Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Produktas — kapitalisto nuosavybė — yra tam tikra vartojamoji vertė: verpalai, batai ir t. t. Bet nors, pvz., batai kai kuriuo atžvilgiu sudaro visuomeninės pažangos bazę ir nors mūsų kapitalistas yra ryžtingas progresistas, jis vis dėlto gamina batus ne jų pačių dėlei. Esant prekinei gamybai, vartojamoji vertė aplamai nėra daiktas «qu’on aime pour lui-même» [kuris pats savaime mėgstamas]. Vartojamosios vertės čia aplamai gaminamos tik dėl to, kad jos yra materialinis mainomosios vertės substratas, jos reiškėjai, ir tik tiek, kiek jos tuo yra. Ir mūsų kapitalistas siekia dvejopo tikslo. Pirma, jis nori pagaminti vartojamąją vertę, turinčią mainomąją vertę, pardavimui skirtą reikmenį, prekę. Ir, antra, jis nori pagaminti prekę, kurios vertė yra didesnė už jai pagaminti reikalingų prekių verčių sumą, didesnė už gamybos priemonių ir darbo jėgos, kurioms jis prekių rinkoje avansavo savuosius pinigus, verčių sumą. Jis nori pagaminti ne tik vartojamąją vertę, bet ir prekę, ne tik vartojamąją vertę, bet ir vertę, ir ne tik vertę, bet ir pridedamąją vertę.
Iš tikrųjų, kadangi čia kalbama apie prekinę gamybą, tai, aišku, mes iki šiol tenagrinėjome tik vieną proceso pusę. Kaip pati prekė yra vartojamosios vertės ir vertės vienybė, taip ir prekės gamybos procesas turi būti darbo proceso ir vertės kūrimo proceso vienybė.
Taigi, išnagrinėkime dabar gamybos procesą ir kaip vertės kūrimo procesą.
Mes žinome, kad kiekvienos prekės vertę apsprendžia prekės vartojamojoje vertėje materializuoto darbo kiekis, t. y. darbo laikas, visuomeniškai būtinas jai pagaminti. Tai liečia ir produktą, kurį mūsų kapitalistas yra gavęs kaip darbo proceso rezultatą. Vadinasi, pirmiausia reikia apskaityti šiame produkte sudaiktintą darbą.
Tarkime, kad tai bus, pvz., verpalai.
Verpalams gaminti pirmiausia reikalinga atitinkama žaliava, pvz., 10 sv. medvilnės. Kokia yra medvilnės vertė, šito čia nereikia gvildenti, nes kapitalistas ją yra pirkęs rinkoje pagal jos vertę, pvz., už 10 šil. Medvilnės kainoje darbas, reikalingas jai pagaminti, jau yra išreikštas kaip vidutinis visuomeninis darbas. Tarkime toliau, kad verpsčių, kurios atstovauja visoms čia naudojamoms darbo priemonėms, suvartota perdirbant medvilnę toks kiekis, kurio vertė yra 2 šil. Jei 12 šil. aukso kiekis sudaro 24 darbo valandų, arba dviejų darbo dienų, produktą, tai iš to pirmiausia išplaukia, kad verpaluose yra sudaiktintos 2 darbo dienos.
Ta aplinkybė, kad medvilnė pakeitė savo formą ir kad suvartotasis verpsčių kiekis visiškai išnyko, neturi mūsų suklaidinti. Pavyzdžiui, jei 40 sv. verpalų vertė sv. medvilnės vertei visos verpstės vertė, t. y. jei reikalingas vienodas darbo laikas vienai ir kitai šios lygties daliai pagaminti, tai, pagal bendrą vertės dėsnį, 10 sv. verpalų sudaro 10 sv. medvilnės ir verpstės ekvivalentą. Šiuo atveju tas pats darbo laikas vieną kartą yra įkūnytas verpalų vartojamojoje vertėje, kitą kartą — medvilnės ir verpstės vartojamosiose vertėse. Vadinasi, vertei visiškai nesvarbu, ar ji pasireiškia verpalais, verpste ar medvilne. Ta aplinkybė, kad verpstė ir medvilnė, užuot ramiai gulėjusios viena šalia kitos, verpimo procese susijungia, o tai keičia jų vartojamąsias formas ir paverčia jas verpalais, lygiai taip pat neturi įtakos jų vertei, kaip ir jų pakeitimas per paprastuosius mainus ekvivalentiniu verpalų kiekiu.
Medvilnei pagaminti reikalingas darbo laikas yra dalis darbo laiko, reikalingo tam, kad iš šios žaliavos būtų pagaminti verpalai, ir todėl jis yra verpaluose. Lygiai taip pat yra su darbo laiku, reikalingu pagaminti tam verpsčių kiekiui, kuriam nenusidėvėjus ir kurio nesuvartojus medvilnė negali būti paversta verpalais(11).
Taigi, kadangi turima galvoje verpalų vertė, pastariesiems pagilinti reikalingas darbo laikas, tai įvairius specialius, laiko ir erdvės atžvilgiu vienas nuo kito atskirtus darbo procesus, kurie turi būti atlikti pačiai medvilnei ir suvartotoms verpstėms pagaminti, o paskui iš medvilnės ir verpsčių verpalams pagaminti, mes galime nagrinėti kaip įvairias viena po kitos sekančias to paties darbo proceso fazes. Visas verpaluose esantis darbas yra ankstesnysis darbas. Ta aplinkybė, kad darbo laikas, reikalingas verpalų sukūrimo elementams pagaminti, jau yra praėjęs ir liečia būtąjį atliktinį laiką, tuo tarpu kai darbas, betarpiškai sunaudotas baigiamajam procesui, verpimui, yra arčiau esamojo laiko, yra paprastas būtasis laikas, neturi visiškai jokios reikšmės. Jei namams pastatyti yra reikalingas tam tikras darbo kiekis, pvz., 30 darbo dienų, tai bendras namuose įkūnytas darbo laiko kiekis nesikeičia nuo to, kad 30-ji darbo diena stojo į gamybą praėjus 29 dienoms po pirmosios. Ir todėl darbo laiką, esantį darbo medžiagoje ir darbo priemonėse, mes galime nagrinėti visiškai taip, lyg jis būtų sunaudotas tik ankstesnėje verpimo proceso stadijoje dar prieš tą darbą, kuris buvo verpimo forma prijungtas pabaigoje.
Taigi, gamybos priemonių, medvilnės ir verpsčių, vertės, išreikštos 12 šil. kaina, sudaro verpalų vertės, arba produkto vertės, sudėtines dalis.
Bet čia turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, medvilnė ir verpstės iš tikrųjų turi būti panaudotos vartojamajai vertei pagaminti. Mūsų atveju iš jų turi būti pagaminti verpalai. Vertei yra vis tiek, kurį vartojamoji vertė yra jos reiškėjas, bet jos reiškėjas, šiaip ar taip, turi būti kuri nors vartojamoji vertė. Antra, laikomasi prielaidos, kad sunaudotas tik darbo laikas, būtinas esamomis visuomeninėmis gamybos sąlygomis. Vadinasi, jei 1 sv. verpalų suverpti tebuvo reikalingas tik 1 sv. medvilnės, tai 1 sv. verpalų sukurti gali būti suvartotas tik 1 sv. medvilnės. Taip pat yra ir su verpstėmis. Jei kapitalistui kiltų fantazija naudoti auksines verpstes vietoj geležinių, tai į verpalų vertę vis dėlto įeitų tik visuomeniškai būtinas darbas, t. y. darbo laikas, būtinas geležinėms verpstėms pagaminti.
Dabar mes žinome, kurią verpalų vertės dalį sudaro gamybos priemonės, medvilnė ir verpstės. Ji yra 12 šil., arba dviejų darbo dienų materializacija. Vadinasi, dabar kalbama apie tą vertės dalį, kurią pats verpėjo darbas prijungia prie medvilnės.
Mes turime dabar išnagrinėti šį darbą visiškai kitokiu požiūriu, negu nagrinėjant darbo procesą. Ten buvo kalbama apie tikslingą veiklą, reikalingą medvilnei paversti verpalais. Kuo tikslingesnis yra darbas, tuo geresni, kitoms sąlygoms esant lygioms, yra verpalai. Verpėjo darbas buvo specifiškai skirtingas nuo kitų gamybinio darbo rūšių, ir šis skirtingumas pasireikšdavo subjektyviai ir objektyviai, ypatingu verpimo tikslu, ypatingu jo operacijų pobūdžiu, ypatinga jo gamybos priemonių prigimtimi, ypatinga jo produkto vartojamąja verte. Medvilnė ir verpstės yra verpimo darbo egzistavimo reikmenys, bet su jomis negalima gaminti graižtvotų patrankų. Priešingai, kadangi verpėjo darbas sukuria vertę, t. y. yra vertės šaltinis, jis nė kiek nesiskiria nuo patrankų gręžiko darbo arba, kas šiuo atveju mums yra arčiau, nuo tų medvilnės augintojo ir verpsčių gamintojo darbų, kurie realizuoti verpalų gamybos priemonėse. Tik šio tapatingumo dėka medvilnės auginimas, verpsčių gamyba ir verpimas gali sudaryti tos pačios bendros vertės, verpalų vertės, dalis, kurios tik kiekybiškai skiriasi viena nuo kitos. Čia jau kalbama ne apie darbo kokybę, ne apie jo savybes ir turinį, o tiktai apie jo kiekybę. Pastarąją lengva apskaityti. Tarkime, kad verpimo darbas yra paprastasis darbas, vidutinis visuomeniškas darbas. Vėliau mes pamatysime, kad priešinga prielaida dalyko nė kiek nekeičia.
Darbo proceso metu darbas nuolat pereina iš dinaminės formos [Unruhe] į statinę formą, iš judėjimo formos į daiktiškumo formą [Gegenständlichkeit]. Pasibaigus vienai valandai, verpimo judėjimas pasireiškia tam tikru verpalų kiekiu, ir, vadinasi, tam tikras darbo kiekis, viena darbo valanda, pasirodo sudaiktinta medvilnėje. Mes sakome: darbo valanda, t. y. verpėjo gyvybinės jėgos sunaudojimas per vieną valandą, nes verpimo darbas čia tik tiek teturi reikšmės, kiek jis yra darbo jėgos sunaudojimas, o ne dėl to, kad jis yra specifinis verpimo darbas.
Ir štai lemiamą reikšmę turi tai, kad proceso metu, t. y. medvilnės pavertimo verpalais metu, būtų sunaudojamas tiktai visuomeniškai būtinas darbo laikas. Jei, esant normalioms, t. y. visuomeniškai vidutinėms, gamybos sąlygoms, sv. medvilnės per vieną darbo valandą turi būti paversta sv. verpalų, tai 12 valandų darbo diena bus galima laikyti tik tokią darbo dieną, kuri sv. medvilnės paverčia į sv. verpalų. Nes tiktai visuomeniškai būtinas darbo laikas įskaitomas į vertę kuriantį laiką.
Tiek pats darbas, tiek ir žaliava bei produktas čia pasirodo visiškai kitokioje šviesoje, negu tikrąja to žodžio prasme darbo proceso požiūriu. Žaliava čia tik tiek turi reikšmės, kiek ji absorbuoja tam tikrą darbo kiekį. Dėl to absorbavimo ji iš tikrųjų pavirsta verpalais, nes darbo jėga buvo sunaudota ir prie jos prijungta verpimo forma. O produktas, verpalai, dabar tėra tik medvilnės absorbuoto darbo matas. Jei per vieną valandą suverpta sv. medvilnės, arba paversta į sv. verpalų, tai 10 sv. verpalų parodo 6 absorbuotas darbo valandas. Tam tikri, patyrimu nustatomi produkto kiekiai dabar išreiškia tik tam tikrus darbo kiekius, tam tikrą sustingusio darbo laiko masę. Jie tėra vienos valandos, dviejų valandų, vienos dienos visuomeninio darbo materializacija.
Ta aplinkybė, kad darbas yra kaip tik verpimo darbas, jo medžiaga — medvilnė, o produktas — verpalai, čia lygiai taip pat neturi reikšmės, kaip ir ta aplinkybė, kad pats darbo objektas jau yra produktas, vadinasi, žaliava. Jei darbininkas dirbtų ne verpykloje, bet anglies kasykloje, tai darbo objektas, anglis, būtų gamtos duotas. Ir vis dėlto tam tikras iš klodų iškirstas anglies kiekis, pvz., vienas centneris, išreikštų tam tikrą absorbuoto darbo kiekį.
Vykstant darbo jėgos pardavimui buvo tariama, kad dieninė jos vertė šil., kad pastaruosiuose įkūnytos 6 darbo valandos ir kad, vadinasi, šis darbo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų pagaminta vidutinė darbininko pragyvenimo reikmenų suma vienai dienai. Jei mūsų verpėjas per vieną darbo valandą paverčia sv. medvilnės į sv. verpalų(12), tai per 6 valandas jis 10 sv. medvilnės pavers į 10 sv. verpalų. Vadinasi, verpimo proceso metu medvilnė absorbuoja 6 darbo valandas. Tas pats darbo laikas reiškiasi 3 šil. aukso kiekiu. Taigi, pačiu verpimu medvilnei prijungta 3 šil. vertė.
Pažiūrėkime dabar į bendrą produkto, šių 10 sv. verpalų, vertę. Juose sudaiktinta darbo dienos: 2 dienos yra medvilnėje ir verpstėse, darbo dienos absorbuota verpimo proceso metu. Tas pats darbo laikas reiškiasi 15 šil. aukso kiekiu. Vadinasi, šių 10 sv. verpalų kaina, atitinkanti jų vertę, yra 15 šil., 1 sv. verpalų kaina — 1 šil. ir 6 pensai.
Mūsų kapitalistas yra sumišęs. Produkto vertė yra lygi avansuotojo kapitalo vertei. Avansuotoji vertė nepadidėjo, nepagamino jokios pridedamosios vertės, vadinasi, pinigai nepavirto kapitalu. Šių 10 sv. verpalų kaina yra 15 šil., ir taip pat 15 šil. buvo išleista prekių rinkoje produkto kūrimo elementams, arba, o tai yra tas pat, darbo proceso veiksniams: 10 šil. medvilnei, 2 šil. suvartotam verpsčių kiekiui ir 3 šil. darbo jėgai. Įvykęs verpalų vertės padidėjimas nieko nepadeda, nes jų vertė yra tiktai suma verčių, kurios anksčiau buvo paskirstytos tarp medvilnės, verpsčių ir darbo jėgos, o juk iš tokios paprastos esamų verčių sudėties niekad negali atsirasti pridedamoji vertė(13). Visos šios vertės dabar yra sukoncentruotos viename daikte, bet jos taip pat buvo sukoncentruotos ir 15 šil. piniginėje sumoje, prieš jai susiskaidant dėl trijų prekių pirkimo.
Pats savaime šis rezultatas nestebina. Vieno svaro verpalų vertė yra 1 šil. 6 pensai, ir todėl už 10 sv. verpalų mūsų kapitalistas turėtų prekių rinkoje sumokėti 15 šil. Ar jis nusipirks gatavus namus rinkoje ar pats juos statys, nė viena iš šių operacijų nepadidins namams įsigyti sunaudotų pinigų kiekio.
Kapitalistas, kuris šį tą nusimano apie vulgariąją ekonomiją, gal būt, pasakys, kad jis avansavo savo pinigus, norėdamas padaryti iš jų didesnį pinigų kiekį. Bet juk kelias į pragarą yra gerais norais grįstas, ir jis lygiai taip pat gerai galėtų sumanyti gauti pinigų negamindamas(14). Jis pradeda grasinti. Kitą kartą jau jo nebeapgaus. Ateityje jis nusipirks rinkoje gatavas prekes, užuot jas gaminęs. Bet jei visi jo broliai kapitalistai padarys tą patį,— tai kaip jis ras tuomet prekių rinkoje? O maitintis pinigais jis negali. Jis griebiasi pamokymų. Reikia atsižvelgti į jo susilaikymą. Jis savo 15 šil. galėtų iššvaistyti. Užuot taip padaręs, jis sunaudojo juos produktyviai ir pagamino iš jų verpalus. Bet užtat jis turi dabar verpalų vietoj sąžinės graužimo. Jam visiškai nepritinka patekti į vaidmenį lobių sudarytojo, kuris mums pademonstravo, prie ko veda asketizmas. Be to, kur nieko nėra, ten ir imperatorius netenka savo teisių. Kad ir koks būtų jo išsižadėjimo nuopelnas, nėra nieko, kuo būtų galima specialiai už jį mokėti, nes iš proceso išeinančio produkto vertė yra lygi tiktai į šį procesą mestų prekių verčių sumai. Tad tegu jis nusiramina tuo, kad dorybė yra dorybės atlyginimas. Bet vietoj to kapitalistas darosi įkyresnis. Verpalai jam nereikalingi. Jis juos pagamino pardavimui. Na, ką gi, tegu jis juos parduoda arba, kas yra dar paprasčiau, tegu ateityje gamina daiktus tik savo paties vartojimui — receptas, kurį kartą jam jau buvo išrašęs naminis jo gydytojas Mak-Kulochas kaip išmėgintą priemonę prieš perprodukcijos epidemiją. Bet kapitalistas užsispyrusiai stoja piestu. Argi darbininkas kuria produktus tik savo rankomis, argi jis iš nieko kuria prekes? Argi ne jis, kapitalistas, davė jam medžiagos, kurioje ir su kurios pagalba darbininkas tik ir tegalėjo įkūnyti savo darbą? O kadangi didesnė visuomenės dalis susideda iš tokių skurdžių, tai ar jis savo gamybos priemonėmis, savo medvilne ir savo verpstėmis nėra padaręs neprastos paslaugos visuomenei ir pačiam darbininkui, kurį jis, be to, dar aprūpino pragyvenimo reikmenimis? Ir ar nereikia jam pripažinti šios paslaugos? Bet argi darbininkas, iš savo pusės, nepadarė jam paslaugos, paversdamas medvilnę ir verpstes verpalais? Be to, čia svarbu visai ne paslaugos(15). Paslauga yra ne kas kita, kaip vienos arba kitos vartojamosios vertės — ar tai prekės, ar tai darbo — naudingas veikimas(16). Bet juk kalbama apie mainomąją vertę. Kapitalistas sumokėjo darbininkui 3 šil. vertę. Darbininkas grąžino jam tikslų ekvivalentą pavidalu 3 šil. vertės, kuri yra prijungta medvilnei, grąžino jam vertę už vertę. Mūsų bičiulis, kuris tik ką didžiavosi savo kapitalu, staiga įgauna kuklią savo paties darbininko išvaizdą. Argi jis pats nedirbo? Neatliko verpėjo priežiūros ir stebėjimo darbo? Ir argi šis jo darbas, savo ruožtu, nekuria vertės? Bet čia jo paties overlooker [prižiūrėtojas] ir jo manager [direktorius] gūžčioja pečiais. Tačiau jis linksmai šypsodamasis jau vėl įgavo pirmesnę savo veido išraišką. Jis visais šiais nusiskundimais tiesiog mus mulkino. Visa tai nė skatiko neverta. Šiuos ir panašius tuščius išsisukinėjimus ir kvailas gudrybes jis palieka politinės ekonomijos profesoriams, kuriems, tiesą sakant, už tai ir mokama. O pats jis — žmogus praktikas, kuris nors ir ne visuomet apgalvoja, ką jis sako tuo atveju, kai tai neliečia jo reikalų, bet visuomet žino, ką jis veikia savo reikalų sferoje.
Panagrinėkime smulkiau. Dieninė darbo jėgos vertė buvo 3 šil. todėl, kad joje pačioje sudaiktinta pusė darbo dienos, t. y. todėl, kad pragyvenimo reikmenys, kurie kasdien reikalingi darbo jėgai gaminti, kainuoja pusę darbo dienos. Bet ankstesnysis darbas, kuris yra darbo jėgoje, ir tas gyvasis darbas, kurį ji gali atlikti, kasdieniniai kaštai jai išlaikyti ir kasdieninis jos sunaudojimas — tai du visiškai skirtingi dydžiai. Pirmasis apsprendžia jos mainomąją vertę, antrasis sudaro jos vartojamąją vertę. Ta aplinkybė, kad darbininko gyvenimui 24 valandas palaikyti pakanka pusės darbo dienos, nė kiek nekliudo tam, kad darbininkas dirbtų ištisą dieną. Vadinasi, darbo jėgos vertė ir ta vertė, kurią darbo jėga sukuria darbo procese, yra du skirtingi dydžiai. Kapitalistas, pirkdamas darbo jėgą, turėjo galvoje šį vertės skirtumą. Jos naudinga savybė, jos sugebėjimas gaminti verpalus arba batus, tik todėl buvo conditio sine qua non [neišvengiama sąlyga], kad vertei sukurti būtiną sunaudoti darbą naudinga forma. Bet lemiamą reikšmę turėjo specifinė šios prekės vartojamoji vertė, jos savybė būti vertės šaltiniu, be to,— didesnės vertės, negu ji pati turi. Tai yra ta specifinė paslauga, kurios iš jos laukia kapitalistas. Ir čia jis veikia pagal amžinus prekių mainų dėsnius. Iš tikrųjų, darbo jėgos pardavėjas, kaip ir bet kurios kitos prekės pardavėjas, realizuoja jos mainomąją vertę ir perleidžia jos vartojamąją vertę. Jis negali gauti pirmos, neatiduodamas antros. Darbo jėgos vartojamoji vertė, pats darbas, taip pat nepriklauso jos pardavėjui, kaip parduoto aliejaus vartojamoji vertė — aliejaus prekybininkui. Pinigų savininkas apmokėjo dieninę darbo jėgos vertę, todėl jam priklauso jos naudojimas per dieną, visos dienos darbas. Ta aplinkybė, kad dieninis darbo jėgos išlaikymas kainuoja tik pusę darbo dienos, tuo tarpu kai darbo jėga gali veikti, dirbti ištisą dieną, kad dėl to vertė, kuri yra sukuriama naudojant darbo jėgą per vieną dieną, yra dvigubai didesnė už dieninę jos pačios vertę, yra ypatinga laimė pirkėjui, bet jokiu būdu nėra skriauda pardavėjui.
Mūsų kapitalistas yra iš anksto numatęs šį casus, der iln lachen macht [kazusą, kuris kaip tik ir privertė jį šypsotis]. Dėl to darbininkas randa dirbtuvėje būtinas gamybos priemones ne tiktai šešių valandų, bet ir dvylikos valandų darbo procesui. Jeigu 10 sv. medvilnės absorbavo 6 darbo valandas ir pavirto 10 sv. verpalų, tai 20 sv. medvilnės absorbuos 12 darbo valandų ir pavirs 20 sv. verpalų. Išnagrinėkime prailginto darbo proceso produktą. Šiuose 20 sv. verpalų dabar sudaiktintos 5 darbo dienos: 4 sudaiktintos suvartotame medvilnės ir verpsčių kiekyje, vieną absorbavo medvilnė verpimo proceso metu. Bet 5 darbo dienų išraiška auksu yra 30 šil., arba 1 sv. st. 10 šil. Vadinasi, tokia yra šių 20 sv. verpalų kaina. Svaras verpalų, kaip ir anksčiau, kainuoja 1 šil. 6 pensus. Bet į procesą paleistų prekių verčių suma buvo 27 šil. Verpalų vertė yra 30 šil. Produkto vertė išaugo palyginti su jam pagaminti avansuota verte. Tuo būdu 27 šil. pavirto 30 šil. Jie davė 3 šil. pridedamąją vertę. Pagaliau triukas pavyko. Pinigai pavirto kapitalu.
Visos problemos sąlygos yra išspręstos, ir prekių mainų dėsniai nė kiek nėra pažeisti. Ekvivalentas buvo mainomas į ekvivalentą. Kapitalistas kaip pirkėjas apmokėjo kiekvieną prekę — medvilnę, verpstes, darbo jėgą — pagal jos vertę. Paskui jis padarė tai, ką daro kiekvienas kitas prekių pirkėjas. Jis suvartojo jų vartojamąją vertę. Darbo jėgos vartojimo procesas, kuris tuo pačiu metu yra ir prekės gaminimo procesas, davė produktą, 20 sv. verpalų, kurių vertė yra 30 šil. Dabar kapitalistas sugrįžta į rinką, kurioje jis anksčiau pirko prekę, ir parduoda prekę. Jis parduoda svarą verpalų po 1 šil. 6 pensus, nė vienu skatiku ne brangiau ir ne pigiau už jo vertę. Ir vis dėlto jis gauna iš cirkuliacijos 3 šil. daugiau, negu iš pradžių buvo į ją paleidęs. Visas šis procesas, jo pinigų pavirtimas kapitalu, kartu vyksta ir cirkuliacijos sferoje ir ne joje. Vyksta cirkuliacijoje — nes šį procesą sąlygoja darbo jėgos pirkimas prekių rinkoje. Ne cirkuliacijoje — nes pastaroji tik paruošia vertės didinimo procesą, bet jis įvyksta gamybos sferoje. Tuo būdu «tout pour le mieux dans le meileur des mondes possibles» [«viskas kuo geriausiai sekasi šiame geriausiajame iš pasaulių»].
Paversdamas pinigus prekėmis, kurios yra medžiaginiai naujo produkto elementai, arba darbo proceso veiksniai, prijungdamas prie negyvo jų daiktiškumo gyvąją darbo jėgą, kapitalistas paverčia vertę — ankstesnįjį, sudaiktintą, negyvąjį darbą — kapitalu, savaime augančia verte, įdvasinta pabaisa, kuri pradeda «dirbti» als hätt’ es Lieb’ im Leibe [tarytum meilės aistros veikiama].
Jei mes dabar palyginsime vertės kūrimo procesą ir vertės didinimo procesą, tai pasirodys, kad vertės didinimo procesas yra ne kas kita, kaip vertės kūrimo procesas, pratęstas toliau tam tikro taško. Jei vertės kūrimo procesas trunka tik iki to taško, kuriame kapitalo apmokėta darbo jėgos vertė yra pakeičiama nauju ekvivalentu, tatai yra paprastas vertės kūrimo procesas. O jei vertės kūrimo procesas pratęsiamas toliau to taško, tai jis pasidaro vertės didinimo procesu.
Toliau, jei mes palyginsime vertės kūrimo procesą su darbo procesu, tai pamatysime, kad pastarąjį sudaro vartojamąsias vertes gaminantis naudingas darbas. Čia judėjimas nagrinėjamas kokybiniu požiūriu, ypatingo jo pobūdžio, tikslo ir turinio požiūriu. Vertės kūrimo procese tas pats darbo procesas pasirodo vien tik kiekybiniu požiūriu. Čia yra svarbu tik tas laikas, kuris reikalingas darbui jo operacijoms atlikti, arba tik ilgumas laikotarpio, per kurį naudingai sunaudojama darbo jėga. Ir prekės, kurios įeina į darbo procesą, čia įgauna reikšmės jau ne kaip tikslingai veikiančios darbo jėgos funkcionaliai apibrėžti medžiaginiai veiksniai. Jos apskaitomos tik kaip tam tikri sudaiktinto darbo kiekiai. Ir darbas, ar jis yra gamybos priemonėse ar jis darbo jėgos prijungiamas, yra apskaitomas tik pagal jo laiko kiekį. Jis sudaro tiek ir tiek valandų, dienų ir t. t.
Tačiau jis įskaitomas tik tiek, kiek vartojamajai vertei pagaminti sunaudotas laikas yra visuomeniškai būtinas. Tuo daug kas pasakyta. Darbo jėga turi funkcionuoti normaliomis sąlygomis. Jei verpimo mašina yra visuomeniškai viešpataujanti darbo priemonė verpiant, tai darbininkui negalima duoti senovinio ratelio. Jis turi gauti normalios kokybės medvilnę, o ne šlamštą, kuris kas minutę nutrūksta. Abiem atvejais jam tektų sunaudoti vienam svarui verpalų pagaminti daugiau darbo laiko, negu visuomeniškai būtinas laikas, bet tas perviršinis laikas nesukurtų vertės arba pinigų. Tačiau normalus materialinių darbo veiksnių pobūdis priklauso ne nuo darbininko, bet nuo kapitalisto. Antra sąlyga yra normalus pačios darbo jėgos pobūdis. Toje specialybėje, kurioje ji panaudojama, ji turi turėti nusistojusį vidutinį įgudimo, pasiruošimo ir spartumo laipsnį. Bet mūsų kapitalistas darbo rinkoje pirko normalios kokybės darbo jėgą. Ši jėga turi būti naudojama įprastiniu vidutiniu įtempimo laipsniu, visuomeniškai įprastiniu intensyvumo laipsniu. Kapitalistas tai prižiūri taip pat rūpestingai, kaip ir tai, kad nė viena minutė nebūtų leidžiama veltui, be darbo. Jis pirko darbo jėgą tam tikram laikui. Jis nori gauti tai, kas jam priklauso. Jis nenori, kad jį apvaginėtų. Pagaliau — ir tam atvejui tas pats ponas turi savąjį code pénal [baudžiamąjį kodeksą] — neturi būti netikslingo žaliavos ir darbo priemonių vartojimo, nes išeikvota žaliava ir išeikvotos darbo priemonės yra be reikalo sunaudoti sudaiktinto darbo kiekiai, vadinasi, jos neįskaitomos ir jos nedalyvauja kuriant produkto vertę(17).
Taigi, jau anksčiau iš prekės analizės išvestas skirtumas tarp darbo, kiek jis sukuria vartojamąją vertę, ir to paties darbo, kiek jis sukurią vertę, dabar pasireiškia kaip skirtumas tarp įvairių gamybos proceso pusių.
Kaip darbo proceso ir vertės kūrimo proceso vienybė, gamybos procesas yra prekių gaminimo procesas; kaip darbo proceso ir vertės didinimo proceso vienybė, jis yra kapitalistinis gamybos procesas, kapitalistinė prekinės gamybos forma.
Jau anksčiau buvo pažymėta, kad vertės didinimo procesui visiškai nesvarbu, ar kapitalisto pasisavintas darbas bus paprastas, visuomeniškai vidutinis ar sudėtingesnis darbas, aukštesnio lyginamojo svorio darbas. Darbas, kuris palyginti su visuomeniškai vidutiniu darbu turi aukštesnio, sudėtingesnio darbo reikšmę, yra pasireiškimas tokios darbo jėgos, kurios sukūrimas reikalauja didesnių kaštų, kurios gaminimas reikalauja ilgesnio darbo laiko ir kuri dėl to turi aukštesnę vertę negu paprasta darbo jėga. Jei šios jėgos vertė yra aukštesnė, tai ji dėl to ir pasireiškia aukštesniu darbu ir dėl to per lygius laiko tarpus ji susidaiktina palyginti aukštesnėse vertėse. Tačiau, koks bebūtų laipsnio skirtumas tarp verpėjo darbo ir auksakalio darbo, toji darbo dalis, kuria darbininkas auksakalys tik padengia savosios darbo jėgos vertę, kokybiškai nieku nesiskiria nuo tos papildomos darbo dalies, kuria jis sukuria pridedamąją vertę. Ir šiuo atveju pridedamoji vertė gaunama tik dėl to, kad sunaudota kiekybiškai daugiau darbo, kad ilgiau truko to paties darbo procesas: vienu atveju verpalų gamybos procesas, antru atveju — juvelyrinės gamybos procesas(18).
Iš antros pusės, kiekviename vertės kūrimo procese aukštesnis darbas visuomet turi būti suvedamas į visuomeniškai vidutinį darbą, pvz., viena aukštesnio darbo diena į dienų paprastojo darbo(19). Vadinasi, mes išvengsime bereikalingos operacijos ir supaprastinsime analizę, jei mes laikysimės prielaidos, kad kapitalo naudojamas darbininkas atlieka paprastąjį visuomeniškai vidutinį darbą.
(11)«Prekių vertei turi įtakos ne tiktai joms pagaminti betarpiškai sunaudotas darbas, bet ir gamybos procese dalyvaujantiems įrankiams, instrumentams ir pastatams sunaudotas darbas» (Ricardo: «The Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 16 psl.). [Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, 12 psl.]
(12)Skaičiai čia visiškai savavališki.
(13)Tai yra pagrindinis teiginys, kuriuo remiasi fiziokratų mokymas apie bet kurio nežemdirbinio darbo neproduktyvumą, ir jis profesiniam ekonomistui yra nesugriaunamas. «Šis būdas priskirti vienam daiktui daugelio kitų daiktų vertę, pvz., audeklui — audėjo suvartotų reikmenų vertę, dėti sluoksniais, taip sakant, ant vienos vertės keletą verčių, veda į tai, kad ji atitinkamai išsipučia… Žodis sudėtis labai gerai vaizduoja tą būdą, kuriuo susidaro darbo produktų kaina: ši kaina tėra daugelio suvartotų ir draugėn sudėtų verčių suma; bet sudėti nereiškia dauginti» (Mercier de la Rivière: «L’ordre naturel et essentiel etc.», «Physiocrates», Daire leid., II dalis, 599 psl.).
(14)Pvz., 1844—1847 metais jis išėmė iš gamybinių įmonių dalį savo kapitalo, kad galėtų spekuliuoti geležinkelių akcijomis. Taip pat Amerikos pilietinio karo metu jis uždarė fabriką ir išmetė fabriko darbininkus į gatvę, kad galėtų lošti Liverpulio medvilnės biržoje.
(15)«Girkis, puošk ir dailink… Bet tas, kuris ima daugiau arba geriau (negu jis yra davęs), tas yra lupikautojas, ir tai reiškia, kad ne paslaugą, bet žalos jis padarė savo artimui, kaip tai esti vagiant ir plėšiant. Ne visa tai yra paslauga ir labdara artimui, kas vadinama paslauga ir labdara. Nes svetimautoja ir svetimautojas vienas kitam daro didelę paslaugą ir teikia malonumo. Raitelis padaro didelę raitelišką paslaugą žudikui ir padegėjui, padėdamas jam plėšti keliuose ir užpulti šalį ir žmones. Popiežininkai daro mūsiškiams didžią paslaugą, nes jie ne visus skandina, degina, žudo, pūdo kalėjimuose, bet kai kuriuos palieka gyvus ir juos tremia arba atima iš jų tai, ką jie turi. Pats velnias savo tarnams padaro didžią neišmatuojamą paslaugą… Žodžiu tariant, pasaulis yra pilnas didžių, puikių, kasdieninių paslaugų ir labdarų» (Martin Luther: «An die Pfarrherrn, wider den Wucher zu predigen etc.». Wittenberg 1540 [8—9 psl.]).
(16)Ta proga aš savo veikale «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», Berlin 1859, 14 psl., darau pastabą: «Suprantama, kokią «paslaugą» turi daryti «paslagos» (service) kategorija tokios rūšies ekonomistams, kaip Ž. B. Sėjus ir F. Bastija» [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1933, 23 psl.].
(17)Tai — viena iš tų aplinkybių, kurios pabrangina vergove besiremiančią gamybą. Darbininkas, vykusiu senovės žmonių pasakymu, čia tik kaip instrumentum vocale [turintis kalbą įrankis] skiriasi nuo gyvulio kaip instrumentum semivocale [balsą turinčio įrankio] ir nuo negyvojo darbo įrankio kaip nuo instrumentum mutum [nebyliojo įrankio]. Bet pats darbininkas duoda pajusti gyvuliui ir darbo įrankiui, kad jis nėra su jais lygus, kad jis yra žmogus. Blogai su jais elgdamasis ir con amore [savo malonumui] juos gadindamas, jis įsisąmonina skiriąsis nuo jų. Todėl ekonominis tokio gamybos būdo principas yra naudoti tik grubiausius, griozdiškiausius darbo įrankius, kurie kaip tik dėl savo grubumo ir griozdiškumo sunkiau leidžiasi gadinami. Todėl prie Meksikos įlankos esančiose vergovinėse valstybėse iki pilietinio karo pradžios buvo paplitę senovės kinų konstrukcijos plūgai, kurie rausė žemę, kaip kiaulė arba kurmis, nedarydami vagų ir jos neapversdami. Plg. J. E. Cairnes: «The Slave Power». London 1862, 46 ir sek. psl. Savo veikale «Sea Board Slave States» Olmstedas tarp kita ko pasakoja: «Man čia rodė įrankius, kuriais pas mus nė vienas sveiko proto žmogus neapsunkintų savo darbininko, kuriam jis moka darbo užmokestį; nepaprastas jų sunkumas bei griozdiškumas, mano nuomone, daro darbą bent 10 procentų sunkesnį palyginti su tais įrankiais, kurie pas mus paprastai vartojami. Bet mane tikino, kad, vergams taip nerūpestingai ir grubiai su jais elgiantis, negalima jiems duoti lengvesnių ir ne tokių grubių įrankių ir kad tie įrankiai, kuriuos mes paprastai duodame savo darbininkams, gaudami iš to naudos, neišliktų nė vienos dienos Virginijos javų laukuose, nors jos dirva yra lengvesnė ir ne tokia akmenuota kaip mūsų. Lygiai taip pat, man paklausus, kodėl visose fermose arkliai yra pakeisti asilėnais, pirmas ir, žinoma, įtikinamiausias buvo tas argumentas, kad arkliai negalėtų pakelti to, kaip su jais visuomet elgiasi negrai; arkliai nuo to visuomet greitai pervargsta arba susižaloja, tuo tarpu kai asilėnai pakelia mušimus ir maisto trūkumą ir dėl to bent kiek rimčiau nenukenčia, neperšąla ir nesuserga, jei nesirūpinama jų priežiūra arba jeigu jie pervarginami darbu. Beje, bereikia man tik prieiti prie lango to kambario, kuriame aš rašau, ir beveik kiekvieną kartą aš matau taip elgiantis su gyvuliais, kad už tokį elgimąsi kiekvienas fermeris šiaurėje tuojau išvytų darbininką» [46, 47 psl.].
(18)Skirtumas tarp sudėtingojo ir paprastojo darbo, tarp «skilled» [kvalifikuoto] Ir «unskilled labour» [nekvalifikuoto darbo], iš dalies remiasi tiesiog iliuzijomis arba bent skirtumais, kurie labai seniai nustojo buvę realūs ir tebeegzistuoja tik kaip tradiciniai konvencionalumai; iš dalies — bejėgiškesne tam tikrų darbininkų klasės sluoksnių padėtimi, dėl kurios jie negali, kaip kiti, priversti, kad už jų darbo jėgą būtų mokama pagal jos vertę. Atsitiktinės aplinkybės čia vaidina tokį didelį vaidmenį, kad tos pačios darbo rūšys keičiasi vietomis. Ten, pvz., kur darbininkų klasės fizinės jėgos yra susilpnintos ir palyginti išsekintos, kaip tai matome visose išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalyse, tie grubūs darbai, kurie reikalauja didelės raumenų jėgos, aplamai imant, užima aukštesnę pakopą palyginti su žymiai sudėtingesniais darbais, kurie nusmunka ligi paprastojo darbo pakopos, pvz., bricklayer’io (mūrininko) darbas Anglijoje užima žymiai aukštesnę pakopą, negu damasto audinių audėjų darbas. Iš antros pusės, fustian cutter’io (multino kirpėjo) darbas, nors jis reikalauja didelio fizinio įtempimo ir, be to, yra labai nesveikas, figūruoja kaip «paprastasis darbas». Beje, nereikia įsivaizduoti, kad vadinamasis «skilled labour» [kvalifikuotas darbas] kiekybiniu atžvilgiu užima žymią vietą nacionaliniame darbe. Lengas apskaičiuoja, kad Anglijoje (ir Uelse) daugiau kaip 11 milijonų gyvena iš paprastojo darbo. Atėmus vieną milijoną aristokratų ir pusantro milijono pauperių, valkatų, nusikaltėlių, asmenų, gyvenančių iš prostitucijos, ir t. t., iš 18 mil. gyventojų, kurie buvo šalyje jo veikalo pasirodymo metu, lieka 4 650 000 vidurinės klasės žmonių, čia įskaitant smulkiuosius rentininkus, valdininkus, rašytojus, dailininkus, mokyklų mokytojus ir t. t. Norėdamas gauti šiuos mil., jis prie vidurinės klasės dirbančiosios dalies, be bankininkų ir t. t., priskiria visus geriau apmokamus «fabrikų darbininkus»! Net ir bricklayer’iai [mūrininkai] patenka į «sudėtingojo darbo darbininkų» kategoriją. Po to jam lieka minėtieji 11 mil. (S. Laing: «National Distress etc.». London 1844 [51—52 psl.]). «Didelė klasė, kuri mainais į maistą negali duoti nieko, išskyrus paprastąjį darbą, sudaro pagrindinę tautos masę» (James Mill straipsnyje «Colony». «Supplement to the Encyclopaedia Britannica» [«Encyclopaedia Britannica» priedas], 1831, 8 psl.).
(19)«Kai kalbama apie darbą kaip vertės matą, tai būtinai numatomas tam tikros rūšies darbas… jo santykį su kitomis darbo rūšimis galima lengvai nustatyti» («Outlines of Political Economy». London 1832, 22, 23 psl.).
Šeštasis skirsnis. Pastovusis kapitalas ir kintamasis kapitalas