Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Formų kaita, kuria vyksta medžiaginiai darbo produktų mainai, Pr — P — Pr, numato, kad ta pati vertė, kaip prekė sudarydama proceso išeities tašką, prekės pavidalu vėl sugrįžta į tą patį tašką. Tuo būdu šis prekių judėjimas yra apytaka. Iš antros pusės, ta pati forma pašalina pinigų apytaką. Jos rezultatas yra nuolatinis pinigų tolimas nuo jų išeities taško, o ne grįžimas į pastarąjį. Tol, kol prekė pardavėjo rankose išlieka pakeistiniu savo pavidalu, pinigų pavidalu, ši prekė yra savo pirmosios metamorfozės stadijoje, t. y. ji yra atlikusi tik pirmąją savo cirkuliacijos pusę. Kai procesas — pardavimas pirkimui — yra baigtas, tai pinigai savo ruožtu yra pasitraukę iš pirminio savo savininko rankų. Tiesa, jei audėjas, pirkęs bibliją, vėl parduos audeklą, tai ir pinigai vėl sugrįš į jo rankas. Bet jie sugrįš ne dėl pirmųjų 20 uolekčių audeklo cirkuliacijos, kuri, priešingai, juos iš audėjo rankų perkėlė į biblijos pardavėjo rankas. Pinigai sugrįš tik dėl to, kad naujoji prekė atnaujina arba pakartoja vis tą patį cirkuliacijos procesą, kuris baigiasi tuo pačiu rezultatu, kaip ir pirmasis. Vadinasi, judėjimo forma, kurią prekių cirkuliacija betarpiškai suteikia pinigams, yra nuolatinis jų tolimas nuo išeities taško, jų perėjimas iš vieno prekių savininko rankų į kito rankas, arba jų cirkuliacija (currency, cours de la monnaie).
Pinigų cirkuliacija yra nuolatinis monotoniškas to paties proceso pasikartojimas. Prekė visada yra pardavėjo pusėje, pinigai — visada yra pirkėjo pusėje kaip pirkimo priemonė. Jie funkcionuoja kaip pirkimo priemonė, realizuodami prekės kainą. Bet, realizuodami šią pastarąją, pinigai perkelia prekę iš pardavėjo rankų į pirkėjo rankas ir tuo pačiu metu patys pereina iš pirkėjo rankų į pardavėjo rankas, kad tą patį procesą pakartotų su kuria nors kita preke. Tas faktas, kad ši vienpusiška pinigų judėjimo forma atsiranda iš prekės dvipusiškos judėjimo formos, lieka užmaskuotas. Pati prekinės cirkuliacijos prigimtis sukelia kaip tik priešingą regimybę. Pirmoji prekės metamorfozė atrodo ne tik kaip pinigų judėjimas, bet ir kaip pačios prekės judėjimas; atvirkščiai, antroji prekės metamorfozė atrodo tik kaip pinigų judėjimas. Pirmojoje savo cirkuliacijos pusėje prekė pasikeičia vieta su pinigais. Kartu prekė kaip vartojamoji vertė iškrinta iš cirkuliacijos sferos ir pereina į vartojimo sferą(74). Jos vietą užima prekės vertės įkūnijimas, arba piniginė jos skraistė. Antrąją cirkuliacijos pusę prekė išeina jau ne savo natūraliniu pavidalu, o savo auksiniu apvalkalu. Tuo būdu judėjimo nenutrūkstamumas yra būdingas tiktai pinigams: tas pats judėjimas, kuris prekės atžvilgiu suskyla į du priešingus procesus, tas pats judėjimas, kaip pačių pinigų judėjimas, visuomet yra tas pats procesas, kuriame pinigai keičiasi vietomis vis su naujomis ir naujomis prekėmis. Todėl reikalas ima atrodyti taip, tarytum prekinės cirkuliacijos rezultatą, vienos prekės pakeitimą kita, sukelia ne jos pačios formų kaita, bet pinigų kaip cirkuliacijos priemonės funkcija; tarytum kaip tik cirkuliacijos priemonės išjudina prekes, kurios savaime yra nejudamos, perkelia jas iš rankų, kuriose jos nėra vartojamosios vertės, į rankas, kuriose jos turi vartojamąją vertę, ir, be to, visuomet pačių pinigų judėjimui priešinga kryptimi. Pinigai nuolat pašalina prekes iš cirkuliacijos sferos, stodami į jų vietą cirkuliacijoje ir tuo pačiu toldami nuo savo pačių išeities taško. Todėl, nors pinigų judėjimu tesireiškia tik prekių cirkuliacija, išoriniu atžvilgiu prekių cirkuliacija, atvirkščiai, atrodo esanti tik pinigų judėjimo rezultatas(75).
Iš antros pusės, pinigams cirkuliacijos priemonės funkcija yra savybinga tik todėl, kad jie yra atsiskyrusi nuo prekių ir pasidariusi savarankiška jų vertė. Todėl jų kaip cirkuliacijos priemonės judėjimas iš tikrųjų yra tik pačios prekės formos judėjimas. Vadinasi, jis turi ir regimai atsispindėti pinigų cirkuliacijoje. Pavyzdžiui, audeklas iš pradžių savo prekinę formą paverčia savo pinigine forma. Antrasis jo pirmosios metamorfozės Pr — P polius, t. y. piniginė forma, toliau pasidaro pirmuoju paskutinės jo metamorfozės P — Pr, jo pavirtimo atgal į bibliją, polium. Bet kiekvienas iš šių abiejų formos pasikeitimų vyksta mainant prekę ir pinigus, jiems tarpusavyje pasikeičiant vietomis. Tie patys pinigai [Geldstücke] ateina pardavėjui kaip perleistas prekės pavidalas ir apleidžia jį kaip absoliučiai perleidžiamas prekės pavidalas. Jie du kartus keičiasi vietomis. Pirmoji audeklo metamorfozė atneša tuos pinigus [Geldstücke] į audėjo kišenę, antroji — juos vėl iš ten ištraukia. Tuo būdu abu priešingi tos pačios prekės formos pasikeitimai atsispindi atvirkščia kryptimi vykstančiame dvikartiniame pinigų pasikeitime vietomis.
Priešingai, jei esama tik vienpusiškų prekės metamorfozių — paprastų, vis vien, ar pirkimo ar pardavimo aktų,— tai tie patys pinigai tik vieną kartą keičia savo vietą. Antrasis jų pasikeitimas vietomis visuomet išreiškia antrąją prekės metamorfozę, prekės pavirtimą atgal iš pinigų. Dažname tų pačių pinigų [Geldstücke] pasikeitimų vietomis pasikartojime atsispindi ne tik vienos kurios nors prekės metamorfozių eilė, bet aplamai viso prekių pasaulio nesuskaitomų metamorfozių susipynimas. Beje, savaime suprantama, kad visa tai teliečia tik čia išnagrinėtą paprastosios prekinės cirkuliacijos formą.
Kiekviena prekė, žengdama savo pirmąjį žingsnį cirkuliacijos procese, pirmą kartą pakeisdama savo formą, iškrinta iš cirkuliacijos sferos, į kurią jos vieton nuolat stoja nauja prekė. Atvirkščiai, pinigai kaip cirkuliacijos priemonė nuolat yra cirkuliacijos sferoje, nuolat slankioja joje. Iš čia kyla klausimas, kiek pinigų ši sfera nuolat absorbuoja.
Kiekvienoje šalyje kasdien vyksta gausios, vienalaikės ir, vadinasi, erdviškai greta egzistuojančios vienpusiškos prekių metamorfozės, arba, kitaip tariant, tiktai pardavimai iš vienos pusės, tiktai pirkimai — iš antros. Savo kainomis prekės jau yra prilygintos tam tikriems, mintyse įsivaizduojamiems pinigų kiekiams. Kadangi čia išnagrinėtoji betarpiška cirkuliacijos forma visuomet fiziškai prekę ir pinigus priešpastato vieną kitam — pirmąją pardavimo poliuje, antruosius priešingame pirkimo poliuje,— tai prekių pasaulio cirkuliacijos procesui būtinų cirkuliacijos priemonių masė jau yra tų prekių kainų sumos apspręsta. Iš tikrųjų, pinigai realiai yra tik ta aukso suma, kuri ideališkai jau išreikšta prekių kainų suma. Vadinasi, šių sumų lygybė yra savaime aiški. Tačiau mes žinome, kad prekių vertėms nesikeičiant jų kainos kinta kintant paties aukso (piniginės medžiagos) vertei: proporcingai kyla, jei aukso vertė krinta, ir, atvirkščiai, krinta, jei ji kyla. Kartu su tokiu prekių kainų sumos kilimu arba kritimu turi tokia pat proporcija didėti arba mažėti cirkuliuojančių pinigų masė. Šiaip ar taip, cirkuliacijos priemonių masės kitimo priežastis čia glūdi pačiuose piniguose, tik ne jų kaip cirkuliacijos priemonės funkcijoje, o jų vertės mato funkcijoje. Iš pradžių prekių kaina kinta atvirkščiai proporcingai pinigų vertės kitimui, o paskui cirkuliacijos priemonių masė kinta tiesiog proporcingai prekių kainos kitimui. Visiškai toks pat reiškinys įvyktų, jeigu, pvz., ne aukso vertė sumažėtų, o sidabras jį pakeistų kaip vertės matas, arba, atvirkščiai, jei ne sidabro vertė pakiltų, o auksas išstumtų sidabrą iš vertės mato funkcijos. Pirmuoju atveju sidabro turėtų cirkuliuoti daugiau, negu anksčiau cirkuliavo aukso, antruoju — aukso mažiau, negu anksčiau cirkuliavo sidabro. Abiem atvejais pasikeistų piniginės medžiagos vertė, t. y. kaip verčių matas funkcionuojančios prekės vertė; dėl to pasikeistų ir prekių verčių išreiškimas kainomis, vadinasi,— masė cirkuliuojančių pinigų, kurie tarnauja šioms kainoms realizuoti. Mes jau esame matę, kad prekių cirkuliacijos sferoje yra plyšys, pro kurį tenai prasiskverbia auksas (sidabras ir aplamai piniginė medžiaga) kaip duotos vertės prekė. Šios vertės buvimas jau numatomas pinigams funkcionuojant kaip vertės matui, t. y. nustatant kainas. Pavyzdžiui, jei sumažėja paties vertės mato vertė, tai tas pirmiausia pasireiškia pakitimu kainos tų prekių, kurios mainomos į taurųjį metalą kaip į prekę betarpiškai ties pastarojo gaminimo šaltiniu. Tačiau žymi dalis kitų prekių, ypač žemutinėse buržuazinės visuomenės išsivystymo pakopose, ilgą laiką būtų tebevertinama pagal tą pasenusią vertės mato vertę, kuri dabar jau yra iliuzorinė. Bet prekėms vienai su kita sueinant į vertės santykius, viena prekė užkrečia kitą, ir prekių aukso ar sidabro kainos pamažu išsilygina sutinkamai su proporcijomis, kurias apsprendžia pačios prekių vertės, kol, pagaliau, visos prekių vertės bus vertinamos sutinkamai su nauja piniginio metalo verte. Kartu su šiuo išsilyginimo procesu nepaliaujamai didėja kiekis tauriųjų metalų, kurie įplaukia pakeisdami betarpiškai į juos išmainytas prekes. Todėl visiškai tokiu pat mastu, kuriuo prekių tarpe plinta šios naujos, ištaisytos kainos, arba kuriuo prekių vertės vertinamos nauja, kritusia ir iki tam tikro taško toliau krintančia metalo verte, tokiu pat mastu jau esama papildomos tauriojo metalo masės, kuri yra būtina šioms naujoms kainoms realizuoti. Vienpusiškas stebėjimas faktų, kurie sekė po naujų aukso ir sidabro telkinių atradimo, XVII ir ypač XVIII šimtmetyje atvedė į neteisingą išvadą, kad, esą, prekių kainos pakilo dėl to, jog didesnis aukso bei sidabro kiekis pradėjo funkcionuoti kaip cirkuliacijos priemonė. Toliau mes aukso vertę laikysime duotu dydžiu, koks jis faktiškai ir yra kainų nustatymo momentu.
Taigi, esant tokiai prielaidai, cirkuliacijos priemonių masę apsprendžia realizuotinų prekių kainų suma. Jei mes toliau tarsime, kad kiekvienos prekių rūšies kaina yra duota, tai prekių kainų suma, matyti, priklausys nuo cirkuliacijoje esančių prekių masės. Iš tikrųjų, nereikia ypatingai laužyti sau galvos, norint suprasti, kad jei 1 kvarteris kviečių kainuoja 2 sv. st., tai 100 kvarterių kainuos 200 sv. st., 200 kvarterių — 400 sv. st. ir t. t, vadinasi, kartu su kviečių mase turi augti ir masė tų pinigų, kurie parduodant kviečius keičiasi su jais vieta.
Jei mes tarsime, kad prekių masė yra duota, tai cirkuliacijoje esančių pinigų masė didės arba mažės kartu su prekių kainų svyravimais. Ji kyla ir krinta priklausomai nuo to, didėja ar mažėja prekių kainų suma dėl prekių kainų kitimo. Be to, visiškai nėra būtina, kad tuo pačiu metu kiltų arba kristų visų prekių kainos. Tam tikro svarbiausiųjų prekių skaičiaus kainų pakilimo vienu atveju, jų kainų sumažėjimo kitu atveju pakanka tam, kad būtų žymiai pakelta arba sumažinta realizuotina visų cirkuliuojančių prekių kainų suma, vadinasi, kad į cirkuliacijos sferą būtų įtraukta daugiau ar mažiau pinigų. Ar prekių kainų pakitimas atspindi tikrąjį jų vertės pakitimą ar tik rinkos kainų svyravimus, jo įtaka cirkuliacijos priemonių masei abiem atvejais yra vienoda.
Tarkime, kad yra duotas tam tikras skaičius tarpusavyje nesusijusių, vienalaikių ir, vadinasi, erdviškai greta esančių pardavimų, arba dalinių metamorfozių, pvz., 1 kvarterio kviečių, 20 uolekčių audeklo, 1 biblijos, 4 galonų degtinės. Jei kiekvienos iš šių prekių kaina yra 2 sv. st., vadinasi, realizuotina kainų suma yra 8 sv. st., tai į cirkuliaciją turi stoti pinigų masė, kuri būtų lygi 8 sv. st. Bet jei tos pačios prekės sudaro aukščiau mūsų ištirtos metamorfozių eilės grandis: 1 kvarteris kviečių — 2 sv. st.— 20 uolekčių audeklo — 2 sv. st.— 1 biblija — 2 sv. st.— 4 galonai degtinės — 2 sv. st., tai tie patys 2 sv. st. verčia visas šias prekes vieną po kitos cirkuliuoti, iš eilės realizuodami jų kainas,— vadinasi, šie 2 sv. st. realizuoja 8 sv. st. kainų sumą, kad pagaliau ilsėtųsi smuklininko rankose. Jie atlieka keturias apyvartas. Šis pakartotinis tų pačių pinigų [Geldstücke] pasikeitimas vietomis išreiškia dvigubą prekės formos pasikeitimą, jos judėjimą per dvi priešingas cirkuliacijos stadijas ir tuo pačiu metu įvairių prekių metamorfozių susipynimą(76). Priešingos ir viena kitą papildančios šio proceso fazės faktiškai negali vykti greta erdvėje, bet turi sekti viena paskui kitą tik laike. Todėl tam tikri laiko tarpai sudaro jų trukmės matą, t. y. tų pačių pinigų vienetų [Geldstücke] apyvartų per tam tikrą laiką skaičiumi yra matuojamas pinigų cirkuliacijos greitis. Tarkime, kad aukščiau nurodytų keturių prekių cirkuliacijos procesas truko, pvz., vieną dieną. Tada realizuotina kainų suma sudarys 8 sv. st., tų pačių pinigų vienetų [Geldstücke] apyvartų per dieną skaičius — 4 ir cirkuliuojančių pinigų masė — 2 sv. st. Tuo būdu cirkuliacijos procesui per tam tikrą laiko tarpą: , funkcionuojančių kaip cirkuliacijos priemonės. Šis dėsnis turi visuotinę reikšmę. Kiekvienos šalies cirkuliacijos procesas per tam tikrą laiko tarpą apima, iš vienos pusės, daugybę susiskaidžiusių, vienalaikių, lygiagrečiai vykstančių pardavimo (atitinkamai pirkimo) aktų, arba dalinių metamorfozių, kuriuose tie patys pinigai [Geldstücke] tik vieną kartą tekeičia vietą, arba teatlieka vieną apyvartą; iš antros pusės, tas pats procesas apima visumą daugelio, iš dalies lygiagrečių, iš dalies tarp savęs susipinančių metamorfozių eilių su daugiau ar mažiau gausiomis grandimis, kuriose tie patys pinigai [Geldstücke] atlieka didesnį ar mažesnį apyvartų skaičių. Tačiau bendras visų cirkuliacijoje esančių bendravardžių piniginių vienetų apyvartų skaičius duoda atskiro vieneto apyvartų vidurkį, arba vidutinį pinigų cirkuliacijos greitį. Žinoma, pinigų masę, kuri, pvz., dieninio cirkuliacijos proceso pradžioje paleidžiama į jį, apsprendžia tuo pačiu metu ir viena greta kitos cirkuliuojančių prekių kainų suma. Bet proceso ribose kiekvienas pinigų vienetas pasidaro, taip sakant, atsakingas už kitus. Jei vienas iš jų paspartina savo cirkuliacijos greitį, tai tuo pačiu jis sulėtina kito cirkuliacijos greitį, be to, pastarasis gali net visiškai iškristi iš cirkuliacijos sferos, nes ši sfera įstengia absorbuoti tik tokią aukso masę, kuri, padauginus ją iš jos atskirų elementų apyvartų vidurkio, yra lygi realizuotinų kainų sumai. Todėl, augant pinigų [Geldstücke] apyvartų skaičiui, mažėja cirkuliacijoje esanti jų masė. Mažėjant jų apyvartų skaičiui, auga jų masė. Kadangi esant tam tikram vidutiniam cirkuliacijos greičiui pinigų masė, kuri gali funkcionuoti kaip cirkuliacijos priemonė, yra duota, tai tereikia paleisti į cirkuliaciją tam tikrą, pvz., vieno svaro vertės, banknotų skaičių, kad būtų galima išimti iš jos lygiai tiek pat aukso soverenų,— visiems bankams gerai žinomas fokusas.
Jei aplamai pinigų cirkuliacija pasireiškia tik prekių cirkuliacijos procesas, t. y. jų apytaka priešingomis metamorfozėmis, tai pinigų cirkuliacijos greičiu pasireiškia prekių formų kaitos greitis, nepaliaujamas vienos metamorfozių eilės susipynimas su kita, šios medžiagų apykaitos smarkumas, greitas prekių išnykimas iš cirkuliacijos sferos ir toks pat greitas jų pakeitimas naujomis prekėmis. Tuo būdu pinigų cirkuliacijos greičiu pasireiškia priešingų ir viena kitą tarpusavyje papildančių fazių — vartojamojo prekės kūno pavirtimas į vertės kūną ir vertės kūno pavirtimas atgal į vartojamąjį kūną, t. y. abiejų procesų: pardavimo ir pirkimo, tekamoji vienybė. Atvirkščiai, pinigų cirkuliacijos lėtėjimu pasireiškia šių procesų pasidalijimas ir atsiskyrimas dviejų priešingų polių pavidalu, t. y. formų kaitos, vadinasi, ir medžiagų apykaitos sustojimas. Žinoma, iš pačios cirkuliacijos negalima pamatyti, dėl ko atsiranda šis sustojimas. Cirkuliacija tik parodo patį šio reiškinio buvimą. Įprastinė pažiūra, išplaukianti iš to, kad, pinigų cirkuliacijai sulėtėjus, pinigai visuose cirkuliacijos periferijos taškuose vis rečiau pasirodo ir išnyksta, natūraliai prieina išvadą, jog pats šis reiškinys paaiškinamas nepakankamu cirkuliacijos priemonių kiekiu(77).
Tuo būdu, bendrą kiekį pinigų, per tam tikrą laiko tarpą funkcionuojančių kaip cirkuliacijos priemonės, apsprendžia, iš vienos pusės, visų cirkuliuojančių prekių kainų suma, o iš antros pusės, didesnis ar mažesnis jų priešingomis kryptimis vykstančių cirkuliacijos procesų greitis, o nuo to priklauso, kuri bendros kainų sumos dalis gali būti realizuota tais pačiais pinigų vienetais [Geldstücke]. Bet pati ši prekių kainų suma priklauso tiek nuo kiekvienos atskiros prekių rūšies masės, tiek ir nuo jos kainos. Bet šie trys veiksniai: kainų judėjimas, cirkuliuojančių prekių masė ir pagaliau pinigų cirkuliacijos greitis, gali kitėti įvairiomis kryptimis ir įvairiomis proporcijomis; todėl realizuotina kainų suma, vadinasi, ir jos sąlygota cirkuliacijos priemonių masė taip pat gali kitėti įvairiomis kombinacijomis. Čia pažymėsime tik tas iš galimų jų kombinacijų, kurios prekių kainų istorijoje vaidina svarbiausią vaidmenį.
Nesikeičiant prekių kainoms, cirkuliacijos priemonių masė gali augti, jei didėja cirkuliuojančių prekių masė arba mažėja pinigų cirkuliacijos greitis arba abidvi šios aplinkybės veikia kartu. Atvirkščiai, cirkuliacijos priemonių masė gali mažėti, jei mažėja prekių masė arba didėja jų cirkuliacijos greitis.
Visuotinai kylant prekių kainoms, cirkuliacijos priemonių masė gali likti nepasikeitusi, jei cirkuliuojančių prekių masė mažėja ta pačia proporcija, kuria auga jų kaina, arba pinigų cirkuliacijos greitis didėja proporcingai kainų augimui, o cirkuliuojančių prekių masė lieka pastovi. Cirkuliacijos priemonių masė gali mažėti, jei prekių masė mažėja arba cirkuliacijos greitis didėja sparčiau negu kainos.
Esant bendram prekių kainų sumažėjimui, cirkuliacijos priemonių masė gali likti nepasikeitusi, jei prekių masė didėja ta pačia proporcija, kuria krinta jų kaina, arba jei pinigų cirkuliacijos greitis mažėja ta pačia proporcija, kaip kainos. Cirkuliacijos priemonių masė gali didėti, jei prekių masė auga arba cirkuliacijos greitis mažėja sparčiau, negu krinta prekių kainos.
Įvairių veiksnių variacijos gali viena kitą tarpusavyje kompensuoti tokiu būdu, kad, nepaisant nuolatinio jų kitimo, bendra realizuotina prekių kainų suma lieka pastovi, dėl to lieka pastovi ir cirkuliuojanti pinigų masė. Todėl, ypač nagrinėjant palyginti ilgus laikotarpius, kiekvienoje šalyje cirkuliuojanti pinigų masė rodo pastovesnį vidutinį lygį ir žymiai mažesnius nukrypimus nuo šio vidutinio lygio, negu iš pirmo žvilgsnio būtų galima laukti; išimtį sudaro laikotarpiai smarkių sukrėtimų, kuriuos periodiškai sukelia pramonės ir prekybos krizės, rečiau pačių pinigų vertės pakitimai.
Dėsnis, pagal kurį cirkuliacijos priemonių kiekį apsprendžia cirkuliuojančių prekių kainų suma ir vidutinis pinigų cirkuliacijos greitis(78), gali būti dar šitaip išreikštas: esant tam tikrai prekių verčių sumai ir tam tikram vidutiniam jų metamorfozių greičiui, cirkuliuojančių pinigų arba piniginės medžiagos kiekis priklauso nuo tos piniginės medžiagos vertės. Iliuzija, kad reikalas vykstąs kaip tik atvirkščiai, kad prekių kainas apsprendžianti cirkuliacijos priemonių masė, o šią pastarąją savo ruožtu apsprendžianti tam tikroje šalyje esančios piniginės medžiagos masė(79), pirmųjų jos atstovų pažiūrose yra susijusi su ta absurdiška hipoteze, kad į cirkuliacijos procesą prekės stojančios be kainos, o pinigai be vertės, o paskui šiame procese tam tikra prekių kratinio dalis esanti mainoma į atitinkamą metalo krūvos dalį(80).
(74)Net tuo atveju, jei prekė vėl ir vėl parduodama,— reiškinys, kuris mums kol kas dar neegzistuoja,— tai vis dėlto nuo galutinio savo pardavimo momento ji iš cirkuliacijos sferos pereina į vartojimo sferą, kad čia galėtų tarnauti kaip pragyvenimo reikmuo arba gamybos priemonė.
(75)«Jie (pinigai) neturi kitokio judėjimo, išskyrus tą, kuris jiems yra produktų suteiktas» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 885 psl.).
(76)«Tik produktai verčia juos (pinigus) judėti ir cirkuliuoti… Jų (t. y. pinigų) judėjimo greitis atstoja jų kiekybę. Kilus reikalui, jie pereina iš rankų į rankas, nė minutės nesustodami» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846. 915, 916 psl.).
(77)«Kadangi pinigai… yra įprastinis pirkimų ir pardavimų matas, tai kiekvienas, kuris turi ką nors parduoti, bet neranda pirkėjo, tuojau yra linkęs manyti, kad grynųjų pinigų stoka valstybėje arba srityje yra priežastis, dėl kurios jis negali realizuoti savo prekių, ir tuo būdu visi skundžiasi «pinigų stoka», tačiau tai — didelis nesusipratimas… Iš tikrųjų, ko nori tie, kurie šaukia, reikalaudami padidinti pinigų kiekį?.. Nuomininkas (farmer) skundžiasi… jis galvoja, kad, jei šalyje būtų daugiau pinigų, jis savo produktus galėtų parduoti geromis kainomis… Tuo būdu, jis, matyti, yra reikalingas ne pinigų, o geros kainos savo grūdams ir gyvuliams, kuriuos jis norėtų parduoti, bet negali… Tad kodėl jis negali gauti geros kainos?.. 1) Arba todėl, kad šalyje aplamai esama per daug grūdų ir gyvulių, ir tuo būdu rinkoje dauguma žmonių, kaip ir jis, siekia parduoti, tuo tarpu kai nedaugelis tenori pirkti; 2) arba todėl, kad sumažėjo įprastinis realizavimas išvežant į užsienį… 3) arba todėl, kad mažėja suvartojimas, nes, pvz, gyventojai, dėl nuskurdimo, jau nebegali vartojimo reikmenims išleisti tiek, kiek išleisdavo anksčiau. Tuo būdu, ne grynųjų pinigų kiekio padidinimas galėtų padėti fermeriui parduoti jo produktus, bet pašalinimas vienos iš tų trijų priežasčių, kurios iš tikrųjų slegia rinką… Pirklys ir krautuvininkas reikalingi pinigų ta pačia prasme, t. y. dėl sustingimo rinkoje jie negali realizuoti prekių, kuriomis prekiauja. Nacija labiausiai klesti tuomet, kai turtai greitai pereina iš rankų į rankas» (Sir Dudley North: «Discourses upon Trade». London 1691, 11—15 psl., įvairiose vietose). Visi šarlataniški Herenšvando išradimai suvedami į tai, kad, esą, prieštaravimai, kuriuos sukelia pati prekės prigimtis ir kurie dėl to pasireiškia prekių cirkuliacijoje, gali būti pašalinti didinant cirkuliacijos priemonių kiekį. Bet jei toks aiškinimas, kad gamybos ir cirkuliacijos proceso sustojimai įvyksta dėl cirkuliacijos priemonių stokos, tėra paplitusi iliuzija, tai iš to anaiptol dar neišplaukia, kad tikroji cirkuliacijos priemonių stoka, pvz., dėl oficialių machinacijų «regulation of currency» [cirkuliacijos priemonių reguliavimo] srityje savo ruožtu negalėtų sukelti sustingimo.
(78)«Nacijos prekybai reikia tam tikro kiekio arba proporcijos pinigų: didesnis ar mažesnis palyginti su tuo pinigų kiekis pakenktų prekybai. Visiškai taip pat, kaip mažmeninėje prekyboje yra būtinas tam tikras fartingų kiekis, kad būtų galima iškeisti sidabrines monetas arba atlikti tokius mokėjimus, kurie negali būti atlikti net su smulkiausių sidabrinių monetų pagalba… Ir panašiai kaip prekybai reikalingų fartingų skaičių apsprendžia pirkėjų skaičius arba jų pirkimo aktų dažnumas, o be to — ir tai pirmiausia — smulkiausios sidabrinės monetos vertė, lygiai taip pat mūsų prekybai reikalingų piniginių monetų (auksinių ir sidabrinių) kiekį apsprendžia mainų aktų dažnumas ir mokėjimų dydis» (William Petty: «A Treatise on Taxes and Contributions», London 1667, 17 psl.). Jumo teoriją gynė prieš Dž. Stiuartą ir kt. A. Jungas savo veikale «Political Arithmetic», London 1774, kuriame yra atskiras skirsnis: «Prices depend on quantity of money» [«Kainos priklauso nuo pinigų kiekio»], 112 ir sek. psl. Savo knygoje «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 149 psl. [plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 151 psl.], aš darau šią pastabą: «Klausimą dėl cirkuliacijoje esančio monetų kiekio jis (A. Smitas) tylomis pašalina, visiškai neteisingai laikydamas pinigus paprasta preke». Tai liečia tik tas A. Smito veikalo vietas, kur jis pinigus nagrinėja ex officio. Tačiau kai kuriais atskirais atvejais, pvz., kritikuodamas ankstyvesnes politinės ekonomijos sistemas, jis išdėsto teisingą pažiūrą: «Piniginių monetų kiekį kiekvienoje šalyje apsprendžia joje cirkuliuojančių prekių vertė… Tam tikroje šalyje per metus perkamų ir parduodamų prekių vertė reikalauja tam tikro pinigų kiekio, kad jos galėtų cirkuliuoti ir būtų paskirstytos tarp atitinkamų vartotojų, ir neįgalina panaudoti papildomo pinigų kiekio. Cirkuliacijos kanalas būtinai įtraukia į save sumą, pakankamą jam pripildyti, ir niekad nesutalpina daugiau kaip šita suma» («Wealth of Nations», IV kn., I sk.) [А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, II t., 18 ir 19 psl.]. Panašiai A. Smitas pradeda savo veikalą ex officio darbo pasidalijimo apoteoze, o paskutinėje knygoje apie valstybės pajamų šaltinius, kur jis tik prabėgomis nagrinėja darbo pasidalijimo klausimą, jis atkuria jo mokytojui A. A. Fergiusonui priklausantį darbo pasidalijimo pasmerkimą.
(79)«Žinoma, kiekvienos nacijos prekių kainos turi augti didėjant aukso ir sidabro kiekiui, kuris cirkuliuoja tautoje; vadinasi, jei kurios nors nacijos turimas aukso ir sidabro kiekis sumažėja, tai visų prekių kainos turi kristi proporcingai tokiam pinigų kiekio sumažėjimui» (Jacob Vanderlint: «Money answers all Things», London 1734, 5 psl.). Smulkiau palyginus Vanderlinto veikalą ir Jumo «Essays», man neliko jokios abejonės, kad Jumas žinojo ir panaudojo šį — aplamai imant, labai žymų — Vanderlinto veikalą. Pažiūra, kad cirkuliacijos priemonių masė apsprendžianti kainas, taip pat aptinkama Barbono ir dar žymiai ankstyvesnių rašytojų veikaluose. «Jokio nepatogumo,— sako Vanderlintas,— negali kilti dėl nevaržomos prekybos, o tik — labai didelė nauda …nes, jei nacijų turimų pinigų kiekis laisvosios prekybos įtakoje mažės, o tam turėtų būti užkirstas kelias muitų mokesčiais ir įvežimo uždraudimais, tai tų nacijų šalyse, kurioms tokiu atveju plauks pinigai, visų prekių kainos neišvengiamai turės augti tokiu mastu, kuriuo tose šalyse didės pinigų kiekis. Ir… mūsų manufaktūrų gaminių ir visų kitų prekių kainos greitai tiek kris, kad prekybos balansas vėl pakryps mūsų naudai ir tuo būdu pinigai vėl įplauks mums atgal» («Money answers all Things», 43, 44 psl.).
(80)Savaime aišku, kad kiekvienos atskiros prekių rūšies kaina sudaro visų cirkuliuojančių prekių kainų sumos elementą. Bet visiškai nesuprantama, kuriuo būdu tarpusavyje nebendramatės vartojamosios vertės savo bendra mase gali būti mainomos į tam tikroje šalyje esančią aukso ir sidabro masę. Jei, drąsiai fantazuodami, prekių pasaulį laikysime viena vienintele visumine preke, kurioje kiekviena atskira prekė sudarys tik atitinkamą jos dalį, tai gausime labai įdomų tokios rūšies aritmetinį apskaičiavimą: visuminė prekė centnerių aukso, prekė atitinkamai visuminės prekės daliai tokiai pat atitinkamai centnerių aukso daliai. Kaip tik tai ir sako Monteskjė: «Jei mes visai aukso ir sidabro masei, kuri yra pasaulyje, prilyginsime visų jame esančių prekių sumą, tai mums bus aišku, kad kiekvienas atskiras gaminys arba prekė galės būti prilygintas tam tikram visų pinigų kiekiui. Tarkime, kad pasaulyje tėra viena vienintelė gaminių arba prekių rūšis, arba kad tėra viena tokia prekė, kuri perkama, ir kad ji lygiai taip pat gali būti dalijama, kaip pinigai. Tuomet atitinkama šios prekės dalis atitiks visos pinigų masės tam tikrą dalį: pusė visų prekių — pusę visų pinigų masės… prekių kainų nustatymas iš esmės visuomet priklausys nuo santykio tarp prekių visumos ir piniginių ženklų visumos» (Montesquieu: «Esprit des Lois», Oeuvres. London 1767, III t., 12, 13 psl.). [Монтескьё: «О духе законов», XXII kn., VII sk., 389 psl., Kovalevskio red. vertimas, S. Peterburgas, 1900.] Kaip šią teoriją toliau vystė Rikardo ir jo mokiniai Džemsas Milis, lordas Overstonas ir kt., plg. «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 140—146 psl. ir 150 ir sek. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 142—148, 152 ir sek. psl.].— Ponas Džonas Stiuartas Milis su jam būdinga eklektine logika įsigudrina tuo pačiu metu laikytis ir savo tėvo Džemso Milio, ir tiesiog priešingų pažiūrų. Pvz., jei palyginsime jo vadovo: «Principles of Political Economy» [«Politinės ekonomijos pagrindai»] tekstą su pratarme (1-jo leid.), kur jis pats kalba apie save kaip apie šiuolaikinį A. Smitą, tai nežinosime, kuo daugiau stebėtis — ar to žmogaus naivumu ar naivumu publikos, kuri palaikė jį A. Smitu, nors tarp jo ir pastarojo yra maždaug toks pat santykis, kaip tarp generolo Viljamso Karso iš Karso ir hercogo Velingtono. Originaliniai p. Džono Stiuarto Milio tyrinėjimai politinės ekonomijos srityje, nepasižymintieji nei platumu, nei turiningumu, visi ištisai tilpo 1844 metais pasirodžiusioje jo brošiūrėlėje: «Some Unsettled Questions of Political Economy». Lokas tiesiog sako, kad tai, jog auksas ir sidabras neturi vertės, yra susiję su tuo, kad jų vertę apsprendžia jų kiekybė. «Kadangi žmonės susitarė auksui ir sidabrui teikti įsivaizduojamą vertę… vidinė šių metalų vertė yra ne kas kita, kaip jų kiekybė» («Some Considerations on the Consequences of the Lowering of Interest», 1691, Works, 1777 leid., II t., 15 psl.).