Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Tuo būdu kritika, pasiekusi vienoje srityje tariamą užbaigtumą ir grynumą, tiktai „apsiriko“, „tiktai“ buvo „nenuosekli“, nebūdama „gryna“ ir „užbaigta“ visose kitose srityse. Toji „viena“ kritinė sritis yra ne kas kita, kaip teologijos sritis. Šios srities grynoji teritorija nusidriekia nuo Bruno Bauerio „Sinoptikų kritikos“ iki Bruno Bauerio „Atskleistosios krikščionybės“ kaip paskutinės pasienio tvirtovės.
„Su spinozizmu,— rašo „Allgemeine Literatur-Zeitung“,— naujoji kritika pagaliau baigė visas sąskaitas. Todėl ji buvo nenuosekli,— kad ir tik atskirų klaidingai išaiškintų punktų atžvilgiu,— nekritiškai manydama esant vienoje srityje substanciją“.
Jei anksčiau kritikos prisipažinimas turint ryšį su politiniais prietarais tuoj pat buvo sušvelninamas nurodymu, kad tas ryšys buvęs „iš esmės visai silpnas“, tai dabar savo nenuoseklumo pripažinimas sušvelninamas išlyga, kad jis pasireiškęs tik atskirais klaidingai išaiškintais punktais. Vadinasi, kaltas buvo ne p. Baueris, bet klaidingi punktai, kurie, lyg neklusnūs žirgai, nuvilko kartu ir kritiką.
Keletas citatų parodys, kad kritika, įveikusi spinozizmą, priėjo Hegelio idealizmą, nuo „substancijos“ atėjo prie kitos metafizinės pabaisos — prie „subjekto“, prie „substancijos kaip proceso“, prie „begalinės savimonės“ — ir kad galutinis „užbaigtos“ ir „grynos“ kritikos rezultatas yra krikščioniškosios pasaulio sutvėrimo teorijos atgaivinimas spekuliatyvine, hegeline forma.
Pirmiausia žvilgterėkime į „Sinoptikų kritiką“:
„Štrausas lieka ištikimas tam požiūriui, kuriam substancija yra absoliutus dalykas. Perteikimas šia forma visuotinumo, dar nepasiekusio tikro ir protingo visuotinumo apibrėžtumo, kurį tegalima pasiekti tik savimonėje, jos vienatyje ir begalybėje, yra ne kas kita, kaip substancija, kuri neteko savo loginio paprastumo ir kaip bendruomenės jėga įgavo tam tikrą egzistavimo formą“ („Sinoptikų kritika“, I tomas, Pratarmė, VI—VII psl.).
Palikime „visuotinumą, siekiantį apibrėžtumo“, „vienatį ir begalybę“ (Hegelio Sąvoką) jų pačių likimui.— Užuot pasakęs, kad ta pažiūra, kuri dėstoma Štrauso teorijoje apie „bendruomenės jėgą“ ir apie „tradiciją“, turi savo abstrakčią išraišką, savo loginį metafizinį hieroglifą Spinozos duotoje substancijos sąvokoje, p. Baueris verčia „substanciją netekti savo loginio paprastumo ir, pavirtus bendruomenės jėga, įgauti tam tikrą egzistavimo formą“. Jis panaudoja stebuklingąjį Hegelio aparatą, kuris „metafizines kategorijas“ — tas iš tikrovės išvestas abstrakcijas — priverčia išlėkti iš logikos, kur jos yra ištirpusios minties „paprastume“, ir įgauti „tam tikrą“ fizinio arba žmogiško egzistavimo „formą“, t. y. priverčia jas įsikūnyti. Hinrichsai, gelbėk!
„Mistiška,— toliau išvedžioja kritika, prieštaraudama Štrausui — mistiška yra ši pažiūra, nes kiekvieną kartą, kai ji nori paaiškinti ir pavaizduoti tą procesą, kurio dėka atsirado evangelijos istorija, ji tegali duoti tik tam tikro proceso regimybę. Teigimas, kad „evangelijos istorijos šaltinis ir pradžia yra padavimas“, du kartus pasako tą pat — „padavimas“ ir „evangelijos istorija“; tiesa, čia nurodomas ir jų tarpusavio santykis, bet tai mums nepasako, kokio vidinio substancijos proceso dėka ji išsivystė ir buvo išaiškintas jos atsiradimas“.
Pasak Hegelio, substanciją reikia suprasti kaip vidinį procesą. Substancijos požiūriu vystymąsi jis apibūdina taip:
„Nuodugniau tyrinėjant šį plėtojimąsi, pasirodo, jog jis vyksta ne todėl, kad tas pats dalykas įgauna skirtingas formas,— atvirkščiai, jis yra beformis to paties pasikartojimas; tas pats dalykas tiktai... turi nuobodžią skirtingumo regimybę“ („Fenomenologija“, Pratarmė, 12 psl.).
Hinrichsai, gelbėk!
Ponas Baueris toliau sako:
„Todėl kritika turi stoti pati prieš save ir išspręsti mistinį substancionalumą... ten, kur mus stumia pačios substancijos vystymasis, o jis mus stumia į idėjos visuotinumą ir apibrėžtumą ir į jos tikrąjį egzistavimą, begalinę savimonę“.
Hegelio duota substancionalaus požiūrio kritika toliau sako:
„Substancijos užsiskleidimas turi būti pašalintas, ir substancija turi būti pakelta iki savimonės“ („Fenomenologija“, 7 psl.).
Taip pat ir Baueriui savimonė yra pakilusi iki savimonės substancija, arba savimonė kaip substancija; tuo būdu savimonė iš žmogaus savybės pavirto savarankišku subjektu. Tai yra metafizinė teologinė nuo gamtos atskirto žmogaus karikatūra. Todėl šios savimonės esmė yra ne žmogus, bet idėja, kurios tikrasis egzistavimas ir yra savimonė. Ji yra žmoguje įsikūnijusi idėja ir todėl yra begalinė. Taigi, visos žmogaus savybės mistiniu būdu pavirsta įsivaizduojamos „begalinės savimonės“ savybėmis. Štai kodėl p. Baueris apie šią „begalinę savimonę“ aiškiai sako, kad viskas joje turi savo pradžią ir suranda savo išaiškinimą, t. y. savo egzistavimo pagrindą. Hinrichsai, gelbėk!
Ponas Baueris toliau sako:
„Substancionalumo santykio jėga yra jo siekimas, kuris mus veda prie sąvokos, prie idėjos ir prie savimonės“.
Hegelis yra pasakęs:
„Taigi, sąvoka yra substancijos tiesa“. „Perėjimas nuo substancionalumo santykio įvyksta dėl jam savybingo vidinio būtinumo ir tik parodo, kad sąvoka yra substancijos tiesa“. „Idėja yra adekvatinė sąvoka“. „Sąvoka... pasiekusi laisvą egzistavimą... yra ne kas kita, kaip Aš, arba grynoji savimonė“ („Logika“, Hegelio Raštai, V tomas, 2-sis leid.[1], 6, 9, 229, 13 psl.).
Hinrichsai, gelbėk!
Labai juokingai atrodo, kai p. Baueris savo „Literatur-Zeitung“ puslapiuose dar sako:
„Jau Štrausas suklydo, nes jis neįstengė užbaigti Hegelio sistemos kritikos, nors savo pusine kritika jis įrodė, jog būtina ją užbaigti“, ir t. t.
Pats p. Baueris savo „Sinoptikų kritikoje“ galvojo duoti ne užbaigtą Hegelio sistemos kritiką, o daugiausia — Hegelio sistemos užbaigimą, bent pritaikant ją teologijai.
Savo kritiką jis vadina („Sinoptikų kritikos“ pratarmė, XXI psl.) „paskutiniu darbu tam tikros sistemos“, kuri yra ne kas kita, kaip Hegelio sistema.
Ginčas tarp Štrauso ir Bauerio dėl substancijos ir savimonės vyksta Hegelio spekuliacijos ribose. Hegelio sistemoje yra trys elementai: Spinozos substancija, Fichtės savimonė ir Hegelio būtinai prieštaringa abiejų elementų vienybė — absoliuti dvasia. Pirmasis elementas yra metafiziškai perrengta, nuo žmogaus atskirta gamta, antrasis — metafiziškai perrengta, nuo gamtos atskirta dvasia, trečiasis — metafiziškai perrengta jų abiejų vienybė, tikrasis žmogus ir tikroji žmonių giminė.
Ir Štrausas ir Baueris visiškai nuosekliai pritaikė Hegelio sistemą teologijai. Pirmasis išeities tašku paėmė spinozizmą, antrasis — fichteizmą. Jie abu kritikavo Hegelį, nes jo sistemoje tiedu elementai yra vienas kito iškreipti; tuo tarpu jie kiekvieną iš tų elementų išvystė iki jo vienpusiško, vadinasi, nuoseklaus aiškumo.— Todėl savo kritikoje jie abu peržengia Hegelio filosofijos ribas, bet kartu jie abu ir toliau pasilieka jo spekuliacijos ribose ir kiekvienas iš jų atstovauja tik vienai jo sistemos pusei. Tik Feuerbachas užbaigė ir kritikavo Hegelį, išeities tašku imdamas Hegelio požiūrį. Suvedęs metafizinę absoliučią dvasią į „tikrąjį žmogų gamtos pagrindu“, Feuerbachas užbaigė religijos kritiką ir kartu meistriškai nužymėjo pagrindinius Hegelio spekuliacijos kritikos, vadinasi, ir bet kokios metafizikos kritikos bruožus.
Tiesa, p. Bauerio knygoje jau nebe šventoji dvasia, o begalinė savimonė evangelistui diktuoja evangelijos tekstą.
„Mes neturime slėpti, kad teisingas evangelijos istorijos supratimas turi ir savo filosofinį pagrindą, būtent — savimonės filosofiją“ (Bruno Baueris. „Sinoptikų kritika“, Pratarmė, XV psl.).
Šią Bauerio savimonės filosofiją, kaip ir tuos rezultatus, kuriuos p. Baueris pasiekė savo teologijos kritika, reikia apibūdinti keliomis ištraukomis iš „Atskleistosios krikščionybės“, jo paskutinio kūrinio iš religijos filosofijos srities.
Apie prancūzų materialistus tenai sakoma:
„Jei materializmo tiesa, savimonės filosofija, yra atskleista ir savimonė pažinta kaip Viskas, kaip Spinozos substancijos mįslės įminimas ir kaip tikroji causa sui[2]... tai kam reikalinga dvasia? Kam reikalinga savimonė? Tarytum savimonė, kuri, teigdama esant pasaulį, teigia esant skirtingumą ir tame, ką ji kuria, pati save kuria, nes ji vėl panaikina savo kūrinio skirtingumą nuo pačios savęs, nes ji tuo būdu yra pati savimi tik kūrimo akte ir judėjime,— tarytum ši savimonė neturi savo tikslo tame judėjime, kuris yra ji pati, ir tarytum ji neturi jame pirmą kartą pati savęs!“ („Atskleistoji krikščionybė“, 113 psl.).
„Tiesa, prancūzų materialistai savimonės judėjimus laikė visuotinės esybės — materijos judėjimais, bet jie dar negalėjo matyti, kad visatos judėjimas tampa judėjimu tikrai sau tik kaip savimonės judėjimas ir tik jame pasiekia vienybę su pačiu savimi“ (ten pat, 114—115 psl.).
Hinrichsai, gelbėk!
Pirmas teiginys paprasta kalba reiškia: Materializmo tiesa yra materializmo priešybė — absoliutinis; t. y. išimtinis, nesuvaldomas idealizmas. Savimonė, dvasia yra Viskas. Nepriklausomai nuo jos nieko nėra. „Savimonė“, „dvasia“ yra visagalis pasaulio, dangaus ir žemės, kūrėjas. Pasaulis yra savimonės gyvenimo pasireiškimas; savimonė yra priversta išsižadėti savęs ir įgauti vergo pavidalą; bet pasaulio ir savimonės skirtingumas tėra tariamas skirtingumas. Savimonė neatskiria nuo savęs nieko tikra. Pasaulis veikiau tėra metafizinis eterinių savimonės smegenų įžvelgtas skirtingumas, jų išmonė ir jų įsivaizdavimo vaisius. Todėl savimonė vėl panaikina jos pačios akimirkai prileistą regimybę, lyg kažkas egzistuotų be jos, ir savo „kūrinio“ nelaiko realiu, t. y. realiai nuo jos besiskiriančiu daiktu. Tačiau šio judėjimo dėka savimonė ir sukuria save tik absoliučią, nes absoliutinis idealistas, norėdamas būti absoliutiniu idealistu, būtinai turi nuolat išeiti sofistinį procesą: jis iš pradžių greta jo egzistuojantį pasaulį paverčia tariamąja esybe, paprasta savo smegenų išmone, o paskui šį fantomą paskelbia tuo, kuo jis iš tikrųjų yra,— gryna fantazija, kad galiausiai galėtų paskelbti tik savo vieno išimtinį, dabar net išorinio pasaulio regimybės nevaržomą egzistavimą.
Antras teiginys paprasta kalba reiškia: tiesa, prancūzų materialistai materijos judėjimus suprato kaip įdvasintus judėjimus, bet jie dar negalėjo matyti, kad tie judėjimai nėra materialiniai, bet yra idealiniai, savimonės judėjimai, t. y. grynai minčių judėjimai. Jie dar negalėjo matyti, kad tikras visatos judėjimas pasidarė tikras ir realus tik būdamas atsipalaidavęs ir išlaisvintas nuo materijos, t. y. nuo tikrovės, idealinis savimonės judėjimas, vadinasi, kad materialinis judėjimas, skirtingas nuo idealinio smegenų judėjimo, egzistuoja tik kaip regimybė. Hinrichsai, gelbėk!
Šią spekuliatyvinę pasaulio sutvėrimo teoriją beveik pažodžiui galima rasti Hegelio veikaluose; ji išdėstyta jau pirmajame jo veikale — „Fenomenologijoje“:
„Savimonės susvetimėjimas yra tai, kas kuria daiktiškumą... Būdama taip susvetimėjusi, savimonė taria save esant daiktu arba daiktą taria esant pačia savimi. Iš antros pusės, čia kartu glūdi ir kitas momentas, būtent — kad savimonė lygiai taip pat panaikino tą susvetimėjimą bei daiktiškumą ir vėl užskleidė juos savyje... Tai ir yra savimonės judėjimas“ (Hegelis. „Fenomenologija“, 574—575 psl.).
„Savimonė turi turinį, kurį ji skiria nuo savęs... Tas turinys dėl savo skirtingumo pats yra Aš, nes jis yra savęs panaikinimo judėjimas... Tiksliau apibrėžus, tas turinys yra ne kas kita, kaip pats ką tik nurodytas judėjimas, nes jis yra dvasia, kuri pati ir pačiai sau atlieka, kaip dvasia, savo vidinį procesą“ (ten pat, 582—583 psl.).
Dėl šios Hegelio pasaulio sutvėrimo teorijos Feuerbachas pastebi:
„Materija yra dvasios susvetimėjimas. Kartu pati materija įgyja dvasią ir protą; bet tuo pačiu metu ji vėl laikoma menka, netikra esybe, nes tik save iš šio susvetimėjimo atkurianti esybė, t. y. nuo materijos, jutimiškumo atsipalaiduojanti esybė pripažįstama užbaigta, įgavusia savo tikrą formą. Tuo būdu gamtinis, materialus, jutiminis pasaulis čia taip pat neigiamas, kaip teologijoje yra neigiama gimtosios nuodėmės apnuodyta prigimtis“ („Ateities filosofija“, 35 psl.).
Taigi, p. Baueris gina materializmą, pasisakydamas prieš nekritinę teologiją, ir kartu prikiša jam tai, kad jis „dar netapo“ kritine teologija, proto teologija, Hegelio spekuliacija. Hinrichsai! Hinrichsai!
Todėl p. Baueriui, kuris visose srityse mato savo priešingumą substancijai, savąją savimonės filosofiją, arba dvasios filosofiją, visose srityse tenka turėti reikalą tik su savo vaizduotės kūriniais. Kritika jo rankose yra įrankis, kuriuo jis viską, kas už begalinės savimonės ribų dar pretenduoja į baigtinį materialų egzistavimą, paverčia paprasta regimybe ir grynomis mintimis. Substancijoje jis ginčija ne metafizinę iliuziją, bet jos pasaulietišką branduolį — gamtą, tiek nepriklausomai nuo žmogaus egzistuojančią gamtą, tiek ir žmogaus prigimtį. Taigi, nė vienoje srityje nepripažinti substancijos (jis dar kalba šia kalba) Baueriui reiškia nepripažinti: jokios nuo mąstymo besiskiriančios būties, jokios nuo dvasinio spontaniškumo besiskiriančios gamtos energijos, jokios nuo proto besiskiriančios žmogaus esybės jėgos, jokios nuo veikimo besiskiriančios kančios, jokio nuo mūsų pačių veikimo besiskiriančio kitų žmonių poveikio mums, jokio nuo žinojimo besiskiriančio jutimo ir noro, jokios nuo galvos besiskiriančios širdies, jokio nuo subjekto besiskiriančio objekto, jokios nuo teorijos besiskiriančios praktikos, jokio nuo kritiko besiskiriančio žmogaus, jokio nuo abstraktaus visuotinumo besiskiriančio tikro bendrumo, jokio nuo Aš besiskiriančio Tu. Todėl visai nuoseklų, kad p. Baueris toliau sutapatina save su begaline savimone, su dvasia, t. y. šiuos savo kūrinius pakeičia jų kūrėju. Taip pat nuosekliai jis atmeta, kaip užsispyrusią masę ir materiją, visą likusį pasaulį, kuris primygtinai tvirtina esąs kažkas skirtinga nuo to, ką jis, p. Baueris, yra sukūręs. Ir štai jis tikisi:
„Palauk truputį,
Ir kūnų viešpatijos nebebus“[3].
Savo nepasitenkinimą tuo, kad jis lig šiol negalėjo įveikti „šio nerangaus pasaulio“, jis taip pat nuosekliai paverčia šio pasaulio nepasitenkinimu savimi, o kritinės kritikos pasipiktinimą žmonijos vystymusi — masiniu žmonijos pasipiktinimu jo kritika, dvasia, p. Bruno Baueriu ir kompanija.
Ponas Baueris nuo pat pradžios buvo teologas, bet ne paprastas teologas, o kritinis teologas, arba teologinis kritikas. Dar būdamas labiausiai kraštutinis senosios Hegelio ortodoksijos atstovas, kuris spekuliatyviniu būdu stengėsi įforminti bet kokią religinę ir teologinę nesąmonę, jis nuolat skelbė kritiką esant jo privatine nuosavybe. Jis jau tuomet Štrauso kritiką laikė žmogiškąja kritika ir, priešingai jai, aiškiai gynė dieviškosios kritikos teises. Didelę savimaną, arba savimonę, kuri buvo paslėptas šio dieviškumo branduolys, jis vėliau išlukšteno iš religinio kevalo, padarė ją savarankiška būtybe ir, prisidengdamas „Begalinės savimonės“ firma, išaukštino ją iki kritikos principo. Savo paties judėjime jis po to atliko tą judėjimą, kurį „savimonės filosofija“ aprašo kaip absoliutų gyvenimo aktą. Jis vėl panaikino „savo kūrinio“, begalinės savimonės, „skirtingumą“ nuo kuriančio subjekto, nuo jo paties, ir suprato, kad begalinė savimonė savo judėjime „tebuvo jis pats“, vadinasi, kad visatos judėjimas pasidaro tikras ir realus tik idealiame jo paties judėjime.
Dieviškoji kritika, sugrįžusi į save, racionaliai, sąmoningai ir kritiškai atsikūrė: būtis savyje tapo būtimi savyje ir sau ir tik pabaigoje atsirado įvykdyta, įkūnyta, atsiskleidusi pradžia. Dieviškoji kritika, skirtingai nuo žmogiškosios kritikos, apsireiškė kaip kritika, kaip grynoji kritika, kaip kritinė kritika. Senojo ir Naujojo testamento apologiją pakeitė senųjų ir naujųjų p. Bauerio veikalų apologija. Teologinis dievo ir žmogaus, dvasios ir kūno, begalybės ir užbaigtumo priešingumas virto kritiniu teologiniu dvasios, kritikos, arba p. Bauerio, ir materijos, masės, arba žemiškojo pasaulio, priešingumu. Teologinis tikėjimo ir proto priešingumas virto kritiniu teologiniu sveiko žmogaus proto ir grynai kritinio mąstymo priešingumu. „Zeitschrift für spekulative Theologie“[4] virto kritiniu „Literatur-Zeitung“. Religinis pasaulio išganytojas pagaliau įsikūnijo kritiniame pasaulio išganytojuje, kuris yra p. Baueris.
Paskutinė p. Bauerio stadija nėra jo vystymosi anomalija; tai — jo sugrįžimas į save iš jo susvetimėjimo. Savaime suprantama, kad tas momentas, kada dieviškoji kritika susvetimėjo ir išėjo iš savęs, sutampa su tuo momentu, kada ji iš dalies buvo neištikima sau ir kūrė kažką žmogiška.
Absoliuti kritika, sugrįžusi į savo išeities tašką, užbaigė spekuliatyvinę apytaką ir kartu savo gyvenimo kelią. Tolesnis jos judėjimas yra grynas, virš bet kokio masinio intereso pakilęs sukimasis pačioje savyje ir todėl jis yra visiškai nebeįdomus masei.
[1] Turimas galvoje „Logikos mokslas“ („Wissenschaft der Logik“). Marksas cituoja pagal antrąjį Hegelio Raštų leidimą (G. W. F. Hegel. Werke. 2-te Aufl., Bd. V, Berlin, 1841). Pirmą kartą šis Hegelio veikalas buvo išleistas, trimis tomais, 1812—1816 metais.
[2] — savęs priežastis.
[3] Gėtė. „Faustas“, I dalis, trečia scena („Fausto kabinetas“).
[4] „Zeitschriit für spekulative Theologie“ („Spekuliatyvinės teologijos žurnalas“) — ėjo Berlyne 1836—1838 metais redaguojamas B. Bauerio, kuris tuomet priklausė dešiniųjų hegelininkų grupei.