Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Iš pradžių prekė mums buvo kaip kažkas dvejopo: kaip vartojamoji vertė ir mainomoji vertė. Vėliau pasirodė, kad ir darbas, kiek jis yra išreikštas verte, jau nebeturi tų požymių, kurie jam priklauso kaip vartojamųjų verčių kūrėjui. Aš esu pirmas kritiškai įrodęs šią dvejopą prekėje esančio darbo prigimtį(12). Kadangi šis taškas yra išeities taškas, nuo kurio priklauso politinės ekonomijos supratimas, tai mes jį čia plačiau nušviesime.
Paimkime dvi prekes, pvz., vieną švarką ir 10 uolekčių audeklo. Tarkime, kad pirmojo vertė yra dvigubai didesnė už pastarųjų vertę, tad jei 10 uolekčių audeklo , tai švarkas .
Švarkas yra vartojamoji vertė, kuri patenkina tam tikrą poreikį. Jam sukurti buvo būtina tam tikra gamybinės veiklos rūšis. Pastarąją apsprendžia jos tikslas, operacijų pobūdis, objektas, priemonės ir rezultatas. Darbą, kurio naudingumas tuo būdu reiškiasi jo produkto vartojamąja verte, arba tuo, kad jo produktas yra vartojamoji vertė, mes trumpai pavadinsime naudinguoju darbu. Šiuo požiūriu darbas visuomet nagrinėjamas siejant jį su jo naudingu efektu.
Kaip švarkas ir audeklas yra kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, lygiai taip pat kokybiškai skirtingi yra jų buvimą sąlygojantieji darbai: siuvimas ir audimas. Jei šie daiktai nebūtų kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, vadinasi, ir kokybiškai skirtingų naudingojo darbo rūšių produktai, tai jie aplamai negalėtų stovėti vienas priešais kitą kaip prekės. Švarkas nemainomas į švarką, tam tikra vartojamoji vertė — į tą pačią vartojamąją vertę.
Įvairių vartojamųjų verčių, arba prekių kūnų, visumoje pasireiškia visuma naudingųjų darbų, tokių pat įvairių, besidalijančių į tiek pat įvairių rūšių, pavidalų, grupių, porūšių ir atmainų, žodžiu tariant — pasireiškia visuomeninis darbo pasidalijimas. Jis yra prekinės gamybos buvimo sąlyga, nors, atvirkščiai, prekinė gamyba nėra darbo visuomeninio pasidalijimo buvimo sąlyga. Senovės indų bendruomenėje darbas visuomeniškai padalytas, bet jo produktai nepasidaro prekėmis. Arba paimkime artimesnį pavyzdį: kiekviename fabrike darbas sistemingai padalytas, bet tas padalijimas vyksta darbininkams nemainant savo individualinio darbo produktų. Tiktai savarankiškų, vienas nuo kito nepriklausomų privačių darbų produktai stovi vienas priešais kitą kaip prekės.
Taigi, kiekvienos prekės vartojamojoje vertėje yra tam tikra, tikslinga gamybinė veikla, arba naudingas darbas. Vartojamosios vertės negali stovėti viena priešais kitą kaip prekės, jeigu jose nėra kokybiškai skirtingų naudingojo darbo rūšių. Visuomenėje, kurios produktai aplamai įgauna prekių formą, t. y. prekių gamintojų visuomenėje, šis kokybinis skirtingumas naudingojo darbo rūšių, kurios čia atliekamos nepriklausomai viena nuo kitos, kaip privatus savarankiškų gamintojų reikalas, išsivysto į daugianarę sistemą, į visuomeninį darbo pasidalijimą.
Beje, švarkui vis tiek, kas jį nešioja, ar pats siuvėjas ar siuvėjo užsakytojas. Abiem atvejais jis funkcionuoja kaip vartojamoji vertė. Tiek pat mažai keičia santykį tarp švarko ir jį gaminančio darbo tas faktas, kad siuvimo darbas pasidaro atskira profesija, savarankiška darbo visuomeninio pasidalijimo grandimi. Ten, kur to reikalavo drabužių poreikis, žmogus siuvo ištisus tūkstantmečius, kol iš žmogaus pasidarė siuvėjas. Tačiau švarkas, audeklas ir aplamai bet kuris medžiaginio turto elementas, kuris nerandamas gamtoje gatavu pavidalu, visuomet turi būti kuriamas specialia, tikslinga gamybine veikla, pritaikančia tam tikras gamtos medžiagas tam tikriems žmogaus poreikiams. Vadinasi, darbas kaip vartojamųjų verčių kūrėjas, kaip naudingasis darbas, yra nuo bet kurių visuomeninių formų nepriklausoma žmonių egzistavimo sąlyga, amžina, natūrali būtinybė: be jo nebūtų galima medžiagų apykaita tarp žmogaus ir gamtos, t. y. nebūtų galimas pats žmogaus gyvenimas.
Vartojamosios vertės: švarkas, audeklas ir t. t., žodžiu, prekių kūnai, yra dviejų elementų junginys — gamtos medžiagos ir darbo. Atskaičius švarke, audekle ir t. t. esančių visų skirtingų naudingųjų darbų sumą, visuomet pasilieka tam tikras materialinis substratas, kuris yra duotas gamtos, žmogui visiškai neprisidedant. Žmogus savo gamyboje tegali veikti tik taip, kaip veikia pati gamta, t. y. tegali keisti tik medžiagų formas(13). Maža to. Pačiame formavimo darbe jį nuolat remia gamtos jėgos. Vadinasi, darbas nėra vienintelis jo gaminamų vartojamųjų verčių, medžiaginio turto šaltinis. Darbas yra turto tėvas, kaip sako Viljamas Petis, žemė — jo motina.
Dabar pereikime nuo prekės kaip vartojimo reikmens prie prekės kaip vertės.
Pagal mūsų prielaidą švarkas turi dvigubai didesnę vertę, negu audeklas. Bet tai tėra kiekybinis skirtumas, kuris tuo tarpu mūsų nedomina. Todėl mes priminsime, kad jei vieno švarko vertė yra lygi dvigubai 10 uolekčių audeklo vertei, tai 20 uolekčių audeklo turi tokį pat vertės dydį, kaip vienas švarkas. Kaip vertės, švarkas ir audeklas yra daiktai, turintieji vienodą substanciją, yra objektyvios vienodo darbo išraiškos. Bet siuvimas ir audimas yra kokybiškai skirtingos darbo rūšys. Tačiau esti tokių visuomeninių santvarkų, kuriose tas pats žmogus pakaitomis siuva ir audžia ir kur, vadinasi, abi šios skirtingos darbo rūšys tėra to paties individo darbo atmainos, o ne visiškai atskiros įvairių individų funkcijos,— visiškai taip pat, kaip švarkas, kurį mūsų siuvėjas šiandien siuva, ir kelnės, kurias jis darys rytoj, tesudaro to paties individualinio darbo variacijas. Toliau, kasdieninis patyrimas rodo, kad mūsų kapitalistinėje visuomenėje, priklausomai nuo darbo paklausos kintančios krypties, tam tikra žmogaus darbo dalis pakaitomis siūloma čia siuvimo forma, čia audimo forma. Žinoma, tas darbo formos pakitimas neįvyksta be tam tikro trynimosi, bet jis turi įvykti. Jei paliksime nuošalyje tam tikrą gamybinės veiklos pobūdį, vadinasi, ir naudingą darbo pobūdį, tai jame pasilieka tik viena,— kad jis yra žmogaus darbo jėgos sunaudojimas. Tiek siuvimas, tiek ir audimas, nepaisant kokybinio šių gamybinės veiklos rūšių skirtumo, yra gamybinis žmogaus smegenų, raumenų, nervų, rankų ir t. t. sunaudojimas ir šia prasme — tas pats žmogaus darbas. Tai tik dvi skirtingos žmogaus darbo jėgos sunaudojimo formos. Žinoma, pati žmogaus darbo jėga turi būti daugiau ar mažiau išsivysčiusi, kad ji viena ar kita forma galėtų būti sunaudojama. Bet prekės vertėje yra tiesiog žmogaus darbas, aplamai žmogaus darbo sunaudojimas. Kaip buržuazinėje visuomenėje generolas arba bankininkas vaidina stambų, o šiaip žmogus labai menką vaidmenį(14), lygiai taip pat čia yra su žmogaus darbu. Jis yra naudojimas paprastos darbo jėgos, kurią, vidutiniškai imant, turi fizinis organizmas kiekvieno paprasto žmogaus, neturinčio jokio specialaus pasiruošimo. Paprastasis vidutinis darbas, nors ir būdamas skirtingo pobūdžio įvairiose šalyse ir įvairiose kultūros epochose, vis dėlto kiekvienoje tam tikroje visuomenėje yra kažkas apibrėžto. Sudėtingesnis darbas tereiškia tik pakeltą laipsniu arba, veikiau, padaugintą paprastąjį darbą, tad mažesnis sudėtingojo darbo kiekis yra lygus didesniam paprastojo darbo kiekiui. Patyrimas rodo, kad toks sudėtingojo darbo suvedimas į paprastąjį vyksta nuolat. Prekė gali būti sudėtingiausio darbo produktas, bet jos vertė daro ją lygią paprastojo darbo produktui, vadinasi, ir ji pati tėra tam tikras paprastojo darbo kiekis(15). Įvairios proporcijos, kuriomis įvairios darbo rūšys suvedamos į paprastąjį darbą kaip į jų matavimo vienetą, visuomeninio proceso yra nustatomos gamintojams nežinant ir todėl pastariesiems atrodo, kad jas nustato paprotys. Paprastumo sumetimais mes tolesniame dėstyme nagrinėsime kiekvieną darbo jėgos rūšį betarpiškai kaip paprastąją darbo jėgą,— dėl to mums nereikės kiekvienu atskiru atveju kartoti sudėtingojo darbo suvedimo į paprastąjį operacijos.
Vadinasi, kaip švarko ir audeklo vertėse yra abstrahuoti jų vartojamųjų verčių skirtumai, taip ir šiose vertėse esančiame darbe yra abstrahuoti naudingų jo formų — siuvimo ir audimo — skirtumai. Vartojamosios vertės — švarkas ir audeklas — tėra tikslingos gamybinės veiklos junginiai su gelumbe ir verpalais, tuo tarpu kai vertės — švarkas ir audeklas — yra ne daugiau kaip vienodi darbo kondensatai; lygiai taip pat ir šiose vertėse esančiose darbo sąnaudose turi reikšmės ne gamybinis jų santykis su gelumbe ir verpalais, o tik žmogaus darbo jėgos sunaudojimas. Kaip tik dėl savo kokybiškai skirtingų ypatybių siuvimas ir audimas yra vartojamąsias vertes — švarką ir audeklą — kuriantieji elementai; švarko ir audeklo vertės substancija jie tėra tik tiek, kiek, abstrahuojantis nuo ypatingų jų savybių, jie turi vienodą savybę, žmogaus darbo savybę.
Tačiau švarkas ir audeklas yra ne tik aplamai vertės, bet ir tam tikro dydžio vertės: pagal mūsų prielaidą švarkas turi dvigubai didesnę vertę, negu 10 uolekčių audeklo. Iš kur šis jų verčių dydžio skirtumas? Priežastis yra ta, kad audekle tėra pusė to darbo, kuris yra švarke, tad pastarajam pagaminti reikia naudoti darbo jėgą dvigubai ilgesnį laiką, negu pirmajam pagaminti.
Todėl, jei prekės vartojamosios vertės atžvilgiu svarbu yra tik toje prekėje esančio darbo kokybė, tai vertės dydžio atžvilgiu svarbu yra tik darbo kiekis, be to, pastarasis turi būti išreikštas žmogaus darbu, jau neturinčiu jokios kokybės. Pirmuoju atveju svarbu tai, kaip vyksta darbas ir ką jis pagamina, antruoju atveju — tai, kiek darbo sunaudojama ir kiek laiko jis trunka. Kadangi prekės vertės dydis teišreiškia toje prekėje esančio darbo kiekį, tai tam tikra proporcija paimtos prekės visada turi būti vienodo dydžio vertės.
Jei visų naudingųjų darbo rūšių, reikalingų, pvz., vienam švarkui pagaminti, gamybinis pajėgumas pasilieka nekintamas, tai švarkų vertės dydis auga proporcingai jų kiekiui. Pvz., jei vienas švarkas reiškia darbo dienų, tai 2 švarkai reiškia darbo dienų ir t. t. Bet tarkime, kad vienam švarkui pagaminti būtinas darbas dvigubai padidėja arba perpus sumažėja. Pirmuoju atveju vieno švarko vertė yra tokia, kokią anksčiau turėjo du švarkai, antruoju atveju dviejų švarkų vertė tėra tokia, kokią anksčiau turėjo vienas švarkas, nors abiem atvejais nauda, kurią teikia švarkas, lieka nepasikeitusi, lygiai kaip lieka nepasikeitusi ir jame esančio naudingojo darbo kokybė. Bet jam pagaminti sunaudotas darbo kiekis pasikeitė.
Didesnis vartojamosios vertės kiekis savaime yra didesnis medžiaginis turtas: du švarkai yra daugiau, negu vienas. Dviem švarkais galima aprengti du žmones, vienu — tik vieną ir t. t. Vis dėlto augančią medžiaginio turto masę gali atitikti tuo pačiu metu vykstantis turto vertės dydžio mažėjimas. Šis priešingas judėjimas kyla iš darbo dvejopo pobūdžio. Žinoma, gamybinis pajėgumas visuomet yra naudingojo, konkretaus darbo gamybinis pajėgumas ir faktiškai apsprendžia tik tikslingos gamybinės veiklos per tam tikrą laiko tarpą efektyvumo laipsnį. Vadinasi, naudingasis darbas pasirodo esąs čia turtingesnis, čia skurdesnis produktų šaltinis tiesiog proporcingai jo gamybinio pajėgumo augimui ar mažėjimui. Priešingai, gamybinio pajėgumo pasikeitimas savaime nė kiek nepaliečia prekės vertėje esančio darbo. Kadangi gamybinis pajėgumas priklauso konkrečiai naudingajai darbo formai, tai jis, žinoma, nebegali paliesti darbo tuo atveju, kai abstrahuojamasi nuo konkrečios naudingosios jo formos. Vadinasi, tas pats darbas per lygius laiko tarpus visuomet sukuria lygaus dydžio vertes, kad ir kaip kitėtų jo gamybinis pajėgumas. Bet šiomis sąlygomis jis per lygius laiko tarpus teikia skirtingus vartojamųjų verčių kiekius: daugiau, kai gamybinis pajėgumas auga, mažiau, kai jis smunka. Tas pats gamybinio pajėgumo kitimas, kuris didina darbo vaisingumą, vadinasi, ir jo teikiamų vartojamųjų verčių masę, mažina, kaip mes matome, šios padidėjusios bendros masės vertės dydį, jeigu jis sumažina jai pagaminti būtiną darbo laiko kiekį. Ir atvirkščiai.
Bet koks darbas, iš vienos pusės, yra žmogaus darbo jėgos sunaudojimas fiziologine žodžio prasme,— ir kaip toks vienodas, arba abstraktusis, žmogaus darbas sudaro prekių vertę. Iš antros pusės, bet koks darbas yra žmogaus darbo jėgos sunaudojimas tam tikra tikslinga forma, ir kaip toks konkretus naudingas darbas jis sukuria vartojamąsias vertes(16).
(12)Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 12, 13 psl. ir kt. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 21, 22, 23 ir kt. psl.].
(13)«Visi visatos reiškiniai, ar jie bus žmogaus rankos ar bendrųjų gamtos dėsnių sukurti, nėra tikra nauja kūryba, o tik materijos pertvarkymas. Jungimasis ir skilimas — štai vieninteliai elementai, kuriuos visuomet iš naujo atranda žmogaus protas, analizuodamas atgaminimo idėją; taip yra ir su vertės (vartojamosios vertės, nors, polemizuodamas čia su fiziokratais, Veris pats gerai nežino, apie kurią vertės rūšį jis kalba) ir turtų atgaminimu, kai žemė, oras ir vanduo lauke pavirsta augalu, arba kai su žmogaus rankos pagalba lipnios vabzdžių išskyros pavirsta šilku, arba atskiri metalo gabalėliai susijungia ir sudaro laikrodžio mechanizmą» (Pietro Verri: «Meditazioni sulla Economia Politica» (pirmą kartą išspausdinta 1773 metais) italų ekonomistų Custodi leidinyje, Parte Moderna, XV t., 21, 22 psl.).
(14)Plg. Hegel: «Philosophie des Rechts». Berlin 1840, 250 psl. 190 § [Гегель: «Философия права». Сочинения, VII t., Соцэкгиз, 1934, 190 §, 218 psl.].
(15)Skaitytojas turi atkreipti dėmesį į tai, kad čia kalbama ne apie darbo užmokestį, arba vertę, kurią darbininkas gauna, pvz., už vieną darbo dieną, bet apie prekių vertę, kurioje sudaiktinama jo darbo diena. Darbo užmokesčio kategorija šioje mūsų dėstymo pakopoje mums aplamai dar neegzistuoja.
(16)2-jo leid. pastaba. Norėdamas įrodyti, «kad vien darbas yra galutinis ir realus matas, kuriuo mes galime įvertinti ir tarpusavyje lyginti visų prekių vertes visais laikais», A. Smitas rašo: «Visais laikais ir visose vietose lygūs darbo kiekiai darbininkui visuomet turėjo tą pačią vertę. Būdamas normalios sveikatos, jėgos ir veiklumo, turėdamas vidutinį įgudimą, jis visuomet turi paaukoti tokį pat kiekį savo ramybės, savo laisvės ir savo laimės» («Wealth of Nations», I t., V sk.). [Plg. Адам Смит: «Исследование о природе и причинах богатства народов». Соцэкгиз, 1935, 35 ir 32 psl.] Iš vienos pusės, A. Smitas čia (bet ne visur) supainioja tai, kad vertę apsprendžia prekei pagaminti sunaudotas darbo kiekis, su tuo, kad paties darbo vertė apsprendžia prekių vertes, ir todėl stengiasi įrodyti, kad lygūs darbo kiekiai visuomet turi tą pačią vertę. Iš antros pusės, jis jaučia, kad darbas, kadangi jis reiškiasi prekių verte, reiškia tik darbo jėgos sunaudojimą, bet tą sunaudojimą jis ir vėl vaizduoja tik kaip ramybės, laisvės ir laimės paaukojimą, nematydamas, kad šiame sunaudojime yra taip pat ir normali gyvybinė veikla. Tiesa, prieš jo akis buvo šiuolaikinis samdomasis darbininkas.— Šiuo klausimu kur kas labiau vykusiai samprotauja 9-oje pastaboje cituotasis anoniminis A. Smito pirmtakas: «Žmogus panaudojo savaitę šiam vartojimo reikmeniui pagaminti… ir tas, kuris mainais jam duoda kurį nors kitą reikmenį, geriausiai įvertins, koks reikmuo yra lygiavertis pirmajam reikmeniui, jei apskaičiuos, kuriam reikmeniui jis sunaudojo tiek pat darbo [labour] ir laiko. Iš tikrųjų tai reiškia, kad darbas, kuris vieno žmogaus per tam tikrą laiką buvo sunaudotas tam tikram reikmeniui pagaminti, mainomas į kito žmogaus darbą, kuris per tą patį laiką buvo sunaudotas kitam reikmeniui pagaminti» («Some Thoughts on the Interest of Money in general etc.», 39 psl.).
{4-jo leid. pastaba. Anglų kalba turi tą pranašumą, kad joje yra du skirtingi žodžiai dviem skirtingoms darbo pusėms pažymėti. Darbas, sukuriąs vartojamąsias vertes ir kokybiškai apibrėžtas, vadinamas work priešingai žodžiui labour; darbas, sukuriąs vertę ir tik kiekybiškai matuojamas, vadinamas labour priešingai žodžiui work. Žr. angliškojo vertimo pastabą, 14 psl.— F. E.} [Šiame tome žr. pirmojo skirsnio 4 past.]