Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Pirmasis paslapties atskleidimas: Turtas dažnai veda prie išlaidumo, išlaidumas — prie nusigyvenimo.
Antrasis paslapties atskleidimas: Ką tik aprašytos turto pasekmės atsiranda dėl nepakankamo turtingos jaunuomenės auklėjimo.
Trečiasis paslapties atskleidimas: Paveldėjimas ir privatinė nuosavybė yra ir turi būti neliečiami ir šventi.
Ketvirtasis paslapties atskleidimas: Turtingasis morališkai privalo duoti darbininkams savo turto naudojimo ataskaitą. Didelis turtas yra paveldimas indėlis, feodalinis lenas, patikėtas protingoms, tvirtoms, sumanioms, didžiadvasiškoms rankoms, kurios kartu yra įpareigotos padaryti šį turtą vaisingą ir naudotis juo taip, kad viskas, kam lėmė laimė būti puikios ir išganingos didelio turto aureolės sferoje, patirtų jo apvaisinantį, gaivinantį, pagerinantį poveikį.
Penktasis paslapties atskleidimas: Valstybė turi duoti neprityrusiam turtingam jaunimui individualinės ekonomikos pradmenis. Ji turi moralizuoti turtą.
Šeštasis paslapties atskleidimas: Pagaliau valstybė turi imtis spręsti milžinišką darbo organizavimo problemą. Ji turi parodyti išganingą kapitalų ir darbo asociacijos pavyzdį, be to, tokios asociacijos, kuri būtų padori, protinga, teisinga, kuri užtikrintų darbininko gerovę, nepadarydama žalos turtingojo turtui, kuri abi šias klases susietų abipusio palankumo bei dėkingumo saitais ir tuo pačiu visiems laikams užtikrintų valstybės ramybę.
Kadangi valstybė kol kas dar nepriima šios teorijos, tai Rudolfas pats duoda kai kuriuos praktinius pavyzdžius. Jie atskleidžia tą paslaptį, kad p. Siu, p. Rudolfui ir kritinei kritikai „paslaptimis“ liko visiems gerai žinomi ekonominiai santykiai.
Rudolfas įsteigia beturčių banką. Šio kritinio beturčių banko įstatai yra tokie:
Jo tikslas — nedarbo metu remti padorius darbininkus, kurie turi šeimas. Jis turi pakeisti išmaldą ir lombardus. Jis turi savo žinioje 12 000 frankų metinių pajamų ir be palūkanų duoda 20—40 frankų paskolas-pašalpas. Iš pradžių jis veikia septintojoje Paryžiaus apygardoje, kur gyvena dauguma darbininkų. Darbininkai arba darbininkės, kurie pretenduoja gauti paramą, privalo turėti savo paskutinio šeimininko išduotą liudijimą, kuriame būtų pažymėta apie jų gerą elgesį ir nurodyta jų atleidimo iš darbo priežastis bei data. Šios paskolos turi būti grąžinamos dalimis, ir kiekvieną mėnesį turi būti padengiama šeštoji arba dvyliktoji paskolos dalis skolininko pasirinkimu, pradedant nuo tos dienos, kai jis vėl gavo darbą. Paskolos garantija yra garbės žodžiu patvirtintas įsipareigojimas. Be to, kiti du darbininkai turi laiduoti už skolininko garbės žodį. Kadangi kritinis beturčių banko tikslas yra palengvinti vieną iš didžiausių darbininkų gyvenimo nelaimių — kai netenkama darbo, tai pagalba iš viso tegali būti suteikta tik bedarbiams. Ponas Žermenas, vadovaująs šiai įstaigai, gauna 10 000 frankų metinį atlyginimą.
Dabar meskime masinį žvilgsnį į kritinės politinės ekonomijos praktiką. Metinės banko pajamos yra 12 000 frankų. Paskolos duodamos 20—40 frankų vienam asmeniui, vadinasi, vidutiniškai 30 frankų. Oficialiai pripažintų „skurstančiais“ septintosios apygardos darbininkų yra mažiausia 4 000. Taigi, kasmet gali būti suteikta pagalba 400 darbininkų, vadinasi, vienai dešimtajai daliai septintosios apygardos darbininkų, kuriems labiausiai reikalinga parama. Paryžiuje nedarbas vidutiniškai trunka ilgiau kaip 4 mėnesius, t. y. 16 savaičių (šis skaičius yra perdaug mažas). 30 frankų paskirsčius 16-kai savaičių, išeina savaitei truputį mažiau kaip 37 su ir 3 santimai, t. y. mažiau kaip 27 santimai dienai. Vienam kaliniui Prancūzijoje kasdien išleidžiama vidutiniškai truputį daugiau kaip 47 santimai, iš kurių vien maistui išeina kiek daugiau kaip 30 santimų. Tačiau darbininkas, kuriam padeda p. Rudolfas, turi šeimą. Jeigu tarsime, kad, be vyro ir žmonos, šeimoje dar yra vidutiniškai bent du vaikai, tai išeina, kad 27 santimus teks dalyti keturiems asmenims. Butas kainuoja mažiausia 15 santimų per dieną, lieka 12 santimų. Duona, kurią vidutiniškai suvalgo vienas kalinys, kainuoja apytikriai 14 santimų. Vadinasi, už gautą iš kritinio beturčių banko pinigų sumą darbininkas su savo šeima, atsisakydamas visų kitų poreikių, tegalės nusipirkti mažiau kaip ketvirtą dalį reikalingos duonos ir tikrai turės mirti iš bado, jei nesigriebs tų priemonių, kurias ir norėjo pašalinti tas beturčių bankas, t. y. lombardo, išmaldos, vagysčių ir prostitucijos.
Bet užtat negailestingosios kritikos vyras tuo puikiau įtaiso beturčių banko valdytoją. Pajamos, kurias tvarko valdytojas, sudaro 12 000 frankų, o valdytojo alga — 10 000 frankų. Vadinasi, tvarkymas atsieina 45% bendros sumos, t. y. beveik trigubai daugiau negu masinių Paryžiaus beturčių įstaigų valdymas, kuris atsieina maždaug 17% visos jų lėšų sumos.
Tačiau valandėlę tarkime, kad beturčių banko teikiama pagalba yra tikra, o ne vien iliuzinė; tokiu atveju ši atskleistosios visų paslapčių paslapties įstaiga remsis fantastine pažiūra, kad užtenka pakeisti darbo užmokesčio paskirstymą, ir darbininkas galės pragyventi ištisus metus.
Kalbant prozaiškai, 7 500 000 Prancūzijos darbininkų pajamos yra tik 91 frankas žmogui, kitų 7 500 000 Prancūzijos darbininkų pajamos — tik 120 frankų žmogui. Taigi, jau 15 000 000 darbininkų gauna mažiau, negu absoliučiai reikia gyvybei palaikyti.
Kritinio beturčių banko mintis, protingai aiškinant, yra ta, kad iš darbininko uždarbio tuo laikotarpiu, kai jis turi darbą, būtų išskaitoma tiek, kiek jam reikia pragyvenimui nedarbo laikotarpiu. Ar aš jam skolinu tam tikrą pinigų sumą nedarbo laikotarpiu, o jis man ją grąžina pradėjęs dirbti, ar jis man duoda tam tikrą pinigų sumą darbo laikotarpiu, o aš ją sugrąžinu jam, kai jis nedirba,— juk tai yra tas pat. Ir vienu ir kitu atveju dirbdamas jis man duoda tai, ką jis iš manęs gauna nedarbo laiku.
Taigi, „grynasis“ beturčių bankas nuo masinių taupomųjų kasų tesiskiria dviem labai originaliomis, labai kritinėmis ypatybėmis: pirma, bankas skolina savo pinigus à fonds perdu[1], absurdiškai manydamas, kad darbininkas galės sumokėti skolą, jei panorės, ir kad jis visuomet norės ją sumokėti, kada galės; antra, bankas nemoka jokių palūkanų už darbininko įdėtas sumas. Kadangi įdėta suma čia įgauna avanso formą, tai bankas laiko dideliu dalyku jau vien tai, kad jis pats neima iš darbininko palūkanų.
Tuo būdu kritinis beturčių bankas skiriasi nuo masinių taupomųjų kasų tuo, kad darbininkas netenka savo palūkanų, o bankas — savo kapitalo.
Rudolfas įsteigia Bukvalyje pavyzdinį ūkį. Ši vieta parinkta juo labiau vykusiai, kad joje dar išsilaikė feodalinių laikų pėdsakai, būtent — feodalinė pilis.
Kiekvienas iš šešių darbininkų, dirbančių šioje fermoje, gauna 150 ekiu, arba 450 frankų, kiekviena darbininkė — 60 ekiu, arba 180 frankų, metinį darbo užmokestį. Be to, jie gauna nemokamą maistą ir nemokamą butą. Įprastinis kasdieninis Bukvalio žmonių maistas yra „didžiulis“ gabalas kumpio, nė kiek nemažesnis gabalas avienos ir pagaliau tokio pat didumo gabalas veršienos, o papildomi patiekalai — dviejų rūšių žiemos salotos, du dideli sūriai, bulvės, sidras ir t. t. Kiekvienas iš šešių darbininkų vyrų dirba dvigubai daugiau už paprastą padienį prancūzų žemės ūkio darbininką.
Kadangi visa Prancūzijos metinių pajamų suma, paskirsčius lygiomis, vidutiniškai tėra 93 frankai vienam žmogui; kadangi betarpiškai žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičius sudaro visų Prancūzijos gyventojų, tai galima spręsti, kokią revoliuciją ne tik nacionalinio turto paskirstyme, bet ir jo gamyboje sukeltų visuotinis sekimas pavyzdiniu vokiečių kalifo ūkiu.
Taigi, išeina, kad Rudolfui pavyko taip milžiniškai padidinti gamybą tik dėl to, kad jis kiekvieną darbininką verčia dirbti dvigubai daugiau negu anksčiau ir suvalgyti šešis kartus daugiau negu anksčiau.
Kadangi prancūzų valstietis labai darbštus, tai darbininkai, dirbantieji dvigubai daugiau, turi būti antžmogiški atletai, o tam tikslui, matyt, nurodomi ir tie „didžiuliai“ mėsos patiekalai. Taigi, mes galime manyti, kad kiekvienas iš tų šešių darbininkų kasdien suvartoja mažiausiai 1 svarą mėsos.
Jei visa Prancūzijoje pagaminama mėsa būtų paskirstyta lygiomis, tai vienam žmogui tektų mažiau kaip svaro mėsos per dieną. Taigi, matome, kokią revoliuciją ir šiuo atžvilgiu sukeltų Rudolfo pavyzdys. Vien kaimo gyventojai suvartotų daugiau mėsos, negu jos pagaminama visoje Prancūzijoje, todėl ši kritinė reforma visiškai sunaikintų Prancūzijos gyvulininkystę.
Penkta bendrųjų pajamų dalis, kurią Rudolfas, pagal Bukvalio fermos valdytojo, tėvo Šateleno, ataskaitą, skiria darbininkams, neskaitant aukšto darbo užmokesčio ir puikaus maitinimo, yra ne kas kita, kaip jo žemės renta. Juk pagal vidutinį apskaičiavimą paprastai laikoma, kad aplamai, atskaičius visus gamybos kaštus ir gamyboje panaudoto kapitalo pelną, Prancūzijos žemės savininkui lieka penktadalis bendrųjų pajamų, arba dalis, sudaranti jo rentą, yra lygi vienam penktadaliui bendrųjų pajamų. Nors Rudolfas, be abejo, neproporcingai sumažina savo gamyboje panaudoto kapitalo pelną, neproporcingai padidindamas išlaidas darbininkų apmokėjimui (pagal Šaptalį, „Apie Prancūzijos liaudies ūkį“[2], I tomas, 239 psl., Prancūzijos valstiečio-samdinio vidutinės metinės pajamos yra 120 frankų), nors jis padovanoja darbininkams visą savo žemės rentą, vis dėlto tėvas Šatelenas praneša, kad monsinjoras šio metodo dėka padidina savo pajamas ir tuo būdu skatina kitus, nekritinius žemės savininkus panašiai tvarkyti savo ūkį.
Pavyzdinis ūkis Bukvalyje tėra gryna fantazija; jo paslėptinis fondas yra ne natūraliai derlinga Bukvalio dirva, bet pasakiškas Fortunato[3] pinigų kapšelis, kurį turi Rudolfas.
Kritinė kritika triukšmauja:
„Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad visas šis planas nėra utopija“.
Tik kritinė kritika gali iš pirmo žvilgsnio pamatyti, kad Fortunato kapšelis nėra utopija. Pirmasis kritinis žvilgsnis — tai „blogos akies“ žvilgsnis!
[1] — beviltiškam skolininkui.
[2] Chaptal. „De l’Industrie françoise“. T. I—II, Paris, 1819.
[3] Fortunatas — vokiečių liaudies padavimo herojus, turėjęs nuostabų neišsenkamą pinigų kapšelį ir stebuklingąją kepuraitę.