Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Siekimą ilginti darbo dieną, tikrai vilkišką gobšumą pridedamajam darbui mes iki šiol stebėjome tokioje srityje, kurioje besaikiai piktnaudžiavimai,— jų, kaip sako vienas buržuazinis anglų ekonomistas, nepralenkė net ispanų žiaurumai Amerikos raudonodžių atžvilgiu(64),— pagaliau sukėlė reikalą uždėti kapitalui įstatyminio reguliavimo grandines. Pažvelkime dabar į kai kurias gamybos šakas, kuriose darbo jėgos siurbimas arba ir dabar dar yra nieku nesuvaržytas, arba dar visai neseniai nebuvo nieku suvaržytas.
«Ponas Broutonas, grafystės taikos teisėjas, kaip mitingo, įvykusio 1860 m. sausio 14 d. Notingemo miesto halėje, pirmininkas, pareiškė, kad nėrinių gamyboje dirbančios miesto gyventojų dalies tarpe viešpatauja toks skurdo ir vargo laipsnis, koks niekur kitur civilizuotame pasaulyje nesutinkamas… 2, 3, 4 valandą ryto 9—10 metų vaikai yra ištraukiami iš jų nešvarių lovų ir verčiami vien už skurdų maistą dirbti iki 10, 11, 12 valandos nakties, dėl ko jų kūno nariai darosi sustingę, kūnas džiūsta, veido bruožai įgauna bukaprotišką išraišką, ir visa jų žmogiškoji būtybė sustyra darydamasi nebyliai sustingusi, į kurią vien tik pažiūrėjus siaubas ima. Mes nesistebime, kad p. Maletas ir kiti fabrikantai protestavo prieš bet kurias diskusijas… Sistema, kurią aprašė kunigas p. Montegiu Velpis, tai — neribotos vergovės, vergovės socialiniu, fiziniu, moraliniu ir intelektualiniu atžvilgiais sistema… Ką galima pasakyti apie miestą, kuris ruošia viešą mitingą, norėdamas prašyti, kad vyrų darbo laikas būtų apribotas 18 valandų per parą!.. Mes protestuojame prieš Virginijos ir Karolinos plantatorius. Bet argi jų prekyba negrais su visais botago ir prekiavimo gyva žmogaus mėsa baisumais yra šlykštesnė negu šis lėtas žmonių žudymas, kuris vykdomas diena iš dienos, kad kapitalistų naudai būtų gaminami vualiai bei apykaklės?»(65).
Štafordširo puodų dirbtuvės (Pottery) per pastaruosius 22 metus buvo trijų parlamentinių ištyrimų objektas. Šių ištyrimų rezultatai išdėstyti p. Skriveno ataskaitoje, kuri 1841 metais buvo pateikta «Children’s Employment Commissioners», dr. Grinhau 1860 metų ataskaitoje, paskelbtoje Privy Council [Slaptosios tarybos] medicinos valdininko įsakymu (Public Health, 3rd Report, I, 112—113), ir, pagaliau, p. Londžo 1863 metų ataskaitoje, įdėtoje 1863 m. birželio 13 d. leidinyje «First Report of the Children’s Employment Commission». Mano uždaviniui išspręsti užtenka iš 1860 ir 1863 metų ataskaitų paimti kai kuriuos parodymus tų vaikų, kurie patys buvo išnaudojami. Iš vaikų būklės galima spręsti apie suaugusiųjų, ypač merginų ir moterų, būklę, dargi tokioje pramonės šakoje, palyginti su kuria medvilnės verpimas ir pan. gali atrodyti labai malonus ir sveikas užsiėmimas(66).
Viljamas Vudas, devynerių metų, «pradėjo dirbti, kai jam buvo 7 metai ir 10 mėnesių». Iš pradžių jis «ran moulds» (nešdavo į džiovyklą pagamintą prekę formose ir paskui atgal atnešdavo tuščias formas). Jis per visą savaitę kasdien ateina 6 valandą ryto ir baigia maždaug 9 valandą vakaro. «Aš visą savaitę kasdien dirbu iki 9 valandos vakaro. Taip, pvz., buvo per pastarąsias 7—8 savaites». Taigi, penkiolika darbo valandų septynerių metų vaikui! Dž. Merėjus, dvylikos metų berniukas, parodo: «I run moulds and turn jigger» («aš nunešu formas ir suku ratą»). «Aš ateinu 6 valandą, kartais 4 valandą ryto. Aš dirbau visą paskutinę naktį iki šios dienos 8 valandos ryto. Aš nebuvau atsigulęs nuo priešpaskutinės nakties. Be manęs, ištisą paskutinę naktį dirbo 8 ar 9 kiti berniukai. Išskyrus vieną, visi šiandien iš ryto vėl atėjo. Aš gaunu 3 šil. 6 pensus per savaitę. Man nieko neprideda, kai aš dirbu visą naktį be pertraukos. Paskutinę savaitę aš dirbau dvi naktis». Fernihau, dešimties metų berniukas: «Aš ne visuomet gaunu pilną valandą pietums, dažnai — tik pusvalandį, taip būna kiekvieną ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį»(67).
Dr. Grinhau pareiškimu, Stok-epon-Trento ir Valstentono puodininkystės apygardose žmonės gyvena nepaprastai trumpai. Nepaisant to, kad iš vyresnių kaip 20 metų amžiaus vyrų Stoko apygardoje puodų dirbtuvėse dirba tik 30,6%, o Vulstentone tik 30,4%, pirmojoje apygardoje daugiau kaip pusė, o antrojoje apie bendro skaičiaus šio amžiaus vyrų, mirštančių nuo krūtinės ligų, yra puodžiai. Dr. Butroidas, gydytojas, praktikuojantis Henlyje, pareiškia: «Kiekviena sekanti puodžių karta yra mažesnio ūgio ir silpnesnio kūno sudėjimo negu ankstesnioji». Lygiai taip pat kitas gydytojas, p. Mak-Binas, sako: «Nuo to laiko, kai aš pradėjau praktikuoti puodžių tarpe, į akis krintąs šios klasės išsigimimas pasireiškia spartėjančiu ūgio ir svorio mažėjimu». Šie parodymai paimti iš dr. Grinhau 1860 m. ataskaitos(68).
Iš 1863 m. komisijos narių ataskaitos mes paimame štai ką. Dr. Dž. T. Arledžas, vyriausiasis šiaurinio Stafordširo ligoninės gydytojas, sako: «Kaip klasė, puodžiai, vyrai ir moterys, yra… išsigimstantieji gyventojai tiek fiziniu, tiek ir moraliniu atžvilgiu. Paprastai jie yra mažaūgiai, blogo kūno sudėjimo ir dažnai turi iškrypusią krūtinės ląstą. Jie prieš laiką pasensta ir neilgai gyvena; jie flegmatiški ir mažakraujai, jų organizmo silpnumas reiškiasi atkakliais dispepsijos priepuoliais, kepenų ir inkstų veiklos sutrikimais ir reumatu. Bet daugiausia jie yra linkę į krūtinės susirgimus: į plaučių uždegimą, džiovą, bronchitą ir astmą. Viena šios pastarosios forma yra jiems būdinga ir yra žinoma puodžių astmos, arba puodžių džiovos, pavadinimu. Skrofula, pakenkianti liaukoms, kaulams ir kitoms kūno dalims, yra liga, kuria serga daugiau kaip du trečdaliai puodžių. Jei šios apygardos gyventojų išsigimimas (degenerescence) dar nesiekia didesnio masto, tatai paaiškinama vien tik naujų elementų atplūdžiu iš kaimyninių kaimiškųjų apygardų ir vedybomis su sveikesniais gyventojais». Ponas Čarlzas Parsonsas, neseniai prieš tai buvęs tos ligoninės gydytojas ordinatorius, viename laiške komisijos nariui Londžui, tarp kita ko, praneša štai ką: «Aš galiu kalbėti tik pasiremdamas asmeniniais stebėjimais, o ne statistiniais duomenimis, bet aš galiu jus užtikrinti, kad man kaskart kildavo pasipiktinimas matant šiuos nelaimingus vaikus, kurių sveikata paaukojama jų tėvų ir darbdavių gobšumui». Jis išvardija puodžių susirgimų priežastis ir, pereidamas prie svarbiausios iš jų, užbaigia «long hours» («ilgomis darbo valandomis»). Komisijos ataskaita reiškia viltį, kad «manufaktūra, viso pasaulio akyse užimanti tokią įžymią padėtį, daugiau nesitaikstys su tuo gėdingu faktu, kad įžymūs jos laimėjimai yra susiję su darbininkų, kurių darbo ir sumanumo dėka pasiekti tokie stambūs rezultatai, fiziniu išsigimimu, įvairiomis kūno kančiomis ir per ankstyva mirtimi»(69). Tai, kas čia pasakyta apie Anglijos puodų dirbtuves, liečia ir Škotijos puodų dirbtuves(70).
Degtukų manufaktūra atsirado 1833 metais, kai buvo išrastas būdas pritvirtinti fosforą prie degtuko. Nuo 1845 m. ji ėmė sparčiai vystytis Anglijoje ir iš tankiai apgyventų Londono dalių paplito Mančesteryje, Birmingame, Liverpulyje, Bristolyje, Norviče, Niukestlyje, Glazgove, visur skleisdama ir mėšlungišką žandikaulių sutraukimą, kurį vienas Vienos gydytojas dar 1845 metais apibūdino kaip specifinę degtukų gamyboje dirbančių darbininkų ligą. Pusė darbininkų — tai jaunesni kaip 13 metų amžiaus vaikai ir jaunesni kaip 18 metų paaugliai. Žalingas šios manufaktūros poveikis darbininkų sveikatai ir biaurios jos sąlygos yra tiek žinomos, kad tik pati nelaimingiausioji darbininkų klasės dalis — pusiau badaujančios našlės ir t. t.— atiduoda jai savo vaikus, «apdriskusius, pusiau gyvus nuo bado, užguitus, negavusius jokio auklėjimo vaikus»(71). Iš tų liudytojų, kuriuos apklausė komisijos narys Uaitas (1863 m.), 270 nebuvo pasiekę 18 metų amžiaus, 50 buvo jaunesni kaip 10 metų, 10 buvo tik 8 metų ir 5 tik 6 metų amžiaus. Darbo diena, kurios ilgumas svyruoja tarp 12—14 ir 15 valandų, naktinis darbas, nereguliarios valgymui skirtos pertraukos, be to, valgyti daugiausia tenka fosforu užnuodytose dirbtuvėse. Dantė būtų priėjęs išvadą, kad visi baisiausieji jo fantazijos nupiešti pragaro paveikslai yra šioje manufaktūros šakoje pralenkti.
Apmušalų fabrike grubesnės rūšys marginamos mašinomis, dailesnės — rankiniu būdu (block printing). Visų gyviausiai gamyba vyksta nuo spalio pradžios iki balandžio pabaigos. Šiuo laikotarpiu darbas dažnai trunka, ir beveik be pertraukos, nuo 6 valandos ryto iki 10 valandos vakaro ar net iki vėlyvos nakties.
J. Ličas parodo: «Pereitą žiemą (1862 m.) iš 19 merginų 6 nebeatėjo į darbą, nes jos susirgo dėl pervargimo. Kad jos neužmigtų, aš nuolat turiu ant jų rėkti». V. Defis: «Dėl nuovargio vaikai dažnai negalėjo laikyti akių atmerktų; iš tikrųjų ir mums patiems tai dažnokai vos pavykdavo». Dž. Laitbornas: «Man 13 metų… Pereitą žiemą mes dirbome iki 9 valandos vakaro, o užpereitą iki 10 valandos. Pereitą žiemą aš beveik kas vakarą rėkdavau nuo skausmų kojose, kuriose buvo atsiradusios opos». Dž. Epsdenas: «Kai mano berniukui buvo 7 metai, aš kasdien jį nešiodavau ten ir atgal ant nugaros per sniegą, ir jis paprastai dirbo po 16 valandų!.. Dažnai aš atsiklaupdavau, kad jį pamaitinčiau, kol jis stovėjo prie mašinos, nes jam negalima buvo nei pasitraukti nuo jos, nei jos sustabdyti». Smitas, vieno Mančesterio fabriko kompanionas ir valdytojas: «Mes (jis turi galvoje tas «rankas», kurios «mums» dirba) dirbame be pertraukos valgymui, ir tuo būdu valandos darbo diena iš tikrųjų baigiasi valandos vakaro, o toliau visa yra viršvalandžiai»(72). (Įdomu būtų žinoti, nejaugi ir ponas Smitas nė karto nevalgo per valandos?) «Mes (vis tas pats Smitas) retai baigiame anksčiau kaip 6 valandą vakaro (jis turi galvoje: baigiame «mūsų» gyvųjų mašinų, kurias sudaro darbo jėga, vartojimą), tad mes (iterum Crispinus [vėl Krispinas]) iš tikrųjų ištisus metus dirbame viršvalandžius… Vaikai ir suaugusieji (152 vaikai ir jaunesni kaip 18 metų amžiaus paaugliai ir 140 suaugusiųjų) vienodai dirbo per 18 mėnesių vidutiniškai mažiausia po 7 dienas ir 5 valandas per savaitę, arba po valandos. Per 6 savaites, pasibaigusias šių metų (1863 m.) gegužės 2 d., vidurkis buvo didesnis — 8 dienos arba 84 valandos per savaitę!» Ir vis dėlto tas pats ponas Smitas, ypatingai mėgstąs pluralis majestatis [kalbąs apie save, kaip apie didybę, mes], šypsodamasis priduria: «mašininis darbas lengvas». O fabrikantai, naudojantieji block printing [rankinį marginimą], sako: «Rankinis darbas sveikesnis už mašininį». Aplamai imant, ponai fabrikantai su pasipiktinimu pasisako prieš pasiūlymą: «sustabdyti mašinas bent valgymo metu». Štai ką ta proga sako ponas Otlėjus, Boro (Londone) apmušalų fabriko direktorius: «Įstatymas, kuris leistų įvesti darbo dieną nuo 6 valandos ryto iki 9 valandos vakaro, mums (!) būtų labai pageidautinas, bet Factory Act [fabrikų akto] nustatyta darbo diena nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro mums (!) netinka… Mes sustabdome mašinas pietų metu (koks kilniaširdiškumas!). Šis sustabdymas nedaro bent kiek rimtesnio popieriaus ir dažų nuostolio». «Bet,— užjaučiamai priduria jis,— aš puikiai suprantu, kad su tuo susijęs nuostolis neteikia ypatingo malonumo». Komisijos ataskaita naiviai mano, kad kai kurių «vadovaujančiųjų firmų» baimė netekti laiko, t. y. laiko, per kurį pasisavinamas svetimas darbas, ir tuo būdu «netekti pelno», dar nėra pakankamas pagrindas tam, kad vaikams, nesukakusiems 13 metų amžiaus, ir jaunesniems kaip 18 metų paaugliams per 12—16 valandų «būtų atimami pietūs» arba kad jie būtų aprūpinami pietumis tokiu būdu, kaip darbo priemonės aprūpinamos pagalbinėmis medžiagomis: garo mašina — vandeniu ir anglimi, vilna — muilu, ratai — tepalu ir t. t., t. y. paties gamybos proceso metu(73).
Nė vienoje Anglijos pramonės šakoje (mes paliekame nuošalyje mašininę duonos gamybą, kuri dar tik pradeda skintis sau kelią) neišliko tokio senovinio ir,— tuo galima įsitikinti, skaitant Romos imperijos poetus,— net ikikrikščioniško gamybos būdo, kaip duonos kepime. Bet kapitalas, kaip jau anksčiau pažymėta, iš pradžių yra abejingas techniniam pobūdžiui to darbo proceso, kurį jis įvaldo. Iš pradžių jis ima jį tokį, kokį užtinka.
Neįtikimą duonos falsifikavimą, ypač Londone, pirmą kartą atskleidė žemųjų rūmų komitetas savo ataskaitoje «Apie maisto produktų falsifikavimą» (1855—1856 metais) ir dr. Heselio veikalas «Adulterations detected»(74). Šio atskleidimo padarinys buvo 1860 m. rugpiūčio 6 d. įstatymas «for preventing the adulteration of articles of food and drink» [«dėl maisto ir gėralų falsifikavimo sutrukdymo»], įstatymas, neturėjęs jokios įtakos, nes jis, žinoma, yra labai švelnus kiekvienam fritrederiui, kuris, pirkdamas ir parduodamas falsifikuotas prekes, ketina «to turn an honest penny» [«uždirbti kapeiką sąžiningu darbu»](75). Pats komitetas gana naivia forma išreiškė savo įsitikinimą tuo, kad prekybos laisvė, iš esmės imant, reiškia prekiavimą falsifikuotomis arba, kaip sąmojingai sako anglai, «sofistikuotomis medžiagomis». Ir iš tikrųjų, tokios rūšies «sofistika» moka geriau už Protagorą daryti iš balto juoda ir iš juodo balta ir geriau už eleatus ad oculos [akivaizdžiai] demonstruoti viso, kas realu, iliuzoriškumą(76).
Šiaip ar taip, komitetas atkreipė publikos dėmesį į jos «duoną kasdieninę», o tuo pačiu ir į duonos kepimą. Tuo pačiu metu viešuose mitinguose ir parlamentui siunčiamose peticijose pasigirdo Londono kepėjų-pameistrių nusiskundimai dėl besaikio darbo ir t. t. Šie nusiskundimai buvo tokie primygtiniai, kad ponas H. S. Tremenhiras, buvęs taip pat daug kartų minėtos 1863 metų komisijos narys, buvo paskirtas karališkuoju tardymo komisaru. Jo ataskaita(77) drauge su liudytojų parodymais sujaudino publiką — ne jos širdį, o jos skrandį. Tiesa, biblijoje išmanančiam anglui buvo gerai žinoma, kad žmogus, jei tik jis iš dievo malonės nėra nei kapitalistas, nei lendlordas ir jei neturi sinekūros, yra pašauktas savo veido prakaite valgyti savo duoną, bet jis nežinojo, kad jis kasdien savo duonoje turi suvalgyti tam tikrą kiekį žmogaus prakaito, sumaišyto su pūliais, voratinkliais, negyvais tarakonais ir supuvusiomis vokiškomis mielėmis, jau nekalbant apie alūną, smėlį ir kitas nemažiau malonias mineralines priemaišas. Todėl, nepaisant jos šventenybės «prekybos laisvės», «laisvam» iki to laiko duonos kepimui buvo nustatyta valstybinių inspektorių priežiūra (1863 m. parlamento sesijos pabaigoje), be to, tuo pačiu parlamento aktu buvo uždrausta jaunesniems kaip 18 metų kepėjams-pameistriams dirbti tarp 9 valandos vakaro ir 5 valandos ryto. Pastarasis punktas ryškiau, negu ištisi tomai, byloja apie besaikį darbą šioje pramonės šakoje, iš kurios dvelkia toks patriarchalumas.
«Londono kepėjo-pameistrio darbas paprastai prasideda 11 valandą nakties. Tuo metu jis užminko tešlą,— nepaprastai varginanti procedūra, trunkanti nuo iki valandos, priklausomai nuo kėpio dydžio ir kokybės. Paskui jis gula ant minkomosios lentos, kuri kartu yra ir dangtis duonkubiliui, kuriame užminkoma tešla, ir dvejetui valandų užmiega, vieną miltuotą maišą padėjęs po galva ir kitu užsiklojęs. Po to prasideda skubus ir nenutrūkstamas keturių valandų darbas: reikia minkyti tešlą, sverti ją, suteikti jai formą, dėti į krosnį, išimti iš krosnies ir t. t. Kepyklos temperatūra svyruoja tarp 75 ir 90 laipsnių [Farenheito, arba 24—32 laipsnių Celsijaus], o nedidelėse kepyklose ji veikiau yra aukštesnė, negu žemesnė. Kai duona, bulkutės ir t. t. yra iškeptos, prasideda duonos paskirstymas, ir žymi dalis darbininkų, baigę tik ką aprašytąjį sunkų naktinį darbą, dienos metu išnešioja duoną pintinėse arba išvežioja vežimėliuose iš vieno namo į kitą, o tarpais kai kada dar atlieka kurį nors darbą kepykloje. Priklausomai nuo metų laiko ir įmonės dydžio, darbas baigiamas tarp pirmos ir šeštos valandos po pietų, tuo tarpu kita dalis pameistrių dirba kepykloje iki vėlaus vakaro»(78). «Sezono metu Londone pameistriai, kurie dirba kepyklose, gaminančiose «pilnos kainos» duoną Vestende, darbą pradeda reguliariai 11 valandą nakties ir su viena arba dviem labai trumpomis pertraukomis kepa duoną iki 8 valandos ryto. Paskui jie iki 4, 5, 6 ir net 7 valandos vakaro išnešioja duoną, o kartais ir kepa biskvitus kepykloje. Baigus darbą, ateina miego laikas, kuris trunka ne daugiau kaip 6 valandas, dažnai tik 5 ir 4 valandas. Penktadienį darbas visuomet pradedamas anksčiau, pvz. 10 valandą vakaro, ir tęsiasi be pertraukos, čia paruošiant duoną, čia ją išnešiojant, iki šeštadienio 8 valandos vakaro, o dažniausiai iki sekmadienio 4 arba 5 valandos ryto. Net pirmaeilėse kepyklose, parduodančiose duoną «pilna kaina», sekmadieniais 4—5 valandas vykdomas paruošiamasis darbas sekančiai dienai… Dar ilgesnė yra darbo diena pameistrių, dirbančių pas «underselling masters» (parduodančius duoną žemiau pilnos kainos), o tokie sudaro, kaip buvo aukščiau pažymėta, daugiau kaip Londono kepėjų; bet jų darbas yra beveik vien kepykla apribotas, nes jų šeimininkai parduoda duoną tik savo parduotuvėse, neskaitant smulkių krautuvių, į kurias jie ją pristato. Savaitės pabaigoje,… t. y. pradedant ketvirtadieniu, darbas čia pradedamas 10 valandą vakaro ir tęsiasi tik su nedidele pertrauka iki vėlyvos nakties iš šeštadienio į sekmadienį»(79).
Kai dėl «underselling masters», tai net buržuazinis požiūris pripažįsta, kad «neapmokėtas pameistrių darbas (the unpaid labour of the men) sudaro jų konkurencijos pagrindą»(80). Ir «full priced baker» [kepėjas, parduodąs duoną pilna kaina] įskundžia tyrimo komisijai savo «underselling» [parduodančius žemesne kaina] konkurentus kaip svetimo darbo vagis ir falsifikatorius. «Jie turtingai gyvena tik dėl to, kad apgaudinėja publiką ir išspaudžia iš savo pameistrių 18 valandų darbo, apmokėdami tik už 12 valandų darbą»(81).
Duonos falsifikavimas ir parduodančių duoną žemiau pilnos kainos kepėjų kategorijos atsiradimas,— abu šie reiškiniai išsivysto Anglijoje nuo XVIII šimtmečio pradžios, t. y. nuo to laiko, kai verslo cechinis pobūdis suiro ir už nominalaus meistro-kepėjo nugaros iškilo kapitalistas malūnininko arba miltų prekybininko asmenyje(82). Tuo buvo padėtas pagrindas kapitalistinei gamybai, neribotam darbo dienos ilginimui ir naktiniams darbams, nors šie pastarieji net Londone rimtai paplito tik nuo 1824 m.(83).
Po to, kas aukščiau pasakyta, bus suprantama, kodėl komisijos ataskaitoje pameistriai-duonkepiai priskiriami prie trumpai gyvenančių darbininkų kategorijos; laimingai išvengę pavojaus tapti baisingo vaikų mirtingumo auka, to baisingo mirtingumo, kuris visoms darbininkų klasės kategorijoms yra normalus reiškinys, jie retai tesulaukia 42 metų amžiaus. Ir vis dėlto kepėjų verslui visuomet yra kandidatų perteklius. Šaltiniai, iš kurių Londonas semiasi šių «darbo jėgų», yra Škotija, Anglijos vakarinės žemės ūkio apygardos ir Vokietija.
1858—1860 metais pameistriai-duonkepiai savo lėšomis organizavo Airijoje eilę didelių mitingų agitacijai prieš darbą naktį ir sekmadieniais. Publika su tikrai airišku karštumu stojo į jų pusę, kaip tai buvo, pvz., 1860 metais gegužės mitinge Dubline. Šio judėjimo rezultatas buvo sėkmingas vien dieninio darbo įvedimas Ueksforde, Kilkenyje, Klonmele, Uoterforde ir t. t. «Limerike, kur, kaip žinoma, samdomųjų pameistrių kančios yra neapsakomai didelės, šis judėjimas sužlugo dėl kepyklų šeimininkų, ypač dėl kepėjų-malūnininkų pasipriešinimo. Limeriko pavyzdys sukėlė traukimąsi Enise ir Tipereryje. Korke, kur viešas pasipiktinimas labiausiai pasireiškė, šeimininkai sužlugdė judėjimą, pasinaudodami savo galia ir išmesdami pameistrius į gatvę. Dubline šeimininkai griežčiausiai pasipriešino ir, persekiodami agitacijai vadovavusius pameistrius, privertė kitus nusileisti ir sutikti su darbu naktį ir sekmadieniais»(84). Airijoje iki dantų apsiginklavusios Anglijos vyriausybės komisija maldaujančiai kreipiasi į nepermaldaujamus Dublino, Limeriko, Korko ir t. t. kepyklų šeimininkus. «Komitetas mano, kad darbo laikas yra apribotas gamtinių įstatymų, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti. Grasindami savo darbininkams atleidimu, šeimininkai verčia juos pažeisti religinius įsitikinimus, neklausyti šalies įstatymų, negerbti viešosios nuomonės (visa tai liečia darbą sekmadieniais), tuo būdu sėdami nesantaikos tarp kapitalo ir darbo sėklą, ir rodo pavyzdį, kuris yra pavojingas religijai, dorovei ir viešajai tvarkai… Komitetas mano, kad darbo dienos ilginimas virš 12 valandų yra uzurpatorinis įsiveržimas į darbininko šeiminį ir privatų gyvenimą ir sukelia pragaištingus moralinius rezultatus, kad tai yra kišimasis į žmogaus šeimos buitį ir trukdymas jam atlikti savo šeimines pareigas kaip sūnui, broliui, vyrui ir tėvui. Ilgiau kaip 12 valandų trunkantis darbas turi tendenciją griauti darbininko sveikatą, prieš laiką sendinti ir sukelti ankstyvą mirtį ir tuo būdu atneša nelaimę darbininkų šeimoms, kurioms atimama («are deprived») šeimos galvos vykdoma globa ir parama kaip tik tuo metu, kai ji yra labiausiai reikalinga»(85).
Mes ką tik susipažinome su Airija. Anapus sąsiaurio, Škotijoje, žemės ūkio darbininkas, artojas, su pasipiktinimu nurodo į savo 13—14 valandų darbą, labai žiauraus klimato sąlygomis, esant viršvalandiniam keturių valandų darbui sekmadieniais (ir tai toje šalyje, kurioje taip švenčiamas sekmadienis!)(86); tuo pačiu metu Londono Grand Jury [prisiekusiųjų teisme] kaip kaltinamieji stojo trys geležinkelių darbininkai: keleivinių traukinių konduktorius, mašinistas ir signalizuotojas. Didelė geležinkelio katastrofa šimtus keleivių nugabeno į aną pasaulį. Traukinio katastrofos priežastis buvo geležinkelių darbininkų nerūpestingumas. Jie vienbalsiai pareiškia prisiekusiųjų akivaizdoje, kad prieš 10—12 metų jų darbas tetruko tik 8 valandas per parą. O per pastaruosius 5—6 metus darbo laikas prailgintas iki 14, 18 ir 20 valandų, o esant ypatingai dideliam keleivių antplūdžiui, pvz., ekskursijų sezono įkarštyje, jis dažnai trunka be pertraukos 40—50 valandų. Bet jie, geležinkelių darbininkai, yra paprasti žmonės, o ne ciklopai. Tam tikru momentu jų darbo jėga nustoja veikusi. Juos apima sustingimas, jų smegenys nustoja veikusios, akys nustoja mačiusios. Didžiai «respectable British Juryman» [«respektabilus Britanijos prisiekusis»] į šiuos parodymus atsako nuosprendžiu, perduodančiu juos sekančiam prisiekusiųjų teismui už manslaughter (nužudymą), ir papildomame punkte švelniai išreiškia dievobaimingą pageidavimą, kad ponai geležinkelių magnatai ateityje būtų dosnesni, pirkdami reikalingą «darbo jėgų» kiekį, ir parodytų daugiau «susilaikymo» arba «išsižadėjimo» arba «taupumo» iščiulpdami pirktąją darbo jėgą(87).
Štai marga visų profesijų, amžių ir lyčių darbininkų minia. Ji mus persekioja atkakliau, negu nužudytųjų vėlės persekiojo Odisėją. Norint spręsti apie juos išvarginantį besaikį darbą, pakanka trumpai į juos žvilgterėti, nė nepažiūrint į Mėlynąsias knygas, kurias jie laiko po pažastimi. Paimkime iš šios margos minios dvi figūras: modistę ir kalvį; ryškus kontrastas tarp jų geriausiai įrodo, kad kapitalui visi žmonės yra lygūs.
Paskutinę 1863 m. birželio savaitę visi Londono laikraščiai įdėjo žinutę su «sensational» [«sensacine»] antrašte «Death from simple overwork» («Mirtis dėl paprasto persidirbimo»). Buvo kalbama apie 20-ies metų modistės Meri-En Uokli mirtį; ji dirbo labai respektabilioje madų dirbtuvėje, kurią eksploatavo viena ponia simpatišku vardu Elizė. Čia vėl atsiskleidė sena, dažnai pasikartojanti istorija(88) apie tai, kad šios merginos dirba vidutiniškai po valandos per parą, o sezono metu dažnai dirba be pertraukos 30 valandų, be to, jas apleidžianti «darbo jėga» palaikoma laikas nuo laiko gurkšteliant chereso, portveino arba kavos. Buvo kaip tik sezono įkarštis. Reikėjo kilmingoms ledi paruošti puošnius apdarus baliui ką tik importuotos Uelso princesės garbei. Meri-En Uokli dirbo be pertraukos valandos kartu su kitomis 60 merginų, po 30 žmonių kambaryje, kuriame buvo vos reikalingo oro kubinio tūrio, be to, miegoti jos turėjo po dvi vienoje lovoje vienoje iš tų dvokiančių lindynių, kuriose miegamasis atitveriamas lentinėmis pertvaromis(89). Ir tai buvo viena iš geriausiųjų Londono madų dirbtuvių. Meri-En Uokli susirgo penktadienį, o mirė sekmadienį, net nepasirūpinusi, dideliam ponios Elizės nusistebėjimui, užbaigti paskutinę balinę suknelę. Gydytojas, ponas Keizas, per vėlai pašauktas prie jos mirties patalo, davė parodymus «Coroner’s Jury» [prisiekusieji lavonams apžiūrėti] šiais sausais žodžiais: «Meri-En Uokli mirė dėl besaikio darbo perpildytoje dirbtuvėje ir dėl to, kad ji miegojo per ankštame, blogai vėdinamame miegamajame». Priešingai, «Coroner’s Jury», norėdami duoti gydytojui gero elgesio pamoką, atsakydami į jo parodymus, reiškė: «Velionė mirė nuo širdies smūgio, bet yra pagrindo įtarti, kad jos mirtį galėjo pagreitinti persidirbimas perpildytoje dirbtuvėje ir t. t.». Mūsų «baltieji vergai», sušuko ta proga «Morning Star», ponų fritrederių Kobdeno ir Braito organas, «mūsų baltieji vergai nusidirba iki grabo ir žūva ir miršta be jokio triukšmo»(90).
«Nusidirbti iki mirties — štai kas yra dienotvarkėje ne tiktai madų dirbtuvėse, bet ir tūkstantyje vietų, tikriau — kiekvienoje vietoje, kur reikalai gerai klojasi… Tebūnie mums leista pavyzdžiu pateikti kalvį. Jei tikėsime poetais, tai pasaulyje nėra stipresnio, džiugesnio, linksmesnio žmogaus, kaip kalvis. Jis kelia auštant ir prieš tekant saulei skelia kibirkštis; nėra kito žmogaus, kuris taip valgytų, gertų ir miegotų, kaip jis. Turint galvoje vien fizines sąlygas, tai, saikingai dirbant, kalvio padėtis iš tikrųjų yra kuo palankiausia. Bet eikime paskui jį į miestą ir žvilgterėkime į tą darbo naštą, kuri užkrauta ant jo stiprių pečių,— žvilgterėkime į tą vietą, kurią jis užima mūsų šalies mirtingumo lentelėse. Merilebone (viename iš didžiausių Londono miesto kvartalų) kalvių mirtingumas kasmet sudaro 31 vienam tūkstančiui, o tai 11 viršija Anglijos suaugusiųjų vyrų mirtingumo vidurkį. Užsiėmimas, kuris yra beveik instinktyvus žmogaus menas, pats savaime nepeiktinas, dėl besaikio darbo darosi žmogui pragaištingas. Jis gali daryti tiek ir tiek kūjo smūgių per dieną, tiek ir tiek žingsnių, daryti tiek ir tiek kvėpavimo judesių, nudirbti tokį ir tokį darbą ir vidutiniškai išgyventi, sakysime, 50 metų. Jis verčiamas daryti tiek ir tiek smūgių daugiau, daryti tiek ir tiek žingsnių daugiau, tiek ir tiek dažninti kvėpavimą, ir tai, drauge paėmus, kasdien verčia jį vienu ketvirčiu didinti savo gyvybinių jėgų sunaudojimą. Jis šia kryptimi daro mėginimą, ir rezultatas yra toks, kad per ribotą laikotarpį jis atlieka vienu ketvirčiu daugiau darbo ir miršta teturėdamas 37 metus vietoj 50»(91).
(64)«Gobšumas fabrikantų, vykdančių vaikantis pelno tokius žiaurumus, kuriuos vargu ar pralenkė ispanų žiaurumai Amerikos užkariavimo metu vaikantis aukso» (John Wade: «History of the Middle and Working Classes», 3-sis leid., London 1835, 114 psl.). Teorinėje šios knygos dalyje, savo rūšies politinės ekonomijos apybraižoje, yra šis tas savo metui originalaus, pavyzdžiui, pažiūra į prekybines krizes. Kai dėl istorinės dalies, tai ji yra begėdiškas plagiatas iš Sir M. Eden veikalo: «History of the Poor», London 1799.
(65)«London Daily Telegraph», 1860 m. sausio 17 d.
(66)Plg. Engels: «Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845, 249—251 psl. [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 430—432 psl.].
(67)«Children’s Employment Commission, First Report etc. 1863». Priedas, 16, 19, 18 psl.
(68)«Public Health. 3rd Report etc.», 102, 104, 105 psl.
(69)«Children’s Employment Commission. 1863», 22, 24 ir XI psl.
(70)«Children’s Employment Commission. 1863», XLVII psl.
(71)Ten pat, LIV psl.
(72)Tai nereikia laikyti pridedamuoju darbo laiku mūsų vartojama žodžio prasme. Šie ponai į valandos darbo dieną žiūri kaip į normalią darbo dieną, kurioje, vadinasi, yra ir normalus pridedamasis darbas. Po to prasideda «viršvalandžiai», kurie apmokami kiek geriau. Vėliau mes dar pamatysime, kad darbo jėgos panaudojimas vadinamosios normalios dienos metu apmokamas žemiau vertės, tad «viršvalandžiai» yra ne kas kita, kaip kapitalistų gudrybė, kurios jie griebiasi, siekdami išspausti daugiau «pridedamojo darbo»; beje, tai nesikeičia net ir tuo atveju, jei darbo jėga, naudojama per «normalią dieną», iš tikrųjų pilnutinai apmokama.
(73)«Children’s Employment Commission. 1863», Parodymai, 123, 124, 125, 140 ir LIV psl.
(74)Alūnas, sutrintas į smulkius miltelius arba sumaišytas su druska, yra normalus prekybos objektas, turintis būdingą pavadinimą «baker’s stuff» [kepėjų milteliai].
(75)Kaip žinoma, suodžiai yra labai energinga grynanglio forma ir sudaro tręšimo medžiagą, kurią kapitalistiniai kaminkrėčiai Anglijoje parduoda žemės nuomininkams. 1862 metais viename teismo procese Britanijos «juryman» [prisiekusiajam] teko spręsti, ar tokie suodžiai, kuriuose be pirkėjo žinios primaišyta 90% dulkių ir smėlio, bus «tikri» suodžiai «komercine» žodžio prasme ar «falsifikuoti» suodžiai «įstatymine» prasme. «Amis du commerce» [«prekybos bičiuliai»] nusprendė, kad tai — «tikri» komerciniai suodžiai, ir nepatenkino žemės nuomininko ieškinio; pastarasis, be to, turėjo sumokėti teismo išlaidas.
(76)Prancūzų chemikas Ševaljė straipsnyje apie prekių «sofistikavimus» [falsifikavimus] daugeliui iš 600 su viršum jo nagrinėjamų produktų priskaito iki 10, 20, 30 įvairių falsifikavimo būdų. Jis priduria, kad nežino visų būdų ir mini ne visus būdus, kuriuos žino. Cukrui jis nurodo 6 falsifikavimo būdus, Provanso aliejui 9, sviestui 10, druskai 12, pienui 19, duonai 20, degtinei 23, miltams 24, šokoladui 28, vynui 30, kavai 32 ir t. t. Net gailestingajam viešpačiui dievui nepavyko išvengti šio likimo. Žr. Rouard de Card: «De la falsification des substances sacramentelles». Paris 1856.
(77)«Report etc. relating to the Grievances complained of by the Journeymen Bakers etc.», London 1862, ir «Second Report etc.», London 1863.
(78)Ten pat, «First Report etc.», VI psl.
(79)Ten pat, LXXI psl.
(80)George Read: «The History of Baking». London 1848, 16 psl.
(81)Report (First) etc. Evidence. «Full priced baker’io» Čizmeno parodymas, 108 psl.
(82)George Read: «The History of Baking». London 1848. XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje factors [agentai], kurie prasiskverbdavo į visokius verslus, oficialiai buvo kvalifikuojami kaip «public nuisances» («visuomeninė nelaimė»). Pavyzdžiui, Grand Jury [prisiekusiųjų teismas] Somerseto grafystėje įvykusios taikos teisėjų metų ketvirčio sesijos metu pateikė žemiesiems rūmams memorandumą, kuriame, tarp kita ko, sakoma: «Šie Blekuelio Holo agentai yra visuomeninė nelaimė ir jie daro žalą drabužių prekybai ir, kaip kenkėjai, turi būti likviduoti» («The Case of our English Wool etc.». London 1685, 6, 7 psl.).
(83)First Report etc. relating to the Grievances complained of by the Journeymen Bakers etc. London 1862, VIII psl.
(84)«Report of Committee on the Baking Trade in Ireland for 1861».
(85)Ten pat.
(86)Viešas žemės ūkio darbininkų 1866 m. sausio 5 d. mitingas Lesueide ties Glazgovu (žr. «Workman’s Advocate», 1866 m. sausio 13 d.). Sudarymas 1865 m. pabaigoje žemės ūkio darbininkų tredjuniono, pirmiausia Škotijoje, yra istorinis įvykis. Vienoje iš labiausiai engiamų žemdirbinių Anglijos apygardų, Bekingemšire, samdomieji darbininkai 1867 m. kovo mėn. suruošė didelį streiką, siekdami, kad savaitinis darbo užmokestis būtų pakeltas nuo 9—10 iki 12 šil. (Iš to, kas anksčiau pasakyta, matyti, kad Anglijos žemės ūkio proletariato judėjimas, visiškai palaužtas nuo to laiko, kai buvo nuslopintos energingos jo demonstracijos po 1830 metų ir ypač kai buvo įvestas naujas įstatymas dėl beturčių, vėl prasideda šešiasdešimtaisiais metais, kol, pagaliau, 1872 metais jis pradeda naują epochą. II knygoje aš grįžtu prie šio dalyko, lygiai kaip ir prie Mėlynųjų knygų apie Anglijos žemės ūkio darbininko padėtį, pasirodžiusių po 1867 m. 3-jo leid. priedas.
(87)«Reynolds’ Newspaper», 1866 m. sausio 20 d. Tas pats savaitraštis kiekviename numeryje su «sensational headings» [«sensacinėmis antraštėmis»] praneša apie ištisą eilę naujų geležinkelio katastrofų: «Fearful and fatal accidents», «Appalling tragedies» [«Baisūs ir pražūtingi atsitikimai», «Baisios tragedijos»] ir t. t. Į tai vienas Šiaurės Stafordo geležinkelio linijos darbininkas atsakė šitaip: «Visiems žinoma, kokius padarinius sukelia mašinisto ar kūriko kad ir valandėlės dėmesio nusilpimas. Bet ar gali būti kitaip, kai neribotai ilginamas darbo laikas, nepaisant labai žiauraus oro, kai visiškai nėra pertraukų ir poilsio? Paimkime šį kasdien besikartojantį pavyzdį: pereitą pirmadienį kūrikas pradėjo darbą anksti rytą. Jis jį baigė praslinkus 14 valandų 50 minučių. Jis nesuspėjo nė arbatos atsigerti, kai vėl buvo pašauktas į darbą… Tuo būdu jis be pertraukos dirbo 29 valandas 15 minučių. Kitas savaitės dienas jis dirbo šitaip: trečiadienį — 15 valandų; ketvirtadienį — 15 valandų 35 minutes; penktadienį — valandos; šeštadienį — 14 valandų 10 minučių, iš viso 88 valandas 30 minučių per savaitę. Po to nesunku įsivaizduoti jo nusistebėjimą, kai jam buvo sumokėta tik už 6 darbo dienas. Jis buvo naujokas ir paprašė išaiškinti jam, kaip yra suprantama darbo diena. Atsakymas: 13 valandų, t. y. 78 valandos per savaitę. Bet kaipgi tuomet su papildomų 10 valandų 30 minučių apmokėjimu? Po ilgų ginčų jam pavyko gauti 10 pensų atlyginimą». (Ten pat. 1866 m. vasario 4 d. numeris.)
(88)Plg. F. Engels: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845, 253, 254 psl. [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 433—436 psl.].
(89)Dr. Lizbis, Board of Health [sanitarinės valdybos] gydytojas, tuo metu pareiškė: «Suaugusiojo miegamajame turi būti minimumas 300 kubinių pėdų oro, o gyvenamajame kambaryje — minimumas 500 kubinių pėdų». Štai ką sako dr. Ričardsonas, vyriausiasis vienos Londono ligoninės gydytojas: «Įvairios siuvėjos: modistės, rūbų siuvėjos, baltinių siuvėjos, yra pasmerktos trejopoms nelaimėms: besaikiam darbui, oro trūkumui ir maisto trūkumui arba virškinimo sutrikimui. Aplamai imant, šios rūšies darbas labiau tinka moterims, negu vyrams. Bet šio verslo nelaimę sudaro tai, kad jį, ypač sostinėje, yra monopolizavę kokie 26 kapitalistai, kurie, panaudodami iš kapitalo kylančias spaudimo priemones (that spring from capital), išspaudžia iš darbo ekonomiją (force economy out of labour; jis turi galvoje: taupo kaštus, švaistydami darbo jėgą). Jų valdžią savo kailiu patiria visa ši darbininkių klasė. Jei siuvėjai yra pavykę įsigyti kad ir nedidelį klientų skaičių, tai konkurencija verčia ją plūktis namie, kad galėtų išsaugoti šiuos klientus, ir tokiu pat besaikiu darbu ji priversta kankinti savo padėjėjas. Jei taip verstis nesiseks arba jeigu jai nepavyks įsitaisyti savarankiškai, ji kreipiasi į kurią nors įmonę, kur dirbti tenka ne mažiau, bet užtat uždarbis yra tikresnis. Tuo būdu ji pavirsta tikra verge, kurią blaško šen bei ten kad ir mažiausia visuomeninė banga; arba ji turi badauti namie mažyčiame kambarėlyje arba beveik badauti; arba ji vėl turi dirbti po 15, 16 ir net 18 valandų per parą tokiame ore, kuriuo vos tegalima kvėpuoti, ir vartoti maistą, kurio, jeigu jis ir geras būtų, organizmas nesuvirškina dėl tyro oro stokos. Štai kokiomis aukomis minta džiova, kuri yra ne kas kita, kaip liga dėl blogo oro» (Dr. Richardson: «Work and Overwork», «Social Science Review», 1863 m. liepos 18 d.).
(90)«Morning Star», 1863 m. birželio 23 d. «Times» pasinaudojo proga Amerikos vergvaldžiams apginti prieš Braitą ir t. t. «Labai daug kas iš mūsų mano,— sako «Times»,— kad tol, kol mes patys darbu nukankiname iki mirties mūsų jaunas moteris, panaudodami bado rykštę vietoj botago zvimbimo, vargu ar mes turime teisę plyšoti prieš tas šeimas, kurių nariai gimė vergvaldžiais ir bent gerai maitina savo vergus ir reikalauja iš jų tik «saikingo darbo» («Times», 1863 m. liepos 2 d.). Torių laikraštis «Standard» tokiu pat būdu koneveikė kunigą Niumeną Holą: «Jis atskiria nuo bažnyčios vergvaldžius, bet meldžiasi su padoriais žmonėmis, kurie už šunišką užmokestį verčia Londono vežikus ir omnibusų konduktorius ir t. t. dirbti tik po 16 valandų per parą». Pagaliau pasigirdo balsas orakulo, p. Tomo Karleilio, apie kurį aš jau 1850 metais rašiau: «Genijus nuėjo velniop. o kultas liko». [Plg. К. Маркс: «Т. Карлейль: Современные памфлеты». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, VIII t., 1930, 282 psl.] Trumpame alegoriniame pasakojime jis vienintelį didį šiuolaikinės istorijos įvykį, Amerikos pilietinį karą, suveda į tą aplinkybę, kad Petras iš Šiaurės visomis jėgomis stengiasi praskelti pakaušį Povilui iš Pietų, kadangi Petras iš Šiaurės samdo savo darbininką «padieniui», o Povilas iš Pietų «iki gyvos galvos» («Macmillan’s Magazine» Ilias Americana in nuce. 1863 m. rugpiūtis). Taip sprogo, pagaliau, torių simpatijų miesto,— bet anaiptol ne kaimo! — samdomiesiems darbininkams muilo burbulas. Šių simpatijų branduolys vadinasi vergovė!
(91)Dr. Richardson: «Work and Overwork», «Social Science Review», 1863 m. liepos 18 d.