Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Dabar grįžkime prie to pavyzdžio, kuris mums parodė, kaip kapitalistas iš pinigų daro kapitalą. Jo verpėjo būtinasis darbas sudaro 6 valandas, pridedamasis darbas tiek pat, todėl darbininko išnaudojimo laipsnis yra 100%.
Dvylikos valandų darbo dienos produktas yra 20 sv. verpalų 30 šil. vertės. Ne mažiau kaip šių verpalų vertės (24 šil.) sukūrė tik naujai pasirodanti sunaudotų gamybos priemonių vertė (20 sv. medvilnės 20 šil., verpstės ir t. t. 4 šil.), arba šių verpalų vertės susideda iš pastoviojo kapitalo. Likusios yra nauja 6 šil. vertė, kuri atsirado verpimo proceso metu ir kurios pusė padengia avansuotąją dieninę darbo jėgos vertę, arba kintamąjį kapitalą, o kita pusė sudaro 3 šil. pridedamąją vertę. Vadinasi, visa šių 20 sv. verpalų vertė susidaro šiuo būdu:
verpalų vertė 30 šil. šil. šil.
Kadangi visa ši vertė įsikūnija visame produkte sv. verpalų, tai ir įvairius vertės elementus būtų galima išreikšti santykinėmis produkto dalimis.
Jei 30 šil. vertė egzistuoja 20 sv. verpalų pavidalu, tai šios vertės, arba jos pastovioji 24 šil. dydžio dalis, egzistuoja -siose produkto, t. y. 16 sv. verpalų pavidalu. Iš jų sv. atstovauja žaliavos — suverptos medvilnės 20 šil. vertei, o sv. atstovauja sunaudotų pagalbinių medžiagų ir darbo priemonių, verpsčių ir t. t. 4 šil. vertei.
Taigi, sv. verpalų atstovauja visai medvilnei, sunaudotai visam produktui, 20-iai sv. verpalų, atstovauja viso produkto žaliavai, ir nieko daugiau. Nors juose iš viso yra sv. medvilnės šil. vertės, bet jų papildoma šil. vertė sudaro medvilnės, sunaudotos likusiems sv. verpalų, ekvivalentą. Dalykas atrodo taip, tarytum iš pastarųjų sv. būtų išpešta visa medvilnė ir tarytum visa medvilnė, kuri sunaudota visam produktui, būtų įsprausta į sv. verpalų. Bet užtat šiuose sv. verpalų dabar nėra nė krislelio nei sunaudotųjų pagalbinių medžiagų bei darbo priemonių vertės, nei verpimo procese sukurtos naujos vertės.
Lygiai taip pat tolesni sv. verpalų, kuriuose yra pastoviojo kapitalo likutis ( šil.), yra ne kas kita kaip visam produktui, 20-iai sv. verpalų, sunaudotų pagalbinių medžiagų ir darbo priemonių vertė.
Tuo būdu, produkto, arba 16 sv. verpalų, nagrinėjami savo kūniška forma, kaip vartojamoji vertė, kaip verpalai, nors ir yra tokiu pat laipsniu verpimo darbo darinys, kaip ir kitos produkto dalys, vis dėlto, šiame sąryšyje nagrinėjami, neturi savyje verpimo darbo, to darbo, kuris absorbuotas paties verpimo proceso metu. Dalykas atrodo taip, tarytum jie neverpiami būtų pavirtę verpalais ir tarytum jų verpalų forma būtų gryniausias miražas. Iš tikrųjų, jei kapitalistas juos parduos už 24 šil. ir už pastaruosius vėl pirks savo gamybos priemones, darosi aišku, kad 16 sv. verpalų — tai tik perrengtos medvilnė, verpstės, anglis ir t. t.
Atvirkščiai, likusios produkto, arba 4 sv. verpalų, dabar yra ne kas kita, kaip nauja dvylikos valandų verpimo proceso metu pagaminta 6 šilingų vertė. Jose buvusi sunaudotų žaliavų bei darbo priemonių vertė jau yra pašalinta ir įjungta į pirmųjų 16 sv. verpalų sudėtį. 20-yje sv. verpalų įkūnytas verpimo darbas yra sukoncentruotas -siose produkto. Dalykas atrodo taip, tarytum verpėjas 4 sv. verpalų būtų priverpęs iš oro arba iš tokios medvilnės ir tokiomis verpstėmis, kurios, būdamos gamtos duotos, be žmogaus darbo pagalbos, jokios vertės produktui neprijungia.
Tuo būdu, iš šių 4 sv. verpalų, kuriuose yra visa dieninio verpimo proceso metu naujai pagaminta vertė, viena pusė tėra vertė, padengianti sunaudotos darbo jėgos vertę, t. y. tiktai 3 šil. dydžio kintamąjį kapitalą, o kiti 2 sv. verpalų — tiktai 3 šil. dydžio pridedamąją vertę.
Kadangi verpėjo 12 darbo valandų susidaiktina 6 šilinguose, tai 30 šil. verpalų vertėje yra sudaiktinta 60 darbo valandų. Jos yra 20-yje sv. verpalų, iš kurių , arba 16 sv., yra materializacija dar prieš prasidėjus verpimo procesui praėjusių 48 darbo valandų, t. y. to darbo, kuris sudaiktintas verpalų gamybos priemonėse, o , arba 4 sv., yra materializacija 12 darbo valandų, sunaudotų pačiame verpimo procese.
Anksčiau mes esame matę, kad verpalų vertė yra lygi sumai naujos vertės, sukurtos verpalų gaminimo metu, plius vertė, kuri jau anksčiau buvo jų gamybos priemonėse. Dabar mes matome, kaip funkcijos ar sąvokos atžvilgiu skirtingos produkto vertės sudėtinės dalys gali būti išreikštos santykinėmis paties produkto dalimis.
Šis produkto — gamybos proceso rezultato — suskilimas į produkto kiekį, kuris tėra gamybos priemonėse esantis darbas, arba pastovioji kapitalo dalis, į kitą kiekį, kuris tėra gamybos procese prijungtas būtinasis darbas, arba kintamoji kapitalo dalis, ir į trečią, paskutinį produkto kiekį, kuris tėra tame pačiame procese prijungtas pridedamasis darbas, arba pridedamoji vertė,— šis suskilimas yra tiek pat paprastas, kiek ir svarbus, kaip parodys tolesnis jo pritaikymas painioms ir dar neišspręstoms problemoms.
Mes dabar nagrinėjome visą produktą kaip gatavą dvylikos valandų darbo dienos rezultatą. Bet mes galėtume jį stebėti ir jo atsiradimo procese ir vis dėlto pateikti dalinius produktus kaip funkcionaliai skirtingas produkto dalis.
Verpėjas per 12 valandų pagamina 20 sv. verpalų, vadinasi, per vieną valandą sv., o per 8 valandas sv., t. y. dalinį produktą, sudarantį visą per vieną darbo dieną suverptos medvilnės vertę. Lygiai taip pat dalinis sekančių 1 valandos 36 minučių produktas sv. verpalų ir todėl jis sudaro per 12 darbo valandų sunaudotų darbo priemonių vertę. Lygiai taip pat verpėjas per sekančią 1 valandą ir 12 minučių pagamina 2 sv. verpalų šil.— produkto vertę, lygią visai naujai vertei, kurią jis sukuria per 6 būtinojo darbo valandas. Pagaliau per paskutines valandos jis ir vėl pagamina 2 sv. verpalų, kurių vertė yra lygi pridedamajai vertei, pagamintai pusę dienos sudarančiu jo pridedamuoju darbu. Šį apskaičiavimo būdą Anglijos fabrikantas naudoja savo reikalams ir jis, pvz., pasakys, kad per pirmąsias 8 valandas, arba darbo dienos, jis tiesiog atgauna savo medvilnę ir t. t. Mes matome, kad formulė yra teisinga, kad iš tikrųjų tai yra tiesiog pirmoji formulė, nukelta iš erdvės, kur gatavos produkto dalys guli viena šalia kitos, į laiką, kur jos seka viena paskui kitą. Bet ši formulė gali būti lydima ir barbariškiausių vaizdinių, ypač tose galvose, kurios praktiškai tiek pat suinteresuotos vertės augimu, kiek ir tuo, kad apie jį būtų pateikta iškraipyta teorinė pažiūra. Antai, galima įsivaizduoti, kad, pvz., mūsų verpėjas per pirmąsias savo darbo dienos 8 valandas pagamina, arba padengia, medvilnės vertę, per sekančią 1 valandą ir 36 minutes — sunaudotų darbo priemonių vertę, per sekančią 1 valandą ir 12 minučių — darbo užmokesčio vertę ir tik garsiąją «paskutinę valandą» jis skiria fabrikantui, pridedamosios vertės gaminimui. Tuo būdu verpėjui priskiriamas dvigubas stebuklas: pirma, išeina, kad jis gamina medvilnę, verpstes, garo mašiną, anglį, tepalą ir t. t. tuo pačiu momentu, kai jis su jų pagalba verpia, ir, antra, kad jis iš vienos tam tikro intensyvumo laipsnio darbo dienos daro penkias tokias dienas. Štai, pvz., mūsų atveju žaliavos ir darbo priemonių gamyba reikalauja , t. y. 4-ių dvylikos valandų darbo dienų, ir jų pavertimas verpalais — dar vienos dvylikos valandų darbo dienos. Kad grobuoniškumas tiki tokiais stebuklais ir kad jis nepasigenda doktrinierių-sikofantų, kurie pasistengtų juos įrodyti,— tai parodo šis istoriškai pagarsėjęs pavyzdys.