Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Vieną gražų 1836 m. rytą Nasau V. Senioras, žinomas dėl savo ekonominių žinių ir savo puikaus stiliaus, kaip koks Klaurenas anglų ekonomistų tarpe, buvo pakviestas iš Oksfordo į Mančesterį, kad čia pasimokytų politinės ekonomijos, užuot jos mokęs Oksforde. Fabrikantai pasirinko jį kovotoju prieš neseniai išleistąjį Factory Act [fabrikų aktą] ir prieš dar toliau siekiančią agitaciją už dešimties valandų darbo dieną. Su įprastiniu praktiniu įžvalgumu jie pamatė, kad ponas profesorius «wanted a good deal of finishing» [dar gerokai reikalingas galutinio apdorojimo]. Todėl jie išrašė jį į Mančesterį. Ponas profesorius, savo ruožtu, papuošė savo stiliumi pamokas, kurias jis iš fabrikantų gavo Mančesteryje, ir išleido pamfletą: «Letters on the Factory Act, as it affects the cotton manufacture». London 1837. Čia, tarp kita ko, galima rasti šias pamokomas vietas:
«Veikiant dabartiniam įstatymui, nė vienas fabrikas, kuriame dirba jaunesni kaip 18 metų asmenys, negali dirbti daugiau kaip valandos per dieną, t .y. po 12 valandų per 5 pirmąsias savaitės dienas ir 9 valandas šeštadienį. Sekanti analizė (!) parodo, kad tokiame fabrike visas grynasis pelnas kyla iš paskutinės valandos. Fabrikantas sunaudoja 100 000 sv. st.: 80 000 sv. st. fabriko pastatams ir mašinoms, 20 000 sv. st. žaliavai ir darbo užmokesčiui. Padarius prielaidą, kad kapitalas per metus daro vieną apyvartą ir kad bendrasis pelnas sudaro 15%, metinė šio fabriko prekių apyvarta turi sudaryti 115 000 sv. st. vertę. …Kiekvienas iš 23 darbo pusvalandžių kasdien pagamina , arba , šių 115 000 sv. st. Iš šių , sudarančių visą 115 000 sv. st. sumą (constituting the whole 115 000 sv. st.), , t. y. 100 000 iš 115 000 sv. st., tiesiog padengia kapitalą; , arba 5 000 sv. st. iš 15 000 sv. st., sudarančių bendrąjį pelną (!), padengia fabriko ir mašinų nusidėvėjimą. Likusios , t. y. du paskutiniai kiekvienos dienos pusvalandžiai, pagamina grynąjį 10% pelną. Todėl jei fabrikas, nesikeičiant kainoms, galėtų dirbti 13 valandų vietoj , tai, padidinus apyvartinį kapitalą apytikriai 2 600 sv. st., grynasis pelnas daugiau kaip dvigubai padidėtų. Iš antros pusės, jei darbo diena būtų 1 val. sutrumpinta, išnyktų grynasis pelnas, o jei val., išnyktų ir bendrasis pelnas»(32).
Ir tai ponas profesorius vadina «analize»! Jei jis iš tikrųjų patikėjo fabrikantų aimanavimu, kad darbininkai didesnę dienos dalį sunaudoja gamybai, vadinasi, pastatų, mašinų, medvilnės, anglies ir t. t. vertės atgaminimui, arba padengimui, tai jam nereikėjo jokios analizės. Jis tiesiog galėjo atsakyti: Gerbiamieji ponai! Jeigu jūs nustatysite, kad būtų dirbama 10 valandų vietoj , tai, kitoms sąlygoms esant lygioms, kasdieninis medvilnės, mašinų ir t. t. suvartojimas sumažės valandos. Vadinasi, jūs laimėsite lygiai tiek, kiek jūs prarandate. Ateityje jūsų darbininkai avansuotajai kapitalo vertei atgaminti, arba padengti, sunaudos valandos mažiau. O jei Senioras nebūtų patikėjęs jų žodžiais ir kaip nusimanantis asmuo būtų pripažinęs, kad yra būtina speciali analizė, tai jis pirmiausia būtų turėjęs paprašyti ponus fabrikantus, kad klausimu, liečiančiu išimtinai grynojo pelno santykį su darbo dienos dydžiu, jie nesuverstų į vieną margą krūvą mašinų ir fabrikų pastatų, žaliavos ir darbo, bet teiktųsi išskirti pastovųjį kapitalą, kurį sudaro fabrikų pastatai, mašinos, žaliava ir t. t., į vieną pusę, o darbo užmokesčiui avansuotąjį kapitalą — į antrą pusę. Jei tuomet būtų pasirodę, pvz., kad, fabrikantų apskaičiavimais, darbininkas atgamina, arba padengia, darbo užmokestį per darbo valandos, arba per vieną valandą, tai mūsų analitikas būtų turėjęs toliau tęsti:
Jūsų duomenimis, darbininkas per priešpaskutinę valandą pagamina savo darbo užmokestį, o per paskutinę — jūsų pridedamąją vertę, arba grynąjį pelną. Kadangi lygiais laiko tarpais jis pagamina lygias vertes, tai priešpaskutinės valandos produktas turi tokią pat vertę, kaip ir paskutinės valandos produktas. Toliau, darbininkas pagamina vertę tik esant tai sąlygai, jeigu jis sunaudoja darbą ir jo darbo kiekis matuojamas jo darbo laiku. Pastarasis, jūsų duomenimis, sudaro valandos per dieną. Vieną šių valandos dalį jis panaudoja savo darbo užmokesčiui pagaminti, arba padengti, kitą dalį — jūsų grynajam pelnui pagaminti. Nieko daugiau jis per darbo dieną nedaro. O kadangi, pagal jūsų teigimą, jo darbo užmokestis ir jo gaminama pridedamoji vertė yra vienodo dydžio vertės, tai jis, matyti, savo darbo užmokestį pagamina per valandos ir jūsų grynąjį pelną — per likusias valandos. Toliau, kadangi per dvi verpimo valandas pagaminto produkto vertė yra lygi sumai jo darbo užmokesčio vertės plius jūsų grynasis pelnas, tai ši verpalų vertė turi būti matuojama darbo valandos: priešpaskutinės valandos produklas turi būti matuojamas -siomis darbo valandos, paskutinės valandos produktas — ditto [taip pat]. Dabar mes prieiname keblų punktą. Taigi, dėmesio! Priešpaskutinė darbo valanda yra tokia pat paprasta darbo valanda kaip ir pirmoji. Ni plus, ni moins [Ne daugiau ir ne mažiau]. Tad kuriuo gi būdu verpėjas per vieną darbo valandą gali pagaminti verpalų vertę, sudarančią darbo valandos? Iš tikrųjų jis tokio stebuklo ir nedaro. Ta vartojamoji vertė, kurią jis pagamina per vieną darbo valandą, yra tam tikras verpalų kiekis. Tų verpalų vertė matuojama -siomis darbo valandos, iš kurių , jau yra, jam neprisidedant, gamybos priemonėse, medvilnėje, mašinose ir t. t., kurios sunaudotos per valandą, o , arba vieną valandą, jis pats prijungė. Bet jeigu jo darbo užmokestis pagaminamas per valandos, o per vieną verpimo valandą pagamintuose verpaluose taip pat yra darbo valandos, tai nėra jokių burtų tame, kad naujoji vertė, jo pagaminta per verpimo valandos, yra lygi vienos verpimo valandos produkto vertei. Bet jūs visiškai klystate, manydami, kad, esą, jis bent vieną savo darbo dienos dalelytę sunaudoja medvilnės, mašinų ir t. t. vertėms atgaminti arba «padengti». Jau dėl to, kad jo darbas iš medvilnės ir verpsčių daro verpalus, jau dėl to, kad jis verpia, medvilnės ir verpsčių vertė savaime pereina į verpalus. Tai yra jo darbo kokybės, o ne kiekybės padarinys. Žinoma, per vieną valandą jis perkels į verpalus didesnę medvilnės ir t. t. vertę, negu per valandos, bet tik dėl to, kad per 1 valandą jis suverps daugiau medvilnės, negu per valandos. Taigi, supraskite, jūsų teigimas, kad, esą, darbininkas per priešpaskutinę valandą pagamina savo darbo užmokesčio vertę, o per paskutinę valandą — grynąjį pelną, tereiškia tai, kad verpaluose, kurie yra dviejų jo darbo dienos valandų produktas, ar tai bus pirmosios ar paskutinės valandos, yra įkūnyta darbo valandos,— lygiai tiek pat, kiek turi visa jo darbo diena. O teigimas, kad jis per pirmąsias valandos pagamina savo darbo užmokestį, o per paskutines valandos — jūsų grynąjį pelną, tereiškia tai, kad pirmąsias valandos jūs apmokate, o paskutinių valandos neapmokate. Aš kalbu apie darbo apmokėjimą, o ne apie darbo jėgos apmokėjimą, tiesiog kalbėdamas jūsų žargonu. Dabar, gerbiamieji ponai, jeigu jūs palyginsite darbo laiko, kurį jūs apmokate, ir darbo laiko, kurio jūs neapmokate, santykį, tai jūs pamatysite, kad jis yra lygus pusės dienos santykiui su puse dienos, t. y. 100%, o tai, be abejonės, yra labai gera palūkanų norma. Taip pat nė kiek netenka abejoti, kad jeigu jūs savo «rankas» priversite dirbti 13 valandų vietoj ir perviršines valandos tiesiog prijungsite prie pridedamojo darbo, o tai būtų visiškai pagal jūsų skonį, tai pridedamasis darbas padidės nuo valandos iki valandos, ir todėl pridedamosios vertės norma pakils nuo 100% iki . Bet jūs esate pernelyg beprotiški sangvinikai, jeigu tikitės, kad, pridėjus valandos, ji padidės nuo 100% iki 200% ir net daugiau kaip iki 200%, t. y. kad ji «padidės daugiau kaip dvigubai». Iš antros pusės,— žmogaus širdis yra nuostabus daiktas, ypač jei žmogus savo širdį nešioja piniginėje,— jūs pernelyg niūrūs pesimistai, jeigu jūs būkštaujate, kad, sutrumpinus darbo dieną nuo iki valandos, išnyks visas jūsų grynasis pelnas. Anaiptol ne. Kitoms sąlygoms esant lygioms, pridedamasis darbas sumažės nuo iki valandos, o tai vis dar tebeduoda labai padorią pridedamosios vertės normą, būtent . Bet jūsų lemtinga «paskutinė valanda», apie kurią jūs pasakojate pasakų daugiau, negu chiliastai apie pasaulio pabaigą, yra «all bosh» [visiški niekai]. Jos netekimas iš jūsų neatims «grynojo pelno» ir iš jūsų panaudojamų darbui abiejų lyčių vaikų neatims «sielos skaistumo»(32a).
Kai iš tikrųjų išmuš jūsų «paskutinė valandėlė», prisiminkite Oksfordo profesorių. O tuo tarpu iki malonaus pasimatymo geresniame pasaulyje, Addio!..(33) Senioro 1836 metais atrasta «paskutinė valanda» rado atgarsį 1848 m. balandžio 15 d. Londono žurnale «Economist», kuriame Džemsas-Vilsonas, vienas iš svarbiausių ekonomikos mokslo mandarinų, ją vėl iškėlė savo polemikoje prieš įstatymą dėl dešimties valandų darbo dienos.
(32)Senior: «Letters on the Factory Act etc.». London 1837, 12, 13 psl. Mes nesustojame ties kai kuriais kuriozais, kurie neliečia mūsų tikslo, pvz., ties teigimu, kad, esą, fabrikantai priskaito prie pelno, brutto arba netto, bendrojo arba grynojo, nudėvėtų mašinų ir t. t. vertės, t. y. vienos iš kapitalo sudėtinių dalių, padengimą. Taip pat nesustojame ties tuo, ar skaičiai yra teisingi ar neteisingi. Kad jie yra verti ne daugiau kaip vadinamoji «analizė», įrodė Leonardas Horneris veikale «A Letter to Mr. Senior etc.». London 1837 [30—42 psl.]. Leonardas Horneris, vienas iš 1833 metų komisijos fabrikų būklei tirti narys ir fabrikų inspektorius, iš esmės imant, fabrikų cenzorius iki 1859 m., padarė nemirštamas paslaugas Anglijos darbininkų klasei. Visą savo gyvenimą jis kovojo ne tiktai su įtūžusiais fabrikantais, bet ir su ministrais, kuriems buvo nepalyginti svarbiau skaičiuoti fabrikantų «balsus» žemuosiuose rūmuose, negu skaičiuoti «darbo rankų» valandas fabrike.
32 pastabos priedas. Jau nekalbant apie turinio neteisingumą, Senioro pateiktas išdėstymas yra painiotinis. Jis iš tikrųjų tenorėjo pasakyti štai ką: fabrikantas verčia darbininką kasdien dirbti , arba valandos. Kaip ir atskira darbo diena, visas metinis darbas susideda iš , arba valandos (padaugintų iš darbo dienų skaičiaus metuose). Darant tokią prielaidą, darbo valandos pagamina 115 000 sv. st. metinį produktą; darbo valandos pagamina 115 000 sv. st.; darbo valandos pagamina 115 000 sv. st.100 000 sv. st., t. y. jos tepadengia avansuotąjį kapitalą. Pasilieka darbo valandos, kurios pagamina 115 000 sv. st.15 000, t. y. bendrąjį pelną. Iš šių darbo valandos darbo valandos pagamina 115 000 sv. st.5 000 sv. st., t. y. pagamina tik tiek, kiek reikia fabriko ir mašinų nusidėvėjimui padengti. Paskutiniai du darbo pusvalandžiai, t. y. paskutinė darbo valanda, pagamina 115 000 sv. st.10 000 sv. st , t. y. grynąjį pelną. Tekste Senioras paskutines produkto paverčia pačios darbo dienos dalimis.
(32a)Jei Senioras įrodė, kad nuo «paskutinės darbo valandos» priklauso fabrikantų grynasis pelnas, Anglijos medvilnės pramonės egzistavimas ir Anglijos padėtis pasaulinėje rinkoje, tai dr. Endrius Juras [žr. «The Philosophy of Manufactures». London 1835, 406 psl.] be to dar, savo ruožtu, įrodė, kad jeigu jaunesni kaip 18 metų amžiaus fabrikuose dirbantieji vaikai ir paaugliai nebus užrakinami pilnoms 12 valandų šiltoje ir tyroje, dorovingoje fabriko patalpų atmosferoje, bet bus «viena valanda» anksčiau išstumiami į nejaukų ir pasileidusį išorinį pasaulį, tai dykinėjimas ir nedorybė jiems atims visą jų sielos ramybę. Nuo 1848 m. fabrikų inspektoriai savo pusmetinėse «Reports» [ataskaitose] nepaliaujamai erzina fabrikantus «paskutine», «lemtinga valanda». Antai, p. Hauelas savo 1855 m. gegužės 31 d. fabrikų ataskaitoje sako: «Jeigu šis sąmojingas apskaičiavimas (jis cituoja Seniorą) būtų teisingas, tai pasirodytų, kad kiekvienas medvilnės fabrikas Jungtinėje karalystėje nuo 1850 m. dirbo nuostolingai» («Reports of the Inspection of Factories for the half year, ending 30th April 1855», 19, 20 psl.). 1848 metais, parlamentui priėmus dešimties valandų bilį, tarp Dorseto ir Somerseto grafysčių išsklaidytų kaimo linų verpyklų fabrikantai prievarta išgavo iš kai kurių darbininkų, kuriuos lietė darbo dienos normavimas, kontrpeticiją, kurioje, tarp kita ko, sakoma: «Mes, prašytojai-tėvai, manome, kad papildomos dykinėjimo valandos rezultatas gali būti tik tas, jog demoralizuos mūsų vaikus, nes dykinėjimas yra visų nedorybių motina». Ta proga 1848 m. spalio 31 d. fabrikų ataskaita pažymi: «Linų verpyklose, kuriose dirba šių dorovingų švelnių tėvų vaikai, atmosfera yra tiek prisisunkusi dulkių Ir žaliavos pluoštelių, kad be galo nemalonu išbūti verpykloje nors tik 10 minučių, nes jūs to negalite padaryti, nepatirdamas nepaprastai skausmingo pojūčio, kadangi jūsų akis, ausis, nosį ir burną greit pripildo debesys linų dulkių, nuo kurių nėra jokio išsigelbėjimo. Pats darbas, dėl karštligiško mašinų greičio, reikalauja nenuilstamo mitrumo ir judėjimo nesilpnėjančio dėmesio kontrolėje, ir atrodo, kad yra kiek žiauru priversti tėvus vartoti žodį «tingėjimas», kalbant apie savuosius vaikus, kurie, atskaičius laiką valgymui, 10 pilnų valandų yra prirakinti prie tokio darbo, tokioje atmosferoje… Šie vaikai dirba ilgiau, negu žemės ūkio samdiniai kaimyniniuose kaimuose… Tokius negailestingus kaltinimus «dykinėjimu ir nedorybe» reikia pasmerkti kaip gryniausią šventeivystę ir begėdiškiausią veidmainystę… Toji visuomenės dalis, kuri maždaug prieš dvylika metų piktinosi tuo pasitikėjimu savimi, su kuriuo, pasiremiant aukštojo autoriteto sankcija, viešai ir visiškai rimtai buvo skelbiama, kad visas fabrikanto «grynasis pelnas» susidarąs iš darbo «paskutinės valandos» ir todėl darbo dienos sutrumpinimas viena valanda panaikinsiąs visą grynąjį pelną,— toji visuomenės dalis, sakome mes, vargiai patikės savo akimis, pamačiusi, kad originalus atradimas apie «paskutinės valandos» teigiamybes nuo to laiko tiek patobulintas, kad jis dabar vienodu mastu apima ir «moralę» ir «pelną», taigi, jei vaikų darbo laiko ilgumas bus sumažintas iki 10 pilnų valandų, tai kartu su savininkų grynuoju pelnu išnyks ir vaikų dorovė, nes ir viena ir antra priklauso nuo tos paskutinės, tos «fatalios valandos» («Reports of Insp. of Fact. for 31st Oct. 1848», 101 psl.). Paskui ta pati fabrikų ataskaita pateikia pavyzdžius šių ponų fabrikantų «moralės» ir «dorybės», tų pinklių, gudrybių, viliojimų, grasinimų, klastojimų ir t. t, kuriuos jie panaudodavo tam, kad nedaugelį visiškai užguitų darbininkų priverstų pasirašyti tokias peticijas, o paskui parlamentui įsiūlytų tas peticijas kaip ištisos pramonės šakos, ištisų grafysčių peticijas.— Šiuolaikinei vadinamojo ekonomikos «mokslo» būklei nepaprastai būdingas yra tas faktas, kad nei pats Senioras,— kuris, reikia pripažinti jo garbei, vėliau energingai stojo už fabrikų įstatymus,— nei jo pirminiai ir vėlesnieji priešininkai negalėjo susigaudyti klaidingose «originalaus atradimo» išvadose. Jie tiesiog apeliavo į faktus ir patyrimą. Why ir wherefore [kaip ir kodėl] — jiems liko paslaptis.
(33)Tačiau ponas profesorius vis dėlto iš savo išvykos į Mančesterį turėjo šiokią tokią naudą. Veikale «Letters on the Factory Act» visas grynasis pelnas — «pelnas» ir «palūkanos» ir net «something more» [«kažkas daugiau»]— priklauso nuo vienos neapmokėtos darbininko darbo valandos! Prieš metus, savo veikale «Outlines of Political Economy», parašytame Oksfordo studentų ir apsišvietusių filisterių naudai, Senioras, polemizuodamas prieš rikardinį vertės apibrėžimą darbo laiku, «atrado», kad pelnas, esą, atsiranda iš kapitalisto darbo, o palūkanos — iš jo asketizmo, iš jo «abstinence» [«susilaikymo»]. Pats prasimanymas buvo senas, bet žodis «abstinence» [«susilaikymas»] buvo naujas. Ponas Rošeris teisingai jį išvertė į vokiečių kalbą žodžiu «Enthaltung» [«susilaikymas»]. Bet su lotynų kalba mažiau susipažinę jo tautiečiai — Virtai, Šulcai ir kitokie Micheliai — perrengė jį vienuolio rūbais, paversdami «susilaikymą» žodžiu «Entsagung» [išsižadėjimas].