Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Iš pirmo žvilgsnio prekė atrodo esanti labai paprastas ir trivialus daiktas. Jos analizė parodo, kad tai yra labai painus daiktas, pilnas metafizinių įmantrybių ir teologinių gudrybių. Kaip vartojamoji vertė, ji neturi savyje nieko mįslingo, ar mes ją nagrinėsime tuo požiūriu, kad ji savo savybėmis tenkina žmogaus poreikius, ar tuo požiūriu, kad ji įgyja tas savybes kaip žmogaus darbo produktas. Savaime suprantama, kad žmogus savo veikla keičia gamtos medžiagų formas tam tikra jam naudinga kryptimi. Pvz., medžio forma kinta, kai iš jo daromas stalas. Ir vis dėlto stalas lieka medis — paprastas, jutimais suvokiamas daiktas. Bet kai tik jis pasidaro preke, jis pavirsta jutiminiu-antjutiminiu daiktu. Jis ne tiktai visomis savo keturiomis kojomis stovi ant grindų, bet visų kitų prekių akivaizdoje atsistoja ant galvos, ir ši jo medinė galva sukelia įmantrybių, kuriose yra kur kas daugiau nuostabaus, negu tai, jei stalas savo iniciatyva pradėtų šokti(25).
Tuo būdu mistinį prekės pobūdį sukelia ne jos vartojamoji vertė. Jo taip pat nesukelia vertės apibrėžimų turinys. Nes, pirma, kad ir kokios skirtingos bebūtų atskiros naudingojo darbo arba gamybinės veiklos rūšys, fiziologijos atžvilgiu tai, šiaip ar taip, žmogaus organizmo funkcijos, ir kiekviena tokia funkcija, kad ir koks bebūtų jos turinys ir jos forma, savo esme yra žmogaus smegenų, nervų, raumenų, jutimo organų ir t. t. naudojimas. Antra, tai, kas sudaro vertės dydžio apibrėžimo pagrindą, būtent, tokio naudojimo trukmė, arba darbo kiekis, net betarpiškai, apčiuopiamai skiriasi nuo darbo kokybės. Kokios bebūtų visuomeninės sanklodos, tas darbo laikas, kuris reikalingas pragyvenimo reikmenims pagaminti, turėjo dominti žmones, kad ir nevienodu laipsniu, įvairiose išsivystymo pakopose(26). Pagaliau, jei tik žmonės, vienaip ar kitaip, dirba vienas kitam, jų darbas taip pat įgauna visuomeninę formą.
Taigi, iš kur atsiranda mįslingas darbo produkto pobūdis, kai tik darbo produktas įgauna prekinę formą? Aišku, iš pačios šios formos. Skirtingų žmogaus darbo rūšių vienodumas įgauna daiktinę visiems darbo produktams vienodos savybės — vertės — formą; žmogaus darbo jėgos sąnaudų matavimas jų trukme įgauna darbo produktų vertės dydžio formą; pagaliau, tie gamintojų santykiai, kuriuose realizuojasi visuomeninis jų darbo apibrėžimas, įgauna darbo produktų visuomeninio santykio formą.
Vadinasi, prekinės formos slėpiningumą sudaro vien tai, kad ji yra veidrodis, kuris žmonėms atspindi visuomeninį jų pačių darbo pobūdį kaip daiktinį pačių darbo produktų pobūdį, kaip visuomenines šių daiktų savybes, kurios jiems iš prigimties yra būdingos; todėl ir visuomeninis gamintojų santykis su visuminiu darbu jiems atrodo kaip už jų esąs visuomeninis daiktų santykis. Bet per tokį quid pro quo darbo produktai pasidaro prekėmis, jutiminiais-antjutiminiais, arba visuomeniniais, daiktais. Antai, šviesinis daikto poveikis regimajam nervui suvokiamas ne kaip subjektyvus paties regimojo nervo dirginimas, o kaip objektyvi ne akyse esančio daikto forma. Bet esant regimiesiems suvokimams, šviesą iš tikrųjų atmuša vienas daiktas, išorinis kūnas, kitam daiktui, akiai. Tai — fizinis santykis tarp fizinių daiktų. Tuo tarpu prekinė forma ir tas darbo produktų vertės santykis, kuriuo ji reiškiasi, visiškai nieko bendro neturi su fizine daiktų prigimtimi ir iš jos išplaukiančiais daiktų santykiais. Tai — tik tam tikras visuomeninis pačių žmonių santykis, kuris jų akyse įgauna fantastinę santykio tarp daiktų formą. Norint tam rasti analogiją, mums tektų įsibrauti į miglotas religinio pasaulio sritis. Čia žmogaus smegenų produktai įsivaizduojami kaip savarankiškos būtybės, galinčios savaimingai gyvuoti, esančios tam tikruose santykiuose su žmonėmis ir vienos su kitomis. Tas pat vyksta prekių pasaulyje su žmogaus rankų produktais. Tai aš vadinu fetišizmu, kuris yra savybingas darbo produktams, jei tik jie gaminami kaip prekės, ir kuris, vadinasi, yra neatskiriamas nuo prekinės gamybos.
Kaip jau parodė pirmesnė analizė, šį fetišinį prekių pasaulio pobūdį sukelia savotiškas visuomeninis prekes gaminančio darbo pobūdis.
Vartojimo reikmenys aplamai pasidaro prekėmis tik todėl, kad jie yra vienas nuo kito nepriklausomai atliekamų privačių darbų produktai. Šių privačių darbų kompleksas sudaro visuminį visuomenės darbą. Kadangi gamintojai tarpusavyje sueina į visuomeninį kontaktą tik mainydami savo darbo produktus, tai ir specifiškai visuomeninis jų privačių darbų pobūdis pasireiškia tiktai šių mainų rėmuose. Kitaip tariant, atskiri privatūs darbai faktiškai realizuojasi kaip visuminio visuomeninio darbo grandys tik per tuos santykius, kuriuos mainai nustato tarp darbo produktų, o per juos ir tarp pačių gamintojų. Todėl pastariesiems visuomeniniai jų privačių darbų santykiai atrodo esą tai, kas jie iš tikrųjų yra, t. y. atrodo esą ne betarpiškai visuomeniniai pačių asmenų santykiai jų darbe, bet, veikiau, daiktiniai asmenų santykiai ir visuomeniniai daiktų santykiai.
Tik savo mainų rėmuose darbo produktai įgauna visuomeniškai vienodą vertės realumą, kuris yra atskirtas nuo jų kaip vartojamųjų verčių jutiminio realumo. Tas darbo produkto susiskaldymas į naudingą daiktą ir į vertę įkūnijantį daiktą praktikoje įvyksta tik tada, kai mainai jau yra pakankamai paplitę ir įgavę tokią reikšmę, kad naudingus daiktus galima gaminti specialiai mainams, todėl į daiktų turimą vertės pobūdį jau atsižvelgiama juos gaminant. Nuo šio momento privatūs gamintojų darbai iš tikrųjų įgauna dvejopą visuomeninį pobūdį. Iš vienos pusės, kaip tam tikri naudingi darbai, jie turi tenkinti tam tikrą visuomeninį poreikį ir tuo būdu pateisinti save kaip visuminio darbo sudedamąsias dalis, kaip natūraliai išaugusios darbo visuomeninio pasidalijimo sistemos grandis. Iš antros pusės, jie tenkina tik įvairius savųjų gamintojų poreikius, nes kiekviena atskira naudingojo privataus darbo rūšis gali būti išmainyta į bet kurią kitą atskirą naudingojo privataus darbo rūšį ir, vadinasi, yra lygiareikšmė pastarajai. Viena nuo kitos toto coelo [visais atžvilgiais] skirtingų darbo rūšių lygybę tegali sudaryti tik tikrųjų jų skirtumų abstrahavimas, jų suvedimas į tą bendrą joms pobūdį, kurį jos turi kaip žmogaus darbo jėgos sunaudojimas, kaip abstraktusis žmogaus darbas. Privačių gamintojų smegenys šį dvejopą visuomeninį gamintojų privačių darbų pobūdį teatspindi tokiomis formomis, kurios pasireiškia praktiniame gyvenime, produktų mainuose: vadinasi, visuomeniškai naudingą privačių jų darbų pobūdį smegenys atspindi ta forma, kad darbo produktas turi būti naudingas, bet ne pačiam gamintojui, o kitiems žmonėms; visuomeninį skirtingų darbo rūšių lygybės pobūdį — ta forma, kad šie materiališkai skirtingi daiktai, darbo produktai, yra vertės.
Vadinasi, žmonės savo darbo produktus sugretina kaip vertes ne dėl to, kad tie daiktai jiems tėra daiktiniai žmogaus vienarūšio darbo apvalkalai. Atvirkščiai. Per mainus lygindami įvairius savo produktus vieną su kitu kaip vertes, žmonės lygina įvairias savo darbo rūšis vieną su kita kaip žmogaus darbą. Jie to nesupranta, bet jie tai daro(27). Tuo būdu vertės kaktoje neparašyta, kas ji per viena. Dar daugiau: vertė kiekvieną darbo produktą paverčia visuomeniniu hieroglifu. Vėliau žmonės stengiasi įspėti to hieroglifo prasmę, įsiskverbti į savo pačių visuomeninio produkto paslaptį, nes vartojimo reikmenų kaip verčių apibrėžimas yra lygiai taip pat visuomeninis žmonių produktas, kaip ir kalba. Vėlesnis mokslo atradimas, kad darbo produktai, kadangi jie yra vertės, tėra daiktinės sunaudoto jiems pagaminti žmogaus darbo išraiškos, sudaro epochą žmonijos vystymosi istorijoje, bet jis anaiptol neišsklaido daiktinės darbo visuomeninio pobūdžio regimybės. Tik šios ypatingos formos gamybos, prekinės gamybos, atžvilgiu yra teisinga, kad specifiškai visuomeninį vienas nuo kito nepriklausančių privačių darbų pobūdį sudaro jų kaip aplamai žmogaus darbo lygybė ir tai, kad darbo produktai įgauna vertės pobūdį. Tuo tarpu prekinės gamybos santykių pagautiems žmonėms šios pastarosios specialiosios ypatybės — tiek prieš, tiek ir po nurodytojo atradimo — atrodo turinčios visuotinę reikšmę, panašiai kaip oro savybės — jo fizinė kūniška forma — tebeegzistuoja, nepaisant to, kad mokslas suskaidė orą į jo pagrindinius elementus.
Žmones, besimainančius produktais, praktiškai pirmiausia domina klausimas: kiek svetimų produktų galima gauti už savo produktą, t. y. kokiomis proporcijomis tarpusavyje mainomi produktai? Kai tos proporcijos pasiekia tam tikrą tvirtumą ir dėl to darosi įprastinės, tuomet atrodo, kad jas sąlygoja pati darbo produktų prigimtis. Pavyzdžiui, vienos tonos geležies ir dviejų uncijų aukso vertės lygybė suvokiama visiškai taip pat, kaip tas faktas, kad svaras aukso ir svaras geležies turi vienodą svorį, nepaisant fizinių ir cheminių šių kūnų savybių skirtingumo. Iš tikrųjų darbo produktų kaip verčių pobūdis įsigali tik juos realizuojant kaip tam tikro dydžio vertes. Verčių dydis nuolat kinta, nepriklausomai nuo produktais besimainančių asmenų noro, numatymo ir veiklos. Pastarųjų akyse visuomeninis jų pačių judėjimas įgauna formą daiktų judėjimo, kurio jie yra kontroliuojami, užuot jį kontroliavę. Reikalinga visiškai išsivysčiusi prekinė gamyba, kad iš paties patyrimo galėtų išaugti mokslinis supratimas, jog atskiri privatūs darbai, kurie atliekami nepriklausomai vienas nuo kito, bet visapusiškai tarp savęs susiję kaip natūraliai išaugusio darbo visuomeninio pasidalijimo grandys, nuolat tam tikromis proporcijomis yra suvedami į savo visuomeninį matą. Tokiam moksliniam supratimui atsirasti reikalinga visiškai išsivysčiusi prekinė gamyba dėl to, kad produktams pagaminti visuomeniškai būtinas darbo laikas tik prievarta skinasi sau kelią per atsitiktinius ir nuolat svyruojančius privačių darbų produktų mainų santykius kaip reguliuojantis gamtos dėsnis, veikiąs tarytum traukos dėsnis, kai ant galvos griūva namai(28). Todėl tai, kad vertės dydį apsprendžia darbo laikas, yra paslaptis, kuri glūdi po matomu prekių santykinių verčių judėjimu. Šios paslapties atidengimas pašalina iliuziją, kad, esą, darbo produktų vertės dydis nustatomas grynai atsitiktinai, bet jis anaiptol nepašalina daiktinės jos formos.
Mąstymas apie žmogaus gyvenimo formas, vadinasi, ir mokslinė šių formų analizė, aplamai pasirenka tikrajam jų vystymuisi priešingą kelią. Jis prasideda post festum [atgaline data], t. y. remiasi gatavais vystymosi proceso rezultatais. Formos, kurios darbo produktams uždeda prekės antspaudą ir kurios dėl to yra prekinės cirkuliacijos prielaidos, suspėja įgauti natūralinių visuomeninio gyvenimo formų tvirtumą jau prieš tai, kai žmonės daro pirmą mėginimą suvokti ne istorinį šių formų pobūdį,— atvirkščiai, pastarosios jiems jau yra įgavusios nepajudinamumo pobūdį,— o tik jų turinį. Tuo būdu tik prekių kainų analizė atvedė į vertės dydžio nustatymą, ir tik bendroji piniginė prekių išraiška įgalino fiksuoti jų kaip verčių pobūdį. Bet ta pati išbaigtinė prekių pasaulio forma — piniginė jo forma — po daiktais slepia visuomeninį privačių darbų pobūdį, vadinasi, ir visuomeninius privačių darbininkų santykius, užuot atskleidusi tuos santykius visu grynumu. Kai aš sakau: švarkas, batas ir t. t. santykiauja su audeklu kaip visuotinis žmogaus abstrakčiojo darbo įkūnijimas, tai šio posakio absurdiškumas bado akis. Bet kai švarkų, batų ir pan. gamintojai šias prekes sugretina su audeklu arba — kas reikalo nekeičia — su auksu ir sidabru kaip visuotiniu ekvivalentu, tai savo privačių darbų santykiavimą su visuminiu visuomeniniu darbu jie įsivaizduoja kaip tik šia absurdiška forma.
Tokios rūšies formos kaip tik ir sudaro buržuazinės ekonomijos kategorijas. Tai — visuomeniškai reikšmingos, vadinasi, objektyvios mąstymo formos [Gedankenformen] šio istoriškai apibrėžto visuomeninio gamybos būdo — prekinės gamybos — gamybiniams santykiams. Visas prekių pasaulio misticizmas, visi stebuklai ir vaiduokliai, kurie, viešpataujant prekinei gamybai, migla apgaubia darbo produktus,— visa tai nedelsiant išnyksta, kai tik mes pereiname prie kitų gamybos formų.
Kadangi politinė ekonomija mėgsta robinzonadas(29), tai tegu ir pasirodo Robinzonas pirmiausia savo saloje. Kad ir kokie kuklūs yra jo įpročiai, jis vis dėlto turi patenkinti įvairius poreikius ir dėl to turi atlikinėti įvairius naudingus darbus: dirbti įrankius, gaminti baldus, prijaukinti lamą, žvejoti, medžioti ir t. t. Mes jau nekalbame čia apie maldą ir pan., nes mūsų Robinzonas joje randa malonumo ir į tokią veiklą žiūri kaip į poilsį. Nepaisant gamybinių jo funkcijų įvairumo, jis žino, kad visos jos tėra įvairios to paties Robinzono veiklos formos, vadinasi, tik įvairios žmogaus darbo rūšys. Reikalo verčiamas, jis turi tiksliai skirstyti savo darbo laiką įvairioms funkcijoms. Ar daugiau ar mažiau vietos užims visoje jo veikloje viena ar kita funkcija, tai priklauso nuo to, ar daugiau ar mažiau sunkumų jam teks įveikti tam tikram naudingam efektui pasiekti. To jį moko patyrimas, ir mūsų Robinzonas, per laivo sudužimą išgelbėjęs laikrodį, didžiąją buhalterijos knygą, rašalą ir plunksną, tuojau pat, kaip tikras anglas, pradeda vesti savo paties apskaitą. Jo inventoriuje išvardijami jo turimi vartojimo reikmenys, įvairios jiems gaminti reikalingos operacijos, pagaliau darbo valandos, kurias jis vidutiniškai turi sunaudoti šiems įvairiems produktams pagaminti. Visi santykiai tarp Robinzono ir daiktų, kurie sudaro jo paties pasigamintą turtą, čia yra tokie paprasti ir permatomi, kad net p. Maksas Virtas galėtų juos suprasti be ypatingo proto įtempimo. Ir vis dėlto juose jau esama visų esminių vertės apibrėžimų.
Bet palikime šviesią Robinzono salą ir persikelkime į niūrius Europos viduramžius. Vietoj nepriklausomo žmogaus mes čia randame žmones, kurie visi yra priklausomi,— baudžiauninkai ir feodalai, vasalai ir siuzerenai, pasauliečiai ir dvasininkai. Visuomeniniams materialinės gamybos santykiams asmeninė priklausomybė yra čia būdinga tokiu pat laipsniu, kaip ir kitoms, šiuo pagrindu sukurtoms gyvenimo sferoms. Bet kaip tik dėl to, kad asmeninės priklausomybės santykiai sudaro šios visuomenės pagrindą, darbai ir produktai neturi įgauti skirtingos nuo jų realumo fantastinės formos. Jie įeina į visuomeninio gyvenimo apytaką kaip natūraliniai patarnavimai ir natūralinės prievolės. Betarpiškai visuomeninę darbo formą čia sudaro natūralinė jo forma, jo ypatingumas, o ne jo visuotinumas, kaip prekine gamyba besiremiančioje visuomenėje. Lažinis darbas, kaip ir prekę gaminantis darbas, taip pat yra laiku matuojamas, bet kiekvienas baudžiauninkas žino, kad tarnaudamas savo ponui jis sunaudoja tik tam tikrą savo asmeninės darbo jėgos kiekį. Dešimtinė, kurią jis turi sumokėti dvasininkui, yra kažkas nepalyginti aiškesnio negu tas palaiminimas, kurį jis gauna iš dvasininko. Tuo būdu kad ir kaip mes bevertintume tas charakterines kaukes, su kuriomis viduramžių žmonės pasirodo vienas kito atžvilgiu, šiaip ar taip, yra neabejotina, kad visuomeniniai žmonių santykiai jų darbe čia pasireiškia kaip jų pačių asmeniniai santykiai ir nėra apvelkami daiktų, darbo produktų, visuomeninių santykių drabužiu.
Norint ištirti bendrąjį, t. y. betarpiškai suvisuomenintą, darbą, mums nėra reikalo grįžti prie tos pirmykštės jo formos, kurią mes aptinkame visų kultūringų tautų istorijos slenkstyje(30). Artimesnį pavyzdį mums teikia kaimiška patriarchalinė gamyba valstiečių šeimos, kuri savo suvartojimui gamina grūdus, augina gyvulius, gamina verpalus, audeklą, drabužius ir t. t. Šiai šeimai šie įvairūs daiktai yra įvairūs jos šeiminio darbo produktai, bet vienas kito atžvilgiu jie nėra prekės. Įvairūs šiuos produktus sukuriantieji darbai: dirvos įdirbimas, gyvulių auginimas, verpimas, audimas, siuvimas ir t. t., yra natūraline savo forma visuomeninės funkcijos, nes tai yra funkcijos šeimos, kurioje, panašiai kaip prekinėje gamyboje, yra joje pačioje natūraliai išaugęs darbo pasidalijimas. Lyties ir amžiaus skirtumai, taip pat ir metų laikams besikeičiant kintančios gamtinės darbo sąlygos reguliuoja darbo pasidalijimą tarp šeimos narių ir kiekvieno atskiro šeimos nario darbo laiką. Bet individualinių darbo jėgų sunaudojimo matavimas laiku patiems darbams jau nuo pat pradžių suteikia visuomeninį pobūdį, nes individualinės darbo jėgos čia nuo pat pradžių funkcionuoja tik kaip šeimos visuminės darbo jėgos organai.
Pagaliau, paįvairinimui, įsivaizduokime sąjungą laisvų žmonių, dirbančių bendromis gamybos priemonėmis ir sąmoningai naudojančių daugelį savo individualinių darbo jėgų kaip vieną visuomeninę darbo jėgą. Visi robinzoninio darbo apibrėžimai čia pasikartoja, bet visuomeniniu, o ne individualiniu mastu. Visi Robinzono darbo produktai buvo išimtinai asmeninis jo produktas ir, vadinasi, betarpiškai vartojimo reikmenys jam pačiam. Visas laisvų žmonių sąjungos darbo produktas yra visuomeninis produktas. Šio produkto dalis vėl naudojama kaip gamybos priemonės. Ji lieka visuomeninė. Bet kitą dalį sąjungos nariai sunaudoja kaip pragyvenimo reikmenis. Todėl ji turi būti paskirstyta tarp jų. Šio paskirstymo būdas keisis pagal ypatingą paties visuomeninio-gamybinio organizmo pobūdį ir atitinkamą istorinį gamintojų išsivystymo lygį. Tik norėdami išvesti paralelę su prekine gamyba, mes tarsime, kad kiekvieno gamintojo pragyvenimo reikmenų dalį apsprendžia jo darbo laikas. Darbo laikas šiuo atveju vaidintų dvejopą vaidmenį. Visuomeniškai planingas jo paskirstymas nustato tinkamą santykį tarp įvairių darbo funkcijų ir įvairių poreikių. Iš antros pusės, darbo laikas kartu yra individualinio gamintojų dalyvavimo visuminiame darbe matas, vadinasi, ir individualiai sunaudojamos viso produkto dalies matas. Visuomeniniai žmonių santykiai su jų darbais ir jų darbo produktais čia lieka permatomai aiškūs tiek gamyboje, tiek ir paskirstyme.
Prekių gamintojų visuomenei, kurios būdingą visuomeninį-gamybinį santykį sudaro tai, kad čia darbo produktai jiems yra prekės, t. y. vertės, ir kad jų privatūs darbai šia daiktine forma tarpusavyje santykiauja kaip vienodas žmogaus darbas,— tokiai visuomenei tinkamiausia religijos forma yra krikščionybė su jos abstraktaus žmogaus kultu, ypač savo buržuazinėmis atmainomis, kaip protestantizmas, deizmas ir t. t. Esant senovės Azijos, antikiniam ir t. t. gamybos būdams, produkto virtimas preke, vadinasi, ir žmonių kaip prekių gamintojų buvimas vaidina antraeilį vaidmenį, kuris betgi darosi tuo žymesnis, kuo toliau yra nužengęs bendruomeninės santvarkos smukimas. Tikrąją šio žodžio prasme prekybinės tautos egzistuoja, kaip Epikuro dievai, tik tarpplanetinėse senovės pasaulio erdvėse arba kaip žydai Lenkijos visuomenės porose. Šitie visuomeniniai-gamybiniai senovės organizmai yra nepalyginti paprastesni ir aiškesni negu buržuazinis, bet jie remiasi arba nesubrendimu individualinio žmogaus, dar neatitrūkusio nuo natūralinių-gimininių ryšių su kitais žmonėmis bambagyslės, arba betarpiškais viešpatavimo ir pajungtumo santykiais. Jų egzistavimo sąlyga yra žema darbo gamybinio pajėgumo išsivystymo pakopa ir atitinkamas žmonių santykių ribotumas materialinio gyvenimo gamybos procese, vadinasi, visų jų santykių tarpusavyje ir su gamta ribotumas. Šis tikrasis ribotumas ideališkai atsispindi gamtą dievinančiose senovės religijose ir liaudies tikėjimuose. Aplamai religinis tikrojo pasaulio atspindys gali išnykti tik tada, kai žmonių praktinio kasdieninio gyvenimo santykiai nuolatos reikšis permatomais ir protingais jų ryšiais tarpusavyje ir su gamta. Visuomeninio gyvenimo proceso, t. y. gyvenimo gamybos materialinio proceso, santvarka tik tada nusimes mistinę miglotą skraistę, kai ji pasidarys laisvos visuomeninės žmonių sąjungos produktu ir bus sąmoningai, planingai jų kontroliuojama. Bet tam reikalingas tam tikras materialinis visuomenės pagrindas arba eilė tam tikrų materialinių egzistavimo sąlygų, kurios savo ruožtu pačios yra natūraliai išaugęs ilgo ir kankinamo istorinio vystymosi produktas.
Tiesa, politinė ekonomija analizavo(31) — nors ir nepakankamai — vertę ir vertės dydį ir atskleidė šiose formose glūdintį turinį. Bet ji nė karto net nebuvo iškėlusi klausimo: kodėl tas turinys įgauna tokią formą, kitaip tariant — kodėl darbas reiškiasi verte, o darbo trukmė, kaip jo matas,— darbo produkto vertės dydžiu(32)? Formulės, kurių kaktoje parašyta, kad jos priklauso tokiai visuomeninei formacijai, kur gamybos procesas viešpatauja žmonėms, o ne žmogus gamybos tokia procesui,— šios formulės jos buržuazinei sąmonei atrodo esančios tokia savaime suprantama, natūrali būtinybė, kaip ir pats gamybinis darbas. Todėl ji ikiburžuazines visuomeninio gamybinio organizmo formas traktuoja maždaug taip, kaip bažnyčios tėvai ikikrikščioniškąsias religijas(33).
Ligi kokio laipsnio prekių pasauliui savybingas fetišizmas, arba daiktinė visuomeninių darbo apibrėžimų regimybė, suklaidina kai kuriuos ekonomistus, parodo, tarp kita ko, nuobodus ir beprasmiškas jų ginčas dėl gamtos vaidmens mainomosios vertės kūrimo procese. Kadangi mainomoji vertė yra tam tikras visuomeninis būdas išreikšti darbui, kuris buvo sunaudotas daiktui pagaminti, tai mainomojoje vertėje, savaime suprantama, yra ne daugiau gamtos duotos medžiagos, negu, pvz., vekselių kurse.
Kadangi prekinė forma yra labiausiai visuotinė ir mažiausiai išsivysčiusi buržuazinės gamybos forma,— dėl to ji atsiranda anksti, nors pirmesnėse epochose ir nėra tokia viešpataujanti, vadinasi, būdinga, kaip mūsų laikais,— tai atrodo, kad fetišinį jos pobūdį galima dar palyginti lengvai įveikti. Bet konkretesnėse formose išnyksta net šis tariamas paprastumas. Iš kur atsiranda monetarinės sistemos iliuzijos? Iš to, kad ji nematė, jog auksas ir sidabras kaip pinigai reiškia visuomeninį gamybinį santykį, bet žiūrėjo į juos kaip į gamtinius keistų visuomeninių savybių daiktus. O paimkite šiuolaikinę politinę ekonomiją, kuri taip išdidžiai ir paniekinamai žvelgia į monetarinę sistemą: argi jos fetišizmas nesidaro apčiuopiamas, kai tik ji pradeda tyrinėti kapitalą? Ar seniai yra išnykusi fiziokratų iliuzija, kad žemės renta išauganti iš žemės, o ne iš visuomenės?
Tačiau nenorėdami užbėgti už akių, mes čia apsiribosime dar vienu pačią prekinę formą liečiančiu pavyzdžiu. Jei prekės galėtų kalbėti, jos pasakytų: gal būt, mūsų vartojamoji vertė domina žmones. Mūsų, kaip daiktų, ji neliečia. Bet tai, kas priklauso mūsų daiktinei prigimčiai, yra vertė. Mūsų pačių kaip daiktų-prekių cirkuliacija tai įrodo. Mes santykiaujame tarpusavyje tiktai kaip mainomosios vertės. Dabar pasiklausykime, kaip ši prekės siela kalba ekonomisto lūpomis: «Vertė (mainomoji vertė) yra daiktų savybė, turtas (vartojamoji vertė) yra žmogaus savybė. Šia prasme vertė būtinai numato mainus, o turtas — ne»(34). «Turtas (vartojamoji vertė) yra žmogaus atributas, vertė yra prekių atributas. Žmogus arba visuomenė yra turtingi; perlas arba deimantas yra vertingi… Perlas arba deimantas turi vertę kaip perlas arba deimantas»(35). Iki šiol dar nė vienas chemikas perle ir deimante nėra atradęs mainomosios vertės. Tačiau ekonomistai — šios cheminės medžiagos atradėjai, ypatingai pretenduojantieji į kritinį minties gilumą, yra tos nuomonės, kad daiktų vartojamoji vertė nepriklausanti nuo jų daiktinių savybių, tuo tarpu kai vertė jiems esanti savybinga kaip daiktams. Šį jų įsitikinimą sutvirtina toji nuostabi aplinkybė, kad daiktų vartojamoji vertė žmonėms realizuojasi be mainų, t. y. betarpiškame santykyje tarp daikto ir žmogaus, tuo tarpu kai vertė gali realizuotis tik mainuose, t. y. tam tikrame visuomeniniame procese. Kaip čia neprisiminus geraširdžio Dogberio, kuris naktinį sargą Sikolį pamoko, kad «graži išorė yra aplinkybių dovana, o mokėjimą skaityti ir rašyti duodanti gamta»(36).
(25)Priminsime, kad Kinija ir stalai pradėjo šokti kaip tik tokiu metu, kai visas kitas pasaulis, matyti, buvo visiškoje rimtyje — pour encourager les autres [kitiems paskatinti].
(26)2-jo leid. pastaba. Senovės germanai žemės morgeno dydį matuodavo vienos dienos darbu; iš čia morgeno pavadinimai: Tagwerk (taip pat Tagwanne) (jurnale arba jurnalis, terra jurnalis, jornalis arba diornalis), Mannwerk, Mannskraft, Mannsmahd, Mannshauet ir t t. Žr. Georg Ludwig von Maurer: «Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, u.s.w. Verfassung etc.». München 1854, 129 ir sek. psl. [Plg. Георг Людвиг Маурер: «Введение в историю общинного, подворного, сельского и городского устройства и общественной власти». V. Koršo vert. M. 1880, 135 ir sek. psl.].
(27)2-jo leid. pastaba. Todėl, kai Galianis sako: vertė yra santykis tarp dviejų asmenų — «La Ricchezza è una ragione tra due persone»,— tai jis turėtų pridėti: daiktiniu apvalkalu pridengtas santykis (Galiani: «Della Moneta», 221 psl., Custodi rinkinio: «Scrittori Classici Italiani di Economia Politica» III t. Parte Moderna. Milano 1803).
(28)«Ką besakyti apie dėsnį, kuris gali skintis sau kelią tik per periodines revoliucijas? Tai ir yra gamtos dėsnis, kuris remiasi jo veiksmo paliečiamų žmonių nesąmoningumu» (Friedrich Engels: «Umrisse zu einer Kritik der Nationalökonomie», «Deutsch-Französische Jahrbücher», herausgegeben von Arnold Ruge und Karl Marx. Paris 1844). [Plg. Ф. Энгельс: «Оречки критики политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, II t., 1931, 309 psl.]
(29)2-jo leid. pastaba. Net Rikardo negalėjo išsiversti be savos robinzonados. «Pirmykštį žvejį ir pirmykštį medžiotoją jis, kaip tikruosius prekių savininkus, tuojau pat priverčia mainyti žuvis ir laukinius žvėris bei paukščius proporcingai šiose mainomosiose vertėse sudaiktintam darbo laikui. Kartu jis nukrypsta į tą anachronizmą, kad pirmykštis medžiotojas ir pirmykštis žvejys savo darbo įrankiams įkainoti griebiasi atsiskaitomųjų lentelių, kurios buvo vartojamos Londono biržoje 1817 metais. Matyti, «pono Oueno paralelogramos» yra vienintelė visuomenės forma, kurią jis žinojo, išskyrus buržuazinę» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 38, 39 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 47 psl.]
(30)2-jo leid. pastaba. «Pastaruoju metu paplito juokingas prietaras, kad pirmykštės bendruomeninės nuosavybės forma esanti specifiškai slaviška ir net išimtinai rusiška forma. Tai — pirmykštė forma, kurią mes galime rasti pas romėnus, germanus, keltus; ištisas tokios rūšies formų, iš dalies jau sugriautu pavidalu, kaleidoskopas iki šiol dar aptinkamas pas indus. Kruopštesnis Azijos, ypač indų bendruomeninės nuosavybės formų studijavimas parodytų, kaip iš įvairių pirmykštės bendruomeninės nuosavybės formų išplaukia įvairios jos irimo formos. Tuo būdu, pvz., įvairūs originalūs romėnų ir germanų privatinės nuosavybės tipai gali būti išvesti iš įvairių indų bendruomeninės nuosavybės formų» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 10 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 19—20 psl.]
(31)Kad rikardinė vertės dydžio analizė — o tai yra geriausia vertės dydžio analizė — yra nepakankama, bus parodyta trečiojoje ir ketvirtojoje šio veikalo knygose. Kai dėl vertės aplamai, tai klasikinė politinė ekonomija niekur aiškiai ir visiškai sąmoningai neskiria darbo, kaip jis reiškiasi verte, nuo to paties darbo, kiek jis įsikūnija produkto vartojamojoje vertėje. Žinoma, faktiškai ji tai skiria, nes pirmuoju atveju nagrinėja darbą kiekybiniu, antruoju — kokybiniu požiūriu. Bet jai nė į galvą neateina, kad grynai kiekybinis darbo rūšių skirtingumas numato kokybinę jų vienybę arba lygybę, vadinasi, jų suvedimą į abstraktųjį žmogaus darbą. Pvz., Rikardo pareiškia sutinkąs su šiais Destiut-de-Trasi žodžiais: «Kadangi yra visiškai aišku, kad mūsų fiziniai ir dvasiniai sugebėjimai yra mūsų vienintelis pirminis turtas, tai šių sugebėjimų naudojimas, tam tikros rūšies darbas, yra mūsų pirminis lobis. Tiktai šis naudojimas sukuria visus daiktus, kuriuos mes vadiname turtu… Taip pat aišku, kad visi šie daiktai tėra juos sukūręs darbas, ir jeigu jie turi vertę arba net dvi skirtingas vertes, tai ji atsiranda tiktai iš juos sukuriančio darbo vertės» (Ricardo: «The Principles of Polit. Econ.», 3-sis leid. London 1821, 334 psl.). [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии и т. д.». Соцэкгиз, 1935, 178 psl.] Mes tik pažymėsime, kad Rikardo priskiria Destiutui savąjį gilesnį klausimo supratimą. Tiesa, iš vienos pusės, Destiutas sako, kad visi turtą sudarantieji daiktai «atstovauja juos sukūrusiam darbui», bet, iš antros pusės, jis teigia, kad jų «dvi skirtingos vertės» (vartojamoji ir mainomoji) yra gaunamos iš «darbo vertės». Tuo pačiu jis patenka į banalybę vulgariosios politinės ekonomijos, kuri vienos prekės (šiuo atveju darbo) vertę taria esant tam, kad, tuo būdu, vėliau su jos pagalba būtų nustatyta kitų prekių vertė. O Rikardo jį skaito šitaip: ir vartojamojoje ir mainomojoje vertėje esama darbo (o ne darbo vertės). Bet jis pats taip blogai skiria dvejopą darbo pobūdį, kurio ir esama dvejopu pavidalu, kad per ištisą skirsnį: «Value and Riches, their Distinctive Properties» [«Vertė ir turtas, jų skiriamosios ypatybės»], turi užsiiminėti tokio pono, kaip Ž. B. Sėjus, banalybėmis. Todėl galų gale jis taip pat yra labai nustebintas, kad nors Destiutas kartu su juo ir pripažįsta darbą vertės šaltiniu, vis dėlto, apibrėždamas vertės sąvoką, jis tuo pačiu metu pasirodo sutariąs su Sėjumi.
(32)Vienas iš pagrindinių klasikinės politinės ekonomijos trūkumų yra tas, kad iš prekės ir, skyrium imant, prekių vertės analizės jai niekad nebuvo pavykę išvesti vertės formos, kuri ją kaip tik ir daro mainomąja verte. Kaip tik geriausiųjų savo atstovų A. Smito ir Rikardo asmenyje ji vertės formą gvildena kaip kažką visiškai abejingo ir net išorinio prekės prigimties atžvilgiu. Priežastis yra ne tik ta, kad vertės dydžio analizė patraukia visą jos dėmesį. Ši priežastis glūdi giliau. Darbo produkto vertės forma yra abstrakčiausia, bet ir bendriausia forma buržuazinio gamybos būdo, kuris kaip tik jos yra apibūdinamas kaip ypatingas visuomeninės gamybos tipas, taigi apibūdinamas ir istoriškai. O jei į buržuazinį gamybos būdą žiūrėsime kaip į amžiną natūralinę visuomeninės gamybos formą, tai neišvengiamai liks nepastebėtos ir vertės formos specifinės ypatybės, vadinasi, prekės formos ypatybės, o tolesniame vystymesi — pinigų formos, kapitalo formos ir kt. ypatybės. Todėl mes matome, kad ekonomistai, kurie vieningai pripažįsta vertės dydžio matavimą darbo laiku, laikosi nepaprastai margų ir prieštaraujančių pažiūrų į pinigus, t. y. į visuotinį ekvivalentą išbaigtiniu jo pavidalu, Pvz., ypač ryškiai tai matyti tyrinėjant bankininkystę, kur su įprastiniais paplitusiais pinigų apibrėžimais toli nenuvažiuosi. Priešingai tam todėl ir pasirodė restauruotoji merkantilinė sistema (Ganilis ir kt.), kuri vertę telaiko tik visuomenine forma arba, geriau pasakius, jokios substancijos neturinčiu šios formos atspindžiu.— Kartą visiems laikams pastebėsiu, kad klasikine politine ekonomija aš laikau visą politinę ekonomiją, pradedant nuo V. Pečio, kuri tyrinėja vidinį buržuazinių gamybos santykių sąryšį. Priešingai jai vulgarioji ekonomija tūpčioja tik išorinio tariamo sąryšio srityje, kaskart iš naujo gromuliuoja medžiagą, kuri mokslinės politinės ekonomijos jau seniai yra išgvildenta, siekdama duoti buržuazijai priimtiną, taip sakant, aiškinimą grubiausių ekonominio gyvenimo reiškinių ir juos pritaikyti naminiams buržua poreikiams. Šiaip ji apsiriboja tuo, kad pedantiškai sistematizuoja banalias ir pasitenkinimo savimi kupinas buržuazinių gamybos veikėjų pažiūras apie jų pačių pasaulį kaip apie geriausią iš pasaulių ir šias pažiūras skelbia kaip amžinas tiesas.
(33)«Ekonomistai samprotauja nuostabiu būdu. Jiems teegzistuoja dvi institutų rūšys — dirbtiniai ir natūraliniai. Feodalizmo institutai yra dirbtiniai institutai, buržuazijos institutai — natūraliniai. Šiuo atžvilgiu jie panašūs į teologus, kurie taip pat nustato dvi religijų rūšis. Kiekviena religija, išskyrus tą, kurią jie patys išpažįsta, yra žmonių išmonė, tuo tarpu kai jų pačių religija yra dievo apreiškimas.— Taigi, kadaise buvo isterija, bet dabar jos nebėra» (Karl Marx: «Misère de la philosophie. Réponse à la Philosophie de la misère par M. Proudhon», 1847, 113 psl.). [Plg. К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 142 psl.] Iš tiesų juokingas yra p. Bastija, kuris įsivaizduoja, kad senovės graikai ir romėnai gyvenę išimtinai plėšimu. Juk jeigu žmonės ištisus šimtmečius gyvena plėšimu, tai nuolatos turi būti kažkas, ką galima plėšti, kitaip tariant — plėšimo objektas turi būti nenutrūkstamai atgaminamas. Todėl reikia manyti, kad ir pas graikus bei romėnus vyko koks nors gamybos procesas, buvo kokia nors ekonomika, kuri lygiai taip pat sudarė materialinę jų pasaulio bazę, kaip buržuazinė ekonomika — šiuolaikinio pasaulio bazę. Arba, gal būt, Bastija nori pasakyti, kad vergų darbu besiremiantis gamybos būdas tuo pačiu remiasi plėšimo sistema? Tuo atveju jis stoja į pavojingą kelią. Bet jei toks minties milžinas, kaip Aristotelis, klydo įvertindamas vergų darbą, tai kokiu būdu gali pasirinkti teisingą kelią įvertindamas samdomąjį darbą toks nykštukas-ekonomistas, kaip Bastija? — Aš pasinaudoju šia proga, kad trumpai atremčiau tą priekaištą, kurį, pasirodžius mano veikalui «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 1859 [«Dėl politinės ekonomijos kritikos»], man padarė Amerikos vokiečių dienraštis. Mano pažiūra, kad tam tikras gamybos būdas ir jį visuomet atitinkantieji gamybiniai santykiai, žodžiu tariant — «ekonominė visuomenės struktūra sudaro realią bazę, ant kurios iškyla juridinis ir politinis antstatas ir kurią atitinka tam tikros visuomeninės sąmonės formos», kad «materialinio gyvenimo gamybos būdas aplamai sąlygoja socialinį, politinį ir dvasinį gyvenimo procesą» [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 6 psl.],— visa tai, dienraščio nuomone, yra teisinga šiuolaikinio pasaulio atžvilgiu, kur viešpatauja materialiniai interesai, bet negali būti taikoma nei viduriniams amžiams, kai viešpatavo katalikybė, nei Atėnams arba Romai, kur viešpatavo politika. Pirmiausia stebina tai, kaip kas nors galėtų manyti, kad šios visuotinai paplitusios frazės apie vidurinius amžius ir antikinį pasaulį bent kam nors liko nežinomos. Šiaip ar taip, yra aišku, kad nei viduriniai amžiai negalėjo gyventi katalikybe, nei antikinis pasaulis — politika. Atvirkščiai, tas būdas, kuriuo tose epochose buvo gaunami pragyvenimo reikmenys, paaiškina, kodėl vienu atveju svarbiausią vaidmenį vaidino politika, kitu — katalikybė. Be to, nereikia turėti ypatingai gilių žinių, pvz., iš Romos respublikos istorijos, kad būtų galima žinoti, jog paslėptą jos varomąją jėgą sudaro žemės nuosavybės istorija. Iš antros pusės, dar Don Kichotas turėjo skaudžiai nukentėti dėl savo klaidos, kai įsivaizdavo, jog keliaujančioji riterija yra vienodai suderinama su visomis ekonominėmis visuomenės formomis.
(34)«Observations on certain verbal disputes in Political Economy, particularly relating to Value, and to Demand and Supply». London 1821, 16 psl.
(35)S. Bailey: «A Critical Dissertation on the Nature etc. of Value», 165 psl.
(36)«Observations» autorius ir S. Beilis kaltina Rikardo tuo, kad jis nepastebėjęs santykinio mainomosios vertės pobūdžio ir ją pavertęs kažkuo absoliučiu. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: tą tariamąjį santykinumą, kurį turi šie daiktai, pvz., deimantas, perlas, kaip mainomosios vertės, jis suvedė į po jų išore glūdintį tikrąjį santykį, į jų kaip paprastų žmogaus darbo išraiškų santykinumą. Jei rikardininkai Beiliui atsakė šiurkščiai, bet neįtikinančiai, tai tik dėl to, kad paties Rikardo teorijoje jie nerado nurodymo apie vidinį ryšį tarp vertės ir vertės formos, arba mainomosios vertės.