Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Darbo jėgos naudojimas — tai pats darbas. Darbo jėgos pirkėjas ją panaudoja priversdamas dirbti jos pardavėją. Dėl to pastarasis tampa actu [iš tikrųjų] veikimu pasireiškiančia darbo jėga, darbininku, tuo tarpu kai anksčiau jis tokiu buvo tik potentia [potencijoje]. Kad galėtų savo darbą išreikšti prekėmis, jis turi jį pirmiausia išreikšti vartojamosiomis vertėmis, daiktais, kurie tarnauja vieniems arba kitiems poreikiams patenkinti. Vadinasi, kapitalistas verčia darbininką gaminti kurią nors specialią vartojamąją vertę, kurį nors konkretų daiktą. Ta aplinkybė, kad vartojamosios vertės, arba gėrybės, gaminamos kapitalistui ir jam kontroliuojant, nė kiek nekeičia tos gamybos bendros prigimties. Todėl darbo procesą iš pradžių reikia išnagrinėti nepriklausomai nuo bet kurios konkrečios visuomeninės formos.
Darbas pirmiausia yra procesas, vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, procesas, kuriame žmogus savo paties veikla tarpininkauja medžiagų apykaitai tarp savęs ir gamtos, ją reguliuoja ir kontroliuoja. Gamtos medžiagos atžvilgiu jis pats veikia kaip gamtos jėga. Norėdamas pasisavinti gamtos medžiagą tam tikra forma, tinkama jo paties gyvenimui, jis paleidžia veikti savo kūnui priklausančias prigimtines jėgas: rankas ir kojas, galvą ir pirštus. Šitokiu būdu veikdamas išorinę gamtą ir ją keisdamas, jis tuo pačiu metu keičia ir savąją prigimtį. Jis išvysto pastarojoje slypinčius sugebėjimus ir šių jėgų veikimą pajungia savajai valdžiai. Mes čia nenagrinėsime pirmųjų gyvulinių instinktyvių darbo formų. Palyginti su tokia visuomenės būkle, kai darbininkas stoja prekių rinkoje kaip savos darbo jėgos pardavėjas, ta būklė, kai žmogaus darbas dar nebuvo išsivadavęs iš primityvios, instinktyvios savo formos, priklauso pirmykščiams laikams. Mes turime galvoje darbą tokia forma, kuria jis priklauso vien tik žmogui. Voras atlieka operacijas, primenančias audėjo operacijas, ir bitė savo vaškinių narvelių statyba gali sugėdinti kai kuriuos žmones architektus. Bet ir blogiausias architektas iš pat pradžių skiriasi nuo geriausios bitės tuo, kad, prieš statydamas narvelį iš vaško, jis jau yra pastatęs jį savo galvoje. Darbo proceso pabaigoje gaunamas rezultatas, kuris jo pradžioje jau buvo darbininko vaizduotėje, t. y. jau egzistavo kaip idėja. Darbininkas skiriasi nuo bitės ne tiktai tuo, kad keičia gamtos daiktų formą: veikdamas gamtos daiktus, jis tuo pačiu metu įvykdo savo sąmoningą tikslą, kuris kaip dėsnis apsprendžia jo veiksmų būdą ir kuriam jis turi pajungti savo valią. Ir tas pajungimas nėra atskiras aktas. Neskaitant įtempimo tų organų, kuriais atliekamas darbas, per visą darbo laiką yra būtina tikslinga, atidumu pasireiškianti valia, ir, be to, būtina tuo labiau, kuo mažiau darbas savo turiniu ir atlikimo būdu yra darbininkui patrauklus, vadinasi, kuo mažiau jis patenkina darbininką kaip jo fizinių ir intelektualinių jėgų pasireiškimas.
Paprastieji darbo proceso momentai yra šie: tikslinga veikla, arba pats darbas, darbo objektas ir darbo priemonės.
Žemė (ekonominiu požiūriu prie jos priklauso ir vanduo), pirmykštėje būklėje aprūpinanti žmogų maistu, gatavais pragyvenimo reikmenimis(1), egzistuoja kaip visuotinis žmogaus darbo objektas, žmogui nė kiek neprisidedant. Visi daiktai, kuriuos darbas išplėšia iš betarpiško jų ryšio su žeme, yra gamtos duoti darbo objektai. Pavyzdžiui, žuvis, kuri žvejojant atskiriama nuo savo gyvenimo stichijos — vandens,— medis, kuris kertamas pirmykščiame miške, rūda, kuri kasama iš žemės gelmių. Priešingai, jei pats darbo objektas jau buvo, taip sakant, pirmesnio darbo perfiltruotas, tai mes jį vadiname žaliava, pvz., jau iškasta rūda, kuri dabar plaunama. Kiekviena žaliava yra darbo objektas, bet ne kiekvienas darbo objektas yra žaliava. Darbo objektas yra žaliava tik ta sąlyga, jei darbas jį tam tikru būdu jau yra pakeitęs.
Darbo priemonė yra daiktas arba kompleksas daiktų, kuriuos darbininkas deda tarp savęs ir darbo objekto ir kuriais jis nukreipia savo veikimą į tą objektą. Jis naudojasi mechaninėmis, fizinėmis, cheminėmis daiktų savybėmis tam, kad sutinkamai su savo tikslu priverstų jas kaip savo valdžios įrankius veikti kitus daiktus(2). Objektas, kurį darbininkas betarpiškai įvaldo,— mes paliekame nuošalyje gatavų pragyvenimo reikmenų, pvz., vaisių, pasiėmimą, nes čia tiktai darbininko kūno organai ir yra darbo priemonės,— yra ne darbo objektas, bet darbo priemonė. Taigi, pačios gamtos duotas objektas pasidaro jo veikimo organu, kurį jis prijungia prie savo kūno organų, tuo būdu padidindamas, priešingai biblijai, prigimtinį jo ilgį. Būdama pirminiu jo maisto sandėliu, žemė taip pat yra ir pirminis jo darbo priemonių arsenalas. Ji teikia jam, pvz., akmenis, kuriais jis naudojasi mėtymui, trynimui, spaudimui, piovimui ir t. t. Pati žemė yra darbo priemonė, bet jos kaip darbo priemonės funkcionavimas žemdirbystėje savo ruožtu reikalauja kaip prielaidos visos eilės kitų darbo priemonių ir palyginti aukšto darbo jėgos išsivystymo(3). Aplamai imant, kai darbo procesas yra bent kiek išsivystęs, jis reikalauja jau apdirbtų darbo priemonių. Seniausiuose žmogaus urvuose mes aptinkame akmeninių įrankių ir akmeninių ginklų. Greta apdirbto akmens, medžio, kaulų ir kriauklių svarbiausią vaidmenį, kaip darbo priemonė, pirmosiose žmonijos istorijos pakopose vaidina prijaukinti, vadinasi, darbu jau pakeisti, žmogaus išauginti gyvuliai(4). Darbo priemonių vartojimas ir sukūrimas, nors tai užuomazgine forma ir yra savybinga kai kurioms gyvulių rūšims, yra būdingi specifiškai žmogaus darbo procesui, ir todėl Franklinas apibūdina žmogų kaip «a toolmaking animal», kaip gyvulį, gaminantį įrankius. Tokią pat svarbą, kokią kaulų liekanų sandara turi išnykusių gyvulių rūšių organizacijai tirti, darbo priemonių liekanos turi išnykusioms visuomeninėms-ekonominėms formacijoms tirti. Ekonominės epochos skiriasi ne tuo, kas gaminama, bet tuo, kaip gaminama, kokiomis darbo priemonėmis(5). Darbo priemonės yra ne tiktai žmogaus darbo jėgos išsivystymo matas, bet ir rodiklis tų visuomeninių santykių, kuriems esant vyksta darbas. Pačių darbo priemonių tarpe mechaninės darbo priemonės, kurių visumą galima pavadinti gamybos kaulų ir raumenų sistema, sudaro žymiai būdingesnius skiriamuosius tam tikros visuomeninės gamybos epochos požymius, negu tokios darbo priemonės, kurios tetarnauja tik darbo objektams išlaikyti ir kurių visumą, aplamai imant, galima pavadinti gamybos indų sistema, kaip, pvz., vamzdžiai, statinės, pintinės, ąsočiai ir t. t. Tik cheminėje gamyboje jie vaidina svarbų vaidmenį(5a).
Be tų daiktų, su kurių pagalba darbas veikia darbo objektą ir kurie dėl to vienu ar kitu būdu tarnauja kaip veikimo laidininkai, prie darbo proceso priemonių platesne prasme priklauso visos materialinės sąlygos, kurios yra būtinos tam, kad procesas aplamai galėtų vykti. Tiesiog tos sąlygos neįeina į jį, bet be jų jis yra arba visiškai negalimas, arba jis gali tik netobulai vykti. Tokios rūšies visuotinė darbo priemonė ir vėl yra pati žemė, nes ji duoda darbininkui locus standi [vietą, kurioje jis stovi], o jo procesui — veikimo sritį (field of employment). Tokios rūšies darbo priemonės, bet jau prieš tai darbo proceso paveiktos, yra, pavyzdžiui, darbo pastatai, kanalai, keliai ir t. t.
Taigi, darbo procese žmogaus veikla su darbo priemonės pagalba atlieka iš anksto nubrėžtą darbo objekto pakeitimą. Procesas užgęsta produkte. Darbo proceso produktas yra vartojamoji vertė, gamtos medžiaga, kuri formos pakeitimu yra pritaikyta žmogaus poreikiams. Darbas susijungė su darbo objektu. Darbas sudaiktintas, o objektas perdirbtas. Tai, kas darbininkui reiškėsi kaip judėjimas [Unruhe], dabar produkte pasirodo kaip nejudanti savybė [ruhende Eigenschaft], būties forma. Darbininkas verpė, ir produktas yra verpalai.
Jei žiūrėsime į visą procesą jo rezultato — produkto — požiūriu, tai ir darbo priemonė ir darbo objektas abu pasirodo kaip gamybos priemonės(6), o pats darbas — kaip gamybinis darbas(7).
Kai viena vartojamoji vertė produkto pavidalu išeina iš darbo proceso, į pastarąjį kaip gamybos priemonės įeina kitos vartojamosios vertės, pirmesnių darbo procesų produktai. Ta pati vartojamoji vertė, būdama vieno darbo proceso produktas, yra gamybos priemonė kitam darbo procesui. Todėl produktai yra ne tiktai darbo proceso rezultatas, bet tuo pačiu metu ir jo sąlyga.
Išskyrus gavybinę pramonę, kuri savo darbo objektą randa gamtoje,— kaip kalnakasyba, medžioklė, žvejyba ir t. t. (žemdirbystė tik tiek, kiek čia pirmą kartą įdirbami plėšiniai),— visos pramonės šakos turi reikalą su tokiu objektu, kuris yra žaliava, t. y. darbo objektas, darbo proceso jau perfiltruotas, ir kuris pats jau yra darbo produktas. Pavyzdžiui, sėkla žemdirbystėje. Gyvūnai ir augalai, kurie paprastai laikomi gamtos produktais, yra, gal būt, ne tiktai pereitų metų darbo produktai, bet šiuolaikinėmis savo formomis jie yra ir produktai pakitimų, vykusių per daugelį kartų žmogui kontroliuojant, jam panaudojant savo darbą. O ypač jeigu kalbėsime apie darbo priemones, tai net paviršutiniškiausias žvilgsnis pastebi milžiniškoje jų daugumoje ankstesniojo darbo pėdsakus.
Žaliava gali sudaryti svarbiausią produkto substanciją arba tik kaip pagalbinė medžiaga dalyvauti jį sukuriant. Pagalbinė medžiaga arba suvartojama darbo priemonių, kaip, pvz., anglis garo mašinos, tepalas rato, šienas darbinio arklio, arba ji prijungiama prie žaliavos, kad medžiagiškai ją pakeistų,— kaip, pvz., chloras prie nebaltintos drobės, anglis prie geležies, dažai prie vilnos,— arba padeda patį darbą atlikti, kaip, pvz., medžiagos, kurios panaudojamos darbo patalpai apšviesti ir apšildyti. Cheminėje gamyboje tikrąja to žodžio prasme skirtumas tarp pagrindinės medžiagos ir pagalbinės medžiagos išnyksta, nes nė viena iš panaudotų žaliavų nepasirodo iš naujo kaip produkto substancija(8).
Kadangi kiekvienas daiktas turi daugelį savybių ir dėl to gali būti įvairiai panaudotas, tai tas pats produktas gali būti žaliava įvairiausiuose darbo procesuose. Pavyzdžiui, grūdai yra žaliava malūnininkui, krakmolo gamintojui, degtindariui, gyvulių augintojui ir t. t. Kaip sėkla jie pasidaro žaliava savo pačių gamybai. Lygiai taip pat anglis išeina iš kalnų pramonės kaip produktas ir įeina į ją kaip gamybos priemonė.
Tas pats produktas tame pačiame darbo procese gali būti darbo priemonė ir žaliava. Pavyzdžiui, penimi gyvuliai yra apdirbamoji žaliava ir tuo pačiu metu priemonė trąšoms gaminti.
Produktas, kuris egzistuoja vartojimui gatava forma, gali vėl pasidaryti žaliava kitam produktui, kaip, pvz., vynuogės — žaliava vynui. Arba darbas duoda savo produktą tokių formų, kada jis gali būti vėl panaudotas tik kaip žaliava. Žaliava šiame būvyje vadinama pusfabrikačiu, o tiksliau reikėtų ją vadinti tarpiniu fabrikatu [Stufenfabrikat], kaip, pvz., medvilnė, gijos, verpalai ir t. t. Nors pati būdama produktu, pirminė žaliava turi betgi dar pereiti visą eilę įvairių procesų, kuriuose ji nuolat kintančiu pavidalu kiekvieną kartą iš naujo funkcionuoja kaip žaliava, kol, pagaliau, pasieks paskutinį darbo procesą, iš kurio ji jau išeina gatavo vartojimo reikmens arba gatavos darbo priemonės pavidalu.
Taigi, ar tam tikra vartojamoji vertė yra žaliava, darbo priemonė ar produktas, tai visiškai priklauso nuo tam tikros jos funkcijos darbo procese, nuo tos vietos, kurią ji jame užima, ir, pasikeitus šiai vietai, kinta ir jos apibrėžimas.
Taigi, stodami kaip gamybos priemonės į naujus darbo procesus, produktai netenka produkto pobūdžio. Jie čia jau funkcionuoja tiktai kaip materialiniai gyvojo darbo veiksniai. Verpėjas laiko verpstę tik priemone, kuria jis verpia, linus — tik objektu, kurį jis verpia. Žinoma, negalima verpti be verpimo medžiagos ir be verpstės. Todėl numatoma, kad šie produktai turi būti pradedant verpti. Bet ta aplinkybė, kad linai ir verpstė yra ankstesniojo darbo produktai, pačiam šiam procesui yra toks pat bereikšmis dalykas, kaip maitinimosi aktui neturi reikšmės ta aplinkybė, kad duona yra valstiečio, malūnininko, kepėjo ir t. t. ankstesniojo darbo produktas. Atvirkščiai. Jei gamybos priemonės darbo procese ir atskleidžia savo kaip ankstesniojo darbo produktų pobūdį, tai jos atskleidžia jį tik dėl savo trūkumų. Peilis, kuris nepiauna, verpalai, kurie nuolat trūksta, ir t. t. ryškiai primena peilių gamintoją ir verpėją . Vykusiai pagamintame produkte dingsta bet kuris pėdsakas to, kad sukuriant jo vartojamąsias savybes yra dalyvavęs ankstesnysis darbas.
Mašina, kuri darbo procese neveikia, yra nenaudinga. Be to, ją griaunamai veikia natūralinė medžiagų apykaita. Geležis rūdija, medis pūva. Verpalai, kurie nebus panaudoti audimui arba mezgimui, yra sugadinta medvilnė. Gyvasis darbas turi apimti šiuos daiktus, prikelti juos iš numirusiųjų, iš tik galimų vartojamųjų verčių paversti juos tikrosiomis ir veikiančiomis. Darbo liepsnos paliesti, jo asimiliuoti kaip savasis kūnas, pašaukti darbo procese atlikti funkcijas, atitinkančias jų idėją ir paskirtį, jie nors ir suvartojami, bet suvartojami tikslingai, kaip elementai kurti naujoms vartojamosioms vertėms, naujiems produktams, kurie kaip pragyvenimo reikmenys gali įeiti į individualinio vartojimo sferą arba kaip gamybos priemonės į naują darbo procesą.
Taigi, jei turimi produktai yra ne tiktai darbo proceso rezultatai, bet ir jo egzistavimo sąlygos, tai, iš antros pusės, jų stojimas į darbo procesą, t. y. jų kontaktas su gyvuoju darbu, yra vienintelė priemonė šiems ankstesniojo darbo produktams kaip vartojamosioms vertėms išlaikyti ir realizuoti.
Darbas suvartoja medžiaginius savo elementus, savo objektą ir savo priemones, suėda juos, ir dėl to jis yra vartojimo procesas. Šis gamybinis vartojimas tuo skiriasi nuo individualinio vartojimo, kad pastarajame produktai suvartojami kaip gyvo individo pragyvenimo reikmenys, pirmajame — kaip darbo,— veikimu pasireiškiančios darbo jėgos,— pragyvenimo reikmenys. Dėl to individualinio vartojimo produktas yra pats vartotojas, o gamybinio vartojimo rezultatas yra nuo vartotojo skirtingas produktas.
Kiek darbo priemonės ir darbo objektas patys jau yra produktai, darbas suvartoja produktus produktams kurti, arba panaudoja produktus kaip produktų gamybos priemones. Bet, panašiai kaip darbo procesas iš pradžių vyksta tik tarp žmogaus ir žemės, egzistuojančios jam neprisidedant, taip ir dabar darbo procese vis dar dalyvauja tokios gamybos priemonės, kurias gamta yra davusi ir kurios nėra gamtos medžiagos sujungimas su žmogaus darbu.
Darbo procesas, kaip mes jį esame atvaizdavę paprastais ir abstrakčiais jo momentais, yra tikslinga veikla vartojamosioms vertėms kurti, to, kas gamtos duota, pasisavinimas žmogaus poreikiams, visuotinė medžiagų apykaitos tarp žmogaus ir gamtos sąlyga, amžina natūralinė žmogaus gyvenimo sąlyga, ir dėl to jis nėra priklausomas nuo bet kurios šio gyvenimo formos, bet, priešingai, yra vienodai bendras visoms visuomeninėms jo formoms. Todėl mums nereikėjo nagrinėti darbininko jo santykyje su kitais darbininkais. Žmogus ir jo darbas vienoje pusėje, gamta ir jos medžiagos antroje,— šito buvo pakankama. Kaip iš kviečių skonio negalima pažinti, kas juos išaugino, taip ir iš šio darbo proceso nematyti, kokiomis sąlygomis jis vyksta: ar po žiauriu vergų prižiūrėtojo rimbu, ar po nerimaujančia kapitalisto akimi, ar jį vykdo Cincinatas, įdirbąs savo kelis jugerius, ar akmeniu užmušąs žvėrį laukinis(9).
Tačiau grįžkime prie mūsų kapitalisto in spe [kapitalisto perspektyvoje]. Mes jį palikome po to, kai jis prekių rinkoje nupirko visus darbo procesui reikalingus veiksnius: daiktinius veiksnius, arba gamybos priemones, ir asmeninį veiksnį, arba darbo jėgą. Gudriu žinovo žvilgsniu jis pasirinko tokias gamybos priemones ir darbo jėgas, kurių reikia specialiai jo įmonei: verpyklai, batų fabrikui ir t. t. Taigi, mūsų kapitalistas pradeda vartoti jo pirktą prekę, darbo jėgą, t. y. verčia darbo jėgos turėtoją, darbininką, savo darbu vartoti gamybos priemones. Žinoma, bendras darbo proceso pobūdis nesikeičia nuo to, kad darbininkas jį atlieka kapitalistui, o ne sau pačiam. Be to, tam tikras būdas, kuriuo gaminami batai arba verpiami verpalai, taip pat negali iš karto pasikeisti dėl kapitalisto įsikišimo. Pastarasis turi iš pradžių paimti darbo jėgą tokią, kokią jis ją randa rinkoje, vadinasi, ir darbą turi paimti tokį, koks jis išsivystė tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo kapitalistų. Paties gamybos būdo pakitimas kaip darbo pajungimo kapitalui rezultatas gali įvykti tik vėliau ir dėl to tik vėliau turi būti nagrinėjamas.
Darbo procesas, kaip kapitalisto vykdomo darbo jėgos vartojimo procesas, turi dvi savotiškas ypatybės.
Darbininkas dirba kontroliuojamas kapitalisto, kuriam priklauso jo darbas. Kapitalistas prižiūri, kad darbas vyktų tinkama tvarka ir kad gamybos priemonės būtų vartojamos tikslingai, vadinasi, kad žaliava nebūtų eikvojama ir kad darbo įrankiai būtų rūpestingai naudojami, t. y. kad jie nusidėvėtų tik tiek, kiek to reikalauja jų naudojimas darbui.
Bet antra: produktas yra nuosavybė kapitalisto, o ne betarpiško gamintojo, ne darbininko. Kapitalistas sumoka, pvz., už dieninę darbo jėgos vertę. Taigi, jos, kaip ir bet kurios kitos prekės,— pvz., arklio, kurį jis pasisamdo vienai dienai,— vartojimas per dieną priklauso jam. Prekės pirkėjui priklauso prekės vartojimas, ir darbo jėgos savininkas, atiduodamas savo darbą, faktiškai atiduoda tik savo parduotą vartojamąją vertę. Nuo to momento, kai jis įžengė į kapitalisto dirbtuvę, jo darbo jėgos vartojamoji vertė, t. y. jos vartojimas, darbas, priklauso kapitalistui. Nupirkdamas darbo jėgą, kapitalistas patį darbą kaip gyvą fermentą prijungė prie negyvų, taip pat jam priklausančių produkto sukūrimo elementų. Jo požiūriu darbo procesas tėra jo pirktos prekės, darbo jėgos, vartojimas, bet jis ją gali vartoti tik tuo atveju, jei prie jos prijungia gamybos priemones. Darbo procesas yra procesas tarp daiktų, kuriuos pirko kapitalistas, tarp jam priklausančių daiktų. Todėl šio proceso produktas jam priklauso lygiai taip pat, kaip jo vyninėje vykstančio rūgimo proceso produktas(10).
(1)«Atrodo,— ir iš tikrųjų taip yra,— tarytum savaime augantieji žemės produktai, kurių yra ribotas kiekis ir kurie egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo žmogaus, yra gamtos duoti lygiai taip pat, kaip jaunam žmogui kad duodama nedidelė pinigų suma, kad jis galėtų pradėti dirbti ir sukurtų savo laimę» (James Steuart: «Principles of Political Economy», išl. Dublin 1770, I t., 116 psl.).
(2)«Protas yra toks pat gudrus, kaip ir galingas. Gudrumą aplamai sudaro tarpininkaujama veikla, kuri, priversdama daiktus sutinkamai su jų prigimtimi veikti vienas kitą ir būti tarpusavyje apdirbamiems, nors ji pati betarpiškai nesikiša į šį procesą, vis dėlto realizuoja tik savo tikslą» (Hegel: «Encyklopädie». I dalis. «Die Logik». Berlin 1840, 382 psl.). [Plg. Гегель: «Энциклопедия философских наук». Часть I. «Логика». Госиздат, 1929, 318—319 psl.]
(3)Menkame, aplamai imant, veikale «Théorie de l’Économie Politique, Paris 1815» [I t., 266 psl.], Ganilis, polemizuodamas su fiziokratais, vykusiai išvardija ilgą eilę darbo procesų, sudarančių žemdirbystės tikrąja to žodžio prasme prielaidą.
(4)Veikale «Réflexions sur la formation et la distribution des richesses» (1766) [Oeuvres, Daire leid., I tomas] Tiurgo gerai išaiškina prijaukintų gyvulių reikšmę kultūros pradmenims.
(5)Iš visų prekių prabangos dalykai tiesiogine to žodžio prasme turį mažiausią reikšmę technologiškai lyginant įvairias gamybos epochas.
(5a)2-jo leid. pastaba. Kad ir kaip mažai istorijos mokslas iki šiol tepažįsta materialinės gamybos vystymąsi, vadinasi, viso visuomeninio gyvenimo, todėl ir visos tikrosios istorijos pagrindą, vis dėlto bent priešistoriniai laikai skirstomi į laikotarpius pasiremiant gamtos mokslų, o ne vadinamaisiais istorijos tyrinėjimais, pagal įrankių ir ginklų medžiagą: akmens amžius, bronzos amžius, geležies amžius.
(6)Atrodo, paradoksalu būtų vadinti, pvz., žuvį, kuri dar nepagauta, gamybos priemone žvejybai. Bet iki šiol dar neišrastas būdas gaudyti žuvis vandenyse, kuriuose jų nėra.
(7)Šis gamybinio darbo apibrėžimas, gaunamas paprastojo darbo proceso požiūriu, yra visiškai nepakankamas kapitalistiniam gamybos procesui.
(8) Štorchas išveda skirtumą tarp žaliavos tikrąja to žodžio prasme, kaip «matière», ir pagalbinių medžiagų, kaip «matériaux» [H. Storch: «Cours d’Économie Politique». Paris 1815, I t., 6 sk., II kn., 288 psl. Plg. Г. Шторх: «Курс политической экономии», I t., II kn., 6 sk., 129 psl. Vernadskio red. vertimas. S. Peterburgas, 1881]. Šerbiuljė pagalbines medžiagas vadina «matières instrumentales» [Cherbuliez: «Richesse ou Pauvreté». Paris 1841, 14 psl.].
(9)Šiuo nepaprastai logišku pagrindu pulkininkas Torensas atidengia kapitalo pradžią — laukinio akmenyje. «Pirmajame akmenyje, kurį laukinis sviedžia į persekiojamą žvėrį, pirmojoje lazdoje, kurią jis pasiima, norėdamas pritraukti vaisius, kurių negali pasiekti rankomis, mes matome pasisavinant vieną dalyką, turint tikslą įsigyti kitą, ir tuo būdu atidengiame kapitalo pradžią» (R. Torrens: «An Essay on the Production of Wealth etc.», 70, 71 psl.). Šia pirma lazda [stock], reikia manyti, paaiškinama ir tai, kodėl anglų kalba stock yra kapitalo sinonimas.
(10)«Produktai pasisavinami anksčiau, negu jie pavirsta kapitalu; šis pavirtimas kapitalu jų neišgelbėja nuo tokio pasisavinimo» (Cherbuliez: «Riche ou pauvre», išl. Paris, 1841, 53, 54 psl.). «Parduodamas savo darbą už tam tikrą pragyvenimo reikmenų kiekį (approvisionnement), proletaras visiškai atsisako nuo bet kurios produkto dalies. Produktų pasisavinimas lieka toks pat, koks jis buvo anksčiau; minėtoji sutartis jo nė kiek nekeičia. Produktas priklauso išimtinai kapitalistui, kuris pateikė žaliavas ir approvisionnement. Tai — griežta išvada iš pasisavinimo dėsnio, kurio pagrindinis principas buvo, atvirkščiai, išimtinė kiekvieno darbininko nuosavybės teisė į savo produktą» (ten pat, 58 psl.). «Jei darbininkai dirba už darbo užmokestį, tai kapitalistas yra ne tiktai kapitalo (čia turimos galvoje gamybos priemonės), bet ir darbo (of the labour also) savininkas. Jei į kapitalo sąvoką, kaip tai paprastai daroma, įtraukiama tai, kas mokama darbo užmokesčio pavidalu, tai absurdiška kalbėti apie darbą atskirai nuo kapitalo. Žodis kapitalas šia prasme apima ir viena ir antra, ir kapitalą ir darbą» (James Mill: «Elements of Political Economy etc.». London 1821, 70, 71 psl.).