Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Kapitalas pridedamojo darbo neišrado. Visur, kur dalis visuomenės turi gamybos priemonių monopolį, darbininkas, laisvas ar nelaisvas, prie jam pačiam išsilaikyti būtino darbo laiko turi prijungti perviršinį darbo laiką, kad pagamintų pragyvenimo reikmenis gamybos priemonių savininkui(41), ar tas savininkas būtų Atėnų καλὸς κἀγαϑός [aristokratas], etruskų teokratas, civis romanus [Romos pilietis], normanų baronas, Amerikos vergvaldys, Valachijos bojarinas, šiuolaikinis lendlordas ar kapitalistas(42). Tačiau yra aišku, kad jei kurioje nors visuomeninėje-ekonominėje formacijoje vyraujančią reikšmę turi ne produkto mainomoji vertė, bet jo vartojamoji vertė, tai pridedamąjį darbą apriboja didesnis ar mažesnis poreikių skaičius, o iš paties gamybos pobūdžio neišplaukia beribis pridedamojo darbo poreikis. Besaikis darbas senovėje atrodo pasibaisėtinas tais atvejais, kai dalykas liečia mainomosios vertės gavimą savarankiška pinigine jos forma — aukso bei sidabro gavyboje. Dirbantįjį žudantis prievartinis darbas čia yra oficiali besaikio darbo forma. Pakanka paskaityti Diodorą Sicilietį(43). Tačiau senovės pasauliui tai yra išimtys. Bet vos tik tautas, kuriose gamyba vyksta dar palyginti žemomis vergovinio, lažinio ir t. t. darbo formomis, pradeda įtraukti pasaulinė rinka, kurioje viešpatauja kapitalistinis gamybos būdas ir kuri šios gamybos produktų pardavimą į užsienį laiko svarbiausiu interesu, tai prie barbariško vergovės, baudžiavos ir t. t. siaubo prisideda civilizuotas basaikio darbo siaubas. Todėl negrų darbas pietinėse Amerikos sąjungos valstijose buvo nuosaikaus patriarchalinio pobūdžio tol, kol gamybos tikslas daugiausia buvo betarpiškas savų poreikių tenkinimas. Bet medvilnės eksportui pasidarant gyvybiniu šių valstijų interesu, besaikis negro darbas, atskirais atvejais pasiekiantis tai, kad jo gyvybė buvo suvartojama per septynerius darbo metus, pasidarė apskaitytos ir apskaitančios sistemos veiksniu. Čia svarbu buvo jau nebe tai, kad iš jo būtų išspaustas tam tikras naudingų produktų kiekis. Svarbu buvo gaminti pačią pridedamąją vertę. Tas pat vyko su lažiniu darbu, pvz., Dunojaus kunigaikštijose.
Nenumalšinamą pridedamojo darbo troškimą Dunojaus kunigaikštijose palyginti su tokiu pat troškimu Anglijos fabrikuose yra ypatingai svarbu, nes pridedamasis darbas esant lažui turi savarankišką, apčiuopiamai suvokiamą formą.
Tarkime, kad darbo diena susideda iš 6 valandų būtinojo darbo ir 6 valandų pridedamojo darbo. Tokiu atveju laisvas darbininkas kas savaitė teikia kapitalistui , arba 36 valandas pridedamojo darbo. Tai būtų tas pat, jeigu jis 3 dienas per savaitę dirbtų sau ir 3 dienas per savaitę dirbtų veltui kapitalistui. Bet šis darbo laiko suskilimas nėra pastebimas. Pridedamasis darbas ir būtinasis darbas susilieja draugėn. Todėl aš tą patį santykį galėčiau, pvz., išreikšti taip, kad darbininkas kiekvieną minutę dirba 30 sekundžių sau ir 30 sekundžių kapitalistui ir t. t. Kitaip yra su lažiniu darbu. Būtinasis darbas, kurį atlieka, pvz., Valachijos valstietis savo egzistavimui palaikyti, erdviškai yra atskirtas nuo jo pridedamojo darbo bojarinui. Pirmąjį darbą jis atlieka savo lauke, antrąjį — pono dvare. Todėl abi darbo laiko dalys egzistuoja savarankiškai, viena šalia kitos. Lažinio darbo forma pridedamasis darbas yra tiksliai atskirtas nuo būtinojo darbo. Aišku, tas pasireiškimo formos skirtumas nė kiek nekeičia pridedamojo darbo ir būtinojo darbo kiekybinio santykio. Trys pridedamojo darbo dienos per savaitę pasilieka trimis dienomis darbo, kuris nesukuria jokio ekvivalento pačiam darbininkui, ar šis darbas bus vadinamas lažiniu ar samdomuoju darbu. Bet kapitalisto nenumalšinamas pridedamojo darbo troškimas pasireiškia siekimu neribotai ilginti darbo dieną, o bojarino — paprasčiau: betarpišku vaikymusi lažo dienų(44).
Tačiau lažas, kuris Dunojaus kunigaikštijose buvo susijęs su natūrinėmis rentomis ir kitais baudžiavos atributais, buvo pagrindinė duoklė, sumokama viešpataujančiajai klasei. Ten, kur buvo lažas, jis retai kildavo iš baudžiavos, atvirkščiai, dažniausiai baudžiava kildavo iš lažo(44a). Taip buvo Rumunijos provincijose. Pirmykštis jų gamybos būdas rėmėsi bendruomenine nuosavybe, skirtinga nuo slaviškosios ir ypač nuo indiškosios formos. Dalį žemių bendruomenės nariai savarankiškai dirbo kaip laisvą privatinę nuosavybę, kitą dalį — ager publicus [bendruomenės lauką] — jie dirbo drauge. Šio bendro darbo produktai iš dalies buvo rezervinis fondas nederlių bei kitų atsitiktinumų atvejui, iš dalies valstybinis fondas karo, religijos išlaidoms bei kitoms bendruomenės išlaidoms padengti. Ilgainiui karių ir dvasininkų diduomenė kartu su bendruomenės nuosavybe uzurpavo ir su ja susijusias prievoles. Laisvųjų valstiečių darbas jų bendruomenės žemėje pavirto lažiniu darbu bendruomenės žemės užgrobėjams. Drauge su tuo išsivystė baudžiaviniai santykiai, tačiau liktai faktiškai, o ne juridiškai, kol pasaulio «išlaisvintoja» Rusija jų neįteisino, prisidengdama baudžiavos panaikinimu. Lažinių darbų kodeksas, kurį 1831 metais paskelbė Rusijos generolas Kiseliovas, buvo, žinoma, pačių bojarinų padiktuotas. Tuo būdu Rusija vienu smūgiu užkariavo Dunojaus kunigaikštijų magnatus ir susilaukė visos Europos liberaliųjų kretinų pritariamųjų plojimų.
Pagal «Règlement organique», kaip vadinamas šis lažinių darbų kodeksas, kiekvienas Valachijos valstietis, be daugybės iki smulkmenų išvardytų natūrinių prievolių, dar privalėjo vadinamajam žemės savininkui atidirbti: 1) dvylika darbo dienų aplamai; 2) vieną lauko darbų dieną ir 3) vieną malkų vežimo dieną. Iš viso 14 dienų per metus. Tačiau su giliu nusimanymu apie politinę ekonomiją kodekso autoriai paėmė darbo dieną ne paprastąja jos prasme, bet kaip darbo dieną, būtiną vidutiniam dienos produktui pagaminti; o vidutinis dienos produktas gudragalviškai nustatytas taip, kad joks ciklopas su juo nesusidorotų per 24 valandas. Todėl pats «reglamentas» sausais žodžiais su tikrai rusiška ironija išaiškina, kad 12 darbo dienų reikia suprasti kaip 36 dienų rankinio darbo produktą; lauko darbų diena reiškia tris dienas ir malkų vežimo diena taip pat tris dienas. Iš viso 42 lažo dienos. Bet čia prisideda vadinamoji «Jobagie», t. y. patarnavimai, atliekami žemvaldžiui nepaprastais atsitikimais, kuriuos sukelia gamybos reikalai. Kiekvienas kaimas «Jobagie» atlikimui kasmet turi pristatyti tam tikrą darbo jėgos kontingentą, atitinkantį gyventojų skaičių. Šis papildomas lažinis darbas nustatomas 14 dienų kiekvienam Valachijos valstiečiui. Tuo būdu privalomasis lažinis darbas kasmet sudaro 56 darbo dienas. O žemdirbystės metus Valachijoje dėl blogo klimato tesudaro 210 dienų, iš kurių 40 dienų tenka sekmadieniams bei šventadieniams, vidutiniškai 30 dienų biauriam orui, iš viso atkrinta 70 dienų. Tuo būdu pasilieka 140 darbo dienų. Lažinio darbo santykis su būtinuoju darbu — , arba procento, išreiškia žymiai mažesnę pridedamosios vertės normą už tą, kuri reguliuoja Anglijos žemės ūkio arba fabrikų darbininko darbą. Tačiau tai yra tik įstatymo nustatytas lažinis darbas. O «Règlement organique» su dar didesniu «liberalizmu», negu Anglijos fabrikų įstatymai, sugebėjo palengvinti galimybę jam pačiam apeiti. Padaręs iš 12 dienų 54, jis ir vėl nominalųjį kasdieninį kiekvienos iš 54 lažo dienų darbą nustato taip, kad paskesnėms dienoms neišvengiamai tenka šioks toks priedas. Pavyzdžiui, per vieną dieną turi būti nuvalytas nuo piktžolių tokio dydžio žemės sklypas, kad šiai operacijai atlikti, ypač kukurūzų lauke, iš tikrųjų reikia dvigubai daugiau laiko. Įstatymo nustatytą dienos darbą kai kuriems žemės ūkio darbams galima išaiškinti taip, tarytum jis prasideda gegužės, o baigiasi spalio mėnesį. Moldavijai nuostatai yra dar griežtesni: «Dvylika lažo dienų pagal «Règlement organique»,— sušunka vienas nuo pergalės apsvaigęs bojarinas,— sudaro 365 dienas per metus!»(45).
Jei Dunojaus kunigaikštijų «Règlement organique» teigiama forma išreiškė nenumalšinamą pridedamojo darbo troškimą, kurį įteisina kiekvienas paragrafas, tai Anglijos Factory Acts [fabrikų aktai] yra neigiama to paties troškimo išraiška. Šie įstatymai pažaboja kapitalo siekimą neribotai siurbti darbo jėgą, nustatydami, kad valstybė, ir, be to, valstybė, kurioje viešpatauja kapitalistas ir lendlordas, priverstinai apriboja darbo dieną. Jau nekalbant apie augantį darbininkų judėjimą, kuris kasdien darosi vis grėsmingesnis, fabrikinio darbo apribojimas buvo padiktuotas to paties būtinumo, kuris privertė pilti guano į Anglijos laukus. Tas pats aklas grobuoniškumas, kuris vienu atveju alino žemę, kitu atveju iš pagrindų griovė gyvybinę nacijos jėgą. Epidemijos, kurios periodiškai kartojosi, bylojo čia taip pat aiškiai, kaip kareivių ūgio mažėjimas Vokietijoje ir Prancūzijoje(46).
Dabar (1867 m.) veikiąs 1850 metų Factory Act [fabrikų aktas] nustato vidutinę savaitinę 10 valandų dieną, būtent per pirmąsias 5 savaitės dienas po 12 valandų, nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro,— be to, iš šio laiko tarpo valandos pagal įstatymą skiriama pusryčiams ir 1 valanda pietums, taigi, lieka darbo valandos,— ir šeštadienį 8 valandos, nuo 6 valandos ryto iki 2 valandos popiet, be to, valandos skiriama pusryčiams. Pasilieka 60 darbo valandų, po pirmosioms penkioms savaitės dienoms, — paskutinei savaitės dienai(47). Paskirti specialūs kontrolieriai, kurie žiūri, kad šis įstatymas būtų vykdomas; jie yra vidaus reikalų ministerijai betarpiškai pavaldūs fabrikų inspektoriai, kurių ataskaitas parlamentas turi skelbti kas pusmetį. Tuo būdu jie teikia nuolatinius ir oficialius statistinius duomenis apie kapitalistinį pridedamojo darbo troškimą.
Paklausykime valandėlę fabrikų inspektorių(48).
«Fabrikantas, kuris griebiasi apgaulės, pradeda darbą ketvirčiu valandos — kartais daugiau, kartais mažiau negu ketvirčiu valandos — anksčiau kaip 6 valandą ryto ir baigia jį ketvirčiu valandos — kurtais daugiau, kartais mažiau — vėliau kaip 6 valandą vakaro. Jis atima po 5 minutes nuo pusryčiams skirto pusvalandžio pradžios ir pabaigos ir apkarpo po 10 minučių pietums skirtos valandos pradžią ir pabaigą. Šeštadienį darbas pas jį baigiamas ketvirčiu valandos — kartais daugiau, kartais mažiau negu ketvirčiu valandos — vėliau kaip antrą valandą popiet. Tuo būdu jis laimi:
| Iki 6 valandos ryto | 15 | minučių | Iš viso per 5 dienas: 300 minučių |
| Po 6 valandos vakaro | 15 | „ | |
| Iš pusryčių laiko | 10 | „ | |
| Iš pietų laiko | 20 | „ | |
| 60 | minučių | ||
| Šeštadieniais: | |||
|---|---|---|---|
| Iki 6 valandos ryto | 15 | minučių | Visas savaitinis laimėjimas: 340 minučių |
| Iš pusryčių laiko | 10 | „ | |
| Po 2 valandos popiet | 15 | „ | |
Tai sudaro 5 valandas 40 minučių per savaitę, kas, padauginus iš 50 darbo savaičių, atskaičius 2 savaites šventėms ir atsitiktinėms darbo pertraukoms, duoda 27 darbo dienas»(49).
«Jei darbo diena kasdien prailginama 5 minutėmis už normalaus ilgumo ribų, tai susidarys darbo dienos per metus»(50). «Papildoma valanda per dieną, gaunama tuo būdu, kad truputis laiko paglemžiamas tai čia, tai ten, daro iš 12 mėnesių per metus 13»(51).
Krizės, kurių metu gamyba nutrūksta ir darbas vyksta tik «nepilną laiką», tik keletą dienų per savaitę, žinoma, nė kiek nekeičia siekimo ilginti darbo dieną. Kuo labiau sumažėja operacijų skaičius, tuo daugiau turi būti gaunama pelno iš kiekvienos operacijos. Kuo mažiau laiko gali trukti darbas, tuo ilgesnis turi būti pridedamasis darbo laikas. Štai ką praneša fabrikų inspektoriai apie 1857—1858 metų krizės laikotarpį:
«Gali atrodyti nenuoseklumu pati besaikio darbo galimybė tokiu metu, kai prekyba vyksta taip blogai, bet bloga jos būklė skatina nesąžiningus žmones pažeisti įstatymą; jie tuo būdu užtikrina sau papildomą pelną…» «Tuo pačiu metu,— sako Leonardas Horneris,— kai 122 mano apygardos fabrikai visiškai nustojo egzistavę, 143 neveikia, o visi kiti dirba nepilną laiką, įstatymo nustatytas darbo laikas kaip ir anksčiau pažeidinėjamas»(52). «Nors,— sako p. Hauelas,— dauguma fabrikų dėl blogos reikalų būklės dirba tik pusę laiko, aš gaunu vis tokį pat skaičių skundų dėl to, kad kasdien iš darbininkų paglemžiama (snatched) arba valandos, o tai daroma kėsinantis į laiką, kurį įstatymas yra užtikrinęs valgymui ir poilsiui»(53).
Tas pats reiškinys mažesniu mastu kartojasi baisios medvilnės krizės metu nuo 1861 iki 1865 m.(54).
«Jei mes aptinkame darbininkus dirbant pietų valandomis ar kuriuo nors kitu įstatymo uždraustu laiku, tai pasiteisinimui mums kartais sakoma, kad, esą, jie jokiu būdu nenori pasitraukti iš fabriko ir kad reikia griebtis prievartos, norint priversti juos nutraukti darbą (mašinų ir t. t. valymą), ypač šeštadienį popiet. Bet jei «rankos» pasilieka fabrike mašinoms sustojus, tatai įvyksta tik dėl to, kad tarp 6 valandos ryto ir 6 valandos vakaro, įstatymo nustatytomis darbo valandomis, joms neišskiriama laiko tokiems darbams atlikti»(55).
«Papildomas pelnas, gaunamas iš besaikio darbo, trunkančio ilgiau už įstatymo nustatytąjį laiką, daugeliui fabrikantų yra per didelė pagunda, kad jie galėtų jai atsispirti. Jie tikisi, kad jų nesugaus, ir apskaičiuoja, kad, net susekus, menkos piniginės pabaudos ir teismo išlaidos vis dėlto užtikrins jiems galų gale pasipelnymą»(56). «Tais atvejais, kai papildomas laikas laimimas gausėjančiomis per dieną smulkiomis vagystėmis («a multiplication of small thefts»), inspektoriai, norėdami gauti įstatymo pažeidimo įrodymą, susiduria su beveik neįveikiamais sunkumais»(57). Šias «smulkias vagystes», kurias kapitalas daro darbininkų pietų laiko ir jų poilsio laiko sąskaita, fabrikų inspektoriai vadina «petty pilferings of minutes», minučių vogimu(58), «snatching a few minutes», minučių paglemžimu(59) arba, techniniu darbininkų posakiu, «nibbling and cribbling at meal times» [valgymui skirto laiko išplėšimas ir išgrandymas](60).
Mes matome, kad šioje atmosferoje ne paslaptis, jog pridedamąją vertę sukuria pridedamasis darbas. «Jei jūs man leistumėte,— pasakė man vienas didžiai garbingas fabrikantas,— priversti dirbti kasdien tik 10 minučių ilgiau už nustatytą laiką, jūs įdėtumėte man į kišenę po 1 000 sv. st. per metus»(61). «Laiko atomai yra pelno elementai»(62).
Šiuo atžvilgiu nėra nieko būdingesnio, kaip žymėjimas žodžiais «full timers» [«pilnalaikiai»] darbininkų, dirbančių pilną laiką, ir «half timers» [«puslaikiai»] — vaikų iki 13 metų amžiaus, kuriems teleidžiama dirbti tik po 6 valandas(63). Darbininkas čia yra ne kas kita, kaip personifikuotas darbo laikas. Visi individualiniai skirtumai suvedami į skirtumą tarp darbininko, dirbančio pilną laiką, ir darbininko, dirbančio pusę laiko.
(41)«Tie, kurie dirba,… iš tikrųjų maitina ir pensininkus, vadinamus turtingaisiais, ir pačius save» (Edmund Burke: «Thoughts and Details on Scarcity», London 1800, 2, 3 psl.).
(42)Savo veikale «Römische Geschichte» [5-sis leid., 1853 m., 74 psl.] Niburas daro labai naivią pastabą: «Nėra ko slėpti, kad tokie kūriniai, kaip etruskų, kurie net savo skeveldromis stebina, verčia manyti, kad mažosiose (!) valstybėse yra buvę ponai ir vergai». Žymiai giliau yra pastebėjęs Sismondis, kad «Briuselio nėriniai» leidžia manyti, kad yra buvę savininkai ir samdomieji darbininkai.
(43)«Negalima neužjaučiant jų baisaus likimo žiūrėti į šiuos nelaiminguosius (dirbančius aukso kasyklose tarp Egipto, Etiopijos ir Arabijos), neturinčius galimybės pasirūpinti bent savo kūno švara arba pridengti nuogumą. Nes čia nerodoma jokios malonės ir pasigailėjimo ligoniams, ligotiems, seneliams, moters silpnumui. Visi turi dirbti, botago smūgių verčiami, ir tiktai mirtis daro galą jų kančioms ir vargui» («Diodor’s von Sicilien Historische Bibliothek». [Stuttgart 1828], 3 kn., 13 sk. [260 psl.]).
(44)Tai, kas toliau išdėstyta, liečia Rumunijos provincijų padėtį, kokia ji buvo susidariusi iki perversmo, įvykusio po Krymo karo.
(44a){3-jo leid. pastaba. Tai taip pat liečia ir Vokietiją, ypač Ost-Elbės Prūsiją. XV amžiuje vokietis valstietis, nors ir turėjo beveik visur atlikti tam tikras produktų ir darbo prievoles, bet, aplamai imant, buvo, bent faktiškai, laisvas žmogus. Vokiečiai kolonistai Brandenburge, Pomeranijoje, Silezijoje ir Rytų Prūsijoje net juridiškai buvo pripažįstami laisvais. Bajorijos pergalė valstiečių kare padarė tam galą. Ne tiktai nugalėtieji Pietų Vokietijos valstiečiai vėl pasidarė baudžiauninkais, bet jau nuo XVI amžiaus vidurio laisvieji Rytų Prūsijos, Brandenburgo, Pomeranijos ir Silezijos, o netrukus ir Šlezvigo-Holšteino valstiečiai buvo nusmukdyti ir paversti baudžiauninkais. (Maurer: «Geschichte der Fronhöfe, der Bauernhöfe und Hofverfassung in Deutschland». Erlangen 1862—1863, IV t.— Meitzen: «Der Boden und die landwirtschaftlichen Verhältnisse des preussischen Staates nach dem Gebietsumfange von 1866». Berlin 1873.— Hanssen: «Leibeigenschaft in Schleswig-Holstein.) — F. E.}
(45)Kitas smulkmenas galima rasti E. Regnault veikale: «Histoire politique et sociale des principautés danubiennes». Paris 1855 [304 ir sek. psl.].
(46)«Aplamai imant, vidutinio ūgio viršijimas liudija iki tam tikro laipsnio apie organinės būtybės klestėjimą. Žmogaus kūno dydis mažėja, jeigu jo gerovei kenkia fizinės ar socialinės sąlygos. Visose Europos šalyse, kur yra konskripcija, nuo jos įvedimo laiko vidutinis suaugusio vyro ūgis ir bendras jo tinkamumas karinei tarnybai sumažėjo. Iki revoliucijos (1789 m.) Prancūzijoje pėstininkui minimumas buvo 165 cm, 1818 metais (kovo 10 d. įstatymas) — 157, pagal 1832 m. kovo 21 d. įstatymą — 156 cm. Prancūzijoje vidutiniškai daugiau kaip pusė šaukiamųjų į kariuomenę pripažįstami netinkamais dėl nepakankamo ūgio ir fizinių trūkumų. Saksonijoje karinis matas 1780 metais buvo 178 cm, dabar 155 cm. Prūsijoje dabar 157 cm. Dr. Majerio duomenimis, paskelbtais 1862 m. gegužės 9 d. laikraštyje «Bayrische Zeitung», Prūsijoje per 9 metų laiko tarpą vidutiniškai iš 1 000 naujokų 716 buvo pripažįstami netinkamais karinei tarnybai: 317 dėl nepakankamo ūgio ir 399 dėl fizinių trūkumų. 1858 metais Berlynas negalėjo pateikti reikiamo naujokų kontingento: pritrūko 156 žmonių» (J. v. Liebig: «Die Chemie in ihrer Anwendung auf Agrikultur und Physiologie», 7-sis leidimas, 1862, I t., 117, 118 psl.). [Plg. Ю. Либих: «Химия в приложении к земледелию и физиологии растений», prof. Iljenkovo vertimas, 2-sis. leid., Maskva 1870, 83 psl.].
(47)1850 metų fabrikų akto istorija pateikiama dėstant toliau šį skirsnį.
(48)Laikotarpį nuo stambiosios pramonės atsiradimo Anglijoje iki 1845 m. aš liečiu tik kai kuriose vietose ir susipažinimui su juo nurodau skaitytojui knygą: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England» von Friedrich Engels, Leipzig 1845 [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955]. Kaip giliai Engelsas suprato kapitalistinio gamybos būdo dvasią, parodo Factory Reports [fabrikų inspektorių ataskaitos], Reports on Mines [kalnų pramonės inspektorių ataskaitos] ir t. t., kurios pasirodė po 1845 m.; o kaip nuostabiai jis atvaizdavo darbininkų klasės padėtį su visomis jos detalėmis, parodo kad ir labai paviršutiniškas jo veikalo palyginimas su oficialiomis «Children’s Employment Commission» [«Vaikų darbo tyrimo komisija»] (1863—1867) ataskaitomis, kurios pasirodė 18—20 metų vėliau. Pastarosios kalba kaip tik apie tas pramonės šakas, kuriose fabrikų įstatymai dar nebuvo įvesti iki 1862 m., iš dalies dar ir dabar nėra įvesti. Tuo būdu toje padėtyje, kurią atvaizdavo Engelsas, iš šalies nepadaryta bent kiek rimtesnių pakeitimų. Savo pavyzdžius aš daugiausia imu iš laisvosios prekybos laikotarpio po 1848 m., iš to rojiško laikotarpio, apie kurį taip pasakiškai daug yra prisiklausę vokiečiai iš tiek pat pagyrūniškų, kiek ir moksliniu atžvilgiu skurdžių laisvosios prekybos idėjų skleidėjų.— Beje, Anglija čia figūruoja pirmoje vietoje tik dėl to, kad ji — klasikinė kapitalistinės gamybos atstovė ir kad tik ji ir turi nenutrūkstamą oficialią svarstomų dalykų statistiką.
(49)«Suggestions etc. by Mr. L. Horner, Inspector of Factories», «Factories Regulation Act, Ordered by the House of Commons to be printed 9 August 1859», 4, 5 psl.
(50)«Reports of the Insp. of Fact. for the half year, October 1856», 35 psl.
(51)«Reports etc. 30th April 1858», 9 psl.
(52)Ten pat, 43 psl.
(53)Ten pat, 25 psl.
(54)«Reports etc. for the half year ending 30th April 1861». Žr. Priedą Nr. 2; «Reports etc. 31st October 1862», 7, 52, 53 psl. Pažeidimai čia padažnėja antrojoje 1863 m. pusėje. Plg. «Reports etc. ending 31st October 1863», 7 psl.
(55)«Reports etc. 31st October 1860», 23 psl. Su kokiu fanatizmu, kaip parodo fabrikantai teisme, jų fabrikuose dirbančios rankos priešinasi bet kuriai fabriko darbo pertraukai, liudija šis kuriozas. 1836 m. birželio pradžioje Diusberio (Jorkširas) magistratui (taikos teisėjui) buvo pranešta, kad ties Betliu esančių 8 didelių fabrikų savininkai pažeidė fabrikų įstatymą. Dalis šių ponų buvo kaltinami tuo, kad jie vertė penkis 12—15 metų amžiaus berniukus dirbti nuo penktadienio 6 valandos ryto iki šeštadienio 4 valandos popiet, neduodami jiems jokio poilsio, išskyrus laiką valgymui ir vieną valandą miegui vidurnaktį. Ir šie vaikai buvo priversti nenutrūkstamai dirbti 30 valandų «shoddy hole», taip vadinamas tas urvas, kuriame plėšomi vilnoniai skudurai ir kuriame oras yra tiek prisisunkęs dulkių, nuošukų ir t. t., kad net suaugusieji darbininkai yra priversti nuolat užsirišti burną nosinėmis, kad apsaugotų savo plaučius! Ponai kaltinamieji vietoj priesaikos davė patikinimų,— kaip kvakeriai, jie buvo perdaug skrupulingai religingi žmonės, kad prisiektų,— kad, būdami didžiai mielaširdingi, jie galėtų leisti vargšams vaikams 4 valandas miegoti, bet tie užsispyrėliai jokiu būdu nenori gulti į lovą! Ponams kvakeriams buvo uždėta 20 sv. st. pabauda. Draidenas yra numatęs šiuos kvakerius, rašydamas:
«Fox full fraught in seeming sanctity,
That feared an oath, but like the devil would lie,
That look’d like Lent, and had the holy leer,
And durst not sin! before he said his prayer!»
[Lapė, kupina šventeiviškumo, kuri bijo dievagotis, bet meluos kaip velnias, kuri dievobaimingai dairosi pasninkaujančiu žvilgsniu ir nenusidės, kol nesukalbės poterių!]
(56)«Reports etc. 31st October 1856», 34 psl.
(57)Ten pat, 35 psl.
(58)Ten pat, 48 psl.
(59)Ten pat.
(60)Ten pat.
(61)«Reports etc. 31st October 1856», 48 psl.
(62)«Moments are the elements of profit», «Reports of the Insp. etc. 30th April 1860», 56 psl.
(63)Posakis turi oficialią pilietybės teisę tiek fabrike, tiek ir fabrikų ataskaitose.