Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Realusis humanizmas neturi Vokietijoje pavojingesnio priešo už spiritualizmą, arba spekuliatyvinį idealizmą, kuris tikrojo individualaus žmogaus vietoje stato „savimonę“, arba „dvasią“, ir kartu su evangelistu moko: „Dvasia yra gyvastinga, o kūnas silpnas“. Savaime suprantama, kad ta bekūnė dvasia tik įsivaizduoja turinti dvasinių, protinių galių. Tai, prieš ką Bauerio kritikoje mes kovojame, yra kaip tik karikatūriškai save atkurianti spekuliacija. Ji mums yra visiškai išbaigta krikščioniško vokiškojo principo išraiška, o šis principas paskutinį kartą mėgina įsitvirtinti, paversdamas pačią „kritiką“ kažkokia transcendentine jėga.
Mūsų veikalas[1] daugiausia liečia Bruno Bauerio mėnraštį „Allgemeine Literatur-Zeitung“[2]— mes esame susipažinę su pirmomis aštuoniomis knygomis,— nes jame Bauerio kritika ir kartu aplamai visa vokiškosios spekuliacijos nesąmonė pasiekė aukščiausią laipsnį. Kritinė kritika (mėnraštyje „Literatur-Zeitung“ duodama kritika) yra tuo labiau pamokanti, kuo labiau ji filosofijos iškreiptą tikrovę paverčia akivaizdžia komedija.— Pavyzdžiu gali būti Faucheris ir Šeliga.— „Literatur-Zeitung“ duoda tokios medžiagos, kurią nagrinėjant galima ir platesnei publikai padėti aiškiau suprasti spekuliatyvinės filosofijos iliuzijas. Toks ir yra mūsų veikalo tikslas.
Aišku, kad mūsų dėstymo būdą sąlygojo paties objekto pobūdis. Kritinė kritika visais atžvilgiais yra žemiau to lygio, kurį jau pasiekė vokiečių teorinės minties vystymasis. Todėl jei mes čia nesiimame plačiau aptarti paties to vystymosi, tai tik dėl mūsų nagrinėjamo objekto pobūdžio.
Dar daugiau, kritinė kritika mus verčia jau turimus rezultatus tiesiog priešpastatyti jai kaip tokius.
Todėl pirma mes rašome šį poleminį veikalą, o vėliau ketiname parašyti savarankiškus veikalus, kuriuose mes — suprantama, kiekvienas atskirai — išdėstysime savo pozityvias pažiūras ir kartu savo pozityvų nusistatymą naujausių filosofinių ir socialinių doktrinų atžvilgiu.
Paryžius, 1844 m. rugsėjo mėn.
Engelsas. Marksas
[1] „Šventoji šeima, arba Kritinės kritikos kritika. Prieš Bruno Bauerį ir kompaniją“ — pirmas bendras K. Markso ir F. Engelso veikalas. Jis buvo parašytas 1844 m. rugsėjo—lapkričio mėnesį ir išėjo 1845 m. vasario mėnesį Frankfurte prie Maino.
„Šventoji šeima“ — taip buvo juokais pravardžiuojami broliai Baueriai ir jų pasekėjai, kurie grupavosi apie „Allgemeine Literatur-Zeitung“ („Visuotinį literatūros laikraštį“). Pasisakydami prieš Bauerius ir kitus jaunahegelininkius (arba kairiuosius hegelininkus), Marksas ir Engelsas kartu kritikuoja ir idealistinę paties Hegelio filosofiją.
Dideli Markso nesutarimai su jaunahegelininkiais išryškėjo jau 1842 m. vasarą, kai Berlyne susikūrė vadinamųjų „Laisvųjų“ ratelis. 1842 m. spalio mėnesį pradėjęs redaguoti „Rheinische Zeitung“ („Reino laikraštį“), kuriame bendradarbiavo ir kai kurie Berlyno jaunahegelininkiai, Marksas atsisakė skelbti laikraštyje neturiningus, pretenzingus „Laisvųjų“ ratelio narių straipsnius. Šis ratelis buvo atitrūkęs nuo tikrojo gyvenimo ir paskendęs abstrakčiuose filosofiniuose ginčuose. Per dvejus metus, nutraukus Marksui ryšius su „Laisvaisiais“, teoriniai ir politiniai nesutarimai tarp Markso ir Engelso, iš vienos pusės, ir jaunahegelininkių, iš antros, pasidarė nepaprastai dideli, nesutaikomi. To priežastis buvo ne tik Markso ir Engelso perėjimas nuo idealizmo prie materializmo ir nuo revoliucinio demokratizmo prie komunizmo, bet ir ta evoliucija, kurią per tą laiką išėjo broliai Baueriai ir jų vienminčiai. „Allgemeine Literatur-Zeitung“ puslapiuose Baueris ir jo grupė išsižadėjo „1842 m. radikalizmo“ ir „Rheinische Zeitung“, kaip ryškiausio jo skelbėjo; jie nusirito į šlykščiausią, vulgarų subjektyvųjį idealizmą — ėmė propaguoti „teoriją“, pagal kurią tik išrinktosios asmenybės, „dvasios“, „grynosios kritikos“ skleidėjai yra istorijos kūrėjai, o masė, liaudis, tėra neveikli istorijos proceso medžiaga, jo balastas.
Marksas ir Engelsas nutarė savo pirmajame bendrame veikale demaskuoti šias žalingas, reakcines idėjas ir apginti savo naujas, materialistines ir komunistines pažiūras.
Knygos planas buvo paruoštas tuo metu, kai Engelsas dešimčiai dienų buvo nuvykęs į Paryžių. Iš pradžių knyga buvo pavadinta „Kritinės kritikos kritika. Prieš Bruno Bauerį ir kompaniją“. Buvo pasiskirstyta jos skyriais ir parašyta „Įžanga“. Savo skyrius Engelsas parašė dar būdamas Paryžiuje. Marksas, kuriam teko rašyti didesnę knygos dalį, ją ruošė iki 1844 m. lapkričio pabaigos; be to, jis žymiai padidino numatytą knygos apimtį, panaudojęs savo parašytiems skyriams dalį ekonominių ir filosofinių rankraščių, kuriuos jis ruošė 1844 m. pavasarį ir vasarą, taip pat savo tyrinėjimus iš XVIII a. pabaigos prancūzų buržuazinės revoliucijos istorijos ir daugelį savo išrašų bei konspektų. Knygą spausdinant, Marksas papildė antraštę žodžiais: „Šventoji šeima“. Knygos turinyje buvo nurodyta, kuriuos skyrius parašė Marksas ir kuriuos Engelsas (žr. šios knygos turinį, 249—251 psl.). Kadangi nedidelio formato knygos apimtis viršijo 20 spaudos lankų, tai sutinkamai su tuo metu eilėje Vokietijos valstybių veikusiomis taisyklėmis ji išvengė išankstinės cenzūros.
[2] „Allgemeine Literatur-Zeitung“ („Visuotinis literatūros laikraštis“) — vokiečių mėnraštis, kurį leido jaunahegelininkis B. Baueris Šarlotenburge nuo 1843 m. gruodžio iki 1844 m. spalio mėn.