Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
1) Du vertės išraiškos poliai: santykinė vertės forma ir ekvivalentinė forma
2) Santykinė vertės forma
a) Vertės santykinės formos turinys
b) Kiekybinis vertės santykinis formos apibrėžtumas
3) Ekvivalentinė forma
4) Paprastoji vertės forma kaip visuma
Prekės atsiranda vartojamųjų verčių arba prekių kūnų forma, kaip kad geležis, audeklas, kviečiai ir t. t. Tai yra primityvi natūralinė jų forma. Bet prekėmis jos pasidaro tik dėl savo dvejopo pobūdžio, tik dėl to, kad jos kartu yra ir vartojimo reikmenys ir vertės reiškėjai. Vadinasi, jos yra prekės, arba turi prekinę formą, tik tiek, kiek jos turi šią dvigubą formą — natūralinę formą ir vertės formą.
Prekių vertė [Werthgegenständlichkeit] tuo skiriasi nuo našlės Kvikli, kad nežinoma, iš kurios pusės prie jos prieiti. Tiesiog priešingai jutiminiam grubiam prekių kūnų apčiuopiamumui [Gegenständlichkeit] į jų vertę [Werthgegenständlichkeit] neįeina nė atomas gamtinės medžiagos. Jūs galite kiekvieną atskirą prekę čiupinėti ir apžiūrinėti, daryti su ja, kas jums patinka, ji, kaip vertė [Werthding], pasilieka neapčiuopiama. Bet jei mes prisiminsime, kad prekės turi vertę [Werthgegenständlichkeit] tik tiek, kiek jos yra tos pačios visuomeninės vienybės — žmogaus darbo — išraiškos, kad dėl to jų vertė yra grynai visuomeninio pobūdžio, tai mums pasidarys savaime suprantama, kad ir reikštis ji tegali tik visuomeniniu vienos prekės santykiu su kita. Iš tikrųjų, mes remiamės mainomąja verte, arba prekių mainų santykiu, kad apčiuoptume jose slypinčią verte. Dabar mes turime sugrįžti prie šios vertės pasireiškimo formos.
Kiekvienas žino — net jeigu jis nieko daugiau nežino,— kad prekės turi joms visoms bendrą vertės formą, sudarančią nepaprastai ryškų kontrastą margoms natūralinėms jų vartojamųjų verčių formoms, būtent: turi piniginę vertės formą. Mums čia tenka atlikti tai, ko buržuazinė politinė ekonomija nė nemėgino atlikti, būtent — parodyti šios piniginės formos kilmę, t. y. susekti prekių vertės santykyje esančios vertės išraiškos išsivystymą nuo jos paprasčiausio, vos pastebimo pavidalo iki akinančios piniginės formos. Drauge su tuo išnyks ir pinigų mįslingumas.
Paprasčiausias vertės santykis, matyti, yra prekės vertės santykis su kurios nors kitos — vis vien, kurios būtent — rūšies prekės verte. Tuo būdu santykis tarp dviejų prekių verčių teikia paprasčiausią vienos prekės vertės išraišką.
prekės prekės , arba: prekės turi prekės vertę.
(20 uolekčių audeklo ＝ 1 švarkui, arba: 20 uolekčių audeklo turi vieno švarko vertę.)
Bet kurios vertės formos paslaptis glūdi šioje paprastoje vertės formoje. Todėl jos analizė ir sudaro didžiausią sunkumą.
Dvi skirtingos prekės ir , mūsų pavyzdyje audeklas ir švarkas, aišku, čia vaidina du skirtingus vaidmenis. Audeklas išreiškia savo vertę švarku, švarkas yra priemonė šiam vertės išreiškimui. Pirmoji prekė vaidina aktyvų, antroji pasyvų vaidmenį. Pirmosios prekės vertė yra pateikta kaip santykinė vertė, arba pirmoji prekė turi santykinę vertės formą. Antroji prekė funkcionuoja kaip ekvivalentas, arba turi ekvivalentinę formą.
Santykinė vertės forma ir ekvivalentinė forma — tai santykiaujami, vienas kitą sąlygojantieji, neatskiriami momentai, bet tuo pačiu metu vienas kitą pašalinantieji arba priešingi kraštutinumai, t. y. vertės tos pačios išraiškos poliai; jos visuomet pasiskirsto tarp skirtingų prekių, kurias vertės išraiška susieja tarpusavio santykiu. Pvz., aš negaliu audeklo vertės išreikšti audeklu. 20 uolekčių audeklo uolekčių audeklo nėra vertės išreiškimas. Ši lygtis veikiau sako atvirkščiai: 20 uolekčių audeklo nėra kas kita, kaip 20 uolekčių audeklo, t. y. tam tikras vartojimo reikmens — audeklo — kiekis. Vadinasi, audeklo vertė gali būti išreikšta tik santykiniu būdu, t. y. kita preke. Todėl audeklo santykinė vertės forma numato, kad kuri nors kita prekė stovi priešais ją ekvivalentine forma. Iš antros pusės, šioji kita prekė, figūruojanti kaip ekvivalentas, tuo pačiu metu negali būti santykine vertės forma. Ne ji išreiškia savo vertę. Ji tik pateikia medžiagos kitos prekės vertei išreikšti.
Tiesa, posakis 20 uolekčių audeklo švarkui, arba 20 uolekčių audeklo turi 1 švarko vertę, apima ir atvirkščią santykį: 1 švarkas uolekčių audeklo, arba 1 švarkas turi 20 uolekčių audeklo vertę. Bet man tuo būdu tenka apversti lygtį, kad galėčiau santykiniu būdu išreikšti švarko vertę, ir, jei aš tai darau, audeklas vietoj švarko pasidaro ekvivalentu. Vadinasi, ta pati prekė toje pačioje vertės išraiškoje tuo pačiu metu negali turėti abiejų formų. Dar daugiau: pastarosios poliariškai pašalina vieną kitą.
Ar tam tikra prekė turi santykinę vertės formą ar jai priešingą ekvivalentinę formą, tai apsprendžia išimtinai ta vieta, kurią ji užima toje vertės išraiškoje, t. y. tai, ar ji yra prekė, kurios vertė išreiškiama, ar prekė, kuria išreiškiama vertė.
Norint išaiškinti, kokiu būdu paprasta vienos prekės vertės išraiška glūdi dviejų prekių vertės santykyje, reikia pirmiausia išnagrinėti šį pastarąjį visiškai nepriklausomai nuo kiekybinės jo pusės. Tačiau paprastai elgiamasi kaip tik atvirkščiai ir vertės santykis telaikomas tik proporcija, kuria tam tikri dviejų prekės rūšių kiekiai sulyginami vienas su kitu. Čia užmirštama, kad skirtingų daiktų dydžiai pasidaro kiekybiškai sulyginamais tik po to, kai jie yra suvesti į tą patį matavimo vienetą. Tik kaip vienodo matavimo vieneto išraiškos jie yra bendravardžiai, vadinasi, bendramačiai dydžiai(17).
Ar 20 uolekčių audeklo vienam švarkui, ar, ar švarkų, kitais žodžiais tariant — ar tam tikras audeklo kiekis turi daugelio ar nedaugelio švarkų vertę, kiekviena tokia proporcija visuomet numato, kad audeklas ir švarkai kaip vertės dydžiai yra to paties matavimo vieneto išraiškos, yra tos pačios prigimties daiktai. Audeklas švarkui yra šios lygties pagrindas.
Bet šios dvi viena su kita kokybiškai sulygintos prekės vaidina nevienodą vaidmenį. Tik audeklo vertė yra išreiškiama. O kokiu būdu? Santykiu su švarku kaip jos «ekvivalentu», kaip su tuo, į ką audeklas gali būti išmainytas. Šiame santykyje švarkas yra vertės buvimo forma, vertės įkūnijimas [Werthding], nes tik kaip toks jis yra tolygus audeklui. Iš antros pusės, tik čia iškyla aikštėn arba įgauna savarankišką išraišką paties audeklo vertės buvimas, nes tik kaip vertė audeklas gali santykiauti su švarku kaip su kažkuo lygiaverčiu arba su tuo, kas į jį gali būti mainoma. Pavyzdžiui, sviestinė rūgštis ir skruzdžių rūgšties propiloeteris yra skirtingos medžiagos. Tačiau abidvi jos susideda iš tų pačių cheminių elementų — anglies (C), vandenilio (H) ir deguonies (O) ir, be to, tuo pačiu procentiniu santykiu, būtent: C4H8O2. Jei mes sviestinę rūgštį prilygintume skruzdžių rūgšties propiloeteriui, tai šioje lygtyje tatai reikštų, pirma, kad skruzdžių rūgšties propiloeteris yra tik C4H8O2 buvimo forma ir, antra, kad sviestinė rūgštis taip pat susideda iš C4H8O2. Tuo būdu, prilyginant skruzdžių rūgšties propiloeterį sviestinei rūgščiai būtų išreikšta cheminė jų substancija skirtingai nuo fizinės jų formos.
Jei mes sakome: kaip vertės, prekės yra paprasti žmogaus darbo kondensatai, tai mūsų analizė suveda prekes į abstrakčią vertę, bet nesuteikia joms vertės formos, kuri būtų skirtinga nuo jų natūralinės formos. Kitaip yra vienos prekės vertės santykyje su kitos prekės verte. Prekės kaip vertės pobūdis čia pasireiškia jos pačios santykiu su kita preke.
Kai, pvz., švarkas, kaip vertės įkūnijimas [Werthding], prilyginamas audeklui, jame esantis darbas prilyginamas audekle esančiam darbui. Žinoma, švarką pagaminantis siuvimo darbas yra kitos rūšies konkretus darbas, negu audeklą gaminantis audimo darbas. Bet prilyginimas audimui faktiškai suveda siuvimą į tai, kas iš tikrųjų yra vienoda abiejose darbo rūšyse, į jiems bendrą žmogaus darbo pobūdį. Toliau šiuo aplinkiniu keliu patvirtinama, kad ir audimas, kadangi jis audžia vertę, nesiskiria nuo siuvimo, vadinasi, yra abstraktus žmogaus darbas. Tiktai skirtingų prekių ekvivalentiškumo išraiška parodo specifinį vertę sukuriančio darbo pobūdį, nes skirtingas darbo rūšis, esančias skirtingose prekėse, ji iš tikrųjų suveda į tai, kas yra joms bendra,— į žmogaus darbą aplamai(17a).
Tačiau nepakanka išreikšti specifinį pobūdį to darbo, kuris sudaro audeklo vertę. Žmogaus darbo jėga tekamajame būvyje, arba žmogaus darbas, kuria vertę, bet pats darbas nėra vertė. Jis pasidaro verte būdamas sustingusiame būvyje, turėdamas daiktinę formą. Tam, kad audeklo vertė būtų išreikšta kaip žmogaus darbo kondensatas, ji turi būti išreikšta kaip tam tikra «daiktybė», kuri daiktiškai yra skirtinga nuo paties audeklo ir tuo pačiu metu yra bendra jam su kita preke. Šis uždavinys jau išspręstas.
Audeklo vertės santykyje su švarku švarkas figūruoja kaip kažkas kokybiškai vienodo su audeklu, kaip tos pačios rūšies daiktas, nes jis yra vertė. Todėl jis čia figūruoja kaip daiktas, kuriame pasireiškia vertė, arba kuris savo apčiuopiama natūraline forma yra vertė. Žinoma, švarko kaip prekės kūnas yra tik vartojamoji vertė. Švarkas lygiai taip pat neišreiškia vertės, kaip ir pirmas pasitaikęs audeklo gabalas. Tai tik įrodo, kad savo vertės santykio su audeklu ribose švarkas reiškia daugiau, negu už jo ribų,— panašiai kaip koks nors žmogus auksu išsiuvinėtu švarku reiškia daugiau, negu be jo.
Gaminant švarką, siuvimo darbo forma iš tikrųjų buvo sunaudota žmogaus darbo jėga. Vadinasi, jame yra sukauptas žmogaus darbas. Šiuo požiūriu švarkas yra «vertės reiškėjas», nors ši jo savybė nėra matoma net pro labiausiai ištrintas jo vietas. Ir savo vertės santykyje su audeklu jis pasireiškia tik šiuo požiūriu, t. y. kaip įkūnyta vertė, kaip vertės kūnas [Werthkörper]. Nepaisant to, kad švarkas pasirodo užsagstytas visomis sagomis, audeklas jame atpažįsta sau giminingą puikią vertės sielą. Bet švarkas audeklo atžvilgiu negali būti vertė, jei tuo pačiu metu audeklui vertė nebus įgavusi švarko formos. Antai, individas negali santykiauti su individu kaip su jo didenybe, jei individui didenybė nėra įgavusi kūniškojo individo pavidalo,— kaip tik dėl to didenybei savybingi veido bruožai, plaukai ir daug kas kita kinta kiekvieną kartą, kai pasikeičia šalies valdovas.
Vadinasi, tame vertės santykyje, kuriame švarkas sudaro audeklo ekvivalentą, švarko forma vaidina vertės formos vaidmenį. Todėl audeklo kaip prekės vertė išreiškiama švarko kaip prekės kūnu, vienos prekės vertė — kitos vartojamąja verte. Kaip vartojamoji vertė audeklas yra daiktas, jutimiškai skirtingas nuo švarko; kaip vertė jis yra «panašus į švarką» ir todėl atrodo kaip švarkas. Tuo būdu audeklas įgauna vertės formą, skirtingą nuo natūralinės jo formos. Jo kaip vertės buvimas pasireiškia savo panašumu į švarką lygiai kaip aviškas krikščionies būdas savo panašumu į dievo avinėlį.
Mes matome, kad visa tai, ką anksčiau yra mums pasakiusi prekių vertės analizė, pasakoja pats audeklas, kai tik jis pradeda bendrauti su kita preke, su švarku. Jis tik išreiškia savo mintis vien jam įprasta kalba, prekių kalba. Norėdamas pasakyti, kad darbas savo abstrakčia žmogaus darbo savybe sudaro jo paties, audeklo, vertę, jis sako, kad švarkas, kadangi jis yra jam lygiavertis ir, vadinasi, yra vertė, susideda iš to paties darbo, kaip ir jis, audeklas. Norėdamas pasakyti, kad kilnus jo vertės daiktiškumas [Werthgegenständlichkeit] yra skirtingas nuo jo šiurkštaus lininio kūno, jis sako, kad vertė atrodo kaip švarkas ir kad dėl to jis pats kaip daiktas, kuriame įkūnyta vertė [Werthding], yra kaip du vandens lašai panašus į švarką. Tarp kita ko pastebėsime, kad ir prekių kalba, be žydų kalbos, turi nemaža kitų daugiau ar mažiau taisyklingų tarmių. Pvz., vokiškas «Werthsein» ne taip tiksliai, kaip romanų veiksmažodis valere, valer, valoir, išreiškia tą faktą, kad prekės prilyginimas prekei yra pačios prekės vertės išreiškimas. Paris vaut bien une messe! [Žinoma, Paryžius yra vertas mišių!]
Taigi, per vertės santykį natūralinė prekės forma pasidaro prekės vertės forma, arba prekės kūnas pasidaro prekės vertės veidrodžiu(18). Prekė , santykiaudama su preke kaip su vertės kūnu, kaip su žmogaus darbo materializacija, daro vartojamąją vertę medžiaga savo pačios vertei išreikšti. Prekės vertė, būdama šiuo būdu išreikšta prekės vartojamąja verte, turi santykinės vertės formą.
Kiekviena prekė, kurios vertė turi būti išreikšta, yra tam tikro kiekio vartojimo reikmuo, pvz., 15 šefelių kviečių, 100 svarų kavos ir t. t. Šiame prekės kiekyje yra tam tikras žmogaus darbo kiekis. Vadinasi, vertės forma turi išreikšti ne tik aplamai vertę, bet kiekybiškai apibrėžtą vertę, arba vertės dydį. Todėl prekės vertės santykyje su preke , audeklo su švarku, prekių rūšis «švarkas» ne tiktai kokybiškai sutapatinama su audeklu kaip aplamai vertės įkūnijimas [Werthkörper], bet tam tikram audeklo kiekiui, pvz., 20 uolekčių, prilyginamas tam tikras įkūnytos vertės, arba ekvivalento, kiekis, pvz., 1 švarkas.
Lygtis: «20 uolekčių audeklo švarkui, arba: 20 uolekčių audeklo turi 1 švarko vertę» numato, kad viename švarke yra tiek pat vertės substancijos, kaip ir 20-yje uolekčių audeklo, kad abu šie prekių kiekiai kainuoja tokį pat darbą, arba vienodo ilgumo darbo laiką. Bet darbo laikas, reikalingas 20-iai uolekčių audeklo arba 1 švarkui pagaminti, kinta kaskart kintant audimo arba siuvimo gamybiniam pajėgumui. Mes dabar smulkiau išnagrinėsime tokio kitimo įtaką santykinei vertės dydžio išraiškai.
I. Tarkime, kad audeklo vertė kinta(19), kai tuo tarpu švarko vertė lieka pastovi. Jei darbo laikas, reikalingas audeklui pagaminti, dvigubai padidėja, pvz., dėl žemės, kurioje auginami linai, derlingumo sumažėjimo, tai dvigubai padidėja ir audeklo vertė. Vietoj lygties 20 uolekčių audeklo švarkui mes gauname, kad 20 uolekčių audeklo švarkams, nes 1 švarke dabar yra tik pusė to darbo laiko, kuris yra 20-yje uolekčių audeklo. Atvirkščiai, jei darbo laikas, reikalingas audeklui pagaminti, perpus sumažės, pvz., dėl audimo staklių patobulinimo, tai sutinkamai su tuo ir audeklo vertė perpus kris. Vadinasi, dabar mes turime: 20 uolekčių audeklo švarko. Nesikeičiant prekės vertei, santykinė prekės vertė, t. y. jos vertė, išreikšta preke , kyla ir krinta tiesiog proporcingai prekės vertei.
II. Tarkime, kad audeklo vertė yra pastovi, kai tuo tarpu švarko vertė kinta. Jei šiomis sąlygomis darbo laikas, reikalingas švarkui pagaminti, dvigubai padidėja, pvz., dėl menko vilnos prikirpimo, tai vietoj 20 uolekčių audeklo švarkui mes dabar gauname: 20 uolekčių audeklo švarko. Priešingai, jei švarko vertė krinta perpus, tai 20 uolekčių audeklo švarkams. Nesikeičiant prekės vertei, santykinė, preke išreikšta jos vertė krinta arba kyla santykiu, atvirkščiai proporcingu vertės kitimui.
Lygindami skirtingus I ir II atvejus, mes prieiname išvadą, kad tą patį santykinės vertės dydžio kitimą gali sukelti visiškai priešingos priežastys. Antai, iš lygties 20 uolekčių audeklo švarkui gali būti gauta lygtis 20 uolekčių audeklo švarkams arba dėl to, kad audeklo vertė dvigubai padidėja, arba dėl to, kad švarko vertė krinta perpus; iš antros pusės, lygtis 20 uolekčių audeklo švarko gaunama iš tos pačios pirminės lygties arba dėl to, kad audeklo vertė perpus krinta, arba dėl to, kad švarko vertė dvigubai pakyla.
III. Tarkime, kad darbo kiekiai, reikalingi audeklui ir švarkui pagaminti, kinta vienu metu, ta pačia kryptimi ir ta pačia proporcija. Šiuo atveju lygtis 20 uolekčių audeklo švarkui lieka nepasikeitusi, kad ir kaip besikeistų kiekvienos iš šių prekių vertė. Jų verčių pakitimą mes galime atskleisti tik lygindami su trečia preke, kurios vertė lieka pastovi. Jei visų prekių vertės vienu metu pakiltų arba kristų ta pačia proporcija, tai jų santykinės vertės liktų nepasikeitusios. Šiuo atveju tikrasis prekių verčių pakitimas pasireikštų tik tuo, kad per tą patį darbo laiką dabar aplamai būtų pagaminamas didesnis ar mažesnis prekių kiekis negu anksčiau.
IV. Tarkime, kad darbo laikas, reikalingas audeklui ir švarkui pagaminti, vadinasi, ir jų vertės, kinta vienu metu ta pačia kryptimi, bet skirtingu laipsniu, arba kinta priešinga kryptimi ir t. t. Visų galimų šios rūšies kombinacijų įtaką prekės santykinei vertei apsprendžia tiesiog atskirų I, II ir III atvejų pritaikymas.
Kaip mes matome, tikrieji vertės dydžio pakitimai pakankamai aiškiai ir pilnutinai neatsispindi jų santykinėje išraiškoje, arba santykinės vertės dydyje. Santykinė prekės vertė gali kitėti, nepaisant to, kad jos vertė lieka pastovi. Jos santykinė vertė gali likti pastovi, nepaisant to, kad jos vertė kinta, ir, pagaliau, vienu metu vykstantieji vertės dydžio ir šio vertės dydžio santykinės išraiškos pakitimai anaiptol ne visuomet turi atitikti vienas kitą(20).
Mes matėme, kad, kai kuri nors prekė (audeklas) išreiškia savo vertę skirtingos rūšies prekės (švarko) vartojamąja verte, ji tuo pačiu metu šiai pastarajai suteikia savotišką vertės formą, ekvivalento formą. Prekė-audeklas savo vertės buvimą atskleidžia tuo, kad švarkas, neįgaudamas jokios vertės formos, skirtingos nuo jo kūno formos, yra lygiavertis jam — audeklui. Tuo būdu audeklas faktiškai išreiškia savo vertės buvimą tuo, kad švarkas betarpiškai gali būti į jį mainomas. Todėl ekvivalentinė kurios nors prekės forma yra betarpiško jos mainomumo į kitą prekę formą.
Jei viena prekių rūšis, pvz., švarkai, tarnauja kitai prekių rūšiai, pvz., audeklui, kaip ekvivalentas, jei tuo būdu švarkai įgauna būdingą savybę — turėti betarpiškai į audeklą mainomą formą, tai tuo anaiptol dar nenurodoma ta proporcija, kuria švarkai ir audeklas gali būti mainomi vienas į kitą. Kadangi yra duotas audeklo vertės dydis, ta proporcija priklauso nuo švarkų vertės dydžio. Ar švarkas išreikštas kaip ekvivalentas, o audeklas kaip santykinė vertė, ar, atvirkščiai, audeklas kaip ekvivalentas, o švarkas kaip santykinė vertė, švarko vertės dydį, šiaip ar taip, apsprendžia darbo laikas, reikalingas jam pagaminti, vadinasi — nepriklausomai nuo jo vertės formos. Bet jei prekių rūšis «švarkas» užima ekvivalento vietą vertės išraiškoje, tos prekės vertės dydis, kaip toks, visiškai nebus išreikštas. Dar daugiau: vertės lygtyje jis figūruoja tik kaip tam tikras šio daikto kiekis.
Pavyzdžiui: 40 uolekčių audeklo «verti» — ko? Dviejų švarkų. Kadangi prekių rūšis «švarkas» čia vaidina ekvivalento vaidmenį ir švarkas kaip vartojamoji vertė priešpastatytas audeklui kaip vertės įkūnijimas [Werthkörper], tai pakanka tam tikro švarkų kiekio, kad būtų galima išreikšti tam tikrą audeklo vertės dydį. Todėl du švarkai gali išreikšti 40 uolekčių audeklo vertės dydį, bet jie niekad negali išreikšti savo pačių vertės dydžio, švarkų vertės dydžio. Paviršutiniškas supratimas šio fakto,— kad vertės lygtyje ekvivalentas visuomet turi tiktai tam tikro daikto, tam tikros vartojamosios vertės, paprasto kiekio formą,— suklaidino Beilį ir privertė jį, kaip ir daugelį iš jo pirmtakų bei pasekėjų, vertės išraišką laikyti tiktai kiekybiniu santykiu. Iš tikrųjų, ekvivalentinė prekės forma neturi jokio kiekybinio vertės apibrėžimo.
Pirmoji ypatybė, krintanti į akis nagrinėjant ekvivalentinę formą, yra ta, kad vartojamoji vertė pasidaro savo priešybės, vertės, išreiškimo forma.
Natūralinė prekės forma pasidaro vertės forma. Bet nota bene: prekei (švarkui, arba kviečiams, arba geležiai ir t. t.) šis quid pro quo įvyksta tik ribose vertės santykio, į kurį su ja sueina bet kuri kita prekė (audeklas ir t. t.),— tik šio santykio rėmuose. Kadangi jokia prekė negali santykiauti su savimi kaip su ekvivalentu ir, vadinasi, savo natūralinės išorės negali padaryti savo pačios vertės išraiška, tai ji turi santykiauti su kita preke kaip su ekvivalentu, arba natūralinę kitos prekės išorę padaryti savosios vertės forma.
Kad būtų vaizdingiau, iliustruojame tai pavyzdžiais tų matų, kuriais matuojami prekių kūnai kaip tokie, t. y. kaip vartojamosios vertės. Cukraus galva kaip fizinis kūnas turi tam tikrą sunkumą, svorį, bet cukraus galvos svorio betarpiškai negalima nei pamatyti nei pajusti. Todėl mes imame kelis geležies gabalus, kurių svoris yra iš anksto nustatytas. Kūniškoji geležies forma, pati savaime paimta, lygiai taip pat nėra sunkumo išraiškos forma, kaip ir kūniškoji cukraus galvos forma. Vis dėlto, norėdami išreikšti cukraus galvą kaip sunkumą, mes suvedame ją į svorio santykį su geležimi. Šiame santykyje geležis pasireiškia kaip kūnas, kuriame nėra nieko, išskyrus sunkumą. Todėl geležies kiekiai yra cukraus svorio matas ir cukraus fizinio kūno atžvilgiu tėra sunkumo įkūnijimas, arba sunkumo išraiškos forma. Šį vaidmenį geležis vaidina tik ribose to santykio, į kurį su ja sueina cukrus arba kuris nors kitas kūnas, kai ieškomas pastarojo svoris. Jei abu kūnai neturėtų sunkumo, jie negalėtų sueiti į šį santykį, ir vienas iš jų negalėtų išreikšti kito sunkumo. Metę juos ant svarstyklių lėkščių, mes iš tikrųjų įsitikinsime, jog kaip sunkumas jie abu yra tapatingi ir todėl, paimti tam tikra proporcija, turi tą patį svorį. Kaip kūnas geležis, būdamas svorio matas, cukraus galvos atžvilgiu yra tik sunkumas, taip mūsų vertės išraiškoje kūnas švarkas audeklo atžvilgiu yra tik vertė.
Tačiau čia ir baigiasi analogija. Cukraus galvos svorio išraiškoje geležis atstovauja natūralinei savybei, kuri yra bendra abiem kūnams, būtent, sunkumui, kai tuo tarpu švarkas audeklo vertės išraiškoje atstovauja ne natūralinei abiejų daiktų savybei, bet jų vertei,— kažkam grynai visuomeniškam.
Kadangi prekės, pvz., audeklo, santykinė vertės forma išreiškia jos vertės buvimą kaip kažką visiškai skirtingą nuo jos kūno ir pastarojo savybių, pvz., kaip kažką lygų švarkui, tai pati ši išraiška nurodo į tai, kad joje slypi tam tikras visuomeninis santykis. Kaip tik priešingo pobūdžio yra ekvivalentinė forma. Juk ją kaip tik sudaro tai, kad tam tikras prekės kūnas, sakysime, švarkas, tam tikras daiktas kaip toks, išreiškia vertę, vadinasi, iš pačios savo prigimties turi vertės formą. Tiesa, tai teisinga tik ribose to vertės santykio, kuriame prekė «audeklas» santykiauja su preke «švarkas» kaip su ekvivalentu(21). Bet kadangi tam tikro daikto savybės nesukuriamos jo santykiu su kitais daiktais, o tik atsiskleidžia tokiame santykyje, tai atrodo, kad švarkas savo ekvivalentinę formą, savo savybę būti betarpiškai mainomam į kitas prekes turi iš prigimties, visiškai taip pat, kaip sunkumo savybę arba savybę sulaikyti šilumą. Iš čia ekvivalentinės formos mįslingumas, nustebinąs buržuazinę grubią ekonomisto pažiūrą tik tada, kai ši forma stovi priešais jį gatavu pavidalu — kaip pinigai. Tada ekonomistas mėgina nusikratyti mistiniu aukso ir sidabro pobūdžiu, pakišdamas į jų vietą ne tokias įspūdingas prekes ir vis su didesniu ir didesniu malonumu išvardydamas sąrašą tos prekių prastuomenės, kuri savo laiku vaidino prekinio ekvivalento vaidmenį. Jis nenujaučia, kad jau paprasčiausia vertės išraiška: 20 uolekčių audeklo švarkui, leidžia įspėti ekvivalentinės formos mįslę.
Ekvivalentu esančios prekės kūnas visuomet pasireiškia kaip žmogaus abstrakčiojo darbo įkūnijimas ir visuomet yra tam tikro naudingojo, konkrečiojo darbo produktas. Tuo būdu šis konkretusis darbas pasidaro žmogaus abstrakčiojo darbo išraiška. Jei, pvz., švarkas yra ne daugiau kaip daiktas, kuriame realizuotas abstraktusis žmogaus darbas, tai ir siuvimo darbas, kuris faktiškai jame realizuojasi, yra ne daugiau kaip žmogaus abstrakčiojo darbo realizavimo forma. Audeklo vertės išraiškoje siuvimo darbo naudingumas pasireiškia ne tuo, kad jis gamina drabužį, vadinasi,— ir žmones[A], bet tuo, kad jis gamina daiktą, kuriame mes matome vertę, t. y. darbo kondensatą, kuris nieku nesiskiria nuo audeklo vertėje sudaiktinto darbo. Kad būtų galima pasidaryti šitokį vertės veidrodį, pats siuvimas neturi atspindėti savimi nieko kito, išskyrus savo abstrakčią savybę būti žmogaus darbu aplamai.
Siuvimo forma, kaip ir audimo forma, sunaudojama žmogaus darbo jėga. Vadinasi, abi šios veiklos rūšys turi bendrą žmogaus darbo pobūdį ir tam tikrais atvejais, pvz., kai gaminama vertė, turi būti nagrinėjamos tiktai šiuo požiūriu. Čia nėra nieko mistiško. Bet prekės vertės išraiškoje reikalas atrodo kitaip. Pavyzdžiui, norint išreikšti, kad audimas sukuria audeklo vertę ne savo konkrečia audimo forma, o savo bendrąja savybe — kaip žmogaus darbas,— audimui priešpastatomas siuvimas, konkretusis darbas, sukuriantis audeklo ekvivalentą, priešpastatomas kaip akivaizdi žmogaus abstrakčiojo darbo realizavimo forma.
Taigi, antroji ekvivalentinės formos ypatybė yra ta, kad konkretusis darbas čia pasidaro savo priešybės, žmogaus abstrakčiojo darbo, pasireiškimo forma.
Bet kadangi šis konkretusis darbas, siuvimas, čia pasireiškia kaip paprasta skirtumų neturinčio žmogiškojo darbo išraiška, tai jis šia forma yra tolygus kitam darbui, audekle esančiam darbui; todėl, nepaisant to, kad jis, kaip bet kuris kitas prekes gaminantis darbas, yra privatus darbas, jis vis dėlto yra darbas betarpiškai visuomenine forma. Kaip tik todėl jis pasireiškia produktu, kuris betarpiškai gali būti mainomas į kitą prekę. Tuo būdu trečioji ekvivalentinės formos ypatybė yra ta, kad privatus darbas pasidaro savo priešybės forma, t. y. darbu betarpiškai visuomenine forma.
Abi ekvivalentinės formos ką tik išnagrinėtos ypatybės mums pasidarys dar apčiuopiamesnės, jei mes kreipsimės į didįjį tyrinėtoją, pirmą kartą analizavusį vertės formą, kaip ir daug mąstymo formų, visuomeninių formų ir gamtos formų. Aš turiu galvoje Aristotelį.
Aristotelis pirmiausia aiškiai nurodo, kad piniginė prekės forma yra tik tolesnis vertės paprastosios formos, t. y. vienos prekės vertės išreiškimo bet kuria kita preke, išsivystymo pavidalas, nes jis sako:
«5 guoliai ＝ 1 namui» («Κλῖναι πέντε ἀντὶ οἰκίας»)
«nesiskiria» nuo:
«5 guoliai ＝ tokiam ir tokiam pinigų kiekiui»
(«Κλῖναι πέντε ἀντὶ… ὅσου αἱ πέντε κλῖναι»)
Toliau, jis supranta, kad vertės santykis, kuriuo išreiškiama ši vertė, savo ruožtu rodo, kad namas ir guolis kokybiškai sutapatinami ir kad šie jutimiškai skirtingi daiktai be tokios jų esmių tapatybės negalėtų vienas su kitu santykiauti kaip bendramačiai dydžiai. «Mainų,— sako jis,— negali būti be lygybės, o lygybės be bendramatiškumo» («οὔτ᾽ ἰσότης μὴ οὔσης συμμετρίας»). Bet čia jis susiduria su sunkumais ir toliau vertės formos nebeanalizuoja. «Tačiau tikrovėje nėra galima («τῇ μὲν οὖν ἀληθείᾳ ἀδύνατον»), kad tokie skirtingi daiktai būtų bendramačiai», t. y. kokybiškai lygūs. Toks prilyginimas tegali būti tik kažkas svetimo tikrajai daiktų prigimčiai, vadinasi, tik «dirbtinis metodas praktiniam poreikiui patenkinti».
Taigi, Aristotelis pats mums parodo, kas būtent jam neleido daryti tolesnę analizę: tai — vertės sąvokos nebuvimas. Kas yra tas vienoda, t. y. ta bendra substancija, kurią sudaro namas guoliams guolių vertės išraiškoje? Nieko panašaus «tikrovėje negali būti»,— sako Aristotelis. Kodėl? Guolių atžvilgiu namas yra kažkas lygaus, kadangi jis atstovauja tam, kas juose abiejuose — ir guolyje ir name — iš tikrųjų yra vienodo. O tai — žmogaus darbas.
Bet to fakto, kad prekių verčių forma visos darbo rūšys išreiškiamos kaip vienodas ir, vadinasi, lygiareikšmis žmogaus darbas,— šio fakto Aristotelis pačioje vertės formoje negalėjo surasti, nes Graikijos visuomenė rėmėsi vergų darbu ir, vadinasi, jos natūralinė bazė buvo žmonių ir jų darbo jėgų nelygybė. Lygybė ir lygiareikšmiškumas visų darbo rūšių, kadangi ir kiek jos yra žmogaus darbas aplamai,— ši vertės išraiškos paslaptis gali būti iššifruota tik tada, kai žmonių lygybės idėja jau yra įgavusi liaudies prietaro tvirtumą. O tai galima tik tokioje visuomenėje, kur prekinė forma yra visuotinė darbo produkto forma, vadinasi, kur žmonių kaip prekių savininkų tarpusavio santykis yra viešpataujantis visuomeninis santykis. Aristotelio genijus pasireiškia kaip tik tuo, kad prekių vertės išraiškoje jis atranda lygybės santykį. Tik istorinės ribos tos visuomenės, kurioje jis gyveno, sutrukdė jam atskleisti, kas būtent yra «tikrovėje» šis lygybės santykis.
Paprastąją prekės vertės formą sudaro tos prekės vertės santykis su skirtinga nuo jos preke, arba jos mainų santykis su šia pastarąja. Prekės vertė kokybiškai reiškiasi prekės galėjimu būti betarpiškai mainoma į prekę . Kiekybiškai ji reiškiasi prekės tam tikro kiekio galėjimu būti mainomu į atitinkamą prekės kiekį. Kitaip tariant: prekės vertė įgauna savarankišką išraišką, kai prekė pasireiškia kaip «mainomoji vertė». Kai mes šio skirsnio pradžioje, žymėdami kaip įprasta, sakėme: prekė yra vartojamoji vertė ir mainomoji vertė, tai, tiksliai sakant, tas buvo neteisinga. Prekė yra vartojamoji vertė, arba vartojimo reikmuo ir «vertė». Šią savo dvilypę prigimtį ji parodo, kai jos vertė įgauna savą, nuo natūralinės jos formos skirtingą išraiškos formą, būtent mainomosios vertės formą, be to, prekė, nagrinėjant ją izoliuotai, niekad neturi šios formos, bet visuomet ją turi tik vertės santykyje, arba mainų santykyje, su kita, skirtinga nuo jos preke. Jei mes tai atsimename, tai aukščiau nurodytas netikslus žodžių vartojimas neatveda į klaidas, o tėra tik naudingas sutrumpinimui.
Mūsų analizė parodė, kad prekės vertės forma, arba jos vertės išraiška, išplaukia iš prekių vertės prigimties, o ne atvirkščiai, ne vertė ir vertės dydis išplaukia iš jos kaip mainomosios vertės išreiškimo būdo. Bet kaip tik taip vaizduojasi reikalą, iš vienos pusės, merkantilistai ir šiuolaikiniai jų gerbėjai kaip Ferjė, Ganilis ir t. t.(22), iš antros pusės — jų antipodai, šiuolaikiniai laisvosios prekybos komivojažeriai kaip Bastija su kompanija. Merkantilistai svorio centrą perkelia į kokybinę vertės išraiškos pusę, t. y. į ekvivalentinę prekės formą, kurios išbaigtinė išraiška yra pinigai,— šiuolaikiniai laisvosios prekybos idėjų skleidėjai, kurie savo prekes turi realizuoti už bet kurią kainą, priešingai, svarbiausią dėmesį kreipia į kiekybinę vertės santykinės formos pusę. Vadinasi, jiems ir prekės vertė ir jos vertės dydis egzistuoja tik būdami išreikšti prekių mainų santykyje, t. y. tiktai einamojo prekių kainininko skiltyse. Škotas Makleodas, kurio profesinė pareiga yra kuo didesniu mokslingumo kiekiu dailinti rutinines Lombardstrito bankininkų pažiūras, yra vykusi sintezė tarp prietaringų merkantilistų ir laisvosios prekybos idėjų apsišvietusių skleidėjų.
Detaliau išnagrinėję prekės vertės išreiškimą, glūdintį tos prekės vertės santykyje su preke , mes pamatėme, kad šio santykio ribose natūralinė prekės forma tėra vartojamosios vertės pavidalas, o natūralinė prekės forma — tik vertės forma, arba vertės pavidalas. Tuo būdu, prekėje paslėptas vidinis vartojamosios vertės ir vertės priešingumas reiškiasi išoriniu priešingumu, t. y. dviejų prekių santykiu, kuriame viena prekė — toji, kurios vertė turi būti išreikšta,— betarpiškai vaidina tik vartojamosios vertės vaidmenį, o kita prekė — toji, kuria vertė išreiškiama,— betarpiškai vaidina tik mainomosios vertės vaidmenį. Vadinasi, paprastoji prekės vertės forma yra paprastoji toje prekėje glūdinčio vartojamosios vertės ir vertės priešingumo pasireiškimo forma.
Visose visuomeninėse sanklodose darbo produktas yra vartojimo reikmuo, bet tiktai viena istoriškai apibrėžta vystymosi epocha darbo produktą paverčia preke,— būtent toji, kuriai esant darbas, sunaudotas naudingam reikmeniui pagaminti, stoja kaip «daiktinė» šio reikmens savybė,— t. y. kaip jo vertė. Iš to išeina, kad paprastoji prekės vertės forma tuo pačiu metu yra paprastoji prekinė darbo produkto forma, kad dėl to prekinės formos vystymasis sutampa su vertės formos vystymusi.
Jau iš pirmo žvilgsnio yra aiškus nepakankamumas vertės paprastosios formos, šios užuomazginės formos, kuri, tik išėjusi eilę metamorfozių, subręsta iki kainos formos.
Prekės vertės išreiškimas kokia nors preke skiria prekės vertę tiktai nuo tos prekės vartojamosios vertės ir dėl to stato prekę tik į vieną mainų santykį — į santykį su kuria nors atskira, nuo jos pačios skirtinga prekių rūšimi; bet jis neišreiškia kokybinės jos tapatybės ir kiekybinio proporcingumo su visomis kitomis prekėmis. Paprastąją santykinę vienos prekės vertės formą atitinka atskira ekvivalentinė kitos prekės forma. Pavyzdžiui, švarkas santykinėje audeklo vertės išraiškoje turi ekvivalentinę formą, arba betarpiško mainomumo formą, tiktai šios atskiros prekės rūšies, audeklo, atžvilgiu.
Tuo tarpu atskira vertės forma savaime pereina į pilnesnę. Nors šia forma vienos prekės vertė išreiškiama tik viena kitos rūšies preke, tačiau čia yra vis vien, kokia būtent yra ši prekė: ar švarkas, ar geležis, ar kviečiai ir t. t. Tai pačiai prekei sueinant į vertės santykius čia su viena, čia su kita prekių rūšimi, atsiranda jos vertės įvairios paprastos išraiškos(22a). Galimų jos vertės išraiškų skaičių apriboja tik skirtingų nuo jos prekių rūšių skaičius. Tuo būdu pavienė prekės vertės išraiška pavirsta eile įvairių paprastų tos prekės vertės išraiškų, be to, ši eilė gali būti visuomet didinama.
(17)Nedaugelis ekonomistų, kurie, kaip, pvz., S. Beilis, analizavo vertės formą, negalėjo prieiti jokio rezultato, iš vienos pusės, dėl to, kad jie painioja vertės formą su pačia verte, iš antros pusės, dėl to, kad, būdami grubaus praktiško buržua įtakoje, jie iš pat pradžių kreipia dėmesį išimtinai į kiekybinį mainų santykio apibrėžtumą. «Disponavimas kiekiu… sudaro vertę» («Money and its Vicissitudes». London 1837, 11 psl.). Autorius S. Beilis.
(17a)2-jo leid. pastaba. Vienas iš pirmųjų ekonomistų, kuris po Viljamo Pečio įžvelgė vertės prigimtį, garsusis Franklinas, sako: «Kadangi prekyba yra aplamai ne kas kita, kaip vieno darbo mainymas į kitą darbą, tai visų daiktų vertė teisingiausiai įvertinama darbu» («The Works of B. Franklin etc., edited by Sparks». Boston 1836, II t., 267 psl.). Franklinas nesuprato, kad, įvertindamas visų daiktų vertę «darbu», jis abstrahuojasi nuo mainomųjų darbo rūšių skirtumų, vadinasi, suveda jas į vienodą žmogaus darbą. Nors jis to nežino, bet jis netyčia tai išreiškia. Iš pradžių jis kalba apie «vieną darbą», paskui apie «kitą darbą», pagaliau apie «darbą» be tolesnio apibrėžimo kaip apie visų daiktų vertės substanciją.
(18)Kai kuriais atžvilgiais žmogus primena prekę. Kadangi jis gimsta be veidrodžio rankose ir ne Fichtės pakraipos filosofu: «Aš esu aš», tai žmogus iš pradžių žiūri, kaip į veidrodį, tik į kitą žmogų. Tik santykiaudamas su žmogumi Povilu kaip su į save panašiu, žmogus Petras pradeda santykiauti su pačiu savimi kaip su žmogumi. Kartu ir Povilas kaip toks, visu savo povilišku kūniškumu, jam tampa «žmogaus» giminės pasireiškimo forma.
(19)Žodis «vertė» čia, kaip ir kai kuriose vietose anksčiau, vartojamas kiekybiškai apibrėžtai vertei, t. y. vertės dydžiui, pažymėti.
(20)2-jo leid. pastaba. Vulgarioji politinė ekonomija su jai įprastu įžvalgumu išnaudoja šį vertės dydžio ir jos santykinės išraiškos neatitikimą. Pavyzdžiui: «Tarkite tiktai, kad krinta todėl, kad , į kurią ji mainoma, kyla, nors dėl to prekei pagaminti sunaudojama ne mažiau darbo negu anksčiau, ir jūsų visuotinis vertės principas susilaukia kracho… Jei mes tarėme, kad prekės vertė prekės atžvilgiu krinta dėl to, kad prekės vertė prekės atžvilgiu auga, tai mes tuo pačiu sunaikiname tą pagrindą, kuriuo Rikardo remia savo didįjį teiginį, kad prekės vertę visuomet apsprendžia toje prekėje įkūnyto darbo kiekis; nes jei prekės gamybos kaštų pakitimas keičia ne tiktai jos pačios vertę prekės , į kurią ji mainoma, atžvilgiu, bet taip pat keičia prekės vertę prekės atžvilgiu, nors darbo kiekis, reikalingas prekei pagaminti, nė kiek nepasikeitė, tai griūva ne tik doktrina, kuri tikina, kad prekės vertę reguliuoja jai sunaudotas darbo kiekis, bet taip pat ir doktrina, pagal kurią tam tikros prekės gamybos kaštai reguliuoja jos vertę» (J. Broadhurst: «Political Economy». London 1842, 11, 14 psl.).
Ponas Brodherstas galėtų su tokia pat teise pasakyti: įsižiūrėkite į skaičių santykius , , ) ir t. t. Skaičius 10 lieka nepasikeitęs, ir, nepaisant to, santykinis jo dydis, jo dydis vardiklių 20, 50, 100 ir t. t. atžvilgiu, nuolat mažėja. Vadinasi, griūva didysis principas, pagal kurį sveikojo skaičiaus, pvz., 10, dydį «reguliuoja» jame esančių vienetų kiekis.
(21)Tokie santykiaujami apibrėžimai aplamai yra kažkas labai savotiška. Pavyzdžiui, šis žmogus yra karalius tik dėl to, kad kiti žmonės laiko save jo pavaldiniais. O jie, atvirkščiai, galvoja, kad jie — pavaldiniai dėl to, kad jis karalius.
[A]Žinomo vokiečių priežodžio «Kleider machen Leute» perfrazavimas.
(22)2-jo leid pastaba.— F. L. A. Ferrier (muitinės subinspektorius): «Du Gouvernement considéré dans ses rapports avec le commerce», Paris 1805, ir Charles Ganilh: «Des Systèmes de l’Économie politique etc.», 2-sis leid., Paris 1821.
(22a)2-jo leid. pastaba. Pavyzdžiui, Homero raštuose vieno daikto vertė išreiškiama visa eile skirtingų daiktų.