Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes esame matę, kad prekių mainų procese glūdi prieštaringi ir vienas kitą pašalinantieji santykiai. Prekės vystymasis nepašalina šių prieštaravimų, bet sukuria formą jų judėjimui. Toks ir yra aplamai tas metodas, kuriuo išsprendžiami tikrieji prieštaravimai. Pavyzdžiui, tai, kad vienas kūnas tolydžio krinta ant kito ir tolydžio nuo jo tolsta, yra prieštaravimas. Elipsė yra viena iš judėjimo formų, kurioje šis prieštaravimas tuo pačiu metu ir pasireiškia ir išsisprendžia.
Kadangi mainų procesas perkelia prekes iš rankų, kur jos nėra vartojamosios vertės, į rankas, kur jos yra vartojamosios vertės, tai šis procesas yra visuomeninė medžiagų apykaita. Vienos naudingosios darbo rūšies produktas stoja į kitos naudingosios darbo rūšies produkto vietą. Prekė, pasiekusi tašką, kur ji yra vartojamoji vertė, iškrinta iš prekių mainų sferos ir pereina į vartojimo sferą. Mus čia domina tik pirmoji sfera. Todėl mes visą procesą tenagrinėsime tik formos atžvilgiu, vadinasi, tik prekių formų kaitą, arba metamorfozę, kuri tarpininkauja visuomeninei medžiagų apykaitai.
Visiškai nepatenkinamą šios formų kaitos supratimą sąlygoja, jau nepaisant to, kad pati vertės sąvoka yra visai neaiški, ta aplinkybė, kad kiekvienas prekės formos pakitimas įvyksta mainant dvi prekes: paprastą prekę ir piniginę prekę. Kai dėmesys skiriamas tik šiam medžiaginiam momentui, prekių mainams į auksą, išleidžiama iš akių kaip tik tai, ką pirmiausia reikėtų matyti, būtent tai, kas vyksta su prekės forma. Išleidžiama iš akių, kad auksas, žiūrint į jį tik kaip į prekę, dar nėra pinigai ir kad kitos prekės savo kainomis pačios išreiškia savo santykį su auksu kaip su jų pačių piniginiu pavidalu.
Į mainų procesą prekės stoja nepaauksuotos, necukruotos, tokios, kokios jos yra atsiradusios. Mainų procesas sukelia prekės susidvejinimą į prekę ir pinigus — išorinis priešingumas, kuriuo prekės išreiškia joms imanentinį priešingumą tarp vartojamosios vertės ir vertės. Šiame priešingume prekės kaip vartojamosios vertės stovi priešais pinigus kaip mainomąją vertę. Tačiau kartu ir viena ir kita šio priešingumo pusė yra prekė, t. y. vartojamosios vertės ir vertės vienybė. Bet ši skirtumų vienybė kiekviename iš abiejų polių pasireiškia priešingai, todėl ji kartu išreiškia jų tarpusavio santykį. Prekė realiai yra vartojamoji vertė: jos vertės buvimas tik ideališkai pasireiškia kaina, išreiškiančia jos santykį su auksu, kuris stovi priešais ją kaip realus jos vertės pavidalas. Atvirkščiai, aukso medžiaga tevaidina vertės materializacijos, t. y. pinigų, vaidmenį. Todėl auksas realiai yra mainomoji vertė. Jo vartojamoji vertė kol kas tik ideališkai pasireiškia eile santykinių vertės išraiškų, kuriomis jis santykiauja su priešais jį stovinčiomis prekėmis kaip su realių savo vartojamųjų formų visuma. Šios priešingos prekių formos yra tikrosios jų mainų proceso judėjimo formos.
Nueikime dabar paskui kurį nors prekių savininką, kad ir paskui mūsų seną pažįstamą, audeklo audėją, į mainų proceso areną, į prekių rinką. Jo prekės, 20 uolekčių audeklo, kaina yra apibrėžtas dydis. Ši kaina yra 2 sv. st. Jis išmaino audeklą į 2 sv. st. ir, kaip senoviškų pažiūrų žmogus, šiuos 2 sv. st. vėl išmaino į šeimyninę tos pačios kainos bibliją. Audeklas jam tėra prekė, tėra vertės reiškėjas; audeklas perleidžiamas mainais į auksą, jo vertės įkūnijimą, ir iš šio pavidalo vėl pavirsta kita preke, biblija, kuri betgi pateks į audėjo namus jau kaip vartojimo reikmuo ir ten tenkins sielą išganančio skaitymo poreikį. Tuo būdu prekės mainų procesas įvyksta dviejų priešingų ir viena kitą papildančių metamorfozių — prekės pavirtimo pinigais ir jos pavirtimo atgal iš pinigų į prekę — pavidalu(65). Prekių metamorfozės momentai tuo pačiu metu yra prekių savininko santoriai — pardavimas, prekės mainai į pinigus; pirkimas, pinigų mainai į prekę, ir šių abiejų aktų vienybė: pardavimas pirkimui.
Jei audėjas savo dėmesį atkreips tik į galutinį prekybinio santorio rezultatą, tai pasirodys, kad jis vietoj audeklo turi bibliją, vietoj pirminės savo prekės turi kitą tos pačios vertės, bet kitokio naudingumo prekę. Analoginiu būdu jis įsigyja ir visus kitus jam reikalingus pragyvenimo reikmenis ir gamybos priemones. Jo požiūriu visas procesas tik tarpininkauja jo darbo produkto mainams į svetimo darbo produktą, tarpininkauja produktų mainams.
Taigi, prekės mainų procesas įvyksta šitokios formų kaitos pavidalu:
Prekė — Pinigai — Prekė.
Pr — P — Pr.
Savo medžiaginio turinio atžvilgiu šis judėjimas yra Pr — Pr, prekės mainai į prekę, visuomeninio darbo medžiagų apykaita, kurios galutiniame rezultate pasibaigia ir pats procesas.
Pr — P. Pirmoji prekės metamorfozė, arba pardavimas. Prekės vertės persikėlimas iš prekės kūno į aukso kūną yra, kaip aš tai esu jau pavadinęs kitoje vietoje, prekės salto mortale. Jei jis nepavyksta, tai nusivilia kaip tik ne pati prekė, bet jos savininkas. Visuomeninis darbo pasidalijimas pastarojo darbą padaro tiek pat vienpusišką, kiek įvairiapusiški yra jo poreikiai. Kaip tik dėl to jo produktas jam tėra tik mainomoji vertė. Visuotinę, visuomeniškai reikšmingą ekvivalentinę formą jis įgauna tik piniguose, bet pinigai yra svetimoje kišenėje. Kad būtų galima juos iš ten ištraukti, prekė pirmiausia turi būti vartojamoji vertė pinigų savininkui, vadinasi, jai pagaminti sunaudotas darbas turi būti sunaudotas visuomeniškai naudinga forma, arba turi būti tikra darbo visuomeninio pasidalijimo grandis. Bet darbo pasidalijimas yra natūraliai išaugęs gamybinis organizmas, kurio gijos yra nuaustos ir toliau audžiamos be prekių gamintojų žinios. Gal būt, prekė yra produktas naujos darbo rūšies, skirtos naujai atsiradusiam poreikiui patenkinti arba net jam pirmą kartą savo atsakomybe sužadinti. Tam tikra darbo operacija, kuri dar vakar buvo viena iš daugelio to paties prekių gamintojo funkcijų, šiandien, gal būt, nutraukia tą ryšį, atsiskiria kaip kažkas savarankiško ir kaip tik dėl to siunčia į rinką savo dalinį produktą kaip savarankišką prekę. Sąlygos šiam atsiskyrimo procesui gali būti pakankamai ir nepakankamai pribrendusios. Šiandien tam tikras produktas patenkina tam tikrą visuomeninį poreikį. Rytoj jį, gal būt, visiškai ar iš dalies išstums iš jo vietos kitas panašios rūšies produktas. Ir jei net tam tikro prekių gamintojo, pvz., mūsų audėjo, darbas yra patentuota darbo visuomeninio pasidalijimo grandis, tai tas anaiptol dar neužtikrina, kad kaip tik jo 20 uolekčių audeklo turės vartojamąją vertę. Jei visuomeninis audeklo poreikis, kuris, kaip ir visa kita, turi ribas, jau yra šio audėjo konkurentų patenkintas, mūsų bičiulio produktas pasirodys esąs perteklinis, nereikalingas, vadinasi, ir be naudos. Žinoma, dovanotam arkliui nieks į dantis nežiūri, bet mūsų audėjas atvyko į rinką visiškai ne tam, kad dalytų dovanas. Tačiau tarkime, kad jo produktas faktiškai turi vartojamąją vertę ir, vadinasi, ši prekė pritraukia pinigus. Tada kyla klausimas, kiek būtent pinigų? Tiesa, atsakymas jau iš anksto yra nurodytas prekės kaina, jos vertės dydžio rodikliu. Mes čia paliekame nuošalyje galimas grynai subjektyvias prekių savininko apskaičiavimų klaidas, kurias tuojau pat objektyviai ištaiso rinka. Tarkime, kad gamintojas savo produktui yra sunaudojęs tik vidutinį visuomeniškai būtiną darbo laiką. Vadinasi, prekės kaina tėra tik piniginis joje sudaiktinto visuomeninio darbo kiekio pavadinimas. Bet be mūsų audėjo leidimo ir jam nežinant pradėjo irti tradicinės gamybinės audeklo audimo sąlygos. Tai, kas vakar neabejotinai buvo darbo laikas, visuomeniškai būtinas audeklo uolekčiai pagaminti, šiandien nustojo buvęs toks, ir pinigų savininkas energingai demonstruoja mūsų bičiuliui šią aplinkybę, nurodydamas jam į įvairių jo konkurentų paskirtas kainas. Jo nelaimei pasaulyje yra daug audėjų. Pagaliau, tarkime, kad kiekviename rinkoje esančiame audeklo gabale yra tik visuomeniškai būtinas darbo laikas. Vis dėlto bendroje šių gabalų sumoje gali būti per daug sunaudoto darbo laiko. Jei rinkos viduriai nepajėgia absorbuoti viso audeklo kiekio normalia 2 šil. už uolektį kaina, tai tas įrodo, kad per didelė viso visuomenės darbo laiko dalis sunaudota audeklo audimo forma. Rezultatas gaunamas toks pat kaip ir tuo atveju, jei kiekvienas atskiras audėjas būtų savo individualiniam produktui sunaudojęs daugiau darbo laiko, negu visuomeniškai būtina. Čia galioja posakis: «Kartu pagautas, kartu ir pakartas». Visas audeklas funkcionuoja rinkoje tik kaip viena prekė, kiekvienas jo gabalas — tik kaip atitinkama šios vienos prekės dalis. Ir iš tikrųjų, kiekvienos individualinės uolekties vertė tėra vienodo žmogiškojo darbo to paties visuomeniškai nustatyto kiekio materializacija[A].
Kaip matome, prekė mėgsta pinigus, bet «the course of true love never does run smooth» [«tikroji meilė niekad nevyksta sklandžiai»]. Tokiu pat gaivališku atsitiktinumu, kuriuo pasižymi kokybinė visuomeninio-gamybinio organizmo struktūra, pasižymi ir jo kiekybinė struktūra, atskleidžianti savo membra disjecta [suskaidytus narius] darbo pasidalijimo sistemoje. Tuo būdu mūsų prekių savininkai atranda, kad tas pats darbo pasidalijimas, kuris juos daro nepriklausomais privačiais gamintojais, tuo pačiu metu visuomeninės gamybos procesą ir jų pačių santykius šiame procese daro nepriklausomus nuo jų pačių, kad asmenų vieno nuo kito nepriklausomumą papildo visapusiško daiktinio priklausomumo sistema.
Darbo pasidalijimas paverčia darbo produktą preke ir dėl to daro būtiną jo pavirtimą pinigais. Tuo pačiu metu darbo pasidalijimas daro atsitiktiniu dalyku tai, ar pavyks šis esmės pakeitimas. Bet čia mes turime išnagrinėti reiškinį grynu jo pavidalu, vadinasi, turime tarti jį vykstant normaliai. Beje, jei šis procesas aplamai įvyksta, t. y. jei prekė pasirodo parduota, tai visuomet įvyksta formos pasikeitimas, nors nenormaliais atvejais vykstant šiam formos pasikeitimui vertės dydis — bekitėjanti substancija — gali būti apkarpytas arba pakeltas.
Vienam prekių savininkui auksas pavaduoja jo prekę, kitam — prekė pavaduoja jo auksą. Jutimais suvokiamą reiškinį sudaro tai, kad prekė ir auksas, 20 uolekčių audeklo ir 2 sv. st., persikelia iš rankų į rankas arba iš vietos į vietą, t. y. mainomi vienas į kitą. Bet į ką mainoma prekė? Į visuotinį jos pačios vertės pavidalą. O į ką mainomas auksas? Į ypatingą savo vartojamosios vertės pavidalą. Kodėl auksas stovi priešais audeklą kaip pinigai? Todėl, kad audeklo kaina, 2 sv. st., t. y. piniginis jo pavadinimas, jau išreiškia jo santykį su auksu kaip su pinigais. Pirminė prekinė forma numetama perleidžiant prekę, vadinasi, tuo momentu, kai prekės vartojamoji vertė iš tikrųjų pritraukia prie savęs auksą, kuris prekės kainoje buvo tik atstovaujamas. Todėl prekės kainos, arba tik idealinės jos vertės formos, realizavimas tėra, iš antros pusės, tik idealinės pinigų vartojamosios vertės realizavimas,— prekės pavirtimas pinigais kartu yra pinigų pavirtimas preke. Tuo būdu šis vieningas procesas yra dvipusis: vienas jo polius — iš prekių savininko pusės — pardavimas, priešingas polius — iš pinigų savininko pusės — pirkimas. «Pardavimas yra pirkimas», Pr — P kartu yra P — Pr(66).
Iki šiol mes težinome tik vieną ekonominį santykį tarp žmonių — prekių savininkų santykį, kuriame prekių savininkai pasisavina svetimą darbo produktą tik perleisdami savo pačių produktą. Vadinasi, vienas prekių savininkas gali stovėti priešais kitą kaip pinigų savininkas tiktai dėl to, kad jo darbo produktas iš prigimties turi piniginę formą, t. y. sudaro piniginę medžiagą, auksą ir t. t., arba dėl to, kad jo paties prekė jau pakeitė odą, nusimetė pirminę savo vartojamąją formą. Žinoma, kad galėtų funkcionuoti kaip pinigai, auksas kuriame nors taške turi stoti į prekių rinką. Šis taškas yra ties jo gaminimo šaltiniu,— ten, kur jis kaip betarpiškas darbo produktas mainomas į kitą tos pačios vertės darbo produktą. Bet, pradedant šiuo momentu, jis nepaliaujamai išreiškia realizuotas prekių kainas(67). Jei paliksime nuošalyje aukso mainus į prekę ties aukso gaminimo šaltiniu, tai kiekvieno prekių savininko rankose auksas yra perleistos jo prekės atsiskyręs pavidalas, prekės pardavimo, arba pirmosios jos metamorfozės Pr — P, produktas(68). Idealiniais pinigais, arba vertės matu, auksas pasidaro todėl, kad visos prekės juo matuodavo savo vertes ir tuo būdu darė jį mintyse įsivaizduojama jų vartojamosios formos priešybe, jų vertės pavidalu. Realiais pinigais jis pasidaro todėl, kad prekės per visapusišką jų perleidimą daro jį tikrai atsiskyrusia nuo jų arba pakeistine jų vartojamosios vertės forma, vadinasi, tikruoju jų vertės pavidalu. Kaip vertės pavidalas, prekė nusimeta bet kurią savo natūraliai susidariusios vartojamosios vertės žymę, bet kurią ją sukūrusio kokybiškai ypatingo naudingojo darbo žymę, ir pavirsta vienalyte visuomenine skirtumų neturinčio žmogiškojo darbo materializacija. Iš pinigų negalima pažinti, kurios rūšies prekė jais pavirto. Savo pinigine forma viena prekė atrodo visiškai taip pat, kaip ir bet kuri kita. Pinigai gali būti mėšlas, nors mėšlas anaiptol nėra pinigai. Tarkime, kad tie du auksinai, už kuriuos mūsų audėjas yra pardavęs savo prekę, yra pakeistinė kvarterio kviečių forma. Audeklo pardavimas, Pr — P, kartu yra jo pirkimas, P — Pr. Bet kaip audeklo pardavimas šis procesas pradeda judėjimą, kuris baigiasi šio akto priešybe, biblijos pirkimu; o kaip audeklo pirkimas tas pats procesas užbaigia judėjimą, prasidėjusį nuo šio akto priešybės — nuo kviečių pardavimo. Pr — P (audeklas — pinigai), pirmoji judėjimo Pr — P — Pr (audeklas — pinigai — biblija) fazė, kartu yra P — Pr (pinigai — audeklas), t. y. paskutinė kito judėjimo Pr — P — Pr (kviečiai — pinigai — audeklas) fazė. Pirmoji prekės metamorfozė, jos pavirtimas iš prekinės formos į pinigus, visuomet kartu yra antroji priešinga kurios nors kitos prekės metamorfozė, tos kitos prekės pavirtimas atgal iš piniginės formos į prekę(69).
P — Pr. Antroji, arba baigiamoji, prekės metamorfozė — pirkimas. Kadangi pinigai yra visų kitų prekių nuo jų atsiskyręs pavidalas, arba visuotinio jų perleidimo produktas, tai jie yra absoliučiai perleidžiama prekė. Jie visas kainas skaito atvirkščia kryptimi ir tuo būdu atsispindi visų prekių kūnuose kaip medžiagoje, kuri leidžia išreikšti pačių pinigų pavirtimą preke. Kartu kainos, tie įsimylėję žvilgsniai, kuriuos prekės meta į pinigus, pastariesiems nurodo ribą, iki kurios jie sugeba įgauti naują pavidalą, būtent jų pačių kiekį. Kadangi prekė, pavirsdama pinigais, kaip tokia išnyksta, tai iš pinigų negalima spręsti, kaip būtent jie pateko į savininko rankas arba kas būtent jais pavirto. «Non olet» — «pinigai nekvepia», kad ir kokia būtų jų kilmė. Jei, iš vienos pusės, pinigai atstovauja parduotai prekei, tai, iš antros pusės, jie atstovauja prekėms, kurias galima pirkti(70).
P — Pr, t. y. pirkimas, kartu yra pardavimas, arba Pr — P; vadinasi, paskutinė tam tikros prekės metamorfozė kartu yra pirmoji kurios nors kitos prekės metamorfozė. Mūsų audėjui jo prekės gyvenimo kelias baigiasi biblija, kuria jis pavertė savo gautus 2 sv. st. Bet biblijos pardavėjas iš audėjo gautus 2 sv. st. paverčia degtine. P — Pr, baigiamoji proceso Pr — P — Pr (audeklas — pinigai — biblija) fazė, kartu yra Pr — P, pirmoji Pr — P — Pr (biblija — pinigai — degtinė) fazė. Kadangi prekių gamintojas į rinką pristato tik vienpusišką produktą, jis paprastai jį parduoda žymiais kiekiais; tuo tarpu įvairiapusiški jo poreikiai verčia jį realizuotą kainą, arba gautą piniginę sumą, nuolat skaidyti tarp gausių pirkimų. Tuo būdu vienas pardavimas atveda į daugelį įvairių prekių pirkimo aktų. Taigi, baigiamoji vienos prekės metamorfozė sudaro kitų prekių pirmųjų metamorfozių sumą.
Jei mes dabar išnagrinėsime pilnutinę kurios nors prekės, pvz., audeklo, metamorfozę, tai mes pirmiausia pamatysime, kad ši metamorfozė susideda iš dviejų priešingų ir vienas kitą papildančių judėjimų: Pr — P ir P — Pr. Šie du priešingi prekės pavirtimai iš vienos formos į kitą įvyksta dviem priešingais visuomeniniais prekių savininko aktais ir atsispindi dviejuose priešinguose ekonominiuose šio pastarojo vaidmenyse. Kaip pardavimo agentas, jis tampa pardavėju, kaip pirkimo agentas — pirkėju. Bet kadangi kiekvieno savo pavirtimo iš vienos formos į kitą metu prekė kartu turi abi savo formas — prekinę ir piniginę,— kurios tik išsidėsto priešinguose poliuose, tai priešais tą patį prekių savininką, kiek jis yra pardavėjas, stovi kitas kaip pirkėjas, o kiek jis yra pirkėjas, priešais jį stovi kitas kaip pardavėjas. Panašiai kaip ta pati prekė iš eilės du kartus priešinga kryptimi pavirsta iš vienos formos į kitą — iš prekės pavirsta pinigais ir iš pinigų preke,— lygiai taip pat tas pats prekių savininkas keičia pardavėjo vaidmenį į pirkėjo vaidmenį. Vadinasi, pirkimas ir pardavimas yra ne tvirtai fiksuoti vaidmenys, bet vaidmenys, kurie prekinės cirkuliacijos procese nuolat pereina iš vieno asmens kitam.
Savo paprasčiausia forma pilnutinė prekės metamorfozė numato keturis kraštutinius taškus ir tris personae dramatis [veikiančiuosius asmenis]. Iš pradžių prekė stovi priešais pinigus kaip prieš savo vertės pavidalą, kuris «anapus», svetimoje kišenėje, turi savo daiktiškai apčiuopiamą realumą. Vadinasi, priešais prekių savininką stovi pinigų savininkas. Kai tik prekė pavirsta pinigais, pastarieji pasidaro trumpalaike ekvivalentine jos forma, kurios vartojamoji vertė arba turinys egzistuoja «šiapus», kituose prekių kūnuose. Pinigai, baigiamasis pirmojo prekės pavirtimo iš vienos formos į kitą taškas, kartu yra antrojo pavirtimo iš vienos formos į kitą išeities taškas. Vadinasi, pardavėjas pirmajame proceso akte yra pirkėjas antrajame akte, kur priešais jį kaip pardavėjas stovi trečias prekių savininkas(71).
Abi prekės metamorfozės judėjimo priešingų krypčių fazės sudaro apytaką: prekinė forma, prekinės formos nusimetimas, grįžimas į prekinę formą. Šiaip ar taip, pati prekė čia apibrėžiama priešingai. Išeities taške ji savo savininkui nėra vartojamoji vertė, baigiamajame taške ji savo savininkui yra vartojamoji vertė. Lygiai taip pat pinigai iš pradžių pasirodo kaip tvirtas vertės kristalas, kuriuo pavirsta prekė, o paskui išsisklaido kaip tiesiog ekvivalentinė prekės forma.
Dvi metamorfozės, sudarančios vienos prekės apytaką, tuo pačiu metu yra priešingos dalinės kitų dviejų prekių metamorfozės. Ta pati prekė (audeklas) pradeda savo pačios metamorfozių eilę ir kartu užbaigia pilnutinę kitos prekės (kviečių) metamorfozę. Pirmojo savo pavirtimo iš vienos formos į kitą metu, pardavimo akte, ji pati asmeniškai stoja abiejuose šiuose vaidmenyse. O pavirtusi auksine lėlyte, kurios pavidalu ji pati nueina bet kurio prekės kūno kelią, ji kartu užbaigia pirmąją kurios nors trečios prekės metamorfozę. Tuo būdu apytaka, kurią atlieka kiekvienos prekės metamorfozių eilė, neatskiriamai susipina su kitų prekių apytakomis. Visas šis procesas yra prekių cirkuliacija.
Prekių cirkuliacija ne tik formaliai, bet ir iš esmės skiriasi nuo betarpiškų produktų mainų. Iš tikrųjų, įsižiūrėkime į ką tik aprašytąjį procesą. Audėjas neabejotinai išmainė audeklą į bibliją, savo prekę — į svetimą. Bet šis reiškinys kaip toks egzistuoja tik jam pačiam. Biblijos pardavėjas, verčiau pasirenkąs kaitinantį gėrimą negu šaltą šventumą, visiškai negalvojo apie tai, kad jam teks bibliją išmainyti į audeklą; lygiai taip pat audėjas visiškai nežino, kad į jo audeklą yra išmainyti kviečiai ir t. t. Asmens prekė pakeičia asmens prekę, bet ir savo prekių tarpusavyje nemaino. Faktiškai gali atsitikti, kad ir tarpusavyje perka vienas iš kito, bet toks ypatingas santykis anaiptol neišplaukia iš prekių cirkuliacijos bendrų sąlygų. Iš vienos pusės, mes čia matome, kaip prekių mainai išardo individualines ir lokalines betarpiškų produktų mainų ribas ir išvysto aplamai žmogiškojo darbo medžiagų apykaitą. Iš antros pusės, čia išsivysto sudėtinga visuma visuomeninių ryšių, kurie veikiančių asmenų negali būti kontroliuojami ir kurie turi gamtos nustatytų santykių pobūdį. Audėjas tik todėl gali parduoti audeklą, kad valstietis jau yra pardavęs kviečius; degtinės mėgėjas tik todėl gali parduoti bibliją, kad audėjas yra pardavęs audeklą; degtindaris tik todėl gali parduoti savo gaivinantį gėrimą, kad kitas yra pardavęs amžinos gyvasties gėrimą ir t. t.
Dėl to cirkuliacijos procesas neužsibaigia, kaip betarpiški produktų mainai, vartojamosioms vertėms pasikeitus vietomis ir savininkais. Pinigai neišnyksta nuo to, kad jie pabaigoje iškrinta iš šios prekės metamorfozių eilės. Jie vėl ir vėl nusėda tose cirkuliacijos proceso vietose, kurias išlaisvina prekės. Pavyzdžiui, pilnutinėje audeklo metamorfozėje: audeklas, pinigai, biblija, iš pradžių audeklas iškrinta iš cirkuliacijos, pinigai užima jo vietą, paskui biblija iškrinta iš cirkuliacijos, ir pinigai vėl užima jos vietą. Dėl to, kad viena prekė pakeičia kitą, prie trečio asmens rankų prilimpa piniginė prekė(72). Cirkuliacija tolydžio prakaituoja pinigais.
Nieko negali būti banalesnio už dogmą, kad, esą, prekinė cirkuliacija būtinai sudaro pusiausvyrą tarp pardavimų ir pirkimų, kadangi kiekvienas pardavimas tuo pačiu metu yra pirkimas, ir vice versa [atvirkščiai]. Jei tuo norima pasakyti, kad tikrai įvykusių pardavimų skaičius yra lygus pirkimų skaičiui, tai čia yra tuščia tautologija. Tačiau ši dogma turi galvoje kažką daugiau: ja norima įrodyti, kad, esą, pardavėjas paskui save atveda į rinką savo pirkėją. Pardavimas ir pirkimas yra identiškas aktas kaip dviejų poliariškai priešingų asmenų — prekių savininko ir pinigų savininko — tarpusavio santykis. Bet, kaip to paties asmens veiksmai, jie yra du poliariškai priešingi aktai. Tuo būdu pardavimo ir pirkimo tapatybė numato, kad prekė neteikia naudos, kai ji, mesta į alcheminę cirkuliacijos retortą, iš jos neišeina pinigų pavidalu, prekių savininko nėra parduodama, vadinasi, pinigų savininko nėra nuperkama. Toliau ši tapatybė numato, kad mainų procesas, jei jis pavyksta, yra tam tikra prekės gyvenimo pertrauka, tam tikras laikotarpis, kuris gali būti ilgesnis ar trumpesnis. Kadangi pirmoji prekės metamorfozė tuo pačiu metu yra pardavimas ir pirkimas, tai šis dalinis procesas kartu yra savarankiškas procesas. Pirkėjas turi prekę, pardavėjas turi pinigus, t. y. prekę, turinčią cirkuliacijai tinkamą formą nepriklausomai nuo to, ar ji anksčiau ar vėliau faktiškai vėl pasirodys rinkoje. Niekas negali parduoti, jei kas nors kitas nepirks. Bet niekas neprivalo tuojau pirkti tik dėl to, kad jis pats yra kažką pardavęs. Prekių cirkuliacija išardo laiko, erdvės ir individualines produktų mainų ribas kaip tik dėl to, kad čia esančią betarpišką savojo darbo produkto perleidimo ir mainais už jį svetimo produkto gavimo tapatybę ji suskaldo į du priešingus aktus — pardavimą ir pirkimą. Jei procesai, stovintieji vienas priešais kitą kaip visiškai savarankiški, sudaro tam tikrą vidinę vienybę, tai tas kaip tik ir reiškia, kad vidinė jų vienybė realizuojasi išorinių priešingumų judėjime. Kai iš vidaus nesavarankiškų, t. y. vienas kitą papildančių, procesų išorinis atsiskyrimas pasiekia tam tikrą tašką, tai jų vienybė pasireiškia prievartingai — krizės forma. Prekei imanentinis priešingumas tarp vartojamosios vertės ir vertės, priešingumas privataus darbo, kuris tuo pačiu metu turi pasireikšti kaip betarpiškai visuomeninis darbas, priešingumas atskiro konkretaus darbo, kuris tuo pačiu metu turi tik abstraktaus visuotinio darbo reikšmę, priešingumas tarp daiktų personifikavimo ir asmenų sudaiktinimo — šis imanentinis prieštaravimas prekės metamorfozės priešingumuose įgauna išsivysčiusias savo judėjimo formas. Vadinasi, jau šiose formose glūdi krizių galimumas — tačiau tiktai galimumas. Šio galimumo pavirtimas tikrove reikalauja ištisos visumos santykių, kurių paprastosios prekinės cirkuliacijos rėmuose dar visai nėra(73).
Kaip tarpininkas prekių cirkuliacijos procese, pinigai įgyja cirkuliacijos priemonės funkciją.
(65)«Ἐκ δὲ τοῦ…πυρóς ἀυταμεíβεσξαι πάυτα, φησἰυ ὁ᾽Ηράκλειτος, καì πῦρ ὰπάυτωυ, ὥοπερ χρυβσρῦ χρήματα καὶ χρημάτωυ χρυσός». [«Iš …ugnies atsiranda viskas — sako Heraklitas,— ir ugnis iš visko, panašiai kaip iš aukso — prekės ir iš prekių — auksas»] (F. Lassalle: «Die Philosophie Herakleitos des Dunkeln». Berlin 1858, I t., 222 psl.). Lasalio pastaba šiai vietai, 224 psl., 3 past., neteisingai išaiškina pinigus kaip vien tik vertės ženklą.
[A]1878 m. lapkričio 28 d. laiške N. F. Danielsonui (Nikolajui —onui) Marksas šį sakinį pasiūlė ištaisyti šitaip: «Ir iš tikrųjų, kiekvienos individualinės uolekties vertė tėra materializacija tam tikros dalies to visuomeninio darbo kiekio, kuris sunaudotas visam uolekčių kiekiui pagaminti» (Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XXVII t., 1935, 18 psl.) Analoginė pataisa padaryta,— tiesa, ne jo, Markso, ranka,— «Kapitalo» I tomo 2-jo vokiškojo leidimo egzemplioriuje, kuris priklausė Marksui.
(66)«Kiekvienas pardavimas kartu yra pirkimas» (Dr. Quesnay: «Dialogues sur le Commerce et les Travaux des Artisans». «Physiocrates», Daire leid, I dalis, Paris 1846, 170 psl.), arba, kaip sako Kenė savo veikale «Maximes», «parduoti — reiškia pirkti». [Žr. «Maximes du docteur Quesnay», publiées par Dupont de Nemours, «Physiocrates», E. Daire leid, I dalis, Paris 1846, 392 psl.]
(67)«Už vienos prekės kainą galima sumokėti tik kitos prekės kaina» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel des sociétés politiques», «Physiocrates», Daire leid., II dalis, 554 psl.).
(68)«Norint turėti šiuos pinigus, iš pradžių reikia parduoti» (ten pat, 543 psl.).
(69)Išimtį sudaro, kaip jau buvo aukščiau paminėta, aukso arba sidabro gamintojas, kuris savo produktą maino prieš tai jo nepardavęs.
(70)«Jei pinigai mūsų rankose atstovauja daiktams, kuriuos mes galime panorėti pirkti, tai kartu jie atstovauja daiktams, kuriuos mes pardavėme už šiuos pinigus» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel des sociétés politiques», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 586 psl.)
(71)«Taigi, čia yra… keturi baigiamieji taškai (termes) ir trys kontrahentai, iš kurių vienas stoja du kartus» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 909 psl.).
(72)2-jo leid. pastaba. Kad ir kaip šis reiškinys krinta į akis, daugumoje atvejų jo nepajėgia pastebėti ekonomistai, ypač fritrederis vulgaris.
(73)Plg. mano pastabas apie Džemsą Milį: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 74—76 psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 81—83 psl.]. Du punktai čia yra būdingi ekonominės apologetikos metodui. Pirma, prekių cirkuliacijos ir betarpiškų produktų mainų sutapatinimas tiesiog abstrahuojantis nuo jų skirtumų. Antra, mėginimas neigti prieštaravimus, kurie yra savybingi kapitalistiniam gamybos procesui, suvedant visus santykius tarp kapitalistinių gamybos agentų į paprastus, iš prekinės cirkuliacijos išplaukiančius santykius. Tuo tarpu prekių gamyba ir prekių cirkuliacija yra reiškiniai, būdingi įvairių įvairiausiems gamybos būdams, nors jų apimtis ir reikšmė toli gražu nėra vienodos. Vadinasi, mes ničnieko nežinome apie tam tikrų gamybos būdų differentia specifica [būdingas ypatybes] ir todėl nieko negalime apie jas spręsti, jei mes težinome tik visiems jiems bendras abstrakčias prekinės cirkuliacijos kategorijas. Jokiame moksle, išskyrus politinę ekonomiją, nėra taip pretenzingai skelbiamos elementariausios banalybės. Pavyzdžiui, Žanas Batistas Sėjus imasi spręsti apie krizes, težinodamas tik viena,— kad prekė yra produktas.