabrėžti savo atlaidumą, kuris pasireiškia jos susirašinėjimu su korespondentais, ir šį atlaidumą ji motyvuoja tuo, kad korespondentas laimingai atliko kokią nors užduotį. Antai p. Bruno rašo Tiubingeno korespondentui:
„Iš tikrųjų nenuoseklu, kad aš atsakau į tavo laišką... Iš kitos pusės, tu ir vėl... taip vykusiai pastebėjai, jog aš... negaliu atsisakyti duoti tau prašomą paaiškinimą“.
Kritinė kritika priverčia rašyti jai iš provincijos, tačiau provinciją reikia suprasti ne politine prasme, nes tokios provincijos, žinoma, niekur Vokietijoje nėra, bet kaip kritinę provinciją, kurios sostinė yra Berlynas, Berlynas — kritinių patriarchų ir šventosios kritinės šeimos buveinė, tuo tarpu provincijoje gyvena kritinė masė. Kritiniai provincialai drįsta atkreipti į save aukščiausiosios kritinės instancijos dėmesį tik žemai nusilenkdami ir atsiprašinėdami.
Pavyzdžiui, vienas anoniminis korespondentas rašo p. Edgarui, kuris, kaip šventosios šeimos narys, taip pat yra įžymus ponas:
„Gerbiamas pone! Tai, kad jaunimas trokšta suartėti bendrų siekimų pagrindu (mūsų abiejų amžiaus skirtumas tėra dveji metai), tebūnie mano atsiprašymas už šias Jums parašytas eilutes“.
Šis p. Edgaro amžininkas, tarp kitko, save vadina naujausios filosofijos būtybe. Argi nenormalu, kad kritika susirašinėja su filosofijos būtybe? Jei p. Edgaro amžininkas įtikinėja, kad jis jau netekęs savo dantų, tai čia tėra užuomina, kad jis — alegorinė būtybė. Ši „naujausios filosofijos būtybė“ „išmoko iš Feuerbacho išsilavinimo momentą įjungti į objektyvią pažiūrą“. Ji tuojau pateikia savo išsilavinimo ir pažiūros pavyzdį, tvirtindama p. Edgarui, kad ji susidariusi „vientisą pažiūrą į jo novelę“ „Tegyvuoja tvirti principai!“[4], tuo pačiu metu atvirai prisipažindama, kad p. Edgaro ketinimas jai anaiptol nėra aiškus, ir galiausiai savo tvirtinimą, kad yra susidariusi vientisą pažiūrą, paraližuoja klausimu: „O gal aš Jus visiškai klaidingai supratau?“ Po tokio pavyzdžio yra visai normalu, kai naujosios filosofijos būtybė štai kaip atsiliepia apie masę:
„Mes turime bent kartą nusižeminti ir ištirti bei atrišti tą burtų mazgą, kuris neleidžia paprastam žmogaus protui išeiti į beribį minčių okeaną“.
Kas nori susidaryti pilną kritinės masės vaizdą, tas teperskaito p. Hircelio iš Ciuricho korespondenciją (V knyga). Šis nelaimingasis kartoja kritines įmantrybes, rodydamas tikrai jaudinantį stropumą ir pagirtiną atmintį. Čia netrūksta p. Bruno mėgiamų frazių apie kautynes, kuriose jis dalyvavo, apie žygius, kuriuos jis rengė ir kuriems vadovavo. Tačiau p. Hircelis ypatingai uoliai atlieka savo kaip kritinės masės nario pareigą tuomet, kai jis piktinasi nuodėmingąja mase ir jos pažiūra į kritinę kritiką.
Jis kalba apie masę, kuri mano dalyvaujanti istorijoje, apie „grynąją masę“, apie „grynąją kritiką“, apie „šio priešingumo grynumą“,— „toks grynas priešingumas, kokio istorijoje dar niekad nėra buvę“,— apie „suerzintą būtybę“, apie „visišką masės tuštybę, blogą nuotaiką, silpnadvasiškumą, beširdiškumą, bailumą, pasiutimą, įniršimą prieš kritiką“, apie „masę, kuri egzistuoja tik tam, kad savo pasipriešinimu kritiką darytų aštresnę ir budresnę“. Jis kalba apie „kūrimą iš diametralios priešybės“, apie tai, kad kritika yra pakilusi aukščiau neapykantos ir kitų panašių žemiškųjų afektų. Šia kritinių įmantrybių gausybe ir apsiriboja visa tai, ką p. Hircelis yra pateikęs laikraščiui „Literatur-Zeitung“. Priekaištaudamas masei, kad ji tenkinasi vien „nuomone“, „gerais norais“, „fraze“, „tikėjimu“ ir t. t., jis pats, kaip kritinės masės narys, pasitenkina frazėmis, išreiškiančiomis jo „kritinę nuomonę“, jo „kritinį tikėjimą“, jo „kritinius gerus norus“, ir palieka p. Bruno ir kompanijai „veikti, dirbti, kovoti“ ir „kurti“.
Nepaisant klaikaus vaizdo, kurį nupiešė „kritinės masės“ nariai, aprašydami pasaulinę istorinę nuodėmingojo pasaulio ir „kritinės kritikos“ nesantaiką,— bent netikintiesiems dar nėra konstatuota net pati dalyko esmė, šios pasaulinės istorinės nesantaikos esmė. Paslaugiai ir nekritiškai kartodami kritines „fantasmagorijas“ ir „pretenzijas“, korespondentai tik įrodo, kad įkyrios pono idėjos taip pat yra ir įkyrios tarno idėjos. Tiesa, vienas iš kritinių korespondentų mėgina įrodinėti, remdamasis faktais:
„Jūs matote,— rašo jis šventajai šeimai,— kad „Literatur-Zeitung“ pasiekia savo tikslą, t. y. kad jis nesukelia jokio atgarsio. Jis galėtų sukelti atgarsį tik tuomet, jeigu jis derintųsi su minties skurdumu, jeigu Jūs išdidžiai žengtumėte priešakyje, skambant frazėms, kurias iš nuvalkiotų kategorijų repertuaro grotų visas janičarų orkestras“.
Skamba frazės, kurias iš nuvalkiotų kategorijų repertuaro groja visas janičarų orkestras! Kaip matote, kritinis korespondentas stengiasi puikauti „nenuvalkiotomis“ frazėmis. Tačiau jo paaiškinimą, kodėl „Literatur-Zeitung“ nesukelia jokio atgarsio, reikia atmesti kaip grynai apologetinį paaiškinimą. Šį faktą veikiau būtų galima paaiškinti tuo, kad, atvirkščiai, kritinė kritika derinasi su plačiąja mase, būtent su plačiąja mase rašeivų, kurie niekur nesukelia jokio atgarsio.
Taigi, neužtenka, kad kritiniai korespondentai kreiptųsi į šventąją šeimą kritinėmis frazėmis kaip „malda“ ir kartu kaip „prakeikimo formule“ prieš masę. Reikalingi nekritiniai, masiniai korespondentai, reikalingi tikrieji masės pasiuntiniai pas kritinę kritiką, kad būtų galima įrodyti tikrąją masės ir kritikos nesantaiką.
Todėl kritinė kritika skiria vietos ir nekritinei masei. Ji priverčia naivius jos atstovus susirašinėti su ja, pripažinti masės ir kritikos priešingumą esant svarbiu ir absoliučiu ir paskelbti, kad pasaulis baimingai šaukiasi išgelbėjimo iš šio priešingumo.
„Masės“ kietaširdiškumas, užsispyrimas ir aklas netikėjimas turi vieną gana ryžtingą atstovą. Tas atstovas kalba tik apie „hegelinį Berlyno ratelio filosofinį išsilavinimą“[5].
„Tikroji mūsų pažanga,— sako jis,— yra galima tik pažinus tikrovę. Tuo tarpu iš Berlyno ratelio narių sužinome, kad mes pažinome ne tikrovę, bet kažką netikro“.
„Gamtos mokslą“ jis vadina filosofijos pagrindu.
„Geras gamtos tyrinėtojas turi tiek pat bendro su filosofu, kiek pastarasis su teologu“.
Toliau jis apie „Berlyno ratelį“ pastebi:
„Aš nemanau pasakęs ką nors per daug, mėgindamas išaiškinti šių žmonių būklę tuo, kad nors jie ir išėjo dvasinio šėrimosi procesą, bet dar neatsipalaidavo nuo to šėrimosi medžiagų, kad galėtų įsisavinti atsikūrimo ir atjaunėjimo elementus“. „Šias“ (gamtos mokslo ir pramonės) „žinias mes dar turime įgyti“. „Mums pirmiausia reikia pažinti pasaulį ir žmones, bet ir to negalima įgyti vien įtemptai galvojant; čia turi prisidėti visi jutimai ir šiam tikslui turi būti panaudoti visi žmogaus sugebėjimai kaip reikalingas ir būtinas įrankis; kitaip stebėjimas ir pažinimas visuomet bus nepakankamas... ir sukels moralinę mirtį“.
Tačiau šis korespondentas stengiasi paauksuoti piliulę, kurią jis paduoda kritinei kritikai. Jis „mano teisingai pritaikąs Bauerio žodžius“, jis „seka Bauerio mintis“, jis sako, kad „Baueris yra teisingai pastebėjęs“, pagaliau jis polemizuoja lyg ne prieš pačią kritiką, bet prieš kažkokį skirtingą nuo jos „Berlyno ratelį“.
Pasijutusi įžeista ir aplamai visuose tikėjimo reikaluose būdama jautri kaip senmergė, kritinė kritika nesileidžia suklaidinama šiais pagyrimais ir pusiau pataikavimais.
„Jūs suklydote,— atsako ji,— jei tikėjotės pamatyti savo priešininką toje partijoje, kurią Jūs aprašėte savo laiško pradžioje. Verčiau prisipažinkite“ (toliau seka naikinanti prakeikimo formulė), „kad Jūs esate pačios kritikos priešininkas!“
Nelaimingasis! Masinis žmogau! Pačios kritikos priešininke! O kai dėl šios masinės polemikos turinio, tai kritinė kritika reiškia pagarbą savo kritinei pažiūrai į gamtotyrą ir pramonę.
„Visokia pagarba gamtotyrai! Visokia pagarba Džemsui Vatui ir — iš tiesų kilnus posakis — visiškai jokios pagarbos tiems milijonams, kuriais jis aprūpino savo pusbrolius ir pusseseres“.
Visokia pagarba kritinės kritikos pagarbai! Tame pačiame laiške, kuriame kritinė kritika prikaišioja anksčiau minėto Berlyno ratelio atstovams, kad jie labai lengvai susipažįsta su gerais ir svarbiais darbais, visai jų nestudijuodami, kad jie mano susidoroję su tam tikru veikalu, jeigu pastebėjo esant jį epochinį ir t. t,—tame pačiame laiške pati kritika paprastu pagarbos pareiškimu susidoroja su visa gamtotyra ir pramone. Išlyga, kurią padaro kritinė kritika, pareikšdama savo pagarbą gamtotyrai, primena pirmąsias šviesios atminties riterio Krugo perkūno strėles prieš natūrfilosofiją:
„Gamta nėra vienintelė tikrovė, nes mes ją valgome ir geriame atskirais jos produktais“.
Kritinė kritika apie atskirus gamtos produktus težino tai, kad „mes juos valgome ir geriame“. Visokia pagarba kritinės kritikos gamtos mokslui!
Nepatogiam, įkyriam reikalavimui studijuoti „gamtą“ ir „pramonę“ ji nuosekliai priešpastato tokį neginčijamai genialų retorinį šūksnį:
„O gal“ (!) „Jūs manote, kad istorinė tikrovė jau yra pažinta? O gal“ (!) „Jūs žinote bent vieną istorijos laikotarpį, kuris iš tikrųjų jau būtų pažintas?“
O gal kritinė kritika mano, kad ji yra pasiekusi bent istorinės tikrovės pažinimo pradžią, pašalindama iš istorinio judėjimo teorinį ir praktinį žmogaus ryšį su gamta, gamtos mokslą ir pramonę? O gal ji mano, kad iš tikrųjų yra pažinusi kokį nors laikotarpį, nepažindama, pavyzdžiui, to laikotarpio pramonės, betarpiško paties gyvenimo gamybos būdo? Tiesa, spiritualistinė, teologinė kritinė kritika pažįsta (pažįsta bent savo vaizduotėje) tik garsius politinius, literatūrinius ir teologinius istorijos darbus. Panašiai kaip mąstymą ji atskiria nuo jutimų, sielą — nuo kūno, pačią save — nuo pasaulio, lygiai taip pat ji atskiria istoriją nuo gamtos mokslo ir pramonės, ieškodama istorijos atsiradimo ne šiurkščioje materialinėje gamyboje šioje žemėje, bet kažkur beribėje dangaus erdvėje.
„Užsispyrusios“ ir „kietaširdės“ masės atstovą kartu su jo taikliais priekaištais bei patarimais kritika išprašo lauk kaip masinį materialistą. Ne geriau ji pasielgia ir su kitu, ne tokiu piktavaliu ir masiniu korespondentu, kuris nors ir deda viltis į kritinę kritiką, bet nemano, kad ji galėtų jas pateisinti. Tokios „nepatenkintos“ masės atstovas rašo:
„Tačiau aš turiu prisipažinti, kad pirmasis Jūsų laikraščio numeris manęs dar visai nepatenkino. Juk mes laukėme kažko kito“.
Kritinis patriarchas pats asmeniškai atsako:
„Aš iš anksto žinojau, kad laikraštis nepatenkins lūkesčių, nes aš galėjau gana lengvai įsivaizduoti tuos lūkesčius. Žmonės yra taip išsikamavę, jog nori gauti iš karto viską. Viską? Ne! Kiek galint viską ir kartu nieko. Tokį viską, kuris nereikalautų triūso, tokį viską, kurį būtų galima įsisavinti be jokio vystymosi,— viską, kurį būtų galima išreikšti vienu žodžiu“.
Iš apmaudo dėl neprideramų „masės“ pretenzijų — masė reikalauja kažko arba net visko iš kritikos, kuri „nieko neduoda“, laikydamasi principo ir nenusidėdama savo prigimčiai,— kritinis patriarchas seniams būdinga maniera pasakoja tokį anekdotą: neseniai vienas pažįstamas iš Berlyno karčiai skundėsi dėl jo raštų daugiažodiškumo ir didelio smulkmeniškumo (kaip žinoma, p. Baueris kad ir iš mažiausios abejotinos minties padaro storą veikalą). Ponas Baueris paguodė jį pažadu pasiųsti jam — kad būtų galima lengviau įsisavinti raštus — knygos atspaudui padaryti reikalingų spaustuvinių dažų, kurie bus rutuliuko formos. Patriarchas išsiaiškina, kad jo „veikalų“ ištęstumas priklausąs nuo blogo spaustuvinių dažų paskirstymo, lygiai kaip jis aiškina, kad jo „Literatur-Zeitung“ tuštumas priklausąs nuo tuštumo „nuodėmingosios masės“, kuri, kad galėtų save kuo nors pripildyti, norėtų kartu praryti Viską ir Nieko.
Nors anaiptol mes neneigiame pateiktų pranešimų svarbos, vis dėlto sunku įžvelgti pasaulinę istorinę priešybę tame fakte, kad vienas masinis kritinės kritikos pažįstamas laiko kritiką tuščia, o ji, atvirkščiai, kaltina jį nekritiškumu; kad kitas pažįstamas mano, jog „Literatur-Zeitung“ nepateisino jo lūkesčių, ir kad pagaliau trečias pažįstamas ir šeimos bičiulis kritikos veikalus laiko perdaug plačiais. Vis dėlto lūkesčių kupinas pažįstamas Nr. 2 ir šeimos bičiulis Nr. 3, kuris nori susipažinti bent su kritinės kritikos paslaptimis, sudaro perėjimą prie turiningesnio ir labiau įtempto kritikos santykio su „nekritine mase“. Kokia žiauri kritika yra masei, turinčiai „užkietėjusią širdį“ ir „paprastą žmogaus protą“, tokia nuolanki ji bus masei, maldaujančiai išgelbėti ją nuo priešybės. Masė, kuri nuliūdusi, atgailaudama ir nusižeminusi artėja prie kritikos, už savo dorą siekimą susilauks atpildo: galės iš jos išgirsti kokį nors apgalvotą, pranašišką, svarų žodį.
Išliedamas širdį, žemai lenkdamasis ir pakėlęs akis į dangų, sentimentalios, nuoširdžios, trokštančios išganymo masės atstovas vizgina uodegą ir maldauja, kad kritinė kritika tartų palankų žodį:
„Kodėl aš Jums tai rašau, kodėl aš Jums teisinuosi? Todėl, kad aš Jus gerbiu ir dėl šios priežasties noriu įgyti Jūsų pagarbą; todėl, kad aš Jums esu didžiai dėkingas už savo vystymąsi ir už tai Jus myliu. Jūs mane barėte, ir mano širdis verčia mane Jums pasiteisinti... Aš anaiptol nenoriu Jums tuo įkyrėti; bet, spręsdamas iš savo paties patyrimo, aš maniau, kad Jums pačiam bus malonu matyti, kaip Jums reiškia simpatiją žmogus, kurį Jūs dar mažai pažįstate. Aš visai nepretenduoju, kad Jūs atsakytumėte į šį laišką: aš nenoriu nei gaišinti Jums laiko, kurį Jūs galite geriau sunaudoti, nei apsunkinti Jus, nei pats turėti nemalonumo matyti neišsipildžius kažką tokio, ko aš tikėjausi. Jūs galite mano kreipimąsi į Jus suprasti kaip sentimentalumą, įkyrumą arba garbės troškimą“ (!) „arba kaip Jūs norite, galite man atsakyti arba neatsakyti, vis tiek aš negaliu atsispirti troškimui pasiųsti šį laišką ir tenoriu, kad Jūs įsitikintumėte, jog man jį padiktavo draugiški jausmai“ (!!).
Kaip dievo gailestingumas nuo amžių gaubė silpnadvasius, taip ir šį kartą masinis, bet nusižeminęs ir su ašaromis akyse maldaujantis kritinio gailestingumo korespondentas pamatė išsipildžius savo lūkesčius. Kritinė kritika jam palankiai atsako. Dar daugiau! Ji duoda jam nuodugniausius paaiškinimus apie dalykus, kurie kelia jo smalsumą.
„Prieš dvejus metus,— moko kritinė kritika,— buvo kaip tik laikas priminti XVIII amžiaus prancūzų Švietimą, siekiant panaudoti vienoje tuomet įsiliepsnojusių kautynių vietoje taip pat ir šiuos lengvuosius būrius. Dabar yra visai kas kita. Tiesos dabar keičiasi labai greitai. Kas tuomet buvo savo vietoje, dabar yra klaida“.
Aišku, ir tuomet tebuvo „klaida“, bet klaida „savo vietoje“, kai pati absoliuti kritika iš aukšto teikėsi pavadinti šiuos lengvuosius būrius „mūsų šventaisiais“, mūsų „pranašais“, „patriarchais“ ir t. t. (žr. „Anekdota“, II, 89 psl.)[6]. Kas gi lengvuosius būrius pavadins „patriarchų“ būriais? Buvo klaida „savo vietoje“, kai ji su entuziazmu kalbėjo apie pasiaukojimą, moralinę energiją ir įkvėpimą tų lengvųjų būrių, kurie „visą savo gyvenimą mąstė, dirbo ir studijavo vardan tiesos“. Buvo „klaida“, kai kritika „Atskleistosios krikščionybės“ pratarmėje pareiškė, kad šie „lengvieji“ būriai „atrodė nenugalimi, ir kiekvienas nusimanantis žmogus būtų iš anksto pasakęs, jog jie apvers visą pasaulį“, ir kad „atrodė neabejotina, jog jiems iš tikrųjų pavyks suteikti pasauliui naują formą“. Kam pavyks? Šiems lengviesiems būriams?
Toliau kritinė kritika moko smalsų „nuoširdžios masės“ atstovą:
„Jei prancūzai ir įgijo naują istorinį nuopelną savo mėginimais sukurti socialinę teoriją, tai dabar jie vis dėlto yra išsisėmę; jų naujoji teorija dar nebuvo gryna, jų socialinės fantazijos, jų taikinga demokratija toli gražu dar nebuvo atsipalaidavusios nuo senosios santvarkos prielaidų“.
Kritika čia turi galvoje — jeigu ji iš viso ką nors turi galvoje — furjerizmą, būtent — laikraščio „Démocratie pacifique“[7] furjerizmą. O jis anaiptol nėra prancūzų „socialinė teorija“. Prancūzai turi socialines teorijas, o ne vieną socialinę teoriją. Tas vandeniu atskiestas furjerizmas, kuris skelbiamas laikraštyje „Démocratie pacifique“, yra ne kas kita, kaip dalies filantropinės buržuazijos socialinė teorija. Liaudis yra komunistinė ir, be to, susiskaldžiusi į daugybę įvairių frakcijų. Tikrasis judėjimas ir tų įvairių socialinių atspalvių perdirbimas ne tik neišsisėmė, bet jis tik dabar kaip reikiant prasideda. Tačiau visa tai pasibaigs ne grynoje, t. y. abstrakčioje, teorijoje, kaip to norėtų kritinė kritika, o visiškai praktiškoje praktikoje, kuri jokiu būdu nesirūpins kategoriškomis kritikos kategorijomis.
„Nė viena nacija,— plepa toliau kritika,—lig šiol nebuvo kuo nors pranašesnė už kitas. Jei kuri nors nacija kada nors dvasiniu atžvilgiu pasidarys pranašesnė... už kitas, tai tokia nacija tebus toji, kuri įstengs kritikuoti save ir kitas ir pažinti visuotinio smukimo priežastis“.
Kiekviena nacija lig šiol buvo kuo nors pranašesnė už kitas. Bet jei kritikos pranašavimas yra teisingas, tai nė viena nacija niekuomet nebus pranašesnė už kitą, nes visos civilizuotos Europos tautos — anglai, vokiečiai, prancūzai — dabar „kritikuoja“ „save ir kitus“ ir „įstengia pažinti visuotinio smukimo priežastis“. Pagaliau sakyti, kad „kritikavimas“, „pažinimas“, t. y. dvasinė veikla, duoda dvasinį pranašumą, yra tuščia tautologija; ir kritika, kuri be galo didžiuodamasi laiko save aukštesne už nacijas ir laukia, kol jos, klūpodamos prie jos kojų, maldaus, kad ji praskaidrintų jų sąmonę, kaip tik šiuo sukarikatūrintu krikščionišku vokiškuoju idealizmu parodo, kad ji dar ligi ausų yra vokiškojo nacionalizmo purve.
Prancūzų ir anglų kritika nėra kažkokia abstrakti, anapusiška asmenybė, atitrūkusi nuo žmonijos; ji yra tikroji žmogiška veikla individų, kurie yra aktyvūs visuomenės nariai ir kurie, kaip žmonės, kenčia, jaučia, mąsto ir veikia. Todėl jų kritika kartu yra praktiška, jų komunizmas yra toks socializmas, kuriame jie nurodo praktines, apčiuopiamas priemones, kuriuo pasireiškia ne tik jų mąstymas, bet ir praktinė veikla; todėl jų kritika yra gyva, tikra esamos visuomenės kritika, „nusmukimo“ priežasčių pažinimas.
Davusi paaiškinimus smalsiam masės nariui, kritinė kritika visai teisėtai gali pasakyti apie savąjį „Literatur-Zeitung“:
„Čia pateikiama gryna, akivaizdi, dalyką apčiuopianti, nieko nuo savęs nepridedanti kritika“.
Čia „neduodama nieko savarankiško“, čia iš viso nieko neduodama, išskyrus nieko neduodančią kritiką, t. y. tokią kritiką, kuri galiausiai prieina prie didžiausio nekritiškumo. Kritika spausdina pabrauktas vietas ir pasiekia savo suklestėjimą nusirašytomis citatomis. Volfgangas Mencelis ir Bruno Baueris broliškai ištiesia vienas kitam ranką, ir kritinė kritika atsiduria toje vietoje, kurioje pirmaisiais mūsų amžiaus metais buvo tapatybės filosofija, kai Šelingas protestavo prieš masinę nuomonę, kad jis norįs ką nors duoti, kažką kita negu grynoji, visiškai filosofiška filosofija.
Minkštaširdis korespondentas, kurį ką tik mūsų akyse kritika mokė, palaikė su kritika nuoširdžius santykius. Įtempti masės ir kritikos santykiai jame pasireiškia tik idiliška forma. Abi pasaulinės istorinės priešybės pusės viena kitai buvo palankios ir mandagios, vadinasi, egzoterinės.
Pavojingą sveikatai, dvasią sukrečiantį savo poveikį masei kritinė kritika pirmą kartą padaro korespondentui, kuris viena koja jau stovi ant kritikos pagrindo, o kita vis dar pasilieka žemiškame pasaulyje. Jis atstovauja „masei“ jos vidinėje kovoje su kritika.
Tam tikrais momentais jam atrodo, kad „ponas Bruno ir jo bičiuliai nesupranta žmonijos“, kad jie „iš tikrųjų yra apakinti“. Tačiau jis tuoj pat pasitaiso:
„Žinoma, man aišku, kaip diena, kad Jūs esate teisus ir kad Jūsų mintys yra teisingos. Bet, atleiskite, juk ir liaudis taip pat nėra neteisi... Ak, taip! Liaudis teisi... Kad Jūs esate teisus, aš negaliu neigti... Aš iš tikrųjų nežinau, kuo visa tai pasibaigs: Jūs pasakysite... na, tad pasilik namie... Ak, aš daugiau nebegaliu... Ak... pagaliau tiesiog galima išeiti iš proto... Tikiuosi, Jūs palankiai žiūrėsite... Patikėkite man, kartais nuo įgytų žinių daraisi toks kvailas, jog atrodo, tarsi galvoje suktųsi malūno ratas“.
Kitas korespondentas taip pat rašo, kad jis „kartais netenkąs nuovokos“. Matote, ką tik cituotam masiniam korespondentui jau turi prasiveržti kritikos malonė. Vargšas žmogus! Nuodėmingoji masė jį traukia iš vienos pusės, kritinė kritika — iš kitos. Į šią atbukimo būklę stumia kritinės kritikos mokinį ne įgytos žinios, bet tikėjimo ir sąžinės klausimas: kritinis Kristus ar liaudis, dievas ar pasaulis, Bruno Baueris ir jo bičiuliai ar nuodėmingoji masė! Tačiau kaip prieš prasiveržiant dievo malonei pirma visiškai perplyšta nusidėjėlio širdis, taip ir slogus atbukimas yra kritikos malonės pirmtakas. Kai pagaliau toji malonė prasiveržia, išrinktasis, tiesą sakant, praranda ne savo kvailumą, bet užtat savo kvailumo suvokimą.
Kritinei kritikai nepavyko pavaizduoti savęs esmine masinės žmonijos priešybe, todėl kartu ir esminiu jos objektu. Be užsispyrusios masės atstovų, kurie kritinei kritikai prikiša jos tuštumą ir kuo mandagiausia forma leidžia jai suprasti, kad ji dar neišėjo dvasinio „šėrimosi proceso“ ir pirmiausia turi įgyti svarių žinių,— mes susipažinome dar su dviem korespondentais. Iš jų minkštaširdis korespondentas visų pirma nėra kritikos priešybė, o antra vertus — tikroji jo siekimo suartėti su kritika priežastis yra grynai asmeninio pobūdžio. Kaip matyti iš tolimesnių jo laiško eilučių, jis, tiesą pasakius, tenori savo gilią pagarbą p. Arnoldui Rugei sutaikyti su savo gilia pagarba p. Bruno Baueriui. Šis mėginimas sutaikyti daro garbę jo gerajai širdžiai. Bet jis anaiptol nesukelia masinio intereso. Pagaliau paskutinis pasisakęs korespondentas jau nebuvo tikrasis masės narys; jis buvo kritinės kritikos mokinys.
Aplamai imant, masė yra neapibrėžtas dalykas ir dėl to ji negali nei atlikti tam tikro veiksmo, nei sueiti su kuo nors į tam tikrą santykį. Masė, būdama kritinės kritikos objektas, neturi nieko bendro su tikrosiomis masėmis, kurios savo ruožtu yra tarpusavyje labai masinės priešybės. Kritinės kritikos masė yra jos pačios „pasigaminta“ masė, panašiai kaip jeigu gamtininkas, užuot kalbėjęs apie tam tikras augmenijos ir gyvūnijos klases, priešpastatytų sau klasę aplamai.
Todėl be šios abstrakčios masės, savo pačios vaizduotės produkto, kritinei kritikai, kuri nori turėti tikrai masinę priešybę, reikalinga dar kokia nors apibrėžta, empiriškai parodoma, o ne tik spėjama masė. Ta masė kritinėje kritikoje turi pamatyti tuo pačiu metu ir savo esmę ir savo esmės panaikinimą. Negalėdama ja būti, ji turi stengtis būti kritine kritika, o ne mase. Tokia kritiškai nekritinė masė yra anksčiau minėtas „Berlyno ratelis“. Į kažkokį Berlyno ratelį ir suvedama visa žmonijos masė, kuri rimtai domisi kritine kritika.
„Berlyno ratelį“ (kritinės kritikos „esminį objektą“, kuriuo ji visuomet domisi savo mintyse ir kuris, jos manymu, visuomet domisi ja) sudaro, kiek mums yra žinoma, keletas ci-devant[8] jaunahegelininkių, kuriems kritinė kritika, jos tvirtinimu, sukelia iš dalies horror vacui[9], iš dalies savo menkystės jausmą. Mes netyrinėsime faktinės padėties, o pasikliausime kritikos pasisakymais.
Korespondencija daugiausia skirta tam, kad plačiai išdėstytų publikai tą pasaulinę istorinę kritikos pažiūrą į „Berlyno ratelį“, atskleistų gilią tos pažiūros reikšmę, įrodytų kritikos griežtumo „masės“ atžvilgiu būtinumą ir pagaliau sukurtų regimybę, tarytum visas pasaulis, alpdamas iš baimės, stebi šį priešingumą, pasisakydamas čia už kritikos liniją, čia prieš ją. Antai, pavyzdžiui, absoliuti kritika rašo vienam korespondentui, remiančiam „Berlyno ratelį“:
„Aš jau taip dažnai esu girdėjęs tokius dalykus, jog nusprendžiau daugiau visiškai nebekreipti į tai dėmesio“.
Pasaulis nė nenumano, kaip dažnai jis susidurdavo su tokiais kritiniais dalykais.
Tačiau paklausykime, ką sako apie Berlyno ratelį vienas iš kritinės masės narių.
„„Jei kas nors pripažįsta Bauerius““ (šventoji šeima visuomet turi būti pripažįstama pêle-mêle[10]),— „pradėjo jis[11] savo atsakymą,— „tai toks žmogus esu kaip tik aš. Bet „Literatur-Zeitung“! Pirmiausia teisingumas!“ Man buvo įdomu išgirsti, ką apie Jus galvoja vienas iš tų radikalų, 42-jų metų gudreivų...“
Paskui korespondentas praneša, kad nelaimingasis laikraštyje „Literatur-Zeitung“ pastebėjęs visokių trūkumų.
Pono Edgaro novelę „Trys geraširdžiai“ jis pripažino neapdorota ir perdėta. Jis nesuprato, kad cenzūra daugiau yra vidinė negu išorinė kova, negu žmogaus kova su kitu žmogumi. Šie žmonės nesistengia pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir cenzūrai nepriimtiną frazę pakeisti subtiliai pratempta, visapusiškai išaiškinta kritine mintimi. Pono Edgaro straipsnį apie Bero jis pripažino nenuodugniu. Kritinis korespondentas jį laiko nuodugniu. Tiesa, jis pats prisipažįsta: „Aš nesu susipažinęs su Bero knyga“. Tačiau jis tiki, kad p. Edgarui pavyko ir t. t, o tikėjimas, kaip žinoma, daro šventuoju. „Iš viso,— sako toliau kritinis tikintysis,— jis“ (Berlyno ratelio atstovas) „yra labai nepatenkintas Edgaro kūriniais“. Jis mano, kad ir „Prudonas tenai traktuojamas nepakankamai rimtai“. Čia korespondentas pagarbiai atsiliepia apie p. Edgarą:
„Tiesa“ (!?), „aš pažįstu Prudoną; aš žinau, kad Edgaro dėstyme iš Prudono yra paimti ir vaizdžiai sugretinti būdingi punktai“.
Korespondento nuomone, vienintelė priežastis, dėl kurios p. Edgaro duota puiki Prudono kritika jiems nepatinka, tegali būti ta, kad p. Edgaras neplyšoja prieš nuosavybę. Maža to,— tik pagalvokite,— priešininkas p. Edgaro straipsnį apie „Darbininkų sąjungą“ laiko bereikšmiu. Korespondentas guodžia p. Edgarą:
„Žinoma, šiame straipsnyje neduodama nieko savarankiško, ir tie ponai iš tikrųjų grįžo prie Grupės požiūrio, kurio jie, tiesa, visuomet laikėsi. Jie mano, kad kritika turi duoti, duoti ir duoti!“
Sakytum kritika nedavė mums visiškai naujų lingvistinių, istorinių, filosofinių, ekonominių ir juridinių atradimų! Ir ji tokia kukli, jog drįsta sakyti neduodanti nieko savarankiško! Net mūsų kritinis korespondentas įnešė į šiuolaikinę mechaniką kažką dar nežinomo, priversdamas žmones sugrįžti prie to paties požiūrio, kurio jie visuomet laikėsi. Ne visai patogu prisiminti Grupės požiūrį. Grupė savo, aplamai imant, skurdžioje ir paminėti nevertoje brošiūroje klausė poną Bruno, ką jis ketinąs duoti kritiško apie spekuliatyvinę logiką. Ponas Bruno patarė jam kreiptis į būsimąsias kartas, ir —
„laukia atsako kvailys“[12].
Kaip dievas nubaudė netikintį faraoną, padaręs jį kietaširdžiu ir laikęs nevertu apšvietimo, taip ir korespondentas įtikinėja:
„Todėl jie visiškai neverti Jūsų laikraštyje „Literatur-Zeitung“ pamatyti arba pažinti turinį“.
Ir užuot pataręs savo bičiuliui Edgarui įsigyti minčių ir žinių, jis jam pataria:
„Tegu Edgaras įsigyja maišą frazių ir ateityje, rašydamas straipsnius, aklai jas semiasi iš jo, kad išlaikytų publikos skonį atitinkantį stilių“.
Jis ne tik įtikinėja pastebėjęs „tam tikrą įniršį, pagiežą, tuštumą, minties skurdumą, klaidžiojimą apie dalyką, kurio jie negali suprasti, menkystės jausmą“ (visi šie epitetai, savaime suprantama, skiriami Berlyno rateliui), bet ir štai kaip šlovina šventąją šeimą:
„Dalyką persunkiąs traktavimo lengvumas, meistriškas kategorijų vartojimas, studijavimu įgytas supratimas, žodžiu, viešpatavimas dalykams. Jis“ (Berlyno ratelio atstovas) „labai lengvai įveikia dalyką, o Jūs darote lengvą patį dalyką“. Arba: „Laikraštyje „Literatur-Zeitung“ Jūs duodate gryną, vaizdingą, dalyką suvokiančią kritiką“.
Ir baigdamas sako:
„Visa tai aš Jums parašiau labai smulkiai, nes žinau, kad, pranešęs Jums savo bičiulio pažiūras, suteiksiu Jums malonumo. Iš to Jūs galite matyti, kad „Literatur-Zeitung“ pasiekia savo tikslą“.
Jo tikslas — priešpastatyti save Berlyno rateliui. Jei mes ką tik girdėjome Berlyno ratelio polemiką prieš kritinę kritiką ir matėme kritiką susidorojant su juo už šią polemiką, tai dabar mums bus dvejopai pavaizduotas Berlyno ratelio siekimas sukelti kritinės kritikos gailestingumą.
Vienas korespondentas rašo:
„Kai šių metų pradžioje aš buvau Berlyne, iš savo pažįstamų tenai girdėjau, kad Jūs visus nuo savęs atstumiate ir laikotės nuo jų toliau, kad Jūs visiškai atsiskyrėte nuo žmonių ir sąmoningai vengiate bet kokio suartėjimo, bet kokio bendravimo su kitais. Suprantama, aš negaliu žinoti, kieno čia kaltė“.
Absoliuti kritika atsako:
„Kritika nekuria partijos, ji nesistengia turėti savo atskirą partiją, ji — vieniša,— vieniša tuomet, kai ji įsigilina į savo“ (!) „dalyką, vieniša ir tuomet, kai ji priešpastato save tam dalykui. Ji atsiskiria nuo visko“.
Kaip kritinė kritika tikisi pakilti aukščiau visų dogmatinių priešybių, pakeisdama tikrąsias priešybes įsivaizduojama priešybe tarp savęs ir pasaulio, tarp šventosios dvasios ir nuodėmingosios masės, lygiai taip pat ji mano esanti pakilusi virš partijų, kai ji nusmunka žemiau partinio požiūrio, priešpastatydama save, kaip partiją, visai likusiai žmonijai ir sutelkdama visą dėmesį į pono Bruno ir kompanijos asmenines ypatybes. Visas mūsų dėstymas įrodo, jog yra teisingas kritikos prisipažinimas, kad ji viešpatauja abstrakcijai būdingoje vienatvėje, kad net tuomet, kai ji neva domisi kokiu nors dalyku, ji iš tikrųjų pasilieka bedaiktėje vienatvėje ir nesueina į tikrai visuomenišką santyki su tuo ar kitu tikrovės dalyku, nes jos dalykas tėra jos vaizduotės dalykas, tik įsivaizduojamas dalykas. Taip pat teisingai ji apibrėžia savo abstrakcijos, kaip absoliučios abstrakcijos, pobūdį ta prasme, kad „ji atsiskiria nuo visko“; taigi, kaip tik šis nieko atsiskyrimas nuo visko, nuo bet kokio mąstymo, stebėjimo ir t. t. ir yra absoliuti nesąmonė. Beje, toji vienatvė, kuri pasiekiama atsiskyrimu, abstrahavimusi nuo visko, lygiai taip pat nėra laisva nuo dalyko, nuo kurio ji abstrahuojasi, kaip nebuvo laisvas Origenas nuo savo gamybinio organo, kurį jis nuo savęs atskyrė.
Kitas korespondentas pirmiausia pavaizduoja vieną iš „Berlyno ratelio“ atstovų, su kuriuo jis matėsi ir kalbėjosi. Jis esąs „niūrus“, „prislėgtas“, „nebegalįs daugiau nė prasižioti“ (tuo tarpu anksčiau jis visuomet „buvo pasirengęs įžūlumui“) ir „nusiminęs“. Tas „Berlyno ratelio“ narys pasakoja korespondentui, kuris savo ruožtu referuoja kritikai:
„Jis negali suprasti, kaip tokie žmonės, kaip Jūs abu, kurie visuomet gerbė humanizmo principą, gali būti tokie užsidarę, tokie nedraugiški ir net išpuikę“. Jis nežino, „kodėl esama žmonių, kurie, atrodo, tyčia nori sukelti skilimą.. Juk mes visi laikomės to paties požiūrio, mes visi gerbiame kraštutinumą, kritiką, visi vienodai galime jei ne sukurti kraštutinę idėją, tai bent ją suprasti ir pritaikyti“. „Svarbiausiu šio skilimo principu jis laiko ne ką kita, kaip egoizmą ir išpuikimą“.
Toliau korespondentas stengiasi geru žodžiu užtarti savo bičiulius:
„Negi bent kai kurie iš mūsų bičiulių nesuprato kritikos arba, gal būt, gerų kritikos norų... ut desint vires, tamen est laudanda voluntas[13]“.
Kritika atsako tokiomis antitezėmis tarp savęs ir Berlyno ratelio:
„Esama įvairių požiūrių į kritiką“. Tie ponai „manė turį kritiką kišenėje“, o kritika „žino ir tikrai naudoja kritikos galią“, t. y. ji nelaiko jos kišenėje. Pirmiesiems kritika tėra forma, o jai, priešingai,— „turiningiausias, tikriau sakant, vienintelis turiningas dalykas“. Kaip absoliutus mąstymas save laiko visa realybe, taip visa realybe save laiko ir kritinė kritika. Todėl be savęs ji nemato jokio turinio, todėl ji yra ne tikrųjų, nepriklausomai nuo kritinio subjekto egzistuojančių daiktų kritika, bet, priešingai, ji pati susikuria daiktą, ji yra absoliutus subjektas-objektas. Toliau: „Pirmoji kritikos rūšis frazėmis atsikrato nuo visko, nuo bet kokio daiktų tyrinėjimo, o antroji — frazėmis atsiskiria nuo visko“. Pirmoji yra „protinga nieko nežinodama“, antroji — „visuomet mokosi“. Antroji iš tikrųjų neprotinga ir mokosi par ça, par là[14], bet tik dėl akių, tik norėdama tai, kas paviršutiniškai išmokta, pavaizduoti kaip savo pačios išmintį, kurią būtų galima panaudoti „lozungu“ prieš masę, iš kurios ji mokėsi, o paskui paversti kritiškai kritine nesąmone.
Pirmajai tokie žodžiai, kaip „kraštutinumas“, „eiti toliau“, „nepakankamai toli eiti“, turi didelę reikšmę ir yra be galo vertinamos kategorijos. Antroji išnagrinėja požiūrius ir netaiko jiems tų abstrakčių kategorijų mato.
Kritikos Nr. 2 šauksmai, kad dabar nebegali būti nė kalbos apie politiką, kad su filosofija yra viskas baigta, jos mėginimai susidoroti su socialinėmis sistemomis ir judėjimais tokiais žodžiais, kaip „fantastinis“, „utopinis“ ir t. t,— argi visa tai nėra tik kritiškai pataisytas vartojimas minėtų kategorijų: „eiti toliau“, „nepakankamai toli eiti“? O jos „matas“, pavyzdžiui, „istorija“, „kritika“, „dalykų apibendrinimas“, „sena ir nauja“, „kritika ir masė“, „požiūrių išnagrinėjimas“, žodžiu, visi jos lozungai,— argi tai nėra iš kategorijų, ir dargi iš abstrakčių kategorijų, sufabrikuotas matas!?
„Pirmoji yra teologiška, piktavališka, pavydi, smulkmeniška, išdidi; antroji — viso to priešybė“.
Šitokiu būdu kritika neatsikvėpdama paberia sau tuziną pagyrimų ir priskiria sau visa tai, ko trūksta Berlyno rateliui, panašiai kaip dievas yra visa tai, kuo nėra žmogus. O po to ji duoda sau tokį liudijimą:
„Ji pasiekė tokį aiškumą, įgijo tokį pažinimo troškimą ir tokią ramybę, kad dabar ji yra nenuginčijama ir neįveikiama“.
Todėl prieš tokį savo priešininką, kaip Berlyno ratelis, jai užtenka „tokio ginklo, kaip olimpiškas juokas“. Ir su įprastu nuodugnumu kritika aiškina tą juoką, stengdamasi parodyti, kas yra tas juokas ir kas jis nėra. „Tas juokas nėra išdidumas“. Jokiu būdu ne! Tai — neigimo neigimas. Tai „tėra procesas, kurį kritikas su gera nuotaika ir dvasios ramybėje turi panaudoti prieš žemesnį požiūrį, kuris mano esąs jam lygus“ (koks išdidumas!). Taigi, kai kritikas juokiasi, jis panaudoja procesą! Ir savo „dvasios ramybėje“ jis panaudoja juoko procesą ne prieš asmenis, bet prieš tam tikrą požiūrį! Net juokas yra kategorija, kurią jis vartoja ir net turi vartoti!
Užpasaulinė kritika nėra veikla, būdinga tikrajam, t. y. šiuolaikinėje visuomenėje gyvenančiam žmogiškajam subjektui, kuris kenčia ir džiaugiasi kartu su šia visuomene. Tikrasis individas yra tik akcidencija, žemiškasis kritinės kritikos indas, kuriame ji reiškiasi kaip amžinoji substancija. Subjektas yra ne žmogiškojo individo kritika, o nežmogiškas kritikos individas. Ne kritika yra žmogaus pasireiškimas, o žmogus yra kritikos susvetimėjimas, todėl kritikas gyvena visiškai už visuomenės ribų.
„Ar gali kritikas gyventi toje visuomenėje, kurią jis kritikuoja?“
Reikėtų paklausti atvirkščiai: argi jis neturi gyventi toje visuomenėje, argi jis pats neturi būti tos visuomenės gyvenimo pasireiškimas? Kodėl kritikas parduoda savo dvasios produktus, jeigu jis, tai darydamas, blogiausią šiuolaikinės visuomenės įstatymą paverčia savo paties įstatymu?
„Kritikas neturi netgi išdrįsti asmeniškai susidėti su visuomene“.
Todėl jis susikuria šventąją šeimą, panašiai kaip ir vienišas dievas stengiasi šventojoje šeimoje panaikinti savo nuobodų atsiskyrimą nuo visos visuomenės. Jei kritikas nori atsipalaiduoti nuo blogos visuomenės, tegu jis pirmiausia atsipalaiduoja nuo savo paties visuomenės.
„Taigi, kritikas netenka visų visuomenės džiaugsmų, bet ir jos kančios jam lieka svetimos. Jis nežino nei draugystės“ (išskyrus kritinius draugus), „nei meilės“ (išskyrus savimeilę); „bet užtat šmeižtas atsimuša nuo jo kaip žirniai nuo sienos; niekas negali jo įžeisti; jo nepaliečia nei neapykanta, nei pavydas; apmaudas ir sielvartas jam yra nežinomi afektai“.
Žodžiu, kritikas yra laisvas nuo visų žmogiškų aistrų, jis yra dieviškoji asmenybė, jis apie save gali dainuoti vienuolės dainą:
„Apie meilę nesvajoju,
Jokio vyro nemyliu,
Mano mintys ir godonės —
Būti tik su dievuliu“[15].
Kritika neįstengia parašyti nė vieno teiginio, kuriame ji neprieštarautų pati sau. Pagaliau ji mums sako:
„Filisterystės, kuri apmėto kritiką akmenimis“ (pagal biblijos analogiją kritikas turi būti apmėtytas akmenimis), „kuri nenori jo suprasti ir priskiria jam negrynus motyvus“ (grynajai kritikai priskirti negrynus motyvus!), „norėdama jį sulyginti su savimi“ (aukščiau išpeikta lygybės savimana!),— „šios filisterystės kritikas neišjuokia, nes ji nėra to verta; kritikas tik atskleidžia tikrąją jos prigimtį ir visai ramiai pastato ją į tokią vietą, kuri atitinka jos nereikšmingą reikšmę“.
Anksčiau mes matėme, kad kritikas turėjo panaudoti juoko procesą prieš „žemesnį požiūrį, kuris mano esąs jam lygus“. Neaiškus kritinės kritikos įsivaizdavimas savo taktikos, naudojamos prieš bedievišką „masę“, beveik ir parodo vidinį kritikos susierzinimą, jos tulžingumą, kuriam „afektai“ anaiptol nėra „nežinomi“.
Tačiau negalima nepripažinti vieno dalyko. Kritika, kuri lig šiol it Herkulesas kovojo, norėdama atsiskirti nuo nekritinės „nuodėmingosios masės“ ir aplamai nuo „visko“, pagaliau laimingai ėmė egzistuoti kaip vieniša, dieviška, savaiminga, absoliuti būtybė. Jei pirmajame šios jos „naujosios fazės“ pasireiškime senasis nuodėmingųjų afektų pasaulis dar, atrodo, turi tam tikrą valdžią kritikai, tai dabar mes ją pamatysime estetiškai nurimusią ir atsimainiusią kažkokiu „menišku pavidalu“, kurį įgavusi ji atperka savo nuodėmes, kad pagaliau galėtų kaip antrasis, triumfuojantis Kristus atšvęsti kritinį paskutinį teismą ir, įveikusi slibiną, ramiai įžengti į dangų.
[1] Iš vienaveiksmės prancūzų rašytojo Ž. F. Marmontelio komedijos „Liusilė“, ketvirta scena.
[2] — didesnei dievo garbei.
[3] — gryna veikla.
[4] E. Bauerio apsakymas „Tegyvuoja tvirti principai!“ išspausdintas knygoje: A. Weill und E. Bauer. „Berliner Novellen“. Berlin, 1843 (A. Veilis ir E. Baueris. „Berlyno novelės“. Berlynas, 1843).
[5] „Berlyno rateliu“ („Berliner Couleur“) „Allgemeine Literatur-Zeitung“ korespondentas vadina Berlyno jaunahegelininkius, kurie nepriklausė B. Bauerio grupei ir smulkiais, atskirais klausimais kritikavo „Allgemeine Literatur-Zeitung“; jų tarpe buvo Maksas Štirneris.
[6] Marksas turi galvoje B. Bauerio straipsnį „Teologinės sąmonės kančios ir džiaugsmai“, išspausdintą rinkinio „Anekdota zur neuesten deutschen Philosophie und Publicistik“ antrajame tome.
[7] „La Démocratie pacifique“ („Taiki demokratija“) — furjeristų dienraštis, kuris ėjo Paryžiuje 1843—1851 metais redaguojamas V. Konsiderano.
[8] — buvusių.
[9] — tuštybės baimę.
[10] — kaip pakliuvo, sumišai.
[11] — korespondento pašnekovas, išreiškiąs Berlyno ratelio pažiūras.
[12] Heinė. „Šiaurės jūra“ (antrasis ciklas, eilėraštis „Klausimai“).
[13] — tegu ir neužtenka jėgų, bet pagirtinas yra noras.
[14] — šen bei ten.
[15] Iš vokiečių liaudies dainos „Vienuolė“.