Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

3. PINIGAI

Prekė, kuri funkcionuoja kaip vertės matas ir dėl to taip pat funkcionuoja, betarpiškai ar per savo pavaduotojus, ir kaip cirkuliacijos priemonė, yra pinigai. Todėl auksas (arba sidabras) yra pinigai. Auksas funkcionuoja kaip pinigai, iš vienos pusės, tais atvejais, kai jis turi stoti savo auksiniu (arba sidabriniu) kūniškumu, vadinasi, kaip piniginė prekė, t. y. ten, kur jis stoja ne grynai ideališkai,— kaip vertės mato funkcijoje,— ir ne kaip kažkas, kas savo atstovų gali būti pavaduojamas — kaip cirkuliacijos priemonės funkcijoje. Iš antros pusės, auksas (arba sidabras) funkcionuoja kaip pinigai tais atvejais, kai jo funkcija — nepriklausomai nuo to, ar jis šią funkciją atlieka pats, savo paties persona, ar per savo pavaduotojus,— įtvirtina jam vienintelio vertės pavidalo, arba vienintelio adekvatinio mainomosios vertės buvimo, vaidmenį, priešingai visoms kitoms prekėms, kurios stoja tik kaip vartojamosios vertės.

a) Lobių sudarymas

Nepaliaujama prekių dviejų priešingų metamorfozių apytaka, arba nuolatinė pardavimo ir pirkimo aktų kaita, pasireiškia nenutrūkstama pinigų cirkuliacija, arba jų cirkuliacijos perpetuum mobile [nepaliaujamai veikiančio mechanizmo] funkcija. Pinigai darosi imobiliški arba, kaip sako Buagilberas, iš meuble pavirsta immeuble [iš kilnojamosios gėrybės nekilnojamąja], iš monetos pinigais, kai tik nutrūksta metamorfozių eilė ir kai pardavimo jau nebepapildo betarpiškai po jo vykstantis pirkimas.

Pati prekinė cirkuliacija jau nuo pirmųjų savo vystymosi užuomazgų sukelia būtinumą ir aistringą siekimą sulaikyti pas save pirmosios metamorfozės produktą — pakeistinį prekės pavidalą, arba auksinę jos lėlytę⁽⁸⁶⁾. Prekė parduodama ne tam, kad būtų galima pirkti kitas prekes, o tam, kad prekinė forma būtų pakeista pinigine. Šis formos pakeitimas iš paprastos tarpinės grandies, vykstant medžiagų apykaitai, pasidaro savitiksliu. Perleistasis prekės pavidalas sutinka kliūtis, kurios trukdo jam funkcionuoti kaip absoliučiai perleidžiamam prekės pavidalui arba tik kaip trumpalaikei piniginei tos prekės formai. Tuo būdu pinigai sustingsta lobio pavidalu, ir prekių pardavėjas tampa lobių sudarytoju.

Kaip tik pradiniu prekinės cirkuliacijos laikotarpiu pinigais virsta tik vartojamųjų verčių perteklius. Tuo būdu auksas ir sidabras patys savaime pasidaro visuomenine pertekliaus, arba turto, išraiška. Ši naivi lobių sudarymo forma įamžinama tokiose tautose, kur tradicinį ir savo pačių vartojimui tenkinti skirtą gamybos būdą atitinka tvirtai nusistovėjęs poreikių kompleksas. Tai mes matome, pvz., azijiečių, ypač indų tarpe. Vanderlintas, kuris įsivaizduoja, jog prekių kainas apsprendžianti tam tikroje šalyje esančio aukso ir sidabro masė, stato sau klausimą, kodėl indų prekės yra tokios pigios? Atsakymas: todėl, kad indai užkasa savo pinigus. Nuo 1602 iki 1734 m.,— sako jis,— jie užkasė 150-iai mil. sv. st. sidabro, kuris iš pradžių buvo atvežtas iš Amerikos į Europą⁽⁸⁷⁾. Nuo 1856 iki 1866 m., t. y. per vieną dešimtmetį, Anglija išvežė į Indiją ir Kiniją (metalas, eksportuotas į Kiniją, žymia savo dalimi vėl siunčiamas į Indiją) 120-iai mil. sv. st. sidabro, kuris prieš tai buvo išmainytas į Australijos auksą.

Prekinei gamybai esant labiau išsivysčiusiai, kiekvienas prekių gamintojas turi užsitikrinti nervus rerum, tam tikrą «visuomeniškai pripažintą įkaitą»⁽⁸⁸⁾. Jo poreikiai nepaliaujamai vėl ir vėl atsinaujina ir nepaliaujamai verčia jį pirkti svetimas prekes, tuo tarpu kai jo paties prekės gaminimas ir pardavimas reikalauja laiko ir priklauso nuo atsitiktinumų. Kad galėtų pirkti neparduodamas, jis iš pradžių turėjo parduoti nepirkdamas. Atrodo, kad ši operacija, jeigu ją įsivaizduosime kaip bendrą taisyklę, pati sau prieštarauja. Tačiau ties savo gamybos šaltiniu taurieji metalai betarpiškai mainomi į kitas prekes. Čia esama pardavimo (iš prekių savininkų pusės) be pirkimo (iš aukso ar sidabro savininkų pusės)⁽⁸⁹⁾. Ir vėlesnieji pardavimai be juos papildančių pirkimo aktų tik tarpininkauja tolesniam tauriųjų metalų pasiskirstymui tarp visų prekių savininkų. Tuo būdu visuose cirkuliacijos taškuose susidaro įvairiausio dydžio aukso ir sidabro lobiai. Kartu su galimybe išlaikyti prekę kaip mainomąją vertę arba mainomąją vertę kaip prekę pabunda aukso troškimas. Prekinei cirkuliacijai besiplečiant, auga valdžia pinigų, šios absoliučiai visuomeninės turto formos, visuomet esančios kovinėje parengtyje. «Auksas — nuostabus daiktas! Tas, kas jo turi, yra viešpats visko, ko panorės. Su aukso pagalba galima net vėles į rojų nuvesti» (Kolumbas, laiške iš Jamaikos, 1503 m.). Kadangi iš pinigų išorės negalima sužinoti, kas būtent pavirto jais, tai pinigais pavirsta viskas: tiek prekės, tiek ir ne prekės. Viskas virsta pirkimo-pardavimo objektu. Cirkuliacija pasidaro milžiniška visuomenine retorta, į kurią viskas įtraukiama tam, kad iš ten išeitų piniginio kristalo pavidalu. Šiai alchemijai negali atsispirti net šventųjų palaikai, jau nekalbant apie mažiau grubius res sacrosanctae, extra commercium hominum [šventuosius daiktus, pašalintus iš žmonių prekybinės apyvartos]⁽⁹⁰⁾. Panašiai kaip piniguose išdyla visi kokybiniai prekių skirtumai, taip jie, savo ruožtu, kaip radikalusis leveleris, išdildo bet kuriuos skirtumus⁽⁹¹⁾. Bet pinigai patys yra prekė, išorinis daiktas, kuris gali pasidaryti privatine bet kurio žmogaus nuosavybe. Tuo būdu visuomeninė jėga pasidaro privataus asmens privačia jėga. Todėl antikinė visuomenė smerkia pinigus kaip elementą, kuris griauna visą ekonominę ir moralinę jos gyvenimo santvarką⁽⁹²⁾. Šiuolaikinė visuomenė, kuri dar savo vaikystėje «ištraukė Plutoną už plaukų iš žemės gelmių»⁽⁹³⁾, sveikina auksą kaip puikų savo gyvenimo pagrindinio principo įkūnijimą.

Prekė kaip vartojamoji vertė patenkina tam tikrą poreikį ir sudaro tam tikrą medžiaginio turto elementą. Bet prekės vertė matuoja tos prekės patraukiamosios galios laipsnį visų medžiaginio turto elementų atžvilgiu, vadinasi, matuoja visuomeninį savo savininko turtą. Barbariškai primityviam prekių savininkui, net Vakarų Europos valstiečiui, vertė yra neatskiriama nuo vertės formos, ir todėl aukso ir sidabro lobių didinimas jam sutampa su vertės didinimu. Tiesa, pinigų vertė kinta, ar dėl paties piniginio metalo vertės pakitimo, ar dėl prekių vertės pakitimo. Tačiau tai netrukdo tam, kad, pirma, 200 uncijų aukso visuomet turi savyje daugiau vertės negu 100 uncijų, 300 — daugiau negu 200 ir t. t; kad, antra, metalinė natūralinė aukso forma pasilieka visuotine ekvivalentine visų prekių forma, betarpiškai visuomenišku bet kurio žmogiškojo darbo įkūnijimu. Siekimas kaupti lobius iš prigimties yra besaikis. Kokybiškai arba pagal savo formą pinigai neturi ribų, t. y. jie yra visuotinis medžiaginio turto atstovas, nes jie betarpiškai gali būti paversti bet kuria preke. Bet tuo pačiu metu kiekviena reali pinigų suma yra kiekybiškai apribota ir todėl yra ribotos galios pirkimo priemonė. Šis prieštaravimas tarp kiekybinės pinigų ribos ir kokybinio jų neribotumo verčia lobių sudarytoją vis iš naujo imtis sizifiško kaupimo darbo. Jam išeina taip pat, kaip pasaulio užkariautojui, kuris su kiekviena nauja šalimi teužkariauja tik naują sieną.

Norint išlaikyti pas save auksą kaip pinigus, t. y. kaip lobių sudarymo elementą, reikia sutrukdyti jam cirkuliuoti arba neleisti jam kaip pirkimo priemonei ištirpti vartojimo reikmenyse. Vadinasi, lobių sudarytojas savo kūno poreikius paaukoja aukso fetišui. Jis rimtai žiūri į atsižadėjimo evangeliją. Tačiau, iš antros pusės, jis iš cirkuliacijos gali pinigų pavidalu išimti tik tai, ką jis duoda cirkuliacijai prekių pavidalu. Kuo daugiau jis gamina, tuo daugiau jis gali parduoti. Todėl darbštumas, taupumas ir šykštumas yra pagrindinės jo dorybės; daug parduoti, mažai pirkti — čia yra visa jo politinė ekonomija⁽⁹⁴⁾.

Greta betarpiškos lobio formos išsivysto estetinė jo forma, turėjimas auksinių ir sidabrinių prekių kaip prabangos dalykų. Pastarasis auga kartu su buržuazinės visuomenės turto augimu. «Soyons riches ou paraissons riches» [«Būkime turtingi arba atrodykime esą turtingi»] (Didro). Tuo būdu, iš vienos pusės, susidaro vis labiau ir labiau besiplečianti rinka auksui ir sidabrui, nepriklausanti nuo piniginės pastarųjų funkcijos, iš antros pusės — paslėptinis pinigų pasiūlos šaltinis, kuris ypač intensyviai funkcionuoja visuomeninių audrų laikotarpiais.

Metalinės cirkuliacijos ekonomijoje lobių sudarymas atlieka įvairias funkcijas. Pirmutinė jo funkcija atsiranda iš auksinių ir sidabrinių monetų cirkuliacijos sąlygų. Mes jau esame matę, kad nuolatiniai prekinės cirkuliacijos dydžio svyravimai, kainų ir cirkuliacijos greičio svyravimai yra susiję su nepaliaujamais cirkuliacijoje esančios pinigų masės potvyniais ir atoslūgiais. Vadinasi, yra reikalinga, kad ta pinigų masė galėtų plėstis ir siaurėti. Čia pinigai turi būti pritraukiami kaip monetos, čia monetos turi būti atstumiamos kaip pinigai. Kad tikrai cirkuliuojanti pinigų masė visuomet reikiamai prisotintų cirkuliacijos sferą, aukso ir sidabro kiekis, kuris yra tam tikroje šalyje, turi būti didesnis už tą kiekį, kuris yra reikalingas monetinei funkcijai faktiškai atlikti. Ši sąlyga įvykdoma pinigams pavirstant lobiu. Lobių rezervuarai kartu yra atvedamieji ir nuvedamieji kanalai cirkuliacijoje esantiems pinigams; to dėka pastarieji niekad neperpildo savo cirkuliacijos kanalų⁽⁹⁵⁾.

b) Mokėjimo priemonė

Mūsų išnagrinėtoje betarpiškoje prekinės cirkuliacijos formoje tas pats vertės dydis visuomet buvo dukart: prekės pavidalu viename poliuje, pinigų pavidalu priešingame poliuje. Todėl prekių savininkai tarpusavyje sueidavo į kontaktą tik kaip esančių tarpusavių ekvivalentų atstovai. Tačiau besivystant prekinei cirkuliacijai, vystosi santykiai, kuriems esant prekių perleidimas laiko atžvilgiu atsiskiria nuo jų kainos realizavimo. Čia užteks nurodyti tik elementariausius iš šių santykių. Vienai prekių rūšiai pagaminti reikia ilgesnio, kitai — trumpesnio laiko. Įvairių prekių gaminimas yra susijęs su įvairiais metų laikais. Viena prekė gimsta prie pat savo rinkos, kita turi atlikti kelionę į tolimą rinką. Todėl vienas prekių savininkas gali kaip pardavėjas stoti anksčiau, negu kitas stos kaip pirkėjas. Dažnai besikartojant tiems patiems santoriams tarp tų pačių asmenų, prekių pardavimo sąlygas reguliuoja jų gamybos sąlygos. Iš antros pusės, naudojimasis tam tikra prekių rūšimi, pvz., namais, parduodamas tam tikram laiko tarpui. Tokiais atvejais pirkėjas tik suėjus terminui tikrai gauna prekės vartojamąją vertę. Todėl jis perka prekę anksčiau, negu ją apmoka. Vienas prekių savininkas parduoda esamą prekę, o kitas perka, stodamas tik kaip pinigų atstovas arba kaip būsimų pinigų atstovas. Pardavėjas tampa kreditoriumi, pirkėjas — skolininku. Kadangi čia pasikeitė prekės metamorfozė, arba prekės vertės formos vystymasis, tai ir pinigai įgyja kitą funkciją. Jie pasidaro mokėjimo priemone⁽⁹⁶⁾.

Kreditoriaus ir skolininko vaidmenys čia atsiranda iš paprastosios prekinės cirkuliacijos. Pastarosios formos pakitimas uždeda šį naują antspaudą pardavėjui ir pirkėjui. Vadinasi, iš pradžių tai visiškai tokie pat, tų pačių cirkuliacijos agentų pakaitomis atliekami trumpalaikiai vaidmenys, kaip pardavėjo ir pirkėjo vaidmenys. Tačiau čia jų priešingumas jau nuo pat pradžių neturi tokio nekalto pobūdžio ir parodo sugebėjimą tvirčiau kristalizuotis⁽⁹⁷⁾. Bet tie patys vaidmenys gali atsirasti ir nepriklausomai nuo prekinės cirkuliacijos. Pavyzdžiui, antikiniame pasaulyje klasių kova daugiausia vystosi kovos tarp kreditoriaus ir skolininko forma ir Romoje pasibaigia žlugimu skolininko-plebėjo, kurį pakeičia vergas. Viduriniais amžiais ta pati kova pasibaigia žlugimu skolininko-feodalo, kuris netenka savo politinės valdžios kartu su jos ekonominės bazės netekimu. Tačiau piniginė forma,— o juk kreditoriaus santykiai su skolininku turi piniginių santykių formą,— čia teatspindi savimi tik giliau glūdinčių ekonominių gyvenimo sąlygų antagonizmą.

Bet grįžkime prie prekinės cirkuliacijos sferos. Ekvivalentų, prekės ir pinigų, pasirodymas vienu laiku abiejuose pardavimo proceso poliuose yra sustojęs. Dabar pinigai funkcionuoja, pirma, kaip vertės matas nustatant parduodamos prekės kainą. Sutarties nustatyta tos prekės kaina yrą matas, pagal kurį nustatoma pirkėjo prievolė, t. y. ta piniginė suma, kurią jis turi sumokėti tam tikru terminu. Antra, pinigai funkcionuoja kaip idealinė pirkimo priemonė. Nors jie egzistuoja tik pirkėjo piniginio įsipareigojimo pavidalu, jie realizuoja prekės perėjimą iš rankų į rankas. Tik suėjus mokėjimo terminui, mokėjimo priemonė iš tikrųjų stoja į cirkuliaciją, t. y. pereina iš pirkėjo rankų į pardavėjo rankas. Cirkuliacijos priemonė pavirto lobiu dėl to, kad cirkuliacijos procesas nutrūko pirmojoje fazėje, t. y. pinigai, tas pakeistinis prekės pavidalas, buvo išimti iš cirkuliacijos. Mokėjimo priemonė stoja į cirkuliaciją, bet tik po to, kai prekė iš jos jau yra išėjusi. Pinigai jau nebetarpininkauja procesui. Jie savarankiškai jį užbaigia kaip absoliutus mainomosios vertės buvimas, arba kaip visuotinė prekė. Pardavėjas pavertė prekę pinigais, kad pastaraisiais galėtų patenkinti kurį nors poreikį, lobių sudarytojas,— kad galėtų konservuoti prekę pinigine forma, skolininkas-pirkėjas,— kad galėtų sumokėti. Jeigu jis nesumokės, jo turtas bus priverstiniu būdu parduotas. Taigi, dabar, dėl visuomeninio būtinumo, kuris atsiranda iš paties cirkuliacijos proceso santykių, prekės vertės pavidalas — pinigai — pasidaro pardavimo savitiksliu.

Pirkėjas pinigus paverčia atgal į prekę anksčiau, negu jis yra pavertęs prekę į pinigus, t. y. jis antrąją prekės metamorfozę atlieka anksčiau negu pirmąją. Pardavėjo prekė cirkuliuoja, bet kartu realizuoja savo kainą tik privatinio-teisinio titulo pinigams gauti pavidalu. Ji pavirsta vartojamąja verte anksčiau, negu suspėja pavirsti pinigais. Pirmoji jos metamorfozė įvyksta tik vėliau⁽⁹⁸⁾.

Kiekvienu atitinkamu cirkuliacijos proceso laikotarpiu pasižadėjimai, kurių mokėjimo terminas sueina, atstovauja sumai kainų tų prekių, dėl kurių pardavimo jie atsirado. Tokiai kainų sumai realizuoti reikalinga pinigų masė pirmiausia priklauso nuo mokėjimo priemonių cirkuliacijos greičio. Ją sąlygoja dvi aplinkybės: toks kreditorių ir skolininkų santykių susipynimas, kad $A$, gaudamas pinigų iš savo skolininko $B$, sumoka juos savo kreditoriui $C$ ir t. t., ir laiko tarpų tarp įvairių mokėjimo terminų ilgumas. Vieno paskui kitą sekančių mokėjimų, arba įvykstančių papildomų pirmųjų metamorfozių, grandinė iš esmės skiriasi nuo mūsų anksčiau išnagrinėto metamorfozių eilių susipynimo. Cirkuliacijos priemonių judėjimas ne tik išreiškia ryšį tarp pardavėjų ir pirkėjų, pats tas ryšys atsiranda tik cirkuliacijos priemonių judėjime ir kartu su juo. Priešingai, mokėjimo priemonių cirkuliacija išreiškia visuomeninį ryšį, jau prieš tai buvusį gatavu pavidalu.

Pardavimų vienalaikiškumas ir jų buvimas greta vienas kito apriboja galimybę kompensuoti monetų masę didinant jų cirkuliacijos greitį. Atvirkščiai, tos pačios aplinkybės sudaro naują mokėjimo priemonių ekonomijos svertą. Mokėjimams besikoncentruojant toje pačioje vietoje, savaime išsivysto specialios įstaigos ir būdai jiems tarpusavyje padengti. Tokį vaidmenį vaidino, pvz., virements [skolų pervedimai] viduramžių Lijone. Bereikia tarpusavyje sugretinti skolinius reikalavimus asmens $A$ asmeniu $B$, asmens $B$ asmeniui $C$, asmens $C$ asmeniui $A$ ir t. t., kad jie tam tikrose ribose būtų tarpusavyje panaikinti kaip teigiami ir neigiami dydžiai. Išmokėti tereikės tik po šios operacijos pasiliekantį skolų balansą. Kuo didesnė yra mokėjimų koncentracija, tuo santykinai mažesnis yra balansas, vadinasi, tuo mažesnė yra cirkuliuojančių mokėjimo priemonių masė.

Pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcijoje glūdi betarpiškas prieštaravimas. Tiek, kiek mokėjimai išsilygina, pinigai tik ideališkai funkcionuoja kaip skaičiuojamieji pinigai, arba kaip vertės matas. O tiek, kiek reikia vykdyti tikrus mokėjimus, pinigai stoja ne kaip cirkuliacijos priemonė, ne kaip tiktai laikina ir tarpininkaujanti medžiagų apykaitos forma, bet kaip individualinis visuomeninio darbo įkūnijimas, kaip savarankiškas mainomosios vertės buvimas, arba kaip absoliuti prekė. Šis prieštaravimas su ypatinga jėga pasirodo tuo pramonės ir prekybos krizių momentu, kuris vadinamas pinigine krize⁽⁹⁹⁾. Pastaroji tėra galima tik ten, kur vieno paskui kitą sekančių mokėjimų grandinė ir dirbtinė jų išlyginimo sistema yra visiškai išsivysčiusios. Esant visuotiniams šio mechanizmo veikimo sutrikimams, kad ir iš ko jie bekiltų, pinigai staiga ir betarpiškai iš grynai idealinio skaičiuojamųjų pinigų pavidalo pavirsta skambiomis monetomis. Dabar jie jau nebegali būti pavaduoti paprastomis prekėmis. Prekės vartojamoji vertė netenka savo reikšmės, o prekės vertė išnyksta pačios prekės vertės formos akivaizdoje. Dar vakar buržua, apsvaigę nuo pramonės klestėjimo, žiūrėjo į pinigus pro šviečiamosios filosofijos šydą ir skelbė juos tuščia regimybe: «Tiktai prekė yra pinigai». «Tiktai pinigai yra prekė!» — klykia dabar tie patys buržua visoje pasaulinėje rinkoje. Kaip elnias trokšta šviežio vandens, taip buržuazinė siela dabar trokšta pinigų, šio vienintelio turto⁽¹⁰⁰⁾. Krizės metu priešingumas tarp prekės ir jos vertės pavidalo, pinigų, išauga į absoliutų prieštaravimą. Todėl neturi reikšmės ir tai, kokia čia yra pinigų pasireiškimo forma. Ar tenka mokėti auksu ar kreditiniais pinigais, pvz., banknotais,— nuo to pinigų badas pasilieka toks pat⁽¹⁰¹⁾.

Jei mes dabar išnagrinėsime bendrą sumą pinigų, tam tikrą laiko tarpą esančių cirkuliacijoje, tai pasirodys, kad ji — esant tam tikram cirkuliacijos priemonių ir mokėjimo priemonių judėjimo greičiui — yra lygi realizuotinų prekių kainų sumai plius suma mokėjimų, kuriems suėjo terminas, minus tarpusavyje išsilyginantieji mokėjimai ir, pagaliau, minus skaičius apyvartų, kuriose tie patys pinigai [Geldstück] pakaitomis funkcionuoja čia kaip cirkuliacijos priemonė, čia kaip mokėjimo priemonė. Pavyzdžiui, valstietis parduoda savo grūdus už 2 sv. st., kurie tuo būdu yra cirkuliacijos priemonė. Mokėjimo terminui suėjus, jis tais pačiais 2 sv. st. apmoka audeklą, kurį anksčiau jam yra pristatęs audėjas. Čia vis tie patys 2 sv. st. dabar funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė. Paskui audėjas perka bibliją už grynus pinigus, ir tie patys 2 sv. st. vėl funkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė, ir t. t. Todėl net tuo atveju, kai yra duotos kainos, pinigų cirkuliacijos greitis ir mokėjimų ekonomija, vis dėlto masė pinigų, esančių tam tikrą laikotarpį, pvz., vieną dieną, cirkuliacijoje, jau nebesutampa su cirkuliuojančių prekių mase. Cirkuliuoja pinigai, atstovaujantieji tokioms prekėms, kurios seniai jau yra išimtos iš cirkuliacijos proceso. Cirkuliuoja prekės, kurių piniginis ekvivalentas pasirodys tik ateityje. Iš antros pusės, kiekvieną dieną prisiimamos ir padengiamos mokėjimo prievolės yra visiškai nebendramačiai dydžiai⁽¹⁰²⁾.

Kreditiniai pinigai betarpiškai atsiranda iš pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcijos, be to, skoliniai pasižadėjimai už parduotas prekes, savo ruožtu, pradeda cirkuliuoti, perkeldami skolos reikalavimus iš vieno asmens kitam. Iš antros pusės, besiplečiant kreditui, plečiasi ir pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcija. Kaip mokėjimo priemonė pinigai įgauna savas egzistavimo formas, kuriomis jie ir susiranda vietą stambių prekybinių santorių sferoje, tuo tarpu kai auksinės ir sidabrinės monetos nustumiamos daugiausia į smulkiosios prekybos sferą⁽¹⁰³⁾.

Esant tam tikram prekinės gamybos išsivystymo lygiui ir mastui, pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcija išeina už prekinės cirkuliacijos sferos ribų. Pinigai pasidaro visuotine sutarčių preke⁽¹⁰⁴⁾. Rentos, mokesčiai ir pan. iš mokėjimų natūra pavirsta piniginiais mokėjimais. Kokiu dideliu laipsniu tokį pavirtimą sąlygoja bendras gamybos proceso pobūdis, parodo, pvz., dukart sužlugęs Romos imperijos mėginimas imti visus mokesčius pinigais. Pasibaisėtiną Prancūzijos valstiečių skurdą Liudviko XIV laikais, kurį taip iškalbingai pasmerkė Buagilberas, maršalas Vobanas ir kt., sukėlė ne tik mokesčių didumas, bet ir jų pavertimas iš natūrinių mokesčių piniginiais⁽¹⁰⁵⁾. Jei, iš antros pusės, natūrinė žemės rentos forma, kuri Azijoje kartu yra svarbiausias valstybinių mokesčių elementas, remiasi ten gamybiniais santykiais, atgaminamais tokiu pat nekintamu pavidalu, kaip gamtiniai santykiai, tai ši mokėjimų forma, veikiant grįžtamajai įtakai, savo ruožtu palaiko senąją gamybos formą. Ji yra viena iš paslaptingųjų Turkijos imperijos išsilaikymo priemonių. Jei užsienio prekyba, kurią Europa primetė Japonijai, šioje pastarojoje sukels natūrinės rentos pavirtimą pinigine, tai pavyzdingai Japonijos žemdirbystės kultūrai ateis galas. Šios kultūros buvimo siauros ekonominės sąlygos sužlugs.

Kiekvienoje šalyje nusistovi tam tikri bendri mokėjimų terminai. Iš dalies šie mokėjimų terminai remiasi gamtinėmis, su metų laikų kaita susijusiomis gamybos sąlygomis — kitus atgaminimo cikliškumo veiksnius mes paliekame nuošalyje. Šie terminai taip pat reguliuoja ir tuos mokėjimus, kurių betarpiškai nesukelia prekinė cirkuliacija, kaip, pvz., mokesčiai, rentos ir t. t. Pinigų masė, kuri tam tikromis metų dienomis yra reikalinga šiems po visą šalį išskaidytiems mokėjimams, sukelia periodines, bet visiškai paviršutiniškas perturbacijas mokėjimo priemonių ekonomijoje⁽¹⁰⁶⁾. Iš mokėjimo priemonių cirkuliacijos greičio dėsnio išplaukia, kad masė mokėjimo priemonių, reikalingų visiems periodiniams mokėjimams, koks bebūtų jų šaltinis, yra atvirkščiai proporcinga mokėjimų laikotarpių ilgumui⁽¹⁰⁷⁾.

Pinigų kaip mokėjimo priemonės vystymasis sukelia būtinumą kaupti pinigus prieš sueinant mokėjimų terminams. Tuo metu, kai lobių sudarymas, kaip savarankiška turtėjimo forma, nyksta kartu su buržuazinės visuomenės vystymusi, jis, lobių sudarymas, atvirkščiai, kartu su pastarosios vystymusi auga mokėjimo priemonių rezervinio fondo forma.

c) Pasauliniai pinigai

Išeidami už cirkuliacijos vidinės sferos ribų, pinigai nusimeta savo šioje sferoje įgytas lokalines kainų masto formas — monetų, smulkiųjų metalinių pinigų, vertės ženklų formas — ir vėl atgauna savo pradinę tauriųjų metalų lydinių formą. Pasaulinėje prekyboje prekių vertė realizuojasi universaliai. Todėl ir savarankiškas jų vertės pavidalas čia stovi priešais jas kaip pasauliniai pinigai. Tik pasaulinėje rinkoje pinigai pilnutinai funkcionuoja kaip prekė, kurios natūralinė forma kartu yra betarpiškai visuomeninė žmogaus darbo in abstracto realizavimo forma. Jų egzistavimo būdas darosi adekvatinis jų sąvokai.

Vidinės cirkuliacijos sferoje tik viena kuri nors prekė gali būti vertės matas, vadinasi, ir pinigai. Pasaulinėje rinkoje viešpatauja dvejopas vertės matas — auksas ir sidabras⁽¹⁰⁸⁾.

Pasauliniai pinigai funkcionuoja kaip visuotinė mokėjimo priemonė, visuotinė pirkimo priemonė ir absoliučiai visuomeninė turto aplamai (universal wealth) materializacija. Vyrauja mokėjimo priemonės, tarnaujančios atsiskaitymams pagal tarptautinius balansus, funkcija. Iš čia merkantilinės sistemos lozungas — prekybos balansas⁽¹⁰⁹⁾. Tarptautine pirkimo priemone auksas ir sidabras iš esmės yra tada, kai staiga sutrinka įprastinė medžiagų apykaitos tarp įvairių nacijų pusiausvyra. Pagaliau jie funkcionuoja kaip absoliučiai visuomeninė turto materializacija ten, kur reikalas liečia ne pirkimą arba mokėjimą, bet turto perkėlimą iš vienos šalies į kitą, ir kur tas perkėlimas prekine forma yra negalimas arba dėl prekių rinkos nepalankios konjunktūros, arba dėl to, kad pačiam turto perkėlimo tikslui atitinkamu atveju yra reikalinga piniginė forma⁽¹¹⁰⁾.

Tiek vidinei cirkuliacijai, tiek ir cirkuliacijai pasaulinėje rinkoje kiekvienai šaliai yra reikalingas tam tikras rezervinis fondas. Vadinasi, lobio funkcijos iš dalies atsiranda iš pinigų kaip cirkuliacijos priemonės ir mokėjimo priemonės funkcijos vidaus rinkoje, iš dalies iš jų kaip pasaulinių pinigų funkcijos^(110a). Pastarajam vaidmeniui visuomet reikalinga tikra piniginė prekė, auksas ir sidabras visu jų materialumu, dėl ko Džemsas Stiuartas auksą ir sidabrą skirtingai nuo grynai lokalinių jų pavaduotojų aiškiai apibūdina kaip money of the world [pasaulinius pinigus].

Aukso ir sidabro srovė juda dviem kryptimis. Iš vienos pusės, prasidėjusi nuo savo šaltinių, ji išsilieja po visą pasaulinę rinką, kur, įvairių nacionalinės cirkuliacijos sferų įvairiu laipsniu įsiurbiama, įeina į vidinius jų cirkuliacijos kanalus, pakeičia nusidėvėjusias auksines ir sidabrines monetas, teikia medžiagos prabangos dalykams ir sustingsta lobių pavidalu⁽¹¹¹⁾. Šis pirmasis judėjimas vyksta per tiesioginius prekėse realizuoto nacionalinio darbo mainus į tauriuosiuose metaluose realizuotą darbą tų šalių, kurios gamina auksą ir sidabrą. Bet, iš antros pusės, auksas ir sidabras nuolat persikelia ten ir šen tarp įvairių nacionalinių cirkuliacijos sferų, šiame savo judėjime sekdami paskui nepaliaujamus vekselių kurso svyravimus⁽¹¹²⁾.

Išsivysčiusios buržuazinės gamybos šalys apriboja masiškai susikaupusius bankų rezervuaruose lobius specifinėms jų funkcijoms būtinu minimumu⁽¹¹³⁾. Neskaitant tam tikrų išimčių, pernelyg dideli palyginti su vidutiniu lygiu lobių rezervuarai rodo prekinės cirkuliacijos sustingimą, arba prekių metamorfozių srovės nutrūkimą⁽¹¹⁴⁾.

Išnašos

⁽⁸⁶⁾«Turtas pinigais yra ne kas kita, kaip… turtas produktais, kurie paversti pinigais» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel des sociétés politiques», «Physiocrates», Daire leid, I dalis, Paris 1846, 573 psl.). «Produktais išreikšta vertė pakeitė tik savo formą» (ten pat, 486 psl.).

⁽⁸⁷⁾«Kaip tik dėl to įpročio jie savo gėrybes ir gaminius atiduoda tokiomis žemomis kainomis» (Vanderlint: «Money answers all Things». London 1734, 95, 96 psl.).

⁽⁸⁸⁾«Pinigai yra įkaitas» (John Bellers: «Essays about the Poor, Manufactures, Trade, Plantations, and Immorality». London 1699, 13 psl.).

⁽⁸⁹⁾Pirkimas tikrąja šio žodžio prasme numato, kad auksas ir sidabras jau yra pakeistinė prekės forma, t. y. pardavimo produktas.

⁽⁹⁰⁾Henrikas III, krikščioniškiausias Prancūzijos karalius, plėšia iš vienuolynų ir t. t jų šventas relikvijas, kad pastarąsias paverstų sidabru. Yra žinoma, kokį vaidmenį Graikijos istorijoje suvaidino fokijiečių įvykdytas lobių pagrobimas iš Delfų šventyklos. Kaip žinoma, senovės tautų prekybos dievas gyveno šventyklose. Pastarosios buvo «šventieji bankai». Finikiečiai, prekybinė tauta par excellence, laikė pinigus perleistu visų daiktų pavidalu. Todėl buvo visiškai natūralu, kad merginos, kurios per meilės deivės šventes atsiduodavo svetimšaliams, kaip atlyginimą gautą monetą aukodavo deivei.

⁽⁹¹⁾«Auksas! metalas
Blizgantis, gražus, vertingas…
Aukso čia pakanka tam,
Kad visa, kas juodžiausia, padarytume balčiausiu,
Kas niekšiška — žavingu, kiekvieną nuodėmę —
Teisybe, kas žema — kilniu,
Bailį — drąsiu narsuoliu,
Visa, kas sena — ir jaunu, ir guviu!
O dievai, man kam gi visa tai?
Nemirtingieji! Kam? sakykite. Tai
Nuo altorių jis jūsų atbaidys tarnus,
Ligoniams jis atims pagalvius jųjų…
Taip, šis sukčius blizgantis pradės
Daryti įžadus ir griauti juos,
Prakeiktąjį jis laimins, prieš piktžaizdę
Jis žmones paklupdys
Ir plėšikus gaubs pagarba,
Apdovanojimais, keliaklupsčiavimu,
Aukštai į suolus juos sodindamas
Senatorių. Jaunikių pasenusiai
Jis našlei duos…
Eik iš čia… žeme prakeiktoji,
Visų žmonių tu sugulove».

(Šekspyras: «Atėnų Timonas».) [IV veiksmas, III scena.]

⁽⁹²⁾…pinigai! Pagundos didesnės nėra
Mirtingajam. Tvirčiausius siaubia jie miestus,
Išgriauna, o taip pat ir iš gimtų namų
Išvaro vyrus; sunkias pinigų nuodai
Žmonių gerųjų sielon ir piktų darbų
Sužadina aistras; jie moko papročių
Nepaisyti gerų, pagundai pasiduot
Ir padorumo peržengti visas ribas.

(Sofoklis: «Antigonė».) [A. Venclovos liet. vert., Sofoklis, Tragedijos, 1939 m., 224 psl.]

⁽⁹³⁾«᾽Ελπιζούσης τῆς πλεονεξίας ἐκ τῶν μυχῶν τῆς γῆς αὐτὸν τὸν Πλούτωνα.» [«Gobšumas tikėjosi ištraukti už plaukų iš žemės gelmių patį Plutoną»] (Athenaeus: «Deipnosophistarum» [libri quindecim, VI kn., 23 sk., Schweighäuser, 1802, II t., 397 psl.]).

⁽⁹⁴⁾«Kiek galint daugiau didinti visų prekių pardavėjų skaičių, kiek galint daugiau mažinti pirkėjų skaičių — toks yra pagrindinis klausimas, į kurį suvedamos visos politinės ekonomijos priemonės» (Verri: «Meditazioni sulla Economia Politica», italų ekonomistų Custodi leidinyje, Parte Moderna, XV t., 52 psl.).

⁽⁹⁵⁾«Kad nacija galėtų vesti savo prekybą, yra būtina tam tikra metalinių pinigų (of specifick money) suma, kuri gali varijuoti, čia didėdama, čia mažėdama priklausomai nuo aplinkybių… Šie pinigų potvyniai ir atoslūgiai patys savaime kompensuojasi ir išsilygina, politikams visiškai nesikišant. Kibirai dirba pakaitomis: kai yra mažai pinigų, iš lydinių kalamos monetos, kai yra mažai lydinių, monetos sulydomos atgal į lydinius» (Sir D. North: «Discourses upon Trade». London 1691, Postscript., 3 psl.). Džonas Stiuartas Milis, ilgą laiką tarnavęs Ost-Indijos kompanijoje, patvirtina, kad Indijoje sidabriniai papuošalai vis dar betarpiškai tebefunkcionuoja kaip lobiai. «Sidabriniai papuošalai gabenami į pinigų kalyklą, kai palūkanų norma yra aukšta; jie sugrįžta atgal, kai palūkanų norma krinta» (Dž. St. Milio pasisakymas leidinyje «Reports on Bankacts 1857», Nr. 2084 ir 2101). Pagal vieną parlamentinį 1864 metų dokumentą dėl aukso ir sidabro importo į Indiją ir jų eksporto iš ten, 1863 metais aukso ir sidabro importas viršijo eksportą 19 367 764 sv. st. Per aštuonerius pastaruosius metus iki 1864 m. tauriųjų metalų importo perteklius palyginti su jų eksportu sudarė 109 652 917 sv. st. Per šį šimtmetį Indijoje monetų buvo nukalta žymiai daugiau kaip 200 000 000 sv. st. sumai.

⁽⁹⁶⁾Liuteris skiria pinigus kaip pirkimo priemonę ir pinigus kaip mokėjimo priemonę, «Tu darai man dvigubą nuostolį,— čia aš negaliu sumokėti, o ten negaliu pirkti» (Martin Luther: «An die Pfarrherrn, wider den Wucher zu predigen». Wittenberg 1540).

⁽⁹⁷⁾Apie santykius tarp skolininkų ir kreditorių XVIII amžiaus pradžios Anglijos pirklių tarpe: «Čia, Anglijoje, pirklių tarpe viešpatauja tokia žiaurumo dvasia, kurios nerasime jokioje kitoje visuomenėje ir jokioje kitoje pasaulio šalyje» («An Essay on Credit and the Bankrupt Acts. London 1707, 2 psl.).

⁽⁹⁸⁾2-jo leid. pastaba. Iš šios citatos, paimtos iš 1859 metais pasirodžiusio mano veikalo, skaitytojas pamatys, kodėl tekste neatsižvelgta į priešingą formą: «Atvirkščiai, procese P—Pr pinigai gali būti perleisti kaip tikroji pirkimo priemonė ir tuo būdu prekės kaina gali būti realizuota anksčiau, negu bus realizuota pinigų vartojamoji vertė arba anksčiau, negu bus perleista prekė. Tai esti, pvz., plačiai paplitusioje prenumeratos formoje, taip pat ir toje užpirkimų formoje, kurią, pvz., praktikuoja Anglijos vyriausybė, supirkinėdama opijų iš Indijos rajotų… Tačiau šitaip pinigai veikia jau mums žinoma pirkimo priemonės forma… Žinoma, kapitalas taip pat avansuojamas pinigų forma… Tačiau šis požiūris yra už paprastosios cirkuliacijos akiračio ribų» («Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 119, 120 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 124 psl.]

⁽⁹⁹⁾Šią piniginę krizę, kuri tekste apibūdinama kaip atskira bet kurios bendros pramonės ir prekybos krizės fazė, reikia skirti nuo specialios rūšies krizės, kuri taip pat vadinama pinigine krize, bet kuri gali kilti savarankiškai, darydama pramonei ir prekybai tik grįžtamąjį poveikį. Tai tokios krizės, kurių centras yra piniginis kapitalas, ir dėl to betarpiška jų sfera yra bankai, biržos, finansai. {Markso pastaba 3-jam leidimui.}

⁽¹⁰⁰⁾«Šis staigus perėjimas nuo kreditinės sistemos į monetarinę prie praktinės panikos prideda teorinę baimę, ir cirkuliacijos agentai dreba neatskleidžiamos savo pačių santykių paslapties akivaizdoje» (Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 126 psl.). [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 130 psl.] «Vargšai sėdi be darbo, nes turtingieji nepajėgia duoti jiems darbo dėl pinigų stokos, nors ir dabar jie turi tą pačią žemę, tas pačias darbo jėgas pragyvenimo reikmenims ir drabužiams gaminti, kurias jie turėjo anksčiau; bet tai juk sudaro tikrąjį nacijos turtą, o ne pinigai» (John Bellers: «Proposals for Raising a College of Industry». London 1696, 3 psl.).

⁽¹⁰¹⁾Štai kaip tokius momentus išnaudoja «amis du commerce» [«prekybos bičiuliai»]: «Vienu tokiu atveju (1839 metais) vienas senas gobšus bankininkas (iš Siti) kilstelėjo dangtelį pulto, prie kurio jis sėdėjo savo kabinete, ir, parodęs savo bičiuliui banknotų pokelius, su neslepiamu džiaugsmu pareiškė, jog čia yra 600 000 sv. st., kuriuos jis buvo sulaikęs pas save, kad paaštrintų pinigų pareikalavimą, bet šiandien pat po trijų valandų paleisiąs juos į apyvartą» («The Theory of the Exchanges. The Bank Charter Act of 1844». London 1864, 81 psl.). Pusiau oficialus organas «The Observer» 1864 m. balandžio 24 d. numeryje rašo: «Skleidžiama visa eilė labai keistų gandų apie tas priemones, kurių imtasi, siekiant sukelti banknotų trūkumą… Nors spėjimas, kad tikrai imtasi tokios rūšies priemonių, atrodo abejotinas, vis dėlto nurodyti gandai buvo taip plačiai paplitę, kad iš tikrųjų juos verta paminėti».

⁽¹⁰²⁾«Per tam tikrą dieną atliekamų pardavimų arba sudaromų sutarčių visuma nepaveiks kaip tik tą dieną cirkuliuojančių pinigų kiekio, bet didžiule dauguma atvejų pasireikš visa eile įvairių įvairiausių vekselių tokiai pinigų sumai, kuri stos į cirkuliaciją tik vėlesniu, daugiau ar mažiau tolesniu laiku… Šiandien išduoti vekseliai ir šiandien sudaryti kredito santoriai nei savo kiekiu, nei bendra suma, nei terminų ilgumu visiškai neturi būti kuriuo nors atžvilgiu panašūs į tuos vekselius, kurie bus išduoti, į tuos kredito santorius, kurie bus sudaryti rytoj ar artimiausiomis dienomis; daugelis iš šiandien išduotų vekselių ir šiandien sudarytų kredito santorių suėjus mokėjimo terminui išsilygins su daugeliu įsipareigojimų, kurių atsiradimas yra susijęs su eile pirmesnių visiškai neapibrėžtų datų; vekseliai, išduoti 12, 6, 3 mėnesiams arba 1 mėnesiui, dažnai tarpusavyje sutampa ir tuo būdu padidina masę įsipareigojimų, kurių terminas sueina tą pačią dieną» («The Currency Theory Reviewed; in a Letter to the Scottish People. By a Banker in England». Edinburgh 1845, 29, 30 psl., įvairiose vietose).

⁽¹⁰³⁾Kaip pavyzdį, kokį menką vaidmenį grynai prekybinėse operacijose vaidina tikrieji pinigai, mes čia pateikiame vienos iš stambiausiųjų Londono prekybinių firmų (Morisonas, Dilonas ir Ko) duomenis apie metines pinigines jos įplaukas ir mokėjimus. Jos 1856 metų operacijas, apimančias daugelį milijonų svarų sterlingų, mes proporcingai sumažinome ir suvedėme į 1 000 000 sv. st. mastą.

⁽¹⁰⁴⁾«Komercinės apyvartos pobūdis pasikeitė taip, kad vietoj prekių mainų į prekes, arba vietoj jų tiekimo ir gavimo dabar vyksta pardavimas ir mokėjimai. Dabar visi santoriai… suvedami į grynai pinigines operacijas» («An Essay upon Public Credit», 3-sis leid., London 1710, 8 psl.).

⁽¹⁰⁵⁾«Pinigai pasidarė visų daiktų budeliu». Finansinis menas yra «retorta, kurioje didžiulis gėrybių ir pragyvenimo reikmenų kiekis paverčiamas garais, siekiant gauti šį pražūtingą ekstraktą». «Pinigai skelbia karą visai žmonių giminei» (Boisguillebert: «Dissertation sur la nature des richesses, de l’argent et des tributs», Daire leid., «Économistes français». Paris 1843, I t., 413, 419, 417 psl.).

⁽¹⁰⁶⁾«1824 m. sekminių antrąją dieną,— pasakoja p. Kreigas 1826 metų parlamentinei tyrimo komisijai,— Edinburge buvo tokia milžiniška banknotų paklausa, kad apie 11 valandą mes savo žinioje nebeturėjome nė vieno banknoto. Mes iš eilės kreipėmės į įvairius bankus, norėdami pasiskolinti keletą banknotų, bet nieko negalėjome gauti, ir daugelį operacijų teko atlikti su «slips of paper» [«popieriaus gabalėliais», neįformintais bankiniais bonais]. Bet jau apie 3 valandą po pietų visi banknotai sugrįžo į tuos bankus, iš kurių jie buvo išėję. Jie tik perėjo per keletą rankų». Nors vidutinis skaičius banknotų, tikrai cirkuliuojančių Škotijoje, nesiekia ir 3 mil. sv. st., vis dėlto tomis metų dienomis, kai vykdomi įvairūs mokėjimai, paleidžiami į apyvartą visi bankininkų turimi banknotai, t. y.— apytikriai — 7 mil. sv. st. sumai. Šiais atvejais banknotai atlieka vieną vienintelę ir specifinę funkciją ir, ją atlikę, nedelsiant sugrįžta atgal į tuos bankus, iš kurių jie yra išėję (John Fullarton: «Regulation of Currencies», 2-sis leid., London 1845, 86 psl., pastaba). Paaiškinimui pridursime, kad Fulartono veikalo pasirodymo metu Škotijoje indėlininkams buvo išduodami ne čekiai, o tiktai banknotai.

⁽¹⁰⁷⁾Į klausimą: «Jei per metus reikėtų atlikti mokėjimų 40 mil. sumai, tai ar užtektų šių 6 mil. (auksu) visoms apyvartoms bei apytakoms, kurių šiuo atveju pareikalautų prekyba?», Petis su įprastu jam meistriškumu atsako: «Aš atsakau: taip. Jei apyvartos vyktų tokiais trumpais terminais, kaip, pvz., savaitė, o taip ir esti tų vargingųjų amatininkų ir darbininkų gyvenime, kurie gauna ir moka pinigus kiekvieną šeštadienį, tai 40 mil. sumos mokėjimams pakaktų $\raisebox{1ex}{$40$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$52$}\right.$ milijono. Bet jei apyvartos vyktų metų ketvirčiais, kaip kad paprastai yra sumokant rentą ir mokesčius, tai reikėtų 10 milijonų. Vadinasi, turint galvoje, kad, aplamai imant, mokėjimų terminai sudaro vidurkį tarp 1 savaitės ir 13 savaičių, mes turėsime sudėti 10 mil. ir $\raisebox{1ex}{$40$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$52$}\right.$ mil. ir paimti pusę, kuri sudarys $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ mil. Tuo būdu, jei mes turėtume $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ mil., mums užtektų pinigų» (William Petty: «Political Anatomy of Ireland» 1672, išl. London 1691, 13, 14 psl.).

⁽¹⁰⁸⁾Iš čia yra aiškus absurdiškumas visokių įstatyminių priemonių, kurios liepia nacionaliniams bankams kaupti tik tą taurųjį metalą, kuris kaip pinigai funkcionuoja šalies viduje. Visiems yra žinomos, pvz., «malonios kliūtys», kurias Anglijos bankas tuo būdu yra sudaręs savosios veiklos kelyje. Apie didžiąsias istorines aukso ir sidabro santykinės vertės kitimo epochas žr. Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 136 ir sek. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 139 ir sek. psl.]. 2-jo leid. priedas. Seras Robertas Pilis savo 1844 metų bankų aktu siekė pašalinti šią negerovę, leisdamas Anglijos bankui emituoti sidabru (lydiniais) garantuotus banknotus, tačiau sidabro atsarga anaiptol neturėjo viršyti aukso atsargos ketvirtadalio. O sidabro vertė nustatoma pagal jo rinkos kainą (auksu) Londono rinkoje. {4-jo leid. priedas. Mes vėl gyvename aukso ir sidabro santykinės vertės smarkaus kitimo epochą. Maždaug prieš 25 metus aukso ir sidabro vertės santykis buvo $＝15\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.:1$, dabar jis apytikriai $＝22:1$, ir sidabro vertė palyginti su auksu vis dar tebekrinta. Iš esmės tai padarinys to, kad įvyko abiejų metalų gavybos būdo perversmas. Anksčiau auksas buvo gaunamas beveik išimtinai plaunant auksingus aliuvinius klodus, t. y. auksingų uolienų dūlėjimo produktus. Dabar šis metodas jau pasirodo esąs nepakankamas ir jį į antraeilę vietą nustumia betarpiškas pačių auksingo kvarco gyslų eksploatavimas — metodas, kuris, tiesa, buvo žinomas dar senovės pasauliui (Diodoras, III, 12—14 [«Diodor’s v. Sicilien Historische Bibliothek», III kn., 12—14 §. Stuttgart 1828, 258—261 psl.]), bet iki šiol tebuvo praktikuojamas kaip šalutinis. Iš antros pusės, ne tik buvo atrasti nauji milžiniški sidabro klodai Vakarų Amerikos Uoliniuose kalnuose, bet geležinkelių dėka buvo palengvintas priėjimas prie jų ir prie Meksikos sidabro kasyklų; dėl to pasidarė galima nenutrūkstamai pristatyti šiuolaikinių mašinų ir kuro, vadinasi, žymiai išplėsti sidabro gavybos mastą ir sumažinti kaštus. Tačiau šie du metalai rūdos gyslose aptinkami nepaprastai įvairia forma. Auksas paprastai pasitaiko grynuolių pavidalu, bet užtat nepaprastai menkais, kvarce išsiskaidžiusiais kiekiais; todėl visa gyslos masė turi būti sugrūsta, o po to auksą tenka išplauti arba išgauti gyvsidabriu. Tuo būdu iš 1 000 000 gramų kvarco gaunama vos 1—3, labai retai 30—60 gramų aukso. Sidabras retai aptinkamas grynuolių pavidalu, bet užtat tokiose rūdose, kurios palyginti lengvai yra atskiriamos nuo likusios gyslos masės ir dažniausiai turi žymų, nuo 40 iki 90 procentų, sidabro kiekį; arba jo nedideliais kiekiais esama vario, švino ir panašiose rūdose, kurias jau dėl šių metalų yra verta eksploatuoti. Jau iš to matyti, jog tuo metu, kai auksui gauti sunaudojamas darbas veikiau yra padidėjęs, darbas sidabrui gauti yra žymiai sumažėjęs, tad pastarojo vertės kritimas paaiškinamas visiškai natūraliai. Šis vertės kritimas pasireikštų dar didesniu kainos kritimu, jei sidabro kaina ir šiuo metu nebūtų dirbtinėmis priemonėmis palaikoma tam tikrame lygyje. Bet Amerikos sidabro klodai kol kas labai menku mastu tėra prieinami eksploatavimui, ir todėl yra visiškas pagrindas manyti, kad sidabro vertė dar ilgą laiką mažės. Ta pačia kryptimi veikia santykinis sidabro paklausos mažėjimas vartojimo reikmenims ir prabangos dalykams dėl masyviojo sidabro pakeitimo pasidabrinimu, aliuminiu ir pan. Iš čia yra aiškus visas utopizmas bimetalinių svajonių apie tai, kad, įvedus priverstinį internacionalinį kursą, sidabro vertė būsianti pakelta iki pirmesnio santykio su aukso verte $1:15\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$. Veikiau sidabras pasaulinėje rinkoje turės vis labiau ir labiau netekti savos pinigų savybės.— F. E.}

⁽¹⁰⁹⁾Priešininkai merkantilinės sistemos, kuri pasaulinės prekybos tikslu laiko prekybos balansų skirtumų padengimą auksu ir sidabru, savo ruožtu visiškai nesuprato, kokia yra pasaulinių pinigų funkcija. Kad klaidingame tarptautinio tauriųjų metalų judėjimo supratime tik atsispindi klaidingas supratimas dėsnių, reguliuojančių cirkuliacijos priemonių masę,— tai aš plačiai parodžiau, kalbėdamas apie Rikardo («Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 150 ir sek. psl.). [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 152 ir sek. psl.] Jo klaidinga dogma: «Nepalankus prekybos balansas atsiranda vien dėl cirkuliacijos priemonių pertekliaus… Monetų išvežimas sąlygojamas jų pigumo ir yra nepalankaus balanso ne pasekmė, o priežastis» — aptinkama jau Barbono veikale: «Prekybos balanso išlyginimas (jei toks įvyksta) nėra tos šalies pinigų išvežimo priežastis, bet tas išvežimas įvyksta dėl tauriųjų metalų lydinių vertės įvairiose šalyse skirtingumo» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter». London 1696, 59 psl.). Mak-Kulochas savajame «The Literature of Political Economy, a classified catalogue», London 1845, giria Barboną už tai, kad jis jau anksčiau už Rikardo išdėstė tas pačias mintis, bet sumaniai vengia bent vienu žodžiu paminėti tai, kad tos absurdiškos «currency principle» prielaidos Barbono veikale dar pasireiškia naiviausia forma. Šio katalogo nekritiškumas ir net jo nesąžiningumas pasiekia savo apogėjų skyriuose, kurie yra skirti pinigų teorijos istorijai; čia Mak-Kulochas šunuodegiauja prieš lordą Overstoną (eksbankininką Loidą) kaip jo sikofantas, vadindamas jį «facile princeps argentariorum» [«pripažintu bankininkų kunigaikščiu»].

⁽¹¹⁰⁾Pavyzdžiui, teikiant subsidijas, pinigines paskolas karams vesti arba siekiant padėti bankams atnaujinti mokėjimus grynaisiais ir pan., vertė yra reikalinga kaip tik pinigine forma.

^(110a)2-jo leid. pastaba. «Iš tikrųjų, vargu ar galima norėti labiau įtikinančio įrodymo, kad lobių sudarymo mechanizmas šalyse, kuriose vyksta metalinių pinigų cirkuliacija, įgalina padengti visas būtinas internacionalines prievoles bent kiek žymiai nepanaudojant bendrojo cirkuliacijos fondo, negu tas lengvumas, su kuriuo Prancūzija, vos atsigavusi nuo niokojančio užsieninio įsiveržimo smūgių, pajėgė per 27 mėnesius išmokėti apie 20 milijonų [svarų sterlingų] kontribuciją, kurią jai buvo uždėjusios sąjunginės valstybės, ir, be to, žymią šios kontribucijos dalį ji išmokėjo metaliniais pinigais, nepatyrusi jokio bent kiek žymesnio savo vidinės piniginės cirkuliacijos susiaurėjimo arba sutrikimo ir net nepatyrusi jokių nerimą keliančių vekselių kurso svyravimų» (Fullarton: «Regulation of Currencies», 2-sis leid., London 1845, 141 psl.). {4-jo leidimo pastaba. Dar įstabesnį pavyzdį teikia lengvumas, su kuriuo ta pati Prancūzija 1871—1873 metais sugebėjo per 30 mėnesių išmokėti daugiau kaip dešimt kartų didesnę kontribucijos sumą, ir vėl žymia dalimi metaliniais pinigais.— F. E.}

⁽¹¹¹⁾«Pinigai pasiskirsto tarp įvairių nacijų pagal tai, kiek pastarosioms jų reikia… būdami visur prekių pritraukiami» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 916 psl.). «Kasyklos, nenutrūkstamai teikiančios auksą ir sidabrą, jų duoda pakankamai tam, kad kiekviena nacija būtų aprūpinta jai būtinu kiekiu» (J. Vanderlint: «Money answers all Things». London 1734, 40 psl.).

⁽¹¹²⁾«Vekselių kursai kyla ir krinta kas savaitė ir kasmet tam tikrais momentais yra ypač palankūs vienai nacijai, kitais momentais tiek pat palankūs jos varžovėms» (N. Barbon: «A Discourse concerning coining the new money lighter». London 1696, 39 psl.).

⁽¹¹³⁾Šios įvairios funkcijos gali tarpusavyje sueiti į pavojingą konfliktą, kai tik prie jų prisideda funkcija būti fondu, užtikrinančiu banknotų keitimą.

⁽¹¹⁴⁾«Pinigų kiekis, viršijąs tai, kas yra absoliučiai būtina vidaus prekybai, yra negyvas kapitalas ir šaliai, kuri jį turi, neduoda jokio pelno, jie tiesiog išvažumi ir vėl įvežami per užsienio prekybą» (John Bellers: «Essays about the Poor». London 1699, 13 psl.). «Bet kas įvyks, jei mes turėsime per daug monetų? Tokiu atveju mes galėsime sunkiausias iš jų vėl sulydyti ir paversti prabangiais auksiniais ar sidabriniais indais, lėkštėmis ar apyvokos daiktais, arba kaip prekes nusiųsti jas ten, kur jos yra reikalingos ir yra jų paklausa, arba paskolinti jas už palūkanas tiems, kas moka aukštą palūkanų normą» (W. Petty: «Quantulumcunque concerning Money», 1682, 39 psl.). «Pinigai — yra ne daugiau kaip politinio kūno taukai, dėl ko jų perteklius daro jį nepaslankų, o trūkumas jam sukelia ligą;… panašiai kaip taukai palengvina raumenų judėjimą, maitina esant maisto trūkumui, užpildo tuštumas ir pagražina kūną, lygiai taip pat pinigai lengvina valstybės veiklą, įveža iš užsienio maisto produktus, kai šalies viduje yra brangymetis, apmoka skolos reikalavimus… ir visa pagražina; beje,— ironiškai užbaigia autorius,— pastarasis dalykas daugiausia liečia tuos pavienius asmenis, kurie pinigų yra pertekę» (W. Petty: «Political Anatomy of Ireland» 1672, išl. London 1691, 14 psl.).

Antrasis skyrius. Pinigų virtimas kapitalu

Turinys | Markso-Engelso archyvas