Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Vertės didinimo proceso atžvilgiu pastovusis kapitalas, gamybos priemonės, teegzistuoja tam, kad absorbuotų darbą ir su kiekvienu darbo lašu absorbuotų atitinkamą pridedamojo darbo kiekį. Joms šito nedarant, bevaisis jų egzistavimas kapitalistui yra savo rūšies nuostolis, nes visą laiką, kol gamybos priemonės nenaudojamos, jos yra be reikalo avansuotas kapitalas; šis nuostolis darosi teigiamas, kai tik nutrauktos gamybos atnaujinimas pareikalauja papildomų sąnaudų. Darbo dienos ilginimas už natūralios dienos ribų, ilginimas nakties sąskaita veikia tik kaip paliatyvas, tik iki tam tikro laipsnio malšina vampyrišką gyvojo darbo kraujo troškimą. Todėl savintis darbą per visas 24 paros valandas yra imanentinis kapitalistinės gamybos siekimas. Bet kadangi fiziškai negalima dieną ir naktį siurbti tas pačias darbo jėgas, tai, norint įveikti fizines kliūtis, yra reikalinga dieną ir naktį siurbiamų darbo jėgų kaita, leidžianti naudoti įvairius metodus, pvz., ji gali būti organizuota taip, kad dalis darbininkų personalo vieną savaitę dirba dieną, kitą savaitę — naktį ir t. t. Kaip žinoma, tokia pamainų sistema, toks pamainų kaitaliojimo ūkis, viešpatavo Anglijos medvilnės pramonės ir t. t. pilnakraujės jaunatvės klestėjimo laikotarpyje ir šiuo metu, tarp kita ko, klesti Maskvos gubernijos medvilnės fabrikuose. Kaip sistema, šis 24 valandų gamybos procesas ir dabar egzistuoja daugelyje iki šiol dar «laisvų» Didžiosios Britanijos pramonės šakų, tarp kita ko Anglijos, Uelso ir Škotijos aukštakrosnėse, kalvėse, geležies valcavimo gamyklose bei kitose metalo apdirbimo manufaktūrose. Darbo procesas čia trunka po 24 valandas ne tiktai kiekvieną dieną iš 6 šiokiadienių, bet daugumoje atvejų apima taip pat ir sekmadienio paros 24 valandas. Darbininkai yra vyrai ir moterys, abiejų lyčių suaugusieji ir vaikai. Vaikų ir paauglių amžius apima visas pereinamąsias pakopas nuo 8 (kartais nuo 6) iki 18 metų(92). Kai kuriose šakose merginos ir moterys dirba naktį kartu su vyrų personalu(93).
Jau nekalbant apie bendrus žalingus naktinio darbo padarinius(94), nenutrūkstamas, visą parą besitęsiantis gamybos procesas teikia nepaprastai patogią progą nominalios darbo dienos riboms peržengti. Pavyzdžiui, aukščiau paminėtose pramonės šakose, reikalaujančiose didelio įtempimo, oficiali darbo diena kiekvienam darbininkui daugiausia yra 12 naktinių arba dieninių valandų. Bet viršvalandinis darbas, išeinąs už šių ribų, daugeliu atvejų, tariant anglų oficialios ataskaitos žodžiais, yra «tikrai baisus» («truly fearful»)(95). «Joks žmogaus protas,— sakoma ataskaitoje,— negali įsivaizduoti tos daugybės darbo, kurią, pagal liudytojų parodymus, atlieka 9—12 metų berniukai, ir po to neprieiti tos neišvengiamos išvados, kad toks tėvų ir darbdavių piktnaudžiavimas valdžia toliau nebegali būti pakenčiamas»(96).
«Vien ta aplinkybė, kad berniukai aplamai verčiami dirbti pakaitomis čia dieną, čia naktį, veda į gėdingą darbo dienos ilginimą tiek reikalų pagyvėjimo metu, tiek ir normalios jų eigos metu. Šis ilginimas daugeliu atvejų yra ne tiktai žiaurus, bet tiesiog neįtikimas. Laikas nuo laiko neišvengiamai atsitinka, kad dėl vienos arba kitos priežasties neateina kas nors iš berniukų, kurie turi pakeisti baigusius darbą. Tokiu atveju vienas arba keli iš esančių berniukų, jau baigusių savo darbo dieną, turi pavaduoti neatvykusius. Ši sistema yra tiek visuotinai žinoma, kad vienos geležies valcavimo gamyklos direktorius į mano klausimą, kuriuo būdu užpildomos neatvykusių berniukų vietos, atsakė: «Juk aš žinau, kad tai jums taip pat gerai žinoma, kaip ir man»,— ir nė kiek nesvyruodamas pripažino pažymėtąjį faktą»(97).
«Vienoje geležies valcavimo gamykloje, kur nominali darbo diena trunka nuo 6 valandos ryto iki valandos vakaro, vienas berniukas kas savaitė dirbo keturias naktis mažiausia iki sekančios dienos valandos vakaro… ir taip 6 mėnesius». «Kitas, devynerių metų amžiaus, kartais dirbo iš eilės tris dvylikos valandų pamainas, o dešimties metų amžiaus — iš eilės dvi dienas ir dvi naktis». «Trečias berniukas, kuriam dabar 10 metų, tris naktis iš eilės dirbo nuo 6 valandos ryto iki 12 valandos nakties, o kitas naktis — iki 9 valandos vakaro». «Ketvirtas, kuriam dabar 13 metų, ištisą savaitę dirbo nuo 6 valandos vakaro iki sekančios dienos 12 valandos, o kartais tris pamainas vieną po kitos, pavyzdžiui, nuo pirmadienio ryto iki antradienio nakties». «Penktas, kuriam dabar 12 metų, dirbo Steivlio ketaus liejykloje dvi savaites nuo 6 valandos ryto iki 12 valandos nakties; jis jau nebegali dirbti tokio darbo». Džordžas Elinsvortas, devynerių metų: «Aš čia atėjau pereitą penktadienį. Mes turėjome pradėti darbą sekančią dieną trečią valandą ryto. Todėl aš čia buvau visą naktį. Aš gyvenu už 5 mylių nuo čia. Miegojau ant grindų, pasiklojęs odinį žiurstą ir užsiklojęs trumpu švarkeliu. Sekančias dvi dienas aš ateidavau 6 valandą ryto. Taip! Šilta vietelė! Prieš stodamas čia, aš ištisus metus dirbau prie aukštakrosnės. Tai buvo labai didelė gamykla kaime. Mano darbas šeštadienį taip pat prasidėdavo nuo 3 valandos ryto, bet aš galėjau bent eiti miegoti į namus, nes gyvenau netoli. Kitomis dienomis aš pradėdavau darbą nuo 6 valandos ryto, o baigdavau 6 ar 7 valandą vakaro» ir t. t.(98).
Paklausykime dabar, kaip pats kapitalas vaizduoja šią 24 valandų sistemą. Jis, žinoma, nutyli šios sistemos nesaikingumus, piktnaudžiavimą ja, siekiant «žiauriai ir neįtikimai» prailginti darbo dieną. Jis tekalba apie šią sistemą tik «normalia» jos forma.
Štai ką sako ponai Neiloras ir Vikersas, plieno fabrikantai, naudojantieji nuo 600 iki 700 darbininkų, iš kurių tik 10% nėra sukakę 18 metų amžiaus, be to, iš pastarųjų tarpo tik 20 berniukų dirba naktinėje pamainoje: «Berniukai visai nekenčia nuo karščio. Temperatūra, tur būt, siekia 86—90° [Farenheito; 30—32 laipsnius Celsijaus]… Kalvėje ir valcavimo dirbtuvėje rankos dirba pamainomis dieną ir naktį, priešingai, visose kitose dirbtuvėse darbas vien tik dieninis, nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro. Kalvėje dirbama nuo 12 valandos iki 12 valandos. Tam tikras rankų skaičius nuolat dirba naktį, nepereidamas iš naktinio darbo į dieninį… Mes nemanome, kad dieninis ir naktinis darbas skirtingai veiktų sveikatą (ponų Neiloro ir Vikerso?), ir, tur būt, žmonės miega geriau, kai poilsis prasideda tuo pačiu metu, negu kai poilsio laikas keičiasi… Apie 20 berniukų, jaunesnių kaip 18 metų, dirba naktinėje pamainoje… Mes negalime išsiversti (not well do) be jaunesnių kaip 18 metų amžiaus berniukų naktinio darbo. Mūsų argumentas prieš tai — gamybos kaštų padidėjimas. Įgudusių rankų ir skyrių vadovų surasti nelengva, o berniukų galima gauti kiek nori… Žinoma, turint galvoje negausų pas mus dirbančių berniukų skaičių, naktinio darbo apribojimas mums neturėtų esminės svarbos arba reikšmės»(99).
Ponas Dž. Elisas nuo firmos ponai Džonas Braunas ir Ko,— plieno ir geležies valcavimo gamyklos, kuriose dirba 3 000 vyrų ir paauglių, o dalis net sunkiųjų darbų gaminant plieną ir geležį atliekama «pamainomis dieną ir naktį»,— pareiškia, kad sunkiomis plieno gamyklų sąlygomis dviem suaugusiems tenka vienas arba du paaugliai. Jų įmonėje yra 500 paauglių iki 18 metų amžiaus ir iš jų 170, arba apie , jaunesni kaip 13 metų. Dėl projektuoto įstatymo pakeitimo p. Elisas sako: «Aš nemanau, kad būtų labai peiktina (very objectionable), jei uždraustų priversti 18 metų amžiaus nesukakusius asmenis dirbti daugiau kaip 12 valandų per parą. Bet aš nemanau, kad būtų galima pateikti kurių nors įrodymų, jog naktiniame darbe būtų galima išsiversti be vyresnių kaip 12 metų paauglių. Mes veikiau sutiktume su įstatymu, aplamai draudžiančiu naudoti vaikų, nesukakusių 13 metų arba net 15 metų amžiaus, darbą, negu su tokiu įstatymu, kuris draustų pas mus jau dirbančių paauglių naktinį darbą. Dieninėje pamainoje dirbantieji paaugliai turi pakaitomis dirbti ir naktinėje pamainoje, nes suaugusieji darbininkai negali nepertraukiamai dirbti naktimis; tai griaunamai veiktų jų sveikatą. Tačiau mes manome, kad naktinis darbas su savaitės tarpu nedaro žalos. (Ponai Neiloras ir Vikersas, gindami savo įmonės interesus, atvirkščiai, manė, kad ne nepertraukiamas, o kaip tik periodiškai besikeičiantis naktinis darbas gali padaryti žalos.) Mes matome, kad žmonės, dirbantieji naktinį darbą pakaitomis su dieniniu, yra tokie pat sveiki, kaip tie, kurie dirba tiktai dieną… Mes pasisakome prieš jaunesnių kaip 18 metų paauglių naktinio darbo uždraudimą dėl to, kad tai padidintų kaštus, bet tai ir yra vienintelis pagrindas. (Koks naivus cinizmas!) Mes manome, kad šis kaštų padidėjimas viršytų tai, ką gali pakelti įmonė (the trade), nepakenkdama savo pelnui. (As the trade with due regard to etc. could fairly bear! Kokia kisieliška frazeologija!) Darbas čia retas, ir šitaip reguliuojant jis galėtų pasidaryti nepakankamas» (t. y. Elisas, Braunas ir Ko galėtų patekti į fatališką padėtį: pilnutinai apmokėti darbo jėgos vertę)(100).
«Ponų Kemelio ir Ko plieno ir geležies gamyklos «Ciklopas» veikia tokiu pat stambiu mastu, kaip ir aukščiau minėtų Džono Brauno ir Ko įmonė. Direktorius-tvarkytojas įteikė vyriausybinės komisijos nariui Uaitui savo, kaip liudytojo, raštiškus parodymus, bet paskui nusprendė, jog tikslinga nuslėpti rankraštį, kuris jam buvo grąžintas peržiūrėti. Tačiau p. Uaitas turi gerą atmintį. Jis labai gerai atsimena, kad šiems ponams ciklopams vaikų ir paauglių naktinio darbo uždraudimas yra «negalimas dalykas; tai būtų tolygu jų gamyklų uždarymui», ir tai dar turint galvoje, kad jų įmonėje yra kiek daugiau kaip 6% paauglių iki 18 metų ir tik 1% jaunesnių kaip 13 metų!»(101).
Ponas E. F. Sandersonas nuo firmos Broliai Sandersonai ir Ko, plieno, geležies valcavimo gamyklos ir kalvės Eterklife, šiuo klausimu pasisako šitaip: «Didelių sunkumų sukeltų jaunesnių kaip 18 metų paauglių naktinio darbo uždraudimas; didžiausią sunkumą sudarytų kaštų padidėjimas, kurį neišvengiamai sukeltų vaikų darbo pakeitimas suaugusiųjų vyrų darbu. Aš negalėčiau pasakyti, kiek tai atsieitų, bet, tur būt, kaštų padidėjimas nebūtų toks žymus, kad fabrikantas galėtų pakelti plieno kainą, vadinasi, nuostolis tektų jam, nes darbininkai (kokie užsispyrę žmonės!), žinoma, atsisakytų jį prisiimti». Ponas Sandersonas nežino, kiek jis moka vaikams, bet «tai, tur būt, sudaro nuo 4 iki 5 šil. vienam žmogui per savaitę… Berniukų darbas yra toks, kad jam aplamai («generally», žinoma, ne visuomet «atskirai imant») visiškai pakanka paauglių jėgos, todėl didesnė suaugusiųjų darbininkų jėga neduotų jokios naudos, kuri galėtų kompensuoti nuostolius, arba tai būtų tik nedaugeliu atvejų, kai tenka turėti reikalą su labai sunkiu metalu. Suaugusiems darbininkams, savo ruožtu, nepatiktų, jei jie savo žinioje neturėtų berniukų, nes suaugusieji vyrai mažiau paklusnūs. Be to, berniukai turi pradėti dirbti nuo mažens, kad išmoktų darbo. Paauglių darbo apribojimas vien tik dieniniu darbu sutrukdytų pasiekti šį tikslą». Bet kodėl gi? Kodėl paaugliai negalėtų mokytis savo «amato» dieną? Jūsų argumentai? «Todėl, kad suaugusieji darbininkai, dirbantieji pakaitomis vieną savaitę dieną, kitą savaitę naktį, būdami per visą tą laiką atskirti nuo savo pamainos paauglių, netektų pusės to pelno, kurį jie galėtų Iš jų gauti. Būtent, tas vadovavimas, kurį iš jų gauna paaugliai, apskaitomas kaip pastarųjų darbo užmokesčio dalis, ir tai duoda suaugusiems darbininkams galimybę pigiau gauti paauglių darbą. Kiekvienas suaugęs darbininkas netektų pusės savo pelno». Kitaip tariant: ponai Sandersonai turėtų atitinkamą suaugusiųjų darbininkų darbo užmokesčio dalį mokėti iš savo kišenės, užuot ją apmokėję naktiniu paauglių darbu. Tokiu atveju ponų Sandersonų pelnas kiek sumažėtų, ir tai Sandersonams yra geras argumentas, kodėl paaugliai savo amato neturi mokytis dieną(102). Be to, jei reguliarų naktinį darbą ištisai užkrautų suaugusiems, kuriuos dabar pakeičia paaugliai, jie to neišlaikytų. Trumpai tariant, sunkumai būtų tokie dideli, kad jie, veikiausiai, atvestų į visišką naktinio darbo panaikinimą. «Kai dėl pačios plieno gamybos,— sako E. F. Sandersonas,— tatai nesudarytų jokio skirtumo, bet!»… Bet ponai Sandersonai turi kuo pasirūpinti ir be plieno gamybos. Plieno gamyba — tai tiktai pagrindas pelnui gaminti. Lydomosios krosnys, valcavimo dirbtuvės ir t. t., pastatai, mašinos, geležis, anglis ir t. t. turi svarbesnį reikalą, negu virsti plienu. Jie egzistuoja tam, kad absorbuotų pridedamąjį darbą, o, žinoma, jie jo absorbuos daugiau per 24 valandas, negu per 12 valandų. Iš tikrųjų, pagal dievo ir žmonių įstatymus jų turėjimas duoda Sandersonams teisę į tam tikro rankų skaičiaus darbo laiką per ištisą parą; jie praranda savo, kaip kapitalo, pobūdį ir dėl to Sandersonams yra grynas nuostolis, kai tik nutrūksta jų darbo absorbavimo funkcija. «Bet tokiu atveju susidarytų nuostolis dėl to, kad labai brangios mašinos pusę laiko neveiktų, ir mes būtume priversti padvigubinti patalpų dydį ir mašinų kiekį tam, kad būtų galima pagaminti tokį pat produktų kiekį, kokį mes galime pagaminti esant dabartinei sistemai, o tai padvigubintų kaštus». Bet kodėl kaip tik šie Sandersonai pretenduoja į privilegiją palyginti su kitais kapitalistais, kuriems leista dirbti tiktai dieną ir kurių pastatai, mašinos, žaliavos naktį «neveikia»? «Tai tiesa,— atsako E. F. Sandersonas visų Sandersonų vardu,— tai tiesa, kad šis nuostolis, susidarantis dėl mašinų neveikimo, liečia visas įmones, kuriose dirbama tik dieną. Bet lydomųjų krosnių naudojimas mūsų atveju sudarytų nepaprastų nuostolių. Jeigu jos visą laiką kūrenamos, tai eikvojamas kuras (vietoj darbininkų gyvybės, kuri eikvojama dabartiniu metu), o jeigu jos gesinamos, tai sugaištama laiko ugniai iš naujo įkurti ir reikalingai temperatūrai gauti (tuo tarpu kai net aštuonerių metų vaikams netenkant laiko miegui visa sandersoninė kompanija laimi darbo laiko), be to, ir pačios krosnys nukentėtų dėl temperatūros pasikeitimų» (tuo tarpu kai tos pačios krosnys nė kiek nenukenčia nuo dieninio ir naktinio darbo kaitos)(103).
(92)«Children’s Employment Commission». «Third Report». London 1864, IV, V, VI psl.
(93)Stafordšire ir pietų Uelse jaunos merginos ir moterys dirba akmens anglies šachtose ir prie koksavimo krosnių ne tiktai dieną, bet ir naktį. Parlamentui pateiktose ataskaitose dažnai buvo pažymima, kad ši praktika yra susijusi su rimtomis ir visuotinai žinomomis negerovėmis. Moterims, dirbančioms kartu su vyrais ir vos besiskiriančioms nuo jų savo drabužiais, purvinoms ir suodinoms, gresia pavojus prarasti savo dorovinį veidą, nes jos netenka savigarbos, o tai yra neišvengiamas nemoteriško jų užsiėmimo padarinys» (ten pat, 194, XXVI psl. Plg. Fourth Report (1865), 61, XIII psl.). Tas pat ir stiklo fabrikuose.
(94)«Atrodo natūralu,— pastebi vienas plieno fabrikantas, kurio įmonėje naudojamas naktinis vaikų darbas,— kad paaugliai, dirbantieji naktį, neturi galimybės nei dieną miegoti, nei tinkamai pailsėti, o yra priversti visą sekančią dieną slankioti be poilsio» («Children’s Employment Commission. Fourth Report», 63, XIII psl.). Štai ką, tarp kita ko, sako vienas gydytojas apie svarbią saulės šviesos įtaką organizmo išsilaikymui ir vystymuisi: «Šviesa betarpiškai veikia kūno audinius, kuriems ji suteikia tvirtumo ir stangrumo. Normalaus šviesos kiekio negaunančių gyvulių raumenys darosi suglebę ir netenka stangrumo, nervų jėga, nesant jaudinančių stimulų, praranda savo tonusą, ir viso to, kas auga, vystymasis sustoja… Kai dėl vaikų, tai jų sveikatai ypatingai svarbi yra gausi dienos šviesa ir betarpiškas saulės spindulių veikimas per tam tikrą dienos dalį. Šviesa padeda suvirškinti maistą į gerą plastinį kraują ir stiprina naujai susidariusias skaidulas. Ji taip pat veikia kaip dirgiklis į regėjimo organus ir tuo būdu sukelia intensyvesnę smegenų įvairių funkcijų veiklą». Ponas V. Strendžas, vyriausiasis Usterio «General Hospital» gydytojas, iš kurio veikalo «Apie sveikatą» (1864 m.) mes imame šią ištrauką, laiške tyrimo komisijos nariui p. Uaitui praneša: «Anksčiau aš turėjau galimybę stebėti Lankašire, kaip fabrikų vaikus veikia naktinis darbas, ir, priešingai įprastiniam kai kurių darbdavių teigimui, aš griežtai tvirtinu, kad šis darbas greitai padaro žalą vaikų sveikatai» («Children’s Employment Commission. 4th Report», 284, 55 psl.). Vien ta aplinkybė, kad panašūs dalykai iš viso gali būti rimto svarstymo objektas, geriausiai įrodo, kaip kapitalistinė gamyba veikia kapitalistų ir jų pakalikų «smegenų funkcijas».
(95)Ten pat, 57, XII psl.
(96)Ten pat (4th Report, 1865), 58, XII psl.
(97)Ten pat.
(98)Ten pat, XIII psl. Šių «darbo jėgų» išsilavinimo lygis neišvengiamai turėjo būti toks, koks jis atrodo šiuose dialoguose su vienu iš tyrimo komisijos narių: Jeremija Heinsas, 12 metų: «…keturi kart keturi aštuoni, bet keturi ketvertai (4 fours) šešiolika… Karalius jam yra tas, kuris turi visus pinigus ir visą auksą (A king is him that has all the money and gold). Mes turime karalių; sako, kad jis karalienė, ją vadina princese Aleksandra. Sako, kad ji ištekėjo už karalienės sūnaus. Princesė — tai vyras». V. Terneris, dvylikos metų: «Aš gyvenu ne Anglijoje. Manau, kad yra tokia šalis, bet nieko iki šiol apie ją nežinojau». Džonas Morisas, keturiolikos metų: «Aš girdėjau, kad dievas sukūrė pasaulį ir kad visi žmonės nuskendo, išskyrus vieną; aš girdėjau, kad tas žmogus buvo mažas paukštelis». Viljamas Smitas, penkiolikos metu: «Dievas sukūrė vyrą; vyras sukūrė moterį». Eduardas Teiloras, penkiolikos metų: «Nieko nežinau apie Londoną». Henris Metjumenas, septyniolikos metų: «Keletą kartų esu buvęs bažnyčioje… Vienas vardas, kurį jie skelbia, tai kažkoks Jėzus Kristus, bet kitų vardų išvardyti negaliu, ir apie jį nieko negaliu pasakyti. Jis nebuvo nužudytas, bet mirė, kaip miršta visi žmonės. Jis savotiškai skyrėsi nuo kitų žmonių, nes buvo savotiškai religingas, o kiti nereligingi» (He was not the same as other people in some ways, because he was religious in some ways, and others isn’t) (ten pat, 74, XV psl.). «Velnias — gera būtybė. Aš nežinau, kur jis gyvena». «Kristus buvo blogas žmogus» («The devil is a good person. I don’t know where he lives». «Christ was a wicked man»). «Ši mergaitė (10 metų) vietoj God [dievas] taria Dog [šuo] ir nežinojo karalienės vardo» («Children’s Employment Commission. 5th Report», 1866, 55 psl., Nr. 278). Tokia pat sistema, kaip minėtose metalo manufaktūrose, viešpatauja stiklo ir popieriaus fabrikuose. Popieriaus fabrikuose, kuriuose popierius gaminamas mašinomis, naktinis darbas, kaip bendra taisyklė, taikomas visiems procesams, išskyrus skudurų rūšiavimą. Kai kuriais atvejais naktinis darbas pamainų dėka be pertraukos tęsiamas visą savaitę, paprastai nuo sekmadienio nakties iki sekančio šeštadienio 12 valandos nakties. Dieninės pamainos darbininkų personalas kas savaitė dirba penkias dienas po 12 valandų ir vieną dieną — 18 valandų, o naktinės pamainos personalas — 5 naktis po 12 valandų ir vieną naktį — 6 valandas. Kitais atvejais kiekviena pamaina pamainų pasikeitimo dienomis dirba po 24 valandas ir viena po kitos pakaitomis. Viena pamaina dirba 6 valandas pirmadienį ir 18 šeštadienį, kad išeitų pilnos 24 valandos. Kai kuriais atvejais įvesta tarpinė sistema, kuriai esant visi prie popieriaus gaminimo mašinų dirbantieji darbininkai kiekvieną savaitės dieną dirba po 15—16 valandų. «Ši sistema,— sako tyrimo komisijos narys Lordas,— lyg ir apima visą 12 valandų ir 24 valandų pamainų sistemos blogį. Esant šiai naktinio darbo sistemai, dirba jaunesni kaip 13 metų vaikai, jaunesni kaip 18 metų paaugliai ir moterys. Kartais, esant dvylikos valandų sistemai, jiems tenka dirbti dvigubą pamainą, 24 valandas, kad būtų pavaduoti nesantieji darbininkai. Liudytojai parodo, kad berniukai ir mergaitės labai dažnai paliekami viršvalandiniam darbui, kuris neretai užtrunka iki 24 ir net iki 36 nepertraukiamo darbo valandų. «Nepertraukiamame ir nekintamame» glazūravimo «procese» galima sutikti dvylikos metų mergaites, kurios dirba ištisą mėnesį po 14 valandų per parą «be jokio reguliaraus poilsio arba darbo pertraukos, išskyrus dvi, daugiausia tris pusvalandžio pertraukas valgymui». Kai kuriuose fabrikuose, kuriuose visiškai panaikintas reguliarus naktinis darbas, viršvalandžių ilgumas pasiekia baisingą mastą, ir «tai dažnai nešvariausiuose, įkaitintoje temperatūroje vykstančiuose ir monotoniškiausiuose procesuose» («Children’s Employment Commission. 4th Report, 1865», XXXVIII ir XXXIX psl.)
(99)«Fourth Report etc. 1865», 79, XVI psl.
(100)Ten pat, 80, XVI psl.
(101)«Fourth Report etc. 1865», 82, XVII psl.
(102)Mūsų kupinu refleksijos ir rezonuojančiu metu žmogus, kuris nemoka nurodyti gero pagrindo bet kam, net blogiausioms ir klaidingiausioms mintims ir poelgiams, turi jau būti labai menko proto žmogus. Visa tai, kas pasaulyje sugadinta, sugadinta gerais pagrindais (Hegel: «Encyklopädie». I dalis. «Die Logik». Berlin 1840, 249 psl.). [Гегель: «Энциклопедия философских наук». Pirmoji dalis. «Логика». Antrasis skyrius, 121 §. Госиздат. 1929, 212 psl.]
(103)«Children’s Employment Commission. 4th Report etc.», 1865, 85, XVII psl. Į tokius pat švelnius vieno iš ponų stiklo fabrikantų samprotavimus, kad, esą, nustatyti vaikams «reguliarų laiką pietums» negalima, nes tai sukeltų tam tikro krosnių išspinduliuojamos šilumos kiekio «gryną praradimą» arba «išeikvojimą», tyrimo komisijos narys Uaitas, visiškai nepanašus į Jurą, Seniorą ir t. t. ir į jų niekingus vokiškuosius pakalikus kaip Rošeris ir kiti, kurie yra sujaudinti kapitalistų «susilaikymo», «išsižadėjimo» ir «taupumo» išleidžiant savo pinigus ir timur-tamerlaniško jų «išlaidumo» eikvojant žmogaus gyvybę, atsako šitaip: «Jei ir bus išeikvojamas tam tikras papildomas šilumos kiekis palyginti su dabartiniu dėl to, kad bus užtikrintas reguliarus pietų laikas, tai toks išeikvojimas, net pinigine verte išreikštas, jokiu būdu negali būti lyginamas su gyvybinės jėgos išeikvojimu («the waste of animal power»), kuris vyksta dabar karalystėje dėl to, kad vaikai, dirbantieji stiklo fabrikuose ir esantieji augimo laikotarpyje, neturi laisvo laiko ramiai pavalgyti ir maistui suvirškinti» (ten pat, XLV psl.). Ir tai 1865, «pažangos metais»! Jau nekalbant apie tai, kiek reikia jėgos sunaudoti sunkumams kilnoti ir nešioti, vaikas, nepertraukiamai dirbdamas savo darbą butelius ir flintglasą gaminančiuose fabrikuose, turi per 6 valandas padaryti 15—20 (anglų) mylių! O darbas dažnai trunka 14—15 valandų! Daugelyje stiklo fabrikų viešpatauja tokia pat šešių valandų pamainų sistema, kaip Maskvos verpyklose. «Per savaitinį darbo laiką ilgiausias nepertraukiamas poilsis trunka 6 valandas. Bet iš to reikia atskaityti laiką, reikalingą tam, kad būtų galima nueiti iki fabriko ir atgal, nusiprausti, apsirengti, pavalgyti, o visa tai reikalauja laiko. Tuo būdu tikrovėje pasilieka tik visiškai trumpas laikas poilsiui. Jei nesutrumpinsime miegui skirto laiko, tai nėra kada pažaisti ir pakvėpuoti tyru oru, o tai ypač reikalinga vaikams, dirbantiems tokį įtemptą darbą tokioje karštoje atmosferoje… Bet ir trumpą vaiko miegą naktį drumsčia rūpinimasis nepramiegoti, dieną — pasiekiantis išorinis triukšmas. Ponas Uaitas pateikia atvejų, kai vienas paauglys dirbo 36 valandas be pertraukos, kai dvylikos metų berniukai dirba iki 2 valandos nakties, o paskui miega fabrike iki 5 valandos ryto (3 valandas!), kad paskui vėl imtųsi dieninio darbo! «Darbo kiekis,— sako bendros ataskaitos redaktoriai Tremenhiras ir Tefnelis,— kurį berniukai, mergaitės ir moterys atlieka dieninės arba naktinės pamainos metu (spell of labour, yra tiesiog pasakiškas» (ten pat, XLIII ir XLIV psl.). O tuo tarpu «išsižadėjimo kupinas» stiklo pramonės kapitalas, svirduliuodamas nuo portveino, grįžta, gal būt, vėlai naktį iš klubo namo ir idiotiškai niūniuoja sau: «Britons never, never shall be slaves!» [Britai niekad, niekad nebus vergai!]