Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Marksui nebuvo lemta pačiam paruošti spaudai šį trečiąjį leidimą. Galingas mąstytojas, prieš kurio didingumą šiuo metu lenkiasi net jo priešininkai, mirė 1883 m. kovo 14 d.
Man, Markso asmenyje praradusiam žmogų, su kuriuo mane siejo glaudžiausia keturiasdešimties metų draugystė, geriausią draugą, kuriam aš turiu būti dėkingas daugiau, negu tai galima išreikšti žodžiais,— man dabar tenka pareiga išleisti tiek šį trečiąjį pirmojo tomo leidimą, tiek ir antrąjį tomą, kurį Marksas yra palikęs rankraščio pavidalu. Apie tai, kaip aš atlikau šios pareigos pirmąją dalį, aš čia ir atsiskaitau skaitytojui.
Iš pradžių Marksas buvo numatęs perdirbti didesnę pirmojo tomo teksto dalį, aiškiau suformuluoti kai kuriuos teorinius teiginius, prijungti prie jų naujus, papildyti istorinę ir statistinę medžiagą naujausiais šių laikų duomenimis. Liga ir reikalas atlikti galutinę antrojo tomo redakciją privertė jį nuo to atsisakyti. Teko pakeisti vien tai, kas būtiniausia, padaryti tik tuos papildymus, kurie jau buvo per tą laiką išėjusiame prancūziškajame leidime («Le Capital», par Karl Marx, Paris, Lachâtre, 1873).
Po Markso mirties likusių knygų tarpe buvo surastas vokiškas «Kapitalo» egzempliorius, kurio atskirose vietose yra taisymų ir nurodymų į prancūziškąjį leidimą; taip pat atsirado prancūziškas egzempliorius, kuriame Marksas buvo tiksliai sužymėjęs vietas, panaudotinas naujame leidime. Šie pakeitimai ir papildymai, išskyrus nedaugelį išimčių, liečia tik paskutinę knygos dalį, skyrių «Kapitalo kaupimo procesas». Šio skyriaus tekstas lig šiol buvo mažiausiai keičiamas, palyginti su pirminiais knygos metmenimis, o pirmesnieji jos skyriai buvo nuodugniai perdirbti. Dėl to stilius čia buvo gyvesnis, vientisesnis, bet kartu su tuo mažiau apdorotas, pasitaikydavo anglicizmų, neaiškių vietų, išdėstyme kai kur buvo spragų, o atskiri svarbūs momentai tebuvo prabėgomis nužymėti.
Kai dėl stiliaus, tai Marksas pats kruopščiai peržiūrėjo ir ištaisė kai kuriuos poskyrius ir tuo pačiu, taip pat ir gausiais žodiniais nurodymais, davė man kriterijų, kiek reikia šalinti angliškus techninius posakius bei kitus anglicizmus. Intarpus ir papildymus Marksas, veikiausiai, dar būtų perdirbęs, pakeisdamas sklandžią prancūzų kalbą sava, glausta vokiečių kalba. Aš turėjau pasitenkinti paprastu jų perkėlimu į atitinkamas knygos vietas, tik stengdamasis, kad jie kiek galint derintųsi su pagrindiniu tekstu.
Taigi, šiame trečiajame leidime aš nesu pakeitęs nė vieno žodžio, dėl kurio aš nebuvau visiškai tikras, kad jį būtų pakeitęs ir pats autorius. Žinoma, man nė į galvą nebuvo atėję įvesti į «Kapitalą» tą paplitusį žargoną, kuriuo kalba vokiečių ekonomistai,— tą nesąmone, pagal kurią, pvz., darbdaviu [Arbeitgeber] vadinamas tas, kuris už grynus pinigus gauna svetimą darbą, o darbgaviu [Arbeitnehmer] — tas, iš kurio už užmokestį atimamas jo darbas. Prancūzai kasdieniniame gyvenime taip pat vartoja žodį «travail» «darbo» prasme. Bet, žinoma, prancūzai laikytų pamišėliu tokį ekonomistą, kuris sumanytų pavadinti kapitalistą donneur de travail [darbdavys], o darbininką — receveur de travail [darbgavys].
Lygiai taip pat aš laikiau neleistinu knygoje visur vartojamus angliškuosius pinigų, mato ir svorio vienetus pakeisti naujais vokiškaisiais jų ekvivalentais. Kai pasirodė «Kapitalo» pirmasis leidimas, įvairių mato ir svorio vienetų Vokietijoje buvo beveik tiek, kiek metuose yra dienų; be to, buvo dvi markių rūšys (imperinė markė tuomet teegzistavo tik ją 30-jų metų gale išradusio Zetberio galvoje), dvi guldenų rūšys ir mažiausia trys talerių rūšys, kurių viena sudarė «naujuosius du trečdalius». Gamtos moksle viešpatavo metriniai, pasaulinėje rinkoje — angliškieji mato ir svorio vienetai. Tokiomis sąlygomis naudojimasis angliškaisiais matavimo vienetais buvo visiškai natūralus knygoje, kuri savo faktinius duomenis turėjo imti beveik vien tik iš Anglijos pramoninių santykių srities. Šie pastarieji sumetimai tebegalioja ir iki šio laiko, tuo labiau, kad atitinkami santykiai pasaulinėje rinkoje beveik nepasikeitė ir kaip tik svarbiausiose pramonės šakose — geležies ir medvilnės pramonėje — ir dabar beveik išimtinai tebeviešpatauja angliškieji mato ir svorio vienetai.
Baigiant keletas žodžių apie Markso naudotą citavimo metodą, kuris ne visai buvo suprastas. Kai reikalas liečia grynai faktinį duomenų išdėstymą ir aprašymus, citatos, pvz., iš angliškųjų Mėlynųjų knygų, yra, savaime suprantama, paprastas pasirėmimas dokumentais. Kitaip yra, kai cituojamos teorinės kitų ekonomistų pažiūros. Čia citata teturi nustatyti, kur, kada ir kieno buvo pirmą kartą aiškiai išdėstyta viena ar kita vystymosi eigoje atsiradusi ekonominė mintis. Be to, čia norima nurodyti tik viena: kad atitinkama ekonominė pažiūra turi reikšmės mokslo istorijai, kad ji sudaro daugiau ar mažiau adekvatinę ekonominių savo meto sąlygų teorinę išraišką. Čia visiškai nekalbama apie tai, ar atitinkama pažiūra autoriaus požiūriu turi absoliutinę ar santykinę reikšmę, ar ji teturi jam tik istorinę reikšmę. Taigi, šios citatos sudaro tik nenutrūkstamą, iš ekonomikos mokslo istorijos pasiskolintą teksto komentarą ir nustato atskirų, svarbiausiųjų ekonominės teorijos laimėjimų datas ir autorius. Ir toks darbas buvo labai reikalingas moksle, kurio istorikai lig šiol tepasižymėjo tendencingu, beveik karjeristiniu nemokšiškumu. Dabar bus galima taip pat suprasti, kodėl Marksas, sutinkamai su antrojo leidimo pabaigos žodžiu, tik labai retai cituoja vokiečių ekonomistus.
Aš tikiuosi, kad antrąjį tomą pavyks išleisti 1884 metais.
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1883 m. lapkričio 7 d.