Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Nėra reikalo įrodinėti, kad «Kapitalo» išleidimas anglų kalba yra reikalingas. Veikiau atvirkščiai, reikėtų laukti paaiškinimų, kodėl šis angliškasis leidimas buvo lig šiol atidedamas, nors šioje knygoje vystomos teorijos tiek Anglijos, tiek ir Amerikos periodinėje spaudoje ir einamojoje literatūroje jau keleri metai yra nuolat svarstomos, puolamos ir ginamos, aiškinamos ir iškraipomos.
Kai netrukus po «Kapitalo» autoriaus mirties 1883 metais pasidarė aišku, kad šio veikalo išleidimas anglų kalba yra iš tikrųjų reikalingas, misteris Semiuelis Muras — senas Markso ir šių eilučių autoriaus draugas, kuris su šia knyga susipažinęs, gal būt, geriau negu bet kas kitas,— sutiko atlikti jos vertimą, kurį siekė paskelbti literatūriniai Markso testamento vykdytojai. Iš savo pusės, aš turėjau sulyginti rankraštį su originalu ir padaryti tokius pakeitimus, kuriuos laikysiu reikalingais. Tačiau kada paaiškėjo, kad profesiniai misterio Muro užsiėmimai trukdo jam užbaigti vertimą taip greitai, kaip mes visi to norėjome, mes mielai priėmėme dr. Evelingo pasisiūlymą atlikti dalį darbo. Kartu misis Eveling, jauniausioji Markso duktė, pasisiūlė sutikrinti citatas ir atkurti originalų tekstą gausių ištraukų, kurias Marksas buvo paėmęs iš anglų autorių bei Mėlynųjų knygų ir išvertęs į vokiečių kalbą. Šį darbą ji atliko pilnutinai, išskyrus nedaugelį neišvengiamų išimčių.
Dr. Evelingas yra išvertęs šias knygos dalis: 1) X skirsnį (Darbo diena) ir XI skirsnį (Pridedamosios vertės norma ir masė); 2) VI skyrių (Darbo užmokestis, XIX—XXII skirsniai); 3) nuo XXIV skirsnio 4-jo paragrafo (Aplinkybės, apsprendžiančios kaupimo dydį ir t. t.) iki knygos pabaigos, įskaitant čia paskutinę XXIV skirsnio dalį, XXV skirsnį ir visą VIII skyrių (XXVI-XXXIII skirsniai); 4) abi autoriaus pratarmes[A]. Visą likusią knygos dalį išvertė misteris Muras. Taigi, kiekvienas iš vertėjų atsako tik už savo dalį darbo, o bendra atsakomybė už visą darbą tenka man.
Viso mūsų darbo pagrindu padėtą trečiąjį vokišką leidimą aš paruošiau 1883 metais, pasinaudodamas autoriaus paliktais užrašais, kur nurodyta, kurios antrojo leidimo vietos turi būti pakeistos pažymėtomis vietomis iš 1873 metais paskelbto prancūziškojo teksto(1). Antrojo leidimo tekste tokiu būdu atsiradę pakeitimai, aplamai imant, sutampa su tais pakeitimais, kuriuos pats Marksas yra nužymėjęs eilėje savo ranka surašytų nurodymų angliškajam vertimui, numatytam maždaug prieš dešimt metų išleisti Amerikoje, bet neįvykdytam svarbiausia dėl to, kad nebuvo visiškai tinkamo vertėjo. Rankraštį, kuriame buvo šie nurodymai, mūsų žiniai perdavė mūsų senas draugas p. F. A. Zorgė iš Hobokeno, Niudžersi valstijos. Jame nužymėta dar keletas papildomų intarpų iš prancūziškojo leidimo; bet kadangi šis rankraštis yra daugeliu metų senesnis negu paskutiniai nurodymai trečiajam vokiškam leidimui, aš tariausi turįs teisę pasinaudoti juo tik atskirais atvejais ir ypač tada, kai jis mums padėdavo įveikti tam tikrus sunkumus. Daugumoje sunkių vietų prancūziškasis tekstas taip pat buvo mums nurodymas, ką pats autorius buvo pasiryžęs paaukoti, kai verčiant kas nors iš pilnutinai reikšmingo originalo teksto turėjo būti paaukota.
Tačiau yra vienas sunkumas, nuo kurio mes negalėjome apsaugoti skaitytojo. Tai — kai kurių terminų vartojimas kitokia prasme, negu kad jie vartojami ne tiktai kasdieniniame gyvenime, bet ir įprastinėje politinėje ekonomijoje. Bet tai buvo neišvengiama. Kiekvienas naujas tam tikro mokslo požiūris sukelia revoliuciją to mokslo specialioje terminologijoje. Geriausiai tai parodo chemija, kur visa terminologija iš pagrindų keičiasi maždaug kas dvidešimt metų; joje vargu ar galima rasti bent vieną organinį junginį, kuris nebūtų turėjęs daugybės įvairiausių pavadinimų. Politinė ekonomija komercinio ir pramoninio gyvenimo terminus paprastai imdavo tokius, kokie jie buvo, ir jais operuodavo, visiškai nepastebėdama, kad ji tuo pačiu apriboja save siauru šiais terminais išreiškiamų sąvokų ratu. Pavyzdžiui, klasikinė politinė ekonomija aiškiai žinojo, kad pelnas ir renta tėra tik sudėtinės dalys, tik dalys tos neapmokėtos produkto dalies, kurią darbininkas turi atiduoti savo įmonininkui (nes įmonininkas pirmasis ją pasisavina, nors nėra paskutinis, vienintelis jos savininkas). Tačiau net klasikinė politinė ekonomija neišeidavo už bendrai priimtų pažiūrų į pelną ir rentą ribų, niekad netyrinėjo šios neapmokėtosios produkto dalies (kurią Marksas pavadino pridedamuoju produktu) ištisai, kaip visumos. Todėl ji niekad nepasiekdavo aiškaus supratimo jos kilmės, jos prigimties ir dėsnių, reguliuojančių vėlesnį jos vertės paskirstymą. Lygiai taip pat visa gamyba, išskyrus žemės ūkį ir amatus, be jokio skirtumo apimama manufaktūros terminu. Tuo pačiu nusitrina skirtumas tarp dviejų stambių ir iš esmės skirtingų ekonominės istorijos laikotarpių: tikrąja to žodžio prasme manufaktūros, besiremiančios rankinio darbo pasidalijimu, laikotarpio ir šiuolaikinės pramonės, besiremiančios mašinų naudojimu, laikotarpio. Todėl savaime suprantama, kad teorija, žiūrinti į šiuolaikinę kapitalistinę gamybą tik kaip į laikiną žmonijos ekonominės istorijos stadiją, turi vartoti terminus, skirtingus nuo tų terminų, kuriuos yra įpratę vartoti autoriai, žiūrintieji į šią gamybos formą kaip į amžiną ir galutinę.
Bus ne pro šalį tarti keletą žodžių apie autoriaus naudojamą citavimo metodą. Daugumoje atvejų citatos jam yra, kaip įprasta, dokumentiniai įrodymai tekste padarytiems teigimams paremti. Tačiau daugeliu atvejų ekonomistų veikalų ištraukos cituojamos, norint parodyti, kada, kur ir kieno buvo pirmą kartą aiškiai išdėstytas tam tikras teiginys. Tai daroma tais atvejais, kai cituojamas teiginys yra svarbus kaip daugiau ar mažiau adekvatinė išraiška visuomeninės gamybos ir mainų sąlygų, kurios viešpatavo tam tikru metu. Ir tuomet citata pateikiama visiškai nepriklausomai nuo to, ar išdėstomas teiginys sutampa su paties Markso nuomone arba, kitais žodžiais tariant, ar jis turi bendrą reikšmę. Tuo būdu šios citatos papildo tekstą lydimuoju, iš mokslo istorijos paimtu komentaru.
Mūsų vertimas apima tik pirmąją šio veikalo knygą. Bet ši pirmoji knyga yra žymia dalimi išbaigta visuma ir dvidešimt metų galiojo kaip savarankiškas veikalas. 1885 metais mano išleista Vokietijoje antroji knyga yra neabejotinai nepilna be trečiosios knygos, kuri gali būti išspausdinta ne anksčiau kaip 1887 m. pabaigoje. Kai iš spaudos išeis trečiosios knygos vokiškasis originalas, tada bus laikas pagalvoti apie abiejų knygų angliškojo leidimo paruošimą.
Kontinente «Kapitalas» dažnai vadinamas «darbininkų klasės biblija». Niekas iš tų, kurie pažįsta darbininkų judėjimą, neims neigti, kad šiame veikale padarytos išvados diena iš dienos vis daugiau tampa pagrindiniais didžiojo darbininkų klasės judėjimo principais ne tiktai Vokietijoje ir Šveicarijoje, bet ir Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Amerikoje ir net Italijoje ir Ispanijoje; kad darbininkų klasė visur šias išvadas vis daugiau pripažįsta tiksliausia savo padėties ir savo lūkesčių išraiška. Pagaliau ir Anglijoje kaip tik šiuo metu Markso teorijos daro didžiulę įtaką socialistiniam judėjimui, kuris «apsišvietusių» žmonių tarpe ne mažiau plinta, negu darbininkų klasės eilėse.
Bet tai dar ne viskas. Sparčiai artėja tas laikas, kai nuodugnus Anglijos ekonominės padėties tyrinėjimas pasirodys esąs būtinas nacionalinis reikalas. Šios šalies pramoninės sistemos veikimas, kuris neįmanomas be nuolatinio ir spartaus gamybos plėtimo, vadinasi, ir be rinkų plėtimo, artėja prie mirties taško. Prekybos laisvė baigė savo resursus; net Mančesteris abejoja šia savo buvusia ekonomine evangelija(2). Sparčiai besivystanti kitų šalių pramonė visur stoja Anglijos gamybai skersai kelio, ir ne tiktai rinkose, kurios yra apsauginių muitų ginamos, bet ir laisvosiose rinkose ir net šiapus Lamanšo. Jei gamybinis pajėgumas auga geometrine progresija, tai rinkos plečiasi geriausiu atveju — aritmetine progresija. Nuo 1825 iki 1867 m. nuolat besikartojantis sustingimo, suklestėjimo, perprodukcijos ir krizės dešimties metų ciklas, atrodo, iš tikrųjų liovėsi kartojęsis, bet tik tam, kad nugramzdintų mus į didžiausios nevilties — permanentinės ir chroniškos depresijos klampynę. Išsiilgtas suklestėjimo laikotarpis nenori ateiti. Mums tik pradėjus pastebėti simptomus, tarytum rodančius jo artėjimą, tie simptomai tuojau pat vėl išnyksta. Tuo tarpu kiekviena ateinanti žiema mums iš naujo visu platumu iškelia klausimą: «Ką daryti su bedarbiais?» Ir nepaisant to, kad bedarbių skaičius metai iš metų didėja, niekas negali į šį klausimą atsakyti; ir mes beveik galime apskaičiuoti tą momentą, kai bedarbiai, netekę kantrybės, paims savo likimą į savo pačių rankas. Neabejotina, kad tokiu momentu turi būti išgirstas balsas žmogaus, kurio teorija yra visą jo gyvenimą trukusio Anglijos ekonominės istorijos ir padėties tyrinėjimo rezultatas ir kurį tas tyrinėjimas atvedė į išvadą, kad bent Europoje Anglija yra vienintelė šalis, kur yra galimybė įvykdyti neišvengiamą socialinę revoliuciją vien taikiomis ir legaliomis priemonėmis. Žinoma, jis niekad neužmiršdavo pridurti, jog vargu ar galima laukti, kad Anglijos viešpataujančiosios klasės be «maišto vergovei ginti» paklustų šiai taikiai ir legaliai revoliucijai.
Fridrichas Engelsas
Londonas, 1886 m. lapkričio 5 d.
[A]«Kapitalo» I tomo angliškojo leidimo, kaip ir prancūziškojo leidimo, skirsnių numeracija nesutampa su vokiškųjų leidimų skirsnių numeracija.
(1)«Le Capital», par Karl Marx. Traduction de M. J. Roy, entièrement revisée par l’auteur. Paris, Lachâtre. Šiame vertime, ypač paskutinėje knygos dalyje, palyginti su antruoju vokišku leidimu, yra žymių pakeitimų ir papildymų.
(2)Šiandien vakare įvykusiame kvartaliniame Mančesterio prekybos rūmų susirinkime kilo karšta diskusija prekybos laisvės klausimu. Buvo pasiūlyta tokia rezoliucija «Po 40 metų trukusių tuščių lūkesčių, kad kitos nacijos prekybos laisvės klausimu seks Anglijos pavyzdžiu, rūmai yra tos nuomonės, kad atėjo laikas peržiūrėti savo poziciją» Rezoliucija buvo atmesta tik vieno balso dauguma: 21 balsas — už ir 22 balsai — prieš. «Evening Standard» — 1886 m. lapkričio 1 d.