Parašyta: F. Engelso kaip įvadas K. Markso knygos „Demaskavimai apie Kelno komunistų bylą“ antrajam leidimui, išėjusiam Ciuriche 1885 m.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:304-321.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Nuteisus 1852 m. Kelno komunistus, pasibaigė pirmasis savarankiško Vokietijos darbininkų judėjimo laikotarpis. Šis laikotarpis šiandien beveik užmirštas. O tuo tarpu jis truko nuo 1836 iki 1852 m., ir, užsienyje paplitus vokiečių darbininkams, šis judėjimas išsivystė beveik visose kultūringosiose šalyse. Dar daugiau. Šių dienų tarptautinis darbininkų judėjimas iš esmės yra tiesioginis tęsinys tuometinio vokiečių darbininkų judėjimo, kuris aplamai buvo pirmasis tarptautinis darbininkų judėjimas ir iš kurio iškilo daugelis žmonių, vėliau vaidinusių vadovaujamą vaidmenį Tarptautinėje Darbininkų Asociacijoje. O teoriniai „Komunistų Manifesto“ principai, kuriuos Komunistų sąjunga 1847 metais įrašė į savo vėliavą, šiandien sudaro tvirčiausią tarptautinį viso Europos ir Amerikos proletarinio judėjimo ryšį.
Nuosekliai to judėjimo istorijai iki šiol teturime tik vieną pagrindinį šaltinį. Tai yra vadinamoji juodoji knyga — Vermuto ir Stiberio „XIX amžiaus komunistų sąmokslai“, Berlynas, 2 dalys, 1853 ir 1854 m. Ši dviejų biauriausių mūsų šimtmečio policijos niekšų primeluota, sąmoningų suklastojimų prikimšta makalynė dar ir šiandien tebėra pirmasis šaltinis visiems nekomunistiniams rašiniams apie tuos laikus.
Aš čia tegaliu duoti tik metmenis ir tai tik tokius, kurie liečia pačią Sąjungą, — tik tai, kas būtinai reikalinga „Demaskavimams“[1] suprasti. Tikiuosi, kad man dar pavyks kada nors apdoroti Markso ir mano surinktą gausią medžiagą, liečiančią to garbingo tarptautinio darbininkų judėjimo jaunystės laikotarpio istoriją.
Iš Vokietijos emigrantų 1834 metais Paryžiuje įkurtos slaptos demokratinės-respublikoninės Atstumtųjų sąjungos 1836 metais išsiskyrė kraštutiniausi, daugiausia proletariniai elementai ir sudarė naują slaptą sąjungą — Teisingųjų sąjungą. Pirminė Sąjunga, kurioje beliko tik labiausiai apsnūdę elementai, kaip kad Jakobas Venedėjus, greit visiškai užmigo: kai 1840 m. Vokietijoje policija suuostė kelias jos sekcijas, iš jos buvo belikęs tik šešėlis. Priešingai, naujoji Sąjunga palyginti greit vystėsi. Iš pradžių ji buvo vokiškoji atžala tuo metu Paryžiuje susidarančio prancūziško darbininkiško komunizmo, susijusio su babuvistinėmis[2] tradicijomis; turtų bendrumo buvo reikalaujama kaip „lygybės“ būtinos išdavos. Tikslai buvo tie patys, kaip ir to meto slaptųjų Paryžiaus draugijų. Tai buvo pusiau propagandinė, pusiau sąmokslinė draugija, tačiau Paryžius visuomet buvo laikomas revoliucinės veiklos centru, nors progai pasitaikius sukilimų rengimas anaiptol nebuvo negalimas ir Vokietijoje. Bet kadangi Paryžius liko lemiamųjų kautynių arena, tai Sąjunga tuo metu faktiškai buvo tik vokiškasis skyrius Prancūzijos slaptųjų draugijų, ypač Blankio ir Barbeso vadovaujamos Metų laikų draugijos, su kuria ji buvo glaudžiai susijusi. 1839 m. gegužės 12 d. prancūzai pradėjo sukilimą; Sąjungos sekcijos kovojo drauge su jais ir tuo būdu jos drauge su jais patyrė bendrą pralaimėjimą.
Iš vokiečių tarpo buvo suimti Karlas Šaperis ir Heinrichas Baueris. Luji Filypo vyriausybė pasitenkino juos po ilgesnio kalinimo ištremdama. Jie abu išvyko į Londoną. Šaperis buvo kilęs iš Veilburgo Nasau. Būdamas miškininkystės instituto studentu Gisene, jis 1832 m. buvo Georgo Biuchnerio organizuoto sąmokslo dalyvis, 1833 m. balandžio 3 d. dalyvavo Frankfurto policijos posto užpuolime, pabėgo į užsienį ir 1834 m. vasario mėn. dalyvavo Madzinio žygyje į Savoją. Milžiniškos išvaizdos, ryžtingas ir energingas, visuomet pasirengęs rizikuoti gyvenimo gėrybėmis ir pačia gyvybe, jis buvo pavyzdys profesionalo revoliucionieriaus, vaidinusio tam tikrą vaidmenį trisdešimtaisiais metais. Kaip įrodo jo evoliucija iš „demagogo“[3] į komunistą, jis, kad ir būdamas kiek nerangios galvosenos, sugebėdavo betgi giliai suprasti teorinius klausimus; jis juo atkakliau laikydavosi to, kas kartą buvo jo pripažinta. Kaip tik todėl jo revoliucinis įkarštis kartais nesiderindavo su jo protu; tačiau vėliau jis visuomet savo klaidą pastebėdavo ir atvirai ją pripažindavo. Tai buvo didelio masto žmogus, ir tai, ką jis padarė Vokietijos darbininkų judėjimui organizuoti, niekuomet nebus užmiršta.
Heinrichas Baueris iš Frankonijos buvo kurpius; tai buvo gyvas, judrus, sąmojingas vyrukas, kurio mažame kūne betgi glūdėjo taip pat daug apsukrumo ir ryžtingumo.
Atvykę į Londoną, kur Šaperis, Paryžiuje buvęs raidžių rinkėju, dabar stengėsi užsidirbti pragyvenimui kaip kalbų mokytojas, jie abu ėmėsi atstatyti nutrauktus Sąjungos ryšius ir Londoną padarė jos centru. Čia, o gal ir dar anksčiau, Paryžiuje, prie jų prisidėjo Jozefas Molis, laikrodininkas iš Kelno; tai buvo vidutinio ūgio stipruolis, — kiek kartų jis ir Šaperis pergalingai atlaikė salės duris prieš šimtus besiveržiančių priešininkų, — žmogus, kuris energija ir ryžtingumu, šiaip ar taip, prilygo abiem savo draugams, o protu viršijo juos. Jis ne tik buvo diplomatas iš prigimties, — tai įrodė jo, kaip įgaliotinio, gausių kelionių pasisekimai, — jam buvo lengviau prieinami ir teoriniai klausimai. Su visais trimis aš susipažinau 1843 m. Londone; tai buvo pirmieji revoliuciniai proletarai, kuriuos aš mačiau; ir nors tuomet mūsų pažiūros detalėmis ir skyrėsi, — aš prieš jų ribotą lygybės komunizmą(4) tuo metu dar stačiau geroką dozę tiek pat riboto filosofinio išdidumo, — bet aš vis dėlto niekuomet neužmiršiu to imponuojančio įspūdžio, kurį man padarė tie trys tikri žmonės tuo metu, kai aš dar tik norėjau tapti žmogumi.
Londone, kaip mažesniu mastu ir Šveicarijoje, draugijų ir susirinkimų laisvė jiems išėjo į naudą. Jau 1840 m. vasario 7 d. buvo įsteigta legali Vokiečių darbininkų švietimo draugija, kuri dar ir šiandien tebeegzistuoja. Ši Draugija patarnavo Sąjungai kaip naujų narių verbavimo vieta, ir kadangi komunistai, kaip visuomet, buvo veikliausi ir inteligentiškiausi draugijos nariai, tai savaime suprantama, kad draugijos vadovybė buvo visiškai Sąjungos rankose. Netrukus Sąjunga Londone turėjo jau keletą bendruomenių, arba „ložių“, kaip jas tuomet dar vadino. Tos pačios visiškai aiškios taktikos buvo laikomasi Šveicarijoje ir kitur. Visur, kur tik galima buvo steigti darbininkų draugijas, jos buvo tokiu pat būdu panaudojamos. Ten, kur įstatymai tai draudė, Sąjungos nariai stodavo į dainų, gimnastikos ir panašias draugijas. Ryšiai daugiausia būdavo palaikomi per nuolat išvykstančius ir atvykstančius Sąjungos narius, kurie veikdavo, kur būdavo reikalinga, ir kaip emisarai. Abiem atžvilgiais Sąjungą gyvai paremdavo išmintingos vyriausybės, kurios kiekvieną joms nepageidaujamą darbininką, — o jų tarpe devyni iš dešimties būdavo Sąjungos nariai, — ištremdavo ir tuo būdu paversdavo jį emisaru.
Atgaivintoji Sąjunga žymiai išsiplėtė. Būtent, Šveicarijoje Veitlingas, Augustas Bekeris (labai gilaus proto žmogus, bet žuvęs, kaip daugelis vokiečių, dėl vidinio nepastovumo) ir kiti sukūrė stiprią organizaciją, kuri daugiau ar mažiau orientavosi į komunistinę Veitlingo sistemą. Čia ne vieta Veitlingo komunizmui kritikuoti. O kai dėl jo reikšmės, kurią jis turėjo kaip pirmasis savarankiškas teorinis Vokietijos proletariato judėjimas, aš dar ir šiandien pasirašau po Markso žodžiais paryžiškiame 1844 metų „Vorwärts“: „Ar turi (Vokietijos) buržuazija — drauge su jos filosofais ir knygagraužiais — tokį veikalą apie buržuazijos išsivadavimą — politinį išsivadavimą, — kaip Veitlingo „Harmonijos ir laisvės garantijos“? Užtenka tik palyginti banalų ir bailų Vokietijos politinės literatūros vidutiniškumą su šiuo nepalyginamu ir puikiu Vokietijos darbininkų debiutu, užtenka tik palyginti šiuos milžiniškus proletariato vaikiškus batus su nykštukiškais sunešiotais buržuazijos politiniais batais, ir išpranašausime šiai pelenei ateityje atleto figūrą“. Ši atletiška figūra, nors dar toli gražu pilnai neišaugusi, šiuo laiku stovi prieš mūsų akis.
Vokietijoje taip pat buvo daug sekcijų, turėjusių — dėl susidėjusių aplinkybių — laikiną pobūdį, tačiau besikuriančiosios skaičiumi toli pralenkė irstančiąsias. Policija tik po septynerių metų, 1846 metų pabaigoje, surado Berlyne (Mentelis) ir Magdeburge (Bekas) Sąjungos pėdsakus, bet neįstengė jų toliau sekti.
Paryžiuje Veitlingas, tebegyvenęs ten dar 1840 m., prieš išvykdamas į Šveicariją taip pat vėl buvo surinkęs išblaškytus elementus.
Sąjungos branduolys buvo siuvėjai. Vokiečių siuvėjų buvo visur: Šveicarijoje, Londone, Paryžiuje. Pastarajame vokiečių kalba buvo taip įsigalėjusi toje amato šakoje, kad 1846 m. aš ten pažinau vieną norvegą siuvėją, atvykusį į Prancūziją tiesiog jūra iš Drontheimo, kuris per 18 mėnesių neišmoko beveik nė vieno prancūziško žodžio, bet užtat puikiai išmoko vokiškai. Iš Paryžiaus bendruomenių 1847 m. dvi sudarė daugiausia siuvėjai, o vieną — staliai, baldų dirbėjai.
Nuo to laiko, kai svorio centras buvo perkeltas iš Paryžiaus į Londoną, į priekį iškilo naujas momentas: Sąjunga iš vokiškos palaipsniui tapo internacionaline. Darbininkų draugijoje, be vokiečių ir šveicarų, buvo taip pat atstovų visų tų tautybių, kurioms vokiečių kalba daugiausia tarnavo kaip priemonė susižinoti su užsieniečiais. Tai buvo skandinavai, olandai, vengrai, čekai, pietų slavai, taip pat rusai ir elzasiečiai. 1847 m. nuolatinis svečias, tarp kitų, buvo ir vienas uniformuotas anglų gvardijos grenadierius. Draugija netrukus pasivadino Komunistine darbininkų švietimo draugija, ir jos narių liudijimuose buvo lozungas: „Visi žmonės — broliai“, parašytas mažiausia dvidešimčia kalbų, nors kai kur ir ne be kalbos klaidų. Slaptoji sąjunga, kaip ir legalioji draugija, greit įgavo internacionališkesnį pobūdį; iš pradžių dar tik siaura prasme: praktiškai — dėl tautinio savo narių margumo, teoriškai — dėl įsitikinimo, jog kiekviena revoliucija, kad ji būtų pergalinga, turinti būti europinė. Toliau dar nebuvo einama, bet pamatas jau buvo padėtas.
Su Prancūzijos revoliucionieriais Sąjunga palaikydavo glaudžius ryšius per Londono emigrantus, 1839 metų gegužės 12 dienos bendrų kovų dalyvius. Taip pat ir su lenkų radikalais. Oficialioji lenkų emigracija, kaip ir Madzinis, savaime suprantama, buvo daugiau Sąjungos priešas, negu jos sąjungininkas. Anglų čartistai dėl specifiškai angliško jų judėjimo pobūdžio buvo palikti nuošaliai kaip tolimi revoliucijai žmonės, Londoniškiai Sąjungos vadai tik vėliau per mane užmezgė su jais ryšius.
Besikeičiant įvykiams, Sąjungos pobūdis keitėsi ir kitais atžvilgiais. Nors į Paryžių vis dar tebebuvo žiūrima — ir tuo metu visiškai pagrįstai — kaip į revoliucijos gimtinę, tačiau iš priklausomybės nuo Paryžiaus sąmokslininkų jau buvo atsipalaiduota. Plečiantis Sąjungai, augo ir jos susipratimas. Buvo jaučiama, kad judėjimas vis giliau ir giliau įsišaknija Vokietijos darbininkų klasėje ir kad Vokietijos darbininkai yra istorijos pašaukti būti vėliavnešiais Šiaurės ir Rytų Europos darbininkams. Veitlingo asmenyje jie turėjo komunizmo teoretiką, kurį galima buvo drąsiai statyti greta jo tuometinių prancūziškųjų konkurentų. Pagaliau gegužės 12 dienos patyrimas parodė, kad laikas atsisakyti nuo mėginimų daryti pučą. O jei dar ir toliau kiekvienas įvykis tebebuvo aiškinamas kaip besiartinančios audros ženklas, jei tebebuvo laikomasi senųjų, pusiau sąmokslinių įstatų, tai čia buvo daugiausia kaltas senųjų revoliucionierių užsispyrimas, kuris jau pradėjo sueiti į konfliktą su besiskinančiomis sau kelią teisingesnėmis pažiūromis.
Priešingai, socialinė Sąjungos doktrina, kad ir kaip neapibrėžta ji buvo, turėjo vieną labai stambų trūkumą, kuris betgi glūdėjo pačiuose visuomeniniuose santykiuose. Sąjungos nariai, jei jie iš viso buvo darbininkai, buvo beveik išimtinai iš esmės amatininkai. Žmogus, kuris juos išnaudodavo, net stambiuose pasauliniuose centruose, dažniausiai būdavo tik smulkus meistras. Net stambaus masto siuvimo versle, dabar vadinamojoje konfekcioninėje pramonėje, išnaudojimas, susidaręs paverčiant siuvėjų amatą dirbančia stambiam kapitalistui namine pramone, tada net Londone tebebuvo dar tik užuomazgoje. Iš vienos pusės, šių amatininkų išnaudotojas buvo smulkus meistras; iš antros pusės, jie patys visi tikėjosi galų gale tapti smulkiais meistrais. Be to, tuometinis Vokietijos amatininkas dar tebebuvo veikiamas aibės paveldėtų cechinių vaizdinių. Ir didžiausia garbė tenka tiems amatininkams už tai, kad dar nebūdami tikri proletarai, o tik sudarydami pereinantį į šių dienų proletariatą smulkiosios buržuazijos priedą, kuris dar nebuvo tiesiogiai antagonistiškas buržuazijai, t. y. stambiajam kapitalui, jie sugebėjo instinktyviai atspėti savo būsimąjį išsivystymą ir, kad ir ne visai dar sąmoningai, susiorganizuoti kaip proletariato partija. Tačiau taip pat buvo neišvengiama ir tai, kad jų senieji amatininkiški prietarai pakišdavo jiems koją kiekvieną kartą, kai tiktai reikalas liesdavo konkrečią esamosios visuomenės kritiką, t. y. ekonominių faktų analizę. Ir aš netikiu, kad tuomet visoje Sąjungoje būtų buvęs nors vienas žmogus, kada nors perskaitęs bent vieną knygą apie politinę ekonomiją. Tačiau tai maža tekenkė: „lygybė“, „brolybė“ ir „teisingumas“ padėdavo paimti bet kurias teorines aukštumas.
Tuo tarpu greta Sąjungos ir Veitlingo komunizmo kūrėsi antras komunizmas, iš esmės skirtingas nuo pirmojo. Gyvendamas Mančesteryje, aš, kaip sakoma, nosimi užkliuvau už to, kad ekonominiai faktai, kurie ligšioliniuose istorijos raštuose nevaidina jokio vaidmens arba vaidina labai menką vaidmenį, bent šių laikų pasauliui yra lemiamoji istorinė jėga; kad ekonominiai faktai sudaro pagrindą šių dienų klasiniams priešingumams atsirasti; kad šie klasiniai priešingumai visose šalyse, kuriose jie stambiosios pramonės dėka visiškai išsivystė, vadinasi, ir Anglijoje, savo ruožtu sudaro pagrindą politinėms partijoms susiformuoti, partijų kovai ir tuo pačiu visai politinei istorijai. Marksas ne tik kad buvo priėjęs tas pačias pažiūras, bet ir buvo jas jau apibendrinęs „Vokiečių-Prancūzų Metraščiuose“ (1844 m.)[5] ta prasme, kad apskritai ne valstybė sąlygoja ir tvarko civilinę visuomenę, bet civilinė visuomenė sąlygoja ir tvarko valstybę, vadinasi, kad politiką ir jos istoriją reikia aiškinti ekonominiais santykiais ir jų raida, o ne atvirkščiai. Kai aš 1844 metų vasarą aplankiau Marksą Paryžiuje, paaiškėjo visiškas mūsų pažiūrų vienodumas visose teorijos srityse, ir nuo to laiko prasidėjo mūsų bendras darbas. Kai 1845 metų pavasarį mes vėl susitikome Briuselyje, Marksas, remdamasis aukščiau paminėtais pagrindiniais teiginiais, jau buvo svarbiausiais bruožais išvystęs savo materialistinę istorijos teoriją, ir mes dabar ėmėmės detaliai vystyti šias naujas pažiūras įvairiausiomis kryptimis.
Bet šis istorijos moksle padaręs perversmą atradimas, kuris, kaip matome, iš esmės yra Markso darbas ir kurio tik labai nedidelę dalį aš tegaliu priskirti sau, turėjo tiesioginę reikšmę tuometiniam darbininkų judėjimui. Prancūzų ir vokiečių komunizmas, anglų čartizmas jau nebeatrodė kažkokia atsitiktinybė, kurios lygiai taip pat galėjo ir nebūti. Dabar šie judėjimai pasirodė besą šių laikų engiamosios klasės, proletariato, judėjimai, daugiau ar mažiau išvystytos formos jo istoriškai neišvengiamos kovos prieš viešpataujančią klasę, buržuaziją, formos klasių kovos, kuri betgi skiriasi nuo visos pirmesniosios klasių kovos tuo, kad šių laikų engiamoji klasė, proletariatas, negali pati išsivaduoti, tuo pačiu metu neišvaduodama visos visuomenės nuo susiskirstymo į klases ir tuo pačiu nuo klasių kovos. Komunizmas nuo šiol reiškė jau nebe fantastinį kiek galima tobulesnio visuomenės idealo išgalvojimą, o proletariato vedamos kovos prigimties, sąlygų ir išplaukiančių iš jų bendrų tikslų supratimą.
Mes anaiptol neketinome naujuosius mokslo rezultatus pranešti išimtinai tik „mokytajam“ pasauliui, išdėstydami juos storose knygose. Atvirkščiai. Mudu jau buvome giliai pasinėrę politiniame judėjime, jau turėjome pasekėjų inteligentų tarpe, ypač vakarų Vokietijoje, ir žymių ryšių su organizuotu proletariatu. Mūsų pareiga buvo moksliškai pagrįsti savo pažiūras; bet mums ne mažiau svarbu buvo įtikinti mūsų pažiūrų teisingumu Europos ir visų pirma Vokietijos proletariatą. Kai tik mes patys viską išsiaiškinome, ėmėmės darbo. Briuselyje įsteigėme Vokiečių darbininkų draugiją ir paėmėme į savo rankas „Briuselio Vokiečių Laikraštį“, kuris liko mūsų organu iki vasario revoliucijos. Su revoliucine Anglijos čartistų dalimi palaikėme ryšius per Džiulianą Harnį, redagavusį šio judėjimo centrinį organą „Northern Star“, kurio bendradarbiu aš buvau. Mes taip pat buvome tam tikros rūšies koalicijoje su Briuselio demokratais (Marksas buvo Demokratinės asociacijos[6] vicepirmininku) ir su Prancūzijos socialiniais demokratais iš „Réforme“[7] laikraščio, kuriam aš teikdavau žinių apie Anglijos ir Vokietijos judėjimą. Žodžiu, mūsų ryšiai su radikalinėmis ir proletarinėmis organizacijomis bei spaudos organais buvo kuo geriausi.
Su Teisingųjų sąjunga buvome šitokiuose santykiuose. Aišku, apie Sąjungos egzistavimą mes žinojome; 1843 m. Šaperis pasiūlė man įstoti į Sąjungą, bet tai padaryti aš tuomet, savaime suprantama, atsisakiau. Tačiau mes ne tik nuolat susirašinėjome su londoniečiais, bet ir buvome dar glaudesniuose santykiuose su dr. Everbeku, tuometiniu Paryžiaus bendruomenių vadovu. Nesirūpindami Sąjungos vidaus reikalais, mes vis dėlto sužinodavome apie kiekvieną svarbų įvykį. Antra vertus, mes žodžiu, raštu ir per spaudą darėme įtakos teorinėms žymiausiųjų Sąjungos narių pažiūroms. Šiam tikslui tarnaudavo ir įvairus litografuoti aplinkraščiai, kuriuos mes ypatingomis progomis, kai klausimas liesdavo besikuriančios komunistų partijos vidaus reikalus, išsiuntinėdavome mūsų draugams ir korespondentams visame pasaulyje. Kartais šiuose aplinkraščiuose būdavo paliečiama ir pati Sąjunga. Antai, vienas jaunas vestfalietis studentas, Hermanas Krigė, nuvykęs į Ameriką ir ten veikdamas kaip Sąjungos emisaras, susidėjo su bepročiu Haro Haringu, norėdamas su Sąjungos pagalba padaryti perversmą Pietų Amerikoje; jis įsteigė laikraštį, kuriame Sąjungos vardu skelbė „meile“ pagrįstą, meilės kupiną, saldutį sentimentalų komunizmą. Prieš jį mes stojome vienu aplinkraščiu, kuris neliko be pasekmių: Krigė dingo iš Sąjungos arenos.
Vėliau į Briuselį atvyko Veitlingas. Bet jis jau nebebuvo tas naivus jaunas pameistrys-siuvėjas, kuris, nustebintas savo paties talento, stengiasi išsiaiškinti, kaipgi iš tikrųjų turės atrodyti komunistinė visuomenė. Tai buvo didis žmogus, kurį persekiojo pavyduoliai už jo pranašumą, kuriam visur vaidenosi varžovai, slapti priešai bei pinklės; iš vienos šalies į kitą gainiojamas pranašas, jis kišenėje nešiojosi paruoštą receptą dangaus karalystei žemėje įgyvendinti ir įsivaizdavo, kad kiekvienas tik ir tegalvoja apie tai, kaip pavogti iš jo šį receptą. Jis jau Londone buvo susipykęs su Sąjungos nariais, taip pat ir Briuselyje, kur Marksas ir jo žmona parodė jam ypatingos, veik antžmogiškos kantrybės, jis su nieku negalėjo sugyventi. Todėl netrukus jis išvyko į Ameriką, norėdamas ten pamėginti vaidinti pranašo vaidmenį.
Visos šios aplinkybės padėjo perversmui, kuris nepastebimai vyko Sąjungoje, o ypač jos londoniškių vadovų tarpe. Jiems vis labiau aiškėjo ligi tol buvusių komunizmo pažiūrų, tiek Prancūzijos primityvinio lygybės komunizmo, tiek ir Veitlingo komunizmo nepagrįstumas. Veitlingo pradėtas komunizmo siejimas su pirmykšte krikščionybe, nepaisant jo „Vargšo nusidėjėlio evangelijos“ atskirų teiginių genialumo, Šveicarijoje atvedė į tai, kad judėjimas didele dalimi iš pradžių pateko į rankas tokių kvailių, kaip Albrechtas, o paskui ir į rankas tokių savanaudžių pranašų-apgavikų, kaip Kulmanas. Kelių beletristų skleidžiamas „tikrasis socializmas“ — Prancūzijos socialistinių prasimanymų vertimas į sudarkytą hegelinę vokiečių kalbą ir sentimentaliai svajinga žmonių meilė (žr. skyrių apie vokiškąjį, arba „tikrąjį“, socializmą „Komunistų Manifeste“), — šis socializmas, per Krigę ir kartu su atitinkama literatūra prasiskverbęs į Sąjungą, jau vien dėl savo seilėto bejėgiškumo turėjo būti šlykštus seniesiems Sąjungos revoliucionieriams. Ligi to laiko viešpatavusių teorinių vaizdinių nepagrįstumo ir iš jų išplaukiančių praktinių klaidų akivaizdoje londoniečiai vis labiau ir labiau įsitikino naujosios mūsų, Markso ir mano, teorijos teisingumu. Šiai pažiūrai įsigalėti neabejotinai padėjo ir tai, kad tuomet londoniškių vadų tarpe buvo du žmonės, kurie teorinio pažinimo gabumais žymiai prašoko aukščiau minėtuosius; tai buvo dailininkas-miniatiūrininkas Karlas Pfenderis iš Heilbrono ir siuvėjas Georgas Ekarius iš Tiuringijos(8).
Vienu žodžiu, 1847 m. pavasarį atvyko į Briuselį pas Marksą ir tuoj po to į Paryžių pas mane Molis, norėdamas savo draugų vardu pakartotinai pasiūlyti mums stoti į Sąjungą. Jie, esą, visiškai įsitikinę tiek bendrų mūsų pažiūrų teisingumu, tiek ir reikalingumu atpalaiduoti Sąjungą nuo senųjų sąmokslininkiškų tradicijų ir formų. Jei mes, esą, panorėtume įstoti į Sąjungą, tai mums būsianti duota galimybė Sąjungos kongrese išdėstyti savo kritiškąjį komunizmą manifesto pavidalu, kuris po to būsiąs paskelbtas kaip Sąjungos manifestas; mes taip pat galėsią prisidėti prie to, kad pasenusi Sąjungos organizacija būtų pakeista nauja, tikslingesne ir atitinkančia laiko sąlygas.
Kad vokiečių darbininkų klasei reikalinga organizacija jau vien propagandos tikslams ir kad ši organizacija, jei ji nebus vien tik vietinio pobūdžio, net ir už Vokietijos ribų gali būti tik slapta, tuo mes neabejojome. Sąjunga kaip tik ir buvo tokia organizacija. Tai, ką mes iki tol laikėme Sąjungos trūkumais, dabar patys Sąjungos atstovai buvo pasiryžę pašalinti kaip klaidinga; mes netgi buvome kviečiami bendradarbiauti reorganizavimo darbe. Ar mes galėjome atsakyti neigiamai? Aišku, ne. Taigi, mes įstojome į Sąjungą. Marksas Briuselyje sudarė iš mūsų artimesniųjų draugų Sąjungos bendruomenę, o aš aplankiau tris Paryžiaus bendruomenes.
1847 metų vasarą Londone įvyko pirmasis Sąjungos kongresas, kuriame V. Volfas atstovavo Briuselio bendruomenėms, o aš — Paryžiaus. Čia visų pirma buvo įvykdytas Sąjungos reorganizavimas. Visa, kas joje dar buvo likę iš senųjų sąmokslinio laikotarpio mistinių pavadinimų, dabar buvo pašalinta; Sąjunga dabar susidėjo iš bendruomenių, apygardų, vadovaujančių apygardų, Centro komiteto ir kongreso, ir nuo to laiko jai buvo suteiktas Komunistų sąjungos pavadinimas. „Sąjungos tikslas yra: buržuazijos nuvertimas, proletariato viešpatavimas, senosios, klasių antagonizmu paremtos buržuazinės visuomenės panaikinimas ir naujos visuomenės be klasių ir be privatinės nuosavybės sukūrimas“ — taip skamba pirmasis straipsnis. Pati organizacija buvo perdėm demokratiška, su renkamais ir kiekvienu metu atšaukiamais komitetais; jau vien tai užtrenkė duris bet kuriems siekimams rengti sąmokslus, reikalaujančius diktatūros, ir Sąjunga — bent normaliu taikos metu — virto grynai propagandine draugija. Šie naujieji įstatai buvo perduoti — taip to reikalavo nauja demokratiška tvarka — bendruomenėms apsvarstyti, po to dar kartą buvo išnagrinėti antrajame kongrese ir pastarojo 1847 m. gruodžio 8 d. galutinai priimti. Jie išspausdinti Vermuto ir Štiberio knygoje, I t., 239 psl., X priedas.
Antrasis kongresas įvyko tų pačių metų lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje. Jame buvo ir Marksas, kuris ilgų debatų metu — kongresas truko mažiausia dešimt dienų — gynė naująją teoriją. Pagaliau visi nesutarimai ir abejojimai buvo pašalinti, naujieji principai vienbalsiai priimti, o Marksui ir man pavesta paruošti manifestą. Šis pavedimas buvo įvykdytas artimiausiu laiku. Kelios savaitės prieš vasario revoliuciją manifestas buvo nusiųstas į Londoną spausdinti. Nuo to laiko jis apkeliavo visą pasaulį, buvo išverstas beveik į visas kalbas ir dar šiandien įvairiausiose šalyse tebėra proletarinio judėjimo vadovas. Senojo Sąjungos devizo: „Visi žmonės — broliai“ vietą užėmė naujas kovos lozungas: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, viešai paskelbęs tarptautinį kovos pobūdį. Septyniolika metų vėliau šis lozungas nuskambėjo per visą pasaulį kaip Tarptautinės Darbininkų Asociacijos kovos šūkis, o šiandien visų šalių kovojąs proletariatas yra įrašęs jį į savo vėliavą.
Suliepsnojo vasario revoliucija. Londoniškis Centro komitetas tuoj perdavė savo įgaliojimus Briuselio vadovaujančiai apygardai. Bet šis nutarimas atėjo į Briuselį tuo metu, kai ten jau faktiškai viešpatavo apgulos stovis ir vokiečiai niekur daugiau nebegalėjo rengti susirinkimų. Mes visi jau buvome pasirengę persikelti į Paryžių, ir todėl naujasis Centro komitetas nutarė taip pat likviduotis, visus savo įgaliojimus perduoti Marksui ir įgalioti jį tuoj sudaryti naują Centro komitetą Paryžiuje. Vos spėjo išsiskirstyti tie penki žmonės, kurie padarė šį nutarimą (1848 m. kovo 3 d.), kai į Markso butą įsiveržė policija, suėmė jį ir privertė sekančią dieną išvykti į Prancūziją, kur jis kaip tik ir norėjo keliauti.
Netrukus mes visi vėl susitikome Paryžiuje. Ten buvo sukurtas šis, naujojo Centro komiteto narių pasirašytas dokumentas, kuris buvo paskleistas visoje Vokietijoje ir iš kurio dar ir šiandien daugelis gali šio to pasimokyti:
1. Visa Vokietija skelbiama vieninga, nedaloma respublika.
3. Liaudies atstovai gauna algą, kad ir darbininkas galėtų posėdžiauti vokiečių liaudies parlamente.
4. Visuotinis liaudies apginklavimas.
7. Kunigaikščių ir kitos feodalinės žemės valdos, visi rūdynai, kasyklos ir t. t. paverčiami valstybės nuosavybe. Šiose žemėse žemdirbystė vedama visos visuomenės labui, stambiu mastu ir panaudojant moderniškiausias pagalbines mokslo rekomenduojamas priemones.
8. Valstiečių žemių ipotekos skelbiamos valstybės nuosavybe. Tų ipotekų procentus valstiečiai moka valstybei.
9. Tose srityse, kur yra išplitusi nuoma, žemės renta ar nuompinigiai mokami valstybei mokesčių pavidalu.
11. Visas transporto priemones: geležinkelius, kanalus, garlaivius, kelius, paštą ir t. t. valstybė paima į savo rankas. Jos paverčiamos valstybės nuosavybe ir pavedamos neturtingosios klasės žinion.
14. Paveldėjimo teisės apribojimas.
15. Aukštų progresyvinių mokesčių įvedimas ir vartojamųjų reikmenų mokesčių panaikinimas.
16. Nacionalinių dirbtuvių steigimas. Valstybė garantuoja visiems darbininkams pragyvenimą ir aprūpina negalinčius dirbti.
17. Visuotinis nemokamas liaudies švietimas.
Vokietijos proletariato, smulkiosios buržuazijos ir valstietijos interesai reikalauja kuo energingiausiai prisidėti prie aukščiau paminėtų priemonių įvykdymo, nes tik jų įgyvendinimas milijonus žmonių, kuriuos iki šiol Vokietijoje išnaudojo maža saujelė ir kuriuos bus stengiamasi ir toliau engti, įgalins pasiekti savo teises ir tokią valdžią, kuri pridera jiems, kaip visų turtų gamintojams.
Komitetas: Karlas Marksas, Karlas Šaperis, H. Baueris, F. Engelsas, J. Molis, V. Volfas
Paryžiuje tuomet viešpatavo susižavėjimas revoliuciniais legionais. Ispanai, italai, belgai, olandai, lenkai, vokiečiai vienijosi į būrius savosioms tėvynėms išvaduoti. Vokiečių legionui vadovavo Hervegas, Bornštedtas, Bernšteinas. Kadangi tuoj po revoliucijos visi svetimšaliai darbininkai ne tik neteko darbo, bet dar buvo ir gyventojų skriaudžiami, tai antplūdis į šiuos legionus buvo didelis. Naujoji vyriausybė legionuose matė priemonę atsikratyti svetimšaliais darbininkais ir teikė jiems l’étape du soldat, t. y. butus žygio metu ir piniginį priedą po 50 santimų dienai iki pasiekiant valstybės sieną, kur užsienio reikalų ministras, amžinai pasiruošęs lieti susigraudinimo ašaras gražbylys Lamartinas jau surasdavo progą išduoti juos atitinkamoms vyriausybėms.
Šiam žaidimui revoliucija mes griežčiausiai pasipriešinome. Įsiveržti į Vokietiją tuolaikinio jos bruzdėjimo metu, norint prievarta primesti iš lauko revoliuciją, reiškė pakišti revoliucijai koją pačioje Vokietijoje, sustiprinti vyriausybes, o pačius legionininkus — tai laidavo Lamartinas — beginklius atiduoti į vokiečių kariuomenės rankas. Laimėjus revoliucijai Vienoje ir Berlyne, jau nebebuvo jokios prasmės legiono organizuoti; tačiau kartą pradėtas žaidimas buvo varomas toliau.
Mes įsteigėme vokiečių komunistų klubą, kuriame įtikinėjome darbininkus ne stoti į legioną, bet pavieniui grįžti į tėvynę ir ten veikti judėjimo naudai. Mūsų senas bičiulis Flokonas, kuris buvo laikinosios vyriausybės narys, išrūpino mūsų siunčiamiems darbininkams tokias pat kelionės lengvatas, kokios buvo pažadėtos legionininkams. Tuo būdu mes pasiuntėme atgal į Vokietiją nuo trijų iki keturių šimtų darbininkų, kurių didžiulė dauguma buvo Sąjungos nariai.
Kaip lengva buvo numatyti, dabar prasiveržusio liaudies masių judėjimo akivaizdoje Sąjunga pasirodė esanti per silpna priemonė paveikti. Trys ketvirtadaliai Sąjungos narių, pirmiau gyvenusių užsienyje, grįžę į tėvynę, pakeitė savo gyvenamąją vietą; dėl to didesnė jų ligšiolinių bendruomenių dalis iširo, ir visi jų saitai su Sąjunga nutrūko. Dalis didesnių garbėtroškų iš jų tarpo net nemėgino atnaujinti tų saitų, bet kiekvienas savo paties rizika pradėjo savo gyvenamoje vietoje mažą separatinį judėjimą. Pagaliau kiekvienoje atskiroje valstybėlėje, kiekvienoje provincijoje, kiekviename mieste sąlygos vėl buvo tiek skirtingos, kad Sąjunga būtų galėjusi duoti tik bendriausio pobūdžio direktyvas; o jas skleisti geriausia buvo per spaudą. Trumpai tariant, nuo to momento, kai išnyko priežastys, dariusios reikalingą slaptą Sąjungą, ir pati slaptoji Sąjunga, kaip tokia, neteko bet kurios reikšmės. Ir tai mažiausia galėjo nustebinti tuos žmones, kurie ką tik iš tos pačios slaptosios Sąjungos buvo pašalinę paskutinius sąmokslinio pobūdžio likučius.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad Sąjunga buvo puiki revoliucinės veiklos mokykla. Prie Reino, kur „Naujasis Reino Laikraštis“ buvo tvirtas centras, Nasau, Reino Hesene ir t. t, — visur kraštutinio demokratinio judėjimo priešakyje stovėjo Sąjungos nariai. Tas pat buvo ir Hamburge. Pietų Vokietijoje tam kliudė smulkiaburžuazinės demokratijos vyravimas. Breslavlyje iki 1848 metų vasaros su dideliu pasisekimu veikė Vilhelmas Volfas; jis taip pat gavo Silezijoje mandatą kaip kandidatas į Frankfurto parlamento deputatus. Pagaliau raidžių rinkėjas Stefanas Bornas, buvęs veiklus Sąjungos narys Briuselyje ir Paryžiuje, įsteigė Berlyne darbininkų broliją, kuri žymiai išsiplėtė ir išsilaikė iki 1850 metų. Tačiau Bornas, jaunas talentingas vyras, per daug pasiskubino pasireikšti kaip politinis veikėjas. Jis „broliavosi“ su įvairiausio plauko žmonėmis, kad tik surinktų aplink save minią. Jis buvo visai ne iš tų žmonių, kurie sugeba įnešti vienybę į prieštaraujančius siekimus, įnešti šviesą į chaosą. Todėl oficialiose jo brolijos publikacijose nuolat pasitaiko painiavos ir „Komunistų Manifesto“ pažiūrų sumaišymo su cechiniais atsiminimais ir pageidavimais, su Luji Blano ir Prudono pažiūrų nuotrupomis, su protekcionizmo gynimu ir t. t., žodžiu sakant, šitie žmonės norėjo visiems įtikti. Ypač jie užsiiminėjo streikų rengimu, profesinių sąjungų, gamybinių draugijų steigimu, užmiršdami, kad uždavinys pirmiausia buvo išsikovoti per politinę pergalę iš pradžių tokią dirvą, kurioje tik ir tegalėjo tvirtai, patvariai būti įgyvendinti tokie dalykai. Ir štai, kai reakcijos laimėjimai privertė šios brolijos vadovus pajusti būtinumą betarpiškai dalyvauti revoliucinėje kovoje, — tada, savaime suprantama, atsilikusi masė, kuri grupavosi aplink juos, paliko juos. Bornas dalyvavo Drezdeno sukilime 1849 m. gegužės mėn. ir išsigelbėjo tik laimingo atsitikimo dėka. O darbininkų brolija išliko nuošalyje nuo proletariato didžiojo politinio judėjimo kaip atskira sąjunga, gyvavusi daugiausia popieriuje ir vaidinusi tokį antraeilį vaidmenį, kad reakcija rado reikalinga ją uždaryti tik 1850 m., o jos filialus — tik daugeliui metų praslinkus. Bornas, kurio tikroji pavardė Butermilchas, taip ir nepasidarė žymiu politiniu veikėju, bet tapo nežymiu Šveicarijos profesoriumi, kuris dabar verčia ne Marksą į cechinę kalbą, bet geraširdį Renaną į savo saldutėlę vokiečių kalbą.
1849 metų birželio 13-tąja Paryžiuje, gegužės sukilimui Vokietijoje pralaimėjus ir rusams nuslopinus vengrų revoliuciją, pasibaigė ištisas 1848 metų revoliucijos laikotarpis. Tačiau reakcijos pergalė anaiptol dar nebuvo galutinė. Reikėjo iš naujo suorganizuoti išblaškytas revoliucines jėgas, o drauge ir Sąjungos jėgas. Bendroji padėtis, kaip ir prieš 1848 m., vėl neleido bet kurios viešos proletariato organizacijos; taigi, vėl teko organizuotis slaptai.
1849 m. rudenį dauguma pirmesniųjų centro komitetų ir kongresų narių vėl atsidūrė Londone. Betrūko tik Šaperio ir Molio. Šaperis kalėjo Visbadene ir išteisintas 1850 metų pavasarį taip pat atvyko į Londoną. Molis, atlikęs visą eilę pavojingiausių partijos užduočių ir agitacinių kelionių — paskiausiai jis Reino provincijoje Prūsijos armijos tarpe verbavo raituosius kanonierius Pfalco artilerijai[10], — įstojo į Vilicho būrį, į bezansoniečių darbininkų kuopą ir mūšyje prie Murgo ties Rotenfelso tiltu buvo šūviu į galvą užmuštas. Užtat dabar pasirodė Vilichas. Vilichas buvo vienas iš tų jausmo komunistų, kurie nuo 1845 m. taip dažnai būdavo sutinkami vakarų Vokietijoje; taigi, jau vien dėl to jis buvo instinktyviai slaptoje opozicijoje mūsų kritiškosios linkmės atžvilgiu. Bet maža to. Tai buvo tikras pranašas, įsitikinęs esąs likimo skirtas Vokietijos proletariato išvaduotojas ir, kaip toks, tiesiog pretendavo į politinę ir į karinę diktatūrą. Tuo būdu greta Veitlingo anksčiau skelbtojo pirmykštės krikščionybės komunizmo atsirado tam tikros rūšies komunistinis islamas. Tačiau šios naujosios religijos propaganda tuo tarpu apsiribojo Vilicho vadovaujamų emigrantų kareivine.
Taigi, Sąjunga buvo suorganizuota iš naujo, išleistas 1850 metų kovo mėnesio „Kreipimasis“, ir Heinrichas Baueris buvo nusiųstas kaip emisaras į Vokietiją. Šis Markso ir mano redaguotas kreipimasis dar ir šiandien turi reikšmės, nes smulkiaburžuazinė demokratija dar ir dabar tebėra toji partija, kuri artimiausio Europos sukrėtimo metu — o toks sukrėtimas turi netrukus įvykti (protarpiai tarp Europos revoliucijų — 1815, 1830, 1848— 1852, 1870 — mūsų šimtmetyje trunka nuo 15 iki 18 metų) — Vokietijoje būtinai iš pradžių turės atsistoti prie vairo kaip visuomenės gelbėtoja nuo komunistinių darbininkų. Vadinasi, daug kas iš to, kas ten buvo pasakyta, tinka ir dabarčiai. Heinricho Bauerio kelionė buvo apvainikuota visišku pasisekimu. Šis mažas linksmas kurpius buvo iš prigimties diplomatas. Jis vėl subūrė į aktyvią organizaciją buvusius Sąjungos narius, kurie iš dalies buvo pasitraukę nuo darbo, iš dalies veikė savo rizika; jis ten pritraukė taip pat ir tuometinius Darbininkų brolijos vadus. Sąjunga ėmė vaidinti vadovaujamą vaidmenį darbininkų, valstiečių bei gimnastikos draugijose kur kas didesniu mastu, negu prieš 1848 m., ir jau artimiausiame eiliniame (kartą per tris mėnesius) kreipimesi į bendruomenes, išspausdintame 1850 metų birželio mėnesį, galima buvo konstatuoti, jog keliavęs po Vokietiją smulkiaburžuazinės demokratijos reikalais studentas Šurcas iš Bono (vėliau Amerikos eksministras) „visas tinkamas jėgas rado jau Sąjungos rankose“. Sąjunga neabejotinai buvo vienintelė revoliucinė organizacija, kuri Vokietijoje turėjo reikšmės.
Bet tai, į ką ši organizacija turėjo nukreipti savo veikimą, daugiausia priklausė nuo to, ar pasiteisins viltys į naują revoliucijos pakilimą. O tai 1850 metų eigoje darėsi vis mažiau tikėtinas ir net negalimas dalykas. 1847 metų pramonės krizė, parengusi 1848 metų revoliuciją, buvo įveikta; prasidėjo naujas, iki tol negirdėtas pramonės klestėjimo laikotarpis. Kiekvienam, kas turėjo akis matyti ir jomis naudojosi, turėjo būti aišku, kad 1848 metų revoliucinė audra pamažu nurimo.
„Viešpataujant tokiam visuotiniam suklestėjimui, kai buržuazinės visuomenės gamybinės jėgos tiek puikiai išsivysto, kiek tai iš viso įmanoma buržuazinių santykių rėmuose, negali būti nė kalbos apie tikrą revoliuciją. Tokia revoliucija yra galima tik tais laikotarpiais, kai šie abu veiksniai, šiuolaikinės gamybinės jėgos ir buržuazinės gamybos formos, ima prieštarauti vienas kitam. Įvairūs kivirčai, kuriais užsiima, kompromituodami vienas kitą, atskirų kontinento tvarkos partijos frakcijų atstovai, anaiptol neduos akstino naujoms revoliucijoms; atvirkščiai, jie tik ir galimi dėl to, kad visuomeninių santykių pagrindas šiuo momentu yra toks tvirtas ir — ko reakcija nežino — toks buržuazinis. Visi reakcijos mėginimai stabdyti buržuazinį vystymąsi taip pat neabejotinai suduš į tą pagrindą, kaip ir visas demokratų moralinis pasipiktinimas bei visos jų ugningos proklamacijos“. Taip Marksas ir aš rašėme „1850 metų gegužės—spalio apžvalgoje“ „Naujajame Reino Laikraštyje. Politinė-ekonominė apžvalga“, V—VI sąsiuvinis, Hamburgas, 1850 m., 153 psl.[11]
Bet šis blaivus padėties supratimas daugeliui žmonių atrodė erezija tokiu laiku, kai Ledriu-Rolenas, Luji Blanas, Madzinis, Košutas, o iš mažesniųjų vokiečių žvaigždžių — Rugė, Kinkelis, Gegas ir kiti į juos panašūs Londone dešimtimis kūrė būsimas laikinąsias vyriausybes ne tik savosioms tėvynėms, bet ir visai Europai, ir kai tik tarytum betrūko gauti Amerikoje revoliucinės paskolos pavidalu reikalingų lėšų, kad momentaliai būtų padaryta Europos revoliucija ir tuo pačiu, savaime suprantama, būtų suorganizuota eilė įvairių respublikų. Ar reikia stebėtis, kad čia įkliuvo toks žmogus, kaip Vilichas, kad ir Šaperis, apimtas senojo revoliucinio įkarščio, leidosi apmulkinamas, kad Londono darbininkų dauguma, daugiausia susidėjusi iš emigrantų, pasekė paskui juos į buržuazinių-demokratinių revoliucijos darytojų stovyklą? Žodžiu, mūsų ginamas santūrumas neatitiko tų žmonių skonio; jų nuomone, reikėjo pradėti daryti revoliuciją, mes griežčiausiai atsisakinėjome nuo to. Įvyko skilimas; apie tai, kas įvyko po to, galima rasti „Demaskavimuose“. Po to sekė suėmimai, pirmiausia Notjungo, paskui Hamburge Haupto, kuris tapo išdaviku, išduodamas Kelno Centro komiteto narių pavardes, ir turėjo dalyvauti byloje kaip svarbiausias liudytojas. Jo giminės bevelijo išvengti tokios gėdos ir išsiuntė jį į Rio de Žaneiro, kur jis vėliau įsikūrė kaip pirklys ir, pripažįstant jo nuopelnus, buvo paskirtas iš pradžių Prūsijos, o paskui ir Vokietijos generaliniu konsulu. Dabar jis vėl Europoje(12).
„Demaskavimams“ geriau suprasti duodu Kelno kaltinamųjų sąrašą: 1) P. G. Rezeris, cigarų gamybos darbininkas; 2) Heinrichas Biurgersas, vėliau miręs, būdamas progresistiniu landtago deputatu; 3) Peteris Notjungas, siuvėjas, prieš kelerius metus miręs Breslavlyje, būdamas fotografu; 4) V. I. Reifas; 5) dr. Hermanas Bekeris, dabar vyriausias Kelno burmistras ir ponų rūmų narys; 6) dr. Rolandas Danielsas, gydytojas, keletui metų praėjus po bylos miręs gauta kalėjime džiova; 7) Karlas Oto, chemikas; 8) dr. Abrahamas Jakobis, dabar gydytojas Niujorke; 9) dr. I. J. Kleinas, dabar gydytojas ir Kelno miesto tarybos narys; 10) Ferdinandas Freiligratas, kuris betgi tuomet jau buvo Londone; 11) I. L. Erhartas, pardavėjas; 12) Fridrichas Lesneris, siuvėjas, dabar gyvena Londone. Prisiekusiųjų teismas, kurio vieši posėdžiai truko nuo 1852 m. spalio 4 d. iki lapkričio 12 d., nuteisė apkaltintus valstybės išdavimu: Rezerį, Biurgersą ir Notjungą po 6 metus tvirtovės kalėjimo, Reifą, Oto ir Bekerį — po 5 metus ir Lesnerį 3 metus; Danielsas, Kleinas, Jakobis ir Erhartas buvo išteisinti.
Kelno byla užsibaigia šis pirmasis vokiečių komunistinio darbininkų judėjimo laikotarpis. Tuoj po nuosprendžio mes paleidome savo Sąjungą; keletui mėnesių praėjus, į amžinąjį atilsį nukeliavo ir atskiroji Vilicho—Šaperio sąjunga.
Anuos laikus nuo dabarties skiria ištisas vienos kartos amžius. Tuomet Vokietija buvo amatų ir rankų darbu paremtos naminė pramonės šalis; dabar ji yra stambiosios industrijos šalis, kurioje pramonė be paliovos audringai tebesivysto. Tuomet reikėjo ieškot atskirų darbininkų, suprantančių savo, kaip darbininkų, padėtį ir savo istorinį-ekonominį priešingumą kapitalui, nes pats šis priešingumas buvo tuomet dar tik beatsirandąs. O šiandien tenka taikyti visam Vokietijos proletariatui ypatinguosius įstatymus vien tik todėl, kad nors šiek tiek sulėtėtų jo vystymosi procesas, vedą į tai, kad jis pilnutinai suprastų savo, kaip engiamosios klasės, padėtį. Tuomet tie, kurie buvo priėję proletariato istorinio vaidmens supratimą, — o jų buvo labai nedaug, — turėdavo slaptai veikti, vogčiomis rinktis mažomis grupėmis nuo 3 iki 20 žmonių. O šiandien Vokietijos proletariatui nebereikalinga oficiali organizacija, nei vieša, nei slapta[13]; paprasti, savaime suprantami vienodai galvojančių klasės draugų saitai yra pakankami tam, kad be jokių įstatų, komitetų, nutarimų ir panašių apčiuopiamų formų sukrėstų visą Vokietijos imperiją. Bismarkas yra arbitras Europoje, už Vokietijos ribų; bet krašto viduje kasdien auga toji vis grėsmingesnė atletinė Vokietijos proletariato figūra, kurią Marksas numatė jau 1844 m.; auga milžinas, kuriam jau darosi per ankšta filisteriui pritaikytame imperijos pastate ir kurio tvirtas stuomuo ir platūs pečiai auga, ir jau artėja tas momentas, kai jam pakaks tik pakilti iš savo vietos, kad visas imperinės konstitucijos pastatas pavirstų griuvėsiais. Ir dar daugiau. Tarptautinis Europos ir Amerikos proletariato judėjimas dabar taip sustiprėjo, kad ne tik jo pirmoji siaura forma — slaptoji Sąjunga, — bet net ir jo antroji, nepalyginti platesnė forma — viešoji Tarptautinė Darbininkų Asociacija — tapo jam pančiais; pakanka paprasto solidarumo jausmo, pagrįsto vienodu savo klasinės būklės supratimu, vienai didžiulei proletariato partijai iš visų šalių ir kalbų darbininkų sukurti ir išlaikyti. Tas mokslas, kuriam nuo 1847 iki 1852 metų atstovavo Sąjunga ir į kurį tuomet išmintingieji filisteriai, traukydami pečiais, žiūrėjo kaip į bepročių kliedesį, kaip į slaptąjį keleto vienišų sektantų mokslą, šis mokslas dabar turi daugybę šalininkų visose civilizuotose pasaulio šalyse, tarp Sibiro kasyklų kalinių ir tarp Kalifornijos auksakasių; o šio mokslo kūrėjas, nekenčiamiausias ir labiausiai apšmeižtas tų laikų žmogus, Karlas Marksas, savo amžiaus pabaigoje buvo tasai Senojo ir Naujojo Pasaulio proletariato patarėjas, į kurį visuomet buvo kreipiamasi ir kuris niekuomet neatsisakydavo teikti savo pagalbos.
Londonas, 1885 m. spalio 8 d.
[1] Šis Engelso veikalas buvo parašytas kaip įvadas Markso knygos „Demaskavimai apie Kelno komunistų bylą“ trečiajam leidimui. Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, VIII t., 503—558 psl., rus. leid.
[2] Babuvizmas — XVIII amžiaus pabaigos buržuazinės Prancūzijos revoliucijos laikotarpio prancūzų utopisto-komunisto Grakcho Babefo mokymas.
[3] Taip Vokietijos valdžios organai vadindavo liberalinių ir demokratinių idėjų atstovus pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais. 1819 m. visose Vokietijos valstybėse buvo įsteigta speciali komisija „demagogų intrigoms“ tirti.
(4) Lygybės komunizmu aš suprantu, kaip jau minėta, tik tą komunizmą, kuris išimtinai ar daugiausia remiasi lygybės reikalavimu.
[5] „Deutsch-Französische Jahrbücher“ — Markso drauge su kairiuoju hegelininku A. Ruge 1844 m. Paryžiuje leistas radikalus žurnalas.
[6] Demokratinė asociacija — tarptautinio pobūdžio draugija, kuri vienijo Belgijos demokratus su Briuselyje gyvenančiais politiniais emigrantais. Ji buvo įsteigta 1847 m. rugsėjo mėn.
[7] „Réforme“ („Reforma“) — dienraštis, ėjęs Paryžiuje nuo 1843 m. iki 1850 m. sausio mėn.
(8) Pfenderis mirė Londone maždaug prieš aštuonerius metus. Tai buvo originalaus, subtilaus proto, sąmoningas, ironiškas, dialektiškai protaująs žmogus. Ekarius, kaip žinoma, vėliau buvo ilgalaikis Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Generalinės Tarybos sekretorius. Generalinėje Taryboje tarp kitų buvo šie seni Komunistų sąjungos nariai: Ekarius, Pfenderis, Lesneris, Lochneris, Marksas ir aš. Ekarius vėliau atsidavė išimtinai Anglijos profesinių sąjungų judėjimui.
[9] Čia Engelsas cituoja svarbiausius „Reikalavimų“ punktus. Ištisai žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, V t., 585—586 psl., rus. leid.
[10] Čia turima galvoje artilerija revoliucinės armijos, kuri Badeno-Pfalco sukilimo metu 1849 m. gegužės—birželio mėn. kovojo prieš Prūsijos vyriausybės kariuomenę.
[11] Žr. šio leidinio pirmojo tomo 186 psl.
[12] Šaperis mirė 60-tųjų metų pabaigoje Londone. Vilichas dalyvavo Amerikos pilietiniame kare ir buvo atžymėtas; kautynėse prie Mertrisboro (Tenesi), būdamas brigados generolu, buvo sužeistas į krūtinę, bet išgijo; maždaug prieš dešimtį metų mirė Amerikoje. Apie kitus asmenis iš aukščiau paminėtųjų tarpo aš dar pastebėsiu, kad Heinrichas Baueris dingo be žinios Australijoje, Veitlingas ir Everbekas mirė Amerikoje.
[13] Šie Engelso žodžiai yra ironiškas iššūkis Bismarko politikai, kuri siekė uždrausti proletariato partiją ir pasmaugti darbininkų judėjimą.