Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Pinigų, turinčių pavirsti kapitalu, vertės pasikeitimas negali įvykti pačiuose piniguose. Kaip pirkimo priemonė ir mokėjimo priemonė, jie tik realizuoja už juos perkamų arba jais apmokamų prekių kainą; kai tuo tarpu, sustingdami savo pačių forma, jie pavirsta nekintamų vertės dydžių suakmenėjimais(38). Šis pakitimas taip pat negali atsirasti iš antrojo cirkuliacijos akto, iš prekės perpardavimo, nes šis aktas tik paverčia prekę iš natūralinės jos formos vėl pinigine forma. Vadinasi, pakitimas turi įvykti pačioje prekėje, kuri perkama pirmajame akte P — Pr, o ne jos vertėje, nes mainomi ekvivalentai ir už prekę mokama pagal jos vertę. Tuo būdu pakitimas gali atsirasti tiktai iš jos vartojamosios vertės kaip tokios, t. y. tiktai iš jos vartojimo. Bet išgauti vertę iš prekės vartojimo mūsų pinigų savininkui pavyks tik tuo atveju, jeigu jam pasiseks cirkuliacijos sferos ribose, t. y. rinkoje, rasti tokią prekę, kurios pati vartojamoji vertė turėtų originalią savybę būti vertės šaltiniu,— tokią prekę, kurios faktinis vartojimas būtų darbo sudaiktinimo procesas, vadinasi, vertės kūrimo procesas. Ir pinigų savininkas randa rinkoje tokią specifinę prekę: tai — sugebėjimas dirbti, arba darbo jėga.
Darbo jėga arba sugebėjimu dirbti mes suprantame visumą fizinių ir dvasinių sugebėjimų, kuriuos turi organizmas, gyvas žmogaus asmuo, ir kuriuos jis paleidžia veikti kiekvieną kartą, kai gamina kurias nors vartojamąsias vertes.
Bet tam, kad pinigų savininkas galėtų rasti rinkoje darbo jėgą kaip prekę, turi būti įvykdytos įvairios sąlygos. Prekių mainai patys savaime neturi jokių kitų priklausomumo santykių, išskyrus tuos, kurie išplaukia iš jų pačių prigimties. O kadangi taip yra, tai darbo jėga gali pasirodyti rinkoje kaip prekė tik tuomet ir tik tiek, kuomet ir kiek ją pateikia rinkai arba parduoda kaip prekę jos pačios savininkas, t. y. tas asmuo, kurio darbo jėga ji yra. Kad jos savininkas galėtų parduoti ją kaip prekę, jis turi turėti galimybę ja disponuoti, vadinasi, turi būti laisvas savo sugebėjimo dirbti savininkas, turi būti laisvas asmuo(39). Darbo jėgos savininkas ir pinigų savininkas susitinka rinkoje ir užmezga tarp savęs santykius kaip lygiateisiai prekių savininkai, kurie skiriasi tik tuo, kad vienas yra pirkėjas, o kitas — pardavėjas, vadinasi, abu yra juridiškai lygūs asmenys. Norint, kad šis santykis nuolat egzistuotų, reikia, kad darbo jėgos savininkas visuomet ją pardavinėtų tik tam tiktam laikui, nes, jeigu jis parduotų ją visą ir iš karto visam laikui, jis kartu parduotų patį save, pavirstų iš laisvo žmogaus vergu, iš prekių savininko — preke. Kaip asmuo, jis nuolat turi santykiauti su savo darbo jėga kaip su savo nuosavybe, vadinasi, kaip su savo paties preke, o tai tegalima tik tuo atveju, jeigu jis visuomet tik laikinai, tik tam tikram laikui, leidžia pirkėjui disponuoti savo darbo jėga, naudoti ją, vadinasi, jeigu jis, perleisdamas darbo jėgą, neatsisako nuo nuosavybės teisės į ją(40).
Antroji esminė sąlyga, būtina tam, kad pinigų savininkas galėtų rinkoje rasti darbo jėgą kaip prekę, yra ta, kad darbo jėgos savininkas neturi turėti galimybės parduoti prekes, kuriose sudaiktintas jo darbas, ir, atvirkščiai, turi būti priverstas pardavinėti kaip prekę pačią savo darbo jėgą, kuri egzistuoja tik gyvame jo organizme.
Norint turėti galimybę pardavinėti kurias nors nuo savo darbo jėgos skirtingas prekes, reikia, žinoma, turėti gamybos priemones, pvz., žaliavas, darbo įrankius ir t. t. Batų negalima padaryti, neturint odos. Be to, dar reikalingi pragyvenimo reikmenys. Niekas, net «ateities muziką» kuriantis svajotojas, negali gyventi ateities produktais, vadinasi, negali gyventi sąskaita vartojamųjų verčių, kurių gamyba dar nebaigta: nuo pirmos savo pasirodymo žemėje dienos žmogus turi vartoti kasdien, vartoti pirma, negu jis pradeda gaminti, ir tuo metu, kai jis gamina. Jei produktai gaminami kaip prekės, tai, baigus jų gamybą, jie turi būti parduoti ir, tik juos pardavus, jie gali tenkinti gamintojo poreikius. Prie gamybai būtino laiko prisideda pardavimui būtinas laikas.
Taigi, pinigų savininkas gali savo pinigus paversti kapitalu tik tuo atveju, jeigu jis prekių rinkoje ras laisvą darbininką, laisvą dvejopa prasme: ta prasme, kad darbininkas yra laisvas žmogus ir disponuoja savo darbo jėga kaip savo preke ir kad, antra vertus, jis pardavimui neturi jokių kitų prekių, yra plikas kaip tilvikas, laisvas nuo visų daiktų, kurie yra būtini jo darbo jėgai praktiškai pritaikyti.
Klausimas, kodėl šis laisvas darbininkas stovi cirkuliacijos sferoje priešais pinigų savininką, nedomina pinigų savininko, kuris darbo rinką randa gatavu pavidalu kaip atskirą prekių rinkos skyrių. Ir mus jis tuo tarpu lygiai taip pat mažai tedomina. Mes teoriškai remiamės faktine padėtimi, taip pat kaip pinigų savininkas ja remiasi praktiškai. Šiaip ar taip, viena yra aišku. Gamta negamina vienoje pusėje pinigų arba prekių savininkų, o antroje pusėje tik savo pačių darbo jėgos savininkų. Šis santykis nėra nei pačios gamtos sukurtas, nei toks visuomeninis santykis, kuris būtų savybingas visiems istorijos laikotarpiams. Jis pats, matyti, yra pirmesnio istorinio vystymosi rezultatas, daugelio ekonominių perversmų produktas, ištisos eilės senesnių visuomeninės gamybos formacijų žlugimo produktas.
Ir tos ekonominės kategorijos, kurias mes anksčiau nagrinėjome, taip pat turi savo istorijos pėdsakų. Produkto kaip prekės egzistavime slypi tam tikros istorinės prielaidos. Kad pasidarytų preke, produktas neturi būti gaminamas betarpiškai kaip pragyvenimo reikmuo pačiam gamintojui. Jei mes toliau ištirtume: kuriomis sąlygomis visi ar bent dauguma produktų įgauna prekės formą, tai mes atrastume, kad tai įvyksta tik visiškai specifinio, būtent kapitalistinio gamybos būdo pagrindu. Bet toks tyrinėjimas buvo visiškai nereikalingas analizuojant prekę. Prekinė gamyba ir prekinė cirkuliacija gali egzistuoti, nepaisant to, kad didžiulė produktų masė, betarpiškai skiriama savam vartojimui, nepavirsta prekėmis, ir, vadinasi, nepaisant to, kad visuomeninis gamybos procesas toli gražu dar ne visapusiškai yra pajungtas mainomosios vertės viešpatavimui. Kad produktas galėtų pavirsti preke, darbo pasidalijimas visuomenės viduje turi išsivystyti iki tokio laipsnio, kad vartojamosios vertės ir mainomosios vertės atsiribojimas, vos beprasidedantis esant betarpiškai mainų prekybai, būtų visiškai užsibaigęs. Bet ši išsivystymo pakopa istoriškai yra bendra įvairiausioms visuomeninėms-ekonominėms formacijoms.
Jei mes sustosime ties pinigais, tai pamatysime, kad pinigams atsirasti turi būti tam tikras prekių mainų išsivystymo lygis. Įvairios pinigų formos — paprastasis prekinis ekvivalentas, arba cirkuliacijos priemonė, arba mokėjimo priemonė, lobis ir pasauliniai pinigai — rodo, žiūrint skirtingo vienos ar kitos funkcijos taikymo masto, palyginamojo vienos iš jų vyravimo, labai skirtingas visuomeninio gamybos proceso pakopas. Vis dėlto, kaip rodo patyrimas, pakanka palyginti menkai išsivysčiusios prekinės cirkuliacijos, kad galėtų susidaryti visos šios formos. Kitaip yra su kapitalu. Istorinių jo egzistavimo sąlygų anaiptol nesukuria vien tik prekinė ir piniginė cirkuliacija. Kapitalas atsiranda tik ten, kur gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų savininkas randa rinkoje laisvą darbininką kaip savo darbo jėgos pardavėją, ir jau vien tik ši istorinė sąlyga apima ištisą istorijos laikotarpį. Todėl kapitalas nuo pat savo atsiradimo skelbia ateinant visuomeninio-gamybinio proceso epochą(41).
Šią savotišką prekę, darbo jėgą, mes turime dabar smulkiau išnagrinėti. Kaip ir visos kitos prekės, ji turi vertę(42). Kas pastarąją apsprendžia?
Darbo jėgos, kaip ir kiekvienos kitos prekės, vertę apsprendžia darbo laikas, būtinas šiam specifiniam prekybos objektui pagaminti, vadinasi, ir jam atgaminti. Kadangi darbo jėga yra vertė, ji pati atstovauja tik tam tikram joje sudaiktinto visuomeninio vidutinio darbo kiekiui. Darbo jėga egzistuoja tik kaip gyvo individo sugebėjimas. Todėl gyvo individo egzistavimas yra jos gaminimo prielaida. Jei individas egzistuoja, darbo jėgos gaminimą sudaro paties individo atgaminimas, jo gyvenimo palaikymas. Savo gyvenimui palaikyti gyvam individui reikia tam tikros pragyvenimo reikmenų sumos. Tuo būdu darbo jėgos gaminimui būtinas darbo laikas yra darbo laikas, būtinas tiems pragyvenimo reikmenims gaminti, arba darbo jėgos vertė yra vertė pragyvenimo reikmenų, būtinų jos savininko gyvenimui palaikyti. Bet darbo jėga realizuojasi tik išoriškai pasireikšdama, jos veikimas pasirodo tik darbe. Jos veikimo procese, darbe, sunaudojamas tam tikras žmogaus raumenų, nervų, smegenų ir t. t. kiekis, kuris vėl turi būti kompensuotas. Tas didesnis sunaudojimas reikalingas didesnio kompensavimo(43). Darbo jėgos savininkas, dirbęs šiandien, turi turėti galimybę rytoj pakartoti tą patį procesą tomis pačiomis jėgos ir sveikatos sąlygomis. Vadinasi, pragyvenimo reikmenų suma turi būti pakankama tam, kad dirbantį individą kaip tokį būtų galima palaikyti normalaus gyvenimo būklėje. Patys tie natūraliniai poreikiai, kaip kad: maistas, drabužiai, kuras, butas ir t. t., yra skirtingi priklausomai nuo vienos arba kitos šalies klimatinių bei kitų gamtos ypatybių. Iš antros pusės, vadinamųjų būtinų poreikių dydis, lygiai kaip ir jų patenkinimo būdai, patys yra istorinis produktas ir daugiausia priklauso nuo kultūrinio šalies lygio, tarp kita ko žymiu laipsniu ir nuo to, kokiomis sąlygomis, vadinasi, su kokiais įpročiais ir gyvenimo pretenzijomis susiformavo laisvų darbininkų klasė(44). Taigi, priešingai kitoms prekėms, darbo jėgos vertės apibrėžimas apima istorinį ir moralinį elementą. Tačiau atskiroje šalyje ir atskiru laikotarpiu darbininkui būtinų pragyvenimo reikmenų vidutinė apimtis ir sudėtis yra pastovi.
Darbo jėgos savininkas yra mirtingas. Vadinasi, kad jis nuolat pasirodytų rinkoje, kaip to reikalauja nuolatinis pinigų virtimas kapitalu, darbo jėgos pardavėjas turi įamžinti save, «kaip įamžina save kiekvienas gyvas individas, t. y. daugindamasis»(45). Darbo jėgos, kurios išnyksta iš rinkos dėl nusidėvėjimo ir mirties, turi būti nuolat pavaduojamos bent tokiu pat naujų darbo jėgų kiekiu. Todėl suma pragyvenimo reikmenų, būtinų darbo jėgai gaminti, apima pragyvenimo reikmenis tokių pavaduotojų, t. y. darbininkų vaikų, ir tuo būdu prekių rinkoje įamžinama šių savotiškų prekių savininkų rasė(46).
Norint bendrąją žmogaus prigimtį taip pertvarkyti, kad ji gautų pasiruošimą ir įgūdžių tam tikroje darbo šakoje, kad pasidarytų išsivysčiusia ir specifine darbo jėga, reikalingas tam tikras išmokslinimas arba ugdymas, kuris savo ruožtu kainuoja didesnę ar mažesnę prekinių ekvivalentų sumą. Darbo jėgos išmokslinimo kaštai yra įvairūs priklausomai nuo darbo jėgos kvalifikacijos. Vadinasi, šie apmokymo kaštai, visiškai nedideli paprastai darbo jėgai, įeina į sumą verčių, sunaudojamų jai pagaminti.
Taigi, darbo jėgos vertę sudaro tam tikros pragyvenimo reikmenų sumos vertė. Todėl ji kinta, šių pragyvenimo reikmenų vertei kintant, t. y. kintant darbo laiko dydžiui, reikalingam jiems pagaminti.
Dalis pragyvenimo reikmenų, pvz., maisto produktai, kuras ir t, t., suvartojama kasdien ir todėl taip pat kasdien turi būti atnaujinama. Kiti pragyvenimo reikmenys, kaip drabužiai, baldai ir t. t., suvartojami per ilgesnius laiko tarpus, todėl ir per ilgesnius laiko tarpus turi būti atnaujinami. Vienos prekės perkamos arba apmokamos kasdien, kitos kas savaitė, kartą per ketvirtį metų ir t. t. Bet kad ir kaip pasiskirstytų šių išlaidų suma, pvz., per metus, ji turi būti padengta iš įprastinių, diena iš dienos gaunamų vidutinių pajamų. Jei prekių masė, kasdien reikalinga darbo jėgai gaminti,, masė prekių, reikalingų kas savaitė,, reikalingų kas ketvirtis metų, ir t. t., tai kasdieninis tų prekių vidurkis . Tarkime, kad šioje vidutiniškai kiekvieną dieną būtinų prekių masėje yra 6 valandos visuomeninio darbo; tuomet darbo jėgoje kasdien yra sudaiktinama pusė visuomeninio vidutinio darbo dienos, t. y. reikalinga pusė darbo dienos darbo jėgai kasdien gaminti. Šis darbo kiekis, reikalingas darbo jėgai kasdien gaminti, sudaro dieninę darbo jėgos vertę, arba kasdien atgaminamos darbo jėgos vertę. Jei pusė vidutinio visuomeninio darbo dienos reiškiasi 3 šilingų arba vieno talerio aukso mase, tai taleris yra kaina, atitinkanti dieninę darbo jėgos vertę. Jei darbo jėgos savininkas kasdien ją parduoda už vieną talerį, tai jos pardavimo kaina yra lygi jos vertei, ir mūsų spėjimu pinigų savininkas, kankinamas troškimo paversti savo talerį kapitalu, iš tikrųjų sumoka šią vertę.
Žemiausią, arba minimalią, darbo jėgos vertės ribą sudaro vertė tos prekių masės, be kurios kasdieninio įplaukimo darbo jėgos turėtojas, žmogus, negali atnaujinti savo gyvenimo proceso, t. y.— fiziškai būtinų pragyvenimo reikmenų vertė. Jei darbo jėgos kaina krinta iki to minimumo, tai ji krinta žemiau savo vertės, nes tokiomis sąlygomis darbo jėga gali išsilaikyti ir vystytis tik skurdžiu pavidalu. Bet kiekvienos prekės vertę apsprendžia tas darbo laikas, kuris yra reikalingas normalios kokybės prekei pagaminti.
Būtų nepaprastai pigus sentimentalumas laikyti grubiu šį darbo jėgos vertės apibrėžimą, išplaukiantį iš pačios reikalo esmės, ir skųstis kaip kad Rosis: «Nagrinėti sugebėjimą dirbti (puissance de travail), abstrahuojantis nuo pragyvenimo reikmenų, palaikančių darbininkus gamybos proceso metu, reiškia nagrinėti savo prasimanymą (être de raison). Kas sako darbas, kas sako sugebėjimas dirbti, tuo pačiu metu sako darbininkas ir jo pragyvenimo reikmenys, darbininkas ir darbo užmokestis»(47). Kas sako — sugebėjimas dirbti, nesako — darbas, sakant — sugebėjimas virškinti maistą, nepasakoma — maisto virškinimas. Tam, kad šis pastarasis procesas galėtų įvykti, nepakanka, kaip žinoma, turėti gerą skrandį. Kas kalba apie sugebėjimą dirbti, tas nesiabstrahuoja nuo tam sugebėjimui palaikyti būtinų pragyvenimo reikmenų, nes to sugebėjimo vertę kaip tik ir išreiškia šių pragyvenimo reikmenų vertė. Bet jei darbininko sugebėjimas dirbti nesuranda sau pirkėjo, jis jam neduoda jokios naudos. Maža to, tokiu atveju jis laiko žiauriu prigimtiniu būtinumu tą faktą, kad jo sugebėjimas dirbti pareikalavo tam tikro pragyvenimo reikmenų kiekio jam pagaminti ir vėl iš naujo jų reikalauja jam atgaminti. Tada jis kartu su Sismondžiu daro šį atradimą: «Sugebėjimas dirbti… yra niekas, jeigu jis neparduotas»(48).
Savotiška šios specifinės prekės, darbo jėgos, prigimtis tarp kita ko pasireiškia tuo, kad, sudarius sutartį tarp pirkėjo ir pardavėjo, jos vartojamoji vertė faktiškai dar nepereina į pirkėjo rankas. Jos vertė, panašiai kaip bet kurios kitos prekės vertė, buvo nustatyta anksčiau, negu ji stojo į cirkuliaciją, nes tam tikras visuomeninio darbo kiekis jau buvo sunaudotas darbo jėgai gaminti, o jos vartojamąją vertę sudaro tik vėlesnis jėgos pasireiškimas. Tuo būdu jėgos perleidimas ir tikrasis jos pasireiškimas, t. y. jos, kaip vartojamosios vertės, buvimas atsiskiria vienas nuo kito laiko atžvilgiu. Bet parduodant tokias prekes, kurių vartojamosios vertės formalus perleidimas laiko atžvilgiu atsiskiria nuo jos pardavimo ir faktinio perdavimo pirkėjui, pirkėjo pinigai paprastai funkcionuoja kaip mokėjimo priemonė(49). Visose šalyse, kuriose viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas, darbo jėga apmokama tik po to, kai ji jau funkcionavo per jos pirkimo sutarties nustatytą laiką, pvz., kiekvienos savaitės pabaigoje. Tuo būdu darbininkas visur avansuoja kapitalistui savo darbo jėgos vartojamąją vertę; jis leidžia pirkėjui vartoti savo darbo jėgą dar prieš pastarajam sumokant jos kainą, žodžiu tariant — darbininkas visur kredituoja kapitalistą. Kad šis kreditas nėra tuščias prasimanymas, parodo ne tik tai, jog kapitalisto bankrutavimo atveju kreditorius netenka darbo užmokesčio(50), bet ir visa eilė ilgesnį laiką trunkančių faktų(51). Tačiau pats prekių mainų pobūdis nesikeičia nuo to, ar pinigai funkcionuoja kaip pirkimo priemonė ar kaip mokėjimo priemonė. Darbo jėgos kaina, panašiai kaip nuomos mokestis už naudojimąsi namais, yra nustatyta sudarant sutartį, nors tik vėliau bus realizuota. Darbo jėga jau parduota, nors už ją tik vėliau bus sumokėta. Bet norint ištirti šį santykį grynu jo pavidalu, naudinga laikinai padaryti prielaidą, kad darbo jėgos savininkas kartu su jos pardavimu visuomet gauna ir sutartimi sulygtą kainą.
Mes dabar susipažinome su tuo, kaip nustatoma vertė, kurią pinigų savininkas sumoka šios savotiškos prekės, darbo jėgos, savininkui. Jos vartojamoji vertė, kurią pinigų savininkas savo ruožtu gauna mainų metu, pasirodys tik darbo jėgos tikrojo panaudojimo procese, jos vartojimo procese. Visus šiam procesui būtinus daiktus, kaip žaliavos ir pan., pinigų savininkas perka prekių rinkoje ir sumoka už juos pilną kainą. Darbo jėgos vartojimo procesas tuo pačiu metu yra prekės ir pridedamosios vertės gaminimo procesas. Darbo jėgos, kaip ir bet kurios kitos prekės, vartojimas vyksta už rinkos, arba cirkuliacijos sferos, ribų. Todėl palikime šią triukšmingą, visuomenės paviršiuje esančią, visiems ir kiekvienam atdarą sferą ir kartu su pinigų savininku ir darbo jėgos savininku nusileiskime į slėpiningas gamybos gelmes, prie kurių įėjimo parašyta: No admittance except on business. [Pašaliniams įeiti draudžiama.] Čia mes susipažinsime ne tiktai su tuo, kaip kapitalas gamina, bet ir su tuo, kaip jis pats yra gaminamas. Pelno gavimo paslaptis turi pagaliau atsiskleisti
Cirkuliacijos, arba prekių mainų, sfera, kurios rėmuose vyksta darbo jėgos pirkimas ir pardavimas, yra tikras prigimtinių žmogaus teisių rojus. Čia viešpatauja tik laisvė, lygybė, nuosavybė ir Bentamas. Laisvė! Nes prekės, pvz., darbo jėgos, pirkėjas ir pardavėjas klauso tik savo laisvosios valios paliepimų. Jie sudaro sutartį kaip laisvi, lygiateisiai asmenys. Sutartis yra tas galutinis rezultatas, kuriame jų valios įgauna savo bendrą juridinę išraišką. Lygybė! Nes jie tarpusavyje santykiauja tik kaip prekių savininkai ir maino ekvivalentą į ekvivalentą. Nuosavybė! Nes kiekvienas disponuoja tik tuo, kas jam priklauso. Bentamas! Nes kiekvienas iš jų rūpinasi tik savimi. Vienintelė jėga, kuri juos sujungia draugėn ir susieja santykiu, tai — kiekvieno siekimas savo naudos, savanaudiškumas, privatinis interesas. Bet kaip tik dėl to, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi ir niekas nesirūpina kitu, visi jie dėl iš anksto nustatytosios daiktų harmonijos arba visų gudriausiai apvaizdai vadovaujant realizuoja tik savo tarpusavio naudą, savo bendrą gerovę, savo bendrą interesą.
Atsisveikindami su šia paprastosios cirkuliacijos, arba prekių mainų, sfera, iš kurios fritrederis vulgaris semiasi visas savo pažiūras, sąvokas, visus savo kriterijus, spręsdamas apie kapitalo ir samdomojo darbo visuomenę,— atsisveikindami su šia sfera, mes pastebime, kad pradeda kiek keistis mūsų dramatis personae [veikiančiųjų asmenų] fizionomijos. Buvęs pinigų savininkas žengia priešakyje kaip kapitalistas, darbo jėgos savininkas eina paskui jį kaip jo darbininkas; vienas reikšmingai šypsosi ir yra kupinas noro imtis reikalo; kitas velkasi paniuręs, spirdamasis kaip žmogus, kuris rinkoje pardavė savąjį kailį ir dėl to ateityje nemato jokios perspektyvos, išskyrus vieną: kad tas kailis bus išdirbamas.
(38)«Pinigų forma… kapitalas negamina pelno (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 267 psl.). [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии и податного обложения». Соцэкгиз, 1935, 142 psl.]
(39)Realinėse klasikinės senovės enciklopedijose galima rasti absurdišką teigimą, jog antikiniame pasaulyje kapitalas buvo pilnutinai išsivystęs,— «trūko tik laisvo darbininko ir kredito sistemos». Ponas Momzenas savo «Romos istorijoje» taip pat patenka į vieną quid pro quo po kito.
(40)Todėl įvairūs įstatymai nustato maksimalų darbo sutarties laiką. Tautose, kuriose darbas yra laisvas, įstatymų kodeksai reguliuoja samdos sutarties nutraukimo sąlygas. Kai kuriose šalyse, ypač Meksikoje (iki Amerikos pilietinio karo taip pat nuo Meksikos atplėštose teritorijose, iš esmės imant, ir Dunojaus provincijose iki Kuzos perversmo), vergovė egzistuoja paslėptine forma, vadinamojo «peonažo» pavidalu. Užtraukus paskolas, kurios turi būti grąžintos atodirbiais ir kurios pereina iš kartos į kartą,— ne tik atskiras darbininkas, bet ir visa jo šeima faktiškai tampa kito asmens ir jo šeimos nuosavybe. Chuaresas panaikino «peonažą». Vadinamasis imperatorius Maksimilianas vėl įvedė jį dekretu, kuris Vašingtono atstovų rūmuose teisingai buvo pasmerktas kaip dekretas, atkuriąs Meksikoje vergovę. «Ribotam laikui aš galiu perleisti kitam asmeniui naudotis atskirais mano fiziniais ir dvasiniais sugebėjimais, mano įvairiais veikimo sugebėjimais, nes, taip apribojus jų santykis su mano vientisybe ir visuotinybe pasidaro tik išorinis. Bet jei aš perleisčiau visą savo laiką, kuris konkretizuojasi darbo procese, jei aš perleisčiau savo gamybinę veiklą kaip visumą, aš pačią šios veiklos esmę, savo visuotinę veiklą ir tikrovę, savo asmenybę padaryčiau kito nuosavybe» (Hegel: «Philosophie des Rechts». Berlin 1840, 104 psl., 67 §). [Plg. Гегель, «Философия права». Сочинения, VII t., Соцэкгиз, 1934, 91 psl., 67 §.]
(41)Kapitalistinei epochai būdinga tai, kad darbo jėga pačiam darbininkui įgauna jam priklausančios prekės formą, ir todėl jo darbas įgauna samdomojo darbo formą. Iš antros pusės, tik pradedant šiuo momentu, prekinė darbo produktų forma įgauna visuotinį pobūdį.
(42)«Žmogaus, taip pat kaip ir visų kitų daiktų, vertė (value or worth) yra jo kaina, t. y. tokia kaina, kuri mokama už jo jėgos naudojimą» (Th. Hobbes: «Leviathan», «Works», Molesworth leid., London 1839—1844, III t., 76 psl.). [Plg. Т. Гоббс: «Левиафан». S. Peterburgas, 1868, 59 psl.]
(43)Senovės Romos villicus, vadovavęs, kaip ekonomas, vergams, dirbusiems žemės ūkyje, gaudavo mažesnį išlaikymą negu juodadarbiai, «nes jam tekdavo ne toks sunkus darbas» (Th. Mommsen. «Römische Geschichte», 1856, 810 psl.). [Теодор Моммзен: «История Рима». Соцэкгиз, 1936, 787 psl.]
(44)Plg. W. Th. Thornton: «Overpopulation and its Remedy». London 1846.
(45)Petis.
(46)Jo (darbo) natūralinę kainą… sudaro toks būtinų pragyvenimo ir patogumo reikmenų (comforts) kiekis, kuris pagal tos šalies klimato sąlygas ir jos gyvenimo įpročius yra būtinas pačiam darbininkui išlaikyti ir tam, kad jis turėtų galimybę išlaikyti tokią šeimą, kuri sugeba užtikrinti nemažėjančią darbo pasiūlą rinkoje» (R. Torrens: «An Essay on the External Corn Trade». London 1815, 62 psl.). Žodis «darbas» čia neteisingai įdėtas vietoj «darbo jėga».
(47)Rossi: «Cours d’Économie Politique». Bruxelles 1842, 370 psl.
(48)Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», I t., 113 psl. [Plg. Сисмонди: «Новые начала политической экономии», I t., Соцэкгиз, 1936, 197 psl.]
(49)«Kiekvienas darbas apmokamas tik jį baigus» («An Inquiry into those Principles respecting the Nature of Demand etc.», [London 1821], 104 psl.). «Komercinis kreditas turėjo atsirasti tuo momentu, kai darbininkas — pirmasis gamybos kūrėjas — buvo įgalintas savo santaupų dėka laukti užmokesčio už savo darbą iki savaitės, dviejų savaičių, mėnesio, metų ketvirčio ir t. t. pabaigos» (Ch. Ganilh: «Des Systèmes de l’Économie politique», 2-sis leid., Paris 1821, II t., 150 psl.).
(50)«Darbininkas… skolina savo gamybinį pajėgumą (industry)», bet — gudriai priduria Štorchas,— jis «nieku nerizikuoja», išskyrus «savo uždarbio netekimą,.. nes darbininkas į gamybą neįneša nieko materialaus» (Storch: «Cours d’Économie Politique». Petersbourg 1815, II t., 36, 37 psl.). [Plg. Генрих Шторх: «Курс политической экономии или изложение начал, обусловливающих народное благоденствие». V. Vernadskio vertimas. S. Peterburgas, 1881, I t., 3 kn., II sk. 193 psl.]
(51)Štai pavyzdys. Londone yra dviejų rūšių kepyklos: «full priced», parduodančios duoną pagal pilną jos vertę, ir «undersellers», parduodančios ją žemiau vertės. Pastaroji kategorija apima daugiau kaip bendro kepėjų skaičiaus (XXXII psl. vyriausybinio komisaro H. S. Tremenhiro pateiktame «Report» dėl «Grievances complained of by the journeymen bakers etc.». London 1862). Šios undersellers parduoda beveik vien tik duoną, kuri yra falsifikuota alūno, muilo, potašo, kalkių, Derbiširo akmens miltų priemaišomis bei kitais tokiais pat maloniais, maistingais ir sveikais ingredientais. (Žr. aukščiau cituotą Mėlynąją knygą, taip pat ir «Committee of 1855 on the Adulteration of Bread» ataskaitą ir dr. Heselio veikalą «Adulterations Detected», 2-sis leid., London 1861.) Seras Džonas Gordonas savo parodymuose 1855 metų komitetui yra pareiškęs, kad «dėl tokio falsifikavimo varguolis, kurio dienos maistą sudaro 2 svarai duonos, iš tikrųjų dabar negauna nė ketvirtosios dalies šio duonos maistingųjų medžiagų kiekio, jau nekalbant apie jo sveikatai žalingus falsifikavimo padarinius». Į klausimą, kodėl gi «žymi darbininkų klasės dalis», puikiai žinodama apie šį falsifikavimą, vis dėlto perka alūną, akmens miltus ir t. t., Tremenhiras (anot aukščiau minėtos ataskaitos, XLVIII psl.) atsako, kad darbininkai «priversti imti pas savo kepėją arba savo «chandler’s shop» [krautuvėlėje] tokią duoną, kokią teiksis jiems pasiūlyti». Kadangi už darbą mokama tik darbo savaitės pabaigoje, tai ir jie, savo ruožtu, «gali tik savaitės pabaigoje mokėti už duoną, kurią jų šeimos yra suvartojusios per savaitę», ir, priduria Tremenhiras, pasiremdamas liudytojų parodymais, «neabejotinai nustatyta, kad duona su tokiomis priemaišomis specialiai gaminama tokios rūšies klientams» («It is notorious that bread composed of those mixtures, is made expressly for sale in this manner»). «Daugelyje Anglijos (ir ypač — Škotijos) žemės ūkio apygardų darbo užmokestis išmokamas kartą per dvi savaites ir net kartą per mėnesį. Esant tokiems ilgiems išmokėjimo terminams, žemės ūkio darbininkas yra priverstas pirkti prekes kreditan… Jis turi mokėti aukštesnes kainas ir jis faktiškai yra pririštas prie tam tikro krautuvininko, kuris parduoda jam skolon. Antai, Horningsheme Uiltse, kur darbo užmokestis išmokamas kartą per mėnesį, jam atsieina 2 šil. 4 pensai stonas [14 svarų] tokių pat miltų, kuriuos jis kitoje vietoje galėtų pirkti po 1 šil. 10 pensų už stoną» («Sixth Report» on «Public Health» by «The Medical Officer of the Privy Council etc.», 1864, 264 psl.). «Peizlio ir Kilmarnoko (Vakarų Škotija) rankiniai kartūno margintojai 1853 metais per streiką pasiekė, kad išmokėjimo terminas būtų sutrumpintas nuo vieno mėnesio iki 14 dienų» («Reports of the Inspectors of Factories for 31st October 1853», 34 psl.). Tolesniu, labai maloniu darbininko teikiamo kapitalistui kredito išsivystymu galima laikyti metodą daugelio Anglijos anglies kasyklų savininkų, kurie darbininkui moka pasibaigus mėnesiui, o per tą laiką duoda jam avansus, dažnai prekėmis, už kurias darbininkas yra priverstas mokėti aukščiau jų rinkos kainos (Trucksystem). «Anglies pramonininkų (coal masters) tarpe pasidarė įprasta mokėti kartą per mėnesį ir duoti darbininkams avansus kiekvienos savaitės pabaigoje. Avansas duodamas krautuvėje (būtent tommy-shop, t. y. pačiam įmonės savininkui priklausančioje krautuvėje); darbininkai gauna pinigus vienoje jos dalyje ir tuojau pat juos atiduoda kitoje dalyje» («Children’s Employment Commission, 3rd Report». London 1864, 38 psl., Nr. 192).
Trečiasis skyrius. Absoliutinės pridedamosios vertės gaminimas