Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Rudolfas, Geroldšteino kunigaikštis, nužengęs į žemę, atperka dvigubą nusikaltimą: savo paties nusikaltimą ir kritinės kritikos nusikaltimą. Smarkaus ginčo įkarštyje jis pakėlė kardą prieš savo tėvą, o kritinė kritika smarkaus ginčo įkarštyje pasidavė nuodėmingiems afektams prieš masę. Kritinė kritika neatskleidė nė vienos paslapties. Rudolfas atperka šią nuodėmę ir atskleidžia visas paslaptis.
Rudolfas, kaip apie jį atsiliepia p. Šeliga, yra pirmasis žmonijos valstybės tarnas (švabo Egidijaus „humanitarinė valstybė“. Žr. daktaro Karlo Veilio „Konstitutionelle Jahrbücher“, 1844 m., 2 tomas).
Kad pasaulis nežūtų, turi, kaip tvirtina p. Šeliga,
„pasirodyti negailestingos kritikos žmonės... Rudolfas yra kaip tik toks žmogus... Rudolfas supranta grynosios kritikos mintį. Ir ta mintis jam ir visai žmonijai yra vaisingesnė, negu visas patyrimas, kurį žmonija sukaupė savo istorijoje, negu visos žinios, kurias Rudolfas, net vadovaujamas ištikimiausio mokytojo, galėjo pasisemti iš šios istorijos... Bešališkas teismas, kuriuo Rudolfas įamžina savo nužengimą į žemę, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip
„visuomenės paslapčių atskleidimas“.
Jis yra „atskleistoji visų paslapčių paslaptis“.
Rudolfas turi nepalyginti daugiau išorinių priemonių, negu visi kiti kritinės kritikos vyrai. Tačiau ji guodžiasi:
„Ką likimas mažiau globoja, tam yra nepasiekiami Rudolfo rezultatai“ (!), „bet nėra nepasiekiamas puikus tikslas“ (!).
Todėl kritika paveda likimo globojamam Rudolfui įgyvendinti jos pačios mintis. Ji dainuoja jam:
„Hanemanai, eiki pirma mūs,
Nes turi gerus purvabridžius batus!“[1]
Pasekime Rudolfo kritinį nužengimą į žemę, kuris „žmonijai yra vaisingesnis negu visas patyrimas, kurį žmonija sukaupė savo istorijoje, negu visos žinios“ ir t. t,— pasekime Rudolfą, kuris du kartus išgelbsti pasaulį nuo pražūties.
Peilio didvyris visą laiką dirbo mėsininku. Įvairios peripetijos šį galingą gamtos sūnų padaro žmogžudžiu. Rudolfas atsitiktinai užtinka jį kaip tik skriaudžiant Fler de Mari. Rudolfas smogia vikriam mušeikai keletą meistriškų, imponuojančių smūgių į galvą. Tuo Rudolfas įgyja Peilio didvyrio pagarbą. Vėliau nusikaltėlių smuklėje išryškėja nuoširdus šio didvyrio būdas. Rudolfas jam sako: „Tu dar turi širdį ir garbę“. Šiais žodžiais jis sukelia jo pagarbą pačiam sau. Peilio didvyris pasitaiso, arba, kaip sako p. Šeliga, pavirsta „moraline būtybe“. Rudolfas paima jį savo globon. Pasekime, kaip Rudolfas vadovauja šio didvyrio perauklėjimui.
Pirmoji stadija. Per pirmąją pamoką Peilio didvyris mokomas veidmainystės, neištikimybės, klastos ir apsimetinėjimo. Rudolfas visiškai tokiu pat būdu panaudoja moralizuotą Peilio didvyrį, kokiu Vidokas panaudojo savo moralizuotus nusikaltėlius, t. y. jis padaro jį šnipu ir agentu-provokatoriumi. Jis jam pataria „apsimesti“ Mokytojo akivaizdoje, lyg jis būtų pakeitęs savo „principą nevogti“, pasiūlyti Mokytojui vieną vagystę ir tuo būdu įvilioti jį į Rudolfo paspęstus spąstus. Peilio didvyris jaučia, kad jį norima panaudoti kažkokiam biauriam „farsui“. Jis protestuoja prieš mėginimą priversti jį suvaidinti šnipo ir agento-provokatoriaus vaidmenį. Pasitelkdamas „grynąją“ kritinės kritikos kazuistiką, Rudolfas lengvai įtikina šį gamtos sūnų, kad biauri išdaiga visai nėra biauri išdaiga, jeigu ji iškrečiama vadovaujantis „gerais, moraliniais“ motyvais. Peilio didvyris kaip agentas-provokatorius, prisidengdamas draugyste ir pasitikėjimu, įvilioja savo buvusį draugą į jam pražūtingas žabangas. Pirmą kartą savo gyvenime jis padaro niekšybę.
Antroji stadija. Čia mes vėl matome Peilio didvyrį slaugant sergantį Rudolfą, kurį jis išgelbėjo iš mirtino pavojaus.
Peilio didvyris tapo tokia padoria moraline būtybe, jog iš baimės sutepti kilimą atmeta gydytojo negro Davido pasiūlymą atsisėsti ant grindų. Jis netgi toks drovus, jog nedrįsta atsisėsti ant kėdės. Iš pradžių jis pastato kėdę atlošu žemyn ir po to sėdasi ant priešakinių jos kojų. Jis neužmiršta atsiprašyti kiekvieną kartą, kai tik p. Rudolfą, kurį jis išgelbėjo iš mirtino pavojaus, pavadina savo „bičiuliu“ arba „mosjė“ vietoj „monsinjoro“[3].
Nuostabus negailestingo gamtos sūnaus dresiravimas! Peilio didvyris atskleidžia mums didžiausią savo kritinio pasikeitimo paslaptį, prisipažindamas Rudolfui, jog jis jaučia tokį prisirišimą prie jo, koks yra buldogo prisirišimas prie savo šeimininko: „Je me sens pour vous comme gui dirait l’attachement d’un bouledogue pour son maître“. Buvęs mėsininkas pavirto šunimi. Nuo šiol visos jo dorybės bus šuns dorybės, begalinis šuns „atsidavimas“ savo šeimininkui. Jo savarankiškumas, jo individualybė visiškai išnyks. Tačiau kaip blogi dailininkai turi po savo paveikslais užrašyti, ką tie paveikslai vaizduoja, taip ir Eženas Siu į „buldogo“ — Peilio didvyrio lūpas įdeda užrašą, kurį tas visą laiką iškilmingai kartoja: „Du žodžiai — tu turi širdį ir garbę — padarė mane žmogumi“. Iki paskutinio savo atodūsio Peilio didvyris savo veiksmų motyvų ieškos ne savo žmogiškoje individualybėje, o tame užraše. Norėdamas parodyti savo moralinį tobulėjimą, jis dažnai samprotaus apie savo paties pranašumą ir apie blogas kitų individų savybes, ir visuomet, kai jis bers sau moralines frazes, Rudolfas jam sakys: „Man malonu girdėti tave taip kalbant“. Peilio didvyris pasidarė ne paprastas, bet moralinis buldogas.
Trečioji stadija. Mes jau žavėjomės miesčionišku Peilio didvyrio padorumu, kuris pakeitė jo šiurkštumą bei akiplėšiškumą. Dabar mes sužinome, kad jis, kaip ir dera „moralinei būtybei“, įsisavino ir miesčionio eiseną bei manieras:
„Kas jį kur nors matė,— galėjo palaikyti nekalčiausiu pasaulyje miesčioniu“.
Dar liūdnesnis už šią formą yra tas turinys, kurį Rudolfas suteikia jo kritiškai reformuotam gyvenimui. Jis siunčia Peilio didvyrį į Afriką, kad „parodytų netikinčiam pasauliui gyvą ir išganingą atgailavimo pavyzdį“. Nuo šiol jis turi demonstruoti ne savo paties žmogiškąją prigimtį, bet krikščionišką dogmą.
Ketvirtoji stadija. Kritiškai moralinis Peilio didvyrio pasikeitimas padarė jį romų, atsargų žmogų, kurio elgesį reguliuoja baimė ir gyvenimo išmintis.
„Peilio didvyris — praneša Murfas, kurio nekuklus paprastumas visuomet viską išplepa,— nepasakė nė žodžio apie susidorojimą su Mokytoju, bijodamas susikompromituoti“.
Taigi, šis didvyris žino, kad tas susidorojimas su Mokytoju buvo neteisėtas veiksmas. Jis šito neišplepa, bijodamas susikompromituoti. Išmintingasis Peilio didvyris!
Penktoji stadija. Moraliniu atžvilgiu tobulėdamas, Peilio didvyris taip toli nužengė į priekį, jog savo šunišką atsidavimą Rudolfui jis suvokia civilizuota forma. Išgelbėjęs iš mirties pavojaus Žermeną, jis sako jam:
„Aš turiu globėją, kuris man yra tas pats, kas yra dievas kunigams; aš noriu pulti prieš jį ant kelių“.
Ir mintyse jis klūpo prieš savo dievą.
„Ponas Rudolfas,— toliau jis kalba Žermenui,— Jus apgins. Aš sakau „ponas“, bet aš turėčiau sakyti „gerbiamas ponas“. Tačiau aš įpratau jį vadinti tiesiog ponu Rudolfu, ir jis man tai leidžia“.
„Koks puikus pabudimas, koks žydėjimas!“ — šaukia kritiškai sužavėtas Šeliga.
Šeštoji stadija. Peilio didvyris garbingai užbaigia begalinio atsidavimo, moralinio nusižeminimo gyvenimą, leisdamas pagaliau save nudurti, kad būtų išgelbėtas jo gerbiamas ponas. Tą akimirką, kai Skeletas užsimoja peiliu prieš kunigaikštį, Peilio didvyris sulaiko žudiko ranką. Skeletas nuduria jį patį. Bet mirdamas Peilio didvyris sako Rudolfui:
„Aš buvau teisus, sakydamas, kad tokia žemės dulkė“ (toks buldogas), „kaip aš, kartais gali būti naudinga tokiam didžiai gerbiamam ponui, kaip Jūs“.
Šį šuns pareiškimą, kuris trumpai apibūdina visą kritinį Peilio didvyrio gyvenimo kelią, papildo į jo lūpas įdėta frazė:
„Mes su Jumis esame atsiteisę, p. Rudolfai. Jūs man pasakėte, kad aš turiu širdį ir garbę“.
Ponas Šeliga iš visų jėgų šaukia:
„Kokį nuopelną įsigijo Rudolfas, sugrąžinęs žmonijai“ (?) „šį Peilio didvyrį!“
[1] Iš vokiečių liaudies komiškos apysakos „Septyni švabai“.
[2] Peilio didvyris (Chourineur) — pravardė, kurią jis gavo kaip buvęs sunkiųjų darbų kalėjimo kalinys.
[3] Mosjė (monsieur) — ponas; monsinjoras (monseigneur) — gerbiamas ponas, kunigaikščių ir vyskupų titulas.
2) Kritinės religijos paslapties atskleidimas, arba Fler de Mari