Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Iš pinigų kaip cirkuliacijos priemonės funkcijos atsiranda jų monetinė forma. Aukso svorio dalis, ideališkai egzistuojanti kainoje arba piniginiame prekių pavadinime, turi cirkuliacijos procese prekių atžvilgiu stoti kaip bendravardis aukso gabalas arba moneta. Kaip ir kainų masto nustatymas, monetų kalimas patenka į valstybės rankas. Tais įvairiais nacionaliniais mundieriais, kuriais dėvi auksas ir sidabras kaip monetos ir kuriuos jie vėl nusiima, pasirodydami pasaulinėje rinkoje, reiškiasi pasidalijimas tarp prekių cirkuliacijos vidinės arba nacionalinės sferos ir pasaulinės rinkos visuotinės sferos.
Vadinasi, auksinė moneta ir aukso lydiniai skiriasi tarp savęs tik išore, ir auksas nuolat gali būti paverčiamas iš vienos formos į kitą(81).
Kelias, į kurį stoja auksas, išėjęs iš pinigų kalyklos, galų gale veda jį į lydomąjį tigelį. Būtent, cirkuliacijoje auksinės monetos nudyla, viena daugiau, kita mažiau. Auksinės monetos pavadinimas ir jos aukso substancijos kiekis, jos nominalusis ir jos realusis turinys pamažu pradeda skirtis. Bendravardės auksinės monetos įgauna skirtingą vertę, nes jos dabar turi skirtingą svorį. Auksas kaip cirkuliacijos priemonė nukrypsta nuo aukso kaip kainų masto ir kartu nustoja buvęs tikrasis ekvivalentas prekių, kurių kainas jis realizuoja. Iš to kylančių konfliktų istorija sudaro pinigų kalimo istorijos turinį viduriniais amžiais ir naujaisiais laikais iki pat XVIII šimtmečio. Natūralią cirkuliacijos proceso tendenciją, siekiančią auksinę monetos būtį paversti aukso regimybe, t. y. padaryti iš monetos tik oficialaus metalinio jos turinio simbolį, jau yra pripažinę net patys šiuolaikiniai įstatymai: pastarieji nustato tą metalo netekimo laipsnį, kuris auksinę monetą daro netinkamą cirkuliuoti, t. y. ją demonetizuoja.
Jei pati pinigų cirkuliacija atskiria realųjį monetos turinį nuo nominaliojo jos turinio, atskiria jos kaip metalo egzistavimą nuo funkcionalinio jos egzistavimo, tai joje jau slypi galimybė metalinius pinigus jų kaip monetos funkcijoje pavaduoti kitos medžiagos ženklais arba paprastais simboliais. Sidabrinių ir varinių ženklų kaip auksinės monetos pakaitalų vaidmuo istoriškai paaiškinamas, iš vienos pusės, techniniais sunkumais kalti visiškai mažus aukso arba sidabro svorio kiekius ir, iš antros pusės, ta aplinkybe, kad mažiau taurūs metalai anksčiau už tauresnius — sidabras anksčiau už auksą, varis anksčiau už sidabrą — buvo vertės matas ir, vadinasi, jau cirkuliavo kaip pinigai tuo momentu, kai tauresnis metalas juos nuvertė nuo sosto. Jie pavaduoja auksą tose prekinės cirkuliacijos sferose, kur monetos cirkuliuoja kuo greičiausiai, vadinasi, kuo greičiausiai nusidėvi, t. y. ten, kur smulkiausio masto pirkimo ir pardavimo aktai nuolat atsinaujina. Siekdamas sutrukdyti šiems aukso palydovams įsigalėti vietoj paties aukso, įstatymas nustato labai žemą mokėjimų dydį, kurio ribose jų priėmimas vietoj aukso yra privalomas. Tos atskiros sferos, kuriose cirkuliuoja įvairios monetų rūšys, žinoma, tarp savęs susipina. Smulkūs metaliniai pinigai pasirodo greta aukso trupmeninėms smulkiausių auksinių monetų dalims išmokėti; auksas nuolat stoja į šios mažmeninės cirkuliacijos sritį ir taip pat nuolat yra iš ten išmetamas iškeičiant jį į smulkius metalinius pinigus(82).
Metalinį sidabrinių ir varinių ženklų turinį savavališkai nustato įstatymas. Cirkuliacijoje jie nusidėvi dar greičiau negu auksinė moneta. Todėl jų kaip monetos funkcija faktiškai pasidaro visiškai nepriklausoma nuo jų svorio, t. y. nuo bet kurios vertės. Monetinis aukso buvimas galutinai atsiskiria nuo jo vertės substancijos. Dėl to daiktai, santykinai neturintieji jokios vertės,— popierėliai, įgalinami funkcionuoti vietoj jo kaip monetos. Metaliniuose piniginiuose ženkluose grynai simbolinis jų pobūdis iki tam tikro laipsnio dar yra paslėptas. Popieriniuose piniguose jis pasireiškia visiškai aiškiai. Kaip matome, ce n’est que le premier pas qui coûte [sunkus tiktai pirmasis žingsnis].
Mes čia turime galvoje tik valstybinius popierinius pinigus su priverstiniu kursu. Jie betarpiškai išauga iš metalinės cirkuliacijos. Atvirkščiai, kreditiniams pinigams reikalingos sąlygos, kurios mums, kol mes esame paprastosios prekinės cirkuliacijos ribose, dar yra visiškai nežinomos. Prabėgomis tepažymėsime, kad, panašiai kaip popieriniai pinigai tikrąja to žodžio prasme atsiranda iš pinigų kaip cirkuliacijos priemonės funkcijos, natūralines kreditinių pinigų šaknis sudaro pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcija(83).
Popierinius ženklus, kuriuose išspausdinti piniginiai jų pavadinimai, pavyzdžiui, 1 sv. st., 5 sv. st. ir t. t., valstybė iš šalies meta į cirkuliacijos procesą. Kadangi jie iš tikrųjų cirkuliuoja vietoj bendravardžių aukso sumų, jie savo judėjimu atspindi tik pačios pinigų cirkuliacijos dėsnius. Specifinis popierinių pinigų cirkuliacijos dėsnis gali atsirasti tik iš jų santykio su auksu, tik iš to, kad jie yra pastarojo atstovai. Ir šis dėsnis suvedamas tiesiog į tai, kad popierinių pinigų leidimas turi būti apribotas tuo jų kiekiu, kuriuo iš tikrųjų cirkuliuotų jų simboliškai atstovaujamas auksas (arba sidabras). Tiesa, aukso kiekis, kurį gali absorbuoti cirkuliacijos sfera, nuolat svyruoja, čia pakildamas aukščiau už tam tikrą vidutinį lygį, čia nusmukdamas žemiau jo. Tačiau tam tikros šalies cirkuliacijos priemonių masė niekad nenusmunka žemiau tam tikro minimumo, kuris gali būti empiriškai nustatytas. Ta aplinkybė, kad ši minimali masė nepaliaujamai keičia savo sudėtines dalis, t. y. kaskart susideda vis iš kitų aukso dalelių, žinoma, neturi jokios įtakos jos dydžiui ir nuolatiniam jos buvimui cirkuliacijos sferoje. Todėl ji gali būti pakeičiama popieriniais simboliais. Tačiau, jei mes šiandien popieriniais pinigais visiškai prisotinsime visus cirkuliacijos kanalus, tai rytoj dėl kurių nors svyravimų prekinėje cirkuliacijoje jie gali pasirodyti perpildyti. Prarandamas bet koks saikas. Bet jei popieriniai ženklai peržengė savo saiką, t. y. tą bendravardžių auksinių monetų kiekį, kuris iš tikrųjų galėtų būti cirkuliacijoje, tai, jau nekalbant apie bendro jų diskreditavimo pavojų, jie prekių pasaulyje dabar tėra atstovai to aukso kiekio, kuris aplamai gali būti jų atstovaujamas, t. y. to kiekio, kurį apsprendžia imanentiniai prekių pasaulio dėsniai. Jei, pvz., tam tikra popierinių ženklų masė atstovauja 2 uncijoms aukso vietoj 1 uncijos, tai faktiškai 1 sv. st. pasidaro piniginiu pavadinimu, sakysime, uncijos vietoj uncijos aukso. Rezultatas gaunamas toks pat, kaip tuo atveju, jei būtų pasikeitusi aukso kaip kainų mato funkcija. Todėl tos pačios vertės, kurios anksčiau reiškėsi 1 sv. st. kaina, dabar reiškiasi 2 sv. sterlingų kaina.
Popieriniai pinigai yra aukso ženklai, arba pinigų ženklai. Jų santykį su prekių vertėmis tesudaro tai, kad pastarosios ideališkai išreikštos tais pačiais aukso kiekiais, kurie popieriniuose piniguose įgauna jutimais suvokiamą simbolinę išraišką. Popieriniai pinigai tiktai tiek yra vertės ženklai, kiek jie yra tam tikrų aukso kiekių atstovai, o aukso kiekiai, kaip ir bet kurie kiti prekių kiekiai, kartu yra vertės kiekiai(84).
Pagaliau kyla klausimas, kodėl gi auksas gali būti pavaduojamas jo paties ženklų, kurie neturi jokios vertės? Tačiau, kaip mes esame matę, jis tiek tegali būti pavaduojamas, kiek jis savoje monetos, arba cirkuliacijos priemonės, funkcijoje izoliuojasi, įgauna savarankiškumo. Tiesa, šios funkcijos atsiskyrimo nebūna atskirų auksinių monetų atžvilgiu, nors jis ir pasireiškia tuo, kad nudilusios monetos tebepasilieka cirkuliacijoje. Aukso gabalai pasilieka tik monetomis, arba tik cirkuliacijos priemone, tiktai tol, kol jie iš tikrųjų yra cirkuliacijoje. Bet tai, kas negali būti taikoma atskirų auksinių monetų atžvilgiu, gali būti taikoma tai minimaliai aukso masei, kuri popierinių pinigų gali būti pavaduojama. Ši masė nuolat yra cirkuliacijos sferoje, nepaliaujamai funkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė ir todėl egzistuoja vien tik kaip šios funkcijos reiškėjas. Vadinasi, jos judėjimas tėra nuolatinis prekės metamorfozės Pr — P — Pr priešingų procesų pavirtimas vieno kitu, metamorfozės, kurioje prekės atžvilgiu jos vertės pavidalas pasirodo tik tam, kad tuojau pat vėl išnyktų. Savarankiškas prekės mainomosios vertės išreiškimas čia tėra trumpas momentas. Vieną prekę tuojau pavaduoja kita. Todėl procese, kuriame pinigai nuolat pereina iš vienų rankų į kitas, užtenka grynai simbolinio pinigų buvimo. Funkcionalinis pinigų buvimas, taip sakant, absorbuoja materialinį jų buvimą. Kaip akimirkinis objektyvizuotas prekių kainų atspindys, jie tėra savo pačių ženklai ir todėl gali būti paprastų ženklų pavaduojami(85). Tik reikia, kad pinigų ženklas turėtų savo paties objektyvinį-visuomeninį reikšmingumą, ir popierinis simbolis jį įgauna per priverstinį kursą. Ši valstybinė prievarta galioja tik tam tikros visuomenės ribose, arba vidinės cirkuliacijos sferoje, bet užtat tik čia pinigai pilnutinai ištirpsta savo, kaip cirkuliacijos priemonės, arba monetos, funkcijoje ir, vadinasi, popierinių pinigų pavidalu gali turėti nuo savo metalinės substancijos iš išorės atskirtą ir grynai funkcionalinį buvimą.
(81)Savaime suprantama, visiškai ne mano uždavinys yra nagrinėti tokias detales, kaip monetų kalimo kaštai ir pan. Kai dėl romantiško sikofanto Adomo Miulerio, kuris žavisi «dovanai» monetas kalančios Anglijos vyriausybės «kilniu dosnumu», tai pakanka jam priešpastatyti šią sero Dedlio Norso nuomonę: «Sidabras ir auksas, kaip ir kitos prekės, turi savo potvynius ir atoslūgius. Gavus iš Ispanijos tam tikrą jų kiekį… jie nugabenami į Tauerį ir ten iš jų kalamos monetos. Netrukus po to atsiranda aukso arba sidabro lydinių paklausa išvežimui. Jei pasirodytų, kad metalo lydinių nėra, nes atsitiko taip, kad visi jie panaudoti monetoms kalti, ką tada veikti? Aišku, vėl sulydyti monetas; tai nepadaro jokio nuostolio, nes metalo savininkams kalimas nieko nekainuoja. Tik nacija turi nuostolio ir turi savo pinigus švaistyti vėjais. Jei pirklys (pats Norsas buvo vienas iš stambiausiųjų Karolio II laikų pirklių) turėtų mokėti už monetų kalimą, jis be rimto pagrindo nesiųstų savo sidabro į Tauerį, ir kaltiniai pinigai tuo atveju neabejotinai turėtų aukštesnę vertę negu sidabro lydiniai» (North: «Discourses upon Trade». London 1691, 18 psl.).
(82)«Jei sidabrinių monetų niekad nėra daugiau, negu reikia smulkiems mokėjimams, tai jų niekad negalima sukaupti tokiais kiekiais, kurių pakaktų stambesniems mokėjimams… Aukso panaudojimas atliekant stambius mokėjimus taip pat neišvengiamai atveda į jo panaudojimą mažmeninėje prekyboje: tie, kurie turi auksinių monetų, jomis apmoka ir smulkius pirkinius ir kartu su pirktąja preke gauna grąžos sidabru; tuo būdu tas sidabro perteklius, kuris priešingu atveju susikauptų pas mažmenininką, iš jo yra paimamas ir išsklaidomas bendroje cirkuliacijoje. Bet jei sidabro visuomet būtų pakankamai tam, kad būtų galima realizuoti smulkius pirkinius, nepanaudojant aukso, tai mažmenininkas už smulkius pirkinius gautų vien tik sidabrą, ir pastarasis neišvengiamai pradėtų kauptis jo rankose» (David Buchanan: «Inquiry into the Taxation and Commercial Policy of Great Britain». Edinburgh 1844, 248, 249 psl.).
(83)Finansų mandarinas Van Mao-Inas leido sau pateikti dangaus sūnui projektą, kuris užmaskuota forma siekė paversti Kinijos valstybines asignacijas keičiamaisiais banknotais. Asignacinio komiteto 1854 m. balandžio mėn. ataskaitoje jis už tai buvo atitinkamai išbartas. Ar jis gavo atitinkamą skaičių bambukinės lazdos smūgių, nepranešama. «Komitetas,— sakoma ataskaitos pabaigoje,— atidžiai apsvarstė jo projektą ir priėjo išvadą, kad jame viskas nukreipta pirklių naudai ir nieko nežadama karūnos naudai» («Arbeiten der Kaiserlich Russischen Gesandtschaft zu Peking über China», iš rusų kalbos vertė dr. K. Abelis ir F. A. Meklenburgas, I d., Berlin 1858, 47 ir sek. psl.). Apie tai, kad auksinės monetos dėl cirkuliacijos nuolat netenka metalo, vienas iš Anglijos banko «governor’ų» [direktorių] savo, kaip liudytojo, parodymuose lordų rūmų komisijai («bankų aktų» klausimu) yra pareiškęs štai ką: «Kasmet nauja suverenų (turima galvoje ne politinius suverenus, bet «sovereign» — svaro sterlingų pavadinimą) grupė darosi pernelyg lengvasvorė. Tie iš jų, kurie per metus cirkuliavo kaip pilnasvoriai, nusidėvėdami suspėja per tą laiką pakankamai netekti svorio, kad ateinančiais metais nulenktų svarstyklių lėkštę prieš save» (House of Lords’ Committee 1848, Nr. 429).
(84)2-jo leid. pastaba. Kaip neaiškiai supranta įvairias pinigų funkcijas net geriausieji rašytojai pinigų klausimu, parodo, pvz., ši vieta iš Fulartono veikalo: «Kiek tai liečia mūsų vidaus prekybą, visas tas pinigų funkcijas, kurias paprastai atlieka auksinės ir sidabrinės monetos, taip pat sėkmingai galėtų atlikti cirkuliacija nekeičiamųjų banknotų, kurie teturi įstatymo nustatytą fiktyvią ir sąlyginę vertę. Tai — faktas, kurio, aš manau, niekas neims neigti. Tokios rūšies vertė pilnutinai galėtų patenkinti poreikius, kuriuos šiuo metu patenkina pilnavertės monetos, ir net galėtų atlikti verčių ir kainų mato funkciją, jei tik į cirkuliaciją leidžiamų bilietų kiekis neišeitų už atitinkamų ribų» (Fullarton: «Regulation of Currencies», 2-sis leid., London 1845, 21 psl.). Vadinasi, kadangi piniginė prekė cirkuliacijoje gali būti pavaduojama paprastų vertės ženklų, ji nėra reikalinga nei kaip verčių matas, nei kaip kainų mastas!
(85)Iš to, kad auksas ir sidabras, kiek jie funkcionuoja kaip monetos, t. y. išimtinai kaip cirkuliacijos priemonė, pasidaro savo pačių ženklais. Nikolas Barbonas išveda vyriausybių teisę «to raise money» [«kelti pinigų vertę»], t. y. vadinti, pvz., sidabro kiekį, kuris iki šiol buvo vadinamas grašiu, didesnio sidabro kiekio pavadinimu, sakysime — taleriu, ir tuo būdu mokėti kreditoriams grašius vietoj talerių. «Moneta nusidėvi ir darosi lengvesnė, dažnai pereidama iš rankų į rankas… Prekyboje žmonės kreipia dėmesį į pavadinimą ir kursą, o ne į sidabro kiekį»… «Vyriausybės autoritetas iš metalo gabalo daro pinigus» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter, in answer to Mr. Locke’s Considerations etc.». London 1696, 29, 30, 25 psl.).