Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Kritinė kritika du kartus per Rudolfą išgelbėjo pasaulį nuo pražūties, bet tik tam, kad dabar pati paskelbtų pasaulio pražūtį.
Ir aš girdėjau ir mačiau praskrendant Ciuricho padange galingą angelą, p. Hircelį. Ir savo rankose jis laikė atverstą knygutę, tarsi „Allgemeine Literatur-Zeitung“ V numerį. Ir pastatė jis savo dešinę koją ant masės, o kairę — ant Šarlotenburgo. Ir suriko jis skardžiu balsu, tarsi liūtas suriaumojo, ir jo žodžiai pakilo tarsi balandžiai — plast! plast! — į patoso sferą ir virto griausmingais kritinio paskutinio teismo aspektais.
„Kai pagaliau viskas susivienys prieš kritiką — o tas laikas, iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums[1], jau nebetoli,— kai visas griūvantis pasaulis — jam buvo likimo lemta kovoti su šventaisiais,— susigrupuos apie ją paskutiniam puolimui, tuomet kritikos drąsa ir jos reikšmė susilauks didžiausio pripažinimo. Kovos baigtis neturi mūsų bauginti. Viskas pasibaigs tuo, kad mes suvesime sąskaitas su atskiromis grupėmis,— ir mes atskirsime jas vienas nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių, ir mes pastatysime avis mūsų dešinėje, ožius gi mūsų kairėje,— ir duosime visuotinį neturto pažymėjimą priešiškai riterijai — tai šėtonų dvasios, jos apeina visas pasaulio šalis ir telkia jas į kovą didžiai viešpaties, visagalio kūrėjo, dienai — ir bus nustebinti tie, kurie gyvena žemėje“[2].
Ir kai angelas tai skelbė, griaudėjo septynių perkūnų balsai:
„Dies irae, dies illa
Solvet saeclum in favilla.
Judex ergo cum sedebit,
Quidquid latet, adparebit,
Nil inultum remanebit.
Quid sum, miser, tunc dicturus?“ etc.[3]
Jūs išgirsite kalbant apie karus ir apie karų gandus. Visa tai turi pirma įvykti. Nes kils netikrų kristų ir netikrų pranašų, ponai Biušė ir Ru iš Paryžiaus, ponai Fridrichas Romeris ir Teodoras Romeris iš Ciuricho, ir pasakys: čia yra Kristus! Bet tuomet pasirodys brolių Bauerių ženklas kritikoje, ir išsipildys Rašto žodis apie Bauerių veikalą [Bauernwerk[4]]:
„Kai junge jaučiai sutaria abu,
Tai ir artojui arti malonu“[5].
Kaip mes vėliau sužinojome, žuvo ne pasaulis, bet kritinis „Literatur-Zeitung“.
[1] Šioje pastraipoje išretinti žodžiai ironiškai yra įterpti Markso.
[2] Marksas cituoja, įterpdamas ironiškas pastabas, Hircelio korespondenciją iš Ciuricho, įdėtą mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ V knygoje (1844 m. balandis).
[3] — „Diena rūsčio ir teisimo
Pelenais vers sutvėrimą,
Pagal Dovydo skelbimą.
Kokia baimė ims kiekvieną,
Kai teisėjas tirs tą dieną
Nusidėjėlius lig vieno.
Ką aš vargšas jam sakysiu?
Kur užtarimo prašysiu,
Kai save kaltą išvysiu?!“ ir t. t.
(Iš katalikų giesmės apie paskutinį teismą).
[4] Žodžių žaismas: „Bauernwerk“ čia reiškia „Bauerių veikalas“, taip pat „valstiečių darbas“ ir „grubus, nevalyvas darbas“.
[5] Iš prancūzų užstalės dainelės.