Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Avansuoto kapitalo pagaminta gamybos procese pridedamoji vertė, arba avansuotos kapitalo vertės prieauglis, pirmiausia pasireiškia kaip produkto vertės perviršis palyginti su produkto gamybos elementų verčių suma.
Kapitalas suskyla į dvi dalis: į piniginę sumą , sunaudotą gamybos priemonėms, ir į kitą piniginę sumą , sunaudotą darbo jėgai; yra pastoviuoju kapitalu paversta vertės dalis, — kintamuoju kapitalu paversta vertės dalis. Vadinasi, pradžioje , pvz., avansuotasis 500 sv. st. kapitalas sv. st. sv. st. Gamybos proceso pabaigoje gaunama prekė, kurios vertė, kur yra pridedamoji vertė, pvz., sv. st. sv. st. Pradinis kapitalas pavirto , iš 500 sv. st. į 590 sv. st. Skirtumas tarp abiejų, 90 sv. st. dydžio pridedamajai vertei. Kadangi gamybos elementų vertė yra lygi avansuotojo kapitalo vertei, tai iš tikrųjų paprasta tautologija yra teigimas, kad produkto vertės perviršis palyginti su jo gamybos elementų verte yra lygus avansuotojo kapitalo vertės prieaugliui, arba lygus pagamintai pridedamajai vertei.
Tačiau ši tautologija turi būti smulkiau apibrėžta. Tai, kas lyginama su produkto verte, yra jį kuriant sunaudotų gamybos elementų vertė. Bet mes jau esame matę, kad panaudoto pastoviojo kapitalo dalis, susidedanti iš darbo priemonių, perteikia produktui tik dalį savo vertės, tuo tarpu kai likusi dalis išlieka pirmesne savo buvimo forma. Kadangi pastaroji dalis kuriant vertę nevaidina jokio vaidmens, tai mes čia galime palikti ją nuošalyje. Jos įtraukimas į skaičiavimą nieko nepakeistų. Tarkime, kad sv. st. susideda iš žaliavos už 312 sv. st., pagalbinių medžiagų už 44 sv. st. ir mašinų, kurios nusidėvi procese, už 54 sv. st.; o iš tikrųjų naudojamų mašinų vertė yra 1 054 sv. st. Produkto vertei gaminti mes laikome avansuota tik šią 54 sv. st. vertę, kurią mašinos praranda dėl savo funkcionavimo ir dėl to perteikia ją produktui. Jei mes įtrauktume į skaičiavimą ir tuos 1 000 sv. st., kurie tebeegzistuoja savo pirmesne forma,— kaip garo mašina ir t. t.,— tai mes turėtume juos įtraukti į skaičiavimą abiejose pusėse, avansuotosios vertės pusėje ir produkto vertės pusėje(26a), ir mes tuo būdu gautume resp. [atitinkamai] 1 500 sv. st. ir 1 590 sv. st. Skirtumas, arba pridedamoji vertė, kaip ir anksčiau, būtų 90 sv. st. Todėl ten, kur iš dėstymo bendro sąryšio neišplaukia priešinga, mes pastoviuoju kapitalu, avansuotu vertei gaminti, visada suprantame tiktai gamyboje sunaudotų gamybos priemonių vertę.
Padarę tokias prielaidas, grįžtame prie formulės , kuri pavirsta , dėl ko ir pavirsta . Mes žinome, kad pastoviojo kapitalo vertė tik naujai pasirodo produkte. Vadinasi, procese iš tikrųjų naujai pagamintoji vertė skiriasi nuo visos produkto vertės, gautos iš proceso, todėl ji yra lygi ne , arba ne sv. st. sv. st., kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo, bet , arba sv. st., t. y. ne 590 sv. st., bet 180 sv. st. Jei , pastovusis kapitalas, būtų, kitaip tariant — jei būtų tokių pramonės šakų, kuriose kapitalistui netektų naudoti jokių pagamintų gamybos priemonių, nei žaliavos, nei pagalbinių medžiagų, nei darbo įrankių, o tiktai gamtos duotas medžiagas ir darbo jėgą, tai jokia pastoviosios vertės dalis nebūtų perkeliama į produktą. Mūsų 410 sv. st. pavyzdyje šis produkto vertės elementas atkristų, bet naujai pagamintoji 180 sv. st. vertė, kurioje yra 90 sv. st. pridedamosios vertės, pasiliktų visiškai tokio pat dydžio, kaip ir tuo atveju, jei sudarytų didžiulę vertės sumą. Mes turėtume , ir , savo verte išaugęs kapitalas,, K' — K, kaip ir anksčiau,. Atvirkščiai, jei būtų, kitaip tariant, jei darbo jėga, kurios vertė avansuojama kintamojo kapitalo pavidalu, gamintų tiktai ekvivalentą, tai ir (produkto vertė), ir todėl . Avansuotasis kapitalas savo verte nepadidėtų.
Iš tikrųjų mes jau žinome, kad pridedamoji vertė yra tiesiog pasekmė to vertės pakitimo, kuris įvyksta su , su kapitalo dalimi, paversta darbo jėga, kad, vadinasi, ( plius prieauglis). Tačiau tikrąjį vertės pakitimą ir santykį, kuriuo kinta vertė, užtemdo ta aplinkybė, kad dėl besikeičiančios savo sudėtinės dalies padidėjimo padidėja ir visas avansuotasis kapitalas. Anksčiau jis buvo, dabar jis. Vadinasi, proceso jo grynu pavidalu analizė reikalauja, kad mes visiškai paliktume nuošalyje tą produkto vertės dalį, kurioje tik naujai pasirodo pastovioji kapitalo vertė, t. y. kad mes pastovųjį kapitalą prilygintume nuliui ir, tuo būdu, pritaikytume tą matematikos dėsnį, su kurio pagalba ji operuoja pastoviais ir kintamais dydžiais, kai pastovus dydis yra susijęs su kintamu tik per sudėtį ir atimtį.
Kitas sunkumas kyla iš pradinės kintamojo kapitalo formos. Antai, aukščiau pateiktame pavyzdyje sv. st. pastoviojo kapitalo sv. st. kintamojo kapitalo sv. st. pridedamosios vertės. Tačiau 90 sv. st. yra duotas, vadinasi, pastovus dydis, ir todėl yra absurdiška laikyti juos kintamu dydžiu. Bet sv. st., arba 90 sv. st. kintamojo kapitalo, čia iš tikrųjų yra tik simbolis to proceso, per kurį pereina ši vertė. Darbo jėgai pirkti avansuota kapitalo dalis yra tam tikras sudaiktinto darbo kiekis, vadinasi, toks pat pastovus vertės dydis, kaip nupirktos darbo jėgos vertė. Bet pačiame gamybos procese vietoj avansuotųjų 90 sv. st. iškyla veikianti darbo jėga, vietoj negyvojo — gyvasis darbas, vietoj nejudamo — tekamasis dydis, vietoj pastovaus — kintamas dydis. Rezultatas yra atgaminimas plius prieauglis. Kapitalistinės gamybos požiūriu visas šis procesas yra savaiminis darbo jėga paverstos pradinės pastoviosios vertės judėjimas. Pastarajai priskiriamas visas procesas ir jo rezultatas. Todėl jei 90 sv. st. kintamojo kapitalo formulė, arba savaime auganti vertė, atrodo esanti kažkas prieštaringo, tai ji tiktai išreiškia prieštaravimą, kuris yra imanentinis kapitalistinei gamybai.
Pastoviojo kapitalo prilyginimas nuliui iš pirmo žvilgsnio daro keistą įspūdį. O jis nuolat vyksta kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, jei norima apskaičiuoti Anglijos pelną iš medvilnės pramonės, tai pirmiausia atskaitoma medvilnės kaina, kuri sumokėta Jungtinėms Valstybėms, Indijai, Egiptui ir t. t., t. y. prilyginama nuliui ta kapitalo vertė, kuri tiesiog naujai pasirodo produkto vertėje.
Žinoma, pridedamosios vertės santykis ne tiktai su ta kapitalo dalimi, iš kurios ji betarpiškai atsiranda ir kurios vertės pakitimas ji yra, bet ir su visu avansuotuoju kapitalu turi savo didelę ekonominę reikšmę. Todėl mes trečiojoje knygoje plačiai nagrinėjame šį santykį. Norint vieną kapitalo dalį padidinti paverčiant ją darbo jėga, reikia kitą kapitalo dalį paversti gamybos priemonėmis. Kad kintamasis kapitalas galėtų funkcionuoti, reikia tam tikromis proporcijomis, atitinkančiomis tam tikrą techninį darbo proceso pobūdį, avansuoti pastovųjį kapitalą. Tačiau ta aplinkybė, kad cheminiam procesui yra reikalingos retortos bei kiti indai, nė kiek netrukdo analizuojant abstrahuoti pačią retortą. Kadangi vertės kūrimas ir vertės kitimas nagrinėjami kaip tokie, t. y. grynu pavidalu, gamybos priemonės, šie medžiaginiai pastoviojo kapitalo atstovai, tiekia tik medžiagą, kurioje turi būti fiksuojama tekamoji vertę kurianti jėga. Kaip tik dėl to ir neturi jokios reikšmės tos medžiagos prigimtis,— vis tiek, ar tai bus medvilnė ar geležis. Neturi reikšmės ir tos medžiagos vertė. Reikalinga tiktai, kad tos medžiagos masės būtų pakankamai absorbuoti darbo kiekiui, kuris turi būti sunaudotas gamybos proceso metu. Jei ta masė duota,— ar pakils jos vertė ar kris, arba ji neturės jokios vertės, kaip kad žemė ir jūra,— tai nė kiek nepalies vertės kūrimo ir vertės kitimo proceso(27).
Taigi, pirmiausia mes prilyginsime nuliui pastoviąją kapitalo dalį. Tuomet avansuotasis kapitalas suvedamas į , o produkto vertė suvedama į naujai pagamintą vertę . Jei duota naujai pagamintoji vertė sv. st., kurioje yra per visą gamybos procesą trunkantis darbas, tai mes turime atimti kintamojo kapitalo vertę sv. st., kad gautume pridedamąją vertę sv. st. Skaičius 90 sv. st. čia išreiškia absoliutinį pagamintos pridedamosios vertės dydį. O santykinį jos dydį, t. y. proporciją, kuria išaugo kintamasis kapitalas, apsprendžia, aišku, pridedamosios vertės santykis su kintamuoju kapitalu, arba jis išreiškiamas trupmena . Vadinasi, aukščiau pateiktame pavyzdyje ji bus išreikšta . Šį santykinį kintamojo kapitalo augimą, arba santykinį pridedamosios vertės dydį, aš vadinu pridedamosios vertės norma(28).
Mes jau esame matę, kad darbininkas per vieną darbo proceso dalį pagamina tik savo darbo jėgos vertę, t. y. jam būtinų pragyvenimo reikmenų vertę. Kadangi jis gamina esant tokiems santykiams, kurie remiasi visuomeniniu darbo pasidalijimu, tai jis savo pragyvenimo reikmenis gamina ne betarpiškai, bet tam tikros ypatingos prekės, pvz., verpalų, forma, gamina vertę, lygią jo pragyvenimo reikmenų vertei arba tiems pinigams, už kuriuos jis tuos reikmenis perka. Toji jo darbo dienos dalis, kurią jis tam sunaudoja, bus didesnė ar mažesnė priklausomai nuo jo vidutinių kasdieninių pragyvenimo reikmenų vertės, t. y. nuo to vidutinio darbo laiko, kuris kasdien reikalingas jiems pagaminti. Jei kasdieninių darbininko pragyvenimo reikmenų vertėje vidutiniškai yra įkūnytos 6 sudaiktintos darbo valandos, tai darbininkas turi vidutiniškai dirbti po 6 valandas per dieną, kad pagamintų tą vertę. Jei jis dirbtų ne kapitalistui, bet sau, savarankiškai, jis turėtų, kitoms sąlygoms esant lygioms, kaip ir anksčiau, vidutiniškai dirbti tokią pat paros dalį, kad pagamintų savo darbo jėgos vertę ir tuo būdu įsigytų pragyvenimo reikmenis, kurie yra būtini jo paties išsilaikymui, arba nuolatiniam atgaminimui. Bet kadangi per tą darbo dienos dalį, per kurią jis pagamina dieninę darbo jėgos vertę, sakysime 3 šil., jis pagamina tik ekvivalentą tos vertės, kurią jam jau yra sumokėjęs kapitalistas(28a), t. y. naujai sukurtąja verte padengia tik avansuotą kintamąją kapitalo vertę, tai šis vertės gaminimas yra tiesiog atgaminimas. Taigi, tą darbo dienos dalį, per kurią vyksta šis atgaminimas, aš vadinu būtinuoju darbo laiku, o per tą laiką sunaudojamą darbą — būtinuoju darbu(29). Darbininkams būtinu dėl to, kad jis nepriklauso nuo visuomeninės jų darbo formos. Kapitalui ir kapitalistiniam pasauliui būtinu dėl to, kad nuolatinis darbininko egzistavimas yra jų bazė.
Antrasis darbo proceso periodas,— tas, per kurį darbininkas jau dirba už būtinojo darbo ribų,— nors ir reikalauja iš jo darbo, darbo jėgos sunaudojimo, tačiau nesukuria jokios vertės darbininkui. Jis sukuria pridedamąją vertę, kuri vilioja kapitalistą visu kūrimo iš nieko žavumu. Šią darbo dienos dalį aš vadinu pridedamuoju darbo laiku, o per ją sunaudotą darbą — pridedamuoju darbu (surplus labour). Kiek vertės pažinimui aplamai yra svarbu žiūrėti į ją tiesiog kaip į sustingusį darbo laiką, tiesiog kaip į sudaiktintą darbą, tiek pat svarbu yra pridedamosios vertės pažinimui žiūrėti į ją tiesiog kaip į sustingusį pridedamąjį laiką, tiesiog kaip į sudaiktintą pridedamąjį darbą. Tiktai ta forma, kuria šis pridedamasis darbas išspaudžiamas iš betarpiško gamintojo, iš darbininko, skiria vieną nuo kitos ekonomines visuomenės formacijas, pvz., vergove besiremiančią visuomenę nuo samdomojo darbo visuomenės(30).
Kadangi kintamojo kapitalo vertė yra lygi jo pirktos darbo jėgos vertei, kadangi šios darbo jėgos vertė apsprendžia būtinąją darbo dienos dalį, o pridedamąją vertę, savo ruožtu, apsprendžia perviršinė darbo dienos dalis, tai iš to išeina: pridedamoji vertė santykiauja su kintamuoju kapitalu, kaip pridedamasis darbas santykiauja su būtinuoju darbu, arba pridedamosios vertės norma . Abi proporcijos skirtinga forma išreiškia tą patį santykį: vienu atveju sudaiktinto darbo forma, antru atveju tekamojo darbo forma.
Todėl pridedamosios vertės norma tiksliai išreiškia laipsnį, kuriuo kapitalas išnaudoja darbo jėgą, arba laipsnį, kuriuo kapitalistas išnaudoja darbininką(30a).
Pagal mūsų padarytą prielaidą produkto vertė buvo sv. st. sv. st., avansuotasis kapitalas buvo sv. st. Kadangi pridedamoji vertė, o avansuotasis kapitalas, tai, įprastiniu būdu skaičiuodami, gautume, kad pridedamosios vertės norma (kuri painiojama su pelno norma),— santykis, kurio žemas lygis sugraudintų poną Kerį bei kitus harmonijos skelbėjus. O iš tikrųjų pridedamosios vertės norma yra lygi ne , arba , bet , vadinasi, ne , bet — daugiau kaip penkis kartus didesnė už tariamąjį išnaudojimo laipsnį. Nors šiuo atveju mes nežinome nei absoliutinio darbo dienos dydžio, nei periodo, kurį trunka darbo procesas (diena, savaitė ir t. t.), nei, pagaliau, skaičiaus darbininkų, kuriuos vienu metu paleidžia veikti 90 sv. st. kintamasis kapitalas, vis dėlto pridedamosios vertės norma , kadangi ji gali būti paversta į , tiksliai parodo dviejų darbo dienos sudėtinių dalių tarpusavio santykį. Jis yra lygus 100%. Vadinasi, darbininkas vieną pusę dienos dirbo sau, o kitą pusę kapitalistui.
Taigi, pridedamosios vertės normos skaičiavimo metodas, trumpai sakant, yra toks: imame visą produkto vertę ir prilyginame nuliui pastoviąją kapitalo vertę, kuri tik naujai pasirodo šio produkto vertėje. Liekanti vertės suma yra vienintelė vertė, kuri yra iš tikrųjų naujai pagaminta prekės kūrimo procese. Jei pridedamoji vertė duota, tai mes, norėdami surasti kintamąjį kapitalą, atimame ją iš šios naujai pagamintos vertės. O jei duotas kintamasis kapitalas ir mes ieškome pridedamosios vertės, tai mes darome atvirkščiai. Jei duoti ir pridedamoji vertė ir kintamasis kapitalas, tai belieka tik atlikti baigiamąją operaciją, apskaičiuoti pridedamosios vertės santykį su kintamuoju kapitalu, .
Nors šis metodas yra labai paprastas, vis dėlto atrodo bus tikslinga pateikti kelis pavyzdžius, įgalinančius skaitytojus susipažinti su jiems neįprastu suvokimo būdu, kuris sudaro šio metodo pagrindą.
Pirmiausia pavyzdys su 10 000 miulverpsčių verpykla, kurioje iš amerikinės medvilnės verpiami verpalai Nr. 32 ir kiekviena verpste per savaitę pagaminama po 1 sv. verpalų. Pabiros sudaro 6%. Taigi, kas savaitė 10 600 sv. medvilnės perdirbama į 10 000 sv. verpalų ir 600 sv. pabirų. 1871 m. balandžio mėn. svaras šios medvilnės kainavo penso, t. y. 10 600 sv.— apvaliu skaičium 342 sv. st. Šios 10 000 verpsčių, įskaitant parengiamuosius įrengimus ir garo mašiną, kainuoja po 1 sv. st. kiekviena, vadinasi, 10 000 sv. st. Kasmetinis jų nusidėvėjimas sudaro sv. st., arba 20 sv. st. per savaitę. Fabriko pastato nuomojimas — 300 sv. st., arba 6 sv. st. per savaitę. Anglis (4 sv. per valandą vienai arklio jėgai, esant 100-ui arklio (indikatorinių) jėgų ir 60-čiai valandų per savaitę, įskaitant ir pastato apkūrenimą) — 11 tonų per savaitę, po 8 šil. 6 pensus tona, kainuoja apvaliu skaičium sv. st. per savaitę; dujos — 1 sv. st. per savaitę, tepalas — sv. st. per savaitę, vadinasi, visos pagalbinės medžiagos — 10 sv. st. per savaitę. Taigi, pastovioji vertės dalis yra 378 sv. st. per savaitę. Darbo užmokestis sudaro 2 sv. st. per savaitę. Verpalų kaina, kai svaras kainuoja penso, sudarys už 10 000 svarų 510 sv. st.; vadinasi, pridedamoji vertė: 510 sv. st.— 430 sv. st. sv. st. Pastoviąją 378 sv. st. dydžio kapitalo dalį mes prilyginame nuliui, nes ji nedalyvauja savaitinės vergės kūrime. Pasilieka kassavaitinė naujai pagaminta vertė — sv. st. sv. st. Tuo būdu pridedamosios vertės norma. Esant vidutiniškai dešimties valandų darbo dienai gauname: būtinasis darbas valandos ir pridedamasis darbas valandos(31).
Džekobas, darydamas prielaidą, kad kviečių kaina yra 80 šil. už kvarterį ir vidutinis derlius — 22 bušeliai iš akro, vadinasi, kad vienas akras duoda 11 sv. st., pateikia 1815 metams šį apskaičiavimą, kuris turi rimtų trūkumų,— nes jame iš anksto yra atliktas įvairių pozicijų tarpusavio padengimas,— bet yra pakankamas mūsų tikslui:
| Vertės gaminimas 1 akrui | |||
|---|---|---|---|
| Sėkla (kviečiai) | 1 sv. st. 9 šil. | Dešimtinės, duoklės ir mokesčiai | 1 sv. st. 1 šil. |
| Trąšos | 2 sv. st. 10 šil. | Renta | 1 sv. st. 8 šil. |
| Darbo užmokestis | 3 sv. st. 10 šil. | Nuomininko pelnas ir palūkanos | 1 sv. st. 2 šil. |
| Iš viso | 7 sv. st. 9 šil. | Iš viso | 3 sv. st. 11 šil. |
Pridedamoji vertė, visuomet darant tą prielaidą, kad produkto kaina jo vertei, čia pasiskirsto tarp įvairių rubrikų: pelnas, palūkanos, dešimtinės ir t. t. Šios rubrikos mums nerūpi. Mes jas sudedame ir gauname 3 sv. st. 11 šil. pridedamąją vertę. Tuos 3 sv. st. 19 šil., kuriuos kainuoja sėkla ir trąšos, mes prilyginame, kaip pastoviąją kapitalo dalį, nuliui. Pasilieka avansuotasis 3 sv. st. 10 šil. kintamasis kapitalas, vietoj kurio buvo pagaminta nauja vertė — Tuo būdu sudaro , daugiau kaip 100%. Darbininkas daugiau kaip pusę savo darbo dienos panaudoja gaminimui pridedamosios vertės, kurią įvairūs asmenys įvairiu pagrindu pasiskirsto tarp savęs(31a).
(26a)«Jei mes panaudoto pagrindinio kapitalo vertę skaičiuosime kaip viso avansuotojo kapitalo dalį, tai mes metų pabaigoje tokio kapitalo vertės likutį turėsime skaičiuoti kaip metinių įplaukų dalį» (Malthus: «Principles of Political Economy», 2-sis leid., London 1836, 269 psl.).
(27)2-jo leid. pastaba. Savaime suprantama, kad, kaip sako Lukrecijus, «nil posse creari de nihilo». Iš nieko negalima nieko sukurti. [Titus Lucretius Carus: «De rerum natura», I kn., 155—156 eil.] «Vertės kūrimas» yra darbo jėgos pavertimas darbu. Savo ruožtu, darbo jėga pirmiausia yra gamtos medžiaga, pertvarkyta į žmogaus organizmą.
(28)Lygiai taip pat, kaip anglai sako «rate of profits», «rate of interest» [«pelno norma», «palūkanų norma»] ir t. t. Iš 3-ios knygos skaitytojas pamatys, kad lengva suprasti pelno normą, jei yra žinomi pridedamosios vertės dėsniai. Atvirkščia eile negalima suprasti ni l’un, ni l’autre [nei vieno, nei kito].
(28a){3-jo leid. pastaba. Autorius čia naudoja paplitusią ekonominę kalbą. Priminsime, kad, kaip parodyta 137 psl. [šio tomo 159—160 psl.], iš tikrųjų ne kapitalistas «avansuoja» darbininką, bet darbininkas kapitalistą.— F. E.}
(29)Lig šiol mes šiame veikale žodžiais «būtinasis darbo laikas» žymėjome tą darbo laiką, kuris yra visuomeniškai būtinas tam tikrai prekei pagaminti. Dabar mes juos vartosime ir to darbo laiko atžvilgiu, kuris yra būtinas pagaminti tokiai specifinei prekei, kaip darbo jėga. Tų pačių termini technici [techninių terminų] vartojimas skirtinga prasme yra nepatogus, bet visiškai to išvengti nepavyksta jokiame moksle. Plg., pvz., aukštąją ir elementariąją matematiką.
(30)Ponas Vilhelmas Tukididas Rošeris su tikrai gotšedišku genialumu atranda, kad, jei pridedamoji vertė arba pridedamasis produktas ir su jais susijęs kaupimas dabartiniu metu susidaro dėl kapitalisto «taupumo», kapitalisto, kuris «už tai reikalauja, pvz., palūkanų», tai «žemutinėse kultūros pakopose», priešingai… «stipresnieji verčia silpnesniuosius būti taupiais» («Die Grundlagen der Nationalökonomie», 3-sis leid., 1858, 82, 78 psl.). Taupyti darbą? ar nesamą produktų perteklių? Greta tikro nemokšiškumo apologetinė baimė sąžiningai analizuoti vertę ir pridedamąją vertę ir bijojimas staiga gauti policiniu požiūriu viliojančiai nepatikimą rezultatą,— štai kas verčia Rošerį ir Ko daugiau ar mažiau padorius motyvus, kuriais kapitalistas teisina jau esančios pridedamosios vertės pasisavinimą, paversti pridedamosios vertės atsiradimo pagrindimu.
(30a)2-jo leid pastaba. Tiksliai išreikšdama darbo jėgos išnaudojimo laipsnį, pridedamosios vertės norma anaiptol negali išreikšti išnaudojimo absoliutinio dydžio. Pavyzdžiui, jei būtinasis darbas valandoms ir pridedamasis darbas valandoms, tai išnaudojimo laipsnis. Išnaudojimo laipsnis čia matuojamas 5 valandomis. O jei būtinasis darbas valandoms ir pridedamasis darbas valandoms, tai 100% išnaudojimo laipsnis lieka nepasikeitęs, tuo tarpu kai išnaudojimo dydis išauga 20% — nuo 5 iki 6 valandų.
(31)2-jo leid. pastaba. Verpyklos pavyzdyje, kuris pateiktas pirmajame leidime ir liečia 1860 metus, buvo kai kurių faktinių klaidų. Tekste pateiktus visiškai tikslius duomenis man pranešė vienas Mančesterio fabrikantas.— Reikia pažymėti, kad Anglijoje senoji arklio jėga buvo apskaičiuojama pagal cilindro diametrą, o naujoji apskaičiuojama pagal tikrąją jėgą, kurią parodo indikatorius.
(31a)Pateiktieji apskaičiavimai tėra iliustracija. Drauge su tuo mes remiamės prielaida, kad kainos vertėms. III knygoje pamatysime, kad ši lygybė net vidutinėms kainoms ne taip paprastai susidaro.
2. Produkto vertės išreiškimas santykinėmis produkto dalimis