Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Kūrinys, kurio pirmąjį tomą pateikiu publikai, yra mano 1859 metais išleisto veikalo «Zur Kritik der Politischen Oekonomie» [«Dėl politinės ekonomijos kritikos»] tęsinys. Ilga pertrauka tarp veikalo pradžios ir jo tęsinio susidarė dėl ilgametės ligos, kuri ne kartą buvo nutraukusi mano darbą.
Paminėto ankstesniojo veikalo turinys yra reziumuotas pirmajame šio tomo skyriuje. Aš tai padariau ne vien tais sumetimais, kad veikalas būtų nuoseklesnis ir pilnesnis. Pats dėstymas yra pagerintas. Daugelis punktų, kurie ten tebuvo vos nužymėti, čia yra toliau išvystyti, kiek tai leido tyrinėjimo objektas, ir, atvirkščiai, teiginiai, kurie buvo ten plačiai išgvildenti, čia tik trumpai tepaliesti. Savaime suprantama, kad poskyriai, skirti vertės ir pinigų teorijos istorijai, čia visiškai pašalinti. Tačiau su ankstesniuoju veikalu susipažinęs skaitytojas pirmojo skyriaus pastabose ras naujų šios teorijos istorijos šaltinių.
Kiekviena pradžia sunki,— tai yra teisinga kalbant apie kiekvieną mokslą. Ir šiuo atveju sunkiausia bus suprasti pirmąjį skyrių, ypač tą jo dalį, kuri apima prekės analizę. O kai dėl vertės substancijos ir vertės dydžio analizės, tai aš ją, kiek buvo galima, supopuliarinau(1). Vertės forma, kurios išbaigtas pavidalas yra piniginė forma, yra labai neturininga ir paprasta. Ir vis dėlto daugiau kaip 2 000 metų žmogaus protas veltui stengėsi ją ištirti, tuo tarpu kai išanalizuoti žymiai turiningesnes ir sudėtingesnes formas jam bent apytikriai yra pavykę. Kodėl taip yra? Todėl, kad išsivysčiusį kūną lengviau tirti negu kūno ląstelę. Be to, analizuojant ekonomines formas negalima naudotis nei mikroskopu, nei cheminiais reaktyvais. Ir viena ir kita turi pakeisti abstrahavimo galia. Bet prekinė darbo produkto forma, arba prekės vertės forma, yra buržuazinės visuomenės ekonominės ląstelės forma. Nenusimanančiam jos analizė atrodys tiesiog kaip eilė įmantrių smulkmenų. Ir tai iš tikrųjų smulkmenos, bet tokios rūšies smulkmenos, su kuriomis, pvz., turi reikalo mikroanatomija.
Išskyrus poskyrį apie vertės formą, ši knyga nebus sunkiai suprantama. Aš, žinoma, turiu galvoje skaitytojus, kurie nori išmokti ko nors naujo, vadinasi, ir patys nori pagalvoti.
Fizikas arba stebi gamtos procesus ten, kur jie pasireiškia aiškiausia forma ir kur jie mažiausiai užtemdomi juos trukdančių įtakų, arba, jeigu tai galima, daro eksperimentus tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina gryną proceso eigą. Šiame veikale mano tyrinėjimo objektas yra kapitalistinis gamybos būdas ir jį atitinkantieji gamybos ir mainų santykiai. Klasikinė šio gamybos būdo šalis lig šiol tebėra Anglija. Štai kodėl ji yra svarbiausia mano teorinių išvadų iliustracija. Bet jeigu vokietis skaitytojas ims fariziejiškai traukyti pečiais dėl tų sąlygų, kuriose yra Anglijos pramonės ir žemės ūkio darbininkai, arba optimistiškai guosis tuo, kad Vokietijoje padėtis yra toli gražu ne tokia bloga, tai aš turėsiu jam pasakyti: De te fabula narratur! [Apie tave čia kalbama!]
Savaime suprantama, čia svarbu ne aukštesnis ar žemesnis išsivystymo laipsnis tų visuomeninių antagonizmų, kurie išplaukia iš natūralinių kapitalistinės gamybos dėsnių. Čia svarbu patys tie dėsniai, pačios tos tendencijos, kurios veikia ir reiškiasi su geležiniu būtinumu. Pramoniniu atžvilgiu labiau išsivysčiusi šalis parodo mažiau išsivysčiusiai šaliai tiktai jos pačios ateities vaizdą.
Bet to maža. Ten, kur pas mus yra visiškai įsigalėjusi kapitalistinė gamyba, pvz., fabrikuose tikrąja šio žodžio prasme, padėtis yra žymiai blogesnė negu Anglijoje, nes nėra atsvaros fabrikų įstatymų pavidalu. Visose kitose srityse mes, kaip ir kitos kontinentinės Vakarų Europos šalys, kenčiame ne tik dėl kapitalistinės gamybos išsivystymo, bet taip pat ir dėl nepakankamo jos išsivystymo. Greta šiuolaikinės epochos vargų mus slegia ištisa eilė paveldėtų vargų, kylančių dėl to, kad pas mus vis dar laikosi senoviniai, atgyvenę gamybos būdai ir juos atitinkantieji pasenę visuomeniniai ir politiniai santykiai. Mes kenčiame ne tiktai nuo gyvųjų, bet ir nuo mirusiųjų. Le mort saisit le vif! [Mirusis griebia gyvąjį!]
Palyginti su Anglijos socialine statistika, Vokietijos ir kitų kontinentinės Vakarų Europos šalių socialinė statistika yra menka. Tačiau ji praskleidžia uždangą kaip tik tiek, kad būtų galima numanyti, jog po ja yra medūzos galva. Mūsų pačių padėtis sukeltų mums siaubą, jeigu mūsų vyriausybės ir parlamentai periodiškai skirtų komisijas, kaip yra daroma Anglijoje, ekonominėms sąlygoms tirti, jeigu toms komisijoms būtų suteikti tokie pat įgaliojimai tiesai atskleisti, kaip Anglijoje, jeigu pavyktų šiam tikslui surasti tokius pat kompetentingus, bešališkus ir ryžtingus žmones, kaip Anglijos fabrikų inspektoriai, Anglijos gydytojai, kurie sudaro ataskaitas apie «Public Health» («visuomenės sveikatingumą»), kaip nariai Anglijos komisijų, tyrinėjusių moterų ir vaikų išnaudojimo sąlygas, butų ir mitybos būklę ir t. t. Persėjui reikėjo neregimosios kepuraitės, kad jis galėtų persekioti pabaisas. Mes iki ausų įlendame į neregimąją kepuraitę, kad galėtume neigti patį pabaisų buvimą.
Nėra ko pasiduoti iliuzijoms. Kaip Amerikos nepriklausomybės karas XVIII šimtmetyje nuskambėjo kaip aliarmo varpas Europos buržuazijai, taip Europos darbininkų klasės atžvilgiu tą patį vaidmenį suvaidino Amerikos pilietinis karas XIX šimtmetyje. Anglijoje perversmo procesas yra jau visiškai juntamas. Pasiekęs tam tikrą pakopą, jis turi persimesti į kontinentą. Jis ten įgaus žiauresnes ar humaniškesnes formas, priklausomai nuo pačios darbininkų klasės išsivystymo lygio. Tuo būdu nepriklausomai nuo bet kurių aukštesnių motyvų gyvybiškiausias dabar viešpataujančių klasių interesas liepia pašalinti visas tas darbininkų klasės vystymąsi varžančias kliūtis, kurios gali būti įstatymiškai kontroliuojamos. Todėl, tarp kita ko, aš šiame tome ir paskyriau tiek daug vietos Anglijos fabrikų įstatymų istorijai, jų turiniui ir rezultatams. Kiekviena nacija turi ir gali mokytis iš kitų. Tiesa, visuomenė, net ir apčiuopusi savo vystymosi natūralinį dėsnį,— o galutinis šio veikalo tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės judėjimo dėsnį,— negali nei peršokti per natūralias vystymosi fazes, nei jų panaikinti dekretais. Bet ji gali sutrumpinti ir palengvinti gimdymo kančias.
Keletas žodžių galimiems nesusipratimams išvengti. Kapitalisto ir žemvaldžio figūras aš piešiu toli gražu ne šviesiomis spalvomis. Bet čia apie asmenis kalbama tik tiek, kiek jie yra ekonominių kategorijų įkūnijimas, tam tikrų klasinių santykių ir interesų atstovai. Mano požiūris yra tas, kad į ekonominės visuomeninės formacijos vystymąsi aš žiūriu kaip į natūralų-istorinį procesą; todėl mano požiūriu, mažiau negu bet kuriuo kitu požiūriu, galima atskirą asmenį laikyti atsakingu už tas sąlygas, kurių produktas socialine prasme jis pasilieka, kad ir kaip jis subjektyviai būtų iškilęs viršum jų.
Politinės ekonomijos srityje laisvas mokslinis tyrinėjimas susiduria ne tiktai su tais priešais, su kuriais jis susiduria visose kitose srityse. Savotiškas politinės ekonomijos nagrinėjamos medžiagos pobūdis sukelia į kovą prieš laisvą mokslinį tyrinėjimą įnirtingiausias, žemiausias ir šlykščiausias žmogaus sielos aistras — privatinio intereso furijas. Pavyzdžiui, aukštoji anglikonų bažnyčia greičiau atleis už pasikėsinimą prieš 38 iš 39 jos tikėjimo straipsnių, negu už pasikėsinimą į jos piniginių pajamų. Mūsų laikais pats ateizmas yra culpa levis [lengva nuodėmė], palyginti su tradicinių nuosavybės santykių kritika. Tačiau ir čia pažanga neabejotina. Aš, pvz., nurodysiu pastarosiomis savaitėmis paskelbtą Mėlynąją knygą: «Correspondence with Her Majesty’s Missions Abroad, regarding Industrial Questions and Trades’ Unions». Anglijos karūnos atstovai užsienyje čia visai nedviprasmiškai pareiškia, kad Vokietijoje, Prancūzijoje,— žodžiu tariant, visose kultūringose Europos kontinento valstybėse,— radikalus esamųjų kapitalo ir darbo santykių pasikeitimas yra tiek pat juntamas ir toks pat neišvengiamas, kaip ir Anglijoje. Tuo pačiu metu anapus Atlanto vandenyno ponas Ueidas, Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstybių viceprezidentas, viešame mitinge pareiškė: panaikinus vergovę, į dienotvarkę iškyla radikalus kapitalo santykių ir žemės nuosavybės santykių pakeitimas. Tokie yra laiko ženklai, kurių nepaslėpsi nuo akių nei po purpuro mantija, nei po juodu abitu. Žinoma, tie ženklai nereiškia, kad rytoj įvyks stebuklas. Tačiau jie rodo, kad jau pačios viešpataujančiosios klasės pradeda justi, jog dabartinė visuomenė — ne kietas kristalas, bet kintamas ir nuolat besikeičiąs organizmas.
Antrasis šio veikalo tomas bus skirtas kapitalo cirkuliacijos procesui (II knyga) ir kapitalistiniam procesui kaip visumai (III knyga), baigiamasis, trečiasis tomas (IV knyga) — ekonominių teorijų istorijai.
Aš džiaugsiuosi kiekvienu mokslinės kritikos nurodymu. O dėl prietarų vadinamosios viešosios nuomonės, kuriai aš niekuomet nesu daręs nuolaidų, tai mano devizas, kaip ir anksčiau, tebėra didžiojo florencijiečio žodžiai:
Segui il tuo corso, e lascia dir le genti! [Eik savo keliu, ir tegu žmonės sau šneka!]
Karlas Marksas
Londonas, 1867 m. liepos 25 d.
(1)Tai atrodė tuo labiau reikalinga, kad esminių nesusipratimų yra net tame prieš Šulcę-Deličą nukreipto F. Lasalio veikalo skyriuje, kur, kaip pareiškia autorius, pateikiama mano tyrinėjimo šiuo klausimu «dvasinė kvintesencija». Ta proga pasakytina: jei F. Lasalis visus bendruosius teorinius savo ekonominių veikalų teiginius, pvz., apie istorinį kapitalo pobūdį, apie ryšį tarp gamybinių santykių ir gamybos būdo ir t. t. ir t. t., beveik pažodžiui, net ir mano sukurtąją terminologiją, pasisavino iš mano veikalų, dargi nenurodydamas šaltinio,— tatai, žinoma, buvo padaryta propagandos sumetimais. Savaime suprantama, aš nekalbu apie atskiras jo teorijos detales ir jos praktinį taikymą, su kuo aš neturiu nieko bendro.