Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Turtas visuomenių, kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, pasireiškia kaip «didžiulė prekių sankaupa»(1), o atskira prekė — kaip elementari jo forma. Dėl to mūsų tyrinėjimas prasideda nuo prekės analizės.
Prekė pirmiausia yra išorinis dalykas, daiktas, kuris savo savybėmis patenkina kuriuos nors žmogaus poreikius. Šių poreikių prigimtis,— ar jie, pvz., sukeliami skrandžio ar fantazijos,— reikalo nė kiek nekeičia(2). Čia taip pat svarbu ne tai, kaip būtent tam tikras daiktas patenkina žmogaus poreikį: ar betarpiškai, kaip pragyvenimo priemonė, t. y. kaip vartojimo reikmuo, ar aplinkiniu keliu, kaip gamybos priemonė.
Kiekvieną naudingą daiktą, kaip, pvz., geležį, popierių ir t. t., galima nagrinėti dviem požiūriais: kokybės atžvilgiu ir kiekybės atžvilgiu. Kiekvienas toks daiktas yra daugelio savybių visuma ir dėl to gali būti naudingas įvairiomis savo pusėmis. Atskleisti šias įvairias puses, vadinasi, ir įvairius daiktų vartojimo būdus, yra istorinio išsivystymo reikalas(3). Tą patį reikia pasakyti ir apie suradimą visuomeniškų matų naudingųjų daiktų kiekybei. Prekių matų skirtingumą iš dalies apsprendžia skirtinga pačių matuojamųjų daiktų prigimtis, o iš dalies matai yra sutartiniai.
Daikto naudingumas daro jį vartojamąja verte(4). Bet tas naudingumas nekabo ore. Prekės kūno savybių sąlygojamas, jis neegzistuoja be šio pastarojo. Todėl prekės kūnas, kaip, pvz., geležis, kviečiai, deimantas ir pan., pats yra vartojamoji vertė, arba gėrybė. Šis jo pobūdis nepriklauso nuo to, ar daug ar maža darbo reikia žmogui panaudoti jo vartojamosioms savybėms pasisavinti. Nagrinėjant vartojamąsias vertes, visada turimas galvoje kiekybinis jų apibrėžtumas, pvz., tuzinas laikrodžių, uolektis audeklo, tona geležies ir pan. Prekių vartojamosios vertės sudaro atskiros disciplinos — prekių mokslo objektą(5). Vartojamoji vertė realizuojama tik ją vartojant. Vartojamosios vertės sudaro medžiaginį turto turinį, kad ir kokia būtų visuomeninė jo forma. Toje visuomenės formoje, kurią mes nagrinėsime, jos kartu medžiagiškai išreiškia mainomąją vertę.
Mainomoji vertė pirmiausia pasireiškia kaip kiekybinis santykis, kaip proporcija, kuria vienos rūšies vartojamosios vertės mainomos į kitos rūšies vartojamąsias vertes(6),— santykis, kuris nuolat kinta priklausomai nuo laiko ir vietos. Todėl mainomoji vertė atrodo esanti kažkas atsitiktinio ir visiškai santykinio, o vidinė, pačiai prekei savybinga mainomoji vertė (valeur intrinsèque) atrodo esanti kažkoks contradictio in adjecto [nesąmonė](7). Panagrinėkime dalyką smulkiau.
Tam tikra prekė, pvz., vienas kvarteris kviečių, mainoma į batų tepalo, arba į šilko, arba į aukso ir t. t., vienu žodžiu — į kitas prekes įvairiausiomis proporcijomis. Vadinasi, kviečiai turi ne vieną vienintelę o daugelį mainomųjų verčių. Bet kadangi ir batų tepalo, ir šilko, ir aukso ir t. t. sudaro kvarterio kviečių mainomąją vertę, tai batų tepalo, šilko, aukso ir t. t. turi būti viena kitą atstojančios arba vienodo dydžio mainomosios vertės. Iš to išeina, pirma, kad tos pačios prekės įvairios mainomosios vertės išreiškia kažką vienodo ir, antra, kad mainomoji vertė aplamai gali būti tik kažkokio nuo jos skirtingo turinio išreiškimo būdas, tik jo «pasireiškimo forma».
Paimkime, toliau, dvi prekes, pvz., kviečius ir geležį. Kad ir koks būtų jų mainų santykis, jį visada galima išreikšti lygtimi, kurioje esamas kviečių kiekis prilyginamas tam tikram geležies kiekiui, pvz.: 1 kvarteris kviečių centnerių geležies. Ką mums sako ši lygtis? Kad dviejuose skirtinguose daiktuose — 1 kvarteryje kviečių ir centnerių geležies — yra lygaus dydžio kažkas bendro. Vadinasi, abu šie daiktai yra lygūs kažkam trečiam, kuris pats savaime nėra nei vienas nei antras iš jų. Taigi, kiekvienas iš jųdviejų, kiek jis yra mainomoji vertė, turi būti suvedamas į šį trečią.
Iliustruojame tai paprastu geometriniu pavyzdžiu. Kad būtų galima nustatyti ir lyginti visų tiesialinijinių figūrų plotus, pastarosios kertamos į trikampius. Pats trikampis suvedamas į išraišką, visiškai skirtingą nuo matomos jo figūros,— į pusę pagrindo ir aukštinės sandaugos. Lygiai taip pat ir prekių mainomąsias vertes reikia suvesti į kažką joms bendro, kurio kiekybinės atmainos jos yra.
Tas bendra negali būti geometrinės, fizinės, cheminės arba kokios nors kitos natūralinės prekių savybės. Į kūnines jų savybes aplamai gali būti atsižvelgiama tik tiek, kiek jos daro prekes naudingas, t. y. daro jas vartojamosiomis vertėmis. Tačiau, iš antros pusės, yra aišku, kad prekių mainų santykį apibūdina kaip tik abstrahavimasis nuo jų vartojamųjų verčių. Prekių mainų santykio ribose viena vartojamoji vertė reiškia lygiai tiek pat, kiek ir kiekviena kita, jei tik jos turima reikiama proporcija. Arba, kaip sako senis Barbonas: «Viena prekių rūšis yra tokia pat gera, kaip ir kita, jeigu jų mainomosios vertės yra lygios. Tarp daiktų, turinčių lygias mainomąsias vertes, nėra jokio skirtumo arba skirtingumo»(8). Kaip vartojamosios vertės prekės skiriasi pirmiausia savo kokybe, kaip mainomosios vertės jos gali skirtis tik savo kiekybe, vadinasi, jos neturi savyje nė atomo vartojamosios vertės.
Jei paliksime nuošalyje prekių kūnų vartojamąją vertę, tai juose liks tik viena savybė, būtent ta, kad jie yra darbo produktai. Bet dabar ir pats darbo produktas įgauna visiškai naują pavidalą. Iš tikrųjų, jei mes abstrahavomės nuo jo vartojamosios vertės, tai mes kartu abstrahavomės ir nuo jo kūninių sudėtinių dalių bei formų, kurios daro jį vartojamąja verte. Dabar tai jau nebe stalas, arba namas, arba verpalai, arba kuris nors kitas naudingas daiktas. Visos jutimais suvokiamos savybės jame išblėso. Lygiai taip pat dabar tai jau nebe staliaus, arba dailidės, arba verpėjo gali būti darbo, arba aplamai tam tikro gamybinio darbo produktas. Kartu su naudingu darbo produkto pobūdžiu išnyksta naudingas jame esančių darbo rūšių pobūdis, vadinasi, taip pat išnyksta įvairios konkrečios šių darbo rūšių formos; pastarosios viena nuo kitos daugiau nebesiskiria, bet visos suvedamos į vienodą žmogaus darbą, į abstraktų žmogaus darbą.
Dabar išnagrinėkime šį darbo produktų residuum [likutį]. Nuo jų nieko neliko, išskyrus visiems bendrą iliuzorinį daiktiškumą, paprastą skirtumų neturinčio žmogaus darbo kondensatą, t. y. žmogaus darbo jėgos sunaudojimą, vis tiek kokia bebūtų jos sunaudojimo forma. Visi šie daiktai dabar teišreiškia tai, kad juos gaminant sunaudota žmogaus darbo jėga, sukauptas žmogaus darbas. Kaip šios jiems visiems bendros visuomeninės substancijos kristalai, jie yra vertės, prekių vertės.
Pačiame prekių mainų santykyje jų mainomoji vertė mums iškilo kaip kažkas visiškai nepriklausomo nuo jų vartojamųjų verčių. Jei mes iš tikrųjų abstrahuosimės nuo darbo produktų vartojamosios vertės, tai gausime jų vertę tokią, kokia ji ką tik buvo apibrėžta. Tuo būdu tas bendra, kas reiškiasi prekių mainų santykyje arba jų mainomojoje vertėje, ir yra jų vertė. Tolesnė tyrinėjimo eiga mus sugrąžins prie mainomosios vertės kaip prie būtino vertės išreiškimo būdo arba būtinos jos pasireiškimo formos; ir vis dėlto vertė iš pradžių turi būti išnagrinėta nepriklausomai nuo šios formos.
Taigi, vartojamoji vertė, arba gėrybė, tik dėl to turi vertę, kad joje sudaiktintas, arba materializuotas, abstraktus žmogaus darbas. Tad kaip matuoti jos vertės dydį? Aišku, joje esančio darbo, šios «vertes kuriančios substancijos» kiekiu. Paties darbo kiekis matuojamas jo trukme, darbo laiku, o darbo laiko mastas savo ruožtu yra tam tikros laiko dalys, kaip: valanda, diena ir t. t.
Jei prekės vertę apsprendžia jos pagaminimo metu sunaudotas darbo kiekis, tai galėtų atrodyti, kad prekės vertė yra tuo didesnė, kuo tingesnis arba mažiau įgudęs yra ją gaminantis žmogus, nes tuo daugiau laiko jam reikia prekei pagaminti. Bet tas darbas, kuris sudaro verčių substanciją, yra vienodas žmogaus darbas, tos pačios žmogaus darbo jėgos sunaudojimas. Visa visuomenės darbo jėga, kuri reiškiasi prekių pasaulio vertėmis, čia iškyla kaip ta pati žmogaus darbo jėga, nors ji ir susideda iš nesuskaitomos daugybės individualinių darbo jėgų. Kiekviena šių individualinių darbo jėgų yra ta pati žmogaus darbo jėga, kaip ir kitos, jeigu ji turi visuomeninės vidutinės darbo jėgos pobūdį ir funkcionuoja kaip tokia visuomeninė vidutinė darbo jėga, vadinasi, tam tikrai prekei pagaminti reikalauja tik vidutiniškai būtino arba visuomeniškai būtino darbo laiko. Visuomeniškai būtinas darbo laikas yra tas darbo laikas, kuris reikalingas kuriai nors vartojamajai vertei pagaminti esamomis visuomeniškai normaliomis gamybos sąlygomis ir esant vidutiniam toje visuomenėje įgudimo ir darbo intensyvumo lygiui. Pavyzdžiui, Anglijoje, įvedus garines audimo stakles, tam tikram verpalų kiekiui paversti audiniu reikėjo, gal būt, tik pusės to darbo, kuris anksčiau tam reikalui buvo sunaudojamas. Žinoma, Anglijos rankinis audėjas ir po to tam pavertimui sunaudodavo tiek pat darbo laiko, kaip anksčiau, bet dabar individualinės jo darbo valandos produkte buvo tik pusė visuomeninės darbo valandos, ir todėl to produkto vertė dvigubai sumažėjo.
Taigi, tam tikros vartojamosios vertės vertės dydį apsprendžia tik darbo kiekis arba darbo laiko kiekis, visuomeniškai būtinas jai pagaminti(9). Kiekviena atskira prekė šiuo atveju teturi reikšmės tik kaip vidutinis savo rūšies egzempliorius(10). Todėl prekės, kuriose yra lygūs darbo kiekiai, arba kurios gali būti pagamintos per tą patį darbo laiką, turi vienodą vertės dydį. Vienos prekės vertė santykiauja su kiekvienos kitos prekės verte taip, kaip darbo laikas, būtinas pirmajai pagaminti, su darbo laiku, būtinu antrajai pagaminti. «Kaip vertės, visos prekės tėra tiktai tam tikri sustingusio darbo laiko kiekiai»(11).
Vadinasi, prekės vertės dydis liktų pastovus, jei tai prekei pagaminti būtinas darbo laikas būtų nekintamas. Bet darbo laikas kinta su kiekvienu darbo gamybinio pajėgumo pakitimu. Darbo gamybinį pajėgumą apsprendžia įvairios aplinkybės, tarp kita ko, vidutinis darbininkų įgudimo laipsnis, mokslo išsivystymo lygis ir technologinio jo pritaikymo laipsnis, visuomeninė gamybos proceso kombinacija, gamybos priemonių dydis ir efektyvumas ir, pagaliau, gamtinės sąlygos. Pvz., tas pats darbo kiekis palankiais metais pasireiškia 8 bušeliais kviečių, nepalankiais — tik 4 bušeliais. Tas pats darbo kiekis turtinguose rūdynuose duoda daugiau metalo, negu neturtinguose rūdynuose ir t. t. Deimantai retai tepasitaiko žemės plutoje, ir todėl jų suradimas vidutiniškai reikalauja daug darbo laiko. Vadinasi, nedideliame jų kiekyje yra įdėta daug darbo. Džekobas abejoju, kad auksas būtų kada nors apmokamas pagal jo pilną vertę. Dar labiau pagrįstai galima tai pasakyti apie deimantus. Pagal Ešvegę 1823 metais viso Brazilijos deimantų kasyklų aštuoniasdešimt metų kasimo produkto kaina net nebuvo pasiekusi Brazilijos cukraus arba kavos plantacijų vidutinės metų produkto kainos, nors pirmajame buvo žymiai daugiau darbo, vadinasi, ir vertės. Esant turtingesnėms kasykloms, tas pats darbo kiekis pasireikštų didesniu deimantų kiekiu, vadinasi, jų vertė sumažėtų. Jei sunaudojant nedaug darbo pavyktų anglį paversti deimantais, deimanto vertė galėtų kristi žemiau plytų vertės. Aplamai imant, kuo didesnis yra darbo gamybinis pajėgumas, tuo mažesnis yra tam tikram gaminiui pagaminti būtinas darbo laikas, tuo mažesnė yra kristalizuota jame darbo masė, tuo mažesnė yra jo vertė. Atvirkščiai, kuo mažesnis yra darbo gamybinis pajėgumas, tuo didesnis yra tam tikram gaminiui pagaminti būtinas darbo laikas, tuo didesnė yra jo vertė. Tad prekės vertės dydis kinta tiesiog proporcingai toje prekėje įkūnyto darbo kiekiui ir atvirkščiai proporcingai joje įkūnyto darbo gamybiniam pajėgumui.
Daiktas gali būti vartojamoji vertė ir nebūdamas verte. Taip būna, kai jo naudingumas žmogui nėra sukurtas darbu. Tokie yra: oras, plėšiniai, natūralinės pievos, miškas ir t. t. Daiktas gali būti naudingas ir būti žmogaus darbo produktas nebūdamas preke. Tas, kuris savo darbo produktu patenkina savo paties poreikį, sukuria tik vartojamąją vertę, bet ne prekę. Kad pagamintų prekę, jis turi pagaminti ne šiaip vartojamąją vertę, bet vartojamąją vertę kitiems, visuomeninę vartojamąją vertę. {Ir ne tik aplamai kitiems. Dalis viduramžių valstiečio pagamintų grūdų buvo kaip duoklė atiduodama senjorui, dalis — kaip dešimtinė kunigams. Bet nei duoklės grūdai, nei dešimtinės grūdai nevirsdavo preke dėl to, kad jie buvo pagaminti kitiems. Kad pasidarytų preke, produktas per mainus turi būti perduotas tam, kam jis yra vartojamoji vertė}(11a). Pagaliau, joks daiktas negali būti vertė, nebūdamas vartojimo reikmenimi. Jeigu jis neteikia naudos, tai ir jame esantis darbas nėra naudingas, nėra laikomas darbu ir todėl nesukuria jokios vertės.
(1)Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 3 psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 13 psl.].
(2)«Noras apima poreikį; tai dvasios apetitas, kuris yra jai tiek pat natūralus, kaip alkis kūnui… didesnė dalis (daiktų) turi vertę dėl to, kad patenkina dvasios poreikius». Nicholas Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter, in answer to Mr. Locke’s Considerations etc.». London 1696. 2, 3 psl.
(3)«Daiktai turi jiems būdingą vidinę savybę (vertue — taip Barbonas specifiškai pažymi vartojamąją vertę), kuri visur išlieka ta pati; pvz. magneto savybė pritraukti geležį» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter etc.». London 1696, 6 psl.). Magneto savybė pritraukti geležį tapo naudinga tik tada, kai su jos pagalba buvo atrastas magnetinis poliarumas.
(4)«Kiekvieno daikto natūralinę vertę [natural worth] sudaro jo galėjimas patenkinti žmogaus gyvenimo būtinuosius poreikius arba tarnauti jo patogumams» (John Locke: «Some Considerations on the Consequences of the Lowering of Interest», 1691, «Works» leid., London 1777, II t., 28 psl.). XVII šimtmetyje mes anglų rašytojų veikaluose dažnai dar randame «worth» vartojamajai vertei pažymėti ir «value» mainomajai vertei pažymėti: tai visiškai atitinka dvasią anglų kalbos, kuri mėgsta betarpiškai duotus daiktus išreikšti germanų kilmės žodžiais, o reflektuotus — romanų kilmės žodžiais.
(5)Buržuazinėje visuomenėje viešpatauja fictio juris [juridinė fikcija], kad, esą kiekvienas žmogus, kaip prekių pirkėjas, turi enciklopedinių žinių apie prekes.
(6)«Vertė yra tas santykis, kuriuo vienas daiktas mainomas į kitą, tam tikras vieno produkto kiekis į tam tikrą kito produkto kiekį» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates». Daire leid., Paris 1846, 889 psl.).
(7)«Niekas negali turėti vidinės mainomosios vertės» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter etc.». London 1696, 6 psl.), arba, kaip sako Betleris:
«The value of a thing
is just as much as it will bring».
[Daiktas yra vertas lygiai tiek, kiek jis atneš.]
(8)«Viena prekių rūšis yra tokia pat gera, kaip ir kita, jeigu jų mainomosios vertės yra lygios. Tarp daiktų, turinčių lygias mainomąsias vertes, nėra jokio skirtumo arba skirtingumo… Šimto svarų sterlingų vertės geležies arba švino kiekis turi tokią pat mainomąją vertę, kaip šimto svarų sterlingų vertės sidabro arba aukso kiekis» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter etc.». London 1696, 53 ir 7 psl.)
(9)2-jo leid. pastaba. «Jų (vartojimo reikmenų) vertę, kai jie mainomi vienas į kitą, apsprendžia darbo kiekis, būtinai reikalingas ir paprastai sunaudojamas jiems pagaminti» («Some Thoughts on the Interest of Money in general, and particularly in the Public Funds etc.». London, 36 psl.). Šio puikaus praėjusiojo šimtmečio anoniminio veikalo išleidimo laikas nepažymėtas. Bet iš jo turinio matyti, kad jis pasirodė Jurgio II laikais, maždaug 1739 ar 1740 metais.
(10)«Visi tos pačios rūšies produktai sudaro, griežtai sakant, vieną masę, kurios kaina yra apsprendžiama bendrai, neatsižvelgiant į ypatingas aplinkybes» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 893 psl.).
(11)Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1856, 6 psl. [Карл Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., 1933, 16 psl.]
(11a){4-jo leid. pastaba. Aš įdėjau skliaustuose paimtus žodžius, nes jų nesant labai dažnai kildavo nesusipratimas, kad, esą, pagal Marksą, kiekvienas produktas, kurį suvartoja ne tas, kuris jį pagamino, yra prekė.— F. E.}