Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Ta cirkuliacijos forma, kuria piniginė lėlytė pavirsta kapitalu, prieštarauja visiems anksčiau išdėstytiems dėsniams apie prekės, vertės, pinigų ir pačios cirkuliacijos prigimtį. Nuo paprastosios prekinės cirkuliacijos ją skiria atvirkščias tų pačių dviejų priešingų procesų, pardavimo ir pirkimo, eiliškumas. Tačiau kokiu stebuklu toks grynai formalus skirtumas gali pertvarkyti pačią šio proceso prigimtį?
Maža to: šis atvirkščias eiliškumas egzistuoja tik vienam iš trijų tarpusavyje prekiaujančių kontrahentų. Kaip kapitalistas, aš perku prekę iš ir paskui ją parduodu ; kaip paprastas prekių savininkas, aš prekę parduodu ir paskui vėl perku prekę iš . Kontrahentams ir šis skirtumas neegzistuoja. Jie stoja tik kaip prekių pirkėjas arba pardavėjas. Aš pats kiekvieną kartą jų atžvilgiu esu paprastas pinigų savininkas arba prekių savininkas, pirkėjas arba pardavėjas. Abiem eiliškumo atvejais aš vieno asmens atžvilgiu esu tik pirkėjas, kito atžvilgiu — tik pardavėjas: vieno atžvilgiu — tik pinigai, kito atžvilgiu — tik prekė, bet nei vieno atžvilgiu nesu kapitalas arba kapitalistas arba atstovas kažko tokio, kas būtų daugiau negu pinigai arba prekė, kažko tokio, kas galėtų daryti kurį nors kitą poveikį, išskyrus tą, kuris savybingas pinigams arba prekėms. Man pirkimas iš ir pardavimas sudaro vieną nuoseklų eiliškumą. Bet ryšys tarp šių dviejų aktų tik man teegzistuoja. nė kiek nerūpi mano santoris su ir nė kiek nerūpi mano santoris su . Jei aš savo kontrahentams panorėčiau išaiškinti tą ypatingą mano nuopelną, kad aš apvertęs santorių eiliškumą, tai jie man įrodytų, kad aš klystu paties eiliškumo klausimu, kad santoris kaip visuma nėra prasidėjęs pirkimu ir nėra pasibaigęs pardavimu, bet, atvirkščiai, yra prasidėjęs pardavimu ir pasibaigęs pirkimu. Iš tikrųjų: pirmasis mano aktas, pirkimas, požiūriu buvo pardavimas, antrasis mano aktas, pardavimas, požiūriu buvo pirkimas. Nesitenkindami tuo, ir dar pareikš, kad visas šis eiliškumas yra visiškai bereikalingas, kad tai buvo triukas. tiesiog parduos prekę , o tiesiog pirks ją iš . Drauge su tuo visas santoris pavirsta vienpusišku įprastinės prekinės cirkuliacijos aktu, požiūriu — pardavimu, požiūriu — pirkimu. Tuo būdu, apvertę aktų eiliškumą, mes anaiptol neišėjome iš paprastosios prekinės cirkuliacijos sferos: todėl mes turime išnagrinėti klausimą, ar pačios šios sferos prigimtis leidžia į ją įeinančioms vertėms savaimingai augti, vadinasi, pridedamajai vertei susidaryti.
Paimkime cirkuliacijos procesą ta jo forma, kuria jis pasireiškia kaip paprasti prekių mainai. Ši forma esti visais tais atvejais, kai abu prekių savininkai vienas iš kito perka prekes ir, mokėjimo terminui suėjus, suveda tarpusavio piniginių reikalavimų balansą. Pinigai čia tarnauja kaip skaičiuojamieji pinigai išreikšti prekių vertėms jų kainomis, bet priešais pačias prekes jie nestovi daiktine forma. Aišku, kiek tai liečia vartojamąją vertę, laimėti gali abu tarpusavyje mainantieji asmenys. Abu perleidžia prekes, kurios jiems kaip vartojamosios vertės yra be naudos, ir gauna prekes, kurios jiems reikalingos vartojimui. Tačiau santorio naudingumas gali tuo net neapsiriboti. Galimas daiktas, kad , parduodantis vyną ir perkantis grūdus, per tam tikrą darbo laiką pagamina daugiau vyno, negu jo per tą patį darbo laiką galėtų pagaminti grūdų augintojas , ir atvirkščiai: , auginantis grūdus, per tą patį darbo laiką pagamina daugiau grūdų, negu jų galėtų pagaminti vynuogininkas . Tuo būdu už tą pačią mainomąją vertę gauna daugiau grūdų, o daugiau vyno, negu būtų gavęs kiekvienas iš jų, jei jie abu, nesigriebdami mainų, turėtų patys sau gaminti ir vyną ir grūdus. Vadinasi, vartojamosios vertės atžvilgiu galima pasakyti, kad «mainai yra santoris, kuriame laimi abi pusės»(14). Kitaip yra su mainomąja verte. «Žmogus, turintis daug vyno, bet neturintis grūdų, sudaro santorį su žmogumi, kuris turi daug grūdų, bet neturi vyno, ir tarp jų vyksta 50 dydžio vertės kviečių mainai į tą pačią 50 dydžio vertę vyno pavidalu. Šie mainai nėra mainomosios vertės padidėjimas nei vienam, nei kitam, nes jau prieš mainant kiekvienas iš jų turėjo vertę, lygią tai, kurią gauna per šią operaciją»(15). Dalykas nė kiek nesikeičia nuo to, kad tarp prekių stoja pinigai kaip cirkuliacijos priemonė ir kad pirkimo aktas regimai atsiskiria nuo pardavimo akto(16). Prekių vertė pasireiškia jų kainomis anksčiau, negu jos stoja į cirkuliaciją, vadinasi, ji yra cirkuliacijos prielaida, bet ne jos rezultatas(17).
Nagrinėdami procesą abstrakčiai, t. y. palikdami nuošalyje aplinkybes, kurios neišplaukia iš imanentinių paprastosios prekinės cirkuliacijos dėsnių, mes čia, neskaitant vienos vartojamosios vertės pakeitimo kita, aptiksime tik prekių metamorfozę, t. y. paprastą prekės formos pasikeitimą. Ta pati vertė, t. y. tas pats kiekis sudaiktinto visuomeninio darbo, pasilieka to paties prekių savininko rankose iš pradžių jo prekės pavidalu, paskui pinigų, kuriais prekė yra pavirtusi, pavidalu, pagaliau vėl prekės, į kurią pinigai yra atgal pavirtę, pavidalu. Toks formos pasikeitimas nekeičia vertės dydžio. Pakitimas, kurį šiame procese patiria pati prekės vertė, apsiriboja piniginės jos formos pakitimu. Iš pradžių ji egzistuoja kaip pardavimui pasiūlytos prekės kaina, paskui kaip pinigų suma, kuri betgi jau anksčiau buvo išreikšta kainoje, pagaliau kaip ekvivalentinės prekės kaina. Ši formų kaita pati savaime taip pat nekeičia vertės dydžio, kaip penkių svarų banknoto iškeitimas į soverenus, pussoverenius ir šilingus. Ir kadangi prekės cirkuliacija teatveda tik į jos vertės formos pakitimą, ji atveda, šiam reiškiniui vykstant grynu pavidalu, į ekvivalentų mainus. Net vulgarioji politinė ekonomija, nors ji visiškai nesupranta, kas yra vertė, kiekvieną kartą, kai ji mėgina, kiek tai jai yra prieinama, išnagrinėti šį reiškinį grynu pavidalu, spėja, kad paklausa ir pasiūla viena kitą padengia, t. y. kad jų įtaka aplamai nustoja reiškusis. Vadinasi, jei vartojamosios vertės atžvilgiu abu kontrahentai gali laimėti, tai iš mainomosios vertės jie negali abu laimėti. Čia veikiau galioja taisyklė: «Kur yra lygybė, ten nėra naudos»(18). Nors prekės ir gali būti parduodamos nuo jų verčių nukrypstančiomis kainomis, bet toks nukrypimas yra prekių mainų dėsnio pažeidimas(19). Savo grynu pavidalu prekių mainai yra ekvivalentų mainai ir, vadinasi, jie nėra priemonė praturtėti iš vertės padidėjimo(20).
Todėl už mėginimų žiūrėti į prekių cirkuliaciją kaip į pridedamosios vertės šaltinį paprastai slypi quid pro quo, vartojamosios vertės painiojimas su mainomąja verte. Pavyzdžiui, Kondiljakas sako: «Netiesa, kad vykstant prekių mainams lygi vertė mainoma į lygią vertę. Atvirkščiai, kiekvienas iš dviejų kontrahentų visuomet atiduoda mažesnę vertę mainais į didesnę… Jei žmonės iš tikrųjų mainytų tik lygias vertes, tai nė vienam iš kontrahentų nebūtų jokios naudos. Iš tikrųjų abu gauna arba bent turi gauti naudos. Kodėl? Daiktų vertė priklauso grynai nuo jų santykio su mūsų poreikiais. Kas vienam yra daugiau, kitam yra mažiau, ir atvirkščiai… Juk negalima tarti, kad mes teiksime pardavimui daiktus, reikalingus mūsų pačių vartojimui… Mes norime atiduoti mums nereikalingą daiktą, kad gautume reikalingą; mes norime duoti mažiau mainais į daugiau… Visiškai natūralu buvo prieiti išvadą, kad vykstant mainams lygi vertė atiduodama už lygią vertę tais atvejais, kai abiejų išmainytų daiktų vertė yra lygi tam pačiam pinigų kiekiui… Bet reikia turėti galvoje ir kitą dalyko pusę; kyla klausimas: ar ne perteklių mes abu mainome į kiekvienam iš mūsų reikalingą daiktą»(21). Kaip matome, Kondiljakas ne tik suplaka vartojamąją vertę ir mainomąją vertę, bet su tikru vaikišku naivumu pakeičia visuomenę su išsivysčiusia prekine gamyba tokia santvarka, kuriai esant gamintojas pats gamina savo pragyvenimo reikmenis ir meta į cirkuliaciją tik perteklių, kuris lieka patenkinus savo poreikius(22). Nepaisant to, Kondiljako argumentą dažnai kartoja šiuolaikiniai ekonomistai, būtent tais atvejais, kai išsivysčiusią prekių mainų formą, prekybą, reikia pavaizduoti kaip pridedamosios vertės sukūrimo šaltinį. «Prekyba,— sakoma, pvz.,— prijungia vertę prie produktų, nes tie patys produktai vartotojo rankose turi daugiau vertės, negu gamintojo rankose, ir todėl prekyba turi būti laikoma tiesiogine žodžio prasme (strictly) gamybos aktu»(23). Bet prekės neapmokamos du kartus: vieną kartą jų vartojamoji vertė, antrą kartą jų vertė. Ir jei prekės vartojamoji vertė yra naudingesnė pirkėjui negu pardavėjui, tai piniginė jos forma yra naudingesnė pardavėjui negu pirkėjui. Argi priešingu atveju jis parduotų prekę? Todėl mes su tokia pat teise galime pasakyti, kad pirkėjas tiesiogine žodžio prasme (strictly) atlieka «gamybos aktą», kai jis, pvz., pirklio kojines paverčia pinigais.
Jei mainomos lygios mainomosios vertės prekės arba prekės ir pinigai, t. y. ekvivalentai, tai, aišku, niekas iš cirkuliacijos negauna didesnės vertės, negu paleidžia į ją. Tokiu atveju pridedamoji vertė nesusidaro. Bet savo gryna forma prekių cirkuliacijos procesas sąlygoja ekvivalentų mainus. Tačiau tikrovėje procesai nevyksta grynu pavidalu. Todėl tarsime, kad mainomi ne ekvivalentai.
Šiaip ar taip, prekių rinkoje tik prekių savininkas stovi priešais prekių savininką, ir ta valdžia, kurią šie asmenys turi vienas kito atžvilgiu, tėra jų prekių valdžia. Medžiaginis prekių skirtingumas yra medžiaginis mainų pagrindas, jis sąlygoja prekių savininkų tarpusavio priklausomumą, nes nė vienas iš jų neturi savo paties vartojimo reikmens ir turi kito vartojimo reikmenį. Neskaitant šio medžiaginio prekių vartojamųjų verčių skirtingumo, tarp pastarųjų tėra vienas skirtumas: skirtumas tarp natūralinės jų formos ir jų pakeistinės formos, tarp prekės ir pinigų. Tuo būdu prekių savininkai vienas nuo kito skiriasi tik kaip pardavėjai, prekių savininkai, ir kaip pirkėjai, pinigų savininkai.
Tarkime dabar, kad pardavėjas turi kažkokią neišaiškinamą privilegiją parduoti prekę aukščiau jos vertės, už 110, kai jos vertė yra 100, t. y. su nominaliu 10% kainos priedu. Tuo būdu pardavėjas gauna pridedamąją vertę — 10. Bet po to, kai jis buvo pardavėjas, jis pasidaro pirkėju. Trečiasis prekių savininkas su juo dabar susitinka kaip pardavėjas ir savo ruožtu naudojasi privilegija parduoti prekę 10% brangiau. Kaip pardavėjas mūsų prekių savininkas laimėjo 10, kad kaip pirkėjas netektų tų pačių 10(24). Aplamai imant, faktiškai išėjo taip, kad visi prekių savininkai parduoda vienas kitam savo prekes 10% aukščiau jų vertės, o tai yra visiškai tas pat, kaip ir parduodant prekes pagal jų vertę. Toks visuotinis nominalus prekių kainos priedas turi tokią pat reikšmę, kaip, pvz., prekių verčių matavimas sidabru vietoj aukso. Piniginiai prekių pavadinimai, arba kainos, kyla, bet jų verčių santykiai lieka nepasikeitę.
Tarkime, atvirkščiai, kad pirkėjas turi privilegiją nusipirkti prekes žemiau jų vertės. Čia net nėra reikalo priminti, kad pirkėjas savo ruožtu pasidarys pardavėju. Prieš pasidarydamas pirkėju jis jau buvo pardavėjas. Kaip pardavėjas jis jau neteko 10% pirma, negu jis laimės 10% kaip pirkėjas(25). Viskas pasilieka po senovei.
Taigi, pridedamosios vertės susidarymas, todėl ir pinigų pavirtimas kapitalu negali būti išaiškintas nei tuo, kad pardavėjai parduoda savo prekes aukščiau jų vertės, nei tuo, kad pirkėjai jas perka žemiau jų vertės(26).
Problema nė kiek nepasidarys paprastesnė, jei mes kontrabandos keliu į ją įvesime svetimus jai santykius, jei mes, pvz., kartu su pulkininku Torensu pasakysime: «Tikrąją paklausą sudaro vartotojų pajėgumas ir palinkimas (!) tiek per tiesioginius, tiek ir per netiesioginius mainus duoti už prekes tam tikrą didesnį kiekį visų kapitalo sudėtinių dalių, negu kainuoja jų pagaminimas»(27). Cirkuliacijoje gamintojai ir vartotojai stovi priešais vienas kitą tik kaip pardavėjai ir pirkėjai. Teigti, kad pridedamoji vertė gamintojams atsiranda dėl to, kad vartotojai apmoka prekes aukščiau jų vertės, tereiškia užmaskuotu būdu kartoti paprastą teiginį, kad, esą, prekių savininkas, kaip pardavėjas, turi privilegiją pardavinėti prekes su kainos priedu. Pardavėjas arba pats yra pagaminęs savo prekę arba yra jos gamintojų atstovas, bet lygiai taip pat ir pirkėjas arba pats yra pagaminęs jo pinigais išreikštas prekes arba yra jų gamintojų atstovas. Vadinasi, gamintojas stovi priešais gamintoją. Juos teskiria tai, kad vienas perka, tuo tarpu kai kitas parduoda. Mes nenužengsime nė žingsnio toliau, tardami, kad prekių savininkas kaip gamintojas parduoda prekę aukščiau jos vertės, o kaip vartotojas moka už prekes aukščiau jų vertės(28).
Todėl nuoseklūs gynėjai iliuzijos, kad, esą, pridedamoji vertė atsiranda iš nominalaus kainos priedo, arba iš pardavėjo privilegijos parduoti prekę per brangiai, laikosi prielaidos, jog egzistuoja klasė, kuri tiktai perka neparduodama, vadinasi, tiktai vartoja negamindama. Tokios klasės egzistavimas tuo požiūriu, kurį mes kol kas esame pasiekę, t. y. paprastosios cirkuliacijos požiūriu, dar negali būti išaiškintas. Bet užbėkime į priekį. Pinigai, už kuriuos nuolat perka tokia klasė, turi nuolat jai plaukti iš pačių prekių savininkų, ir, be to, be mainų, veltui, kurios nors teisės arba įteisintos prievartos pagrindu. Pardavinėti tokiai klasei prekes aukščiau vertės — reiškia tik susigrąžinti dalį veltui atiduotų pinigų(29). Antai, Mažosios Azijos miestai mokėjo senovės Romai kasmetinę piniginę duoklę. Už šiuos pinigus Roma pirkdavo iš jų prekių, ir pirkdavo jas per brangiai. Mažosios Azijos gyventojai apgaudinėjo romėnus, per prekybą išviliodami iš savo užkariautojų dalį jiems sumokėtos duoklės. Ir vis dėlto apgautais likdavo Mažosios Azijos gyventojai. Už jų prekes jiems, šiaip ar taip, mokėdavo jų pačių pinigais. Tai joks metodas praturtėti arba pridedamajai vertei kurti.
Taigi, laikykimės prekių mainų ribose, kur pardavėjas yra pirkėjas ir pirkėjas — pardavėjas. Gal būt, mes dėl to atsidūrėme keblioje padėtyje, kad žiūrėjome į asmenis tik kaip į personifikuotas [įkūnytas] kategorijas, o ne kaip į individus.
Prekių savininkas gali būti toks suktas, kad visuomet apgauna savo kolegas ir , tuo tarpu kai šie pastarieji, kad ir kažin kaip norėdami, nepajėgia atsirevanšuoti. parduoda 40 sv. st. vertės vyno ir per šiuos mainus gauna 50 sv. st. vertės grūdų. savo 40 sv. st. pavertė 50 sv. st., iš mažesnio pinigų kiekio padarė didesnį jų kiekį ir savą prekę pavertė kapitalu. Įsižiūrėkime į dalyką atidžiau. Iki mainų rankose buvo vyno už 40 sv. st. ir rankose grūdų už 50 sv. st., o iš viso buvo 90 sv. st. vertė. Po mainų mes turime tą pačią bendrą 90 sv. st. vertę. Cirkuliuojanti vertė nė atomu nepadidėjo, pasikeitė tik jos pasiskirstymas tarp ir . Tai, kąs vienai pusei čia yra pridedamoji vertė, kitai yra trūkstama vertė, pliusas vienam yra minusas kitam. Tas pats pasikeitimas įvyktų, jei , neprisidengdamas mainų forma, tiesiog pavogtų iš 10 sv. st. Pasidaro aišku, kad cirkuliuojančių verčių sumos negalima padidinti jokiu jų paskirstymo pakeitimu, panašiai kaip žydas nė kiek nepadidina savo šalies tauriųjų metalų kiekio, parduodamas karalienės Onos laikų fartingą už ginėją. Visa bet kurios šalies kapitalistų klasė negali pelnytis savo pačios sąskaita(30).
Kaip besisuktum, o faktas pasilieka faktas: mainant ekvivalentus neatsiranda jokios pridedamosios vertės ir mainant neekvivalentus taip pat neatsiranda jokios pridedamosios vertės(31). Cirkuliacija, arba prekių mainai, nesukuria jokios vertės(32).
Todėl suprantama, kodėl mūsų pagrindinės kapitalo formos analizėje, tos jo formos, kuria kapitalas apsprendžia ekonominę šiuolaikinės visuomenės organizaciją, mes tuo tarpu visiškai neliečiame populiariausių ir, taip sakant, prieštvaninių kapitalo formų, t. y. prekybinio kapitalo ir lupikiškojo kapitalo.
Prekybiniame kapitale tikrąja to žodžio prasme-forma P — Pr — P', pirkti, norint parduoti brangiau, pasireiškia gryniausiu pavidalu. Iš antros pusės, visas jo judėjimas vyksta cirkuliacijos sferos ribose. Bet kadangi iš pačios cirkuliacijos negalima išaiškinti pinigų virtimo kapitalu, pridedamosios vertės susidarymo, tai prekybinis kapitalas atrodo esąs negalimas, kol mainomi ekvivalentai(33); todėl jo buvimas gal būti išvestas tik kaip rezultatas to, kad perkančius ir parduodančius prekių gamintojus abipusiškai apgauna parazitiškai tarp jų įsiskverbiantis pirklys. Šia prasme Franklinas sako: «Karas yra plėšimas, prekyba yra apgavimas»(34). Kad prekybinio kapitalo savaiminį augimą būtų galima išaiškinti kitaip negu prekių gamintojų paprastu apgavimu, yra reikalinga ilga eilė tarpinių grandžių, kurios mums čia dar neegzistuoja, nes tuo tarpu vienintelė mūsų prielaida yra prekinė cirkuliacija ir paprasti jos momentai.
Tai, ką mes esame pasakę apie prekybinį kapitalą, dar labiau taikytina lupikiškajam kapitalui. Prekybiniame kapitale abu kraštutiniai taškai,— pinigai, kurie mesti į rinką, ir padidėję pinigai, kurie paimami iš rinkos,— yra bent susiję pirkimu ir pardavimu, yra cirkuliacijos judėjimo tarpininkaujami. Lupikiškajame kapitale forma P — Pr — P' yra sutrumpinta, kraštutiniai taškai jungiasi be jokios tarpinės grandies: P — P', pinigai, kurie mainomi į didesnį pinigų kiekį, yra pačiai pinigų prigimčiai prieštaraujanti forma ir dėl to prekių mainų požiūriu yra neišaiškinama. Todėl Aristotelis sako: «Yra dviejų rūšių chrematistika: viena yra susijusi su prekyba, kita su ekonomika; pastaroji yra būtina ir gerbtina, pirmoji remiasi cirkuliacija ir dėl to teisėtai smerkiama (nes ji remiasi ne daiktų prigimtimi, o tarpusavio apgavimu). Tuo būdu lupikavimas yra teisėtai visų neapkenčiamas, nes čia patys pinigai yra pasipelnymo šaltinis ir naudojami ne tam tikslui, kuriam jie buvo išrasti. Juk jie atsirado prekių mainams, o palūkanos daro iš pinigų naujus pinigus. Iš to ir jų pavadinimas («τόκος», «palūkanos» ir «pagimdytas»). Nes pagimdytieji yra panašūs į tėvus. Bet palūkanos yra pinigai iš pinigų, todėl iš visų pasipelnymo šakų šita yra labiausiai priešinga prigimčiai»(35).
Betirdami mes atskleisime, kad ir palūkanas duodantis kapitalas, panašiai kaip prekybinis kapitalas, yra išvestinė forma, o kartu su tuo mes pamatysime, kodėl jie istoriškai atsirado anksčiau už šiuolaikinę pagrindinę kapitalo formą.
Kaip mes matome, pridedamoji vertė negali atsirasti iš cirkuliacijos; vadinasi, tam, kad ji atsirastų, už cirkuliacijos turi įvykti kažkas tokio, ko nematyti pačiame cirkuliacijos procese(36). Bet ar gali pridedamoji vertė atsirasti iš kur nors kitur, o ne iš cirkuliacijos? Cirkuliacija yra prekių savininkų visų tarpusavio santykių suma. Už cirkuliacijos ribų prekių savininkas yra santykyje tik su savo paties preke. Vertės atžvilgiu šis santykis apsiriboja tuo, kad prekėje yra tam tikras kiekis paties jos savininko darbo, kuris matuojamas pagal tam tikrus visuomeninius dėsnius. Tas darbo kiekis pasireiškia jo prekės vertės dydžiu, o kadangi vertės dydis pasireiškia skaičiuojamaisiais pinigais, tai tas darbo kiekis pasireiškia prekės kaina, kuri yra, pvz., 10 sv. st. Bet jo darbas nepasireiškia prekės verte plius jo paties vertės perviršis, nepasireiškia kaina, kuri yra 10 ir tuo pačiu metu yra 11, nepasireiškia verte, kuri yra didesnė už save. Prekių savininkas savo darbu gali sukurti vertes, bet ne savaime augančias vertes. Jis gali pakelti prekės vertę, prijungdamas esamai vertei naują vertę tuo būdu, kad įdeda naują darbą, pvz., iš odos gamindamas batus. Ta pati medžiaga dabar turi daugiau vertės, nes joje dabar yra didesnis darbo kiekis. Todėl batai turi didesnę vertę negu oda, bet odos vertė pasiliko tokia, kokia ji buvo. Batų gaminimo metu ji neišaugo, neprisijungė pridedamosios vertės. Vadinasi, prekių gamintojas negali didinti vertės už cirkuliacijos sferos, negali pinigų arba prekės paversti kapitalu, kartu nesueidamas į sąlytį su kitais prekių savininkais.
Taigi, kapitalas negali atsirasti iš cirkuliacijos ir taip pat negali atsirasti už cirkuliacijos. Jis turi atsirasti cirkuliacijoje ir kartu ne cirkuliacijoje.
Tuo būdu mes gavome dvejopą rezultatą.
Pinigų virtimas kapitalu turi būti atskleistas prekių mainų imanentinių dėsnių pagrindu, t. y. išeities taškas mums turi būti ekvivalentų mainai(37). Mūsų pinigų savininkas, kuris tuo tarpu tėra kapitalisto lerva, turi pirkti prekes pagal jų vertę, parduoti jas pagal jų vertę ir vis dėlto iš šio proceso galų gale gauti daugiau vertės, negu jis į jį yra įdėjęs. Jo pavirtimas peteliške, tikru kapitalistu, turi vykti cirkuliacijos sferoje ir tuo pačiu metu ne cirkuliacijos sferoje. Tokios yra problemos sąlygos. Hic Rhodus, hic salta! [Čia Rodosas, čia šok!]
(14)«Mainai yra nuostabus santoris, kuriame abu kontrahentai laimi — visuomet (!)» (Destutt de Tracy: «Traité de la Volonté et de ses effets». Paris 1826, 68 psl.) Ta pati knyga vėliau išėjo antrašte «Traité d’Économie Politique».
(15)Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel», «Physiocrates», Daire leid., II d., 544 psl.
(16)«Šiaipjau yra visiškai tas pat, ar viena šių abiejų verčių yra pinigai ar abi yra paprastos prekės» (Mercier de la Rivière, ten pat, 543 psl.).
(17)«Ne kontrahentai nustato vertę; pastaroji yra nustatyta anksčiau, negu jie sudaro santorį» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 906 psl.).
(18)«Dove è egualità, non è lucro» (Galiani: «Della Moneta», Custodi rinkinio IV t.: [«Scrittori Classici Italiani di Economia Politica»], Parte Moderna, 244 psl.).
(19)«Mainai pasidaro nenaudingi vienai iš abiejų pusių, kai kuri nors pašalinė aplinkybė sumažina ar per daug padidina kainą; tuomet lygybė pažeidžiama, bet dėl šios pašalinės priežasties, o ne dėl pačių mainų» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 904 psl.).
(20)«Mainai pačia savo prigimtimi yra lygybės sutartis, kuri sudaroma tarp vienos vertės ir kitos jai lygios vertės. Vadinasi, jie nėra priemonė turtėti, nes čia duodama lygiai tiek, kiek gaunama» (Le Trosne, ten pat, 903 psl.).
(21)Condillac: «Le Commerce et le Gouvernements (1776), Daire et Molinari leid. rinkinyje «Mélanges d’Économie politique», Paris 1847, 267 ir 291 psl.
(22)Todėl Le Tronas visiškai teisingai atsako savo draugui Kondiljakui: «Išsivysčiusioje visuomenėje aplamai nėra jokio pertekliaus» [«De l’intérêt social», 907 psl.]. Tuo pačiu metu jis jį erzina savo pastaba, kad «jei abu besimainantieji gauna vienodą pliusą palyginti su tuo, ką jie atiduoda, tai jie abu gauna lygiai» [ten pat, 904 psl.]. Kaip tik dėl to, kad Kondiljakas dar neturi nė mažiausio supratimo apie mainomosios vertės prigimtį, jis pasirodo esąs tinkamiausias vadovas p. profesoriui Vilhelmui Rošeriui, pastarajam kuriant savo vaikiškas sąvokas. Žr. jo «Die Grundlagen der Nationalökonomie», dritte Auflage, 1858.
(23)S. P. Newman: «Elements of Political Economy». Andover and New York 1835, 175 psl.
(24)«Didėjant nominaliai produkto vertei… pardavėjai nepasidaro turtingesni… nes lygiai tiek, kiek jie laimi kaip pardavėjai, jie netenka kaip pirkėjai» («The Essential Principles of the Wealth of Nations etc.». London 1797, 66 psl.).
(25)«Jei pardavėjai būtų priversti parduoti už 18 livrų tokį produktų kiekį, kurio vertė iš tikrųjų yra 24 livrai, tai, kai tik jie panaudotų gautuosius pinigus pirkimui, jie savo ruožtu gautų už 18 livrų tai, už ką reikėtų sumokėti 24 livrus» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid, Paris 1846, 897 psl.).
(26)«Joks pardavėjas paprastai negali kelti savo prekių kainos, nebūdamas priverstas atitinkamai mokėti brangiau už kitų pardavėjų prekes; dėl tos pačios priežasties joks vartotojas paprastai negali mokėti pigiau už visa, ką jis perka, nebūdamas priverstas atitinkamai mažinti kainą tų prekių, kurias jis parduoda» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel», «Physiocrates», Daire leid., II d., 555 psl.).
(27)R. Torrens: «An Essay on the Production of Wealth». London 1821, 349 psl.
(28)«Mintis, kad pelną sumoka vartotojai, be abejonės, yra visiškai absurdiška. Kas yra tie vartotojai?» (G. Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth». Edinburgh 1836, 183 psl.).
(29)«Jei kas nors stokoja paklausos, ar p. Maltus jam patars duoti pinigų kitam asmeniui, kad tas pastarasis pirktų iš jo prekes?» — klausia pasipiktinęs rikardininkas Maltų, kuris, kaip ir jo mokinys kunigas Čalmersas, aukština ekonominę grynų pirkėjų, arba vartotojų, klasės reikšmę. Žr. «An Inquiry into those Principles respecting the Nature of Demand and the Necessity of Consumption, lately advocated by Mr. Malthus etc.». London 1821, 55 psl.
(30)Destiut-de-Trasi, nepaisant to, o, gal būt, kaip tik dėl to, kad jis yra Membre de l’Institut [instituto narys], laikėsi priešingos pažiūros. Pramonės kapitalistai, sako jis, gauna pelną dėka to, kad «jie visas prekes parduoda brangiau, negu kainavo jų pagaminimas. Tad kam jie parduoda jas? Pirmiausia, vienas kitam» («Traité de la Volonté et de ses effets». Paris 1826, 239 psl.).
(31)«Dviejų lygių verčių mainai nedidina ir nemažina bendros visuomenėje esančių verčių masės. Nelygių verčių mainai… taip pat nė kiek nekeičia visuomeninių… verčių sumos, nors jie prideda vieno turtui tai, ką paima iš kito turto» (J. B. Say: «Traité de l’Économie Politique». Paris 1817, II t., 443, 444 psl.). Sėjus beveik pažodžiui ima šį teiginį iš fiziokratų ir, žinoma, nė kiek nesirūpina iš jo išplaukiančiomis išvadomis. Kaip plačiai jis savo paties «vertei» padidinti išnaudojo jo laikais beveik visiškai užmirštus fiziokratų veikalus, aiškėja iš šio pavyzdžio. «Garsusis» monsieur Sėjaus teiginys: «Produktai perkami tik produktais» (ten pat, II t., 441 psl.), fiziokrato originale skamba: «Produktai apmokami tik produktais». (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 899 psl.).
(32)«Mainai aplamai neprideda produktams jokios vertės» (F. Wayland: «The Elements of Political Economy». Boston 1843, 169 psl.).
(33)«Jei viešpatautų nekintami ekvivalentai, prekyba būtų negalima» (G. Opdyke: «A Treatise on Political Economy». New York 1851, 66—69 psl.). «Skirtumo tarp realiosios vertės ir mainomosios vertės pagrindą sudaro faktas — būtent tas, kad daikto vertė skiriasi nuo vadinamojo ekvivalento, kuris prekyboje už jį yra duodamas, t. y. kad tas ekvivalentas nėra ekvivalentas» (F. Engels: «Umrisse zu einer Kritik der Nationalökonomie», leid. «Deutsch-Französische Jahrbücher». Paris 1844, 95, 96 psl.). [Ф. Энгельс: «Оречки критики политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, II t., 1931, 302 psl.]
(34)Benjamin Franklin, Works, II t., Sparks leid., «Positions to be examined concerning National Wealth», 376 psl.
(35)Aristoteles: «De Republica», I kn., 10 sk. [17 psl.]. [Plg. «Политика Аристотеля». I kn., 28 psl., 23 §. Žebeliovo vertimas, S. Peterburgas, 1911.]
(36)«Įprastinėmis rinkos sąlygomis pelnas nėra mainų sukuriamas. Jei jis neegzistuotų anksčiau, jis negalėtų egzistuoti ir po šio santorio» (Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth». Edinburgh 1836, 184 psl.).
(37)Po viso to, kas aukščiau išdėstyta, skaitytojas, žinoma, supranta, kad tai tereiškia viena: kapitalo susidarymas turi būti galimas ir tuo atveju, kai prekių kainos yra lygios jų vertėms. Jis negali būti išaiškintas pasiremiant prekių kainų nukrypimais nuo prekių verčių. Jei kainos iš tikrųjų nukrypsta nuo verčių, tai būtina iš pradžių suvesti jas į pastarąsias, t. y. palikti šią aplinkybę nuošalyje kaip visiškai atsitiktinę, kad galėtume gauti kapitalo susidarymo prekių mainų pagrindu reiškinį grynu pavidalu ir kad jį tiriant ši šalutinė aplinkybė, užtemdanti tikrąją proceso eigą, negalėtų mūsų suklaidinti. Beje, yra žinoma, kad toks suvedimas anaiptol nėra vien tik mokslinė procedūra. Nuolatiniai rinkos kainų svyravimai, jų kilimas ir kritimas, kompensuojasi, vienas kitą panaikina ir patys savaime yra suvedami į vidutinę kainą kaip į vidinę savo normą. Ši pastaroji yra kelrodinė žvaigždė, pvz., pirkliui arba pramonininkui kiekviename darbe, kuris numatytas ilgesniam laikui. Vadinasi, jis žino, kad, nagrinėjant ilgesnį laikotarpį kaip visumą, prekės iš tikrųjų parduodamos ne žemesnėmis ir ne aukštesnėmis, o kaip tik vidutinėmis jų kainomis. Jei nesuinteresuotas mąstymas aplamai jam rūpėtų, jis kapitalo susidarymo problemą turėtų šitaip iškelti: kaip gali atsirasti kapitalas, kai kainos yra reguliuojamos vidutinės kainos, t. y. galų gale prekės vertės? Aš sakau «galų gale», nes vidutinės kainos tiesiog nesutampa su prekių vertės dydžiais, kaip manė A. Smitas, Rikardo ir t. t.