Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Politinė ekonomija iš principo painioja dvi labai skirtingas privatinės nuosavybės rūšis, kurių viena remiasi savu gamintojo darbu, antra — svetimo darbo išnaudojimu. Ji užmiršta, kad antroji yra ne tik tiesioginė pirmosios priešybė, bet ji ir vystosi ant pirmosios kapo.
Europos vakaruose, politinės ekonomijos tėvynėje, pradinio kaupimo procesas yra daugiau ar mažiau užsibaigęs. Kapitalistinis režimas čia arba tiesiog pajungė sau visą nacionalinę gamybą, arba, kur santykiai yra mažiau išsivystę, jis, bent netiesiogiai, kontroliuoja tuos greta jo dar tebeegzistuojančius ir nykstančius visuomenės sluoksnius, kurie priklauso pasenusiam gamybos būdui. Šiam gatavam kapitalo pasauliui politekonomas su tuo bailesniu uolumu ir su tuo didesniu susigraudinimu taiko ikikapitalistinio pasaulio pažiūras į teisę ir nuosavybę, kuo garsiau faktai šaukia prieš jo ideologiją.
Kitaip yra kolonijose. Kapitalistinis režimas ten visur susiduria su kliūtimis, kylančiomis iš gamintojo, kuris, pats būdamas savo darbo sąlygų savininkas, savo darbu turtina patį save, o ne kapitalistą. Šių dviejų diametraliai priešingų ekonominių sistemų prieštaravimas praktikoje čia pasireiškia jų kovoje. Jei kapitalistas už savo nugaros turi savo metropolijos jėgą, jis stengiasi prievarta pašalinti savo darbu besiremiantį gamybos ir pasisavinimo būdą. Tie patys interesai, kurie verčia politekonomą, kapitalo sikofantą, teoriškai pagrįsti metropolijoje kapitalistinio gamybos būdo ir jo paties priešybės tapatybę,— tie patys interesai čia skatina jį «to make a clean breast of it» [nuoširdžiai pasisakyti šiuo atžvilgiu»] ir garsiai paskelbti abiejų gamybos būdų priešingumą. Tuo tikslu jis parodo, kad darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo vystymasis — kooperacija, darbo pasidalijimas, mašinų naudojimas stambiu mastu ir t. t.— negalimas, jei darbininkai nėra eksproprijuoti ir jų gamybos priemonės atitinkamai nėra paverstos kapitalu. Vadinamojo nacionalinio turto interesais jis ieško dirbtinių priemonių liaudies skurdui sukelti. Jo apologetinis šarvas čia subyra į gabalus kaip trapi pintis.
Didį E. G. Ueikfildo nuopelną sudaro ne tai, kad jis pasakė kažką naujo apie kolonijas(254), bet tai, kad kolonijose jis atskleidė tiesą apie kapitalistinius santykius metropolijoje. Lygiai kaip protekcionizmo sistema atsirasdama(255) siekia fabrikuoti kapitalistus metropolijoje, taip ir Ueikfildo kolonizacijos teorija, kurią Anglija tam tikrą laiką siekė įgyvendinti įstatyminiu keliu, siekia fabrikuoti samdomuosius darbininkus kolonijose. Tai jis vadina «systematic colonization» (sistemingu kolonizavimu).
Pirmiausia Ueikfildas atrado kolonijose, kad pinigų, pragyvenimo reikmenų, mašinų ir kitų gamybos priemonių nuosavybė dar nepadaro žmogaus kapitalistu, jei nėra papildymo, samdomojo darbininko, kito žmogaus, kuris būtų priverstas laisvanoriškai pats save pardavinėti. Jis atrado, kad kapitalas nėra daiktas, bet daiktų tarpininkaujamas visuomeninis santykis tarp žmonių(256). Ponas Pilis,— skundžiasi jis,— pasiėmė su savimi iš Anglijos į Gulbių upės krantą Naujojoje Olandijoje pragyvenimo reikmenų ir gamybos priemonių 50 000 sv. st. sumai. Ponas Pilis buvo toks apdairus, kad, be to, atsivežė su savimi 3 000 žmonių iš darbininkų klasės — vyrų, moterų ir vaikų. Bet, atvykus į paskyrimo vietą, «ponui Piliui neliko net nė vieno tarno, kuris paklotų jam lovą arba pasemtų vandens iš upės»(257). Nelaimingasis ponas Pilis! Jis viską numatė, bet tik užmiršo eksportuoti iš Anglijos gamybinius santykius į Gulbių upės krantą!
Kad būtų galima suprasti tolesnius Ueikfildo atradimus, reikia prieš tai padaryti dvi pastabas. Mes žinome, kad jei gamybos priemonės ir pragyvenimo reikmenys yra betarpiško gamintojo nuosavybė, tai jie nėra kapitalas. Jie virsta kapitalu tik tokiomis sąlygomis, kai jie tuo pačiu metu yra priemonės darbininkui išnaudoti ir viešpatauti jam. Bet politekonomo galvoje ši jų kapitalistinė siela yra taip giliai susijusi su jų medžiagine substancija, kad jis vadina juos kapitalu net tokiomis aplinkybėmis, kai jie yra tiesioginė kapitalo priešybė. Taip daro ir Ueikfildas. Toliau: išskaidymą gamybos priemonių, sudarančių daugelio vienas nuo kito nepriklausomų, savarankiškai ūkininkaujančių darbininkų individualinę nuosavybę, jis vadina lygiu kapitalo pasiskirstymu. Tam politekonomui išeina tas pat, kas feodaliniam teisininkui. Pastarasis net grynai piniginiams santykiams lipdė savo feodalines juridines etiketes.
«Jeigu,— sako Ueikfildas,— kapitalas lygiomis dalimis būtų paskirstytas tarp visų visuomenės narių, tai nė vienas žmogus nebūtų suinteresuotas sukaupti kapitalo daugiau, negu jis gali panaudoti savo paties rankomis. Tai ligi tam tikro laipsnio ir pastebima naujose kolonijose Amerikoje, kur potraukis į žemės nuosavybę yra kliūtis samdomųjų darbininkų klasės egzistavimui»(258). Vadinasi, kol darbininkas gali kaupti sau pačiam,— tai jis gali daryti tol, kol jis lieka savo gamybos priemonių savininkas,— kapitalistinis kaupimas ir kapitalistinis gamybos būdas yra negalimi. Nėra tam būtinos samdomųjų darbininkų klasės. Bet tokiu atveju kaipgi senojoje Europoje iš darbininko buvo eksproprijuotos jo darbo sąlygos, kokiu būdu buvo sukurtas kapitalas ir samdomasis darbas? Labai originalia contrat social [visuomenės sutartimi]. «Žmonija… įsisavino paprastą metodą skatinti kapitalo kaupimą», kuris, suprantama, nuo Adomo laikų jai atrodė kaip paskutinis ir vienintelis jos egzistavimo tikslas; «ji pasiskirstė į kapitalo savininkus ir darbo savininkus;… šis pasiskirstymas buvo laisvanoriško susitarimo ir santarvės rezultatas»(259). Trumpai tariant: žmonijos masė pati save eksproprijavo «kapitalo kaupimo» garbei. Bet tokiu atveju reikėtų manyti, kad šis fanatiško savęs išsižadėjimo instinktas turėtų visu smarkumu pasireikšti kaip tik kolonijose, kur tiktai ir esama tokių žmonių ir tokių aplinkybių, kurie galėtų šį contrat social perkelti iš svajonių karalystės į tikrovę. Bet kam tuomet iš viso reikalingas «sistemingas kolonizavimas» priešingai natūraliniam kolonizavimui? Bet, bet: «abejotina, ar šiaurinėse Amerikos sąjungos valstijose nors dešimtoji dalis gyventojų priklauso samdomųjų darbininkų kategorijai… Anglijoje… didelę liaudies masę sudaro samdomieji darbininkai»(260). Taip, dirbančiosios žmonijos siekimas eksproprijuoti save kapitalo garbei yra toks menkas, kad vergovė, net pasak Ueikfildo, yra vienintelis natūralinis kolonijinio turto pagrindas. Jo sistemingas kolonizavimas yra tiesiog pis aller [neišvengiama blogybė], kurią sąlygoja tai, kad jam tenka turėti reikalą su laisvais žmonėmis, o ne su vergais. «Pirmieji ispanai naujakuriai San-Dominge negavo nė vieno darbininko iš Ispanijos. Bet be darbininkų (t. y. be vergovės) kapitalas žūtų arba bent sumažėtų ligi tokio smulkaus dydžio, kurį kiekvienas individas galėtų panaudoti savo paties rankomis. Taip iš tikrųjų ir atsitiko paskutinėje anglų įkurtoje kolonijoje, kur didelis kapitalas sėklų, gyvulių ir padargų pavidalu žuvo dėl samdomųjų darbininkų trūkumo ir kur nė vienas naujakurys neturi kapitalo daugiau, negu jis pats gali panaudoti savo rankomis»(261).
Mes esame matę, kad žemės eksproprijavimas iš liaudies masių yra kapitalistinio gamybos būdo pagrindas. Priešingai, laisvosios kolonijos esmę sudaro tai, kad didesnė dalis žemės tebėra liaudies nuosavybė, ir todėl kiekvienas naujakurys gali dalį jos paversti savo privatine nuosavybe ir savo individualine gamybos priemone, nedarydamas kliūčių vėlesniam naujakuriui atlikti tokią pat operaciją(262). Čia ir glūdi tiek kolonijų klestėjimo, tiek ir jas ėdančios piktžaizdės paslaptis — jų priešinimosi kapitalo įsikūrimui paslaptis. «Kur žemė labai pigi ir visi žmonės laisvi, kur kiekvienas gali pagal savo norą gauti sau žemės sklypą, ten darbas yra ne tiktai labai brangus, jei turėsime galvoje tą dalį, kurią darbininkas gauna iš savo produkto, bet ten ir iš viso sunku gauti kombinuotą darbą bet kuria kaina»(263).
Kadangi kolonijose darbininkas dar nėra atskirtas nuo darbo sąlygų ir nuo žemės — pastarųjų pagrindo, arba toks atskyrimas pasitaiko tik kaip pavienės išimtys arba labai ribotoje teritorijoje, tai kolonijose ir žemės ūkis dar nėra atsiskyręs nuo pramonės, dar nėra panaikinta kaimo naminė pramonė. Iš kurgi ten gali atsirasti vidaus rinka kapitalui? «Amerikoje nėra nė vienos gyventojų dalies, kuri verstųsi vien tik žemės ūkiu, išskyrus vergus ir jų šeimininkus, kurie kombinuoja kapitalą ir darbą stambiosiose įmonėse. Laisvieji amerikiečiai, kurie patys dirba žemę, tuo pačiu metu verčiasi ir daugeliu kitų verslų. Paprastai jie patys gamina dalį jiems reikalingų baldų ir padargų. Jie patys dažnai statosi namus ir savos gamybos produktus gabena į tolimiausias rinkas. Jie kartu yra verpėjai ir audėjai, jie gamina muilą ir žvakes, avalynę ir drabužius savam vartojimui. Amerikoje žemės ūkis dažnai yra kalvio, malūnininko arba krautuvininko šalutinis verslas»(264). Ir kurgi tokių keistuolių tarpe pasilieka kapitalistui «savęs išsižadėjimo dirva»?
Nepaprastą kapitalistinės gamybos žavumą sudaro tai, kad ji ne tiktai nuolat atgamina samdomuosius darbininkus kaip samdomuosius darbininkus, bet ir visuomet gamina santykinį samdomųjų darbininkų perteklių sutinkamai su kapitalo kaupimu. Tuo būdu darbo paklausos ir pasiūlos dėsnis laikomas reikiamose vėžėse, darbo užmokesčio svyravimai įvedami į kapitalistiniam išnaudojimui pageidaujamas ribas ir pagaliau užtikrinamas taip būtinas darbininko socialinis priklausomumas nuo kapitalisto,— tas absoliutus priklausomumas, kurį politekonomas pas save namie, metropolijoje, gali melagingai vaizduoti taip, tarytum tai būtų laisvas sutartinis santykis tarp pirkėjo ir pardavėjo, tarp vienodai nepriklausomų prekių savininkų, prekės-kapitalo savininko ir prekės-darbo savininko. Bet kolonijose ši puiki iliuzija sugriūva. Absoliutus gyventojų daugėjimas čia žymiai spartesnis negu metropolijoje, nes čia daugelis darbininkų atvyksta jau suaugę, ir vis dėlto darbo rinka čia visada nepakankamai aprūpinta. Darbo paklausos ir pasiūlos dėsnis patiria katastrofą. Iš vienos pusės, Senasis pasaulis nuolat meta tenai išnaudojimo trokštantį kapitalą, kuris siekia savęs išsižadėjimo; iš antros pusės, reguliarus samdomųjų darbininkų kaip samdomųjų darbininkų atgaminimas susiduria su nemaloniausiomis ir iš dalies neįveikiamomis kliūtimis. Ar galima čia kalbėti apie perteklinių samdomųjų darbininkų gaminimą sutinkamai su kapitalo kaupimu! Šiandieninis samdomasis darbininkas rytoj tampa nepriklausomu, savarankiškai ūkininkaujančiu valstiečiu arba amatininku. Jis išnyksta iš darbo rinkos, bet tik ne į darbo namus. Šis nuolatinis samdomųjų darbininkų virtimas nepriklausomais gamintojais, kurie, užuot dirbę kapitalui, dirba patys sau ir, užuot turtinę poną kapitalistą, turtina patys save, savo ruožtu nepaprastai žalingai veikia darbo rinkos būklę. Dalykas yra ne tik tas, kad samdomojo darbininko išnaudojimo laipsnis lieka nepadoriai žemas. Darbininkas, be to, kartu su savo priklausomumu nuo savęs išsižadančio kapitalisto praranda ir priklausomumo nuo jo jausmą. Iš to kyla visi tie liūdni reiškiniai, kuriuos taip atvirai, taip iškalbingai ir taip graudingai aprašo mūsų E. G. Ueikfildas.
Samdomojo darbo pasiūla,— skundžiasi jis,— yra ir nepastovi, ir nereguliari, ir nepakankama. Ji «ne tiktai visada yra per maža, bet ir neužtikrinta»(265). «Nors produktas, kuris turi būti padalytas tarp darbininko ir kapitalisto, yra didelis, bet darbininkas pasiima tokią didelę dalį, kad jis greitai pasidaro kapitalistu… Priešingai, tik nedaugelis, net ir nepaprastai ilgai gyvendami, gali sukaupti stambias turto mases»(266). Darbininkai jokiu būdu neleis kapitalistui atsisakyti apmokėti didesnę jų darbo dalį. Jam nė kiek nepadės, jeigu jis bus toks apdairus, kad kartu su savo kapitalu importuos iš Europos ir savus samdomuosius darbininkus. «Jie greitai nustoja buvę samdomaisiais darbininkais, jie greitai pavirsta nepriklausomais valstiečiais arba net savo buvusiųjų šeimininkų konkurentais pačioje samdomojo darbo rinkoje»(267). Įsivaizduokite, kaip baisu! Šaunusis kapitalistas už savus pinigus pats importavo iš Europos savo paties konkurentus! Juk tai pasaulio galas! Nenuostabu, kad Ueikfildas skundžiasi kolonijų samdomųjų darbininkų nepakankamu priklausomumu ir nepakankamu jų priklausomumo jausmu. «Dėl aukšto darbo užmokesčio,— sako jo mokinys Meriveilis,— kolonijose aistringai siekiama gauti pigesnio ir paklusnesnio darbo, siekiama turėti tokią klasę, kuriai kapitalistas galėtų diktuoti savo sąlygas, vietoj to, kad, atvirkščiai, darbininkas diktuotų sąlygas kapitalistui… Nors senosios civilizacijos šalyse darbininkas ir yra laisvas, bet dėl natūralinių dėsnių jis priklauso nuo kapitalisto; kolonijose šis priklausomumas turi būti sukurtas dirbtinėmis priemonėmis»(268).
Kokie gi, pasak Ueikfildo, yra tokios liūdnos kolonijų padėties padariniai? Gamintojų ir nacionalinio turto «išskaidymo barbariška sistema»(269). Gamybos priemonių išskaidymas tarp gausių, savarankiškai ūkininkaujančių savininkų kartu su kapitalo centralizacija panaikina visus kombinuoto darbo pagrindus. Organizuojant kiekvieną įmonę, kuri apskaičiuota ilgam laikui, kuri apima daugelį metų ir reikalauja įdėti stambų pagrindinį kapitalą, susiduriama su kliūtimis. Europoje kapitalas nė valandėlės nedelsia, nes ten darbininkų klasė sudaro jo gyvąjį priedėlį, jos visuomet yra per daug, ja visuomet galima disponuoti. Bet kolonijinėse šalyse! Ueikfildas pasakoja nepaprastai liūdną anekdotą. Jis kalbėjosi su kai kuriais kapitalistais iš Kanados ir Niujorko valstijos, kur — reikia tai pažymėti — imigracijos bangos dažnai susilaiko ir palieka «perteklinių» darbininkų nuosėdas. «Mūsų kapitalas,— dūsauja vienas melodramos personažas,— mūsų kapitalas buvo parengtas daugeliui operacijų, kurioms įvykdyti reikia ilgo laiko tarpo; bet ar mes galėjome pradėti tokias operacijas su darbininkais, kurie — mes tai žinojome — greitai būtų pasitraukę nuo mūsų? Jeigu mes būtume buvę tikri, kad galėsime pasilaikyti šių imigrantų darbą, mes mielai tuojau pat būtume juos pasamdę, ir, be to, aukšta kaina. Dar daugiau, net būdami visiškai tikri, kad juos prarasime, mes vis dėlto būtume juos pasamdę, jeigu būtume buvę tikri naujų persikėlėlių plaukimu, atitinkančiu mūsų poreikius»(270).
Puikiai pavaizdavęs kontrastą tarp kapitalistinio Anglijos žemės ūkio su jo «kombinuotu» darbu ir susiskaidžiusio Amerikos valstiečių ūkio, Ueikfildas nejučiomis parodė ir atvirkščiąją medalio pusę. Amerikos liaudies masė, jo vaizdavimu, yra pasiturinti, nepriklausoma, versli ir palyginti apsišvietusi, tuo tarpu kai «Anglijos žemės ūkio darbininkas yra vargingas driskius (a miserable wretch), pauperis… Kurioje kitoje šalyje, išskyrus Šiaurės Ameriką ir kai kurias naujas kolonijas, darbo užmokestis už laisvą darbą, panaudojamą žemės ūkyje, taip smarkiai viršija būtiniausius darbininko pragyvenimo reikmenis?.. Be abejonės, Anglijoje darbiniai arkliai žymiai geriau šeriami negu Anglijos žemdirbys, nes jie yra vertinga nuosavybė»(271). Bet never mind [kas čia blogo], juk nacionalinis turtas dabar iš prigimties yra tolygus liaudies skurdui.
Tačiau kokiu gi būdu galima išgydyti kolonijas nuo antikapitalistinės piktžaizdės? Jei visą žemę iš liaudies nuosavybės iš karto paverstume privatine nuosavybe, tai tatai nors ir panaikintų blogybės šaknis, bet kartu su tuo panaikintų ir kolonijas. Svarbu yra mokėti vienu šūviu nušauti du zuikius. Reikia, kad vyriausybė laisvai, niekuomet nedirbtai žemei nustatytų dirbtinę kainą, nepriklausomą nuo paklausos ir pasiūlos dėsnio, kuri priverstų imigrantą ilgesnį laiką dirbti samdomuoju darbininku, kol jis uždirbs tiek pinigų, kad galės nusipirkti žemės sklypą(272) ir pavirsti nepriklausomu valstiečiu. Tą fondą, kuris susidarys parduodant šias žemes samdomajam darbininkui palyginti neprieinama kaina, t. y. tą pinigų fondą, kuris bus išspaustas iš darbo užmokesčio, pažeidžiant šventąjį paklausos ir pasiūlos dėsnį, vyriausybė, iš kitos pusės,— tuo mastu, kuriuo jis augs — turi panaudoti tam, kad būtų įvežami beturčiai iš Europos į kolonijas ir kad tuo būdu ponui kapitalistui samdomojo darbo rinka būtų palaikoma pilna. Tokiomis sąlygomis «tout sera pour le mieux dans le meilleur des mondes possibles» [«viskas bus kuo geriausiai šiame geriausiame iš pasaulių»]. Tokia yra didžioji «sistemingo kolonizavimo» paslaptis. «Pagal šį planą,— triumfuodamas sušunka Ueikfildas,— darbo pasiūla bus pastovi ir reguliari; pirma, dėl to, kad visi imigruojantieji darbininkai,— kadangi nė vienas iš jų neįstengs nusipirkti žemės, tam tikro laiko nepadirbėjęs už pinigus,— bendrai dirbs samdos pagrindais ir tuo būdu gamins savo šeimininkui kapitalą dar didesniam darbo kiekiui panaudoti; antra, dėl to, kad kiekvienas, kuris mes samdomąjį darbą ir pasidarys žemės savininku, kaip tik žemės pirkimu užtikrins tam tikrą fondą naujam darbui į kolonijas pristatyti»(273). Žinoma, valstybės nustatyta žemės kaina turi būti «pakankama» (sufficient price), t. y. tokia aukšta, «kad sukliudytų darbininkams pavirsti nepriklausomais valstiečiais, kol atsiras kitų darbininkų, pasirengusių užimti jų vietą samdomojo darbo rinkoje»(274). Ši «pakankama žemės kaina» yra ne kas kita, kaip sušvelnintas pavadinimas išperkamosios sumos, kurią darbininkas turi sumokėti kapitalistui už leidimą pasitraukti iš samdomojo darbo rinkos ir įsitaisyti žemės ūkyje. Iš pradžių jis turi sukurti ponui kapitalistui «kapitalą» dar didesniam darbininkų skaičiui išnaudoti, o paskui turi pristatyti į darbo rinką «pavaduotoją», kurį vyriausybė jo sąskaita transportuoja iš užjūrio jo buvusiam šeimininkui-kapitalistui.
Nepaprastai būdinga, kad Anglijos vyriausybė ilgus metus naudojosi šiuo «pradinio kaupimo» metodu, kurį p. Ueikfildas rekomendavo naudoti specialiai kolonijose. Žinoma, nepasisekimas buvo toks pat gėdingas, kaip bankus liečiančio Pilio akto sužlugimas. Padarinys tebuvo tik tas, kad emigracijos srautas buvo nukreiptas nuo Anglijos kolonijų į Jungtines Valstybes. Tuo tarpu kapitalistinės gamybos pažanga Europoje ir kartu vykęs vyriausybinės priespaudos didėjimas Ueikfildo receptą padarė bereikalingą. Iš vienos pusės, milžiniškas ir nesiliaujantis srautas žmonių, metai iš metų vykstančių į Ameriką, Jungtinių Valstybių rytuose palieka pastovias nuosėdas, nes emigracijos iš Europos banga sparčiau išmeta žmones į Jungtinių Valstybių rytų darbo rinką, negu kita banga suspėja nunešti juos į vakarus. Iš antros pusės, Amerikos pilietinio karo rezultatas buvo tas, kad atsirado milžiniška nacionalinė skola ir kartu su ja mokesčių našta, susidarė niekšiškiausia finansinė aristokratija, didžiulė visuomeninių žemių dalis buvo išdalyta spekuliantų bendrovėms, įsteigtoms geležinkelių, kasyklų ir t. t. eksploatavimo tikslu,— trumpai tariant, rezultatas buvo kuo sparčiausia kapitalo centralizacija. Tuo būdu didžioji respublika nustojo buvusi pažadėtoji žemė emigruojantiems darbininkams. Kapitalistinė gamyba ten vystosi milžiniškais žingsniais, nors darbo užmokesčio mažėjimas ir samdomojo darbininko priklausomumas dar toli gražu nepasiekė europinio normalaus lygio. Paties Ueikfildo taip garsiai pasmerktas begėdiškas švaistymas nedirbtų kolonijinių žemių, kurias Anglijos vyriausybė išdalijo aristokratams ir kapitalistams, kartu su srautu žmonių, kuriuos vilioja aukso kasyklos, ir su konkurencija, kurią Anglijos prekių įvežimas sudaro net smulkiausiam amatininkui,— visa tai sukūrė, ypač Australijoje(275), pakankamą «santykinį darbininkų perteklių», ir todėl beveik kiekvienas pašto laivas atneša liūdnų žinių apie Australijos darbo rinkos perpildymą — «glut of the Australian labour-market»,— o prostitucija ten vietomis klesti taip pat vešliai, kaip Londono Heimarkte.
Tačiau čia mes nagrinėjame ne kolonijų padėtį. Mus čia domina tik ta paslaptis, kurią Senojo pasaulio politinė ekonomija atskleidė Naujajame pasaulyje ir garsiai paskelbė: kapitalistinis gamybos ir kaupimo būdas, vadinasi, ir kapitalistinė privatinė nuosavybė sąlygoja savu darbu besiremiančios privatinės nuosavybės panaikinimą, t. y. sąlygoja darbininko eksproprijavimą.
(253)Čia kalbama apie tikrąsias kolonijas, apie laisvą niekuomet nedirbtą žemę, kurią kolonizuoja laisvi imigrantai. Jungtinės Valstybės ekonomine prasme vis dar tebėra Europos kolonija. Beje, prie jų priklauso ir tokios senos gyvenamosios vietovės, kuriose vergovės panaikinimas iš pagrindų pakeitė visus santykius.
(254)Nedaugelį teisingų Ueikfildo minčių apie pačių kolonijų esmę jau anksčiau pilnutinai išdėstė Mirabo-tėvas, fiziokratai ir dar žymiai anksčiau anglų ekonomistai.
(255)Vėliau ji darosi laikina būtinybe tarptautinėje konkurencinėje kovoje. Tačiau kokie bebūtų jos motyvai, padariniai lieka tie patys.
(256)«Negras yra negras. Tik esant tam tikriems santykiams jis tampa vergu. Medvilnės verpimo mašina yra mašina medvilnei verpti. Ji pasidaro kapitalu tik esant tam tikriems santykiams. Iš tų santykių išplėšta, ji lygiai taip pat nėra kapitalas, kaip auksas pats savaime nėra pinigai arba cukrus nėra cukraus kaina. Kapitalas yra visuomeninis gamybinis santykis. Jis yra istorinis gamybinis santykis» (Karl Marx: «Lohnarbeit und Kapital», laikraščio «Neue Rheinische Zeitung» Nr. 226, 1849 m. balandžio 7 d.). [Plg. K. Marksas: «Samdomasis darbas ir kapitalas». K. Marksas ir F. Engelsas: Rinktiniai raštai, I t., Vilnius, 1949, 61 psl.]
(257)E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 33 psl.
(258)E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, I t., 17, 18 psl.
(259)Ten pat, 18 psl.
(260)Ten pat, 42, 43, 44 psl.
(261)E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 5 psl.
(262)«Kad žemė pasidarytų kolonizavimo elementu, ji ne tiktai turi būti nedirbama, bet dar turi būti visuomeninė nuosavybė, kuri gali būti paversta privatine nuosavybe» (ten pat, II t., 125 psl.).
(263)E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, I t., 247 psl.
(264)Ten pat, 21, 22 psl.
(265)E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 116 psl.
(266)Ten pat, 131 psl.
(267)Ten pat, 5 psl.
(268)Merivale: «Lectures on Colonization and Colonies». London 1841 ir 1842, II t., 235—314 psl., įvairiose vietose. Net šleikštus, vulgarusis ekonomistas-fritrederis Molinaris sako: «Kolonijose, kur vergovė buvo panaikinta nepakeičiant priverčiamojo darbo atitinkamu laisvojo darbo kiekiu, mes matėme kažką priešingo tam, ką kiekvieną dieną stebime. Mes matėme, kaip paprasti darbininkai savo ruožtu išnaudojo pramonininkus, reikalaudami tokio darbo užmokesčio, kuris yra žymiai aukštesnis už jiems priklausančią, teisėtą produkto dalį [part légitime]. Kadangi plantatoriai neturėjo galimybės gauti už savo cukrų pakankamai aukštos kainos, kad galėtų padengti darbo užmokesčio padidėjimą, tai jie buvo priversti padengti deficitą pradžioje iš savo pelno, o paskui ir iš savų kapitalų. Tuo būdu daugelis plantatorių nusigyveno, kitiems teko likviduoti savo versloves, kad išvengtų gresiančio nusigyvenimo… Be abejonės, verčiau tegu žūva sukaupti kapitalai, negu ištisos žmonių kartos (koks kilnus yra ponas Molinaris!); bet ar nebūtų geriau, jei nežūtų nei vieni, nei kiti» (Molinari: «Etudes économiques». Paris 1846, 51, 52 psl.). Pone Molinari, pone Molinari! Kas bus su dešimt įsakymų, su Moze ir pranašais, su paklausos ir pasiūlos dėsniu, jei Europoje «entrepreneur» [«įmonininkas»] gali apkarpyti darbininko part légitime [teisėtą dalį], o Vest-Indijoje darbininkas — įmonininko part légitime! Ir pasakykite, prašome, kas tai yra «part légitime», kurios, jūsų pripažinimu, kapitalistas Europoje nesumoka darbininkui kiekvieną dieną! Ponui Molinariui smarkiai nagai niežti: ten, kolonijose, kur darbininkai tokie «simples» [«neišprusę»], kad «išnaudoja» kapitalistus, reikėtų policinėmis priemonėmis nustatyti tinkamą veikimą paklausos ir pasiūlos dėsnio, kuris kitais atvejais veikia automatiškai.
(269)Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 52 psl.
(270)Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 191, 192 psl.
(271)Ten pat, I t., 47, 246 psl.
(272)«Jūs sakote, kad žmogus, kuris neturi nieko, išskyrus savo rankas, žemės ir kapitalų pasisavinimo dėka suranda darbą ir sukuria sau pajamų… priešingai, tik individualinio žemės pasisavinimo dėka atsiranda žmonių, kurie neturi nieko, išskyrus savo rankas… Perkeldami žmogų į beorę erdvę, jūs jam atimate kvėpavimui būtiną orą. Lygiai taip pat jūs elgiatės pasisavindami žemę… Tai tas pat, kaip palikti jį visiškai be jokio turto, siekiant pajungti jo gyvenimą jūsų valiai» (Colins: «L’Économie Politique, Source des Révoliutions et des Utopies prétendues socialistes». Paris 1857, III t., 267—271 psl. įvairiose vietose).
(273)Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 192 psl.
(274)Ten pat, 45 psl.
(275)Kai tik Australija pati pasidarė savo įstatymų leidėja, ji, žinoma, pradėjo leisti naujakuriams palankius įstatymus, bet žemių iššvaistymas, kurį anglai jau yra įvykdę stovi skersai kelio. «Pirmutinis ir svarbiausias tikslas, kurio siekia naujasis 1862 m. žemės įstatymas, yra palengvinti liaudžiai įsikurti» («The Land Law of Victoria» by the Hon. G. Duffy, Minister of Public Lands. London 1862 [3 psl.]).