Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Ketvirtajam leidimui aš laikiau reikalingu nustatyti kiek galint galutinę tiek paties teksto, tiek ir pastabų redakciją. Trumpai nurodysiu, kaip aš atlikau šį uždavinį.
Dar kartą sulyginęs prancūziškąjį leidimą ir rankraštines Markso pastabas, aš iš jo paėmiau dar keletą papildymų vokiškajam tekstui. Jie yra 80 psl. (trečiojo leidimo 88 psl.) [šio tomo 108—109 psl.], 458—460 psl. (trečiojo leid. 509—510 psl.) [šio tomo 439—441 psl.], 547—551 psl. (trečiojo leid. 600 psl.) [šio tomo 521—524 psl.], 591—593 psl. (trečiojo leid. 644 psl.) [šio tomo 559—561 psl.] ir 596 psl. (trečiojo leid. 648 psl.) [šio tomo 563—564 psl.], 79 pastaboje. Be to, prancūziškojo ir angliškojo leidimų pavyzdžiu, aš padariau tekste (ketvirtojo leid. 461—467 psl.) [šio tomo 441—446 psl.] ilgą pastabą dėl kalnų pramonės darbininkų (trečiojo leid. 509—515 psl.). Kiti smulkūs taisymai yra grynai techninio pobūdžio.
Be to, aš padariau keletą papildomų paaiškinamųjų pastabų, ir būtent ten, kur, kaip man atrodė, to reikalavo pasikeitusios istorinės sąlygos. Visos šios papildomos pastabos paimtos į laužtinius skliaustus ir pasirašytos mano inicialais[A].
Reikėjo pilnutinai patikrinti gausias citatas pasinaudojant tuo metu išėjusiu angliškuoju leidimu. Jauniausioji Markso duktė, Eleonora, buvo apsiėmusi visas cituotąsias vietas sulyginti su originalais, kad citatos iš angliškųjų šaltinių, kurios sudaro didžiąją daugumą, būtų pateiktos ne kaip atgalinis vertimas iš vokiškojo teksto, bet kaip angliškojo originalo tekstas. Tuo būdu, ketvirtajame leidime aš turėjau atsižvelgti į šį tekstą. Betikrinant kai kur buvo rasta mažų netikslumų: klaidingai nurodyti puslapiai, o tai paaiškinama iš dalies apsirikimais perrašant iš sąsiuvinių, iš dalies per tris leidimus susikaupusiomis korektūros klaidomis; neteisingai padėtos kabutės arba daugtaškiai, o tai neišvengiama masiškai cituojant iš sąsiuvinių su išrašais; kai kuriais atvejais verčiant citatą parinktas ne visai vykęs žodis; kai kurios vietos cituotos iš senų sąsiuvinių, surašytų Paryžiuje 1843—1845 metais, kai Marksas dar nemokėjo anglų kalbos ir anglų ekonomistus skaitė prancūziškajame vertime; ten, kur dėl dvigubo vertimo citatos prasmė įgavo kiek kitokį atspalvį,— pvz., citatos iš Stiuarto, Juro ir t. t.,— aš pasinaudojau angliškuoju tekstu. Tokio pobūdžio smulkių netikslumų bei trūkumų yra ir daugiau. Palyginęs ketvirtąjį leidimą su ankstesniaisiais, skaitytojas įsitikins, kad visas šis kruopštus patikrinimo procesas nepadarė knygoje jokio paminėti verto pakeitimo. Tik vienos citatos visiškai nepavyko surasti, būtent iš Ričardo Džonso veikalo (ketvirtojo leidimo 562 psl. [šio tomo 534 psl.], 47 pastaba); Marksas, matyti, apsiriko pateikdamas knygos antraštę[B]. Visų kitų citatų įrodomoji galia visiškai išliko arba net sustiprėjo jų dabartiniu tikslesniu pavidalu.
Bet čia aš esu priverstas grįžti prie vienos senos istorijos.
Man asmeniškai tėra žinomas tik vienas atsitikimas, kada buvo suabejota Markso pateiktos citatos teisingumu. Bet kadangi šis abejojimas dėl citatos buvo kartojamas ir po Markso mirties, aš negaliu čia to nutylėti.
Berlyno laikraštyje «Concordia», Vokietijos fabrikantų sąjungos organe, 1872 m. kovo 7 d. pasirodė anoniminis straipsnis: «Kaip cituoja Karlas Marksas». Čia su didžiausiu moraliniu pasipiktinimu ir neparlamentiniais posakiais teigiama, kad citata iš Gladstono 1863 m. balandžio 16 d. pasakytos biudžetinės kalbos (citata įdėta Tarptautinės darbininkų asociacijos Steigiamajame manifeste 1864 metais ir pakartota «Kapitale», I t., ketvirtojo leid. 617 psl., trečiojo leid. 671 psl. [šio tomo 582 psl.]) esanti suklastota. Stenografinėje (tariamai oficialioje) «Hansardo» ataskaitoje nesą nieko panašaus į Markso cituojamą frazę: «šis svaiginantis turto ir galios didėjimas… visiškai apsiriboja nuosavybę turinčiomis klasėmis». «Bet šios frazės niekur Gladstono kalboje nėra. Joje pasakyta kaip tik priešingai (ir toliau riebiu šriftu): Marksas formaliai ir iš esmės prigalvojo šią frazę».
Marksas, kuriam šis laikraščio «Concordia» numeris buvo atsiųstas gegužės mėn., atsakė anonimui laikraštyje «Volksstaat», birželio 1 d. numeryje. Kadangi jis negalėjo prisiminti, iš kurios laikraštinės ataskaitos jis buvo paėmęs savo citatą, jis apsiribojo tuo, kad iš pradžių pateikė visiškai analogines citatas iš dviejų angliškųjų leidinių ir paskui pacitavo laikraščio «Times» ataskaitą, pagal kurią Gladstonas yra pasakęs: «Tokia yra mūsų šalies padėtis turto požiūriu. Turiu prisipažinti, kad aš beveik su nerimu ir sielvartu žiūrėčiau į šį svaiginantį turto ir galios didėjimą, jei būčiau tikras, kad jis apsiriboja tik pasiturinčiomis klasėmis. Tuo tarpu šie faktai neduoda jokių žinių apie dirbančiųjų gyventojų padėtį. Turto ir galios didėjimas, kurį aš ką tik pavaizdavau, remdamasis, mano manymu, tiksliais duomenimis, visiškai apsiriboja nuosavybę turinčiomis klasėmis».
Taigi, Gladstonas čia sako, kad jam būtų labai gaila, jei taip būtų, bet iš tikrųjų kaip tik taip yra: šis svaiginantis galios ir turto didėjimas visiškai apsiriboja nuosavybę turinčiomis klasėmis. O kai dėl tariamai oficialaus «Hansardo», tai Marksas toliau sako: «Ponas Gladstonas buvo tiek protingas, jog iš šios atgaline data pakeistos savo kalbos redakcijos išmetė vietą, neabejotinai kompromituojančią jį kaip Anglijos iždo kanclerį; beje, Anglijoje tai įprastinė parlamentinė tradicija, o visiškai ne Laskeriuko išradimas, nukreiptas prieš Bebelį».
Bet anonimas vis smarkiau ir smarkiau įpyksta. Savo atsakyme («Concordia», liepos 4 d.), nušalindamas visus antrųjų rankų šaltinius, jis droviai pareiškia, kad yra «paprotys» cituoti parlamentines kalbas tik pagal stenografinę ataskaitą; bet, tikina jis toliau, laikraščio «Times» ataskaita (kurioje yra «prigalvota» frazė) ir «Hansardo» ataskaita (kur tos frazės nėra) «pagal turinį visiškai sutampa», «Times» ataskaitoje taip pat yra pareiškimas, «tiesiog priešingas tai pagarsėjusiai Steigiamojo manifesto vietai», be to, šis ponas rūpestingai nutyli tą faktą, kad toje ataskaitoje greta šio tariamai «priešingo» pareiškimo yra kaip tik «pagarsėjusi vieta». Nepaisant viso to, anonimas jaučia, kad jis yra įkliuvęs ir kad tik nauja gudrybė gali jį išgelbėti. Savo straipsnyje, kuris, kaip ką tik buvo parodyta, yra persunktas «įžūlaus melo», jis gausiai vartoja smarkiausius plūstamus žodžius, kaip kad: «mala fides», «nedorumas», «melagingos citatos», «ši melaginga citata», «įžūlus melas», «visiškai suklastota citata», «šis suklastojimas», «tiesiog begėdiška» ir t. t. Bet tuo pačiu metu jis stengiasi ginčijamą klausimą nepastebimai perkelti į naują plotmę ir todėl žada «kitame straipsnyje parodyti, kokią reikšmę mes (t. y. «nemelagingas» anonimas) skiriame Gladstono žodžių turiniui». Tarytum ši neautoritetinga jo nuomonė kuriuo nors būdu liestų reikalą! Šis antras straipsnis pasirodė laikraštyje «Concordia» liepos 11 d.
Marksas dar kartą atsakė laikraščio «Volksstaat» rugpiūčio 7 d. numeryje, pacituodamas atitinkamą ataskaitos vietą iš 1863 m. balandžio 17 d. «Morning Star» ir «Morning Advertiser». Pagal abu šiuos šaltinius Gladstonas yra pasakęs, kad jis su nerimu ir t. t. žiūrėtų į šį svaiginantį turto ir galios didėjimą, jei manytų, kad jis apsiriboja tik pasiturinčiomis klasėmis (classes in easy circumstances), bet šis didėjimas visiškai apsiriboja tik nuosavybę turinčiomis klasėmis (entirely confined to classes possessed of property). Taigi, ir šiose ataskaitose pažodžiui kartojama frazė, kurią Marksas, esą, «prigalvojęs». Toliau Marksas, lygindamas laikraščio «Times» ir «Hansardo» tekstus, dar kartą nustato, kad frazės, kurios autentiškumą visiškai aiškiai įrodo trijų kitą rytą išėjusių vienas nuo kito nepriklausomų laikraščių ataskaitų pažodinis sutapimas šiuo punktu, nėra «Hansardo» ataskaitoje, kuri kalbėtojo pagal žinomąjį «paprotį» buvo peržiūrėta, kad Gladstonas ją, Markso žodžiais tariant, «atgaline data yra išvogęs»; pagaliau, Marksas pareiškia, kad jis neturi laiko tolesnei polemikai su anonimu. Bet pastarajam, matyti, jau visiškai užteko ir to, ką jis buvo gavęs, bent Marksui «Concordia» numerių daugiau nebesiųsdavo.
Incidentas atrodė galutinai baigtas ir užmirštas. Tiesa, nuo to laiko iš žmonių, turėjusių ryšių su Kembridžo universitetu, mus vieną ar du kartus pasiekė paslaptingi gandai apie baisią literatūrinę nuodėmę, kurią Marksas, esą, padaręs «Kapitale»; - tačiau, nepaisant kruopščiausių ieškojimų šia kryptimi, ničnieko aiškaus nepavyko nustatyti. Bet štai 1883 m. lapkričio 29 d., praslinkus 8 mėnesiams po Markso mirties, laikraštyje «Times» pasirodė laiškas, datuotas Trinity College, Cambridge, ir pasirašytas Sedlio Teiloro, kuriame šis žmogelis, dirbąs smulkiame kooperatyve, mums visai netikėtai pagaliau išaiškinome tiktai Kembridžo liežuvavimą, bet ir laikraščio «Concordia» anonimą.
«Atrodo ypač keista,— rašo žmogelis iš Triniti koledžo,— kad profesoriui Brentano (tuomet vadovavusiam katedrai Breslavlyje, o dabar Štrasburge) pavyko… iškelti aikštėn tą mala fides, kuri neabejotinai padiktavo citatą iš Gladstono kalbos (Steigiamajame) Internacionalo manifeste. Ponas Karlas Marksas… mėginęs ginti citatą, meistriškais Brentano smūgiais buvo greitai sutriuškintas, tačiau net tampomas merdėjimo traukulių (deadly shifts) turėjo drąsos teigti, kad p. Gladstonas laikraščio «Times» 1863 m. balandžio 17 d. numeryje įdėtą savo kalbos ataskaitą pakeitęs, prieš išspausdinant ją «Hansardo» leidinyje, ir kad jis išmetęs vieną vietą, aiškiai kompromituojančią jį kaip Anglijos iždo kanclerį. Kai Brentano, smulkiai sulygindamas tekstus, įrodė, kad laikraščio «Times» ir «Hansardo» ataskaitos sutampa, absoliučiai pašalindamos tą prasmę, kuri Gladstono žodžiams buvo suteikta mikliai ištrauktomis atskiromis citatomis, tuomet Marksas, prisidengdamas laiko stoka, atsisakė nuo tolesnės polemikos!»
Tad štai kur šuo pakastas! Štai kaip buvo išaukštinta Kembridžo gamybinėje-kooperatinėje fantazijoje anoniminė p. Brentano kampanija laikraštyje «Concordia»! Štai kaip stovėjo jis, tas Vokietijos fabrikantų sąjungos šventas Jurgis, kaip mosikavo jis špaga, smogdamas «meistriškus smūgius», kai prie jo kojų gulėjo «greitai sutriuškintas», «merdėjimo traukulių» tampomas pragaro slibinas Marksas.
Ir, vis dėlto, visas šis mūšio aprašymas Ariosto stiliumi tėra skirtas mūsų švento Jurgio gudrybei užmaskuoti. Čia jau nekalbama apie «prigalvotą melą», apie «suklastojimą», bet sakoma tik apie «miklų citatų ištraukimą» (craftily isolated quotation). Visas klausimas perkeliamas į kitą plotmę, ir šventas Jurgis su savo Kembridžo ginklanešiu labai gerai supranta, kodėl taip daroma.
Eleonora Marks atsakė Teilorui mėnraštyje «To-Day» (1884 m. vasaris), nes «Times» atsisakė priimti jos straipsnį. Polemikos esmę ji suvedė į vieną vienintelį klausimą, dėl kurio buvo ginčijamasi, būtent: Ar Marksas «prigalvojo» inkriminuojamą frazę, ar ne? Į tai ponas Sedlis Teiloras atsakė, kad, jo nuomone, ginče tarp Markso ir Brentano «klausimas, ar yra ta frazė p. Gladstono kalboje ar ne, vaidino visiškai antraeilį vaidmenį», palyginti su klausimu, «ar citata pateikta siekiant Gladstono mintį perteikti ar ją iškreipti». Jis toliau sutinka, kad laikraščio «Times» ataskaitoje «iš tikrųjų yra žodinis prieštaravimas», bet visas kitas kalbos turinys, išaiškintas teisingai, t. y. liberaline-gladstonine prasme, parodo, ką p. Gladstonas norėjo pasakyti («To-Day», 1884 m. kovas). Čia komiškiausia tai, kad mūsų žmogelis iš Kembridžo atkakliai cituoja kalbą ne pagal «Hansardą», kas, anot anoniminio Brentano, yra «paprotys», bet pagal «Times», kurio ataskaita, anot to paties Brentano, «neišvengiamai yra nerūpestinga». Kitaip ir būti negali. Juk «Hansarde» fatališkos frazės iš viso nėra!
Eleonora Marks tame pačiame mėnraščio «To-Day» numeryje visiškai lengvai sunaikino šią argumentaciją. Viena iš dviejų. Arba p. Teiloras yra skaitęs 1872 m. polemiką, tai jis dabar «meluoja», ir jo melą sudaro ne tiktai «prigalvojimas» to, ko nebuvo, bet ir «neigimas» to, kas buvo. Arba jis visai nėra skaitęs tos polemikos, tai jis turėjo tylėti. Šiaip ar taip, jis jau nebedrįso palaikyti savo bičiulio Brentano kaltinimo, kad Marksas «prigalvojęs» citatą. Atvirkščiai, Marksas dabar kaltinamas jau nebe tuo, kad jis «prigalvojęs», bet tuo, kad jis išmetęs vieną svarbią frazę. Bet iš tikrųjų ta frazė yra pacituota Internacionalo Steigiamojo manifesto 5 puslapyje keliomis eilutėmis anksčiau tos, kuri esanti «prigalvota». O kai dėl «prieštaravimo» Gladstono kalboje, tai kas gi kitas, jei ne Marksas, kalba («Kapitalo» 618 psl., 105 pastaba, trečiojo leidimo 672 psl. [šio tomo 583 psl.]) apie «pasikartojančius pasipiktinimą keliančius prieštaravimus 1863 ir 1864 metų biudžetinėse Gladstono kalbose»! Tik jis nemėgina à la Sedlis Teiloras ištirpdyti šių prieštaravimų liberaliniame skaisčiaširdiškume. Baigiamoji E. Marks atsakymo reziumė yra tokia: «Priešingai, Marksas nepraleido nieko, kas verta paminėti, ir absoliučiai nieko «neprigalvojo». Bet jis atkūrė ir išgelbėjo nuo užmaršties tam tikrą Gladstono kalbos frazę, kuri neabejotinai buvo pasakyta, bet kuri kažkokiu būdu sugebėjo išgaruoti iš «Hansardo» ataskaitos».
Po to nusiramino ir p. Sedlis Teiloras. Rezultatas viso to profesorinio žygio, užtrukusio du dešimtmečius ir apėmusio dvi didžiules šalis, buvo tas, kad daugiau jau niekas nebedrįso paliesti Markso literatūrinio sąžiningumo. Reikia manyti, kad ateityje p. Sedlis Teiloras su tokiu pat nepasitikėjimu žiūrės į literatūrines p. Brentano ataskaitas apie savo pergales, kaip p. Brentano — į «Hansardo» popiežišką neklaidingumą.
F. Engelsas
Londonas, 1890 m. lapkričio 25 d.
[A]Šiame leidime laužtiniai skliaustai pakeisti riestiniais.
[B]Marksas neapsiriko pateikdamas knygos antraštę, bet netiksliai nurodė puslapį: vietoj 37 jis nurodė 36. (žr. šio tomo 534 psl.).