Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
„Rudolfas jau nebesilaiko savo kilnaus“ (!) „požiūrio... jis deda visas pastangas, kad galėtų laisvu pasirinkimu įsisavinti požiūrius iš dešinės ir iš kairės, iš viršaus ir iš apačios“ (Šeliga).
Viena iš svarbiausių kritinės kritikos paslapčių yra „požiūris“ ir sprendimas požiūrio požiūriu. Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekvienas dvasios produktas, jai pavirsta požiūriu.
Nieko nėra lengvesnio, kaip atspėti požiūrio paslaptį, jei tik jūs kartą jau esate suvokę bendrąją kritinės kritikos paslaptį — iš naujo kartoti senas spekuliatyvines nesąmones.
Tegu pirmiausia pati kritika patriarcho, p. Bruno Bauerio, lūpomis pasisako apie savo „požiūrio“ teoriją.
„Mokslui... niekada nerūpi šis atskiras individas arba šis konkretus požiūris... Žinoma, jis nevengs pašalinti tam tikro požiūrio ribas, jei tik tas požiūris yra to vertas ir jeigu jo ribos tikrai turi visuotinę reikšmę žmonijai; bet jis žiūri į jas kaip į grynąją kategoriją bei savimonės apibrėžtumą ir todėl kreipiasi tik į tuos, kurie išdrįsta pakilti iki savimonės visuotinumo, t. y. į tuos, kurie nenori žūt būt pasilikti tose ribose“ („Anekdota“, II tomas, 127 psl.).
Šios Bauerio drąsos paslaptis yra Hegelio „Fenomenologija“. Kadangi žmogų Hegelis joje pakeičia savimone, tai labai įvairi žmogiškoji tikrovė čia tepasireiškia tik kaip apibrėžta savimonės forma, kaip savimonės apibrėžtumas. Tačiau grynasis savimonės apibrėžtumas yra „grynoji kategorija“, grynoji „mintis“, kurią todėl aš galiu pašalinti „grynajame“ mąstyme ir įveikti grynuoju mąstymu. Hegelio „Fenomenologijoje“ lieka nepaliesti materialūs, jutiminiai, daiktiški įvairių susvetimėjusių žmogaus savimonės formų pagrindai, ir viso griaunamojo darbo rezultatas buvo konservatyviausia filosofija, nes toks požiūris mano esąs įveikęs daiktišką, jutimiškai tikrą pasaulį, kadangi jis pavertė jį „mintiniu daiktu“, grynu savimonės apibrėžtumu, ir dabar gali eterišku tapusį priešininką ištirpdyti „grynojo mąstymo eteryje“. Todėl „Fenomenologija“ nuosekliai baigia tuo, kad ji vietoj visos žmogiškosios tikrovės ima „absoliutų žinojimą“,— žinojimą, nes tai yra vienintelis savimonės egzistavimo būdas, o savimonė laikoma vieninteliu žmogaus egzistavimo būdu,— absoliutų žinojimą, nes savimonė pažįsta tik pati save ir nebėra varžoma jokio daiktiško pasaulio. Žmogų Hegelis padaro savimonės žmogumi, užuot savimonę padaręs žmogaus savimone,— tikrojo, t. y. gyvenančio tikrajame, daiktiškame pasaulyje ir jo sąlygojamo žmogaus savimone. Jis stato pasaulį ant galvos, todėl jis ir gali pašalinti galvoje visas ribas, o tai, žinoma, nė kiek nekliudo, kad tos ribos ir toliau pasiliktų blogajam jutimiškumui, tikrajam žmogui. Be to, jam neišvengiamai yra riba visa tai, kas rodo visuotinės savimonės ribotumą,— bet koks jutimiškumas, tikrovė, žmonių ir jų pasaulio individualumas. Visa „Fenomenologija“ nori įrodyti, kad savimonė yra vienintelė ir visaapimanti realybė.
Pastaruoju metu absoliutų žinojimą p. Baueris perkrikštijo kritikos vardu, o savimonės apibrėžtumą — kiek paprasčiau skambančiu požiūrio vardu. Veikale „Anekdota“ abu vardai dar yra vienas greta kito, ir požiūris vis dar komentuojamas remiantis savimonės apibrėžtumu.
Kadangi „religinis pasaulis kaip religinis pasaulis“ egzistuoja tik kaip savimonės pasaulis, tai kritiniam kritikui — teologui ex professo[1] — niekaip negali ateiti į galvą, kad yra toks pasaulis, kuriame sąmonė ir būtis tarpusavyje skiriasi,— pasaulis, kuris ir toliau pasilieka, kai aš panaikinu jo egzistavimą tik mintyse, jo kaip kategorijos, arba požiūrio, egzistavimą, kitaip tariant: kai aš pakeičiu savo paties subjektyvią sąmonę, nepakeisdamas daiktiškos tikrovės tikrai daiktišku būdu, t. y. nepakeisdamas savo paties daiktiškos tikrovės ir daiktiškos kitų žmonių tikrovės. Todėl kritikoje spekuliatyvinė mistinė būties ir mąstymo tapatybė pasikartoja kaip tokia pat mistinė praktikos ir teorijos tapatybė. Štai kodėl ji piktinasi tokia praktika, kuri nori būti dar kažkas kita, negu teorija, ir tokia teorija, kuri nori būti dar kažkas kita, negu tam tikros kategorijos ištirpdymas „begaliniame savimonės visuotinume“. Jos pačios teorija apsiriboja tuo, kad visa, kas yra apibrėžta,— pavyzdžiui, valstybę, privatinę nuosavybę ir t. t.,— paskelbia begalinio savimonės visuotinumo priešybe, taigi, tuščiu dalyku. Tuo tarpu, atvirkščiai, reikia parodyti, kaip valstybė, privatinė nuosavybė ir t. t. paverčia žmones abstrakcijomis, arba yra abstraktaus žmogaus produktai, užuot buvę individualių, konkrečių žmonių tikrovė.
Pagaliau savaime suprantama, kad jei Hegelio „Fenomenologija“, nepaisant jos spekuliatyvinės gimtosios nuodėmės, daugeliu atvejų duoda tikrosios žmonių santykių charakteristikos elementus, tai ponas Bruno ir kompanija, atvirkščiai, teduoda tuščią karikatūrą, kuri tenkinasi tuo, kad iš kokio nors dvasinio produkto arba iš realių santykių ir judėjimų paima tam tikrą apibrėžtumą, paverčia jį mintiniu apibrėžtumu, kategorija, o šią kategoriją pateikia kaip produkto, santykio arba judėjimo požiūrį. Ir visa tai daroma tam, kad būtų galima seno išminčiaus akimis pergalingai žvelgti į šį apibrėžtumą iš abstrakcijos, visuotinės kategorijos, visuotinės savimonės požiūrio aukštybių.
Kaip Rudolfui visi žmonės laikosi arba gėrio arba blogio požiūrio ir yra vertinami pagal abi šias nekintamas kategorijas, lygiai taip pat p. Baueriui ir kompanijai vieni vadovaujasi kritikos požiūriu, kiti — masės požiūriu. Tačiau ir vieni ir kiti tikruosius žmones paverčia abstrakčiais požiūriais.
Lig šiol Rudolfas stengėsi tik savaip atlyginti geruosius ir savaip bausti bloguosius. Iš vieno pavyzdžio mes dabar pamatysime, kaip jis moka išnaudoti aistras ir kaip jis „tinkamai ugdo puikius Klemans d’Arvil įgimtus gabumus“.
„Rudolfas,— sako p. Šeliga,— nurodo jai pramoginę labdarybės pusę. Tai — mintis, parodanti tokį žmogaus nusimanymą, kuris būdingas tik patyrusiam didelius išmėginimus Rudolfo protui“.
Išsireiškimai, kuriuos Rudolfas vartoja pasikalbėjime su Klemans, kaip antai: „daryti patrauklų“, „panaudoti įgimtą skonį“, „reguliuoti intrigą“, „panaudoti polinkį į klastą ir apsimetimą“, „valdingus nepanaikinamus instinktus paversti kilniomis savybėmis“ ir t. t.,— visi šie išsireiškimai, kaip ir patys polinkiai, kurie čia daugiausia priskiriami moterų prigimčiai, atidengia slaptą Rudolfo išminties šaltinį — Furjė. Į jo rankas pateko populiarus Furjės teorijos išdėstymas.
Šios teorijos taikymas ir vėl yra kritinė Rudolfo nuosavybė, kaip ir jo aukščiau išnagrinėtas Bentamo teorijos taikymas.
Ne labdarybėje kaip tokioje jaunoji markizė gali patenkinti savo žmogišką esmę, ne labdarybėje kaip tokioje ji turi ieškoti žmogiško veiklos turinio bei tikslo, todėl ir užsiėmimo. Atvirkščiai, labdarybė tėra tik išorinė proga, tik pretekstas, tik materija tokiam užsiėmimui, kuris taip pat sėkmingai galėtų padaryti savo turiniu bet kurią kitą materiją. Skurdas yra sąmoningai išnaudojamas, siekiant suteikti labdariui „romanuose aprašomą pikantišką malonumą, patenkinti jo smalsumą, sudaryti sąlygas visokiems jo nuotykiams, persirengimams, leisti jam pasidžiaugti savo paties puikybe, sukrėsti nervus“ ir pan.
Tuo būdu Rudolfas nesąmoningai atskleidė tą seniai atskleistą paslaptį, kad pats žmonių neturtas, begalinis jų nuskurdimas, verčiąs prašyti išmaldos, turi būti pramoga pinigų ir šviesuomenės aristokratijai, turi egzistuoti jų savimeilei patenkinti, jų didybės jausmui palaikyti, jų pasilinksminimui.
Gausios labdarybės sąjungos Vokietijoje, gausios labdarybės draugijos Prancūzijoje, gausios donkichotiškos labdarybės priemonės Anglijoje, koncertai, baliai, spektakliai, pietūs neturtingųjų naudai, netgi viešos rinkliavos nuskurdusiems,— visa tai neturi jokios kitokios prasmės. Taigi, iš to matyti, kad ir labdarybė seniai yra organizuota kaip užsiėmimas.
Staigi, nepagrįsta markizės metamorfozė, vien pasigirdus žodžiui „amusant“[2], verčia mus suabejoti jos gydymo efektyvumu, arba, teisingiau pasakius, ši metamorfozė tik atrodo staigi ir nepagrįsta, ji tik atrodo įvykusi dėl labdarybės kaip pramogos pavaizdavimo. Markizė myli Rudolfą, ir Rudolfas sugalvoja su ja persirenginėti svetimais drabužiais, rezga intrigas, ieško su ja visokių labdarybės nuotykių. Vėliau, kai labdarybės tikslais markizė aplanko Sen-Lazaro kalėjimą, ji pajunta pavydą Fler de Mari ir iš labdaringumo savo pavydui nepasako Rudolfui apie Marijos suėmimą. O geriausiu atveju Rudolfui pavyko išmokyti vieną nelaimingą moterį vaidinti kvailą komediją su nelaimingomis būtybėmis. Rudolfo išrastos filantropijos paslaptį išdavė tas Paryžiaus dabita, kuris po šokio, kviesdamas savo damą vakarienės, pasakė:
„Ak, madam, juk neužtenka vien šokti šių vargšų lenkų naudai... iki galo būkime filantropai... eikime dabar vakarieniauti vargšų naudai!“
Ryšium su Luizos Morel suėmimu Rudolfui iškyla įvairios mintys, kurias galima štai kaip reziumuoti:
„Ponas dažnai stumia į pražūtį tarnaitę, ją baugindamas, darydamas jai staigų spaudimą arba pasinaudodamas kitomis aplinkybėmis, kurios atsiranda dėl pačios pono ir tarnaitės santykių prigimties. Jis padaro ją nelaimingą, pasmerkia gėdai ir nusikaltimui. Įstatymas nepaliečia šių santykių... Nusikaltėlis, kuris faktiškai privertė merginą nužudyti vaiką, yra nebaudžiamas“.
Deja, Rudolfo svarstymai nėra tokie platūs, kad duotų jo šviesiausią pačių pono ir tarnaitės santykių kritiką. Kaip smulkus valdovas, jis yra didelis tokių santykių rėmėjas. Dar mažiau Rudolfas įstengia suprasti, kokia nežmoniška yra bendra moters padėtis šiuolaikinėje visuomenėje. Būdamas visiškai ištikimas savo ankstesnei teorijai, jis mano, kad trūksta tik įstatymo, kuris baustų suvedžiotoją ir sujungtų nusižeminimą bei atgailą su baisiomis bausmėmis.
Rudolfui tereikėtų susipažinti su veikiančiais kitų šalių įstatymais. Anglijos įstatymai išpildo visus jo norus. Blekstono taip garbinamas jų švelnumas prieina iki to, kad klastingumu jie apkaltina net prostitutės suvedžiotoją.
Ponas Šeliga groja tušą:
„Taip“ (!) — „mano“ (!) — „Rudolfas“ (!). „O dabar palyginkite šias mintis su savo fantazijomis apie moters emancipaciją. Šiose mintyse jūs beveik rankomis apčiuopiate šios emancipacijos reikalą, tuo tarpu jūs iš pat pradžių esate perdaug praktiškas ir todėl taip dažnai nieko nelaimite savo tuščiais mėginimais“.
Šiaip ar taip, mes esame dėkingi p. Šeligai, atskleidusiam paslaptį, kad tą ar kitą reikalą galima beveik rankomis apčiuopti mintyse. Kai dėl jo keisto Rudolfo palyginimo su žmonėmis, kurie mokė apie moters emancipaciją, tai tegu skaitytojas palygins Rudolfo mintis bent su tokiomis Furjės „fantazijomis“:
„Santuokinė neištikimybė, suvedžiojimas daro garbę suvedžiotojui, yra geras tonas... Bet vargšė mergina! Vaiko nužudymas, koks nusikaltimas! Jeigu jai brangi jos garbė, ji turi panaikinti savo gėdos pėdsakus, o jeigu ji šio pasaulio prietarams paaukoja savo vaiką, tai ji susilaukia dar didesnės negarbės ir tampa įstatymo prietarų auka... Štai tas ydingas ratas, kurį judėdamas daro kiekvienas civilizacijos mechanizmas“.
„Argi jauna mergina nėra prekė, kuri siūloma pirmam pasitaikiusiam pirkėjui, norinčiam įsigyti ją savo išimtinėn nuosavybėn?.. Kaip gramatikoje du neigimai sudaro teigimą, taip ir vedybiniame sandėryje dvi prostitucijos sudaro dorybę“.
„Tam tikros istorinės epochos pasikeitimą visuomet galima nustatyti iš to, kiek moterys yra pažengusios į laisvę, nes santykiuose tarp moters ir vyro, tarp silpnosios ir stipriosios lyties labai vaizdžiai išryškėja žmogiškosios prigimties pergalė prieš žvėriškumą. Moterų emancipacijos laipsnis yra natūralus bendros emancipacijos matas“.
„Moteriškosios lyties pažeminimas yra esminis tiek civilizacijos, tiek ir barbarybės bruožas, tik čia yra tas skirtumas, kad kiekvienai nedorybei, kurią barbarybė praktikuoja paprastu būdu, civilizacija suteikia sudėtingą, dviprasmišką, dviveidišką, veidmainišką egzistavimo formą... Už tai, kad moteris laikoma vergovėje, niekas nėra baudžiamas labiau už patį vyrą“ (Furjė)[3].
Visai nėra reikalo Rudolfo mintims priešpastatyti tiek Furjės duotą meistrišką santuokos charakteristiką, tiek ir prancūzų komunizmo materialistinės frakcijos veikalus.
Menkos romanisto parinktos ištraukos iš socialistinės literatūros atskleidžia kritinei kritikai vis dar nežinomas „paslaptis“.
[1] — profesionalui.
[2] — linksmas, pramoginis.
[3] Marksas cituoja šiuos Š. Furjės veikalus: „Keturių judėjimų ir visuotinių likimų teorija“ („Théorie des quatre mouvements et des destinées générales“ — pirmasis leidimas išėjo 1808 m.), „Naujasis ūkinis ir societarinis pasaulis“ („Le nouveau monde industriel et sociétaire“ — pirmasis leidimas išėjo 1829 m.), taip pat „Pasaulio vienybės teorija“ (žr. 25 pastabą).