Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Taigi, mainant I(v+m) į IIc būna įvairių atvejų.
Esant paprastajai reprodukcijai, abu šie dydžiai turi būti lygūs ir turi padengti vienas kitą, nes kitokiu atveju, kaip mes esame matę, paprastoji reprodukcija negali vykti netrukdomai.
Vykstant kaupimui, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į kaupimo normą. Lig šiol mes visais atvejais laikėmės prielaidos, kad I padalinyje kaupimo norma = I, o taip pat, kad ji įvairiais metais likdavo pastovi. Mes tiktai tarėme, kad keičiasi proporcija, kuria šis sukauptas kapitalas pasidalija į pastovųjį ir kintamąjį kapitalą. Tad gavome tris atvejus:
1) I(v+m) = IIc, kuris, vadinasi, yra mažesnis už I(v+m). Taip visuomet turi būti, kitaip I padalinys nekauptų.
2) I(v+m) yra didesnis už IIc. Šiuo atveju padengimas įvyksta dėl to, kad prie IIc yra prijungiama atitinkama IIm dalis, tad suma = I(v+m). Čia padengimas II padaliniui yra ne paprastas jo pastoviojo kapitalo atgaminimas, bet jau kaupimas, jo padidinimas pridedamojo produkto dalimi, kurią jis išmaino į I padalinio gamybos priemones; toks padidinimas kartu reiškia, kad II padalinys, be to, atitinkamai padidina savo kintamąjį kapitalą, o tam šaltinis yra jo paties pridedamasis produktas.
3) I(v+m) yra mažesnis už IIc. Šiuo atveju II padalinys su mainų pagalba atgamina ne visą savo pastovųjį kapitalą ir dėl to, norėdamas padengti trūkumą, turi pirkti iš I padalinio. Bet tai nesukelia II padalinio kintamojo kapitalo tolesnio kaupimo, nes jo pastovusis kapitalas tokia operacija tėra tik atgaminamas visu savo dydžiu. Iš antros pusės, toji I padalinio kapitalistų dalis, kuri kaupia tik papildomą piniginį kapitalą, dėl tokių mainų iš dalies jau įvykdė šios rūšies kaupimą.
Prielaida, daroma paprastosios reprodukcijos atžvilgiu, būtent, kad I(v+m) = IIc, ne tik nesuderinama su kapitalistine gamyba,— o tai, beje, nepašalina galimumo, kad 10—11 metų pramonės cikle visa kurių nors vienerių metų gamyba dažnai gali būti mažesnė negu pirmesniais metais, vadinasi, kad palyginti su pirmesniais metais gali nevykti net ir paprastoji reprodukcija,— bet, esant natūraliniam metiniam gyventojų prieaugliui, paprastoji reprodukcija tik tuo atveju tegalėtų vykti, jei atitinkamai didesnis negamybinių tarnų skaičius dalyvautų suvartojant tuos 1 500, kurie sudaro visą pridedamąją vertę. Priešingai, kapitalo kaupimas, t. y. tikroji kapitalistinė gamyba, tokiu atveju būtų negalima. Todėl tas faktas, kad kapitalistinis kaupimas vyksta, daro visiškai negalimu, kad IIc būtų = I(v+m). Tačiau, net vykstant kapitalistiniam kaupimui, gali atsitikti, kad dėl kaupimo proceso, vykusio per visą eilę ankstesnių gamybos periodų, IIc bus ne tiktai lygus, bet ir didesnis už I(v+m). Tai būtų perprodukcija II padalinyje; ją tegalėtų pašalinti tik stambus krachas, dėl kurio kapitalas iš II padalinio persikeltų į I padalinį.— Santykis tarp I(v+m) ir IIc nė kiek nesikeičia, jei dalis II padalinio pastoviojo kapitalo pati save atgamina, kaip, pavyzdžiui, savos gamybos sėklų panaudojimas žemės ūkyje. Vykstant mainams tarp I ir II padalinio, į šią IIc dalį taip pat neturi būti atsižvelgiama, kaip ir į Ic. Dalykas nė kiek nesikeičia ir tuo atveju, jei dalis II padalinio produktų savo ruožtu gali kaip gamybos priemonės įeiti į I padalinį. Jie yra padengiami dalimi I padalinio patiektų gamybos priemonių ir — jei mes norime grynu, neužtemdytu pavidalu išnagrinėti mainus tarp dviejų didelių visuomeninės gamybos padalinių, tarp gamybos priemonių gamintojų ir vartojimo reikmenų gamintojų — šią dalį reikia iš anksto pašalinti abiejose pusėse.
Vadinasi, esant kapitalistinei gamybai, I(v+m) negali būti lygus IIc, ir abu jie vykstant mainams negali padengti vienas kito. Priešingai, jei yra toji Im dalis, kurią I padalinio kapitalistai išleidžia kaip pajamas, tai gali būti lygus, didesnis arba mažesnis už IIc; bet visada turi būti mažesnis už II(c+m), būtent — mažesnis IIm dalimi, kurią II padalinio kapitalistai patys bet kuriomis sąlygomis turi suvartoti.
Reikia pažymėti, kad šitaip pavaizduojant kaupimą yra netiksliai pavaizduota pastoviojo kapitalo vertė, turint galvoje, kad jis sudaro dalį vertės prekinio kapitalo, kurį gaminant dalyvauja šis pastovusis kapitalas. Pagrindinė naujai sukaupto pastoviojo kapitalo dalis į prekinį kapitalą įeina tik palaipsniui ir periodiškai, sutinkamai su įvairia šių pagrindinių elementų prigimtimi: todėl tais atvejais, kai žaliavos, pusfabrikačiai ir t. t. dideliais kiekiais įeina į prekinę gamybą, didžiausią šio prekinio kapitalo dalį sudaro apyvartinių pastoviųjų sudėtinių dalių ir kintamojo kapitalo padengimas. (Tačiau tai tegali vykti tik su apyvartinių sudėtinių dalių apyvarta; tuo būdu laikomasi prielaidos, kad apyvartinė dalis kartu su jai perteikta pagrindinio kapitalo vertės dalimi per metus apsiverčia taip dažnai, jog visa pagamintųjų prekių vertės suma yra lygi viso į metinę gamybą įeinančio kapitalo vertei.) Bet ten, kur mašininei gamybai yra naudojamos ne žaliavos, bet tik pagalbinės medžiagos, darbo elementas = v prekiniame kapitale vėl turi pasireikšti kaip didesnė jo sudėtinė dalis. Jei nustatant pelno normą pridedamoji vertė apskaičiuojama visam kapitalui, nepriklausomai nuo to, ar daug ar maža vertės produktui periodiškai perteikia pagrindinės sudėtinės dalys, tai prie kiekvieno periodiškai pagaminamo prekinio kapitalo vertės reikia tik tiek priskaityti pagrindinę pastoviojo kapitalo dalį, kiek ji dėl nusidėvėjimo pačiam produktui vidutiniškai perteikia vertės.
II padaliniui pirminis pinigų šaltinis yra I padalinio aukso gamybos v+m, kurie išmainomi į dalį IIc; tik tuo atveju, jei aukso verslovininkas kaupia pridedamąją vertę arba paverčia ją į I padalinio gamybos priemones, vadinasi, plečia savo gamybą, jo v+m neįeina į II padalinį; iš antros pusės, kadangi paties aukso verslovininko vykdomas pinigų kaupimas galų gale veda į išplėstinę reprodukciją, tai aukso gamybos pridedamosios vertės dalis, išleidžiama ne kaip pajamos, bet papildomam aukso verslovininko kintamajam kapitalui, įeina į II padalinį, čia padeda naujai sudaryti lobius arba duoda naujas pirkimo priemones, kad būtų galima pirkti iš I padalinio, betarpiškai po to jam neparduodant. Iš pinigų, atsirandančių iš šio aukso gamybos I(v+m), dalis aukso nueina į tam tikras II padalinio gamybos šakas, kurioms jis reikalingas kaip žaliava ir t. t., trumpai tariant, kaip elementas, kuris padengia II padalinio pastovųjį kapitalą. Elementas išankstiniam lobių sudarymui — būsimo reprodukcijos išplėtimo tikslu — mainuose tarp I ir II padalinio pasirodo šiais atvejais: I padaliniui tik tuo atveju, jei II padaliniui dalis Im parduodama vienpusiškai, be atitinkamo pirkimo ir čia panaudojama papildomam II padalinio pastoviajam kapitalui; II padaliniui tuo atveju, jei I padalinys tą pat daro papildomam kintamajam kapitalui; toliau, tuo atveju, jeigu dalis pridedamosios vertės, kurią I padalinys išleidžia pajamų pavidalu, nepadengiama su pagalba IIc, vadinasi, jeigu už ją bus pirkta ir tuo būdu paversta į pinigus dalis IIm. Jei yra didesnis už IIc, tai paprastajai reprodukcijai IIc neturi prekėmis iš I padalinio padengti to, ką I padalinys vartojimui yra paėmęs iš IIm. Kyla klausimas, kiek II padalinio kapitalistų tarpusavio mainuose — mainuose, kurie tegali susidėti tik iš IIm tarpusavio mainymo — gali pasireikšti lobių sudarymas. Mes žinome, kad II padalinio ribose betarpiškas kaupimas vyksta dėl to, kad dalis IIm tiesiog paverčiama į kintamąjį kapitalą (visiškai taip pat, kaip I padalinyje dalis Im tiesiog paverčiama į pastovųjį kapitalą). Esant skirtingo senumo kaupimui įvairiose II padalinio gamybos šakose ir kiekvienos atskiros šakos įmonėse atskirų kapitalistų atžvilgiu, reikalas, mutatis mutandis [padarius atitinkamus pakeitimus], išaiškinamas visiškai taip pat, kaip I padalinyje. Vieni dar tebėra lobių sudarymo stadijoje, pardavinėja nepirkdami, o kiti jau yra pasiekę tikrojo reprodukcijos išplėtimo tašką, perka nepardavinėdami. Tiesa, pradžioje papildomas kintamasis piniginis kapitalas sunaudojamas papildomai darbo jėgai; bet darbininkai pragyvenimo reikmenis perka iš tų savininkų, kurie turi papildomus vartojimo reikmenis, įeinančius į darbininkų vartojimą, ir kurie dar tebesudarinėja lobius. Iš tų savininkų pinigai, pro rata [sutinkamai] su kiekvieno iš jų vykdomu lobio sudarymu, nesugrįžta į savo išeities tašką: šie savininkai juos sukaupia.