Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Kritinė kritika, kad ir kaip aukštai ji įsivaizduotų esanti pakilusi virš masės, vis dėlto jaučia tai masei begalinį gailestį. Ir štai kritika taip pamilo masę, jog pasiuntė į žemę savo vienatinį sūnų, norėdama, kad visi jį tikintieji nežūtų, o pelnytų kritinį gyvenimą. Kritika pati tampa mase ir gyvena tarpe mūsų, ir mes matome jos didybę kaip dangiškojo tėvo vienatinio sūnaus didybę. Tai yra — kritika tampa socialistine ir aptaria „veikalus apie pauperizmą“[1]. Ji nelaiko šventvagyste noro prilygti dievui, o atsižada pati savęs, įgauna knygrišio pavidalą ir nusižemina iki nesąmonės — dargi iki kritinės nesąmonės svetimomis kalbomis. Ji — kurios dangiškoji skaistybė krūptelėja nuo susilietimo su nuodėmingąja raupsuota mase — net priverčia save susipažinti su „Bodzu“[2] ir „visais pirmaisiais apie pauperizmą rašiusiais rašytojais“ ir „metų metais žingsnis po žingsnio sekti paskui amžiaus ligą“. Ji atsisako rašyti mokytiems specialistams, ji rašo plačiajai publikai, pašalina visus neįprastus išsireiškimus, visokią „lotynišką išmintį, visokį cechinį žargoną“. Visa tai ji pašalina iš kitų raštų, nes juk per daug būtų reikalauti, kad pati kritika laikytųsi „šio administracijos reglamento“. Bet ji net ir tai iš dalies daro. Ji nuostabiai lengvai atsisako jei ne pačių žodžių, tai jų turinio,— ir kas išdrįs jai prikišti, kad ji vartoja „didžiulę daugybę nesuprantamų svetimų žodžių“, kai ji pati, sistemingai parodydama savo savitumą, patvirtina išvadą, jog ir jai tie žodžiai liko nesuprantami?
Štai kai kurie šio sistemingo pasirodymo pavyzdžiai:
„Todėl elgetystės institutai jiems yra pasibaisėjimas“.
„Atsakomybės teorija, kurioje kiekvienas žmogaus minties judesys tampa Loto žmonos paveikslu“.
„Ant šio iš tikrųjų turtingo minčių dirbtinio pastato kertinio akmens“.
„Štai pagrindinis turinys Šteino politinio testamento, kurį šis didis valstybės vyras, dar prieš pasitraukdamas iš tikrosios tarnybos, įteikė vyriausybei ir visiems jos darbams“.
„Ši tauta tuo metu tokiai plačiai laisvei dar neturėjo jokių matų“.
„Savo publicistinio veikalo pabaigoje gana tvirtai parlamentuodamas, kad dar trūksta tik pasitikėjimo“.
„Didžiai valstybiškam, tikrai vyriškam, virš rutinos ir silpnadvasės baimės pakilusiam ir istorijos išlavintam protui, kuris semiasi sau peno gyvai stebėdamas viešąjį kitų šalių valstybinį gyvenimą“.
„Visuotinės nacionalinės gerovės auklėjimas“.
„Laisvė negyva glūdėjo prūsiškojo tautų pašaukimo krūtinėje, kontroliuojama valdžios organų“.
„Tautinė-organinė publicistika“.
„Tautai, kuriai net ponas Briugemanas išduoda jos pilnametystės liudijimą“.
„Gana aštrus prieštaravimas kitiems apibrėžtumams, kurie duoti veikale, skirtame profesiniams tautos sugebėjimams ištirti“.
„Šlykštus savanaudiškumas greitai sugriauna visas nacionalinės valios chimeras“.
„Troškimas įgyti daug turto ir t. t.— štai toji dvasia, kuria kiaurai buvo persiėmęs visas Restauracijos laikotarpis ir kuri su geroku indiferentiškumo kiekiu prisijungė prie naujųjų laikų“.
„Miglotas politinės reikšmės supratimas, būdingas žemdirbinei prūsų tautai, remiasi didžios istorijos atminimu“.
„Antipatija išnyko ir perėjo į visiškos egzaltacijos būvį“.
„Šio nuostabaus perėjimo metu kiekvienas savitai teikė vilties ir savo ypatingam troškimui“.
„Katekizmas su išganinga Saliamono kalba, kurio žodžiai kaip balandis — plast! plast! — lengvai kyla į patoso ir griaustiniams prilygsiančių aspektų sferą“.
„Visas trisdešimt penkerių metų apsileidimo diletantizmas“.
„Perdaug smarkius griausmus, kuriuos svaidė prieš miestų gyventojus vienas iš buvusių jų valdytojų, dar galima būtų pakęsti išsaugant dvasios ramybę, būdingą mūsų atstovams, jei Bendos pažiūros į 1808 metų miestų statutą nemenkintų jo musulmoniška sąvokų apie miestų statuto esmę ir jo taikymą afektacija“.
Stilistinę pono Reicharto drąsą visur atitinka pačios dėstomos minties drąsumas. Jis daro tokius perėjimus:
„Ponas Briugemanas... 1843 m. ...valstybės teorija... kiekvienas doras žmogus... didis mūsų socialistų kuklumas... gamtos stebuklai... reikalavimai, kurie turi būti iškelti Vokietijai... antgamtiniai stebuklai... Abraomas... Filadelfija... mana... kepėjas... bet kadangi mes kalbame apie stebuklus, tai Napoleonas įnešė“... ir t. t.
Susipažinę su šiais pavyzdžiais, mes jau nesistebėsime, kad kritinė kritika mums „paaiškina“ dar vieną pasisakymą, kurį ji pati laiko „populiariu kalbėjimo būdu“. Nes ji „apginkluoja savo akis organine jėga, kuri gali prasiskverbti pro chaosą“. Ir čia reikia pasakyti, kad po viso to net „populiarus kalbėjimo būdas“ negali likti kritinei kritikai nesuprantamas. Ji suvokia, kad literato kelias būtinai turi būti kreivas, jei tik subjektas, kuris eina tuo keliu, nėra pakankamai stiprus jį ištiesinti; ir todėl natūralu, kad ji rašytojui priskiria „matematines operacijas“.
Savaime suprantama,— ir istorija, įrodanti viską, kas savaime suprantama, taip pat įrodo ir tai,— kad kritika tampa mase ne tam, kad pasiliktų mase, bet tam, kad išlaisvintų masę nuo jos masinio masiškumo, vadinasi, kad pakeltų populiarų masės kalbėjimo būdą į kritinės kalbos, kuria kalba kritinė kritika, lygį. Jei kritika išmoktų populiarią masės kalbą ir šį grubų žargoną paverstų besaike kritiškai kritinės dialektikos gudrybe, tai būtų jai didžiausias nusižeminimas.
[1] Turimas galvoje mėnraščio „Allgemeine Literatur-Zeitung“ I ir II knygoje (1843 m. gruodis ir 1844 m. sausis) paskelbtas K. Reicharto straipsnis „Veikalai apie pauperizmą“.
[2] — Reicharto iškraipytas Čarlzo Dikenso slapyvardis — „Bozas“.