Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Prekės pačios negali vykti į rinką ir mainytis. Vadinasi, mes turime kreiptis į jų saugotojus, į prekių savininkus. Prekės yra daiktai ir dėl to yra bejėgės prieš žmogų. Jei jos savo noru neina, jis gali panaudoti jėgą, t. y. paimti jas(37). Kad tie daiktai galėtų tarpusavyje santykiauti kaip prekės, prekių savininkai turi tarpusavyje santykiauti kaip asmenys, kurių valia valdo tuos daiktus: tuo būdu vienas prekių savininkas tik pagal kito valią, vadinasi, kiekvienas iš jų tik pagal vieną jiems abiem bendrą valios aktą, gali pasisavinti svetimą prekę, perleisdamas savo prekę. Vadinasi, jie vienas kitą turi pripažinti privačiais savininkais. Šis teisinis santykis, kurio forma yra sutartis,— vis vien, ar ji įstatymo patvirtinta ar ne,— yra valios santykis, kuriame atsispindi ekonominis santykis. Šio teisinio arba valios santykio turinys yra duotas paties ekonominio santykio(38). Čia asmenys egzistuoja vienas kitam tik kaip prekių atstovai, t. y. kaip prekių savininkai. Tyrinėjimo eigoje mes aplamai pamatysime, kad charakterinės ekonominės asmenų kaukės — tai tik įkūnijimai ekonominių santykių, kurių atstovai šie asmenys yra vienas kito atžvilgiu.
Prekių savininką skiria nuo jo prekės kaip tik ta aplinkybė, kad prekei kiekvienas kitas prekės kūnas tėra tik jos pačios vertės pasireiškimo forma. Įgimtas leveleris [lygintojas] ir cinikas, prekė visuomet yra pasiruošusi ne tik sielą, bet ir kūną išmainyti su bet kuria kita preke, nors ši pastaroji turėtų dar mažiau patrauklią išvaizdą, negu Maritorna. Šį prekės neturimą sugebėjimą suvokti konkrečias kitų prekių kūno savybes prekių savininkas papildo savo paties penkiais ir net didesniu kiekiu jutimų. Jam pačiam jo prekė neturi betarpiškos vartojamosios vertės. Kitaip jis nebūtų jos išnešęs į rinką. Ji turi vartojamąją vertę kitiems. Savininkui visą jos betarpišką vartojamąją vertę tesudaro tai, kad ji išreiškia mainomąją vertę ir, vadinasi, yra mainų priemonė(39). Todėl savininkas siekia perleisti savo prekę už kitą prekę, kurios vartojamoji vertė yra jam reikalinga. Visos prekės nėra vartojamosios vertės savo savininkams ir yra vartojamosios vertės savo nesavininkams. Vadinasi, jos nuolat turi keliauti iš rankų į rankas. Bet tas perėjimas iš rankų į rankas sudaro jų mainus, o mainant jos tarpusavyje santykiauja kaip vertės ir yra realizuojamos kaip vertės. Vadinasi, prekės turi realizuotis kaip vertės prieš tai, kai jos galės realizuotis kaip vartojamosios vertės.
Iš antros pusės, prieš tai, kai prekės galės realizuotis kaip vertės, jos turi įrodyti savo vartojamosios vertės buvimą, nes joms sunaudotas darbas įskaitomas tik tiek, kiek jis sunaudotas kitiems naudinga forma. Bet tik mainai gali parodyti, ar darbas iš tikrųjų yra naudingas kitiems, taigi, ar jo produktas patenkina kitų poreikius.
Kiekvienas prekių savininkas nori savo prekę perleisti tiktai už tokias prekes, kurių vartojamoji vertė patenkina jo poreikį. Tiek mainai yra jam grynai individualinis procesas. Iš antros pusės, jis savo prekę nori realizuoti kaip vertę, t. y. ją realizuoti už bet kurią kitą tos pačios vertės prekę, nepriklausomai nuo to, ar jo paties prekė turi vartojamąją vertę kitų prekių savininkams ar ne. Tiek mainai jam yra visuotinis visuomeninis procesas. Bet tas pats procesas vienu metu negali visiems prekių savininkams būti tiktai individualinis ir tiktai visuotinis visuomeninis procesas.
Atidžiau įsižiūrėję, mes pamatysime, kad kiekvienam prekių savininkui kiekviena svetima prekė vaidina ypatingą jo prekės ekvivalento vaidmenį, ir dėl to jo paties prekė — visuotinio visų kitų prekių ekvivalento vaidmenį. Bet kadangi tą patį daro visi prekių savininkai, tai nė viena prekė nėra visuotinis ekvivalentas, todėl prekės neturi ir vertės visuotinės santykinės formos, kuria jos galėtų sutapti kaip vertės ir būti sulyginamos kaip vertės dydžiai. Tuo būdu jos aplamai stovi viena priešais kitą ne kaip prekės, o tik kaip produktai, arba vartojamosios vertės.
Šioje keblioje padėtyje mūsų prekių savininkai samprotauja kaip Faustas: «Pradžioje buvo veiksmas». Ir jie jau veikė prieš pradėdami samprotauti. Prekių prigimties dėsniai pasireiškia įgimtu prekių savininkų instinktu. Jie savo prekes gali lyginti vieną su kita kaip vertes, vadinasi, ir kaip prekes, tik siedami jas santykiu su kuria nors kita preke, tik priešpastatydami jas kuriai nors kitai prekei kaip visuotiniam ekvivalentui. Tai parodė prekės analizė. Bet tik visuomeninis veiksmas gali tam tikrą prekę paversti visuotiniu ekvivalentu. Todėl visuomeninis visų kitų prekių veikimas išskiria iš jų tarpo vieną tam tikrą prekę, kuria visos jos išreiškia savo vertes. Tuo būdu natūralinė šios prekės forma pasidaro visuomeniškai pripažinta ekvivalento forma. Su nurodytojo visuomeninio proceso pagalba visuotinio ekvivalento funkcija pasidaro specifine visuomenine išskirtosios prekės funkcija. Šitaip pastaroji pasidaro — pinigais. «Illi unum consilium habent et virtutem et potestatem suam bestiae tradunt». «Et ne quis possit emere aut vendere, nisi qui habet characterem aut nomen bestiae, aut numerum nominis ejus» (Apocalypse) [«Jie turi vieną sumanymą ir atiduos savo galybę ir valdžią žvėriui». «Ir kad niekas negalėtų pirkti ar parduoti, kaip tik kas turi žvėries žymę ar vardą, ar jo vardo skaitmenį». Apreiškimas, prsk. 17, 13 ir prsk. 13, 17].
Piniginis kristalas yra būtinas produktas mainų proceso, kuriame įvairūs darbo produktai faktiškai prilyginami vienas kitam ir tuo pačiu faktiškai paverčiami prekėmis. Istorinis mainų plitimo ir gilėjimo procesas išvysto prekių prigimtyje slypintį priešingumą tarp vartojamosios vertės ir vertės. Reikalas duoti apyvartai išorinę šio priešingumo išraišką veda į prekių vertės savarankiškos formos atsiradimą ir tol neduoda ramybės, kol šis uždavinys nėra galutinai išsprendžiamas prekės susidvejinimu į prekę ir pinigus. Vadinasi, tuo pačiu mastu, kuriuo vyksta darbo produktų virtimas prekėmis, vyksta ir prekių virtimas pinigais(40).
Iš vienos pusės, betarpiški produktų mainai turi paprasto vertės išreiškimo formą, o iš antros pusės, jos dar neturi. Ši forma, kaip mes esame matę, buvo: prekės prekės . O produktų betarpiškų mainų forma yra šitokia: vartojimo reikmens vartojimo reikmens (41). Čia daiktai ir iki mainant nėra prekės, prekėmis jie pasidaro tiktai mainų dėka. Pirmoji prielaida, būtina tam, kad vartojimo reikmuo potencialiai pasidarytų mainomąja verte, yra ta, kad esamas vartojimo reikmuo savo savininkui nustoja buvęs vartojamąja verte, kai jo turima tokiu kiekiu, kuris viršija betarpiškus savo savininko poreikius. Daiktai, kaip tokie, žmogaus atžvilgiu yra išoriški ir dėl to gali būti perleidžiami. Kad šis perleidimas pasidarytų tarpusavis, žmonės teturi tylomis santykiauti vienas su kitu kaip su privačiais šių perleidžiamųjų daiktų savininkais, vadinasi, ir kaip su nepriklausomais vienas nuo kito asmenimis. Tačiau šitokio tarpusavio svetimumo santykio nėra pirmykštės bendruomenės narių tarpe, vis vien, ar ji turėtų patriarchalinės šeimos, ar senovės indų bendruomenės, ar inkų valstybės ir t. t. formą. Prekių mainai prasideda ten, kur baigiasi bendruomenė, jos sąlyčio su svetimomis bendruomenėmis arba svetimų bendruomenių nariais taškuose. Bet jei daiktai pavirto prekėmis išoriniuose bendruomenės santykiuose, tai jie dėl grįžtamojo veikimo pasidaro prekėmis ir jos viduje. Iš pradžių kiekybinis jų mainų santykis yra visiškai atsitiktinis. Jie gali būti mainomi tik dėka to, kad savininkai nori vienas kitam juos perleisti. Tuo tarpu svetimų vartojimo reikmenų pareikalavimas pamažu didėja. Nuolatinis mainų kartojimas juos daro reguliariu visuomeniniu procesu. Todėl ilgainiui bent dalį darbo produktų pradedama gaminti turint galvoje mainų reikmes. Nuo šio momento, iš vienos pusės, įsigali daikto naudingumo betarpiškam vartojimui atsiskyrimas nuo jo naudingumo mainams. Jo vartojamoji vertė atsiskiria nuo jo mainomosios vertės. Iš antros pusės, tas kiekybinis santykis, kuriuo mainomi daiktai, darosi priklausomas nuo pačios jų gamybos. Įprotis juos fiksuoja kaip vertės dydžius.
Betarpiškuose produktų mainuose kiekviena prekė betarpiškai yra mainų priemonė savo savininkui ir ekvivalentas savo nesavininkui,— tačiau tik tiek, kiek pastarajam ta prekė yra vartojamoji vertė. Vadinasi, mainomas dalykas dar neįgauna jokios vertės formos, kuri būtų nepriklausoma nuo jo paties vartojamosios vertės, arba nuo besimainančių asmenų individualinių poreikių. Bet tokios formos būtinumas vystosi bedidėjant į mainų procesą stojančių prekių skaičiui ir įvairumui. Uždavinys atsiranda kartu su jo išsprendimo priemonėmis. Prekių apyvarta, kurioje prekių savininkai savuosius gaminius maino į įvairius kitus gaminius ir juos prilygina vieną kitam, niekad nevyksta taip, kad skirtingos įvairių prekių savininkų prekės jų apyvartos ribose kartu nebūtų mainomos į tą pačią trečią prekę ir nebūtų jai prilyginamos kaip vertės. Tokia trečia prekė, pasidarydama ekvivalentu kitoms įvairioms prekėms, betarpiškai, kad ir siaurose ribose, įgauna visuotinę, arba visuomeninę, ekvivalento formą. Ši visuotinė ekvivalento forma pasirodo ir išnyksta kartu su tuo trumpalaikiu visuomeniniu kontaktu, kuris sukėlė jos atsiradimą. Pakaitomis ir trumpam laikui šią formą įgauna čia viena, čia kita prekė. Bet prekių mainams besivystant, ji tvirtai suauga tik su tam tikromis prekių rūšimis, arba kristalizuojasi pinigų forma. Su kuria būtent prekių rūšimi ji suauga, tai pradžioje yra atsitiktinis dalykas. Tačiau, aplamai ir ištisai paėmus, dvi aplinkybės vaidina čia lemiamą vaidmenį. Pinigų forma suauga arba su svarbiausiais dalykais, kurie per mainus gaunami iš šalies ir kurie iš tikrųjų yra pirmykštė vietinių produktų mainomosios vertės pasireiškimo forma, arba — su vartojimo reikmeniu, kuris yra svarbiausias vietinio perleidžiamo turto elementas, kaip, pvz., gyvuliai. Klajoklių tautos pirmosios vysto pinigų formą, kadangi visas jų turtas turi judamą, vadinasi, betarpiškai perleidžiamą formą ir kadangi jų gyvenimo būdas jas nuolat atveda į sąlytį su svetimomis bendruomenėmis ir tuo skatina produktų mainus. Žmonės neretai patį žmogų vergo pavidalu paversdavo pirmine pinigine medžiaga, bet žemės jie niekad nepaversdavo šia medžiaga. Tokia idėja tegalėjo atsirasti tik jau išsivysčiusioje buržuazinėje visuomenėje. Ji atsirado tik paskutiniame XVII šimtmečio trečdalyje, o mėginimas faktiškai ją įgyvendinti, nacionaliniu mastu, buvo pirmą kartą padarytas šimtui metų praslinkus, Prancūzijos buržuazinės revoliucijos metu.
Prekių mainams vis labiau išardant savo siauras lokalines ribas ir prekės vertei dėl to išaugant į aplamai žmogaus darbo materializaciją, pinigų formą įgauna tos prekės, kurios iš prigimties yra ypač tinkamos visuomeninei visuotinio ekvivalento funkcijai atlikti, būtent taurieji metalai.
Kad «auksas ir sidabras iš prigimties nėra pinigai, bet pinigai iš prigimties yra auksas ir sidabras»(42), įrodo šių metalų natūralių savybių sutapimas su pinigų funkcijomis(43). Bet tuo tarpu mes žinome tik vieną pinigų funkciją: būti prekių vertės pasireiškimo forma, arba medžiaga, kuria visuomeniškai reiškiasi prekių verčių dydžiai. Adekvatine vertės pasireiškimo forma, arba abstrakčiojo ir, vadinasi, vienodo žmogaus darbo materializacija, tegali būti tokia materija, kurios visi egzemplioriai turi vienodą kokybę. Iš antros pusės, kadangi vertės dydžių skirtumas yra grynai kiekybinio pobūdžio, tai piniginė prekė turi tikti grynai kiekybiniams skirtumams, t. y. turi turėti tokias savybes, kad ją būtų galima dalyti į kiek norint smulkių dalių ir vėl iš šių dalių sudėti. Auksas ir sidabras iš prigimties turi šias savybes.
Piniginės prekės vartojamoji vertė pasidaro dvejopa. Greta savo ypatingos vartojamosios vertės, priklausančios jai kaip prekei,— pvz., auksas tinka dantims plombuoti, yra žaliava prabangos dalykams ir t. t.,— ji įgauna formalią vartojamąją vertę, išplaukiančią iš specifinių visuomeninių jos funkcijų.
Kadangi visos kitos prekės tėra ypatingi pinigų ekvivalentai, o pinigai — visuotinis jų ekvivalentas, tai jos kaip ypatingos prekės santykiauja su pinigais kaip su visuotine preke(44).
Mes jau esame matę, kad piniginė forma tėra tam tikroje prekėje sustingęs visų kitų prekių santykių su ja atspindys. Vadinasi, tas faktas, kad pinigai yra prekė(45), gali atrodyti atradimas tik tam, kuris remiasi gatava jų forma, kad galėtų juos analizuoti atgaline data. Mainų procesas suteikia prekei, kurią jis paverčia pinigais, ne jos vertę, o tiktai specifinę jos vertės formą. Šių dviejų apibrėžimų supainiojimas atvedė į tai, kad aukso ir sidabro vertę buvo pradėta laikyti įsivaizduojama(46). Kadangi pinigai tam tikrose jų funkcijose gali būti pakeisti paprastais pinigų ženklais, tai iš to kilo kita klaida,— kad pinigai tėra tik ženklai. Iš antros pusės, šioje klaidoje jaučiamas neaiškus spėjimas, kad piniginė daiktų forma jiems patiems yra kažkas išorinio ir kad ji tėra tik už jos slypinčių žmonių santykių pasireiškimo forma. Šia prasme kiekviena prekė būtų tik ženklas, nes kaip vertė ji tėra daiktinis jai sunaudoto žmogaus darbo apvalkalas(47).
Tačiau, skelbiant paprastais ženklais tas visuomenines savybes, kurias tam tikro gamybos būdo pagrindu įgauna daiktai, arba tas daiktines savybes, kurias to gamybos būdo pagrindu įgauna visuomeniniai darbo apibrėžimai, šios savybės tuo pačiu skelbiamos savavališku žmogaus proto produktu. Tokia buvo mėgiama XVIII amžiaus švietėjų maniera, kurią jie vartojo tam, kad bent laikinai galėtų nuplėšti paslaptingumo skraistę nuo tų mįslingų formų, kurias turėjo žmonių santykiai ir kurių atsiradimo dar nemokėta išaiškinti.
Kaip jau buvo anksčiau pažymėta, ekvivalentinėje prekės formoje nėra tos prekės vertės dydžio kiekybinio apibrėžimo. Jei mes težinome, kad auksas yra pinigai, t. y. betarpiškai gali būti mainomas į visas kitas prekes, tai mes anaiptol dar nežinome, kokią vertę sudaro, pvz., 10 svarų aukso. Kaip ir kiekviena kita prekė, auksas savo vertės dydį gali išreikšti tik santykinai, tik kitomis prekėmis. Jo paties vertę apsprendžia jam pagaminti reikalingas darbo laikas ir ta vertė reiškiasi tuo kiekvienos kitos prekės kiekiu, kuriame susikristalizavo tiek pat darbo laiko(48). Toks aukso santykinio vertės dydžio nustatymas faktiškai įvyksta jo gamybos vietoje, betarpiškoje mainų prekyboje. Kai tik jis stoja į cirkuliaciją kaip pinigai, jo vertė jau yra apibrėžta. Jeigu jau paskutiniais XVII šimtmečio dešimtmečiais pinigų analize buvo nustatyta, kad pinigai yra prekė, tatai vis dėlto tebuvo tik analizės pradžia. Sunkumą sudaro ne tai, kaip suprasti, jog pinigai yra prekė, o tai, kaip išaiškinti, kokiu būdu ir kodėl prekė pasidaro pinigais(49).
Mes esame matę, kaip jau paprasčiausioje vertės išraiškoje, prekės prekės , susidaro iliuzija, tarytum daiktas, kuriuo išreiškiamas kito daikto vertės dydis, ekvivalentinę savo formą turi nepriklausomai nuo šito prekių santykio, turi ją kaip kažkokią jam iš prigimties būdingą visuomeninę savybę. Mes išnagrinėjome, kaip ši iliuzija stiprėja. Ji pasirodo užbaigta, kai tik visuotinė ekvivalento forma suauga su natūraline vienos tam tikros prekių rūšies forma, arba susikristalizuoja pinigų forma. Čia susidaro įspūdis, tarytum ši prekė pasidaro pinigais ne dėl to, kad visos kitos prekės ja išreiškia savo vertes, o, atvirkščiai; tarytum visos kitos prekės ja išreiškia savo vertes dėl to, kad ji — pinigai. Tarpininkaujamas judėjimas išnyksta savo paties rezultate ir nepalieka jokio pėdsako. Prekėms nė kiek neprisidedant, jos gatavą savo vertės pavidalą suranda įkūnytą už jų ir greta jų egzistuojančioje prekėje. Šie daiktai — auksas ir sidabras — tuo pačiu pavidalu, kuriuo jie išeina iš žemės gelmių, kartu pasirodo esą betarpiškas bet kurio žmogiškojo darbo įkūnijimas. Iš čia magiškas pinigų pobūdis. Šioje visuomenės santvarkoje, kurią mes dabar nagrinėjame, žmonių santykiai visuomeniniame gamybos procese yra grynai atomistiniai. Dėl to jų gamybiniai santykiai įgauna daiktinį pobūdį, nepriklausomą nuo jų kontrolės ir sąmoningos individualinės veiklos. Tai visų pirma pasireiškia tuo, kad jų darbo produktai aplamai įgauna prekių formą. Tuo būdu piniginio fetišo mįslė aplamai yra prekinio fetišo mįslė; piniguose ji tik smarkiau krinta į akis ir veikia apakinančiai.
(37)XII amžiuje, kuris taip išgarsėjo savo dievobaimingumu, tarp prekių dažnai pasitaikydavo labai delikatūs daiktai. Pavyzdžiui, vienas to meto prancūzų poetas tarp prekių, buvusių Landi turguje, greta medžiagų, batų, odų, žemės ūkio padargų, kailių ir pan. taip pat išvardija «femmes folles de leur corps» [paleistuves].
(38)Prudonas iš pradžių semiasi savo teisingumo, «justice éternelle» [«amžino teisingumo»], idealą iš prekinę gamybą atitinkančių teisinių santykių; tuo jis, tarp kita ko, teikia visiems filisteriams tokį paguodžiamą įrodymą, kad prekinės gamybos forma esanti tokia pat amžina, kaip teisingumas. Paskui jis, atvirkščiai, stengiasi sutinkamai su tuo teisingumo idealu pertvarkyti tikrąją prekinę gamybą ir ją atitinkančią tikrąją teisę. Ką mes pasakytume apie chemiką, kuris, užuot tyrinėjęs tikruosius medžiagų apykaitos dėsnius ir jais pasiremdamas sprendęs tam tikrus uždavinius, panorėtų pertvarkyti medžiagų apykaitą pagal «naturalité» ir «affinité» [«natūralumo» ir «giminingumo»] «amžinas idėjas»? Kai mums sako, kad lupikavimas prieštarauja «justice éternelle» [«amžinam teisingumui»], «équité éternelle», «mutualité éternelle» [«amžinai teisybei», «amžinai meilei»] ir kitoms «vérités éternelles» [«amžinoms tiesoms»], tai ar mes apie lupikavimą bent kiek daugiau sužinome, negu žinojo dar bažnyčios tėvai, sakydami, kad lupikavimas prieštarauja «grâce éternelle», «foi éternelle», «volonté éternelle de Dieu» [«amžinam mielaširdingumui», «amžinam tikėjimui», «amžinai dievo valiai»]?
(39)«Nes kiekvienos gėrybės vartojimas yra dvejopas.— Pirmasis yra savybingas daiktui kaip tokiam, antrasis — ne; antai, sandalai gali tikti kojoms apauti ir mainams. Viena ir kita yra sandalų vartojamosios vertės, nes netgi tas, kuris sandalus maino į ką nors jam reikalingą, pvz., į maistą, naudojasi sandalais kaip sandalais. Bet tai nėra natūralus jų vartojimo būdas. Nes jie egzistuoja ne mainams» (Aristoteles: «De Republica», I kn., 9 sk.). [Plg. «Политика Аристотеля», S. A. Žebeliovo vert., S. Peterburgas, 1911, 23 psl.]
(40)Mes dabar galime prideramai įvertinti gudrybes smulkiaburžuazinio socializmo, kuris nori įamžinti prekinę gamybą ir tuo pačiu metu pašalinti «priešingumą tarp pinigų ir prekės», t. y. pašalinti pačius pinigus, nes jie egzistuoja tik kaip sudėtinė šio priešingumo dalis. Lygiai taip pat būtų galima pašalinti popiežių, tuo pačiu metu išsaugant katalikybę. Smulkiau apie tai žr. mano veikalą: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie» 61 ir sek. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 69 ir sek. psl.].
(41)Tol, kol mainomi ne du skirtingi vartojimo reikmenys, bet, kaip tat dažnai būna laukinių tarpe, už tą patį dalyką kaip ekvivalentas siūloma chaotiška įvairių įvairiausių daiktų masė, tol net betarpiški produktų mainai tebėra tik savo užuomazgoje.
(42)Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 135 psl. [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 139 psl.] «Brangieji metalai… iš prigimties yra pinigai» (Galiani: «Della Moneta», Custodi rinkinyje, Parte Moderna, III t., 137 psl.).
(43)Smulkiau apie tai žr. mano ką tik cituotame veikale, skyrius «Taurieji metalai».
(44)«Pinigai yra visuotinė prekė» (Verri: «Meditazioni sulla Economia Politica», 16 psl.).
(45)«Patys savaime auksas ir sidabras, kuriems mes galime duoti bendrą tauriųjų metalų pavadinimą, yra… prekės… kurių vertė čia kyla, čia krinta… Tauriųjų metalų vertę tada galima pripažinti aukščiausia, kai už nedidelį jų svorį galima gauti didžiulę daugybę žemės ūkio arba pramoninių ir t. t. šalies produktų» («A Discourse of the General Notions of Money, Trade, and Exchanges, as they stand in relation to each other. By a Merchant». London 1695, 7 psl.). «Sidabras ir auksas, tiek monetų, tiek ir ne monetų pavidalu, nors ir vartojami kaip visų kitų daiktų matas, vis dėlto yra prekės ne mažesniu laipsniu kaip vynas, aliejus, tabakas, drabužiai ar medžiaga» («A Discourse concerning Trade, and that in particular of the East Indies etc.». London 1689, 2 psl.). «Karalystės kapitalo ir turto negali sudaryti tik pinigai, taip pat aukso ir sidabro negalima pašalinti iš prekių skaičiaus» («The East India Trade a most Profitable Trade». London 1677, 4 psl.).
(46)«Kaip metalai, auksas ir sidabras turi savo vertę anksčiau, negu jie pasidaro monetomis» (Galiani: «Della Moneta»). Lokas sako: «Visuotinis žmonių susitarimas suteikė sidabrui dėl jo savybių, kurios daro jį tinkamą pinigų vaidmeniui atlikti, įsivaizduojamą vertę». Priešingai, Lo sako: «Kokiu būdu įvairios nacijos galėtų tam pačiam daiktui suteikti įsivaizduojamą vertę?.. ir kokiu būdu ši įsivaizduojama vertė galėtų išsilaikyti?» Kaip blogai jis pats yra supratęs reikalo esmę, parodo šie jo žodžiai: «Sidabras buvo mainomas pagal tą vartojamąją vertę, kurią jis turėjo, t. y. pagal savo tikrąją vertę; dėl savo paskirties būti pinigais jis dar įgavo papildomą vertę (une valeur additionnelle)» (Jean Law. «Considérations sur le numéraire et le commerce», E. Daire leid.: «Économistes Financiers du XVIII siècle», 469, 470 psl.).
(47)«Pinigai yra jų (prekių) ženklas» (V. de Forbonnais: «Éléments du Commerce», naujas leid., Leyde 1766, II t., 143 psl.). «Kaip ženklas jie yra prekių pritraukiami» (ten pat, 155 psl.). «Pinigai yra daikto ženklas ir atstovas» (Montesquieu: «Esprit des Lois». Oeuvres. London 1767, II t., 3 psl.). [Plg. Монтескье: «О духе законов». Vertė Gornfeldas, red. Kovalevskis. S. Peterburgas, 1900, 385 psl.] «Pinigai nėra paprastas ženklas, nes jie patys yra turtas, jie — ne verčių atstovai, jie patys vertė» (Le Trosne: «De l’intérêt social», 910 psl.). «Kai mes atkreipiame dėmesį į vertės sąvoką, tai į patį daiktą žiūrime tik kaip į ženklą, ir jis turi reikšmę ne pats savaime, o kaip tai, ko jis yra vertas» (Hegel: «Philosophie des Rechts», 100 psl.). [Plg. Гегель: «Философия права». Соцэкгиз, 1934, 63 §, 87 psl.] Pažiūrą, kad pinigai tėra tik paprasti ženklai, o taurieji metalai turi tik įsivaizduojamą vertę, žymiai anksčiau už ekonomistus buvo paskleidę teisininkai, kurie, atlikdami liokajų tarnybą karališkajai valdžiai, jos teisę klastoti monetas per visus vidurinius amžius grindė Romos imperijos tradicijomis ir tomis pinigų sąvokomis, kurios yra išdėstytos pandektuose. «Niekas nedrįsta ir neturi abejoti,— sako viename 1346 metų dekrete ištikimas teisininkų mokinys Filipas Valua,— kad tiktai mums ir mūsų karališkajai didenybei priklauso teisė… kalti monetas, aprūpinti pinigais ir leisti visokius potvarkius dėl monetų, teisė leisti jas į apyvartą, ir, be to, tokia kaina, kokia mums patinka ir kokia mūsų laikoma naudinga». Tai buvo romėnų teisės dogma, kad imperatorius dekretuoja pinigų vertę. Buvo įsakmiai uždrausta elgtis su pinigais kaip su preke «Niekam neturi būti leista pirkti pinigus, nes, sukurti visiems naudotis, jie neturi būti prekės. Gerus šiuo klausimu paaiškinimus duoda G. F. Pagnini: «Saggio sopra il giusto pregio delle cose», 1751, Custodi rink., Parte Moderna, II t. Beje, antrojoje savo veikalo dalyje Panjinis polemizuoja su ponais teisininkais.
(48)«Jei kas nors iš Peru kasyklų gali gauti ir pristatyti į Londoną unciją sidabro sunaudodamas tiek pat laiko, kiek jam yra reikalinga bušeliui grūdų pagaminti, tai pirmasis šių produktų sudarys natūralinę antrojo kainą; ir jei dėl naujų turtingesnių kasyklų atradimo su tokiomis pat išlaidomis bus galima gauti dvi uncijas sidabro, kaip anksčiau vieną, tai caeteris paribus [kitoms sąlygoms esant lygioms] bušelis grūdų kainuos 10 šilingų, jei jis anksčiau kainavo 5 Šilingus» (William Petty: «A Treatise on Taxes and Contributions». London 1667, 31 psl.).
(49)Ponas profesorius Rošeris mus pamoko: «Klaidingi pinigų apibrėžimai gali būti suskirstyti į dvi svarbiausias grupes: apibrėžimai, laikantieji pinigus kažkuo daugiau, ir apibrėžimai, laikantieji pinigus kažkuo mažiau negu prekė». Paskui eina margas veikalų apie pinigus katalogas, iš kurio yra aišku, kad tikroji pinigų teorijos istorija visiškai nėra suprasta. Baigiama pamokomąja išvada: «Beje, negalima neigti, kad dauguma naujausių ekonomistų nepakankamai dėmesio skiria ypatybėms, skiriančioms pinigus nuo kitų prekių» (taigi, ar pinigai yra kažkas daugiau ar kažkas mažiau negu prekė?)… «Atsižvelgiant į tai, pusiau merkantilistinė Ganilio ir kt. reakcija turi šiokį tokį pagrindą» (Wilhelm Roscher: «Die Grundlagen der Nationalökonomie», 3-sis leid., 1858, 207—210 psl.). «Daugiau — mažiau — nepakankamai — atsižvelgiant į tai — šioks toks»! Tai vadinama sąvokų apibrėžimu! Ir tokius eklektinius profesorinius plepalus p. Rošeris kukliai vadina politinės ekonomijos «anatominiu-fiziologiniu metodu» [42 psl.]! Beje, mokslas jam turi būti dėkingas už vieną atradimą, būtent, kad pinigai — «maloni prekė» [206 psl.].