Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Prekinė cirkuliacija yra kapitalo išeities taškas. Istorinės jo atsiradimo prielaidos yra prekinė gamyba ir išsivysčiusi prekinė cirkuliacija, prekyba. Pasaulinė prekyba ir pasaulinė rinka pradeda XVI šimtmetyje naująją kapitalo istoriją.
Jei mes paliksime nuošalyje medžiaginį prekinės cirkuliacijos turinį, įvairių vartojamųjų verčių mainus, ir nagrinėsime tik šio proceso sukeliamas ekonomines formas, tai mes pamatysime, kad pinigai yra paskutinis šio proceso produktas. Šis paskutinis prekinės cirkuliacijos produktas yra pirmoji kapitalo pasirodymo forma.
Istoriškai kapitalas visur stoja priešais žemės nuosavybę iš pradžių pinigų forma, kaip piniginis turtas, kaip pirklinis ir lupikiškasis kapitalas(1). Bet nėra net reikalo žvelgti atgal į kapitalo atsiradimo istoriją, norint įsitikinti, jog pinigai yra pirmoji jo pasirodymo forma. Ši istorija kasdien vyksta mūsų akyse. Kiekvienas naujas kapitalas, pirmą kartą pasirodydamas scenoje, t. y. prekių, darbo ar pinigų rinkoje, visuomet pasirodo pinigų pavidalu,— pinigų, kurie tam tikrų procesų eigoje turi pavirsti kapitalu.
Pinigai kaip pinigai ir pinigai kaip kapitalas iš pradžių vieni nuo kitų skiriasi tik nevienoda cirkuliacijos forma.
Betarpiška prekinės cirkuliacijos forma yra Pr — P — Pr, prekės pavirtimas į pinigus ir pinigų pavirtimas atgal į prekę, pardavimas pirkimui. Bet greta šios formos mes aptinkame kitą, specifiškai nuo jos skirtingą formą P — Pr — P, pinigų pavirtimą į prekę ir prekės pavirtimą atgal į pinigus, pirkimą pardavimui. Pinigai, kurie savo judėjime išeina šį pastarąjį ciklą, pavirsta kapitalu, pasidaro kapitalu ir jau pagal savo paskirtį yra kapitalas.
Įsižiūrėkime arčiau į cirkuliaciją P — Pr — P. Panašiai kaip paprastoji prekinė cirkuliacija ji išeina dvi priešingas fazes. Pirmoji fazė, P — Pr, pirkimas, yra pinigų pavirtimas į prekę. Antroji fazė, Pr — P, pardavimas,— prekės pavirtimas atgal į pinigus. Abi fazės kartu sudaro vieningą procesą, kuriame pinigai mainomi į prekę ir paskui ta pati prekė vėl mainoma į pinigus, prekė perkama pardavimui, arba, paliekant nuošalyje formalius skirtumus tarp pirkimo ir pardavimo,— už pinigus perkama prekė ir už prekę pinigai(2). Rezultatas, kuriuo baigiasi visas procesas, yra pinigų mainai į pinigus, P — P. Jei aš už 100 sv. st. perku 2 000 sv. medvilnės ir šiuos 2 000 sv. medvilnės vėl parduodu už 110 sv. st., tai galų gale aš tik išmainiau 100 sv. st. į 110 sv. st., pinigus į pinigus.
Pirmiausia yra aišku, kad cirkuliacijos procesas P — Pr — P būtų visiškai absurdiškas ir tuščias, jei kas nors panorėtų šiuo aplinkiniu keliu tam tikrą piniginę vertę išmainyti į tą pačią piniginę vertę, pvz., 100 sv. st. į 100 sv. st. Nepalyginti paprastesnis ir tikresnis būtų metodas lobių sudarytojo, kuris savo 100 sv. st. laiko pas save, užuot juos patikėjęs cirkuliacijos pavojams. Iš antros pusės, kai pirklys parduoda savo už 100 sv. st. pirktą medvilnę, tai nepriklausomai nuo to, ar jis už ją gauna 110 sv. st., ar 100 sv. st., ar net tiktai 50 sv. st., visais atvejais jo pinigai išeina savotišką ir originalų kelią, visiškai skirtingą negu paprastojoje prekinėje cirkuliacijoje, kai, pvz., valstietis parduoda grūdus ir už gautus pinigus perkasi drabužį. Taigi, pirmiausia mes turime apibūdinti formų skirtumą tarp apytakų P — Pr — P ir Pr — P — Pr. Kartu išryškės ir turinio skirtumas, kuris slypi po šiais formų skirtumais.
Iš pradžių pažiūrėsime, kas yra bendra abiejose šiose formose.
Abi apytakos suskyla į tas pačias dvi priešingas fazes: Pr — P, pardavimas, ir P — Pr, pirkimas. Kiekvienoje iš abiejų fazių stovi vienas priešais kitą tie patys du daiktiniai elementai — prekė ir pinigai, ir tie patys du asmenys su tomis pačiomis charakterinėmis ekonominėmis kaukėmis — pirkėjas ir pardavėjas. Kiekviena iš abiejų apytakų yra tų pačių priešingų fazių vienybė, ir abu kartus šiai vienybei tarpininkauja trys kontrahentai, iš kurių vienas tik parduoda, antras tik perka, o trečias pakaitomis perka ir parduoda.
Šias abi apytakas Pr — P — Pr ir P — Pr — P jau iš pat pradžių skiria atvirkštinis tų pačių priešingų cirkuliacijos fazių eiliškumas. Paprastoji prekinė cirkuliacija prasideda pardavimu ir baigiasi pirkimu, pinigų kaip kapitalo cirkuliacija prasideda pirkimu ir baigiasi pardavimu. Ten prekė, čia pinigai sudaro judėjimo išeities tašką ir baigiamąjį tašką. Pirmojoje formoje visame procese tarpininko vaidmenį vaidina pinigai, antrojoje, atvirkščiai,— prekė.
Cirkuliacijoje Pr — P — Pr pinigai galų gale pavirsta preke, kuri tarnauja kaip vartojamoji vertė. Vadinasi, pinigai išleidžiami galutinai. Atvirkščiai, priešingoje formoje P — Pr — P pirkėjas tik tam sunaudoja pinigus, kad gautų pinigų kaip pardavėjas. Pirkdamas prekę, jis meta pinigus į cirkuliaciją, kad juos vėl iš ten išimtų parduodamas tą pačią prekę. Jis paleidžia iš rankų pinigus tik turėdamas nuslėptą norą juos vėl atgauti. Todėl pinigai čia tik avansuojami(3).
Formoje Pr — P — Pr tie patys pinigai du kartus keičia savo vietą. Pardavėjas juos gauna iš pirkėjo ir sumoka kitam pardavėjui. Visas procesas, prasidedąs pinigų gavimu už prekę, baigiasi pinigų atidavimu už prekę. Atvirkščiai vyksta procesas formoje P — Pr — P. Čia ne tie patys pinigai, bet ta pati prekė du kartus keičia savo vietą. Pirkėjas ją gauna iš pardavėjo rankų ir vėl ją perduoda į kito pirkėjo rankas. Kaip paprastojoje prekinėje cirkuliacijoje dvikartinis tų pačių pinigų vietos pakeitimas sukelia galutinį jų perėjimą iš vienų rankų į kitas, taip čia dvikartinis tos pačios prekės vietos pakeitimas sukelia pinigų sugrįžimą į pradinį jų tašką.
Pinigų sugrįžimas į pradinį jų tašką nepriklauso nuo to, ar prekė parduodama brangiau, negu ji buvo pirkta. Ši aplinkybė turi įtakos tik sugrįžtančios pinigų sumos dydžiui. Pats sugrįžimo reiškinys įvyksta tuo metu, kai pirktoji prekė vėl parduodama, t. y. kai apytaka P — Pr — P pilnutinai įvyksta. Vadinasi, čia mes aptinkame jutimais suvokiamą skirtumą tarp pinigų kaip kapitalo cirkuliacijos ir jų tiesiog kaip pinigų cirkuliacijos.
Apytaka Pr — P — Pr yra visiškai pasibaigusi, kai tik pinigai, gauti pardavus vieną prekę, absorbuojami perkant kitą prekę. Ir jei pinigai čia vis dėlto sugrįš į pradinį tašką, tai tik atnaujinant ar pakartojant visą procesą. Jei aš kvarterį grūdų parduodu už 3 sv. st. ir už šiuos 3 sv. st. perku drabužį, tai tuos 3 sv. st. aš galutinai išleidžiu. Aš su jais jau nebeturiu nieko bendro. Jie priklauso drabužių prekybininkui. O jei aš parduočiau antrą kvarterį grūdų, tai pinigai man grįžtų atgal, bet ne dėl pirmojo santorio, o tik dėl jo pakartojimo. Pinigai vėl nuo manęs pasitrauktų, jei aš šį santorį atvesčiau iki galo, įvykdydamas naują pirkimą. Vadinasi, cirkuliacijoje Pr — P — Pr pinigų sunaudojimas nieko bendro neturi su jų sugrįžimu. Priešingai, cirkuliacijoje P — Pr — P pinigų sugrįžimą sąlygoja pats jų sunaudojimo būdas. Nesant šio sugrįžimo, visą operaciją reikia pripažinti nepavykusia arba procesą nutrūkusiu ir dar nepasibaigusiu, nes trūksta jo antrosios fazės — pardavimo, kuris papildo ir užbaigia pirkimą.
Apytakos Pr — P — Pr išeities taškas yra viena prekė, o baigiamasis taškas kita prekė, kuri iš cirkuliacijos išeina į vartojimą. Tuo būdu vartojimas, poreikių patenkinimas, žodžiu tariant — vartojamoji vertė yra galutinis šios apytakos tikslas. Priešingai, apytakos P — Pr — P išeities taškas yra pinigai, ir ji galų gale sugrįžta į tą patį tašką. Todėl jos skatinamasis motyvas, jos nulemiantis tikslas yra pati mainomoji vertė.
Paprastojoje prekinėje cirkuliacijoje abu kraštutiniai taškai turi tą pačią ekonominę formą. Abu jie — prekės. Ir, be to, lygios vertės prekės. Bet užtat jos yra kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, pvz., grūdai ir drabužis. Produktų mainai, įvairių medžiagų, kuriomis pasireiškia visuomeninis darbas, mainai čia sudaro judėjimo turinį. Kitaip yra cirkuliacijoje P — Pr — P. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo esanti nereikalinga dėl savo tautologiškumo. Abu kraštutiniai taškai turi tą pačią ekonominę formą. Abu jie — pinigai, vadinasi, nėra kokybiškai skirtingos vartojamosios vertės, nes pinigai yra kaip tik toks pakeistinis prekių pavidalas, kuriame išnyko visos ypatingos pastarųjų vartojamosios vertės. Iš pradžių išmainyti 100 sv. st. į medvilnę, o paskui vėl tą medvilnę išmainyti į 100 sv. st., t. y. aplinkiniu keliu pinigus į pinigus, tą patį į tą patį,— tokia operacija atrodo esanti tokia pat betikslė, kaip ir absurdiška(4). Viena pinigų suma aplamai gali tik savo dydžiu skirtis nuo kitos pinigų sumos. Todėl procesas P — Pr — P savo turinį įgyja ne dėl kokybinio skirtumo tarp savo kraštutinių taškų,— nes jie abu yra pinigai,— o tik dėl jų kiekybinio skirtumo. Šio proceso rezultatas yra tas, kad iš cirkuliacijos paimama daugiau pinigų, negu iš pradžių buvo į ją mesta. Pvz., už 100 sv. st. pirkta medvilnė vėl parduodama už sv. st., arba 110 sv. st. Todėl pilnutinė nagrinėjamojo proceso forma yra šitokia: P — Pr — P', kur , t. y. lygu iš pradžių avansuotai sumai plius tam tikras prieauglis. Šį prieauglį, arba pradinės vertės perviršį, aš vadinu pridedamąja verte (surplus value). Tuo būdu iš pradžių avansuotoji vertė ne tiktai išlieka cirkuliacijoje, bet ir keičia joje savo dydį, prijungia prie savęs pridedamąją vertę, arba pati padidėja [verwerthet sich]. Ir kaip tik šis judėjimas paverčia ją kapitalu.
Tiesa, gali būti, kad procese Pr — P — Pr abu kraštutiniai taškai, Pr ir Pr, pvz., grūdai ir drabužis, yra kiekybiškai skirtingos vertės. Valstietis gali parduoti savo grūdus aukščiau jų vertės arba pirkti drabužį žemiau jo vertės. Iš antros pusės, drabužių prekybininkas gali jį apgauti. Bet pačiai šiai cirkuliacijos formai tokie vertės skirtumai yra kažkas visiškai atsitiktinio. Ši cirkuliacijos forma, priešingai procesui P — Pr — P, nė kiek nepraranda savo prasmės ir reikšmės, jei abu kraštutiniai taškai, pvz., grūdai ir drabužis, yra vienas kito atžvilgiu ekvivalentūs. Atvirkščiai, jų verčių lygybė čia yra normalios proceso eigos sąlyga.
Pardavimo pirkimui kartojimo arba atnaujinimo, taip pat kaip ir paties šio proceso matas ir tikslas yra už šio proceso ribų esantis galutinis rezultatas, kurį sudaro vartojimas, tam tikrų poreikių patenkinimas. Priešingai, pirkimo pardavimui atveju pradžia ir pabaiga yra tas pat, būtent pinigai, mainomoji vertė, ir jau vien dėl to tas judėjimas yra begalinis. Šiaip ar taip, iš P gauta ; iš 100 sv. st.— sv. st. Bet nagrinėjant vien kokybiniu požiūriu, 110 sv. st. yra tas pat, kas ir 100 sv. st., būtent pinigai. Ir kiekybiniu požiūriu 110 sv. st. yra tokia pat ribota vertės suma, kaip ir 100 sv. st. Jei šie 110 sv. st. būtų sunaudoti kaip pinigai, jie netektų savo vaidmens. Jie nustotų buvę kapitalas. Išimti iš cirkuliacijos, jie sustingtų lobio pavidalu ir nepadidėtų nė vienu fartingu, net jei išgulėtų iki paskutinio teismo dienos. Vadinasi, jei kalbama apie vertės didėjimą, tokio didėjimo reikalingumas yra savybingas tiek 110 sv. st., tiek ir 100 sv. st., nes abi šios sumos yra mainomosios vertės ribotos išraiškos, ir, vadinasi, jos turi tą patį pašaukimą — tiesiog plečiant savo dydį, siekti pasidaryti turtu. Tiesa, vieną momentą iš pradžių avansuotoji 100 sv. st. vertė skiriasi nuo 10 sv. st. pridedamosios vertės, kuri jai priaugo cirkuliacijoje, bet tas skirtumas tuojau pat vėl išnyksta. Procesui pasibaigus gaunamas ne dvigubas rezultatas: vienoje pusėje pradinė 100 sv. st. vertė, antroje pusėje 10 sv. st. pridedamoji vertė, bet vieninga 110 sv. st. vertė. Pastaroji turi visiškai tokią pat formą, tinkamą vėl pradėti savaiminio augimo procesą, kaip ir pirmieji 100 sv. st. Judėjimas užsibaigia pinigais, kurie vėl sudaro tokio pat judėjimo pradžią(5). Vadinasi, pabaiga kiekvienos atskiros apytakos, kurioje pirkimas vyksta pardavimui, jau pati savaime sudaro naujos apytakos pradžią. Paprastoji prekinė cirkuliacija — pardavimas pirkimui — yra priemonė galutiniam, už cirkuliacijos ribų esančiam tikslui pasiekti,— vartojamosioms vertėms pasisavinti, poreikiams patenkinti. Priešingai, pinigų kaip kapitalo cirkuliacija yra savitikslis, nes savaiminis vertės augimas realizuojasi tik šio nuolat atsinaujinančio judėjimo ribose. Todėl kapitalo judėjimas nežino ribų(6).
Kaip sąmoningas šio judėjimo atstovas, pinigų savininkas tampa kapitalistu. Jo asmuo arba, tiksliau sakant, jo kišenė — štai tas taškas, iš kur išeina ir kur sugrįžta pinigai. Objektyvus šios cirkuliacijos turinys — vertės augimas — yra subjektyvus jo tikslas, ir kiek didėjantis abstraktaus turto pasisavinimas yra vienintelis skatinamasis jo operacijų motyvas, tiek jis funkcionuoja kaip kapitalistas, t. y. kaip įasmenintas, valią ir sąmonę turįs kapitalas. Todėl į vartojamąją vertę niekad negalima žiūrėti kaip į betarpišką kapitalisto tikslą(7). Lygiai taip pat ne vienkartinio pelno gavimas yra jo tikslas, bet nepaliaujamas pelno judėjimas(8). Šis absoliutus siekimas turtėti, šis aistringas vaikymasis vertės(9) yra bendras ir kapitalistui ir lobių sudarytojui, bet jei lobių sudarytojas tėra pamišęs kapitalistas, tai kapitalistas yra racionalus lobių sudarytojas. Tą nepaliaujamą vertės didinimą, kurį lobių sudarytojas stengiasi pasiekti gelbėdamas(10) pinigus nuo cirkuliacijos, įžvalgesnis kapitalistas pasiekia kiekvieną kartą iš naujo patikėdamas juos cirkuliacijai(10a).
Tos savarankiškos formos — piniginės formos,— kurias prekių vertė įgauna paprastosios cirkuliacijos procese, tik tarpininkauja prekių mainams ir išnyksta galutiniame judėjimo rezultate. Priešingai, cirkuliacijoje P — Pr — P ir prekė ir pinigai funkcionuoja tik kaip skirtingi pačios vertės egzistavimo būdai: pinigai kaip visuotinis, prekė — kaip ypatingas, taip sakant, užmaskuotas jos egzistavimo būdas(11). Vertė nuolat pereina iš vienos formos į kitą, tačiau niekad šiame judėjime nedingdama, ir tuo būdu pavirsta automatiškai veikiančiu subjektu. Fiksuojant atskiras pasireiškimo formas, kurias savaime auganti vertė pakaitomis įgauna savo gyvenimo apytakoje, gaunami tokie apibrėžimai: kapitalas yra pinigai, kapitalas yra prekė(12). Tačiau iš tikrųjų vertė čia pasidaro subjektu tam tikro proceso, kuriame ji, nuolat keisdama piniginę formą į prekinę ir atvirkščiai, pati keičia savo dydį, atstumia save kaip pridedamąją vertę nuo savęs kaip pradinės vertės, savaime auga. Nes tas judėjimas, kuriame ji prisijungia pridedamąją vertę, yra jos pačios judėjimas, vadinasi, jos augimas yra savaiminis augintas. Ji dėl to įgavo magišką sugebėjimą kurti vertę, kad jį pati yra vertė. Ji pagimdo gyvus vaikus arba bent deda auksinius kiaušinius.
Kaip savaime augantis subjektas tokio proceso, kuriame ji čia įgauna, čia nusimeta piniginę ir prekinę formas ir tuo pačiu metu nuolat išlieka ir auga šitaip besikeisdama, vertė yra pirmiausia reikalinga savarankiškos formos, kuri konstatuotų jos tapatybę su ja pačia. Ir šią formą ji turi tik pinigų pavidalu. Todėl pinigai yra kiekvieno vertės savaiminio augimo proceso išeities ir baigiamasis taškas. Ji buvo 100 sv. st., dabar ji 110 sv. st. ir t. t. Bet patys pinigai čia tevaidina tik vienos iš vertės formų vaidmenį, nes jų čia yra dvi. Neįgavę prekinės formos, pinigai negali pasidaryti kapitalu. Tuo būdu pinigai prekių atžvilgiu čia nestoja polemiškai kaip vykstant lobių kaupimui. Kapitalistas žino, kad bet kurios prekės, kad ir kokiais driskiais jos beatrodytų, kad ir koks biaurus būtų jų kvapas, yra iš tikrųjų ir realiai pinigai, iš vidaus apipiaustyti žydai, ir, be to, stebuklinga priemonė iš pinigų daryti daugiau pinigų.
Jei paprastojoje cirkuliacijoje prekių vertė jų vartojamosios vertės atžvilgiu įgaudavo ne daugiau kaip savarankišką pinigų formą, tai čia ji staiga stoja kaip savaime besivystanti, savaime judanti substancija, kuriai prekės ir pinigai tėra tiktai formos. Maža to. Užuot išreiškusi prekių santykį, ji dabar stoja, taip sakant, į privatų santykį pati su savimi. Ji skiria save kaip pradinę vertę nuo savęs kaip pridedamosios vertės, panašiai kaip dievas tėvas skiriasi nuo paties savęs kaip dievo sūnaus, nors abu jie yra to paties amžiaus ir iš tikrųjų tik vienas asmuo. Nes tik 10 sv. st, pridedamosios vertės dėka avansuotieji 100 sv. st. pasidaro kapitalu, ir kai tik jie pasidaro kapitalu, kai tik sūnus gimsta, o per sūnų ir tėvas, tuojau pat vėl išnyksta tarp jų skirtumas, ir abu yra viena: 110 sv. st.
Tuo būdu vertė pasidaro savaime judančia verte, savaime judančiais pinigais, ir kaip tokia ji yra kapitalas. Ji išeina iš cirkuliacijos sferos, vėl į ją įeina, joje save išlaiko ir padaugina, grįžta atgal padidėjusi ir vis iš naujo pradeda tą pačią apytaką(13). P — P', pinigai, gimdantieji pinigus,— money which begets money,— taip aprašo kapitalą pirmieji jo aiškintojai, merkantilistai.
Pirkti, norint parduoti, arba, tiksliau sakant, pirkti, norint parduoti brangiau, P — Pr — P', iš pirmo žvilgsnio yra tik vienai kapitalo rūšiai — pirkliniam kapitalui — savybinga forma. Bet ir pramoninis kapitalas yra pinigai, kurie pavirsta preke ir paskui prekių pardavimu atgal pavirsta didesniu pinigų kiekiu. Aktai, kurie vyksta už cirkuliacijos sferos protarpyje tarp pirkimo ir pardavimo, nė kiek nekeičia šios judėjimo formos. Pagaliau, palūkanas duodančiame kapitale cirkuliacija P — Pr — P' pasireiškia sutrumpintu pavidalu, savo rezultatu be tarpininkaujančios grandies, pasireiškia, kalbant lapidariniu stiliumi, kaip P — P', kaip pinigai, kurie yra lygūs didesniam pinigų kiekiui, kaip vertė, kuri yra didesnė už save.
Tuo būdu P — Pr — P' iš tikrųjų yra kapitalo, kaip jis betarpiškai pasireiškia cirkuliacijos sferoje, bendroji formulė.
(1)Priešingumas tarp žemės nuosavybės valdžios, kuri remiasi asmeninio pajungtumo ir viešpatavimo santykiais, ir beasmenės pinigų valdžios gerai išreikštas dviejose prancūzų patarlėse: «Nulle terre sans seigneur».— «L’argent n’a pas de maître» [« Nėra žemės be pono».— «Pinigai neturi pono»].
(2)«Už pinigus perkamos prekės ir už prekes perkami pinigai» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel des sociétés politiques», «Physiocrates», Daire leid., II d., 543 psl.).
(3)«Kai daiktas perkamas turint tikslą jį perparduoti, tai čia sunaudotoji suma vadinama avansuotais pinigais; o jei daiktas perkamas ne perpardavimui, pinigai gali būti pavadinti išleistais» (James Steuart: «Works» etc., edited by General Sir James Steuart, his son. London 1805, I t., 274 psl.).
(4)«Pinigai nemainomi į pinigus»,— sušunka Mersjė de la Rivjeras merkantilistų adresu («L’ordre naturel et essentiel des sociétés politiques», «Physiocrates», Daire leid., 486 psl.). Viename veikale, kuris ex professo [specialiai] nagrinėja «prekybą» ir «spekuliaciją», mes skaitome: «Kiekviena prekyba yra skirtingų daiktų mainai, ir naudos (pirkliui?) atsiranda kaip tik dėl to skirtingumo. Vieno svaro duonos mainymas į vieną svarą duonos neduotų jokios naudos… iš čia naudingas kontrastas tarp prekybos ir lošimo, kuris tėra pinigų mainymas į pinigus» (Th. Corbet: «An Inquiry into the Causes and Modes of the Wealth of Individuals; or the Principles of Trade and Speculation explained» London 1841, 5 psl.). Nors Korbetas nepastebi, kad P — P, pinigų mainymas į pinigus, yra ne tik prekybiniam kapitalui, bet ir aplamai kiekvienam kapitalui būdinga cirkuliacijos forma, jis bent pripažįsta, kad ši vienos prekybos rūšies, būtent spekuliacijos, forma sutampa su lošimu; bet štai pasirodo Mak-Kulochas ir mano, kad pirkimas pardavimui yra spekuliacija ir kad tuo būdu skirtumas tarp spekuliacijos ir prekybos visiškai išnyksta. «Kiekvienas santoris, kuriame vienas individas perka produktą, turėdamas tikslą jį vėl parduoti, faktiškai yra spekuliacija» (Mac Culloch: «A Dictionary Practical etc. of Commerce». London 1847. 1009 psl.). Žymiai naivesnis yra Pinto — Amsterdamo biržos Pindaras: «Prekyba yra lošimas (šį teiginį jis paima iš Loko), ir, žinoma, lošiant su tuo, kas nieko neturi, negalima išlošti. Todėl, jei kas nors per ilgą laiką visuomet ir iš visų išloštų, jis turėtų savo noru grąžinti didesnę savo laimikio dalį, kad būtų galima iš naujo pradėti lošimą» (Pinto: «Traité de la circulation et du crédit». Amsterdam 1771, 231 psl.).
(5)«Kapitalas… dalijasi į pradinį kapitalą ir pelną, kapitalo prieauglį… nors praktikoje pats šis pelnas tuojat pat vėl prijungiamas prie kapitalo ir kartu su juo paleidžiamas į cirkuliaciją» (F. Engels: «Umrisse zu einer Kritik der Nationalökonomie», leidinyje «Deutsch-Französische Jahrbücher, herausgegeben von Arnold Ruge und Karl Marx». Paris 1844, 99 psl.) [Ф. Энгельс: «Оречки критики политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, II t., 1931, 306 psl.]
(6)Aristotelis chrematistikai priešpastato ekonomiką. Jam išeities taškas yra ekonomika. Kadangi pastaroji yra įgijimo menas, ji apsiriboja gyvenimui būtinų arba namams ir valstybei naudingų gėrybių įgijimu. «Tikrasis turtas (ὁ ἀληϑινὸς πλοῦτος) susideda iš tokių vartojamųjų verčių; nes geram gyvenimui būtinas tokios rūšies nuosavybės kiekis nėra neribotas. Tačiau yra kitokios rūšies įgijimo menas, kuris paprastai ir visiškai teisingai vadinamas chrematistika; pagal ją atrodo, kad pastarajai nėra turto ir nuosavybės ribų. Prekinė prekyba (ἡ καπηλικὴ pažodžiui reiškia mažmeninę prekybą, ir Aristotelis šią formą ima todėl, kad joje lemiamą vaidmenį vaidina vartojamoji vertė) iš prigimties nepriklauso chrematistikai, nes čia mainai teapima jiems patiems (pirkėjams ir pardavėjams) būtinus reikmenis». Todėl,— sako jis toliau,— pradinė prekinės prekybos forma buvo mainų prekyba, bet jai besiplečiant būtinai atsiranda pinigai. Išradus pinigus, mainų prekyba neišvengiamai turėjo išsivystyti į καπηλικὴ, į prekinę prekybą, o ši pastaroji, prieštaraudama savo pradinei tendencijai, pavirto chrematistika, pinigų darymo menu. Chrematistika toliau skiriasi nuo ekonomikos tuo, kad «jai cirkuliacija yra turto šaltinis (ποιητικὴ χϱημάτων… διὰ χϱημάτων μεταβολῆς). Ji visa remiasi pinigais, nes pinigai yra šios rūšies mainų pradžia ir pabaiga (τὸ γὰϱ νόμισμα στοιχεῖον καί πέϱας τῆς ἀλλαγῆς ἐστίν). Kaip tik todėl ir turtas, kurio siekia chrematistika, yra neribotas. Juk ir kiekvienas menas, kuris nėra priemonė kuriam nors tikslui, bet pats, kaip toks, yra galutinis aukščiausias tikslas, yra neribotas savo siekimu vis arčiau ir arčiau prieiti prie šio galutinio tikslo, kai tuo tarpu toks menas, kuris tesiekia būti tik priemone tam tikram tikslui, jau nėra neribotas, nes pats tas tikslas nustato jam ribas. Panašiai ir su chrematistika. Pastaroji nežino ribų savo tikslui, bet jos tikslas yra absoliutus turtėjimas. Ekonomika, o ne chrematistika, turi ribą… pirmoji laiko savo tikslu kažką skirtingo nuo pačių pinigų, antroji tesiekia juos padidinti… Abiejų formų, pereinančių viena į kitą, suplakimas kai kam davė progos žiūrėti į pinigų išsaugojimą ir jų kiekio didinimą iki begalybės kaip į galutinį ekonominį tikslą» (Aristoteles: «De Republica», Bekker leid., I kn., 8 ir 9 sk., įvairiose vietose). [Plg. «Политика Аристотеля». I kn., 22—26 psl., įvairiose vietose. Žebeliovo vertimas, S. Peterburgas, 1911.]
(7)«Ne prekės (čia vartojamosios vertės prasme) yra galutinis pramoninio kapitalisto tikslas… pinigai yra jo galutinis tikslas» (Th. Chalmers: «On Political Economy etc.», 2-sis leid., London 1832, 165, 166 psl.).
(8)«Pirklys beveik visiškai nevertina jau gauto pelno, bet jo žvilgsnis visuomet nukreiptas į būsimą pelną» (A. Genovesi: «Lezioni di Economia Civile» (1765). Italų ekonomistų Custodi leidinys, Parte Moderna, VIII t., 139 psl.).
(9)«Nenumalšinama pelno aistra, auri sacra fames [prakeiktas aukso troškimas] visuomet apsprendžia kapitalistų veiklą» (Mac Culloch: «The Principles of Political Economy». London 1830, 179 psl.). Savaime suprantama, šis požiūris nė kiek netrukdo Mak-Kulochui ir Ko teorinių keblumų metu, pvz., nagrinėjant perprodukciją, ta patį kapitalistą paversti geru miesčioniu, kuriam tereikia tik vartojamųjų verčių ir kurį kankina tikrai vilko apetitas batams, skrybėlėms, kiaušiniams, kartūnui ir kt. vartojamosioms vertėms, betarpiškai susijusioms su šeimos poreikiais.
(10)«Σώζειν [«gelbėti»] — būdingas graikų posakis lobių kaupimui pažymėti. Lygiai taip pat angliškai «to save» kartu reiškia ir «gelbėti» ir «taupyti».
(10a)«Ta begalybė, kurios daiktai nepasiekia, judėdami viena kryptimi, jų yra pasiekiama per apytaką» (Galiani [«Della Moneta», II kn., leid. «Scrittori Classici Italiani di Economia Politica», Custodi leid., III t., Milano 1803, 156 psl.]).
(11)«Ne pati materija yra kapitalas, bet tos materijos vertė» (J. B. Say: «Traité de l’Économie Politique», 3-sis leid., Paris 1817, I t., 428 psl.).
(12)«Cirkuliuojantieji pinigai [currency] (!), panaudoti gamybos tikslams, yra kapitalas» (Macleod: «The Theory and Practice of Banking». London 1855, I t., 1 sk., 55 psl.). «Kapitalas — tai prekės» (James Mill: «Elements of Political Economy». London 1821, 74 psl.).
(13)«Kapitalas… nepaliaujamai dauginanti save vertė» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», I t., 88, 89 psl.). [Plg. Симонд де Сисмонди: «Новые начала политической экономии», I t., Соцэкгиз, 1936, 185 psl.]