Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes rėmėmės prielaida, kad darbo jėga perkama ir parduodama pagal jos vertę. Jos vertę, kaip ir kiekvienos kitos prekės vertę, apsprendžia jai pagaminti būtinas darbo laikas. Vadinasi, jei darbininko pragyvenimo reikmenims, kuriuos jis kasdien vidutiniškai suvartoja, pagaminti reikia 6 valandų, tai vidutiniškai jis turi dirbti po 6 valandas per dieną, kad galėtų kasdien pagaminti savo darbo jėgą, arba atgaminti vertę, kuri gaunama ją parduodant. Tokiu atveju būtinoji jo darbo dienos dalis yra 6 valandos ir todėl, kitoms sąlygoms esant lygioms, ji yra apibrėžtas dydis. Bet tai mums dar neparodė pačios darbo dienos dydžio.
Tarkime, kad linija a＿＿＿＿＿＿b atvaizduoja būtinojo darbo laiko trukmę, arba ilgumą, lygų, sakysime, 6 valandoms. Priklausomai nuo to, ar darbas bus pratęstas už ab ribų 1, 3 ar 6 valandomis ir t. t., mes gausime 3 skirtingas linijas:
| Darbo diena I a＿＿＿＿＿＿b＿c, |
Darbo diena II a＿＿＿＿＿＿b＿＿＿c, |
| Darbo diena III a＿＿＿＿＿＿b＿＿＿＿＿＿c, | |
atvaizduojančias tris skirtingas darbo dienas — 7, 9 ir 12 valandų. Linija bc, kuri yra linijos ab tęsinys, atvaizduoja pridedamojo darbo ilgumą. Kadangi darbo diena, arba ac, tai ji keičiasi kartu su kintamu dydžiu bc. Kadangi ab yra apibrėžtas dydis, tai bc santykis su ab visuomet gali būti išmatuotas. Jis darbo dienoje I yra , darbo dienoje II — ir darbo dienoje III — ab. Toliau, kadangi santykis apsprendžia pridedamosios vertės normą, tai pastaroji yra apibrėžta šiuo santykiu. Trijose aukščiau pateiktose darbo dienose ji atitinkamai yra , 50 ir 100%. Atvirkščiai, vien tik pridedamosios vertės norma mums neduotų darbo dienos dydžio. Pvz., jeigu ji būtų lygi 100%, tai darbo diena galėtų trukti 8, 10, 12 valandų ir t. t. Ji nurodytų tai, kad dvi darbo dienos sudėtinės dalys, būtinasis darbas ir pridedamasis darbas, didumu yra lygios, bet neparodytų, kokio dydžio yra kiekviena iš šių dalių.
Taigi, darbo diena yra ne pastovus, o kintamas dydis. Tiesa, vieną iš jos dalių apsprendžia pačiam darbininkui nuolat atgaminti būtinas darbo laikas, bet bendras jos dydis kinta kartu su pridedamojo darbo ilgumu, arba jo trukme. Todėl darbo diena gali būti apibrėžta, bet pati savaime ji — neapibrėžtas dydis(35).
Tuo būdu, nors darbo diena yra ne pastovus, bet tekamasis dydis, vis dėlto, iš antros pusės, ji gali kitėti tik tam tikrose ribose. Tačiau minimalios jos ribos negali būti apibrėžtos. Tiesa, jei mes tarsime, kad linija bc, kuri yra linijos ab tęsinys, arba pridedamasis darbas,, tai mes gausime minimalią ribą, būtent tą dienos dalį, kurią darbininkas būtinai turi dirbti savo egzistavimui palaikyti. Bet esant kapitalistiniam gamybos būdui, būtinasis darbas visuomet sudaro tik dalį jo darbo dienos, todėl darbo diena niekad negali sumažėti iki šio minimumo. Užtat darbo diena turi maksimalią ribą. Ji negali būti prailginta už tam tikros ribos. Ši maksimali riba yra apsprendžiama dvejopai. Pirma, ją apsprendžia fizinė darbo jėgos riba. Žmogus per parą, kurios natūrali trukmė yra 24 valandos, gali sunaudoti tik tam tikrą gyvybinės jėgos kiekį. Antai, arklys tegali dirbti diena iš dienos tik po 8 valandas. Tam tikrą dienos dalį jėga turi ilsėtis, miegoti, kitą dienos dalį žmogus turi tenkinti kitus fizinius poreikius — maitintis, praustis, rengtis ir t. t. Be šių grynai fizinių ribų darbo dienos ilginimas susiduria su moralinio pobūdžio ribomis: darbininkui reikalingas laikas tenkinti intelektualiniams bei socialiniams poreikiams, kurių apimtį bei kiekį apsprendžia bendra kultūros būklė. Todėl darbo dienos kitimas svyruoja tarp fizinių ir socialinių ribų. Bet tiek vienos, tiek ir kitos ribos yra labai lanksčios ir atveria plačiausias galimybes. Pvz., mes aptinkame 8, 10, 12, 14, 16, 18 valandų darbo dieną, t. y. įvairiausio ilgumo darbo dieną.
Kapitalistas pirko darbo jėgą pagal dieninę jos vertę. Vieną darbo dieną jam priklauso darbo jėgos vartojamoji vertė. Tuo būdu jis gavo teisę priversti darbininką dirbti jam vieną darbo dieną. Bet kas yra darbo diena?(36). Šiaip ar taip, tai kažkas mažiau už paprastą 24 valandų dieną. Kiek mažiau? Kapitalistas turi savo pažiūrą į šią ultima Thule [kraštutinę ribą], į būtiną darbo dienos ribą. Kaip kapitalistas, jis tėra personifikuotas kapitalas. Jo siela yra kapitalo siela. Bet kapitalas turi tik vieną vienintelį gyvenimo siekimą — siekimą didinti savo vertę, kurti pridedamąją vertę, savo pastoviąja dalimi, gamybos priemonėmis, absorbuoti kuo didesnę pridedamojo darbo masę(37). Kapitalas — tai negyvas darbas, kuris, kaip vampyras, tik tuomet atgyja, kai įsiurbia gyvąjį darbą, ir yra gyvas tuo labiau, kuo daugiau gyvojo darbo jis įsiurbia. Laikas, per kurį darbininkas dirba, yra tas laikas, per kurį kapitalistas vartoja jo pirktąją darbo jėgą(38). Jei darbininkas vartoja kapitalisto žinioje esantį laiką sau, tai jis apvagia kapitalistą(39).
Taigi, kapitalistas remiasi prekių mainų dėsniu. Kaip ir kiekvienas kitas pirkėjas, jis stengiasi iš savo prekės vartojamosios vertės gauti kuo didesnę naudą. Bet staiga pasigirsta darbininko balsas, kurį iki šiol slopino gamybos proceso triukšmas bei ūžesys:
Prekė, kurią aš tau pardaviau, skiriasi nuo kitos prekių prastuomenės tuo, kad jos vartojimas kuria vertę, ir, be to, didesnę vertę, negi ji pati kainuoja. Kaip tik todėl tu ją ir pirkai. Tai, kas tau yra kapitalo vertės didėjimas, man yra bereikalingas darbo jėgos sunaudojimas. Mes su tavimi rinkoje žinome tik vieną dėsnį: prekių mainų dėsnį. Prekės vartojimas priklauso ne pardavėjui, kuris perleidžia prekę, o pirkėjui, kuris ją įsigyja. Todėl tau priklauso dieninės mano darbo jėgos vartojimas. Bet panaudodamas tą kainą, už kurią aš kasdien ją parduodu, aš kasdien turiu ją atgaminti, kad paskui vėl ją parduočiau. Jau nekalbant apie natūralinį nusidėvėjimą dėl senatvės ir t. t., aš turiu turėti galimybę dirbti rytoj su tokia pat normalia jėga, sveikata ir budrumu, kaip šiandien. Tu nuolat man skelbi «taupumo» ir «susilaikymo» evangeliją. Gerai. Aš noriu, panašiai kaip protingas, taupus šeimininkas, išsaugoti vienintelį savo turtą — darbo jėgą ir susilaikyti nuo bet kokio beprotiško jos eikvojimo. Aš kasdien ją paleisiu veikti, paversiu ją judėjimu, darbu tik tiek, kiek tai nekenkia jai egzistuoti normalų laiką ir normaliai vystytis. Neribotai ilgindamas darbo dieną, tu gali per vieną dieną paleisti veikti didesnį mano darbo jėgos kiekį, negu aš galėčiau atkurti per tris dienas. Tiek, kiek tu tuo būdu laimi darbo, aš prarandu darbo substancijos. Mano darbo jėgos naudojimas ir jos grobstymas — tai visiškai skirtingi dalykai. Jei vidutinis laikotarpis, per kurį vidutinis darbininkas gali gyventi esant protingam darbo mastui, yra 30 metų, tai mano darbo jėgos vertė, už kurią tu diena po dienos man sumoki,, arba visos jos vertės. Bet jei tu ją suvartoji per 10 metų, tai tu kasdien man sumoki vietoj visos jos vertės, t. y. tik dieninės jos vertės, ir tuo būdu kasdien iš manęs vagi mano prekės vertės. Tu man moki už vienos dienos darbo jėgą, nors suvartoji trijų dienų darbo jėgą. Tai prieštarauja mūsų sutarčiai ir prekių mainų dėsniui. Taigi, aš reikalauju normalaus ilgumo darbo dienos ir jos reikalauju, apeliuodamas ne į tavo širdį, nes piniginiuose reikaluose nėra jokio minkštaširdiškumo. Tu gali būti pavyzdingas pilietis, net gyvulių globojimo draugijos narys ir, be to, turėti šventumo reputaciją, bet tas daiktas, kuriam tu mano atžvilgiu atstovauji, neturi širdies krūtinėje. Jei atrodo, kad joje kažkas plaka, tai yra tiesiog mano širdies plakimas. Aš reikalauju normalios darbo dienos, nes, kaip kiekvienas kitas pardavėjas, aš reikalauju savo prekės vertės(40).
Mes matome, kad, nepaisant labai lanksčių darbo dienos ribų, pati prekių mainų prigimtis darbo dienai nenustato jokių ribų, todėl nestato jokių ribų ir pridedamajam darbui. Kapitalistas vykdo savo teisę kaip pirkėjas, kai siekia kiek galint prailginti darbo dieną ir, jei būtų galima, iš vienos darbo dienos padaryti dvi. Iš antros pusės, specifinė parduotos prekės prigimtis sąlygoja pirkėjo vykdomo jos vartojimo ribą, ir darbininkas vykdo savo teisę kaip pardavėjas, kai siekia apriboti darbo dieną tam tikru normaliu dydžiu. Vadinasi, čia gaunama antinomija, teisė priešpastatoma teisei, drauge su tuo jas abi lygiu mastu sankcionuoja prekių mainų dėsnis. Dviem lygioms teisėms susiduriant, nulemia jėga. Tuo būdu, kapitalistinės gamybos istorijoje darbo dienos normavimas pasireiškia kaip kova už darbo dienos ribas,— kova tarp visuminio kapitalisto, t. y. kapitalistų klasės, ir visuminio darbininko, t. y. darbininkų klasės.
(35)«Darbo diena — neapibrėžtas dydis; ji gali būti ilga arba trumpa» («An Essay on Trade and Commerce, containing Observations on Taxes etc.». London 1770, 73 psl.).
(36)Šis klausimas yra nepalyginti svarbesnis, negu garsusis sero Roberto Pilio pateiktas Birmingamo prekybos rūmams klausimas: «Kas yra svaras sterlingų?» — klausimas, kuris galėjo būti iškeltas tik todėl, kad Pilis taip pat menkai nusimanė apie pinigų prigimtį, kaip «little shilling men» iš Birmingamo [žodžių žaismas: «devalvacijos šalininkai» ir kartu «žmonės, kurie nė skatiko neverti»].
(37)«Kapitalisto uždavinys yra sunaudojant kapitalą gauti kuo didesnę darbo sumą» (J. G. Courcelle-Seneuil: «Traité théorique et pratique des entreprises industrielles», 2-sis leid., Paris 1857, 63 psl.).
(38)«Praradimas vienos darbo valandos per dieną daro didžiulį nuostolį prekybinei valstybei». «Matome šios karalystės darbininkų varguomenę, ypač manufaktūrinę prastuomenę, nepaprastai daug suvartojant prabangos dalykų, kartu jie suvartoja ir savo laiką — o tai yra pragaištingiausias iš visų suvartojimo rūšių» («An Essay on Trade and Commerce etc.». London 1770, 47 ir 163 psl.).
(39)«Jei darbininkas, atsipalaidavęs nuo darbo, minutėlę ilsisi, gobši ekonomija, su nerimu sekanti jį, pradeda teigti, kad jis ją apvaginėja» (N. Linguet: «Théorie des lois civiles etc.». London 1767, II t., 466 psl.).
(40)Londono statybos darbininkų didelio streiko metu, 1860—1861 metais, kai darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo dieną iki 9 valandų, jų komitetas paskelbė pareiškimą, beveik sutampantį su mūsų darbininko kalba. Jame ne be ironijos nurodoma, kad visų gobšiausias iš «building masters» [statybos rangovų], kažkoks seras M. Pito, turi «šventumo reputaciją». (Tas pats Pito po 1867 m. baigė taip pat, kaip ir Štrusbergas!)
2. Nenumalšinamas pridedamojo darbo troškimas. Fabrikantas ir bojarinas