Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Įvairūs darbo proceso veiksniai įvairiai dalyvauja kuriant produkto vertę.
Darbininkas prijungia darbo objektui naują vertę, prijungdamas prie jo tam tikrą darbo kiekį, nepriklausomai nuo to darbo konkretaus turinio, tikslo ir techninio pobūdžio. Iš antros pusės, sunaudotų gamybos priemonių vertes mes vėl randame produkto vertės sudėtinių dalių pavidalu, pvz., medvilnės ir verpsčių vertę — verpalų vertėje. Vadinasi, gamybos priemonių vertė išlieka, persikeldama į produktą. Šis persikėlimas įvyksta darbo procese, gamybos priemonėms pavirstant produktu. Jis vyksta darbui tarpininkaujant. Bet kuriuo būdu?
Darbininkas tuo pačiu metu neatlieka dvigubo darbo: pirma, kad savo darbu prijungtų medvilnei vertę, o antra, kad išlaikytų senąją medvilnės vertę, arba, kas yra tas pat, kad į produktą, į verpalus, perkeltų vertę medvilnės, kurią jis perdirba, ir verpsčių, kuriomis jis dirba. Senąją vertę jis išlaiko tiesiog prijungdamas naują vertę. Bet kadangi naujos vertės prijungimas darbo objektui ir senųjų verčių išlaikymas produkte yra du visiškai skirtingi rezultatai, kuriuos darbininkas pasiekia tuo pačiu metu, nors jis tuo metu atlieka tik vieną darbą, tai tas rezultato dvejopumas, matyti, gali būti paaiškintas tik dvejopu paties jo darbo pobūdžiu. Tuo pačiu metu darbas, dėl vienos savo savybės, turi kurti vertę, o dėl kitos savybės turi išlaikyti arba perkelti vertę.
Kuriuo būdu kiekvienas darbininkas prijungia darbo laiką, vadinasi, ir vertę? Visuomet tik savo specialaus gamybinio darbo forma. Verpėjas darbo laiką prijungia tik verpdamas, audėjas — tik ausdamas, kalvis — tik kaldamas. Ir tik dėl tos tikslingos formos, kuria jie aplamai prijungia darbą, taigi, ir naują vertę, dėl verpimo, audimo, kalimo, gamybos priemonės — medvilnė ir verpstės, verpalai ir audimo staklės, geležis ir priekalas — pasidaro elementais produktui, naujai vartojamajai vertei, kurti(20). Senoji jų vartojamosios vertės forma išnyksta, bet tik tam, kad iškiltų nauja vartojamosios vertės forma. Bet jau nagrinėjant vertės kūrimo procesą pasirodė, kad jeigu vartojamoji vertė tikslingai sunaudojama naujai vartojamajai vertei gaminti, tai darbo laikas, būtinas sunaudotai vartojamajai vertei sukurti, sudaro dalį darbo laiko, būtino naujai vartojamajai vertei sukurti, t. y. sudaro darbo laiką, kuris iš sunaudotų gamybos priemonių perkeliamas į naują produktą. Vadinasi, darbininkas išlaiko sunaudotų gamybos priemonių vertes arba perkelia jas į produktą kaip pastarojo vertės sudėtines dalis ne dėl to, kad jis aplamai prijungia savo darbą, o dėl to, kad prijungiamas darbas yra specialaus naudingo pobūdžio, dėl to, kad jis turi specifinę gamybinę formą. Kaip tokia tikslinga gamybinė veikla — verpimas, audimas, kalimas,— darbas vien savo prisilietimu prikelia gamybos priemones iš numirusiųjų, įkvepia joms sielą, paverčia jas darbo proceso veiksniais ir susijungia su jomis į produktus.
Jei specifinis gamybinis darbininko darbas nebūtų verpimas, tai jis medvilnės nepaverstų verpalais, vadinasi, ir medvilnės bei verpsčių vertės neperkeltų į verpalus. Priešingai, jei tas pats darbininkas pakeis profesiją ir pasidarys stalium, tai jis, kaip ir pirma, per savo darbo dieną atitinkamai medžiagai prijungs vertę. Vadinasi, jis savo darbu ją prijungia ne todėl, kad pastarasis yra verpimo darbas arba staliaus darbas, bet todėl, kad jis yra abstraktus, visuomeninis darbas aplamai, ir tam tikrą vertės dydį jis prijungia ne dėl to, kad jo darbas yra specialaus naudingo turinio, o dėl to, kad jis trunka tam tikrą laiką. Tuo būdu savo abstrakčia bendra savybe, kaip žmogaus darbo jėgos sunaudojimas, verpėjo darbas prijungia medvilnės ir verpsčių vertei naują vertę, o savo konkrečia, specialia, naudinga savybe, kaip verpimo procesas, jis perkelia į produktą šių gamybos priemonių vertę ir tuo būdu išlaiko jų vertę produkte. Todėl tuo pačiu metu atliekamo darbo rezultatas yra dvejopas.
Paprastu kiekybiniu darbo prijungimu prijungiama nauja vertė, o prijungto darbo kokybės dėka senosios gamybos priemonių vertės išlieka produkte. Šis dvipusiškas to paties darbo veikimas, kaip to darbo dvejopo pobūdžio pasekmė, aiškiai pasireiškia įvairiuose reiškiniuose.
Tarkime, kad kuris nors išradimas įgalina verpėją per 6 valandas suverpti tiek medvilnės, kiek anksčiau buvo suverpiama per 36 valandas. Kaip tikslinga ir naudinga gamybinė veikla, jo darbas šešis kartus padidino savo pajėgumą. Jo produktas yra šešeriopai didesnis: 36 sv. vietoj 6 sv. verpalų. Bet šie 36 sv. medvilnės dabar absorbuoja tik tiek darbo laiko, kiek anksčiau absorbuodavo 6 sv. Prie jų prijungiama naujo darbo šešis kartus mažiau, negu naudojant senuosius metodus, ir todėl prijungiamas tik vienas šeštadalis tos vertės, kuri buvo prijungiama anksčiau. Iš antros pusės, produkte, 36 sv. verpalų, dabar yra šešeriopai didesnė medvilnės vertė. Per 6 verpimo valandas išlaikyta ir perkelta į produktą šešis kartus didesnė žaliavos vertė, nors tam pačiam žaliavos kiekiui dabar prijungta šešis kartus mažesnė nauja vertė. Tai parodo, kaip ta darbo savybė, kurios dėka jis to paties nedalomo proceso metu išlaiko vertes, iš esmės skiriasi nuo tos jo savybės, kurios dėka jis kuria vertę. Kito daugiau būtinojo darbo laiko verpimo operacijos metu įeina į ta patį medvilnės kiekį, tuo didesnė yra medvilnei prijungiama nauja vertė, bet kuo didesnis medvilnės svarų kiekis per tą patį darbo laiką yra suverpiamas, tuo didesnė yra produkte išlaikoma senoji vertė.
Tarkime, atvirkščiai, kad verpimo darbo našumas liko nepasikeitęs, vadinasi, norint vieną svarą medvilnės paversti verpalais, verpėjui reikalingas toks pat laiko kiekis, kaip ir anksčiau. Bet tarkime, kad pasikeitė pačios medvilnės mainomoji vertė, tarkime, kad jos vieno svaro kaina šešis kartus padidėjo ar sumažėjo. Abiem atvejais verpėjas prie to paties medvilnės kiekio prijungia vis tą patį darbo laiką, vadinasi, vis tą pačią vertę, ir abiem atvejais jis per vienodą laiką pagamina vis tą patį verpalų kiekį. Tačiau toji vertė, kurią jis iš medvilnės perkelia į verpalus, į produktą, vienu atveju yra šešis kartus mažesnė, kitu atveju šešis kartus didesnė, negu buvo anksčiau. Tas pat bus ir tuo atveju, jei darbo priemonės pabrangs arba atpigs, bet, kaip ir anksčiau, taip pat tarnaus darbo procese.
Jei techninės verpimo proceso sąlygos lieka nepasikeitusios ir taip pat nė kiek nepasikeičia atitinkamų gamybos priemonių vertė, tai verpėjas per vienodą darbo laiką, kaip ir anksčiau, sunaudoja vienodus, savo vertės nekeičiančius žaliavos ir mašinų kiekius. Vertė, kurią jis išlaiko produkte, tokiu atveju yra tiesiog proporcinga tai naujai vertei, kurią jis prijungia. Per dvi savaites jis prijungia du kartus daugiau darbo negu per vieną savaitę, vadinasi, ir du kartus didesnę vertę, ir tuo pačiu metu jis sunaudoja du kartus daugiau medžiagos, sudarančios du kartus didesnę vertę, ir nudėvi du kartus daugiau mašinų, sudarančių du kartus didesnę vertę; tuo būdu, jis dviejų savaičių produkte išlaiko du kartus didesnę vertę negu vienos savaitės produkte. Esant tam tikroms nesikeičiančioms gamybos sąlygoms, darbininkas išlaiko tuo didesnę vertę, kuo didesnę vertę jis prijungia; bet jis išlaiko didesnę vertę ne dėl to, kad jis prijungia didesnę vertę, o dėl to, kad jis ją prijungia esant nesikeičiančioms ir nuo jo paties darbo nepriklausančioms sąlygoms.
Žinoma, santykine prasme galima pasakyti, kad darbininkas senąsias vertes visuomet išlaiko ta pačia proporcija, kuria jis prijungia naują vertę. Ar medvilnė pabrangs nuo 1 šil. iki 2 šil. ar atpigs iki 6 pensų, darbininkas vienos valandos produkte visuomet išlaiko du kartus mažesnę medvilnės vertę negu dviejų valandų produkte, kad ir kaip ta vertė besikeistų. Toliau, jei keičiasi jo paties darbo našumas, jei jis kyla arba krinta, tai jis, pvz., per vieną darbo valandą suverpia daugiau ar mažiau medvilnės negu anksčiau ir sutinkamai su tuo vienos darbo valandos produkte išlaiko didesnę ar mažesnę medvilnės vertę. Bet, šiaip ar taip, jis per dvi darbo valandas išlaiko du kartus didesnę vertę negu per vieną darbo valandą.
Vertė, paliekant nuošalyje grynai simbolinį jos išreiškimą vertės ženklu, egzistuoja tik kaip viena arba kita vartojamoji vertė, vienas arba kitas daiktas. (Pats žmogus, žiūrint į jį tik kaip į darbo jėgos buvimą, yra gamtos objektas, daiktas, nors ir gyvas, sąmoningas daiktas, o pats darbas yra materialinis šios jėgos pasireiškimas.) Todėl, jei prarandama vartojamoji vertė, prarandama ir vertė. O gamybos priemonės nepraranda savo vertės kartu su savo vartojamąja verte, nes darbo procese jos pradinę savo vartojamosios vertės formą praranda iš tikrųjų tiktai tam, kad produkte įgytų kitos vartojamosios vertės formą. Bet kad ir kaip vertei yra svarbu egzistuoti kurios nors vartojamosios vertės pavidalu, jai, kaip parodo prekių metamorfozė, yra nesvarbu, kuria vartojamąja verte ji egzistuoja. Iš to išeina, kad darbo procese vertė tik tiek pereina iš gamybos priemonių į produktą, kiek gamybos priemonės kartu su savo savarankiška vartojamąja verte praranda ir savo mainomąją vertę. Jos perteikia produktui tik tą vertę, kurią jos praranda kaip gamybos priemonės. Bet šiuo atžvilgiu įvairūs materialiniai darbo proceso veiksniai veikia įvairiai.
Anglis, kuria kūrenama mašina, išnyksta pilnutinai, lygiai kaip ir tepalas, kuriuo tepama rato ašis ir t. t. Dažai ir kitos pagalbinės medžiagos išnyksta, bet pasireiškia produkto savybėmis. Žaliava sudaro produkto substanciją, bet pakeičia savo formą. Vadinasi, žaliava ir pagalbinės medžiagos netenka tos savarankiškos formos, kuria jos buvo stojusios į darbo procesą kaip vartojamosios vertės. Kitaip yra su darbo priemonėmis tikrąja to žodžio prasme. Įrankis, mašina, fabriko pastatas, statinė ir t. t. darbo procese tarnauja tik tol, kol jie išlaiko savo pirminę formą, kol jie rytoj gali stoti į darbo procesą ta pačia forma, kaip ir vakar. Kaip savo gyvenimo, darbo proceso, metu jie produkto atžvilgiu išlaiko savo savarankišką formą, taip jie išlaiko ją ir po savo mirties. Mašinų, įrankių, fabriko pastatų ir t. t. lavonai, kaip ir anksčiau, tebeegzistuoja atskirai nuo produktų, kuriuos sukurti jie padėjo. Jei mes dabar išnagrinėsime visą periodą, per kurį tokia darbo priemonė tarnauja nuo jos įžengimo į dirbtuvę dienos ir iki tos dienos, kai ją išmes į laužą, tai pamatysime, kad per tą periodą darbas yra visiškai suvartojęs jos vartojamąją vertę, todėl jos mainomoji vertė ištisai perėjo į produktą. Pavyzdžiui, jei verpimo mašina per 10 metų yra atgyvenusi savo amžių, tai visa jos vertė per dešimties metų darbo procesą yra perėjusi į 10 metų produktą. Vadinasi, darbo priemonės gyvenimo periodas apima didesnį ar mažesnį nuolat vėl iš naujo su jos pagalba besikartojančių darbo procesų skaičių. Darbo priemonės padėtis yra tokia pat, kaip ir žmogaus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas kasdien darosi 24 valandomis trumpesnis. Bet žmogaus kaktoje neparašyta, kiek jo gyvenimo dienų jau atgyventa. Tačiau tai gyvybės draudimo bendrovėms nekliudo daryti labai tikras ir, kas yra dar svarbiau, joms labai naudingas išvadas iš žmogaus gyvenimo vidutinio ilgumo. Tas pat ir su darbo priemonėmis. Iš patyrimo yra žinoma, kiek laiko vidutiniškai gali tverti tam tikra darbo priemonė, pvz., tam tikros rūšies mašina. Tarkime, kad darbo procese ji savo vartojamąją vertę išlaiko tik 6 dienas. Tokiu atveju ji vidutiniškai kiekvieną darbo dieną praranda savo vartojamosios vertės ir dėl to dienos produktui perteikia savo vertės. Šiuo būdu apskaičiuojamas visų darbo priemonių nusidėvėjimas, pvz., kasdieninis jų vartojamosios vertės praradimas, ir atitinkamai su tuo kasdieninis jų vertės perkėlimas į produktą.
Iš to visiškai aiškiai matyti, kad gamybos priemonė niekad neatiduoda produktui daugiau vertės, negu ji netenka darbo procese dėl jos pačios vartojamosios vertės sunaikinimo. Jei gamybos priemonė neturėtų vertės ir dėl to neturėtų ko netekti, t. y. jei ji pati nebūtų žmogaus darbo produktas, tai ji produktui neperteiktų jokios vertės. Ji tarnautų vartojamosios vertės sukūrimui, nedalyvaudama kuriant mainomąją vertę. Taip yra su visomis gamybos priemonėmis, kurios yra gamtos duotos, žmogui neprisidedant: su žeme, vėju ir vandeniu, geležimi rūdyne, medžiu miške ir t. t.
Čia mums iškyla kitas įdomus reiškinys. Tarkime, kad mašinos vertė yra, pvz., 1 000 sv. st., ir tarkime, kad ji nusidėvi per 1 000 dienų. Šiuo atveju mašinos vertės dalis kasdien pereina iš jos pačios į jos dienos produktą. Tuo pačiu metu visa mašina, nors ir mažėjančiu pajėgumu, tebefunkcionuoja darbo procese. Tuo būdu pasirodo, kad vienas darbo proceso veiksnys, viena gamybos priemonė, ištisai dalyvauja darbo procese, bet tik iš dalies — vertės didinimo procese. Skirtumas tarp darbo proceso ir vertės didinimo proceso čia atsispindi jų materialiniuose veiksniuose, nes ta pati gamybos priemonė kaip darbo proceso elementas ištisai įeina į tą patį gamybos procesą, o kaip vertės kūrimo elementas įeina dalimis(21).
Iš antros pusės, gamybos priemonė, atvirkščiai, gali visa įeiti į vertės didinimo procesą, nors į darbo procesą įeina tik jos dalis. Tarkime, kad verpiant iš 115 sv. medvilnės kasdien atkrinta 15 sv., kurie sudaro ne verpalus, o tik devil’s dust [velnio dulkes]. Tačiau, jei šios 15 sv. pabiros yra normalios, jei jos, esant vidutiniškoms medvilnės perdirbimo sąlygoms, yra nepašalinamos, tai vertė šių 15 sv. medvilnės, kurie nesudaro jokio verpalų elemento, visiškai taip pat įeina į verpalų vertę, kaip ir vertė tų 100 sv., kurie sudaro verpalų medžiagą. Kad būtų galima pagaminti 100 sv. verpalų, tenka 15 sv. medvilnės vartojamąją vertę paversti dulkėmis. Vadinasi, šios medvilnės žuvimas yra verpalų pagaminimo sąlyga. Kaip tik todėl ji ir perteikia savo vertę verpalams. Tai liečia visas darbo proceso atliekas, bent tiek, kiek šios atliekos vėl nesudaro naujų gamybos priemonių, vadinasi, naujų savarankiškų vartojamųjų verčių. Antai, didžiuliuose Mančesterio mašinų fabrikuose galima matyti geležies atliekų kalnus, kuriuos drožlių pavidalu yra nudrožusios ciklopinės mašinos; vakare jos didžiuliais vežimais gabenamos iš fabriko į geležies lydymo gamyklą, iš kur kitą dieną vėl grįžta į fabriką masyvinės geležies pavidalu.
Gamybos priemonės tiktai tiek perkelia vertę į naują produkto formą, kiek jos darbo proceso metu netenka savo vertės jos senųjų vartojamųjų verčių forma. Maksimumą to, kiek jų vertė gali netekti darbo procese, aišku, apriboja tas pradinis vertės dydis, kuriuo jos stoja į darbo procesą, arba darbo laikas, reikalingas joms pačioms pagaminti. Todėl gamybos priemonės niekad negali prijungti produktui didesnės vertės už tą, kurią jos turi nepriklausomai nuo darbo proceso, kuriam jos tarnauja. Kokia naudinga bebūtų tam tikra darbo medžiaga, tam tikra mašina, tam tikra gamybos priemonė, vis dėlto, jei jos kainuoja 150 sv. st., sakysime, 500 darbo dienų, jos niekad neprijungs daugiau kaip 150 sv. st. tam bendram produktui, kuriam sukurti jos tarnauja. Jų vertę apsprendžia ne tas darbo procesas, į kurį jos įeina kaip gamybos priemonė, o tas darbo procesas, iš kurio jos išeina kaip produktas. Darbo procese jos tarnauja tik kaip vartojamoji vertė, kaip naudingų savybių daiktas, ir todėl jos neperteiktų produktui jokios vertės, jei neturėtų vertės dar prieš stodamos į procesą(22).
Tuo metu, kai gamybinis darbas gamybos priemones paverčia naujo produkto sukūrimo elementais, su jų verte vyksta savotiškas sielų persikėlimas. Iš suvartoto kūno ji persikelia į naujai susiformavusį kūną. Bet šis sielų persikėlimas vyksta tarytum tikrajam darbui nedalyvaujant. Darbininkas negali prijungti naujo darbo, vadinasi, negali kurti naujos vertės, neišlaikydamas senųjų verčių, nes jis kaskart turi prijungti darbą tam tikra naudinga forma, o jo prijungti naudinga forma jis negali, nepaversdamas produktų naujo produkto gamybos priemonėmis ir tuo pačiu neperkeldamas jų vertės į naują produktą. Vadinasi, išlaikyti vertę prijungiant vertę yra prigimtinė veikimu pasireiškiančios darbo jėgos — gyvojo darbo — savybė, gamtos dovana, nieko nekainuojanti darbininkui, bet daug duodanti kapitalistui, būtent, išlaikanti jam esamą kapitalo vertę(22a). Kol reikalai gerai klojasi, kapitalistas per daug yra įsigilinęs į pelno gavimą, kad pastebėtų šią nemokamą darbo dovaną. Priverstinės darbo proceso pertraukos, krizės, verčia kapitalistą ryškiai ją pajusti(23).
Aplamai yra suvartojama gamybos priemonių vartojamoji vertė, kadangi darbas, ją suvartodamas, sukuria produktus. Jų vertė iš tikrųjų nėra suvartojama(24), todėl ir negali būti atgaminama. Ji išlieka, bet ne todėl, kad su ja pačia darbo procese vyksta kuri nors operacija, o todėl, kad ta vartojamoji vertė, kurioje ji iš pradžių egzistavo, nors ir išnyksta, bet išnyksta tik kitoje vartojamojoje vertėje. Todėl gamybos priemonių vertė vėl pasireiškia produkto verte, bet, tiksliai kalbant, nėra atgaminama. Pagaminama nauja vartojamoji vertė, kurioje vėl pasirodo sena mainomoji vertė(25).
Kitaip yra su subjektyviu darbo proceso veiksniu, su veikimu pasireiškiančia darbo jėga. Tuo metu, kai darbas dėl jo tikslingos formos perkelia gamybos priemonių vertę į produktą ir tuo pačiu ją išlaiko, kiekvienas jo judėjimo momentas sukuria papildomą vertę, naują vertę. Tarkime, kad gamybos procesas nutrūksta tame taške, kuriame darbininkas yra pagaminęs savo paties darbo jėgos vertės ekvivalentą, kai jis, pvz., šešių valandų darbu yra prijungęs 3 šil. vertę. Ši vertė sudaro produkto vertės perviršį palyginti su tomis pastarosios sudėtinėmis dalimis, kurios yra atsiradusios iš gamybos priemonių vertės. Tai yra vienintelė šiame procese atsiradusi nauja vertė, vienintelė paties šio proceso pagaminta produkto vertės dalis. Žinoma, ji padengia tik tuos pinigus, kuriuos kapitalistas yra avansavęs pirkdamas darbo jėgą ir kuriuos pats darbininkas yra sunaudojęs pragyvenimo reikmenims. Šių sunaudotųjų 3 šil. atžvilgiu naujoji 3 šil. vertė yra tik pirmųjų atgaminimas. Bet ji atgaminta ne tiktai tariamai, o iš tikrųjų kaip gamybos priemonių vertė. Vienos vertės padengimas kita čia įvyksta sukuriant naują vertę.
Tačiau mes jau žinome, kad darbo procesas vyksta toliau to taško, kuriame atgaminamas ir prijungiamas prie darbo objekto vien tik darbo jėgos vertės ekvivalentas. Vietoj 6 valandų, kurių tam būtų užtekę, procesas trunka, pvz., 12 valandų. Vadinasi, veikdama darbo jėga ne tiktai atgamina savo pačios vertę, bet pagamina dar vertės perviršį. Ši pridedamoji vertė sudaro produkto vertės perviršį palyginti su produktui sukurti sunaudotų elementų verte, t. y. palyginti su gamybos priemonių ir darbo jėgos verte.
Atvaizdavę tuos įvairius vaidmenis, kuriuos įvairūs darbo proceso veiksniai vaidina sukuriant produkto vertę, mes tuo pačiu apibūdinome įvairių kapitalo sudėtinių dalių funkcijas jo paties vertės augimo procese. Visos produkto vertės perviršis palyginti su produktą kuriant dalyvaujančių elementų verčių suma yra padidėjusios kapitalo vertės perviršis palyginti su pradine avansuotąja kapitalo verte. Gamybos priemonės, iš vienos pusės, darbo jėga — iš antros, tėra tik įvairios pradinės kapitalo vertės buvimo formos, vertės, kuri nusimetė savo piniginę formą ir pavirto darbo proceso veiksniais.
Taigi, toji kapitalo dalis, kuri pavirsta gamybos priemonėmis, t. y. žaliava, pagalbinėmis medžiagomis ir darbo priemonėmis, gamybos procese nekeičia savo vertės dydžio. Todėl aš ją vadinu pastoviąja kapitalo dalimi, arba, trumpiau sakant, pastoviuoju kapitalu.
Priešingai, toji kapitalo dalis, kuri yra paversta darbo jėga, gamybos procese keičia savo vertę. Ji atgamina savo pačios ekvivalentą ir, be to, pagamina perviršį, pridedamąją vertę, kuri, savo ruožtu, gali kitėti, būti didesnė arba mažesnė. Iš pastovaus dydžio ši kapitalo dalis nepaliaujamai virsta kintamu dydžiu. Todėl aš ją vadinu kintamąja kapitalo dalimi, arba, trumpiau sakant, kintamuoju kapitalu. Tos pačios kapitalo sudėtinės dalys, kurios darbo proceso požiūriu skiriasi kaip objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, kaip gamybos priemonės ir darbo jėga, vertės augimo proceso požiūriu skiriasi kaip pastovusis kapitalas ir kintamasis kapitalas.
Pastoviojo kapitalo sąvoka anaiptol nepašalina jo sudėtinių dalių vertės revoliucijos. Tarkime, kad svaras medvilnės šiandien kainuoja 6 pensus ir kad rytoj dėl nepakankamo medvilnės derliaus jos kaina pakyla iki 1 šil. Senoji medvilnė, kuri tebeapdirbama, yra nupirkta 6 pensų kaina, bet dabar ji produkto vertei prijungia 1 šil. dydžio vertės dalį. O jau suverpta medvilnė, kuri, gal būt, jau cirkuliuoja rinkoje verpalų pavidalu, prijungia produktui taip pat dvigubai didesnį dydį negu jos pradinė vertė. Tačiau mes matome, kad šie vertės kitimai nė kiek nėra susiję su medvilnės vertės augimu pačiame verpimo procese. Jei senoji medvilnė dar nebūtų stojusi į darbo procesą, ją dabar būtų galima parduoti po 1 šil. vietoj 6 pensų. Atvirkščiai: kuo mažiau darbo procesų ji yra perėjusi, tuo tikresnis yra toks rezultatas. Todėl spekuliacijos taisyklė yra tokia: esant tokioms vertės revoliucijoms, reikia spekuliuoti žaliava jos mažiausiai apdirbta forma, t. y. geriau verpalais, negu audiniais, ir geriau pačia medvilne, negu verpalais. Vertės pakitimas čia atsiranda tame procese, kuriame gaminama medvilnė, o ne tame procese, kuriame ji funkcionuoja kaip gamybos priemonė ir, vadinasi, kaip pastovusis kapitalas. Nors prekės vertę apsprendžia toje prekėje esantis darbo kiekis, bet pats tas kiekis yra visuomeniškai apsprendžiamas. Jei kinta prekei pagaminti visuomeniškai būtinas darbo laikas,— o tas pats medvilnės kiekis, pvz., esant nepalankioms sąlygoms, sudaro didesnį darbo kiekį, negu esant palankioms,— tatai daro grįžtamą poveikį senajai prekei, kuri visuomet tėra tik atskiras savo rūšies egzempliorius(26), kurio vertė visada matuojama visuomeniškai būtinu darbu, vadinasi, visada matuojama darbu, kuris būtinas tuo metu esamomis visuomeninėmis sąlygomis.
Gamybos procese jau dalyvaujančių darbo priemonių, mašinų ir t. t. vertė, todėl ir ta vertės dalis, kurią jos perteikia produktui, gali kitėti lygiai taip pat, kaip žaliavos vertė. Jei, pvz., dėl naujo išradimo tam tikros rūšies mašinos gali būti atgaminamos sunaudojant mažiau darbo, tai senosios mašinos daugiau ar mažiau nuvertėja ir dėl to jos į produktą perkelia palyginti mažesnę vertę. Bet ir šiuo atveju vertės pakitimas atsiranda už ribų to gamybos proceso, kuriame mašina funkcionuoja kaip gamybos priemonė. Šiame procese ji niekad neperteikia didesnės vertės už tą, kurią ji turi nepriklausomai nuo šio proceso.
Panašiai kaip gamybos priemonių vertės kitimas, nors jis savo grįžtamą poveikį ir daro joms jau stojus į gamybos procesą, vis dėlto nekeičia jų kaip pastoviojo kapitalo pobūdžio, lygiai taip pat pastoviojo ir kintamojo kapitalo santykio kitimas nepaliečia funkcionalinio jų skirtingumo. Pavyzdžiui, techninės darbo proceso sąlygos gali pasikeisti tiek, kad ten, kur anksčiau 10 darbininkų su 10 mažos vertės įrankių perdirbdavo palyginti nedidelį žaliavos kiekį, dabar 1 darbininkas su brangia mašina perdirba šimtą kartų didesnį žaliavos kiekį. Šiuo atveju pastovusis kapitalas, t. y. naudojamų gamybos priemonių verčių masė, labai žymiai išauga, o kintamoji kapitalo dalis, kuri yra avansuota darbo jėgai, labai žymiai krinta. Tačiau šis pakitimas liečia tik pastoviojo ir kintamojo kapitalo dydžių santykį, arba tą santykį, kuriuo visas kapitalas suskyla į pastoviąsias ir kintamąsias sudėtines dalis, bet nė kiek neliečia skirtumo tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo.
(20)«Darbas sukuria naują kūrinį vietoj jo sunaikinto» («An Essay on the Political Economy of Nations». London 1821, 13 psl.).
(21)Čia kalbama ne apie darbo priemonių, mašinų, pastatų ir t. t. taisymus. Mašina, kuri taisoma, funkcionuoja ne kaip darbo priemonė, o kaip darbo medžiaga. Ne ja dirbama, bet ji pati apdirbama, siekiant pašalinti jos vartojamosios vertės trūkumus. Tokius taisymo darbus mes, turėdami galvoje savo tikslą, visada galime vaizduotis įjungtus į tą darbą, kuris reikalingas darbo priemonėms gaminti. Tekste kalbama apie tokį nusidėvėjimą, kurio negali išgydyti joks gydytojas ir kuris pamažėliais atveda prie mirties, apie «tokį nusidėvėjimą, kurio negalima laikas nuo laiko pataisyti ir kuris, jei tai būtų, pvz., peilis, galų gale jį atvestų į tokį stovį, kad peilių gamintojas pasakytų, jog jis nevertas taisymo». Tekste mes matėme, kad mašina, pvz., ištisai įeina į kiekvieną atskirą darbo procesą, bet tik dalimis į vienalaikį vertės didinimo procesą. Todėl mes galime tinkamai įvertinti šitokį sąvokų supainiojimą: «Ponas Rikardo apie mainų gamintojo darbo dalį, sunaudotą kojinių mašinai pagaminti, sako», kad ji yra, pvz., poros kojinių vertėje. «Tačiau visas darbas, kuris pagamina kiekvieną porą kojinių… apima visą mašinų gamintojo darbą, o ne jo dalį; nes nors viena mašina gamina daug porų, bet nė viena iš šių porų negali būti pagaminta be visų mašinos dalių pagalbos» («Observations on certain verbal disputes in Political Economy, particularly relating to Value, and to Demand and Supply». London 1821, 54 psl.). Autorius, nepaprastai patenkintas savimi «wiseacre» [«gudruolis»], savo painiojime ir kartu savo polemikoje tėra teisus tik ta prasme, kad nei Rikardo, nei bet kuris kitas ekonomistas nei iki jo, nei po jo griežtai neskyrė abiejų darbo pusių ir todėl, kaip ir reikėjo laukti, neišanalizavo skirtingo jų vaidmens kuriant vertę.
(22)Todėl lengva suprasti visą paikumą vulgariojo Ž. B. Sėjaus, kuris pridedamąją vertę (palūkanas, pelną, rentą) nori išvesti iš tų «services productifs» [«produktyvių patarnavimų»], kuriuos gamybos priemonės: žemė, įrankiai, odos ir t. t. savo vartojamosiomis vertėmis atlieka darbo procese. Ponas Vilhelmas Rošeris, kuris niekad neužmiršta juodu ant balto suregistruoti miklius apologetinius prasimanymus, sušunka: «Ž. B. Sėjus (Traité, I t., 4 sk.) labai teisingai pastebi: «Aliejinės pagamintoji vertė, atskaičius visus kaštus, juk sudaro kažką naujo, iš esmės skirtingo nuo to darbo, kuriuo buvo sukurta pati aliejinė» («Die Grundlagen der Nationalökonomie», 3-sis leid., 1858, 82 psl., pastaba). Labai teisingai! «Aliejus», aliejinės pagamintas, yra kažkas labai skirtingo nuo darbo, kurį reikėjo atlikti statant aliejinę. O «verte» ponas Rošeris laiko tokį daiktą, kaip «aliejus», nes «aliejus» turi vertę, o kadangi «gamtoje» aptinkama mineralinio aliejaus, nors palyginti ir «nelabai daug», tai jis, be abejonės, ta proga daro kitą pastabą: «Ji (gamta!) beveik visiškai negamina mainomųjų verčių!» [Ten pat, 79 psl.]. Rošerio gamtai su mainomąja verte išeina tas pat, kas kvailai merginai su vaiku, kuris «buvo juk visai mažas». Tas pats «mokslininkas» («savant sérieux») aukščiau minėtąja proga dar pastebi: «Rikardo mokykla paprastai į darbo sąvoką įjungia ir kapitalą kaip «sutaupytą darbą». Tai negudru (!), nes (!) kapitalo savininkas (!) juk (!) vis dėlto (!) atliko daugiau (!) negu paprastąjį (?!) gaminimą (?) ir (??) jo (ko?) išlaikymą: būtent (?!?) susilaikymą nuo savo malonumo, už ką jis, pvz. (!!!), reikalauja palūkanų» (ten pat). Koks «gudrus» šis politinės ekonomijos «anatominis-fiziologinis metodas», kuris «vertę» išveda stačiai iš «reikalavimo»!
(22a)«Iš visų žemės ūkio gamybos įrankių žmogaus darbas… yra toks, iš kurio ūkininkas daugiausia gali laukti, kad sugrįš jo įdėtas kapitalas. Abu likusieji — darbinių gyvulių skaičius ir… vežimai, plūgai, kastuvai ir t. t.— nieko nereiškia, nesujungus jų su tam tikru kiekiu pirmojo» (Edmund Burke: «Thoughts and Details on Scarcity, originally presented to the Right Hon. W. Pitt in the Month of November 1795», išl. London 1800, 10 psl.).
(23)«Times» laikraštyje, 1862 m. lapkričio 26 d., vienas fabrikantas, kurio verpykloje dirba 800 darbininkų ir kas savaitė vidutiniškai suvartojama 150 gniutulų Ost-Indijos medvilnės arba beveik 130 gniutulų Amerikos medvilnės, skundžiasi publikai dėl kaštų, kuriuos kasmet sukelia darbo sustojimas jo fabrike. Jis skaičiuoja, kad jie siekia 6 000 sv. st. Tarp šių neproduktyvių kaštų esama daug tokių pozicijų, kurios mūsų čia nedomina, pvz.: žemės renta, mokesčiai, draudimo premijos, algos metams pasamdytiems darbininkams, manager [direktoriui], buhalteriui, inžinieriui ir t. t. Bet vėliau jis priskaičiuoja 150 sv. st. už anglį, kad laikas nuo laiko būtų galima apšildyti fabriką ir paleisti garo mašiną, be to, priskaičiuoja darbo užmokestį darbininkams už nereguliarų darbą palaikant «parengtyje» visus mašinų įrengimus. Pagaliau, 1 200 sv. st. priskaičiuoja už mašinų gedimą, nes «oras ir gamtinės griaunamosios įtakos nesiliauja veikusios dėl to, kad garo mašinos liovėsi judėjusios». Ir jis tiesiog pažymi, kad 1 200 sv. st. suma yra tokia maža tik dėl to, kad mašinos jau yra labai nusidėvėjusios.
(24)«Gamybinis suvartojimas: kai prekės suvartojimas sudaro dalį gamybos proceso… Šiais atvejais nėra jokio vertės suvartojimo» (S. P. Newman: «Elements of Political Economy». Andover and New York 1835, 296 psl.).
(25)Viename Šiaurės Amerikos vadove, kuris susilaukė, gal būt, 20 leidimų, mes skaitome: «Visiškai nesvarbu, kuria forma kapitalas naujai pasirodo». Po ilgo išvardijimo įvairiausių gamybos elementų, kurių vertė naujai pasirodo produkte, pabaigoje sakoma: «Įvairūs maisto produktai, drabužiai ir butas, kurie yra reikalingi žmogaus egzistavimui ir jo komfortui, taip pat kinta. Jie laikas nuo laiko suvartojami, ir jų vertė iš naujo pasirodo nauja kūniška ir protine žmogaus jėga, sudarančia naują kapitalą, kurį galima iš naujo panaudoti gamyboje» (F. Wayland: «The Elements of Political Economy». Boston 1843, 31, 32 psl.). Jau nekalbėdami apie visus kitus keistumus, pastebėsime, kad, pvz., ne duonos kaina, o kraują kuriantieji jos elementai vėl pasirodo atnaujintoje jėgoje. O kaip jėgos vertė, priešingai, vėl pasirodo ne pragyvenimo reikmenys, bet jų vertė. Tie patys pragyvenimo reikmenys, net jeigu jie kainuotų du kartus mažiau, pagamins visiškai tiek pat raumenų, kaulų ir t. t.,— trumpai sakant, visiškai tokią pat jėgą, bet ne tokios pat, ne anksčiau buvusios vertės jėgą. Šis «vertės» pavertimas «jėga» ir visas tas fariziejiškas neaiškumas pridengia mėginimą — žinoma, tuščią — išvesti pridedamąją vertę iš paprasto avansuotųjų verčių sugrįžimo fakto.
(26)«Visi tos pačios rūšies produktai sudaro, tikrai sakant, vieną masę, kurios kaina yra apsprendžiama aplamai, nepriklausomai nuo ypatingų atskiro atvejo sąlygų» (Le Trosne: «De l’intérêt social», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 893 psl.).