Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
„Prancūzai iškėlė visą eilę sistemų, kaip reikia organizuoti masę; tačiau jie turėjo fantazuoti, nes masę, kokia ji yra, jie laikė tinkama medžiaga“.
Priešingai, prancūzai ir anglai įrodė, ir labai detaliai įrodė, kad šiuolaikinė visuomeninė santvarka organizuoja „masę, kokia ji yra“, vadinasi, yra jos organizacija. Sekdama „Allgemeine Zeitung“[1], kritika svariu žodžiu „fantazuoti“ susidoroja su visomis socialistinėmis ir komunistinėmis sistemomis.
Tuo pačiu kritika sunaikino užsienio socializmą ir komunizmą. Dabar ji savo karo veiksmus perkelia į Vokietiją.
„Kai vokiečių švietėjai staiga pasijuto nusivylę savo 1842 metų lūkesčiais ir, būdami sumišę, nebežinojo, ką toliau bedaryti, juos laiku pasiekė žinia apie naująsias prancūzų sistemas. Jie dabar galėjo kalbėti apie žemutinių tautos klasių pakėlimą į aukštesnę pakopą ir tokia kaina manė išvengsią klausimo, ar jie patys nepriklauso masei, kurios reikia ieškoti ne tik žemutiniuose sluoksniuose“.
Kaip matome, kritika, gindama Bauerio literatūrinę praeitį, taip išsėmė visą savo palankių motyvų atsargą, jog dabar vokiečių socialistinį judėjimą ji tegali aiškinti tik švietėjų „sumišimu“ 1842 metais. „Laimei, juos pasiekė žinia apie naująsias prancūzų sistemas“. Kodėl gi ne apie anglų sistemas? Dėl tos lemiamos kritinės priežasties, kad Šteino knyga „Šiuolaikinės Prancūzijos komunizmas ir socializmas“[2] neatnešė p. Baueriui jokios žinios apie naująsias anglų sistemas. Dėl tos pačios lemiamos priežasties visose kritikos kalbose apie socialistines sistemas figūruoja vien prancūzų sistemos.
Vokiečių švietėjai — toliau mus šviečia kritika — nusidėjo šventajai dvasiai. Jie susidomėjo jau 1842 metais egzistavusiomis „žemutinėmis tautos klasėmis“, norėdami išvengti tuomet dar neegzistavusio klausimo, kokį rangą jiems yra lemta gauti kritinėje pasaulio santvarkoje, kuri turėjo būti sukurta 1843 metais: avių ar ožių, kritinių kritikų ar nevalyvos masės, dvasios ar materijos. Tačiau pirmiausia jie turėjo rimtai pagalvoti apie kritinį savo pačių sielos išganymą, nes kas man rūpi visas pasaulis, o kartu ir žemutinės tautos klasės, jeigu aš žudau savo sielą?
„Tačiau dvasinė būtybė negali būti pakelta į aukštesnę pakopą, jeigu ji nepasikeis, o pasikeisti ji negali tol, kol nepatirs kuo ryžtingiausio pasipriešinimo“.
Jei kritika būtų labiau susipažinusi su žemutinių tautos klasių judėjimu, tai ji žinotų, kad jas kasdien keičia ryžtingiausias pasipriešinimas, kurį jos patiria iš praktinio gyvenimo. Nauji prozos ir poezijos kūriniai, kurie Anglijoje ir Prancūzijoje sukuriami žemutinių tautos klasių, parodytų kritikai, kad žemutinės tautos klasės moka pakilti į aukštesnę dvasinio išsivystymo pakopą ir be tiesioginio kritinės kritikos šventosios dvasios palaiminimo.
„Tie žmonės,— fantazuoja toliau absoliuti kritika,— kurių visas turtas yra žodis „masės organizacija“ ir t. t.
Apie „darbo organizaciją“ buvo daug kalbėta, nors ir šį „lozungą“ iškėlė ne patys socialistai, bet Prancūzijos politinė radikalų partija, kuri mėgino tarpininkauti tarp politikos ir socializmo. Apie „masės organizaciją“, kaip apie dar tik spręstiną problemą, niekas be kritinės kritikos nėra kalbėjęs. Priešingai, buvo parodyta, kad buržuazinė visuomenė, senosios feodalinės visuomenės žlugimas, ir yra ta masės organizacija.
Savo atradimą kritika pateikia kabutėse [Gänsefüße[3]]. Žąsis, kuri p. Baueriui pragageno tą slaptažodį Kapitoliui išgelbėti, yra ne kas kita, kaip jo paties žąsis[4] — kritinė kritika. Ji iš naujo organizavo masę, sukonstruodama ją kaip absoliutų dvasios priešininką. Dvasios ir masės priešingumas ir yra ta kritinė „visuomenės organizacija“, kurioje dvasia, arba kritika, reiškia organizuojantį darbą, masė — žaliavą, o istorija — fabrikatą.
Po visų didelių pergalių, kurias absoliuti kritika pasiekė savo trečiajame žygyje prieš revoliuciją, materializmą ir socializmą, kyla klausimas, koks gi yra paskutinis šių herkulesiškų žygdarbių rezultatas? Rezultatas tegalėjo būti vienas: visi tie judėjimai žlugo be rezultatų, nes jie dar buvo masės suteršta kritika, arba materijos suteršta dvasia. Net paties p. Bauerio literatūrinėje praeityje kritika atskleidė tai, kad masė daugeliu atžvilgių yra suteršusi kritiką. Tačiau čia kritiką pakeičia apologija; užuot atsisakiusi praeities, kritika ją „įtvirtina“; užuot kūno prasiskverbimą į dvasią laikiusi ir dvasios mirtimi, ji, atvirkščiai, kūno sudvasinimą laiko net Bauerio kūno gyvenimu. Užtat ji pasidaro negailestingesnė ir dar ryžtingiau linksta į terorizmą, kai tik neužbaigta, masės dar suteršta kritika pasirodo esanti jau ne p. Bauerio kūrinys, o ištisų tautų ir eilės nuodėmingų prancūzų ir anglų kūrinys, kai tik neužbaigta kritika jau vadinama ne „Žydų klausimu“, „Teisiuoju laisvės reikalu“ arba „Valstybe, religija ir partija“, bet revoliucija, materializmu, socializmu ir komunizmu. Tuo būdu kritika apvalė materijos suterštą dvasią ir masės suterštą kritiką, pasigailėdama savo pačios kūno ir nukryžiuodama svetimą kūną.
Vienokiu ar kitokiu būdu iš absoliučios kritikos kelio vis dėlto buvo pašalinta „kūno suteršta dvasia“, arba „masės suteršta kritika“. Šį nekritinį mišinį pakeitė absoliučiai kritinis dvasios atskyrimas nuo kūno, kritikos — nuo masės, jų gryna priešybė. Ši priešybė savo pasauline istorine forma, kurią turėdama ji sudaro tikrą istorinį dabarties interesą, yra p. Bauerio ir kompanijos, arba dvasios, priešybė visai likusiai žmonių giminei kaip materijai.
Tuo būdu revoliucija, materializmas ir komunizmas pasiekė savo istorinį tikslą. Patys žūdami, jie nutiesė kelią kritiniam viešpačiui. Hosana!
[1] „Allgemeine Zeitung“ („Visuotinis laikraštis“) — reakcinis vokiečių dienraštis, įsteigtas 1798 metais; nuo 1810 iki 1882 m. ėjo Augsburge.
[2] L. Stein. „Der Socialismus und Communismus des heutigen Frankreichs“. Leipzig, 1842 (L. Šteinas. „Šiuolaikinės Prancūzijos socializmas ir komunizmas“. Leipcigas, 1842). Knygos autorius, kaip vėliau paaiškėjo, buvo slaptas Prūsijos vyriausybės agentas.
[3] — pažodžiui: „žąsies kojelės“.
[4] Žodžių žaismas: „Gans“ — „žąsis“, perkeltinė prasme — kvailybės įsikūnijimas.
f) Spekuliatyvinė absoliučios kritikos apytaka ir savimonės filosofija