Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Šiame veikale paprastumo dėlei aš visur darau prielaidą, kad piniginė prekė yra tik auksas.
Pirmoji aukso funkcija yra pateikti prekių pasauliui medžiagą jų vertei išreikšti, t. y. išreikšti prekių vertes kaip bendravardžius, kokybiškai vienodus ir kiekybiškai palyginamus, dydžius. Tuo būdu jis funkcionuoja kaip visuotinis verčių matas, ir tik dėl šios funkcijos auksas — ši specifinė ekvivalentinė prekė — pirmiausia pasidaro pinigais.
Ne pinigai daro prekes bendramates. Atvirkščiai. Kaip tik dėl to, kad visos prekės kaip vertės yra sudaiktintas žmogaus darbas ir, vadinasi, pačios savaime yra bendramatės,— kaip tik dėl to visos jos ir gali bendrai matuoti savo vertes ta pačia specifine preke, tuo būdu paversdamos šią pastarąją joms bendru vertės matu, t. y. pinigais. Pinigai kaip vertės matas yra būtina prekėms imanentinio vertės mato,— darbo laiko,— pasireiškimo forma(50).
Prekės vertės išreiškimas auksu: prekės piniginės prekės, yra piniginė prekės forma, arba jos kaina. Dabar pakanka tik vienos lygties: 1 tona geležies uncijoms aukso, kad geležies vertę būtų galima pateikti visuomeniškai reikšminga forma. Šiai lygčiai jau nebereikia žengti petys į petį kitų prekių vertės lygčių eilėje, nes ekvivalentinė prekė, auksas, jau turi pinigų pobūdį. Todėl visuotinė santykinė prekių vertės forma dabar vėl įgauna pirmykštį savo pavidalą — paprastąją, arba atskirą, santykinę vertės formą. Iš antros pusės, išplėstinė santykinė vertės išraiška, arba begalinė santykinių vertės išraiškų eilė, pasidaro specifiškai santykine piniginės prekės vertės forma. Bet ši eilė dabar jau yra visuomeniškai duota prekių kainose. Skaitykite iš dešinės į kairę bet kurio kainininko duomenis, ir jūs rasite, kad pinigų vertės dydis išreikštas visomis galimomis prekėmis. Bet užtat pinigai neturi kainos. Kad galėtų dalyvauti šioje vieningoje santykinėje visų kitų prekių vertės formoje, jie turėtų patys su savimi santykiauti kaip su savo pačių ekvivalentu.
Prekių kaina, arba piniginė forma, kaip ir bet kuri jų vertės forma, yra kažkas skirtingo nuo jutimais suvokiamos realios kūniškos jų formos, vadinasi, yra tik ideali, tik įsivaizduojama forma. Geležies, audeklo, kviečių ir t. t. vertė egzistuoja, nors ir nematomu pavidalu, pačiuose šiuose daiktuose; ją išreiškia šių daiktų lygybė su auksu, jų santykis su auksu, santykis, kuris, taip sakant, jų tik įsivaizduojamas. Todėl prekių saugotojas turi paskolinti joms savo liežuvį arba pakabinti ant jų popierines korteles, kad būtų galima pranešti išoriniam pasauliui jų kainas(51). Kadangi prekių verčių išreiškimas auksu yra idealinis, tai šiai operacijai taip pat gali būti pritaikytas tik mintyse įsivaizduojamas, arba idealinis, auksas. Kiekvienas prekių savininkas žino, kad jis savo prekių dar toli gražu nėra pavertęs tikruoju auksu, jei jis yra joms suteikęs kainos formą, arba mintyse įsivaizduojamo aukso formą, ir kad jam nereikia nė trupučio tikrojo aukso, kad galėtų išreikšti auksu ištisus milijonus prekių verčių. Vadinasi, savo vertės mato funkciją pinigai atlieka tik kaip mintyse įsivaizduojami, arba idealiniai, pinigai. Ši aplinkybė sukėlė absurdiškiausias pinigų teorijas(52). Nors vertės mato funkciją atlieka tik mintyse įsivaizduojami pinigai, kaina visiškai priklauso nuo realios piniginės medžiagos. Vertė, t. y. kiekis žmogaus darbo, esančio, pvz., vienoje tonoje geležies, išreiškiama mintyse įsivaizduojamu piniginės prekės kiekiu, kuriame yra tiek pat darbo. Vadinasi, sprendžiant pagal tai, ar auksas, sidabras ar varis yra vertės matas, tonos geležies vertė išreiškiama visiškai skirtingomis kainomis, arba visiškai skirtingais aukso, sidabro arba vario kiekiais.
Jei dvi skirtingos prekės, pvz., auksas ir sidabras, lygia greta yra vertės matai, tai visų prekių kainos įgauna dvi skirtingas išraiškas: kainas auksu ir kainas sidabru; ir vienos ir kitos greta apsipranta, kol pasilieka nepasikeitęs aukso ir sidabro vertės santykis, pvz. . Bet kiekvienas šio vertės santykio pasikeitimas pažeidžia esantį santykį tarp prekių kainų auksu ir jų kainų sidabru ir tuo būdu faktiškai įrodo, kad vertės mato dvilypumas prieštarauja jo funkcijai(53).
Prekės, kurių kainos nustatytos, visos pasireiškia tokia forma: prekės aukso; prekės aukso; prekės aukso ir t. t., kur , , yra tam tikros prekių rūšių , , masės, o , , — tam tikros aukso masės. Tuo būdu prekių vertės pavirto mintyse įsivaizduojamais įvairaus dydžio aukso kiekiais, t. y., nepaisant margo savo prekių kūnų įvairumo, pavirto bendravardžiais dydžiais, aukso dydžiais. Kaip tokie įvairūs aukso kiekiai, jie lyginami tarpusavyje ir matuojami vienas kitu, be to, atsiranda techninis būtinumas suvesti juos į kurį nors fiksuotą aukso kiekį kaip jų mato vienetą. Pats šis mato vienetas, dalijant jį toliau į kartotines dalis, išsivysto į mastą. Auksas, sidabras, varis, dar prieš pavirsdami pinigais, jau turi tokį mastą metalo svorio matų pavidalu: pavyzdžiui, jei mato vienetas yra svaras, tai, iš vienos pusės, jis toliau dalijasi į uncijas ir t. t., iš antros pusės, jungiant svarus, gaunami centneriai ir t. t.(54). Todėl, esant bet kuriai metalinių pinigų cirkuliacijai, duotieji svorio masto pavadinimai visuomet sudaro ir pirminius piniginio masto, arba kainų masto, pavadinimus.
Kaip verčių matas ir kainų mastas, pinigai atlieka dvi visiškai skirtingas funkcijas. Kaip visuomeninis žmogaus darbo įkūnijimas, jie yra verčių matas, kaip fiksuotas metalo svoris — kainų mastas. Kaip vertės matas, jie tarnauja tam, kad būtų galima įvairių įvairiausių prekių vertes paversti kainomis, paversti mintyse įsivaizduojamais aukso kiekiais; kaip kainų mastas, jie matuoja šiuos aukso kiekius. Verčių matu prekės matuojamos kaip vertės; priešingai, kainų mastas matuoja įvairius aukso kiekius vienu jo kiekiu, o ne aukso vieno kiekio vertę kitu jo kiekio svoriu. Kainų mastui tam tikras aukso svoris turi būti fiksuotas kaip matavimo vienetas. Čia, kaip ir esant bet kuriems kitiems bendravardžių dydžių matų apibrėžimams, lemiamą reikšmę turi matų santykio pastovumas. Vadinasi, kainų mastas savo funkciją atlieka tuo geriau, kuo pastoviau tas pats aukso kiekis yra matavimo vienetas. Verčių matu auksas gali būti tik todėl, kad jis pats yra darbo produktas ir, vadinasi, potencialiai kintama vertė(55).
Pirmiausia yra aišku, kad aukso vertės pasikeitimas jokiu būdu negali sutrukdyti jam funkcionuoti kaip kainų mastui. Kad ir kaip besikeistų aukso vertė, tam tikrų jo kiekių verčių santykis pasilieka tas pats. Jei aukso vertė net 1 000 kartų sumažėtų, 12 uncijų aukso, kaip ir anksčiau, turėtų dvylika kartų didesnę vertę negu viena uncija aukso, o nustatant kainas svarbu yra tik įvairių aukso kiekių tarpusavio santykis. Kadangi, iš antros pusės, aukso vertei kritus arba pakilus, vienos jo uncijos svoris pasilieka nepasikeitęs, tai lieka nepasikeitusios ir uncijos atskiros dalys; vadinasi, auksas kaip fiksuotas kainų mastas visuomet vienodai tarnauja, kad ir kaip besikeistų jo vertė.
Aukso vertės pasikeitimas taip pat netrukdo jam funkcionuoti kaip vertės matui. Jis tuo pačiu metu paliečia visas prekes ir todėl caeteris paribus [kitoms sąlygoms esant lygioms] nekeičia jų tarpusavio santykinių verčių, nepaisant to, kad šios pastarosios reiškiasi čia aukštesnėmis, čia žemesnėmis aukso kainomis, negu jos reiškėsi anksčiau.
Tiek prekės vertę išreiškiant kurios nors kitos prekės vartojamąja verte, tiek ir įvertinant prekes auksu, turima galvoje tik viena: kad tam tikru laiku pagaminti tam tikrą aukso kiekį atsieina tam tikrą darbo kiekį. Kai dėl prekių kainų judėjimo aplamai, tai jam taikytini aukščiau išgvildenti paprastojo santykinio vertės išreiškimo dėsniai.
Esant nekintamai pinigų vertei, bendras prekių kainų pakilimas tegali įvykti tik su ta sąlyga, jei kyla prekių vertės; esant nekintamai prekių vertei,— jei mažėja pinigų vertė. Atvirkščiai. Esant nekintamai pinigų vertei, visos prekių kainos gali mažėti tik su ta sąlyga, jei mažėja prekių vertės; esant nekintamoms prekių vertėms,— jei kyla pinigų vertė. Iš to anaiptol neišplaukia, kad pinigų vertės pakilimas visuomet sukelia proporcingą prekių kainų kritimą, o pinigų vertės kritimas — proporcingą prekių kainų pakilimą. Tai yra teisinga tik tų prekių atžvilgiu, kurių vertė lieka nepasikeitusi. Pavyzdžiui, tokios prekės, kurių vertė kyla kartu su pinigų verte ir ta pačia proporcija, išlaiko savo kainas nepasikeitusias. Jei jų vertė kyla lėčiau arba sparčiau, negu pinigų vertė, tai jų kainų kritimą arba pakilimą apsprendžia skirtumas tarp jų vertės judėjimo ir pinigų vertės judėjimo ir t. t.
Grįžkime prie kainos formos nagrinėjimo.
Dėl eilės įvairių priežasčių piniginiai tam tikrų metalo kiekių svorio pavadinimai pamažu atsiskiria nuo savo pirminių svorio pavadinimų. Tų priežasčių tarpe istoriškai lemiamos buvo šios: 1) Užsieninių pinigų įvedimas mažiau išsivysčiusiose tautose. Pavyzdžiui, senovės Romoje aukso ir sidabro monetos iš pradžių cirkuliavo kaip užsieninės prekės. Žinoma, tų užsieninių pinigų pavadinimai skiriasi nuo vietinių svorio vienetų pavadinimų. 2) Turtams besivystant, mažiau taurų metalą iš jo vertės mato funkcijos išstumia tauresnysis metalas: varį išstumia sidabras, sidabrą — auksas, kad ir kaip ši tvarka beprieštarautų poetinei aukso ir sidabro amžių chronologijai(56). Pvz., svaras sterlingų buvo piniginis tikro svaro sidabro pavadinimas. Bet auksui išstūmus sidabrą kaip vertės matą, tą patį pavadinimą pradėta taikyti ir aukso kiekiui, kuris, gal būt, sudaro svaro ir t. t. priklausomai nuo aukso ir sidabro vertės santykio. Svaras kaip piniginis pavadinimas ir kaip įprastinis tam tikro aukso kiekio svorio pavadinimas dabar atsiskyrė(57). 3) Per ištisą eilę amžių viešpatavusieji kunigaikščiai nepaliaujamai klastojo monetas, dėl ko nuo pirminių piniginių monetų svorio iš tikrųjų beliko vien tik pavadinimai(58).
Šių istorinių procesų dėka metalo svorio piniginių pavadinimų atsiskyrimas nuo įprastinių jų svorio pavadinimų pasidaro liaudiniu įpročiu. Kadangi piniginis mastas, iš vienos pusės, yra visiškai sąlyginis, o, iš antros pusės, turi būti visuotinai pripažįstamas, tai jį galų gale reguliuoja įstatymas. Tauriojo metalo tam tikro kiekio svoris, pvz., uncija aukso, oficialiai dalijamas į tam tikras dalis, kurioms per legalų jų krikštą suteikiami tam tikri pavadinimai, pvz., svaras, taleris ir t. t. Dabar piniginio mato tikrąja to žodžio prasme vienetą jau sudaro kiekviena tokia dalis, savo ruožtu dalijama į naujas dalis, kurioms įstatymas suteikia jų pavadinimus: šilingas, pensas ir t. t.(59). Šiaip ar taip, tam tikrų metalo kiekių svoris, kaip ir anksčiau, pasilieka metalinių pinigų mastu. Keičiasi tik dalijimo į dalis būdas ir tų dalių pavadinimai.
Taigi, kainos, arba aukso kiekiai, kuriais ideališkai pavirsta prekių vertės, dabar išreiškiamos piniginiais pavadinimais, arba įstatymiškai pripažintais auksinio masto skaičiuojamaisiais pavadinimais. Vadinasi, užuot pasakius, kad vienas kvarteris kviečių yra lygus vienai uncijai aukso, Anglijoje pasakys, kad jis yra lygus 3 sv. st. 17 šil. penso. Tuo būdu su piniginių pavadinimų pagalba prekės pasako, kiek jos yra vertos, ir pinigai yra skaičiuojamieji pinigai kiekvieną kartą, kai reikia kurį nors daiktą fiksuoti kaip vertę, t. y. pinigine forma(60).
Daikto pavadinimas jo prigimties atžvilgiu yra kažkas visiškai išorinio. Aš ničnieko nežinau apie tam tikrą žmogų, jei težinau, kad jis vadinamas Jokūbu. Taip pat ir piniginiuose pavadinimuose svaras, taleris, frankas, dukatas ir t. t. išnyksta bet kokia vertės santykio žymė. Painiava aiškinant slėpiningą šių kabalistinių ženklų prasmę yra tuo didesnė, kad piniginiai pavadinimai tuo pačiu metu išreiškia ir prekių vertę ir tam tikrą duoto metalo svorio, piniginio masto, dalį(61). Iš antros pusės, yra būtina, kad vertė, skirtingai nuo margų savo įvairumu prekių pasaulio kūnų, išsivystytų į šią iracionaliai daiktinę, bet tuo pačiu metu tik visuomeninę formą(62).
Kaina yra piniginis prekėje sudaiktinto darbo pavadinimas. Vadinasi, ekvivalentiškumas prekės ir to pinigų kiekio, kurio pavadinimas yra jos kaina, yra paprasta tautologija, kaip ir aplamai santykinė prekės vertės išraiška visuomet yra dviejų prekių ekvivalentiškumo išraiška(63). Bet jei kaina kaip prekės vertės dydžio rodiklis tuo pačiu metu yra tos prekės mainų santykio su pinigais rodiklis, tai iš to neišplaukia priešingas teiginys, kad prekės mainų santykio su pinigais rodiklis būtinai turi būti jos vertės dydžio rodiklis. Tarkime, kad vienodo dydžio visuomeniškai būtinas darbas reiškiasi 1 kvarteriu kviečių ir 2 sv. st. (apie uncijos aukso). 2 sv. st. yra piniginė kvarterio kviečių vertės dydžio išraiška, arba jo kaina. Bet jei aplinkybės leidžia šiam kvarteriui nustatyti 3 sv. st. kainą arba verčia nustatyti jam 1 sv. st. kainą, tai, matyti, 1 sv. st. yra per maža, o 3 sv. st. per didelė kviečių vertės dydžio išraiška,— vis dėlto šiuo atveju ir 1 sv. st. ir 3 sv. st. yra kviečių kainos, nes, pirma, jie yra tų kviečių vertės forma, pinigai, ir, antra, tų kviečių mainų santykio su pinigais rodikliai. Esant nepasikeitusioms gamybos sąlygoms arba nepasikeitusiam darbo gamybiniam pajėgumui, vienam kvarteriui kviečių atgaminti turi būti sunaudota tiek pat visuomeninio darbo laiko, kiek ir anksčiau. Ši aplinkybė nepriklauso nei nuo kviečių gamintojų, nei nuo kitų prekių savininkų valios. Tuo būdu prekės vertės dydis išreiškia būtiną, pačiam prekės kūrimo procesui imanentinį jos santykį su visuomeniniu darbo laiku. Vertės dydžiui pavirstant kaina, šis būtinas santykis pasireiškia kaip tam tikros prekės mainų santykis su už jos esančia pinigine preke. Bet šiame mainų santykyje gali pasireikšti tiek prekės vertės dydis, tiek ir tos vertės padidėjimas ar sumažėjimas, kuris yra susijęs su prekių perleidimu esamomis sąlygomis. Vadinasi, kainos ir vertės dydžio kiekybinio nesutapimo galimumas, arba kainos nukrypimo nuo vertės dydžio galimumas, jau glūdi pačioje kainos formoje. Ir tai nėra šios formos trūkumas,— atvirkščiai, tai daro ją adekvatine forma tokio gamybos būdo, kuriam esant taisyklė gali skintis sau kelią per padriką chaosą tik kaip aklai veikiantis vidutinių skaičių dėsnis.
Bet kainos forma ne tik prileidžia, kad yra galimas kiekybinis vertės dydžio ir kainos, t. y. vertės dydžio ir jo paties piniginės išraiškos, nesutapimas,— ji gali slėpti savyje kokybinį prieštaravimą, dėl ko kaina aplamai nustoja buvusi vertės išraiška, nors pinigai tėra tik prekių vertės forma. Daiktai, kurie savaime nėra prekės, pvz., sąžinė, garbė ir t. t., gali jų savininkams pasidaryti pardavimo objektu ir, tuo būdu, savo kainos dėka įgauti prekių formą. Vadinasi, daiktas formaliai gali turėti kainą, neturėdamas vertės. Kainos išraiška čia yra tariama, kaip tam tikri dydžiai matematikoje. Iš antros pusės, tariama kainos forma,— pvz., kaina nekultivuotos žemės, kuri neturi vertės, nes joje nėra sudaiktintas žmogaus darbas,— gali slėpti savyje tikrąjį vertės santykį arba santykį, kuris yra jo išvestinė.
Kaina, kaip ir aplamai santykinė vertės forma, išreiškia prekės, pvz., tonos geležies, vertę tuo būdu, kad tam tikras ekvivalento kiekis, pvz., viena uncija aukso, betarpiškai gali būti išmainyta į geležį, tačiau iš to anaiptol neišplaukia priešinga: kad geležis, savo ruožtu, betarpiškai gali būti išmainyta į auksą. Taigi, kad galėtų tikrovėje pasireikšti kaip mainomoji vertė, prekė turi atsipalaiduoti nuo savo natūralinio kūno, pavirsti iš mintyse įsivaizduojamo aukso tikruoju auksu, nors šis esmės pakeitimas būtų jam liūdnesnis, negu hegelinei «sąvokai» perėjimas iš būtinumo į laisvę, negu omarui savo kiauto nusimetimas arba šv. Jeronimui nusikratymas senuoju Adomu(64). Greta realaus savo pavidalo, pvz., geležies, prekė gali kainoje turėti idealinį vertės pavidalą, arba mintyse įsivaizduojamą aukso pavidalą, bet ji tuo pačiu metu negali būti tikra geležis ir tikras auksas. Kad būtų galima suteikti jai kainą, pakanka prilyginti jai mintyse įsivaizduojamą auksą. Bet ji turi būti pakeista tikru auksu, kad savo savininkui galėtų suvaidinti visuotinio ekvivalento vaidmenį. Jei, pvz., geležies savininkas susidurtų su kurios nors visų pageidaujamos prekės savininku ir jam nurodytų, kad geležies kaina jau yra piniginė forma, tai jo sutiktasis linksmuolis atsakytų, žinoma, tą patį, ką danguje atsakė šv. Petras Dantei, kuris jam buvo paskaitęs tikėjimo formulę:
«Assai bene è trascorsa
D’esta moneta già la lega e’l peso,
Ma dimmi se tu l’ai nella tua borsa».
[«Šios monetos sudėtis ir svoris yra gerai žinomi, bet pasakyk, ar jos esama tavo piniginėje»]
Kainos forma numato, kad prekės perleidžiamos už pinigus ir kad toks perleidimas yra būtinas. Iš antros pusės, auksas tik dėl to funkcionuoja kaip idealinis vertės matas, kad jis jau mainų procese cirkuliuoja kaip piniginė prekė. Tuo būdu jau idealiniame verčių mate slypi skambi moneta.
(50)Klausimas, kodėl pinigai betarpiškai neatstovauja pačiam darbo laikui, kodėl, pvz., popierinis piniginis ženklas neatstovauja valandų darbui, suvedamas tiesiog į klausimą, kodėl prekinės gamybos pagrindu darbo produktai turi pasidaryti prekėmis, nes prekėms savybinga forma numato būtiną jų susidvejinimą į prekes ir piniginę prekę; arba — į klausimą, kodėl privatusis darbas negali būti laikomas betarpiškai visuomeniniu darbu, t. y. savo paties priešybe. Kitoje vietoje aš smulkiai išnagrinėjau lėkštą utopizmą tokio projekto, kaip «darbo pinigai» prekinės gamybos pagrindu («Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 61 ir sek. psl.). [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 69 ir sek. psl.] Čia dar pažymėsiu, kad, pvz., Oueno «darbo pinigai» turi su «pinigais» tiek pat maža bendro, kaip, sakysime, teatro bilietas. Ouenas numato betarpiškai suvisuomenintą darbą, t. y. prekinei gamybai diametraliai priešingą gamybos formą. Darbo kvitas tik konstatuoja individualinį gamintojo dalyvavimą bendrame darbe ir jo individualinę pretenziją į vartojimui skirtą bendro produkto dalį. Bet Ouenas nė nemanė tarti esant prekinę gamybą ir tuo pačiu metu siekti piniginiais fokusais pašalinti būtinas jos sąlygas.
(51)Laukiniai ir puslaukiniai čia savo liežuvį naudoja kiek kitaip. Kapitonas Paris pasakoja apie Bafino įlankos vakarinės pakrantės gyventojus: «Šiuo atveju (mainant produktus)… jie laižo jį (pasiūlytą jiems daiktą) du kartus, o po to, matyti, laiko santorį esant sudarytą jų pasitenkinimui». Panašiai rytinių eskimų tarpe pirkėjas, gaudamas daiktą, visuomet jį aplaižo. Tuo būdu, jei šiaurėje liežuvis yra pasisavinimo organas, tai nėra nieko nuostabaus, kad pietuose pilvas yra laikomas sukaupto turto organu; antai, kafras turtingą žmogų įvertina pagal jo pilvo storumą. Kaip matome, kafrai yra labai sumanūs žmonės: tuo tarpu kai Anglijos oficiali 1864 metų sanitarinė ataskaita skundžiasi tuo, kad žymiai darbininkų klasės daliai trūksta riebalinių medžiagų, tais pačiais metais kažkoks daktaras Harvėjus, nors jis ir neatrado kraujo apytakos, padarė savo karjerą šarlataniškais receptais, žadėjusiais buržuazijai ir aristokratijai galimumus nusikratyti riebalų pertekliumi.
(52)Žr. Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». «Theorien von der Masseinheit des Geldes», 53 ir sek. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии» «Теории единицы измерения денег». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 62 ir sek. psl.].
(53)2-jo leid. pastaba. «Ten, kur pagal įstatymą kaip pinigai, t. y. kaip vertės matas, lygiagrečiai funkcionuoja ir auksas ir sidabras, visuomet daromi tušti mėginimai žiūrėti į juos kaip į tą pačią medžiagą. Iš tikrųjų, jei tariama, kad ta pačia proporcija paimtuose sidabre ir aukse visuomet turi būti sudaiktintas tas pats darbo laikas, tai tuo pačiu tariama, kad sidabras ir auksas yra ta pati medžiaga ir kad tam tikra mažiau vertingo metalo, sidabro, masė sudaro nekintamą tam tikros aukso masės dalį. Pradedant nuo Eduardo III viešpatavimo ir iki pat Jurgio II laikų Anglijos pinigų istoriją sudaro eilė sutrikimų, kuriuos yra sukėlusi kolizija tarp įstatymo nustatyto aukso vertės santykio su sidabro verte ir tikrųjų jų vertės svyravimų. Čia per aukštai buvo vertinamas auksas, čia — sidabras. Metalas, kuris buvo įvertintas perdaug žemai, buvo išimamas iš cirkuliacijos, perlydomas ir išvežamas į užsienį. Tuomet įstatymas vėl keitė abiejų metalų verčių santykį, bet ir naujoji nominali vertė greitai sueidavo į tokį pat konfliktą su tikruoju verčių santykiu, kaip senoji.— Mūsų laikais labai nedidelis ir trumpalaikis aukso vertės smukimas, palyginti su sidabru, ryšium su Indijos ir Kinijos paklausa sidabrui, sukėlė Prancūzijoje tokį pat, be to, didžiulio masto, reiškinį: sidabras buvo išvežamas ir auksas ėmė jį išstumti iš cirkuliacijos. Per 1855, 1856 ir 1857 metus aukso įvežimas į Prancūziją viršijo aukso išvežimą iš Prancūzijos 41 580 000 sv. st., tuo tarpu kai sidabro išvežimas viršijo jo įvežimą 14 704 000 sv. st. Iš tikrųjų, šalyse, kur abu metalai yra įstatymo pripažinti vertės matai ir dėl to abu turi būti priimami vykdant mokėjimus, nors kiekvienas žmogus savo nuožiūra gali mokėti auksu arba sidabru,— tokiose šalyse metalas, kurio vertė kyla, įgyja ažio ir, panašiai kaip kiekviena kita prekė, matuoja savo kainą metalu, kuris įvertintas perdėtai aukštai, tuo tarpu kai vien tik šis pastarasis yra vertės matas. Šioje srityje visą istorinį patyrimą tiesiog sudaro tai, kad visur, kur pagal įstatymą dvi prekės atlieka vertės mato funkciją, faktiškai vertės mato vaidmenį įtvirtina sau tik viena iš jų» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 52, 53 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 61 psl.].
(54)2-jo leid. pastaba. Toji keista aplinkybė, kad Anglijoje uncija aukso kaip piniginis masto vienetas negali būti išreikšta sveiku dalių skaičiumi, paaiškinama šitaip: «Mūsų monetinė sistema iš pradžių buvo pritaikyta tik sidabrui naudoti, todėl uncija sidabro visuomet gali būti padalyta į tam tikrą sveiką monetų skaičių; o kadangi auksas tik vėliau buvo įvestas į vien sidabrui pritaikytą monetinę sistemą, tai iš uncijos aukso negalima nukalti sveiko monetų skaičiaus» (Maclaren: «History of the Currency». London 1858 16 psl.).
(55)2-jo leid. pastaba. Anglų autorių veikaluose viešpatauja neįsivaizduojama sąvokų painiava: «verčių matas» (measure of value) ir «kainų mastas» (standard of value). Nuolat painiojamos pačios tos funkcijos, vadinasi, ir jų pavadinimai.
(56)Beje, ir ši chronologija ne visose tautose aptinkama.
(57)2-jo leid. pastaba. Pavyzdžiui, anglų svaras šiuo metu sudaro mažiau kaip trečdalį pirminio savo svorio, škotų svaras prieš pat susivienijimą — tik , prancūzų livras , ispanų maravedis — mažiau kaip , portugalų rėjas — dar smulkesnę trupmeną.
(58)2-jo leid. pastaba. «Monetos, kurių pavadinimai dabar tėra idealiniai, yra kiekvienos nacijos seniausios monetos, bet kadaise jos visos buvo realios, ir kaip tik dėl to, kad jos buvo realios, jomis buvo skaičiuojama» (Galiani: «Della Moneta», 153 psl.).
(59)2-jo leid. pastaba. Ponas Dovydas Urkartas savo «Familiar Words» vadina pasibaisėtinu (!) tą faktą, kad šiuo metu svaras (svaras sterlingų), angliškojo pinigų masto vienetas, yra lygus maždaug uncijos aukso: «Tai — mato klastojimas,— sako jis,— o ne masto nustatymas». Šiame aukso svorio «neteisingame pavadinime» jis, kaip ir visur, įžvelgia klastojančią civilizacijos ranką.
(60)2-jo leid. pastaba. «Paklausus Anacharsį, kuriam tikslui helėnai naudoja pinigus, jis atsakė: skaičiavimui» (Athenaeus: «Deipnosophistarum [libri quindecim]», IV kn., 49-sis tomas, 2-sis Schweighäuser leid., 1802 [120 psl.]).
(61)2-jo leid. pastaba. «Kadangi pinigai, kaip kainų mastas, pasireiškia tais pačiais skaičiuojamaisiais pavadinimais, kaip ir prekių kainos, taigi, pvz., uncija aukso visiškai taip pat, kaip ir tonos geležies vertė, išreiškiama 3 sv. st. 17 šil. penso, tai šie jų skaičiuojamieji pavadinimai laikomi jų monetų kaina. Iš čia kilo keistas įsivaizdavimas, kad auksas (arba sidabras) išreiškia savo vertę savo paties medžiaga ir, skirtingai nuo visų kitų prekių, fiksuotą kainą gauna iš valstybės. Tam tikrų aukso kiekių svorio skaičiuojamųjų pavadinimų fiksavimas yra laikomas šių kiekių svorio vertės fiksavimu» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 52 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 60 psl.]
(62)Plg. «Pinigų matavimo vieneto teorijas» knygoje «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 53 ir sek. psl. [«К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 62 ir sek. psl.] Visos fantazijos apie «monetų kainos» pakėlimą arba sumažinimą suvedamos į tai, kad valstybinės valdžios aktu įstatymo nustatyti piniginiai pavadinimai būtų perkelti nuo įstatymo nustatytų aukso arba sidabro svorio dalių į didesnes arba mažesnes svorio dalis, kad, pvz., būtų galima iš uncijos aukso kalti 40 šilingų vietoj 20. Visas tokias fantazijas, kiek jos nėra grubios finansinės machinacijos, nukreiptos prieš valstybės ir privačius kreditorius, o turi tikslą atrasti ekonominius «stebuklingus vaistus», jau yra visapusiškai išnagrinėjęs Petis savo veikale «Quantulumcumque concerning Money. To the Lord Marquis of Halifax», 1682. Petis taip visapusiškai išanalizavo klausimą, kad net jo betarpiški pasekėjai, seras Dedlis Norsas ir Džonas Lokas, jau nekalbant apie vėlesnius, galėjo tik vulgarizuoti jo mintis. «Jei tautos turtą,— tarp kita ko sako jis,— būtų galima dešimteriopai padidinti karaliaus potvarkiu, tai būtų nuostabu, kodėl tokie potvarkiai jau labai seniai nėra mūsų vyriausybių išleisti» (ten pat, 36 psl.).
(63)«Arba teks pripažinti, kad milijonas pinigais yra vertas daugiau, negu tokia pat vertė prekėmis» (Le Trosne: «De l’intérêt social», 919 psl.), vadinasi, kad «tam tikra vertė yra verta daugiau, negu kita jai lygi vertė».
(64)Jeigu Jeronimui jaunystėje buvo labai sunku tramdyti savo materialinį kūną, kaip tai rodo jo kova dykumoje su gražių moterų vaizdais, tai suaugusiam jam taip pat sunku buvo įveikti savo dvasinį kūną. «Aš įsivaizdavau,— pasakojo jis, pavyzdžiui,— stovįs prieš pasaulio teisėją». «Kas tu esi?» — paklausė balsas. «Aš esu krikščionis». «Meluoji,— sugriaudė pasaulio teisėjas,— tu tiktai ciceronininkas».