Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Prieš pereinant prie Eženo Siu Fler de Mari, dar keletas žodžių apie spekuliatyvinę p. Šeligos „Saulutę“.
Spekuliatyvinė „Saulutė“ pirmiausia yra tam tikra pataisa. Mat, iš p. Šeligos konstrukcijos skaitytojas gali padaryti išvadą, kad Eženas Siu
„objektyvaus pagrindo“ („pasaulio santvarkos“) „pavaizdavimą atskyrė nuo veikiančių individualių jėgų vystymosi, o tos jėgos tegali būti suprastos tik ryšium su šiuo pagrindų“.
Greta uždavinio pataisyti šį klaidingą skaitytojo spėjimą, kurį sukėlė p. Šeligos dėstymas, Saulutė atlieka mūsų, t. y. p. Šeligos, „epe“ dar ir metafizinę misiją.
„Pasaulio santvarka ir epinis įvykis dar nebūtų meniškai sujungti į vieną tikrai vieningą visumą, jeigu jie tik tarp savęs kryžiuotųsi margame mišinyje ir, greitai keisdamiesi, čia mums atrodytų kaip tam tikra pasaulio santvarkos dalelė, čia vėl kaip tam tikras veiksmas scenoje. Norint pasiekti tikrąją vienybę, reikia, kad abu elementai — šio painaus pasaulio paslaptys ir aiškumas, atvirumas ir pasitikėjimas, kurie padeda Rudolfui įsigilinti į tas paslaptis ir jas atskleisti — susidurtų viename individe... Saulutė ir atlieka šį uždavinį“.
Ponas Šeliga konstruoja Saulutę, analogišką Bauerio sukonstruotai dievo motinai.
Vienoje pusėje yra „dieviškumo įsikūnijimas“ (Rudolfas), kuriam priskiriama „visokia galia ir laisvė“, vienintelis veiklus principas. Kitoje pusėje yra pasyvi „pasaulio santvarka“ ir jai priklausantys žmonės. Pasaulio santvarka yra „tikrovės pagrindas“. Kad šis pagrindas nebūtų „visiškai apleistas“ arba kad „nebūtų panaikintas paskutinis natūralaus būvio likutis“; kad pats pasaulis dar bent kiek galėtų naudotis „vystymosi principu“, kurį Rudolfas, priešingai pasauliui, sutelkė savyje; kad „žmonija nebūtų vaizduojama tiesiog kaip nelaisva ir neveikli“,— dėl viso to p. Šeliga turi patekti į „religinės sąmonės prieštaravimą“. Nors jis atplėšia vieną nuo kitos pasaulio santvarką ir jo veiklą, sudarydamas negyvos masės ir kritikos (Rudolfo) dualizmą, vis dėlto jis yra priverstas vėl palikti pasaulio santvarkai ir masei kai kuriuos dieviškumo atributus ir Saulutės asmenyje konstruoti abiejų, Rudolfo ir pasaulio, spekuliatyvinę vienybę (žr. „Sinoptikų kritiką“, I tomas, 39 psl.).
Be tikrųjų santykių, esančių tarp namo savininko (veikiančios „individualinės jėgos“) ir jo namo („objektyvaus pagrindo“), mistinei spekuliacijai, taip pat spekuliatyvinei estetikai dar reikalingas trečias elementas — konkreti spekuliatyvinė vienybė, subjektas-objektas, kuris sujungtų viename asmenyje namą ir namo savininką. Kadangi spekuliacija nemėgsta plačiai pasireiškiančio natūralaus tarpininkavimo, tai ji nepastebi, kad ta pati „pasaulio santvarkos dalelė“,— pavyzdžiui, namas,— kuri vienam asmeniui,— pavyzdžiui, namo savininkui,— yra „objektyvus pagrindas“, kitam,— pavyzdžiui, šio namo statytojui,— yra „epinis įvykis“. Kritinė kritika, kuri „romantiniam menui“ prikiša „vienybės dogmą“, dabar stengiasi pasiekti „tikrai vieningą visumą“, „tikrąją vienybę“, ir todėl vietoj natūralaus ir žmogiško ryšio tarp pasaulio santvarkos ir pasaulinio įvykio ima fantastinį ryšį, mistinį subjektą-objektą, panašiai kaip Hegelis vietoj tikrojo ryšio tarp žmogaus ir gamtos ima absoliutų subjektą-objektą, kuris jam iš karto yra visa gamta ir visa žmonija,— absoliučią dvasią.
Kritinėje Saulutėje „visuotinė laiko kaltė, paslapties kaltė“ tampa „kaltės paslaptimi“, panašiai kaip visuotinė paslapties kaltė prasiskolinusio krautuvininko asmenyje tampa skolų paslaptimi.
Pagal dievo motinos konstrukciją Saulutė, tiesą pasakius, turėtų būti Rudolfo, pasaulio išganytojo, motina. Ponas Šeliga tai aiškiai pareiškia:
„Loginis nuoseklumas reikalauja, kad Rudolfas būtų Saulutės sūnus“.
Bet kadangi jis yra ne jos sūnus, o tėvas, tai p. Šeliga čia atranda „naują paslaptį, kad dabartis iš savo gelmių dažnai pagimdo ne ateitį, bet seniai mirusią praeitį“. Maža to, jis atskleidžia kitą, dar didesnę, masinei statistikai tiesiog prieštaraujančią paslaptį, kad „kūdikis, jeigu jis savo ruožtu netampa tėvu ar motina, o skaistus ir nekaltas nueina į kapus... iš esmės imant... yra duktė“.
Ponas Šeliga ištikimai laikosi Hegelio spekuliacijos, kai jis „dėl loginio nuoseklumo“ dukterį laiko jos tėvo motina. Hegelio istorijos filosofijoje, kaip ir jo natūrfilosofijoje, sūnus pagimdo motiną, dvasia — gamtą, krikščionių religija — stabmeldystę, rezultatas — pradžią.
Iš pradžių įrodęs, kad Saulutė „dėl loginio nuoseklumo“ turėtų būti Rudolfo motina, p. Šeliga netrukus įrodo priešingą dalyką: kad ji, „norėdama visiškai atitikti tą idėją, kurią ji įkūnija mūsų epe, niekad neturi pasidaryti motina“. Tai bent įrodo, kad mūsų epo idėja ir p. Šeligos loginis nuoseklumas vienas kitam prieštarauja.
Spekuliatyvinė Saulutė yra ne kas kita, kaip „idėjos įsikūnijimas“. Kokios gi idėjos? „Vis dėlto jos uždavinys pavaizduoti tarsi paskutinę liūdesio ašarą, kurią išlieja praeitis, prieš visiškai išnykdama“. Ji yra alegorinės ašaros pavaizdavimas, ir net šis mažas dalykėlis, kuriuo ji yra, ji vis dėlto yra tik „tarsi“.
Mes daugiau nebekalbėsime, kaip p. Šeliga toliau vaizduoja Saulutę. Mes jai pačiai paliksime malonumą, sutinkamai su p. Šeligos paliepimu, „sudaryti bet kam kuo griežčiausią priešybę“, tokią pat paslaptingą priešybę, kokios yra paslaptingos dievo savybės.
Mes taip pat nesistengsime sužinoti „tikrąją paslaptį“, kurią „dievas yra paslėpęs žmogaus krūtinėje“ ir apie kurią „vis dėlto tarsi“ užsimena spekuliatyvinė Saulutė. Palikę p. Šeligos Saulutę, mes pereisime prie Eženo Siu Fler de Mari ir prie to kritinio stebuklingo gydymo, kurį jai teikia Rudolfas.
Mes sutinkame Mariją nusikaltėlių tarpe kaip prostitutę, kaip nusikaltėlių smuklės šeimininkės vergę. Būdama taip pažeminta, ji išsaugo žmogaus dvasios kilnumą, žmogaus nuoširdumą ir žmogiškąjį grožį. Šios savybės imponuoja jos aplinkai, padaro ją poetine gėle nusikaltėlių tarpe ir suteikia jai Fler de Mari vardą.
Reikia atidžiai stebėti Fler de Mari nuo pat pirmojo jos pasirodymo, kad būtų galima pirmykštį jos paveikslą palyginti su kritiškai perdirbtu jos paveikslu.
Kad ir būdama labai gležna, Fler de Mari kartu yra žvali, energinga, linksma, lankstaus charakterio,— tai tokios savybės, kurios ir tegali paaiškinti jos žmonišką išsivystymą jos nežmoniškos padėties sąlygomis.
Nuo Peilio didvyrio, kuris žiauriai su ja elgiasi, ji ginasi savo žirklėmis. Tai pirmoji situacija, kurioje mes ją sutinkame. Šioje scenoje ji yra ne bejėgė būtybė, be pasipriešinimo pasiduodanti stipresnei jėgai, o tokia mergina, kuri moka apginti savo teises ir įstengia laimėti kovą.
Nusikaltėlių smuklėje Fevo gatvėje ji pasakoja Peilio didvyriui ir Rudolfui savo gyvenimo istoriją. Pasakodama ji juokiasi iš Peilio didvyrio sąmojo. Ji save kaltina, kad, išėjusi iš kalėjimo, išleido ten uždirbtus savo 300 frankų pasivažinėjimui ir papuošalams, užuot ieškojusi darbo, „bet aš neturėjau patarėjų“. Prisiminusi savo gyvenimo katastrofą — parsidavimą nusikaltėlių smuklės šeimininkei, ji nuliūsta. Nuo pat savo vaikystės ji dabar pirmą kartą prisimena visus tuos įvykius.
„Iš tikrųjų, man darosi liūdna, kai aš pažvelgiu į praeitį... Tur būt, labai gera būti dorai“.
Į Peilio didvyrio pajuoką, kad ji galinti pasidaryti dora, ji atsako:
„Dora, o dieve! kaipgi, tavo manymu, aš galiu pasidaryti dora!“
Ji aiškiai pareiškia, kad „neketina būti verksnė“ („je ne suis pas pleurnicheuse“), bet jos gyvenimo padėtis yra liūdna — „tai anaiptol nelinksma“.
Pagaliau, priešingai krikščioniškam atgailavimui, ji dėl savo praeities pareiškia stoišką ir kartu epikurinį žmogaus principą, laisvos ir stiprios asmenybės principą:
„Pagaliau kas padaryta, tai padaryta“.
Pasekime paskui Fler de Mari jos pirmojo pasivažinėjimo su Rudolfu metu.
„Supratusi savo baisią padėtį, tu, tur būt, dažnai kankindavaisi“,— sako Rudolfas, kuriam jau knieti pradėti moralinį pasikalbėjimą.
„Taip,— atsako ji,— ne kartą aš žvelgiau į Seną pro krantinės užtvarą, bet paskui aš pradėjau žavėtis gėlėmis, saule ir tuomet kalbėjau pati sau: upė visuomet bus čia, o aš dar neturiu nė septyniolikos metų. Kas žino? Tokiais momentais man atrodė, kad aš nenusipelniau tokio likimo, kad manyje yra kažkas gero. Aš kalbėjau pati sau: su manimi buvo žiauriai elgiamasi, bet juk aš niekam nepadariau nieko blogo“.
Fler de Mari laiko savo padėtį ne savo laisvos kūrybos rezultatu, ne savo asmenybės išraiška, bet likimu, kurio ji nenusipelnė. Šis nelaimingas likimas gali pasikeisti. Ji dar jauna.
Gėris ir blogis Marijos supratimu nėra moralinės gėrio ir blogio abstrakcijos. Ji gera, nes ji niekam nesukėlė kančios, ji visuomet buvo žmoniška nežmoniškos aplinkos atžvilgiu. Ji gera, nes saulė ir gėlės jai atskleidžia jos pačios saulėtą ir kaip gėlelė nekaltą prigimtį. Ji gera, nes ji dar jauna, kupina vilčių ir džiugi. Jos padėtis negera, nes ji nepaprastai ją slegia, neleidžia pasireikšti jos žmogiškiems polinkiams, neleidžia išsipildyti jos žmogiškiems norams, nes ji yra kankinanti ir neteikia džiaugsmo. Apie savo gyvenimo padėtį ji sprendžia ne pagal gėrio idealą, bet pagal savo pačios individualybę, pagal savo būtybės prigimtį.
Todėl gamtoje, kur nėra buržuazinio gyvenimo grandinių, kur Fler de Mari gali laisvai reikšti savo pačios prigimtį, iš jos trykšte trykšta toks gyvenimo džiaugsmas, tokie turtingi jausmai, toks žmogiškas žavėjimasis gamtos grožiu, jog įsitikini, kad buržuazinis gyvenimas jos būtybę palietė tik iš paviršiaus, kad jos padėtį jame nulėmė blogas likimas ir kad ji pati yra nei gera, nei bloga, o tik žmogiška.
„Monsinjore Rudolfai, kokia laimė!.. žolė, laukai!.. Jeigu Jūs leistumėte man išlipti... Čia taip gera... Aš taip norėčiau pabėgioti po šias pievas!“
Iššokusi iš karietos, ji skina Rudolfui gėles, „iš džiaugsmo vos begali kalbėti“ ir t. t. ir t. t.
Rudolfas jai pasako, kad jis ją nuveš į madam Žorž fermą. Tenai ji galės pamatyti karvelides, arklides ir t. t.; ten yra pieno, sviesto, vaisių ir t. t. Tai tikra palaima šiam kūdikiui. Ji linksminsis — štai jos svarbiausia mintis. „Jūs net negalite įsivaizduoti, kaip aš noriu linksmintis!“ Ji kuo atviriausiai aiškina Rudolfui, kad ji pati esanti kalta dėl savo nelaimingo likimo: „Man taip atsitiko dėl to, kad aš nemokėjau taupyti pinigų“. Todėl ji pataria jam būti taupiam ir laikyti pinigus taupomojoje kasoje. Jos vaizduotę pavergia oro pilys, kurias jai stato Rudolfas. Ji nuliūsta tik todėl, kad „užmiršo dabartį“, ir „kontrastas tarp šios dabarties ir svajonės apie džiaugsmingą, šviesų gyvenimą jai primena visą jos padėties baisumą“.
Lig šiol mes matėme pirmykštį, nekritišką Fler de Mari paveikslą. Eženas Siu čia pakilo virš savo ribotos pasaulėžiūros horizonto. Jis sudavė smūgį buržuazijos prietarams. O dabar jis perduos Fler de Mari į didvyrio Rudolfo rankas, norėdamas atpirkti per didelį savo drąsumą ir gauti visų senų vyrų ir moterų, visos Paryžiaus policijos, oficialiosios religijos ir „kritinės kritikos“ pritarimą.
Madam Žorž, kuriai Rudolfas perduoda Fler de Mari, yra nelaiminga, serganti hipochondrija, religinga moteris. Ji iš karto pasitinka jauną merginą saldžiais žodžiais, kad „dievas laimina tuos, kurie jį myli ir jo bijo, kurie buvo nelaimingi ir atgailavo“. Rudolfas, „grynosios kritikos“ vyras, pakviečia nelaimingą, prietaruose pražilusį kunigą Laportą. Jis turi kritiškai reformuoti Fler de Mari charakterį.
Marija linksmai ir nuoširdžiai sutinka seną kunigą. Dėl savo krikščioniško brutalumo Eženas Siu tuojau priverčia „nuostabųjį instinktą“ kuždėti jai į ausį, kad „gėda pasibaigia ten, kur prasideda atgaila ir prisipažinimas klydus“, būtent vienintelėje išganingoje bažnyčioje. Jis užmiršta jos linksmą paprastumą pasivažinėjimo metu, jos džiaugsmą, kurį sukėlė gamtos grožybės bei Rudolfo draugiškumas ir kurį temdė tik mintis, kad reikės grįžti pas nusikaltėlių smuklės šeimininkę.
Kunigas Laportas tuoj pat pereina į nežemišką pozą. Štai kokie pirmi jo žodžiai:
„Dievo gailestingumas yra begalinis, mano brangusis vaike! Jis tau tai įrodė, neapleidęs tavęs skaudžiuose tavo išmėginimuose... Kilnus žmogus, išgelbėjęs tave nuo pražūties, įvykdė Šventojo rašto žodį“ (įsidėmėkite — įvykdė ne žmogaus tikslą, bet Šventojo rašto žodį): „viešpats išklauso tuos, kurie jo šaukiasi; jis išpildo norus tų, kurie jo šaukiasi; jis išgirs jų šauksmą ir išgelbės juos... Viešpats atliks savo darbą“.
Marija dar nesupranta piktos kunigo pamokymų prasmės. Ji atsako:
„Aš melsiuosi už tuos, kurie man parodė gailestingumą ir sugrąžino mane prie dievo“.
Jos pirmoji mintis yra ne apie dievą, bet apie ją išgelbėjusį žmogų, ir melstis ji nori už jį, o ne už tai, kad būtų atleistos jos pačios nuodėmės. Ji tikisi, kad jos malda padės išgelbėti kitus. Maža to, ji dar tokia naivi, jog mano jau esanti sugrąžinta prie dievo. Kunigas laiko savo pareiga sugriauti šią tikėjimui priešingą iliuziją.
„Netrukus,— jis pertraukia ją,— netrukus tu užsitarnausi atleidimą, savo didelių nuodėmių atleidimą... nes, kaip pasakė pranašas, viešpats remia visus tuos, kuriems gresia smukimas“.
Atkreipkite dėmesį į nežmoniškus dvasininko išsireiškimus. Netrukus tu užsitarnausi nuodėmių atleidimą! Tau dar neatleistos tavo nuodėmės.
Jei Laportas, susitikęs su mergina, stengiasi, kad ji įsisąmonintų savo nuodėmingumą, tai Rudolfas atsisveikindamas padovanoja jai auksinį kryželį, būsimo jos krikščioniško nukryžiavimo simbolį.
Jau kurį laiką Marija gyvena madam Žorž fermoje. Pirmiausia pasiklausykime, ką žilagalvis kunigas Laportas kalba su madam Žorž. Jis mano, kad Marijai neįmanoma „ištekėti“, „nes joks vyras, nors jis, Laportas, ir laiduotų, neišdrįs numoti ranka į jos praeitį, kuri suteršė jos jaunystę“. Jis priduria, kad ji „turi atpirkti savo dideles nuodėmes“ ir kad „moralinis jausmas turėtų ją apsaugoti nuo smukimo“. Jis įrodinėja išsigelbėjimo nuo moralinio smukimo galimybę kaip eilinis buržua: „Paryžiuje yra daug labdaringų žmonių“. Veidmainiškas dvasininkas puikiai žino, kad tie labdaringi Paryžiaus žmonės kas valandą judriausiose gatvėse abejingai praeina pro mažas 7—8 metų mergaites, kurios iki vidurnakčio pardavinėja degtukus ir pan., kaip tai kitados darė Marija, ir kurių beveik be išimties laukia tokia pat dalia, kokia teko Marijai.
Kunigas siekia priversti Mariją atgailauti. Savo širdyje jis pasmerkė ją. Pasekime Fler de Mari, išėjusią vakare pasivaikščioti su Laportu, kurį ji lydi namo.
„Pažvelk, mano vaike,— pradeda jis savo saldžią kalbą,— į neišmatuojamą horizontą, kurio ribų jau nebematyti“ (buvo kaip tik vakaras). „Man atrodo, kad tyluma ir beribė erdvė beveik ir duoda mums amžinybės idėją... Aš tai sakau tau, Marija, nes tu esi jautri sutverto pasaulio grožybėms... Aš dažnai susijaudindavau matydamas, kokį religinį pasigėrėjimą jos sukelia tavyje, o tu taip ilgai neturėjai religinio jausmo“.
Kunigui jau pavyko betarpiškai naivų Marijos gėrėjimąsi gamtos grožybėmis paversti religiniu pasigėrėjimu. Jai gamta jau yra pavirtusi šventuoliška, sukrikščioninta gamta, nusižeminusia iki kūrinio. Vaiski oro jūra jai yra išpeikta ir paversta miglotu sustingusios amžinybės simboliu. Marija jau suvokė, kad kiekvienas žmogiškas jos būtybės pasireiškimas buvo „nuodėmingas“, be religijos, be tikrosios palaimos, buvo ireligiškas, bedieviškas. Kunigas turi ją apjuodinti jos pačios akyse, paversti dulkėmis jos prigimties ir dvasios jėgas bei gabumus, kad galėtų ją paruošti antgamtinei palaimai, kurią jis žada jai, būtent — krikštui.
Kai tik Marija nori kunigui kažką prisipažinti ir prašo jį atleidimo, jis atsako:
„Viešpats tau įrodė, kad jis gailestingas“.
Šio atleidimo Marija neturi laikyti natūraliu, savaime suprantamu giminingos žmogiškos būtybės santykiu su ja, tokia pat žmogiška būtybe. Ji turi čia įžvelgti kažkokį mistinį, antgamtinį, antžmogišką gailestingumą ir atlaidumą, ji turi žmogišką atlaidumą laikyti dieviškuoju gailestingumu. Ji turi visus žmogiškus ir natūralius santykius paversti transcendentiniais santykiais su dievu. Fler de Mari atsakymas į kunigo plepalus apie dievo gailestingumą parodo, kaip smarkiai jau sugadino ją religinė doktrina.
Ji sako, kad, patekusi į geresnę padėtį, ji jautė tik savo naują laimę:
„Kiekvieną akimirką aš galvojau apie p. Rudolfą. Dažnai aš pakeldavau akis į dangų, bet ieškojau tenai ne dievo, o jo, p. Rudolfo, norėdama jam padėkoti. Taip, aš kaltinu save už tai, mano tėve; aš daugiau galvojau apie jį, negu apie dievą, nes jis man padarė tai, ką tegalėtų padaryti vienas dievas... Aš buvau laiminga, tokia laiminga, kaip žmogus, kuris visam laikui išvengė didelio pavojaus“.
Fler de Mari jau smerkia norą laikyti naują, laimingą gyvenimo padėtį tiesiog tuo, kas ji iš tikrųjų yra, laikyti nauja laime, t. y. žiūrėti į ją natūraliai, o ne antgamtiškai. Ji jau kaltina save, kad ją išgelbėjusį žmogų ji laikė tuo, kas jis iš tikrųjų buvo,— savo išgelbėtoju, ir nepakeitė jo įsivaizduojamu išgelbėtoju — dievu. Ji jau pilna religinės veidmainystės, kuri iš kito žmogaus atima tai, ką jis man yra nusipelnęs, kad atiduotų tai dievui, ir kuri aplamai į viską, kas žmoguje yra žmogiška, žiūri kaip į jam svetimą dalyką, o į viską, kas jame yra nežmogiška,— kaip į tikrąją jo nuosavybę.
Marija mums pasakoja, kad religinį perversmą jos mintyse ir jausmuose, jos pažiūroje į gyvenimą sukėlė madam Žorž ir Laportas:
„Kai Rudolfas vežė mane iš miesto, aš neaiškiai jau buvau įsisąmoninusi savo pažeminimą, bet auklėjimas, patarimai, pavyzdžiai, kuriuos aš gavau iš Jūsų ir madam Žorž, padėjo man suprasti... kad aš buvau daugiau kalta, negu nelaiminga... Jūs ir madam Žorž padėjote man suprasti be galo didelį mano nuodėmingumą“.
Vadinasi, jei anksčiau ji buvo žmogiškai ir todėl pakenčiamai įsisąmoninusi savo pažeminimą, tai dabar dvasininko Laporto ir madam Žorž dėka ji krikščioniškai ir todėl nepakenčiamai įsisąmonino savo begalinį nuodėmingumą. Kunigas ir davatka išmokė ją spręsti apie save krikščionišku požiūriu.
Marija jaučia, į kokią didelę dvasinę nelaimę ji yra įstumta. Ji sako:
„Jei gėrio ir blogio įsisąmoninimas turėjo taip baisiai mane sukrėsti, tai kodėl aš nebuvau palikta savo nelaimingai daliai?.. Jei aš nebūčiau buvusi ištraukta iš tos prapulties, į kurią aš buvau patekusi, tai skurdas ir mušimas labai greit būtų mane pribaigę, ir aš bent būčiau numirusi nežinodama apie tą skaistumą, kurio aš veltui visuomet norėsiu“.
Beširdis kunigas atsako:
„Net kilniausia prigimtis, jei tik ji bent vieną dieną buvo nugrimzdusi į tą purvą, iš kurio tave ištraukė, ji išeina iš tenai su nenuplaunama dėme. Toks yra nepakeičiamas dieviškojo teisingumo įstatymas“.
Fler de Mari, skaudžiai įgelta šiuo pasaldintu kunigo prakeikimu, sušunka:
„Vadinasi, Jūs manote, kad aš pasmerkta nevilčiai“.
Pražilęs religijos vergas atsako:
„Tu privalai nustoti bet kokios vilties išplėšti iš savo gyvenimo šį liūdną puslapį, bet tu turi tikėtis begalinio dievo gailestingumo. Čia, žemėje, vargšas vaike, tau skirta lieti ašaras ir nusižeminus atgailauti, bet ateis diena, kai tenai, tenai danguje, tau bus atleista, ir tu būsi amžinai laiminga!“
Marija dar nėra tiek nustojusi sveiko proto, kad pasitenkintų amžina laime ir atleidimu danguje.
„Pasigailėk manęs,— šaukia ji,— pasigailėk manęs, dieve! Aš dar tokia jauna... Kokia aš nelaiminga!“
Ir veidmainiška dvasininko sofistika pasiekia savo viršūnę:
„Priešingai, tai — tavo laimė, Marija, tavo laimė! Viešpats siunčia tau sąžinės graužimą, pilną kartėlio, bet palaimingą. Sąžinės graužimas įrodo religinį tavo sielos jautrumą... Kiekviena tavo kančia tau bus užskaityta danguje. Patikėk man, dievas valandėlę paliko tave blogame kelyje, kad paskui tau suteiktų atgailavimo garbę ir amžiną atpildą, kurio nusipelnei gailėdamasi už nuodėmes“.
Nuo šio momento Marija tampa nuodėmių įsisąmoninimo verge. Jei anksčiau nelaimingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis ji sugebėjo išugdyti savyje malonios žmogiškos individualybės savybes ir, būdama kitų pažeminta, mokėjo įsisąmoninti savo žmogišką esmę kaip savo tikrąją esmę, tai dabar tas šiuolaikinės visuomenės purvas, kuris ją palietė iš paviršiaus, jos akyse tampa jos vidine esme, o nuolatinis hipochondrinis savęs plakimas dėl to purvo tampa jos pareiga, paties dievo nurodytu gyvybiniu uždaviniu, jos gyvenimo savitiksliu. Jei anksčiau ji gyrėsi: „Aš ne verksnė“ ir sakė: „Kas padaryta, tai padaryta“, tai dabar savęs kankinimas jai tampa gėriu, o atgailavimas — garbe.
Vėliau pasirodo, kad Fler de Mari yra Rudolfo duktė. Mes vėl su ja susitinkame kaip su Geroldšteino princese. Mes nugirstame jos pokalbį su tėvu:
„Aš veltui prašau dievą išlaisvinti mane iš šių pagundų, pripildyti mano širdį vien tik pamaldžios meilės jam ir šventų vilčių, pagaliau pasiimti mane visą, nes aš visa noriu būti jo... Jis neišgirsta mano maldavimų... be abejo, dėl to, kad mano žemiškos mintys mane daro nevertą su juo bendrauti“.
Kai žmogus į savo suklydimus pradeda žiūrėti kaip į begalinius nusikaltimus prieš dievą, jis gali būti tikras susilauksiąs išganymo ir malonės tik tuo atveju, jeigu jis visiškai atsiduos dievui, visiškai numirs pasauliui ir žemiškiems reikalams. Kai Fler de Mari suprato, kad išsivadavimas iš jos nežmoniškos gyvenimo padėties yra dievo stebuklas, ji pati turi tapti šventąja, kad būtų verta tokio stebuklo. Jos žmogiškoji meilė turi pavirsti religine meile, laimės siekimas — amžinos palaimos siekimu, žemiškas pasitenkinimas — šventa viltimi, bendravimas su žmonėmis — bendravimu su dievu. Dievas turi pasiimti ją visą. Ji mums pati pasako paslaptį, kodėl jis neima jos visos. Ji dar ne visa jam atsidavė, jos širdis dar yra žemiškų reikalų nelaisvėje ir jų užimta. Tai yra paskutinis jos sveikos prigimties tvykstelėjimas. Ji visa atsiduoda dievui, visiškai atsisakydama pasaulio ir įstodama į vienuolyną.
„Lai vienuolio velkas rūbą
Tie, kurie jau daug suskubo
Žemėj nusidėt,— tegu,
Žemiškus džiaugsmus patyrę,
Atgailai jie laiką skiria,
Negailėdami jėgų“.
(Gėtė.)[2]
Vienuolyne Fler de Mari Rudolfo intrigų dėka gauna abatės laipsnį. Iš pradžių ji atsisako užimti šią vietą, manydama esanti jos neverta. Senoji abatė ją įkalbinėja:
„Pasakysiu dar daugiau, mano brangioji duktė! Jei tavo gyvenimas prieš tau įstojant į ordiną ir būtų buvęs toks pilnas paklydimų, koks jis, priešingai, buvo skaistus ir pagirtinas, tai tavo evangelinės dorybės, kurių pavyzdį tu parodei čia, gyvendama su mumis, atlygintų ir atpirktų viešpaties akyse net nuodėmingiausią praeitį“.
Iš abatės žodžių mes matome, kad žemiškosios Fler de Mari dorybės pavirto evangelinėmis dorybėmis, arba, teisingiau pasakius, jos tikrosios dorybės turi įgauti evangeliškai sukarikatūrintų dorybių formą.
Marija atsako į abatės žodžius:
„Šventoji motina, aš manau, jog dabar galiu sutikti“.
Vienuolyno gyvenimas neatitinka Marijos individualybės: ji miršta. Krikščionybė ją paguodžia tik vaizduotėje, arba jos krikščioniškoji paguoda kaip tik yra jos tikrojo gyvenimo ir jos tikrosios būtybės sunaikinimas — jos mirtis.
Taigi, Rudolfas iš pradžių pavertė Fler de Mari atgailaujančia nusidėjėle, paskui atgailaujančią nusidėjėlę pavertė vienuole ir pagaliau vienuolę pavertė lavonu. Ją laidojant, pamokslą prie jos kapo, be katalikų kunigo, pasako dar ir kritinis kunigas Šeliga.
Jos „nekaltą“ gyvenimą jis vadina „laikinu“ gyvenimu ir priešpastato jį „amžinai ir neužmirštamai kaltei“. Jis giria ją už tai, kad jos „paskutinis atodūsis“ buvo „prašymas pasigailėjimo ir atleidimo“. Tačiau kaip protestantų dvasininkas, iš pradžių pavaizdavęs viešpaties malonės būtinumą, velionės ryšį su visuotine gimtąja nuodėme ir jos gilų savo nuodėmių įsisąmoninimą, paskui būtinai ima pasaulietiškai girti mirusios dorybes, taip ir p. Šeliga pareiškia:
„O vis dėlto jai pačiai nėra už ką prašyti atleidimo“.
Pagaliau jis meta ant Marijos kapo labiausiai nuvytusią bažnytinės gražbylystės gėlę:
„Būdama viduje skaisti kaip retas žmogus, ji užmigo šiam pasauliui“.
Amen!
[1] — pažodžiui: „Marijos gėlelė“ arba „gėlelė Marija“; o vokiškai žodis „Marienblume“, kuriuo Šeliga vadina Fler de Mari, reiškia gėlę „saulutę“.
[2] Gėtė. „Švelnios epigramos“.