Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Pirmiausia aš turiu pirmojo leidimo skaitytojams nurodyti pakeitimus, padarytus antrajame leidime. Į akis krinta aiškesnis knygos suskirstymas. Papildomos pastabos visur pažymėtos kaip antrojo leidimo pastabos. Kai dėl paties teksto, tai svarbiausia yra štai kas:
I skirsnio 1-sis poskyris — su didesniu moksliniu griežtumu išvesta vertė iš analizės lygčių, kuriomis reiškiasi kiekviena mainomoji vertė, taip pat ryškiai išdėstytas pirmajame leidime tik paliestas sąryšis tarp vertės substancijos ir jos dydžio nustatymo visuomeniškai būtinu darbo laiku. I skirsnio 3-sis poskyris («Vertės forma») visiškai perdirbtas: tai buvo reikalinga jau dėl to, kad pirmajame leidime išdėstymas buvo pateiktas du kartus. Šia proga galiu pasakyti, kad tai dukart išdėstyti mane paskatino mano draugas dr. L. Kugelmanas iš Hanoverio. Aš jį aplankiau 1867 m. pavasarį, kai iš Hamburgo atėjo pirmieji bandomieji atspaudai, ir jis mane įtikino, kad daugumai skaitytojų reikia papildomo, didaktiškesnio vertės formos išaiškinimo. — Paskutinis pirmojo skirsnio poskyris: «Prekinis fetišizmas ir t. t.» yra žymia dalimi pakeistas. III skirsnio 1-sis poskyris («Verčių matas») kruopščiai peržiūrėtas, nes šis poskyris pirmajame leidime buvo parašytas nerūpestingai,— skaitytojams buvo nurodomas išdėstymas, kuris jau pateiktas veikale «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», Berlin 1859. Žymiai perdirbtas VII skirsnis, ypač antroji dalis.
Būtų bergždžias darbas nurodyti visus dalinius, dažnai grynai stilistinius teksto pakeitimus. Jų yra visoje knygoje. Tačiau, peržiūrėdamas Paryžiuje išeinantį prancūziškąjį vertimą, aš dabar įsitikinu, kad kai kurias vokiškojo originalo dalis vietomis reikėtų gerokai perdirbti, vietomis stilistiniu atžvilgiu žymiai pataisyti, taip pat kruopščiai pašalinti atsitiktines klaidas. Bet tam aš neturėjau laiko, nes tik 1871 m. rudenį, būdamas užsiėmęs kitais neatidėtinais darbais, gavau pranešimą, kad knyga išparduota ir antrojo leidimo spausdinimas turi prasidėti jau 1872 m. sausio mėn.
Supratimas, kurio greit susilaukė «Kapitalas» plačiuosiuose Vokietijos darbininkų klasės sluoksniuose,— yra geriausias atlyginimas už mano darbą. Ponas Majeris, Vienos fabrikantas, žmogus, kuris ekonominiais klausimais laikosi buržuazinio požiūrio, vienoje brošiūroje, pasirodžiusioje prancūzų-prūsų karo metu, išdėstė visiškai teisingą mintį, kad įžymus gabumas teoriškai mąstyti, kuris buvo laikomas paveldimu vokiečių turtu, visiškai išnyko vadinamųjų išmokslintųjų klasių tarpe, bet užtat iš naujo atgyja Vokietijos darbininkų klasėje.
Vokietijoje politinė ekonomija iki šio laiko buvo užsieninis mokslas. Gustavas fon Giulichas savo knygoje «Geschichtliche Darstellung des Handels, der Gewerbe etc.», būtent dviejuose pirmuosiuose šio veikalo tomuose, išėjusiuose 1830 metais, žymia dalimi jau išaiškino tas istorines sąlygas, kurios trukdė pas mus vystytis kapitalistiniam gamybos būdui, vadinasi, ir formuotis šiuolaikinei buržuazinei visuomenei. Taigi, nebuvo gyvybingos dirvos politinei ekonomijai. Pastaroji buvo įvežama iš Anglijos ir Prancūzijos kaip gatava prekė; vokiškieji politinės ekonomijos profesoriai liko mokiniais. Teorinė svetimos tikrovės išraiška jų rankose virto rinkiniu dogmų, kurias jie aiškino juos supančio smulkiaburžuazinio pasaulio dvasia, t. y. aiškino neteisingai. Negalėdami visiškai nuslopinti savo mokslinio bejėgiškumo jausmo ir nemalonaus supratimo, kad tenka būti mokytojais iš tikrųjų jiems svetimoje sferoje, jie pasistengė prisidengti išoriniu literatūrinio-istorinio mokslingumo gausumu arba skolinimusi visiškai pašalinės medžiagos iš vadinamųjų kameralinių mokslų,— iš to kratinio įvairiausių žinių, kurių skaistyklos ugnį turi praeiti kiekvienas vilčių kupinas kandidatas į vokiškuosius biurokratus.
Nuo 1848 m. kapitalistinė gamyba sparčiai išsivystė Vokietijoje ir šiuo metu jau pergyvena savo spekuliacinio suklestėjimo karštligę. Bet mūsų mokslininkams profesionalams likimas tebėra nemaloningas. Kol jie galėjo bešališkai domėtis politine ekonomija, Vokietijos tikrovėje nebuvo šiuolaikinių ekonominių santykių. O kai šitie santykiai atsirado, tatai įvyko tokiomis sąlygomis, kurios nebeleidžia bešališkai juos tyrinėti buržuazinio akiračio rėmuose. Kadangi politinė ekonomija yra buržuazinė, t. y. kadangi ji į kapitalistinę santvarką žiūri ne kaip į istoriškai laikiną išsivystymo pakopą, bet, atvirkščiai, kaip į absoliutinę ir galutinę visuomeninės gamybos formą, ji gali likti mokslinė tiktai tol, kol klasių kova yra paslėptinėje būklėje arba pasirodo tik pavieniais pasireiškimais.
Paimkime Angliją. Jos klasikinė politinė ekonomija priklauso neišsivysčiusios klasių kovos laikotarpiui. Paskutinis didysis anglų klasikinės politinės ekonomijos atstovas, Rikardo, galų gale sąmoningai paima savo tyrinėjimo pradiniu tašku klasinių interesų, darbo užmokesčio ir pelno, pelno ir žemės rentos priešingumą, naiviai laikydamas šį priešingumą natūraliniu visuomeninio gyvenimo dėsniu. Bet tuo buržuazinis politinės ekonomijos mokslas pasiekė savo kraštutinę ribą. Dar Rikardo gyvam esant ir priešingai jam pasirodė buržuazinės politinės ekonomijos kritika Sismondžio asmenyje(1).
Sekančiam laikotarpiui, nuo 1820 iki 1830 metų, Anglijoje yra būdingas mokslinis pagyvėjimas politinės ekonomijos srityje. Tai buvo Rikardo teorijos vulgarizavimo ir paplitimo laikotarpis ir tuo pačiu metu jos kovos su senąja mokykla laikotarpis. Vyko puikūs turnyrai. Tai, kas tuo metu ekonomistų buvo atlikta, yra mažai žinoma Europos kontinente, nes polemika daugiausia yra išsklaidyta žurnalų straipsniuose, atsitiktinėse brošiūrose ir pamfletuose. To meto aplinkybės paaiškina bešališką tos polemikos pobūdį, nors, kaip išimtis, Rikardo teorija jau tuomet buvo panaudojama kaip įrankis buržuaziniam ūkiui pulti. Iš vienos pusės, pati stambioji pramonė buvo ką tik išėjusi iš vystyklų; tai matyti jau iš tos aplinkybės, kad tiktai 1825 metų krize prasideda periodinės jos šiuolaikinio gyvenimo apytakos. Iš antros pusės, klasinė kova tarp kapitalo ir darbo buvo nustumta į antraeilę vietą: politinėje srityje ją buvo nustelbusios rietenos tarp susitelkusių apie Šventąją sąjungą vyriausybių ir feodalų, iš vienos pusės, ir buržuazijos vadovaujamų liaudies masių — iš antros; ekonominėje srityje ją buvo nustelbę vaidai tarp pramoninio kapitalo ir aristokratinės žemėvaldos, kurie Prancūzijoje slėpėsi už smulkiosios ir stambiosios žemėvaldos interesų priešingumo, o Anglijoje nuo grūdų įstatymų išleidimo atvirai prasiverždavo. Šios epochos Anglijos politinės ekonomijos literatūra primena ekonominį audros ir veržimosi laikotarpį Prancūzijoje po dr. Kenės mirties, tačiau primena tik ta prasme, kuria bobų vasara primena pavasarį. 1830 metais kilo krizė, kuri viską iš karto nulėmė.
Buržuazija Prancūzijoje ir Anglijoje išsikovojo politinę valdžią. Pradedant nuo to momento klasių kova, praktinė ir teorinė, įgauna vis aiškiau išreikštas ir grėsmingesnes formas. Išmušė mokslinės buržuazinės ekonomijos mirties valanda. Dabar pasidarė svarbu ne tai, teisinga ar neteisinga yra viena ar kita teorema, bet tai, ar ji kapitalui naudinga ar žalinga, paranki ar neparanki, suderinama su policiniais sumetimais ar ne. Nesavanaudiškas tyrinėjimas užleidžia vietą samdomų rašeivų kautynėms, bešališkus mokslinius tyrinėjimus pakeičia nešvarios sąžinės ir piktų ketinimų apologetika. Beje, pretenzingi traktatukai, kuriuos leido Anti-Corn Law League [Lyga kovai prieš grūdų įstatymus] su fabrikantais Kobdenu ir Braitu priešakyje, vis dėlto savo polemika prieš žemvaldžių aristokratiją turėjo tam tikrą reikšmę, jei ne mokslinę, tai bent istorinę. Bet nuo sero Roberto Pilio laikų fritrederiniai įstatymai ištraukė iš vulgariosios ekonomijos ir šį paskutinį geluonį.
Kontinentinė 1848 metų revoliucija atsiliepė ir Anglijai. Žmonės, kurie vis dar pretendavo į mokslinę reikšmę ir nesitenkino viešpataujančiųjų klasių paprastų sofistų bei sikofantų vaidmeniu, stengėsi suderinti kapitalo politinę ekonomiją su proletariato reikalavimais, kurių jau nebebuvo galima ignoruoti. Iš čia tas lėkštas sinkretizmas, kurio geriausias atstovas yra Džonas Stiuartas Milis. Tai — «buržuazinės» politinės ekonomijos bankrotas, kurį meistriškai jau yra išaiškinęs savo «Politinės ekonomijos apybraižose pagal Milį» didysis rusų mokslininkas ir kritikas N. Černyševskis.
Taigi, Vokietijoje kapitalistinis gamybos būdas pribrendo tik tuo metu, kai Prancūzijoje ir Anglijoje jo antagonistinis pobūdis jau buvo išryškėjęs triukšminguose istoriniuose mūšiuose, kai Vokietijos proletariatas jau turėjo daug aiškesnę teorinę klasinę sąmonę, negu Vokietijos buržuazija. Taigi, vos tik atsirado sąlygos, kuriomis buržuazinis politinės ekonomijos mokslas atrodė esąs galimas, jis jau vėl pasidarė nebegalimas.
Tokiomis sąlygomis jo atstovai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni, išmintingi praktikai, pasipelnymo žmonės, susitelkė apie paviršutiniškiausio, todėl ir sėkmingiausio vulgariosios ekonominės apologetikos atstovo Bastijos vėliavą. Kiti, profesoriškai didžiuodamiesi savo mokslo vertingumu, pasekė Džonu Stiuartu Miliu, mėgindami sutaikinti tai, kas nesutaikinama. Vokiečiai buržuazinės politinės ekonomijos smukimo laikotarpiu, kaip ir klasikiniu jos laikotarpiu, liko tik užsienio mokiniai, pasekėjai ir gerbėjai, smulkūs stambių užsienio firmų prekių išnešiotojai.
Taigi, savitas Vokietijos visuomenės istorinis vystymasis pašalina čia bet kurią galimybę toliau originaliai vystyti «buržuazinę» politinę ekonomiją, bet nepašalina galimybės ją kritikuoti. Jei tokia kritika iš viso atstovauja kuriai nors klasei, tai ji gali atstovauti tik tai klasei, kurios istorinis pašaukimas yra įvykdyti perversmą kapitalistiniame gamybos būde ir galutinai panaikinti klases, t. y. ji gali atstovauti tik proletariatui.
Mokyti ir nemokyti Vokietijos buržuazijos atstovai iš pradžių mėgino nutylėti «Kapitalą», kaip jiems tai buvo pavykę mano ankstyvesniųjų veikalų atžvilgiu. Bet kai tik ši taktika jau nebeatitiko laiko aplinkybių, jie, dėdamiesi kritikuoją mano knygą, spausdino patarimus «buržuazinei sąžinei nuraminti», bet darbininkų spaudoje — žr., pvz., Jozefo Dicgeno straipsnius laikraštyje «Volksstaat» — sutiko puikius priešininkus, kuriems jie iki šios dienos nedavė atsakymo(2).
Puikus «Kapitalo» vertimas rusų kalba pasirodė 1872 m. pavasarį Peterburge. 3 000 egzempliorių leidimas šiuo metu yra jau beveik išpirktas. Dar 1871 metais p. N. Ziberis, politinės ekonomijos profesorius Kijevo universitete, savo veikale «Теория ценности и капитала Д. Рикардо» («D. Rikardo vertės ir kapitalo teorija») parodė, kad mano vertės, pinigų ir kapitalo teorija savo pagrindiniais bruožais yra būtinas tolesnis Smito — Rikardo mokymo išvystymas. Skaitant šią vertingą knygą, Vakarų Europos skaitytoją ypač stebina nuoseklus laikymasis grynai teorinio požiūrio.
«Kapitale» panaudotas metodas buvo blogai suprastas, kaip tai jau įrodo viena kitai prieštaraujančios jo charakteristikos.
Antai, Paryžiaus «Revue Positiviste» prikiša man, iš vienos pusės, tai, kad aš politinę ekonomiją nagrinėjąs metafiziškai, o iš antros pusės,— atspėkite, ką? — tai, kad aš apsiribojąs vien kritine dabarties analize, užuot rašęs receptus (kontinius?) ateities laboratorijai. Dėl kaltinimo metafiziškumu prof. Ziberis pastebi: «Kiek čia kalbama apie pačią teoriją, Markso metodas yra deduktyvinis visos anglų mokyklos metodas, ir tiek jo trūkumus, tiek ir teigiamybes turi taip pat geriausieji ekonomistai-teoretikai» [Н. Зибер: «Теория ценности и капитала Д. Рикардо», 170 psl.]. Ponas M. Blokas — «Les Théoriciens du Socialisme en Allemagne. Extrait du «Journal des Économistes», juillet et août 1872» — randa, kad mano metodas yra analitinis, ir tarp kita ko sako: «Šiuo veikalu p. Marksas įrodė, kad jis yra vienas iš įžymiausiųjų analitinių protų» [7 psl.]. Vokiečių recenzentai šaukia, suprantama, apie hegelinę sofistiką. Peterburgo «Вестник Европы» («Europos Žinynas») straipsnyje, skirtame išimtinai «Kapitalo» metodui (1872 m. gegužės numeris, 427—436 psl.), sako, kad mano tyrinėjimo metodas yra griežtai realistinis, o dėstymo metodas, deja, vokiškai dialektinis. Jis rašo: «Pažiūrėti, sprendžiant iš išviršinės dėstymo formos, Marksas yra didelis filosofas idealistas ir būtent «vokiškąja», t. y. blogąja šio žodžio prasme. O iš tikrųjų jis yra nepalyginti didesnis realistas, negu visi jo pirmtakai ekonominės kritikos srityje… Idealistu jokiu būdu negalima jo pavadinti». Aš negaliu geriau atsakyti p. autoriui, kaip keliomis ištraukomis iš jo paties kritikos; be to, šios ištraukos gali būti įdomios kai kuriems mano skaitytojams, nesuprantantiems rusiškojo originalo.
Pateikęs citatą iš mano pratarmės veikalui «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», Berlin 1859, IV—VII psl., kur aš esu išdėstęs materialistinį savo metodo pagrindą, autorius toliau rašo:
«Marksui viena tėra svarbu: susekti dėsnį tų reiškinių, kuriuos jis tyrinėja. Ir svarbus jam ne vien tiktai dėsnis, kuris juos valdo, kol jie turi tam tikrą formą ir kol jie taip santykiauja tarpusavyje, kaip kad matome šiuo metu. Jam, be to, dar svarbus jų kitimo, jų vystymosi, t. y. perėjimo iš vienos formos į kitą, iš vienos tarpusavio santykių sistemos į kitą, dėsnis. O atradęs šį dėsnį, jis smulkiau nagrinėja padarinius, kuriais šis dėsnis reiškiasi visuomenės gyvenime… Sutinkamai su tuo Marksui terūpi viena: tiksliu moksliniu tyrinėjimu įrodyti tam tikrų visuomeninių santykių sistemų būtinumą ir kiek galint teisingiau konstatuoti faktus, kurie jam yra išeities ir atramos taškai. Jam visiškai pakanka, jeigu jis, įrodinėdamas dabartinės santvarkos būtinumą, kartu įrodo būtinumą ir kitos santvarkos, į kurią neišvengiamai turi pereiti pirmoji, vis tiek, ar žmonės tuo tiki ar netiki, ar jie tai suvokia ar nesuvokia. Marksas į visuomeninį judėjimą žiūri kaip į natūralų-istorinį procesą, valdomą dėsnių, ne tiktai nepriklausančių nuo žmonių valios, sąmonės ir ketinimų, bet, priešingai, nulemiančių jų valią, sąmonę ir ketinimus… Jeigu sąmoningasis elementas kultūros istorijoje vaidina tokį priklausomą vaidmenį, tai savaime suprantama, kad kritika, kurios objektas yra pati kultūra, visų mažiausiai gali remtis kuria nors sąmonės forma arba kuria nors jos išdava. T. y. ne idėja, o vien tiktai išorinis reiškinys gali jai būti išeities taškas. Kritikos dalykas bus lyginti, gretinti ir tikrinti faktą ne su idėja, bet su kitu faktu. Jai svarbu tiktai, kad abu faktai būtų kiek galint tiksliau ištirti ir kad jie tikrai būtų, vienas antro atžvilgiu, įvairūs vystymosi momentai, be to, dar svarbu, kad ne mažiau tiksliai būtų ištirta visa tam tikrų būvių eilė, jų nuoseklumas ir sąryšis tarp įvairių vystymosi pakopų… Kai kuriems skaitytojams čia gali kilti ir toks klausimas… juk bendrieji ekonominio gyvenimo dėsniai yra tie patys, vis tiek, ar jie taikomi dabarties ar praeities gyvenimui? Bet kaip tik tai Marksas neigia. Tokių bendrų dėsnių jis nepripažįsta… Jo nuomone, priešingai, kiekvienas istorijos laikotarpis turi savo dėsnius… Bet kai tik gyvenimas užbaigė vieną išsivystymo laikotarpį, išėjo iš vienos stadijos ir įžengė į kitą, jį pradeda valdyti jau kiti dėsniai. Žodžiu tariant, ekonominis gyvenimas šiuo atveju mums pateikia reiškinį, visiškai panašų į tą, kurį mes matome kitose biologinių reiškinių srityse… Atidi šio (ekonominio) gyvenimo vidinės santvarkos ir jo reiškinių veiksmingos būklės ypatybių analizė ne kartą įtikino daugelį tyrinėtojų, jau nuo keturiasdešimtųjų metų, kad ta senųjų ekonomistų pažiūra į ekonominio dėsnio prigimtį, jog pastarasis esąs tos pačios rūšies kaip fizikos ir chemijos dėsniai, yra neteisinga… Gilesnė reiškinių analizė parodė, kad socialiniai organizmai vienas nuo kito skiriasi ne mažiau, kaip botaniniai ir zoologiniai organizmai… Todėl tas pats reiškinys, dėl šių organizmų struktūros skirtingumo, jų organų įvairiarūšiškumo, skirtingų sąlygų, kuriose šiems organams tenka funkcionuoti ir t. t., gali įvairiose išsivystymo pakopose… priklausyti nuo visiškai skirtingų dėsnių. Marksas, pvz., atsisako pripažinti, kad gyventojų skaičiaus dėsnis yra tas pats visada ir visur, visiems laikams ir visoms vietoms. Jis, priešingai, teigia, kad kiekvienas išsivystymo laipsnis turi savąjį gyventojų skaičiaus dėsnį… Tai, kas vyksta ekonominiame gyvenime, priklauso nuo ekonominių jėgų gamybinio pajėgumo laipsnio… Esant skirtingam gamybiniam pajėgumui, ir jo padariniai bus skirtingi, o su jais kartu ir dėsniai, kurie juos valdo. Tuo būdu užsibrėžęs tikslą — ištirti ir išaiškinti kapitalistinę ūkio santvarką, Marksas tiktai griežtai moksliškai suformulavo tikslą, kurį turi turėti kiekvienas tikslus ekonominio gyvenimo tyrinėjimas… Jo mokslinę vertę sudaro išaiškinimas tų specifinių dėsnių, kurie valdo atitinkamo socialinio organizmo atsiradimą, gyvavimą, vystymąsi, mirtį ir jo pasikeitimą kitu, aukštesniu. Ir šią vertę Markso knyga iš tikrųjų turi».
Autorius, taip vykusiai apibrėžęs tai, ką jis vadina mano tikruoju metodu, ir taip palankiai pažiūrėjęs į mano paties šio metodo taikymo būdus, tuo pačiu apibrėžė ne ką kita, kaip dialektinį metodą.
Žinoma, dėstymo būdas formaliai negali nesiskirti nuo tyrinėjimo būdo. Tyrinėjimas turi detaliai įsisavinti medžiagą, išanalizuoti įvairias jos vystymosi formas, ištirti jų vidinį sąryšį. Tiktai po to, kai šis darbas baigtas, gali būti kaip reikiant pavaizduotas tikrasis judėjimas. Jei tai pavyko ir medžiagos gyvenimas buvo idealiai atvaizduotas, tai gali atrodyti, kad prieš mus yra apriorinė konstrukcija.
Mano dialektinis metodas ne tiktai iš pagrindų skiriasi nuo hegelinio, bet yra tiesioginė jo priešybė. Hegeliui mąstymo procesas, kurį jis, pavadinęs idėja, paverčia net savarankišku subjektu, yra demiurgas [kūrėjas, sutvėrėjas] tikrovės, kuri yra vien jo išviršinis pasireiškimas. O man, atvirkščiai, idealybė yra ne kas kita, kaip materialybė, perkelta į žmogaus galvą ir joje pertvarkyta.
Mistifikuojančią Hegelio dialektikos pusę aš sukritikavau beveik prieš 30 metų, tuo metu, kai ji dar tebebuvo madoje. Bet kaip tik tada, kai aš ruošiau pirmąjį «Kapitalo» tomą, rėksmingi, pretenzingi ir riboti epigonai, kurie dabar duoda toną apsišvietusioje Vokietijoje, įsisavino manierą tretiruoti Hegelį, kaip Lesingo laikais šaunusis Mozė Mendelsonas tretiravo Spinozą, būtent — kaip «negyvą šunį». Dėl to aš atvirai pasisakiau esąs šio didžiojo mąstytojo mokinys ir skirsnyje apie vertės teoriją vietomis net koketavau Hegeliui būdinga kalba. Mistifikacija, kurią patyrė dialektika Hegelio rankose, anaiptol nesukliudė tam, kad kaip tik jis pirmasis davė išbaigtą ir sąmoningą jos bendrųjų judėjimo formų vaizdą. Hegelio dialektika stovi ant galvos. Reikia ją pastatyti ant kojų, kad po mistiniu apvalkalu būtų galima atskleisti racionalųjį grūdą.
Savo mistifikuota forma dialektika pasidarė vokiška mada, nes atrodė, kad ji garbinanti esamąją padėtį. Savo racionaliu pavidalu dialektika sukelia buržuazijai ir jos ideologams-doktrinieriams tik apmaudą ir siaubą, nes į pozityvų dabarties supratimą ji tuo pačiu metu įjungia ir jos neigimo, jos būtino žlugimo supratimą, kiekvieną susidariusią formą ji nagrinėja judėjime, vadinasi, taip pat ir iš jos laikinumo pusės, ji niekam nenusilenkia ir pačia savo esme yra kritinė ir revoliucinė.
Pilną prieštaravimų kapitalistinės visuomenės judėjimą praktiškas buržua apčiuopiamiausiai pajunta šiuolaikinės pramonės išeinamo periodinio ciklo svyravimuose, kurių apogėjus yra visuotinė krizė. Krizė vėl artėja, nors ji dar tebėra savo parengiamosiose stadijose, ir dėl savo veikimo srities visapusiškumo, dėl savo veikimo intensyvumo ji įkals dialektiką net į naujos šventosios prūsiškosios Vokietijos imperijos iškilėlių galvas.
Karlas Marksas
Londonas, 1873 m. sausio 24 d.
(1)Žr. mano veikalą «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 39 psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 47, 48 psl.].
(2)Ištižę vokiečių vulgariosios ekonomijos plepiai plūsta mano veikalo stilių ir išdėstymo būdą. Apie literatūrinius «Kapitalo» trūkumus aš galiu spręsti geriau, negu bet kas kitas. Vis dėlto šių ponų ir jų publikos malonumui ir jiems pamokyti aš pacituosiu anglų ir rusų nuomonę. Mano pažiūroms visiškai priešiškas «Saturday Review» savo straipsnelyje ryšium su pirmuoju vokišku leidimu rašo: «Išdėstymas net sausiausiems ekonominiams klausimams teikia savotišką žavumą (charm)», «С.-Петербургские Ведомости» («S. Peterburgo Žinios») 1872 m. balandžio 20 d. numeryje tarp kita ko pastebi: «Jo veikalo išdėstymas (išskyrus kai kurias perdaug specialias detales) pasižymi aiškumu, populiarumu ir, nepaisant dalyko aukšto moksliškumo, nepaprastu gyvumu. Šiuo atžvilgiu autorius… toli gražu nėra panašus į daugumą vokiečių mokslininkų, kurie… savo veikalus rašo tokia miglota ir sausa kalba, nuo kurios paprastiems mirtingiesiems braška galva». Šiuolaikinės vokiečių nacionalinės-liberalinės profesorinės literatūros skaitytojams braška ne galva, o visai kas kita.