Karl Marx
Friedrich Engels
Šventoji šeima
Stebuklinga priemonė, įgalinanti Rudolfą atlikti visus savo išganingus darbus ir stebuklingai pagydyti, yra ne jo gražūs žodžiai, bet jo grynieji pinigai. Tokie yra moralistai, sako Furjė. Reikia būti milijonierium, kad galėtum pasekti jų herojų pavyzdžiu.
Moralė — tai „veikimo bejėgiškumas“[1]. Kiekvieną kartą, kai tik ji pradeda kovoti prieš kokią nors ydą, ji pralaimi. O Rudolfas net nepakyla iki požiūrio savarankiškos moralės, kuri bent remiasi žmogaus orumo įsisąmoninimu. Priešingai, jo moralė remiasi žmogaus bejėgiškumo įsisąmoninimu. Jis yra teologinės moralės atstovas. Mes iki smulkmenų išnagrinėjome žygdarbius, kuriuos jis atliko vadovaudamasis tokiomis savo įkyriomis krikščioniškomis idėjomis (šios idėjos yra matas jam sprendžiant apie pasaulį), kaip „labdarybė“, „begalinis atsidavimas“, „pasiaukojimas“, „atgailavimas“, „gerieji ir blogieji“, „atpildas ir bausmė“, „baisios bausmės“, „atskyrimas nuo pasaulio“, „sielos išganymas“ ir t. t.,— ir mes parodėme, kad visa tai tėra juokdarystė. Mums belieka čia išnagrinėti asmenišką Rudolfo, šios „atskleistosios visų paslapčių paslapties“, arba atskleistosios „grynosios kritikos“ paslapties, charakterį.
„Gėrio“ ir „blogio“ priešybė iškilo kritiniam Herkulesui dar jaunystėje, įsikūnijusi dviejuose asmenyse — Murfo ir Polidorio; abu jie yra Rudolfo mokytojai. Pirmasis jį auklėja gėriui ir yra „geras“; antrasis jį auklėja blogiui ir yra „blogas“. O kad ši koncepcija nebūtų mažiau triviali už analogiškas koncepcijas kituose moraliniuose romanuose, „gerasis“, Murfas, turi būti parodytas ne perdaug „mokytas“, ne „ypatingai įžymus intelektualiniu atžvilgiu“. Bet užtat jis sąžiningas, paprastas, nešnekus, iš aukšto tretiruoja blogį trumpomis atestacijomis: gėdinga, niekšiška, ir tai, kas žema, jam sukelia pasibaisėjimą. Hegelio žodžiais tariant, apie jį galima pasakyti, kad jis gėrio ir tiesos melodiją sąžiningai paverčia tonų lygybe, t. y. viena gaida.
Priešingai, Polidoris — proto, žinių ir išsimokslinimo stebuklas, bet kartu — „pavojingiausio amoralumo“ žmogus, ir ypač jis, pilnas „baisiausio skepticizmo“, ko negalėjo pamiršti Eženas Siu, kaip Prancūzijos jaunosios dievobaimingos buržuazijos atstovas. Apie Eženo Siu ir jo herojaus dvasinę energiją ir išsimokslinimą galima spręsti iš tos paniškos baimės, kurią jiems sukelia skepticizmas.
„Murfas,— sako p. Šeliga,— kartu yra ir įamžinta sausio 13-sios kaltė ir amžinas tos kaltės išpirkimas neprilygstama meile ir pasiaukojimu Rudolfo asmeniui“.
Kaip Rudolfas yra deus ex machina[2] ir viso pasaulio išganytojas, lygiai taip pat Murfas savo ruožtu yra asmeninis Rudolfo deus ex machina ir išganytojas.
„Rudolfas ir žmonijos išganymas, Rudolfas ir žmogaus esmės tobulumo pasiekimas yra Murfui nedaloma vienybė, vienybė, kuriai jis tarnauja ne kvailai šuniškai kaip vergas atsidavęs, bet sąmoningai ir savarankiškai“.
Vadinasi, Murfas yra apsišvietęs, sąmoningas ir savarankiškas vergas. Kaip ir kiekvienas kunigaikščio tarnas, jis savo viešpatyje mato įsikūnijus žmonijos išganymą. Graunas pataikauja Murfui, vadindamas jį „bebaimiu asmens sargybiniu“. Pats Rudolfas jį vadina tarno pavyzdžiu, ir jis tikrai yra pavyzdingas tarnas. Eženas Siu mums praneša, kad tête-à-tête[3] jis visuomet vadina Rudolfą „monsinjoru“. Kitų akivaizdoje inkognito dėlei jis lūpomis ištaria žodį „mosjė“, o širdimi — „monsinjoras“.
„Murfas padeda nuplėšti paslapčių skraistę, bet tik Rudolfui geidžiant. Jis dalyvauja darbe, kuriuo siekiama sugriauti paslapčių galią“.
Apie tai, kokia neperžvelgiama skraistė dengia nuo Murfo paprasčiausius gyvenimo santykius, galima spręsti iš jo pasikalbėjimo su pasiuntiniu Graunu. Iš įstatymo numatytos teisės gintis kraštutinio būtinumo atveju Murfas daro išvadą, kad Rudolfas, kaip slaptas teisėjas, turėjo teisę apakinti surištą ir „bejėgį“ Mokytoją. Vaizduodamas, kaip Rudolfas pasakos prisiekusiųjų teismui apie savo „kilnius“ poelgius, kokiomis puikiomis frazėmis jis švaistysis ir išlies savo didelę širdį, jis panašus į gimnazistą, kuris ką tik perskaitė Šilerio „Plėšikus“. Vienintelė paslaptis, kurią Murfas palieka spręsti pasauliui, yra klausimas, kuo jis susitepė savo veidą, vaidindamas anglies nešiką,— anglies dulkėmis ar juodais dažais.
„Išeis angelai ir atskirs piktuosius iš gerųjų tarpo“ (Mato evangelija, 13, 49). „Sielvartas ir suspaudimas kiekvieno žmogaus sielai, kurs daro pikta; garbė gi, išaukštinimas ir ramybė kiekvienam darančiam gera“ (Povilo laiškas romėnams, 2, 9—10).
Rudolfas pats pasidaro tokiu angelu. Jis išeina į pasaulį atskirti piktųjų iš gerųjų tarpo, nubausti piktųjų ir atlyginti geriesiems. Blogio ir gėrio vaizdinys jo silpnose smegenyse paliko tokį gilų pėdsaką, jog jis tiki esant realų šėtoną ir nori sugriebti velnią gyvą, kaip kitados profesorius Zakas Bonoje. Iš antros pusės, priešingai, jis mėgina kopijuoti miniatiūroje velnio priešybę — dievą. Jis mėgina „šiek tiek vaidinti apvaizdos vaidmenį“. Kaip tikrovėje visi skirtumai vis labiau susilieja į skirtumą tarp neturtingų ir turtingų, taip ir idėjoje visi aristokratiniai skirtumai pavirsta priešingumu tarp gėrio ir blogio. Šis skyrimas yra paskutinė forma, kurią aristokratas suteikia savo prietarams. Save Rudolfas priskiria prie gerųjų, o piktieji yra tam, kad jis galėtų gėrėtis savo paties tobulybe. Įsižiūrėkime į šį „gerąjį“ kiek arčiau.
Ponas Rudolfas rodo tokį labdaringumą ir išlaidumą, kaip tas Bagdado kalifas iš pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“. Jis negali šitaip gyventi, neiščiulpęs kaip vampyras visų syvų iš savo mažos vokiečių kunigaikštystės. Kaip praneša pats p. Siu, jis būtų priklausęs prie mediatizuotų vokiečių kunigaikščių[4], jei nebūtų jo išgelbėjusi nuo priverstinio sosto išsižadėjimo vieno prancūzų markizo protekcija. Šis faktas įgalina spręsti apie jo kunigaikštystės dydį. Kaip kritiškai Rudolfas vertina savo paties padėtį, toliau galima pamatyti iš to, kad jis, smulkus vokiečių valdantysis kunigaikštis, laiko reikalinga būti Paryžiuje pusiau inkognito, nenorėdamas atkreipti į save dėmesio. Jis specialiai vežiojasi su savimi kanclerį tuo kritiniu tikslu, kad šis jam vaizduotų „teatrinę ir vaikišką suverenios valdžios pusę“; tarytum smulkiam valdančiajam kunigaikščiui, be savęs ir savo veidrodžio, dar reikia kažkokio trečio teatrinės ir vaikiškos suverenios valdžios pusės atstovo. Rudolfas sugebėjo įteigti savo žmonėms tokį pat kritinį savo vaidmens ir reikšmės nesupratimą. Pavyzdžiui, tarnas Murfas ir pasiuntinys Graunas nepastebi, kaip iš jų juokiasi Paryžiaus patikėtinis p. Badino, apsimesdamas, kad jis laiko jų privačius pavedimus valstybinės svarbos reikalais ir sarkastiškai plepėdamas apie
„paslaptingus santykius, kurie gali būti tarp skirtingiausių valstybių interesų ir jų likimo“. „Taip,— praneša Rudolfo pasiuntinys,— jis nesigėdina kartais man sakyti: „Kiek daug yra tautai nežinomų komplikacijų valstybės valdyme! Kas galėtų pasakyti, kad tie raštai, kuriuos aš įteikiu Jums, p. barone, neabejotinai turi įtakos Europos reikalų eigai““.
Pasiuntiniui ir Murfui begėdiška atrodo ne tai, kad jiems priskiriama įtaka Europos reikalams, bet tai, kad Badino taip idealizuoja savo žemą profesiją.
Pirmiausia prisiminkime vieną sceną iš Rudolfo namų gyvenimo. Rudolfas pasakoja Murfui, kad jis „dabar gyvena savo didybės ir savo palaimos akimirką“. Bet tuojau jis išeina iš kantrybės, nes Murfas nenori jam atsakyti į vieną klausimą. „Aš įsakau Jums kalbėti“,— kreipiasi jis į Murfą. Murfas prašo neįsakinėti. Rudolfas jam sako: „Aš nepakenčiu nutylėjimo“. Jis taip užsimiršta, jog nusižemina iki niekšybės, primindamas Murfui, kad jis apmokąs jam už visas jo paslaugas. Ir jis tol nenurimsta, kol Murfas jam neprimena sausio 13-sios. Po šio incidento pasireiškia vergiška Murfo prigimtis: jis tik akimirką leido sau užsimiršti. Jis rauna sau nuo galvos „plaukus“, kurių, laimei, jis neturi; jis labai nusimena, kad šiurkštokai pasielgė su savo aukštuoju ponu, kuris jį vadina „tarno pavyzdžiu“, „savo geruoju, senuoju, ištikimuoju Murfu“.
Nebodamas tokių blogio pasireiškimų jame pačiame, Rudolfas tuoj vėl kartoja savo įkyrias idėjas apie „gėrį“ ir „blogį“ ir praneša apie savo laimėjimus gėrio srityje. Išmaldą ir užuojautą jis vadina dorybinga ir išganinga jo sužeistos sielos paguoda. Prostituoti jas nedoroms, nevertoms būtybėms būtų, girdi, kažkas baisaus, nuodėmingo, šventvagiško. Savaime suprantama, užuojauta ir išmalda yra jo sielos paguoda. Todėl paniekinti tai būtų šventvagystė. Tai reikštų „sukelti abejojimą dievu, o tas, kuris duoda, turi įskiepyti tikėjimą į dievą“. Duoti išmaldą nedorėliui — juk tai kažkas neįsivaizduojamo!
Kiekvienam savo sielos judesiui Rudolfas teikia begalinę reikšmę. Todėl jis nuolat juos stebi ir vertina. Pavyzdžiui, anksčiau minėtoje scenoje beprotis guodžiasi dėl savo išsišokimo prieš Murfą tuo, kad Fler de Mari jį sugraudinusi. „Aš buvau sujaudintas iki ašarų, o mane dar kaltina, kad aš abejingas, šiurkštus, nepalenkiamas!“ Šitaip įrodęs savo paties gerumą, jis užsidega pykčiu prieš „blogį“, prieš piktadarišką nežinomos Marijos motinos poelgį, ir kuo iškilmingiausiai kreipiasi į Murfą: „Tu žinai, kai kurie keršto aktai man yra labai brangūs, kai kurios kančios teikia man didelį džiaugsmą“. Kartu jis daro tokias velniškas grimasas, jog ištikimas tarnas išsigandęs sušunka: „Ak, monsinjore!“ Šis aukštasis ponas yra panašus į „Jaunosios Anglijos“[5] veikėjus, kurie taip pat nori reformuoti pasaulį, atlieka kilnius žygdarbius ir patiria tokius pat isteriškus priepuolius.
Rudolfo nuotykius ir padėtį, į kurią jis save stato, pirmiausia mums paaiškina jo nuotykių trokštanti prigimtis. Jis mėgsta „romanuose įprastą pikantiškumą, pramogas, nuotykius, persirengimą“; jo „smalsumas“ yra „nepasotinamas“; jis jaučia „poreikį gaivinančioms, deginančioms dvasios emocijoms“, jis „godžiai siekia stiprių nervinių sukrėtimų“.
Šiuos jo įgimtus polinkius stiprina jo aistringas siekimas vaidinti apvaizdos vaidmenį ir pertvarkyti pasaulį pagal savo įkyrias fantazijas.
Jo santykį su kitais žmonėmis apsprendžia arba kokia nors abstrakti įkyri idėja, arba visiškai asmeniški, atsitiktiniai motyvai.
Antai jis išlaisvina gydytoją negrą Davidą ir jo mylimąją ne iš betarpiško žmogiško gailesčio, kurį sukelia tų asmenų likimas, ne tam, kad juos išlaisvintų, bet norėdamas suvaidinti vergvaldžio Vilio akyse apvaizdos vaidmenį ir nubausti jį už netikėjimą į dievą. Antai Mokytojas jam yra geidžiamas radinys savo seniai išgalvotai bausmės teorijai pritaikyti. Iš kitos pusės, Murfo pokalbis su pasiuntiniu Graunu leidžia giliau pažvelgti į grynai asmeninius motyvus, kurie apsprendžia kilnius Rudolfo darbus.
Monsinjoro interesą Fler de Mari atžvilgiu skatina, kaip sako Murfas,— „paliekant nuošalyje“ užuojautos jausmą, kurį sukelia vargšės likimas,— tai, kad Rudolfo duktė, kurios netekęs jis taip skaudžiai pergyvena, dabar būtų tokio pat amžiaus. Rudolfo užuojautą markizei d’Arvil — „paliekant nuošalyje“ jo filantropiškus įgeidžius — paaiškina ta asmeninė priežastis, kad jei ne senasis markizas d’Arvil ir jo draugystė su imperatoriumi Aleksandru, tai Rudolfo tėvas būtų buvęs pašalintas iš vokiečių suverenų tarpo.
Jo gerumą madam Žorž ir jo susidomėjimą jos sūnumi Žermenu paaiškina ta pati priežastis. Madam Žorž priklauso d’Arvil šeimai.
„Vargšei madam Žorž jo didybė yra nuolat maloningas ne tiek dėl jos nelaimių ir dorybių, kiek dėl šios giminystės“.
Apologetas Murfas stengiasi užtušuoti Rudolfo motyvų dviprasmiškumą tokiomis frazėmis, kaip „daugiausia“, „paliekant nuošalyje“, „ne tiek“.
Visas Rudolfo charakteris pagaliau pasireiškia „grynąja“ veidmainyste, kai jis įsigudrina vaizduoti pačiam sau ir kitiems savo blogų aistrų prasiveržimą kaip pykčio prasiveržimą prieš blogų žmonių aistras. Ši maniera mums primena panašią manierą kritinės kritikos, kuri savo pačios kvailybes vaizduoja masės kvailybėmis, savo piktus išpuolius prieš pasaulio vystymąsi nepriklausomai nuo jos — piktais nepriklausomai nuo jos egzistuojančio pasaulio išpuoliais prieš vystymąsi, pagaliau savo egoizmą, kuris mano esąs prarijęs visą dvasią,— egoistiniu masės priešinimusi dvasiai.
Mes parodysime „grynąją“ Rudolfo veidmainystę iš jo elgesio su Mokytoju, grafiene Sara Mak-Gregor ir notaru Žaku Feranu.
Rudolfas įkalbėjo Mokytoją įsilaužti į jo butą, norėdamas jį įvilioti į spąstus ir paskui jį sučiupti. Šiuo atveju jis vadovaujasi anaiptol ne visų žmonių interesais, bet grynai asmeniniu interesu. Mat, Mokytojas turi grafienės Mak-Gregor portfelį, o Rudolfas yra labai suinteresuotas paimti tą portfelį į savo rankas. Dėl Rudolfo tête-à-tête su Mokytoju romane tiesiog pasakyta:
„Rudolfas be galo nerimavo. Jeigu jis praleistų šį patogų atvejį sučiupti Mokytoją, tai kitas toks atvejis jam, be abejo, niekada daugiau nepasitaikytų. Šis plėšikas nusineštų su savimi visas paslaptis, kurios taip rūpėjo Rudolfui“.
Vadinasi, sučiupdamas Mokytoją, Rudolfas sučiumpa grafienės Mak-Gregor portfelį; jis užvaldo Mokytoją, turėdamas asmeninį interesą; jis apakina jį, skatinamas asmeninės aistros.
Kai Peilio didvyris pasakoja Rudolfui apie Mokytojo kovą su Murfu ir Mokytojo priešinimąsi motyvuoja tuo, kad jis žinojo, kas jo laukia, Rudolfas atsako: „Jis to nežinojo“. Ir jis tai pasako „paniuręs, jo veidą iškreipia griežta, beveik žiauri išraiška, apie kurią mes jau kalbėjome“. Jį visiškai užvaldo keršto mintis, jis jaučia tą laukinį pasitenkinimą, kurį jam suteiks barbariškas Mokytojo nubaudimas.
Antai, pasirodžius gydytojui negrui Davidui, kuriam jis paskyrė savo keršto įrankio vaidmenį, Rudolfas sušunka: „Kerštas!.. Kerštas!..“, ir jį apima „šaltas ir staigus pasiutimas“.
Jį apėmė šaltas ir staigus pasiutimas. Paskui jis tyliai kužda gydytojui į ausį savo planą, o kai pastarasis išgąstingai krūpteli, jis tučtuojau susigriebia ir vietoj asmeninio keršto iškelia „gryną“ teorinį motyvą. Tik svarbu, sako jis, „pritaikyti idėją“, kuri dažnai jau šmėkščiojo jo prakilniose smegenyse, ir jis neužmiršta saldžiai pridurti: „Jis dar turės prieš save begalinį atgailavimo horizontą“. Jis pamėgdžioja ispanų inkviziciją, kuri, atiduodama pasmerktuosius pasaulietiškam teisingumui sudeginti ant laužo, kartu veidmainiškai prašydavo rodyti gailestingumą atgailaujančiam nusidėjėliui.
Savaime suprantama, kvočiant Mokytoją ir susidorojant su juo, jo didybė sėdi nepaprastai ištaigingame kabinete, apsisiautęs ilgu, nepaprastai juodu chalatu, nepaprastai įdomiai išblyškęs ir, norėdamas tiksliai pamėgdžioti teismą, turi prieš save pasistatęs ilgą stalą, ant kurio guli daiktiniai įrodymai. Žinoma, dabar turi dingti žvėriškumo ir keršto išraiška, kuri buvo jo veide tuo metu, kai jis pranešė Peilio didvyriui ir gydytojui apakinimo planą. Dabar jis turi būti „ramus, liūdnas, santūrus“ ir įgauti nepaprastai komišką, iškilmingą savo paties išrasto pasaulio teisėjo išvaizdą.
Norėdamas pašalinti bet kokias abejones dėl apakinimo motyvo „grynumo“, naivusis Murfas prisipažįsta pasiuntiniui Graunui:
„Žiauriai nubaudžiant Mokytoją, svarbiausia buvo siekiama atkeršyti už mane klastingam žudikui“.
Pasilikęs vienas su Murfu, Rudolfas sako:
„Mano neapykanta blogiesiems... sustiprėjo, mano biaurėjimasis Sara, be abejonės, didėja kartu su liūdesiu dėl mano dukters mirties“.
Rudolfas mums praneša, kaip smarkiai pagyvėjo jo neapykanta blogiesiems. Savaime suprantama, jo neapykanta yra kritinė, gryna, moralinė neapykanta, neapykanta blogiesiems už tai, kad jie blogi. Todėl šią neapykantą jis vertina kaip žingsnį į priekį, kurį jis žengia gėrio keliu.
Bet kartu paaiškėja, kad tas moralinės neapykantos didėjimas yra ne kas kita, kaip veidmainiška sankcija, kuria jis nori pagražinti savo asmeninio biaurėjimosi Sara didėjimą. Neapibrėžta moralinė chimera — neapykantos blogiesiems didėjimas — tėra skraistė, pridengianti konkretų nemorališką faktą — biaurėjimosi Sara didėjimą. Šio biaurėjimosi priežastis yra labai natūrali, labai individuali — jo asmeninis liūdesys. Šis liūdesys ir yra jo biaurėjimosi matas. Tai neabejotina!
Dar šlykštesnį veidmainiškumą Rudolfas parodo atvykęs aplankyti mirštančios grafienės Mak-Gregor.
Atskleidus paslaptį, kad Fler de Mari yra Rudolfo ir grafienės duktė, Rudolfas artėja prie jos, ir jo veidą iškreipia „grėsminga, negailestinga išraiška“. Ji maldauja jo pasigailėti.
„Jums nėra pasigailėjimo,— atsako jis.— Prakeikimas Jums... Jums, mano ir mano giminės piktai dvasiai!“
Taigi, jis nori atkeršyti už „giminę“. Toliau jis pasakoja grafienei, kaip jis, atgailaudamas dėl pasikėsinimo nužudyti savo tėvą, ryžosi nužengti į žemę, kur jis atlygina geriesiems ir baudžia bloguosius. Rudolfas kankina grafienę, jis labai susierzina, bet savo paties akyse jis vykdo tik tą uždavinį, kurį jis sau iškėlė po sausio 13-sios, būtent — „persekioti blogį“.
Kai jis nori išeiti, Sara sušunka: „Pasigailėkite manęs, aš mirštu!“
„Tad mirk, prakeiktoji! — sako Rudolfas, nesitverdamas pykčiu“.
Paskutiniai žodžiai — „nesitverdamas pykčiu“ — atskleidžia mums grynus, kritinius ir moralinius jo poelgių motyvus. Kaip tik šis pyktis privertė jį pakelti kardą prieš savo, kaip išsireiškia p. Šeliga, šviesaus atminimo tėvą. Užuot kovojęs prieš šį blogį pačiame savyje, jis, kaip grynas kritikas, stengiasi įveikti jį kituose.
Pagaliau Rudolfas pats pašalina savo katalikišką bausmės teoriją. Jis norėjo panaikinti mirties bausmę, paversti bausmę atgailavimu, tačiau tik tol, kol žmogžudys žudo svetimus žmones ir neliečia Rudolfo šeimos narių. Rudolfas taiko mirties bausmę, kai tik žmogžudystės auka tampa kas nors iš saviškių; jam reikalingi dvejopi įstatymai: vieni jo paties asmenybei, kiti — paprastiems mirtingiesiems.
Iš Saros jis sužino, kad Žakas Feranas kaltas dėl Fler de Mari mirties. Jis sako pats sau:
„Ne, to nepakanka!.. manyje liepsnoja keršto troškimas!.. koks kraujo troškimas!.. koks ramus ir apgalvotas pyktis!.. Kol aš nežinojau, kad viena šios pabaisos aukų buvo mano kūdikis, aš sakiau sau: šio žmogaus mirtis būtų bevaisė... Gyvenimas be pinigų, gyvenimas be jo pašėlusių jausmų patenkinimo bus ilgas ir dvigubas kankinimas... Bet tai mano duktė!.. Aš šį žmogų nužudysiu!“
Ir jis skuba nužudyti Žaką Feraną, bet atranda jį tokioje būklėje, kuri žmogžudystę daro bereikalingą.
„Gerasis“ Rudolfas! Karštligiška jo keršto aistra, jo kraujo troškimas, jo ramus ir apgalvotas pyktis, jo veidmainiškumas, kazuistiškai dangstąs bet kokį piktavališką jo vidinį jausmą,— visa tai yra kaip tik tos blogosios aistros, už kurias bausdamas, jis kitiems išduria akis. Tik laimingi atsitiktinumai, pinigai ir rangas išgelbsti šį „gerąjį“ nuo katorgos.
„Kritikos galia“, kompensuodama šio Don Kichoto menkystę visais kitais atžvilgiais, padaro jį „geru buto nuomininku“, „geru kaimynu“, „geru bičiuliu“, „geru tėvu“, „padoriu buržua“, „geru piliečiu“, „geru princu“ ir kaip ten dar toliau sako ta p. Šeligos pagyrimų gama. Tai yra daugiau negu visi rezultatai, kuriuos pasiekė „žmonija per visą savo istoriją“. To užtenka, kad Rudolfas du kartus išgelbėtų „pasaulį“ nuo „pražūties“!
[1] Iš Š. Furjės knygos „Keturių judėjimų ir visuotinių likimų teorija“, II dalis, epilogas.
[2] — pažodžiui: „dievas iš mašinos“ (antikiniame teatre dievus vaizduojantieji aktoriai pasirodydavo scenoje su ypatingų mechanizmų pagalba); perkeltine prasme — netikėtai pasirodantis asmuo, kuris išgelbsti padėtį.
[3] — akis į akį.
[4] Turimi galvoje netekę savo valdžios smulkūs vokiečių kunigaikščiai, kurių valdos buvo prijungtos prie stambesnių Vokietijos valstybių teritorijos, pakeitus politinį Vokietijos žemėlapį Napoleono karų ir Vienos kongreso metais (1814—1815).
[5] „Jaunoji Anglija“ — grupė anglų politinių veikėjų ir literatų, priklausiusių torių partijai; susikūrė XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje. Išreikšdami žemės aristokratijos nepasitenkinimą buržuažijos ekonominės ir politinės galios stiprėjimu, „Jaunosios Anglijos“ veikėjai griebdavosi demagogiškų metodų, siekdami pajungti savo įtakai darbininkų klasę ir panaudoti ją savo kovoje prieš buržuaziją. „Komunistų partijos manifeste“ K. Marksas ir F. Engelsas jų pažiūras apibūdina kaip „feodalinį socializmą“.