Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
«Kas yra darbo diena?» Kokio ilgumo yra tas laikas, per kurį kapitalas gali vartoti darbo jėgą, kurios dieninę vertę jis apmoka? Iki kurių ribų gali būti prailginta darbo diena virš darbo laiko, būtino pačiai darbo jėgai atgaminti? Į šiuos klausimus, kaip mes esame matę, kapitalas atsako: darbo diena turi pilnas 24 valandas per parą, atskaitant tą nedaugelį poilsio valandų, be kurių darbo jėga darosi absoliučiai netinkama savo tarnybai atnaujinti. Pirmiausia yra aišku tai, kad darbininkas per visą savo amžių yra ne kas kita, kaip darbo jėga, kad dėl to visas laikas, kuris yra jo žinioje, iš prigimties ir pagal teisę yra darbo laikas ir, vadinasi, ištisai priklauso kapitalo savaiminio augimo procesui. Kai dėl laiko, būtino žmogui šviestis, intelektualiai vystytis, socialinėms funkcijoms atlikti, draugiškai bendrauti, būtino laisvam fizinių ir intelektualinių jėgų veikimui, net sekmadieniui švęsti — nors tai ir būtų šalyje, kurioje taip švenčiami sekmadieniai(104),— visa tai yra vien tušti niekai! Bet be galo aklai siekdamas pridedamojo darbo, būdamas vilkiškai godus jam, kapitalas pažeidžia ne tiktai moralines, bet ir grynai fizines maksimalias darbo dienos ribas. Jis uzurpuoja laiką, būtiną kūnui augti, vystytis ir jam sveikam išlaikyti. Jis pagrobia laiką, darbininkui būtiną tam, kad galėtų naudotis tyru oru ir saulės šviesa. Jis apkarpo pietų laiką ir, kiek galėdamas, įjungia jį į patį gamybos procesą, taigi, maistas duodamas darbininkui kaip paprastai gamybos priemonei, panašiai kaip garo katilui duodama anglis ir mašinoms — taukai arba tepalas. Sveiką miegą, būtiną gyvybinei jėgai atkurti, atnaujinti ir atgaivinti, kapitalas suveda į tiek valandų sustingimo, kiek jų būtinai reikia, kad būtų galima atgaivinti iki kraštutinės ribos išsekintą organizmą. Tuo būdu ne normalus darbo jėgos išsaugojimas čia apsprendžia darbo dienos ribas, bet, atvirkščiai, kiek galint didesnis kasdieninis darbo jėgos sunaudojimas, kad ir koks skausmingai prievartinis ir kankinamas jis būtų, stato ribas darbininko poilsiui. Kapitalas neklausia apie darbo jėgos gyvenimo ilgumą. Jį domina tik tas darbo jėgos maksimumas, kurį galima paleisti veikti per darbo dieną. Tą tikslą jis pasiekia trumpindamas darbo jėgos gyvenimą, kaip gobšus ūkininkas pasiekia žemės pajamingumo padidėjimą grobuoniškai alindamas dirvą.
Tuo būdu kapitalistinė gamyba, kuri iš esmės yra pridedamosios vertės gamyba, pridedamojo darbo absorbavimas, ilgindama darbo dieną veda ne tiktai į sunykimą žmogaus darbo jėgos, kuriai atimamos normalios moralinės ir fizinės vystymosi ir veikimo sąlygos. Ji veda į priešlaikinį pačios darbo jėgos išsekimą ir mirimą(105). Tam tikram laikui ji prailgina gamybinį darbininko laiką, bet tai ji pasiekia sutrumpindama jo gyvenimą.
Bet darbo jėgos vertę sudaro vertė tų prekių, kurios reikalingos darbininko atgaminimui arba darbininkų klasės dauginimuisi. Tuo būdu, jei nenatūralus darbo dienos prailginimas, kurio neišvengiamai siekia kapitalas, neribotai trokšdamas savaimingai augti, sutrumpina atskirų darbininkų gyvenimo laikotarpį, o kartu ir jų darbo jėgos funkcionavimo laiką, tai atsiranda būtinumas sparčiau atkurti nudėvėtas darbo jėgas, t. y. į darbo jėgos atgaminimą turi įeiti didesni nusidėvėjimo kaštai; visiškai taip pat, kaip kasdien atgamintina mašinos vertės dalis yra tuo didesnė, kuo sparčiau nusidėvi mašina. Todėl, atrodytų, kad paties kapitalo interesas skatina nustatyti normalią darbo dieną.
Vergvaldys perka savo darbininką lygiai taip pat, kaip jis perka savo arklį. Kartu su vergu jis praranda kapitalą, kuris turi būti kompensuojamas naujomis išlaidomis vergų rinkoje. Bet «kad ir kokią fatališkai griaunamą įtaką Georgijos ryžių laukai ir Misisipi balos darytų žmogaus organizmui, vis dėlto šis žmogaus gyvybės griovimas nėra toks didelis, kad jo nebūtų galima kompensuoti iš gausių Virginijos ir Kentukio negrų telkimo vietų. Ekonominiai sumetimai, kurie galėtų būti tam tikra žmoniško elgesio su vergu garantija, nes jie savininko interesą sutapatina su vergo išsaugojimu, įvedus vergų prekybą, atvirkščiai, pavirsta kuo negailestingiausio elgesio su vergu priežastimi, nes, jei galima jį kompensuoti nauju, iš svetimų negrų telkimo vietų atgabentu vergu, jo gyvenimo ilgumas pasidaro mažiau svarbus, negu jo našumas tol, kol jis tęsiasi. Todėl tų šalių, į kurias įvežami vergai, vergovinio ūkio taisyklė yra tokia: veiksmingiausios ekonomijos esmė yra ta, kad iš žmonių-gyvulių (human cattle) būtų galima per kiek galint trumpesnį laiką išspausti kiek galint didesnę darbo masę. Kaip tik tropinių kultūrų šalyse, kuriose metinis pelnas dažnai yra lygus visam plantacijų kapitalui, negrų gyvybė aukojama kuo negailestingiausiu būdu. Vest-Indijos žemdirbystė, kuri jau keletą šimtmečių yra pasakiškų turtų šaltinis, surijo milijonus afrikiečių rasės žmonių. Ir mūsų laikais Kuboje, kur pajamos skaičiuojamos milijonais ir kur plantatoriai yra kunigaikščiai, žymi vergų dalis kasmet tiesiog išnaikinama ne tiktai dėl neįsivaizduojamai prasto maisto ir nepaliaujamo begalinio kankinimo, bet ir dėl lėto kamavimo besaikiu darbu ir miego bei poilsio stoka»(106).
Mutato nomine de te fabula narratur! [Pakeistu vardu apie tave čia pasakojama!] Pakeiskime vergų prekybą darbo rinka, Kentukį ir Virginiją — Airija ir žemdirbinėmis Anglijos, Škotijos ir Uelso apygardomis, Afriką — Vokietija! Mes matėme, kaip besaikis darbas nusiaubia Londono kepėjų eiles, tačiau Londono darbo rinka visuomet yra perpildyta vokiškųjų ir kitų kandidatų į mirtį kepimo versle. Kaip mes matėme, puodininkystė yra viena iš pramonės šakų, kurioje darbininkų gyvenimo amžius yra trumpiausias. Bet ar dėl to yra puodžių trūkumas? Džozajus Uedžvudas, šiuolaikinės puodininkystės išradėjas, savo kilme paprastas darbininkas, 1785 metais pareiškė bendruomenių rūmams, kad visoje gamyboje dirba nuo 15 iki 20 tūkstančių žmonių(107). 1861 metais vien šios pramonės centrų — miestų gyventojų skaičių Didžiojoje Britanijoje sudarė 101 302 žmonės. «Medvilnės pramonė jau egzistuoja 90 metų… Per laikotarpį, apimantį tris anglų rasės kartas, ji surijo devynias medvilnės darbininkų kartas»(108). Tiesa, atskirose karštligiško pakilimo epochose darbo rinkoje būdavo rimtas darbo jėgos trūkumas. Pvz., taip buvo 1834 metais. Bet čia ponai fabrikantai pasiūlė Poor Law Commissioners [įstaigoms beturčių reikalams] žemdirbinių apygardų «gyventojų perteklių» siųsti į šiaurę, pareikšdami, «kad jį absorbuos ir suvartos fabrikantai»(109). Tokie buvo tikri jų žodžiai. «Poor Law Commissioners sutikimu į Mančesterį buvo nusiųsti agentai. Šiems agentams buvo paruošti ir įteikti žemės ūkio darbininkų sąrašai. Fabrikantai puolė į biurus, ir, jiems pasirinkus tai, ko jiems reikėjo, ištisos šeimos buvo išgabentos iš Anglijos pietų. Šie žmonių kroviniai buvo pristatyti su kortelėmis, kaip prekių ryšuliai, kanalais ir vežimais; kai kurie atvyko pėsti, daugelis paklydo kelyje ir pusiau išbadėję bastėsi po manufaktūrines apygardas. Tai išsivystė į tikrą prekybos šaką. Bendruomenių rūmai tai laikys beveik neįtikimu dalyku. Tokia reguliari prekyba, toks spekuliavimas žmonių mėsa nenutrūkstamai tęsėsi, ir Mančesterio agentai pirko ir pardavinėjo žmones Mančesterio fabrikantams taip pat reguliariai, kaip negrai pardavinėjami medvilnės plantatoriams pietinėse valstijose… 1860 metai yra kulminacinis medvilnės pramonės taškas… Vėl trūko darbo rankų. Fabrikantai vėl kreipėsi į žmonių mėsos pardavimo agentus… ir pastarieji išnaršė visas Dorseto kopas, Devono kalvas, Uiltso lygumas, bet gyventojų perteklius jau buvo surytas». «Bury Guardian» gailiai aimanavo, kad, sudarius Anglijos—Prancūzijos prekybos sutartį, galėtų būti absorbuota 10 tūkstančių papildomų rankų, o netrukus jų prireiktų dar 30—40 tūkstančių. Po to, kai žmonių mėsa prekiavusieji agentai ir subagentai 1860 metais gana nesėkmingai išnaršė žemdirbines apygardas, fabrikantų deputacija kreipėsi į p. Viljersą, Poor Law Board [aukščiausiosios įstaigos beturčių reikalams] pirmininką, prašydama vėl leisti jiems imti į fabrikus našlaičius ir beturčių vaikus iš darbo namų(110).
Aplamai imant, patyrimas parodo kapitalistui, kad nuolat yra tam tikras gyventojų perteklius, t. y. gyventojų perteklius palyginti su kiekvienu tam tikru momentu esamu kapitalo poreikiu didinti savo vertę, nors šis gyventojų perteklius ir susideda iš sunykusių, greitai atgyvenančių, viena kitą išstumiančių, taip sakant, prieš subręstant nuskinamų žmonių kartų(111). Iš antros pusės, sumaniam stebėtojui patyrimas parodo, kaip sparčiai ir kaip giliai kapitalistinė gamyba, kuri istoriniu požiūriu tik vakar yra gimusi, jau suspėjo iš pašaknų pakirsti tautos gyvybinę jėgą, kaip pramoninių gyventojų išsigimimą sulėtina tik nuolatinis nepaliestų gyvybingų kaimo elementų absorbavimas ir kaip net kaimo darbininkai jau pradeda išmirti, nepaisant tyro oro ir neribotai jų tarpe viešpataujančio principle of natural selection [gamtinės atrankos principo], kurio dėka išlieka gyvi tiktai stipriausieji individai(112). Jei kapitalas turi tokį «gerą pagrindą» neigti šiuolaikinės darbininkų kartos kančias, tai būsimojo žmonijos išsigimimo ir pagaliau neišvengiamo jos išmirimo perspektyva tiek pat mažai daro įtakos praktinei jo veiklai, kiek samprotavimai apie galimą žemės nukritimą ant saulės. Darydamas bet kurią spekuliaciją su akcijomis, kiekvienas žino, kad perkūnas kada nors vis dėlto trenks, bet kiekvienas tikisi, kad jis trenks ant jo artimo galvos jau po to, kai jam pačiam pavyks surinkti aukso lietų ir jį paslėpti saugioje vietoje. Après moi le déluge! [Po manęs kad ir tvanas!] — štai kiekvieno kapitalisto ir kiekvienos kapitalistinės nacijos lozungas. Todėl kapitalas yra negailestingas darbininko sveikatos ir gyvybės atžvilgiu visur, kur visuomenė jo nepriverčia kitaip elgtis(113). Į nusiskundimus dėl fizinio ir dvasinio luošinimo, priešlaikinės mirties, kankinimų besaikiu darbu jis atsako: kaip gali mus graužti šitos kančios, jeigu jos didina mūsų malonumą (pelną)? Bet, aplamai ir ištisai imant, tai ir nepriklauso nuo geros ar piktos atskiro kapitalisto valios. Laisvojoje konkurencijoje imanentiniai kapitalistinės gamybos dėsniai atskiro kapitalisto atžvilgiu veikia kaip išorinis priverstinis įstatymas(114).
Normalios darbo dienos nustatymas yra daugiaamžės kovos tarp kapitalisto ir darbininko rezultatas. Bet šios kovos istorijoje pasirodo dvi priešingos kryptys. Pvz., palyginkime mūsų laikų Anglijos fabrikų įstatymus su Anglijos darbininkų statutais pradedant nuo XIV ir iki XVIII amžiaus vidurio(115). Kai šiuolaikinis fabrikų įstatymus priverstinai sutrumpina darbo dieną, tie statutai stengiasi priverstinai ją prailginti. Ir iš tikrųjų, pretenzijos užuomazginėje būklėje esančio kapitalo, kai jis tik atsiranda ir, vadinasi, savo teisę įsiurbti pakankamą pridedamojo darbo kiekį tuo tarpu užtikrina ne vien tik ekonominių santykių jėga, bet ir valstybinės valdžios paramą,— šios pretenzijos atrodo nepaprastai kuklios, sugretinant jas su tomis nuolaidomis, kurias jis, niurnėdamas ir priešindamasis, turi daryti subrendimo amžiuje. Prireikė amžių tam, kad «laisvas» darbininkas dėl kapitalistinio gamybos būdo išsivystymo savo noru sutiktų, t. y. visuomeninių sąlygų būtų priverstas, už įprastinių pragyvenimo reikmenų kainą pardavinėti visą aktyvųjį savo gyvenimo laiką, net patį sugebėjimą dirbti,— pardavinėti savo pirmgimystę už lėkštę lęšienės. Todėl labai natūralu, kad tas darbo dienos prailginimas, kurį kapitalas nuo XIV amž. vidurio iki XVII amž. pabaigos stengiasi su valstybės prievartos pagalba primesti pilnamečiams darbininkams, maždaug sutampa su tomis darbo laiko ribomis, kurias antrojoje XIX amžiaus pusėje valstybė kai kur nustato vaikų kraujui paversti kapitalu. Tai, kas dabar, pvz., Masačiuzeto valstijoje, iki šiol laisviausioje Šiaurės Amerikos respublikos valstijoje, paskelbta įstatymine jaunesnių kaip 12 metų vaikų darbo riba, Anglijoje dar XVII amžiaus viduryje buvo normali žydinčios sveikatos amatininkų, stiprių žemės ūkio bernų ir milžinų-kalvių darbo diena(116).
Betarpiškas pagrindas išleisti pirmąjį «Statute of Labourers» [«Darbininkų statutą»] (23-tieji Eduardo III viešpatavimo metai, 1349) (ne priežastis, nes tokios rūšies įstatymai leidžiami per ištisus šimtmečius, nepaisant to, kad šis pagrindas išnyko) buvo didysis maras, kuris tiek sumažino gyventojų skaičių, kad, anot vieno rašytojo-torio, «sunkumas surasti darbininkų protingomis kainomis (t. y. kainomis, kurios jų samdytojams paliktų protingą kiekį pridedamojo darbo) iš tikrųjų pasidarė nepakenčiamas»(117). Todėl įstatymas pradėjo priverstinai diktuoti protingą darbo užmokestį, lygiai kaip ir darbo dienos ribas. Pastarasis punktas, kuris mus čia ir tedomina, priverstinis darbo dienos nustatymas, pakartotas 1496 metų statute (Henriko VII laikais). Visų amatininkų (artificers) ir žemės ūkio darbininkų darbo diena nuo kovo iki rugsėjo turėjo trukti — nors to niekad ir nepavyko įgyvendinti praktikoje — nuo 5 valandos ryto iki 7—8 valandos vakaro, bet kartu valgymui skirtą laiką sudarė 1 valanda pusryčiams, valandos pietums ir dar valandos pavakariams, t. y. kaip tik du kartus daugiau už laiką, kurį nustato šiuo metu veikiantis fabrikų aktas(118). Žiemą darbas turėjo trukti su tomis pačiomis pertraukomis nuo 5 valandos ryto iki sutemstant. Elžbietos 1562 m. statutas visiems darbininkams, «pasamdytiems tiek padieniui, tiek ir pasavaičiui», nekeičia darbo dienos ilgumo, bet stengiasi pertraukų laiką apriboti valandos vasarai ir 2 valandomis žiemai. Pietūs turi trukti tik vieną valandą, o «popietinis pusvalandžio miegas» leidžiamas tik nuo gegužės vidurio iki rugpiūčio vidurio. Už kiekvieną pasišalinimo valandą iš darbo užmokesčio atskaitomas 1 pensas. Tačiau praktikoje sąlygos darbininkams buvo žymiai palankesnės negu pagal statutus. Viljamas Petis, politinės ekonomijos tėvas ir tam tikra prasme statistikos išradėjas, viename veikale, kurį jis paskelbė paskutiniame XVII amžiaus trečdalyje, sako: «Darbininkai (labouring men, tuo metu iš tikrųjų žemės ūkio darbininkai) dirba po 10 valandų per dieną ir valgo 20 kartų per savaitę, būtent tris kartus per dieną šiokiadieniais ir du kartus sekmadieniais; iš to yra aišku, kad jeigu jie panorėtų papasninkauti penktadienį vakare ir pietums sunaudoti valandos, tuo tarpu kai dabar jie sunaudoja jiems 2 valandas, tuo 11 iki 1 valandos, t. y. jeigu jie laiko daugiau dirbtų ir tiek pat mažiau suvartotų, tai to pakaktų aukščiau minėtojo mokesčio daliai padengti»(119). Ar neteisus buvo dr. Endrius Juras, kai jis šaukė, kad 1833 metų dvylikos valandų bilis yra grįžimas į praeities tamsybę? Žinoma, statutų nuostatai ir tie, apie kuriuos mini Petis, liečia ir «apprentices» (mokinius). Bet kokia būtent buvo vaikų darbo padėtis dar XVII amžiaus pabaigoje, apie tai galima spręsti iš šio skundo: «Mūsų jaunuoliai čia Anglijoje nieko neveikia iki to laiko, kol jie stoja mokiniais, todėl jiems, žinoma, reikia daug laiko — septynerių metų,— kad pasidarytų geri amatininkai». Priešingai, Vokietija giriama už tai, kad ten vaikai nuo lopšio nors «šiek tiek pratinami prie darbo»(120).
Dar per didesnę XVIII amžiaus dalį, iki stambiosios pramonės epochos, Anglijos kapitalui nepavykdavo, sumokant savaitinę darbo jėgos vertę, užgrobti visą darbininko savaitę,— beje, išimtį sudaro žemės ūkio darbininkai. Ta aplinkybė, kad darbininkai visą savaitę galėjo gyventi už keturių dienų darbo užmokestį, jiems neatrodė pakankamu pagrindu ir kitas dvi dienas dirbti kapitalistui. Vienos krypties anglų ekonomistai, tarnavusieji kapitalui, kuo įnirtingiausiai puolė darbininkus už tokį užsispyrimą; kitos krypties ekonomistai gynė darbininkus. Pvz., paklausykime polemikos tarp Postltveito, kurio prekybos žodynas tuo metu buvo toks pat garsus, kaip dabartiniu metu analoginiai Mak-Kulocho ir Mak-Gregoro raštai, ir aukščiau cituoto «Essay on Trade and Commerce» autoriaus(121).
Postltveitas tarp kita ko sako: «Baigdamas šias negausias pastabas, aš negaliu neatkreipti dėmesio į banalią frazę, kurią tenka girdėti iš daugelio, kad, esą, darbininkas (industrious poor), per 5 dienas galėdamas pakankamai uždirbti savo pragyvenimui, nepanorės dirbti pilnų 6 dienų. Todėl daroma išvada, kad reikia su mokesčių pagalba arba kuriais nors kitais būdais pabranginti net būtinus pragyvenimo reikmenis, siekiant priversti amatininkus ir manufaktūrų darbininkus be pertraukos dirbti šešias dienas per savaitę. Aš turiu paprašyti leisti man laikytis kitokios nuomonės, negu šie didieji politikai, kurie laužo ietis už amžiną šios karalystės darbininkų vergovę («the perpetual slavery of the working people»); jie užmiršta patarlę «all work and no play» (darbas, nekaitaliojamas su žaidimu, bukina). Ar anglai nesididžiuoja gabumais ir įgudimu savo amatininkų ir manufaktūrų darbininkų, kurie iki šiol užtikrindavo Britanijos prekėms visuotinį kreditą ir gerą vardą? Kam mes už tai turime būti dėkingi? Veikiausiai niekam kitam, kaip tik tam būdui, kuriuo mūsų darbininkai, būdami džiugaus charakterio, moka linksmintis. Jeigu jie būtų priversti iš eilės dirbti ištisus metus, visas šešias dienas per savaitę, diena iš dienos atlikti tą patį darbą, argi tai neatbukintų jų gabumų ir nepaverstų jų iš guvių ir miklių žmonių bukagalviais ir apatiškais; ir ar neprarastų mūsų darbininkai, tokios amžinos vergovės slegiami, savo reputacijos, ar jie galėtų ją išlaikyti?.. Kokio įgudimo būtų galima laukti iš taip žiauriai nukamuotų gyvulių (hard driven animals)?.. Daugelis iš jų per 4 dienas atlieka tiek darbo, kiek prancūzas atlieka per 5 arba 6 dienas. Bet jei anglai turi pasidaryti amžinais sunkaus darbo slegiamais darbininkais, tai galima būkštauti, kad jie išsigims (degenerate) dar labiau negu prancūzai. Jei mūsų tauta yra garsi savo kariniu narsumu, tai argi mes nesakome, kad už tai mes turime būti dėkingi, iš vienos pusės, geram angliškam rostbifui ir pudingui, kurie sudaro jos maistą, o iš antros pusės, ir nemažesniu laipsniu, konstitucinei mūsų laisvės dvasiai? O kodėl didesnis mūsų amatininkų ir manufaktūrų darbininkų gabumų, energijos ir įgudimo laipsnis negalėjo atsirasti dėka tos laisvės, kuriai esant jie savaip linksminasi? Aš tikiuosi, kad jie niekad nepraras nei šių privilegijų, nei šių gerųjų gyvenimo sąlygų, iš kurių vienodai kyla tiek jų darbo įgudimas, tiek ir jų drąsa»(122).
Į tai «Essay on Trade and Commerce» autorius atsako šitaip:
«Jei savaitės septintos dienos šventimas laikomas dievo nustatytu dalyku, tai tuo numatoma, kad savaitės kitos dienos priklauso darbui (jis, kaip mes tuojau pamatysime, nori pasakyti: kapitalui), ir tai, kad jėga priverčiama vykdyti šį dievo įsakymą, negali būti vadinama žiaurumu… Kad žmonija, aplamai imant, iš prigimties yra linkusi į ramybę ir tinginystę, tuo mus įtikina lemtingas patyrimas, įgytas iš elgesio mūsų manufaktūrų prastuomenės, kuri vidutiniškai dirba ne daugiau kaip 4 dienas per savaitę, išskyrus pragyvenimo reikmenų pabrangimo atvejus… Tarkime, kad bušelis kviečių sudaro visus darbininko pragyvenimo reikmenis, kad jis kainuoja 5 šil. ir kad darbininkas savo darbu uždirba vieną šilingą per dieną. Tokiu atveju jam tenka dirbti tik 5 dienas per savaitę ir tik 4 dienas, jei bušelis kainuoja 4 šil. Bet kadangi šioje karalystėje darbo užmokestis yra daug aukštesnis palyginti su pragyvenimo reikmenų kaina, tai manufaktūros darbininkas, kuris dirbo 4 dienas, turi pinigų perteklių, už kurį jis savaitės likutį gali gyventi dykinėdamas… Tikiuosi, aš esu pakankamai pasakęs, kad išaiškinčiau, jog saikingas 6 dienų darbas per savaitę nėra vergovė. Mūsų žemės ūkio darbininkai dirba kaip tik 6 dienas per savaitę, ir pagal visus požymius — tai laimingiausieji darbininkai (labouring poor)(123); olandai po tiek pat dienų dirba manufaktūrose ir, atrodo, yra labai laiminga tauta. Prancūzai elgiasi taip pat, kiek tam nekliudo gausios šventės, kurios nutraukia darbo dienas…(124) Bet mūsų prastuomenė tvirtai įsikalė į galvą mintį, kad, esą, jai, kaip anglams iš gimimo, priklauso privilegija naudotis didesne laisve ir nepriklausomybe negu (darbininkams) bet kurioje kitoje Europos šalyje. Kiek ši idėja daro įtakos mūsų kareivių drąsumui, ji, gal būt, duoda kiek naudos; bet kuo mažiau ja yra apsikrėtę manufaktūrų darbininkai, tuo geriau jiems patiems ir valstybei. Darbininkai niekad neturėtų laikyti savęs nepriklausomais nuo savo viršininkų («independent of their superiors»)… Nepaprastai pavojinga pataikauti prastuomenei prekybinėje valstybėje, kaip kad mūsų, kurioje, gal būt, visų gyventojų teturi nedidelę nuosavybę arba visai jos neturi…(125) Visiško pasveikimo nebus tol, kol mūsų pramoninė varguomenė nepaklus būtinumui dirbti 6 dienas už tokią pat sumą, kurią ji dabar uždirba per 4 dienas»(126). Tuo tikslu, lygiai kaip ir «tingėjimui, ištvirkimui ir romantiškiems svaičiojimams apie laisvę išrauti», ditto [taip pat] «mokesčiams vargingųjų naudai sumažinti, verslumo dvasiai paskatinti ir darbo kainai manufaktūrose sumažinti», mūsų ištikimasis kapitalo Ekartas siūlo išmėgintą priemonę — darbininkus, kurie naudojasi viešąja labdarybe, t. y. pauperius, uždaryti į «idealius darbo namus» (an ideal workhouse). «Tokie namai turi būti paversti siaubo namais» (house of terror)(127). Šiuose «siaubo namuose», šiame «workhouse» [darbo namų] «ideale» darbas turi trukti «14 valandų per parą, į tą valandų skaičių betgi įskaitant laiką valgymui, tad lieka pilnų 12 darbo valandų»(128).
Dvylikos valandų darbo diena «ideal workhouse» [«idealiuose darbo namuose»], 1770 metų siaubo namuose! Šešiasdešimt trejiems metams praslinkus, 1833 metais, kai Anglijos parlamentas keturiose pramonės šakose nuo 13 iki 18 metų amžiaus vaikų darbo dieną sutrumpino iki 12 pilnų darbo valandų, buvo galima pamanyti, kad išmušė paskutinė Anglijos pramonės valanda! 1852 metais, kai L. Bonapartas, siekdamas įsiteikti buržuazijai, sumanė pasikėsinti į įstatymo nustatytą darbo dieną, Prancūzijos darbininkų masės vienu balsu pareiškė: «Įstatymas, sutrumpinantis darbo dieną iki 12 valandų, yra vienintelė gėrybė, kuri mums liko iš respublikos įstatymų!»(129). Ciuriche vyresnių kaip 10 metų vaikų darbas apribotas 12 valandų; Aargau mieste nuo 13 iki 16 metų amžiaus vaikų darbas 1862 metais buvo sutrumpintas nuo iki 12 valandų; Austrijoje nuo 14 iki 16 metų amžiaus vaikams darbas 1860 metais ditto [taip pat] buvo sutrumpintas iki 12 valandų(130). Kokia «pažanga nuo 1770 metų», su «exultation» [pasigėrėjimu] būtų sušukęs Makolėjus!
«Siaubo namai» pauperiams, apie kuriuos 1770 metais kapitalistinė siela tik svajojo, praėjus keleriems metams iškilo milžiniškų «darbo namų» patiems manufaktūrų darbininkams pavidalu. Tie namai buvo vadinami fabriku. Bet šį kartą idealas nublanko palyginti su tikrove…
(104)Pvz., įvairiose Anglijos kaimiškose vietovėse iki šiol vienur kitur dar pasitaiko, kad kuris nors darbininkas nuteisiamas kalėti už tai, kad, dirbdamas sodelyje prie savo namų, jis pažeidžia sekmadienio šventumą. Tas pats darbininkas baudžiamas už sutarties laužymą, jei sekmadienį, kad ir religiniais motyvais, nenueis į metalurgijos, popieriaus arba stiklo fabriką. Ortodoksinis parlamentas yra kurčias sekmadienio šventumo pažeidimui, jei jis įvyksta kapitalo «vertės didinimo procese». Viename memorandume (1863 m. rugpiūtis), kuriame Londono padieniai darbininkai, dirbantieji žuvų ir paukščių prekyboje, reikalauja panaikinti darbą sekmadieniais, sakoma, kad jų darbas per pirmąsias 6 savaitės dienas vidutiniškai trunka po 15 valandų kasdien, o sekmadienį 8—10 valandų. Iš to paties memorandumo matyti, kad šį «sekmadienio darbą» kaip tik skatina įmantrus aristokratinių šventeivų iš Ekzeterio Holio smaguriavimas. Šie «šventieji», kurie yra tokie uolūs «in cute curanda» [rūpindamiesi savo fizine gerove], parodo savo krikščionišką sielą tuo nusižeminimu, su kuriuo jie pakelia trečiųjų asmenų besaikį darbą, kančias ir badą. Obsequium ventris istis perniciosius est [smaguriavimas jiems (darbininkams) yra žymiai pragaištingesnis].
(105)«Pirmesnėse ataskaitose mes pateikėme įvairių patyrusių fabrikantų atsiliepimų apie tai, kad viršvalandžiai… neabejotinai veda į priešlaikinį žmogaus darbo jėgos išsekimą» («Children’s Employment Commission. 4th Report, 1865», 64, XIII psl.).
(106)J. E. Cairnes: «The Slave Power». London 1862, 110, 111 psl.
(107)John Ward: «History of the Borough of Stoke-upon-Trent». London 1843, 42 psl.
(108)Ferendo kalba bendruomenių rūmuose 1863 m. balandžio 27 d.
(109)«Jį absorbuos ir suvartos fabrikantai. Taip pažodžiui skambėjo medvilnės fabrikantų pareiškimas» (ten pat).
(110)Ten pat. Nepaisant viso savo paslaugumo fabrikantų atžvilgiu, Viljersas «įstatymo» buvo priverstas atmesti jų pretenzijas. Tačiau šie ponai vietinių beturčių globos įstaigų paslaugumo dėka pasiekė savo tikslą. Fabrikų inspektorius p. A. Redgreivas tikina, kad šį kartą «sistema», kuriai esant našlaičiai ir pauperių vaikai «pagal įstatymą» laikomi mokiniais (apprentices), «nebuvo susieta su pirmesniais piktnaudžiavimais» (apie tuos «piktnaudžiavimus» žr. Engels: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845 [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955]),— nors, žinoma, vienu atveju «piktnaudžiavimas šia sistema buvo padarytas iš žemdirbinių Škotijos apygardų į Lankaširą ir Češirą atgabentų mergaičių ir jaunų moterų atžvilgiu». Esant šiai «sistemai», fabrikantas sudaro su beturčių prieglaudos administracija sutartį tam tikram laikui. Jis privalo teikti vaikams maistą, drabužius ir butą ir truputį primokėti jiems pinigais. Keistai skamba sekanti p. Redgreivo pastaba, ypač atsižvelgiant į tai, kad net Anglijos medvilnės pramonės klestėjimo metų tarpe 1860 metai išsiskiria ir kad darbo užmokestis buvo pasiekęs nepaprastai aukštą lygį, nes nepaprasta darbininkų paklausa susidūrė su Airijos gyventojų sumažėjimu, iki tol nematyta emigracija iš žemdirbinių Anglijos ir Škotijos apygardų į Australiją ir Ameriką, su ryškiu gyventojų sumažėjimu kai kuriose žemdirbinėse Anglijos apygardose, o tai iš dalies buvo sėkmingai pasiekto gyvybinės jėgos susilpninimo padarinys, o iš dalies padarinys to, kad prekiautojai žmonių mėsa jau buvo panaudoję visą gyventojų perteklių. Ir, nepaisant viso to, p. Redgreivas sako: «Vis dėlto šios rūšies darbas (beturčių prieglaudų vaikų darbas) naudojamas tik tada, kai negalima rasti jokio kito, nes jis brangus (high-priced labour). Paprastai paauglio nuo 13 metų darbo užmokestis yra apie 4 šil. per savaitę; bet duoti maistą, drabužius ir butą 50 ar 100 tokių paauglių, aprūpinti juos medicinine pagalba ir tinkama priežiūra, o, be to, dar truputį primokėti jiems pinigais,— tam 4 šil. žmogui per savaitę nepakanka» («Reports of the Insp. of Factories for 30th April 1860», 27 psl.). Ponas Redgreivas užmiršta mums pasakyti, kuriuo būdu pats darbininkas visa tai gali suteikti savo vaikams už jų 4 šil. darbo užmokestį, jei fabrikantas negali to padaryti 50-čiai ar 100-ui berniukų, kurie gyvena kartu ir yra bendrai išlaikomi ir prižiūrimi. Kad būtų išvengta neteisingų išvadų, kurios gali būti padarytos pasiremiant tekstu, aš turiu dar pastebėti, kad nuo to laiko, kai Anglijos medvilnės pramonei buvo taikomas 1850 m. fabrikų aktas, sureguliavęs darbo dieną ir t. t., ją reikia laikyti pavyzdinga Anglijos pramone. Anglijos medvilnės darbininkas stovi visais atžvilgiais aukščiau už kontinentinį savo likimo draugą. «Prūsijos fabrikų darbininkas dirba mažiausia 10 valandų per savaitę daugiau negu angliškasis jo brolis, o jeigu jis dirba pas save namie prie nuosavų audimo staklių, tai atkrinta ir ši papildomų darbo valandų riba» («Reports of Insp. of Fact. 31st Oct. 1855», 103 psl.). Aukščiau minėtasis fabrikų inspektorius Redgreivas po 1851 m. pramonės parodos nuvyko į kontinentą, konkrečiai imant, į Prancūziją ir Prūsiją, kad ištirtų padėtį šių šalių fabrikuose. Štai ką jis sako apie Prūsijos fabrikų darbininką: «Jis gauna darbo užmokestį, pakankamą įsigyti tam prastam maistui ir tam mažyčiam komfortui, prie kurio jis yra pripratęs ir kuriuo pasitenkina… Jis gyvena blogiau ir dirba daugiau negu angliškasis jo brolis» («Reports of Insp. of Fact. 31st Oct. 1853», 85 psl.).
(111)«Nuo besaikio darbo žmonės miršta nepaprastai greitai; bet žūvančiųjų vietos tuojau vėl užpildomos, ir dažnas veikėjų keitimasis nedaro jokio pasikeitimo scenoje» («England and America». London 1833, I t., 55; autorius — E. G. Ueikfildas).
(112)Žr. «Public Health. Sixth Report of the Medical Officer of the Privy Council, 1863». Paskelbta Londone 1864 metais. Ši ataskaita kalba kaip tik apie žemės ūkio darbininkus. «Seterlendo grafystė buvo vaizduojama tokia, kur daug kas rimtai pagerinta, tačiau neseniai atliktas tyrinėjimas parodė, kad šios grafystės apygardose, kurios kadaise taip išgarsėjo vyrų grožiu ir kareivių drąsa, gyventojai yra išsigimę į silpną ir sunykusią rasę. Sveikiausiose pajūrio vietovėse, esančiose kalvų pašlaitėse, jų vaikų veidai yra tokie sulysę ir išbalę, kokie jie galėtų būti tik pavėsingoje kurio nors Londono užkampio atmosferoje» (Thornton: «Overpopulation and its Remedy». London 1846, 74, 75 psl.). Jie iš esmės panašūs į tuos 30 000 «gallant Highlanders» [«šaunių kalniečių»], kuriuos Glazgovas sugrūda į vieną krūvą kartu su prostitutėmis ir vagimis savo wynds ir closes [lindynėse ir urvuose].
(113)«Nors gyventojų sveikatingumas yra toks svarbus nacionalinio kapitalo elementas, turėsime, deja, pripažinti, kad kapitalistai visai nėra linkę saugoti ir vertinti šį lobį… Domėtis darbininkų sveikata fabrikantai buvo priversti» («Times», 1861 m. lapkričio 5 d.). «Vest Raidingo vyrai pavirto gelumbininkais visai žmonijai… Darbo žmonių sveikata buvo paaukota, ir per keletą kartų rasė būtų visiškai išsigimusi, jei nebūtų įvykusi reakcija. Vaikų darbo valandos buvo apribotos ir t. t.» («Report of the Registrar General for October 1861»).
(114)Todėl mes, pvz., matome, kad 1863 m. pradžioje 26 firmos, turinčios dideles puodų dirbtuves Stafordšire, tame tarpe ir D. Uedžvudas su sūnumis, specialiame memorandume prašo, kad «valstybė prievartos būdu įsikištų». «Konkurencija su kitais kapitalistais» niekaip neleidžianti jiems «laisvanoriškai» apriboti vaikų darbo laiką ir t. t. «Todėl kad ir kaip mes skųstumės dėl aukščiau minėtos blogybės, jos nebūtų galima pašalinti fabrikantams tarpusavyje kaip nors susitariant… Atsižvelgdami į visas šias aplinkybes, mes įsitikinome, kad reikalingas priverstinis įstatymas» («Children’s Employment Commission. 1st Report, 1863», 322 psl.).
114 pastabos priedas. Dar ryškesnį pavyzdį mums pateikia visai nesena praeitis. Aukštos medvilnės kainos karštligiško reikalų pagyvėjimo laikotarpiu paskatino Blekberno medvilnės audimo fabrikų savininkus, jiems tarpusavyje susitarus, savo fabrikuose tam tikram laiko tarpui sutrumpinti darbo laiką. Šis laiko tarpas pasibaigė maždaug lapkričio pabaigoje (1871 m.). Tuo tarpu turtingesnieji fabrikantai, kurių įmonėse verpimas buvo jungiamas su audimu, šio susitarimo sąlygotą gamybos sumažinimą panaudojo tam, kad išplėstų savo įmones ir tuo būdu smulkiųjų įmonininkų sąskaita gautų didelį pelną. Tokiomis kebliomis aplinkybėmis smulkieji įmonininkai kreipėsi į fabrikų darbininkus, ragindami juos rimtai agituoti už devynių valandų darbo dieną ir žadėdami jiems piniginę paramą šiam tikslui!
(115)Šie darbininkų statutai, kuriuos mes tuo pačiu metu randame ir Prancūzijoje, Niderlanduose ir t. t., Anglijoje buvo formaliai panaikinti tik 1813 metais, jau po to, kai juos seniai buvo panaikinę patys gamybiniai santykiai.
(116)«Nė vienas jaunesnis kaip 12 metų amžiaus vaikas jokiame fabrike neturi dirbti daugiau kaip 10 valandų per dieną» («General Statutes of Massachusetts», 63, 12 sk.). (Šie nuostatai buvo išleisti 1836—1858 metais). «Dešimties valandų darbas per dieną visuose medvilnės, vilnonių audinių, šilko, popieriaus, stiklo, linų apdirbimo fabrikuose ir geležies bei vario gaminių gamyklose turi būti laikomas įstatymo nustatyta darbo diena. Toliau nustatoma, kad nuo šiol nė vienas mažametis, dirbantis kuriame nors fabrike, neturi būti sulaikomas darbui arba priverčiamas dirbti daugiau kaip 10 valandų per dieną arba 60 valandų per savaitę ir kad nuo šiol nė vienas mažametis, kuriam nesukako 10 metų amžiaus, neturi būti priimamas kaip darbininkas į jokius fabrikus šios valstijos ribose» («State of New-Jersey. An act to limit the hours of labour etc.», 1 ir 2 §. 1851 m. kovo 11 d. įstatymas). «Draudžiama versti dirbti bet kuriame fabrike 12—15 metų amžiaus nepilnamečius daugiau kaip 11 valandų per dieną, arba anksčiau kaip 5 valandą ryto ir vėliau kaip valandos vakaro» («Revised Statutes of the State of Rhode Island etc.», 39 sk., 23 §, 1857 m. liepos 1 d.).
(117)«Sophisms of Free Trades, 7-sis leid., London 1850, 206 psl. Beje, tas pats toris priduria: «Parlamentiniai aktai, reguliavusieji darbo užmokestį darbininkų nenaudai ir darbo samdytojų naudai, buvo išlikę per ilgą 464 metus trukusį laikotarpį. Gyventojų skaičius išaugo. Dabar šie įstatymai pasidarė nebereikalingi ir apsunkiną» (ten pat, 206 psl.).
(118)Dėl šio statuto Dž. Ueidas teisingai pastebi: «Iš 1496 metų statuto išeina, kad išlaidos maistui buvo laikomos ekvivalentinėmis amatininko pajamų ir žemės ūkio darbininko pajamų, o tai parodo, kad tuo metu darbininkų padėtis buvo labiau nepriklausoma negu dabar, kai žemės ūkio ir manufaktūrų darbininkų maistas sudaro stambesnę jų darbo užmokesčio dalį» (J. Wade: «History of the Middle and Working Classes», 3-sis leid., London 1835, 24, 25, 577 psl.). Kai dėl nuomonės, kad, esą, šis skirtumas paaiškinamas skirtumu tarp maisto ir drabužių kainos dabar ir tuomet, tai ją paneigia kad ir visai paviršutiniškas susipažinimas su «Chronicon Preciosum etc». By Bishop Fleetwood. 1-sis leid. London 1707, 2-sis leid. London 1745.
(119)W. Petty: «Political Anatomy of Ireland», 1672, 1691 leid., 10 psl.
(120)«A discourse on the Necessity of Encouraging Mechanick Industry». London 1689, 13 psl. Makolėjus, suklastojęs Anglijos istoriją vigų ir buržuazijos interesais, šitaip deklamuoja: «Įprotis prieš laiką priversti vaikus dirbti… XVII amžiuje viešpatavo tuometiniam pramonės būviui beveik neįtikimu laipsniu. Norviče, svarbiausiame vilnonių audinių pramonės centre, šešerių metų vaikas buvo laikomas darbingu. Įvairūs ano meto rašytojai — jų tarpe daugelis buvo laikomi nepaprastai padoriais — su «exultation» (pasigėrėjimu) mini tokį faktą, kad šiame mieste vien tik berniukų ir mergaičių darbu sukuriamas toks turtas, kuris per metus sudaro 12 000 sv. st. virš jų išlaikymo. Kuo nuodugniau mes nagrinėjame praeities istoriją, tuo daugiau randame pagrindo nesutikti su nuomone tų, kurie mūsų amžių laiko galinčiu sukelti naujų socialinių nelaimių… Tai, kas nauja, yra šias nelaimes atskleidžiantis apsišvietimas ir jas gydantis humaniškumas» («History of England», I t., 419 psl.). Makolėjus taip pat galėtų papasakoti apie tai, kad «didžiai padorūs» XVII amžiaus amis du commerce [prekybos bičiuliai] su «exultation» [pasigėrėjimu] pasakoja apie tai, kaip vienoje beturčių prieglaudoje Olandijoje buvo priverstas dirbti 4 metų vaikas, ir šis «vertu mise en pratique» [«praktikoje panaudotos dorybės»] pavyzdys figūruoja visuose humaniškumo atstovų à la Makolėjus (Makolėjaus tipo) raštuose iki A. Smito laikų. Tiesa, atsiradus manufaktūrai, skirtingai nuo amatų, pasireiškia žymės vaikų išnaudojimo, kuris iki tam tikro laipsnio seniai egzistavo valstiečių tarpe ir tuo labiau buvo išsivystęs, kuo sunkesnė buvo žemdirbį slegianti priespauda. Kapitalo tendencija yra aiški, bet patys faktai dar yra tokio išimtinio pobūdžio, kaip dvigalvių vaikų gimimas. Kaip tik todėl ateities nujautimo kupini «amis du commerce» [«prekybos bičiuliai»] su «exultation» [pasigėrėjimu] šiuos faktus amžininkams ir palikuonims pamokyti vaizdavo kaip vertus ypatingo dėmesio ir nusistebėjimo ir rekomendavo jais sekti. Tas pats škotų sikofantas ir gražbylys Makolėjus sako: «Dabartiniu metu mes girdime tik apie regresą, o matome mes tik progresą». Kokios akys, o svarbiausia, kokios ausys!
(121)Iš visų darbininkų kaltintojų pikčiausias yra tekste minėtasis anoniminis «An Essay on Trade and Commerce, containing Observations on Taxation etc.». London 1770, autorius. Jau anksčiau jis tokiu pasireiškė savo veikale «Considerations on Taxes». London 1765. Prie tokių reikia priskirti ir Polonijų Arturą Jungą, neapsakomą plepį statistikoje. Darbininkų gynėjų tarpe išsiskiria: Džekobas Vanderlintas veikale «Money answers all things», London 1734; pastorius Natenielis Forsteris, teologijos daktaras, veikale «An Enquiry into the Causes of the Present High Price of Provisions». London 1767; dr. Praisas ir ypatingai Postltveitas — tiek viename jo «Universal Dictionary of Trade and Commerce» priede, tiek ir veikale «Great Britain’s Commercial Interest explained and improved», 2-sis leid., London 1755. Pačius faktus konstatuoja daugelis kitų ano meto rašytojų, tarp kita ko Džozajus Tekeris.
(122)Postlethwayt. Ten pat. «First Preliminary Discourse», 14 psl.
(123)«An Essay on Trade and Commerce etc.». London 1770. Jis pats 96 puslapyje pasakoja, kas jau 1770 metais sudarė Anglijos žemės ūkio darbininkų «laimę». «Jų darbo jėga («their working powers») visada iki aukščiausio laipsnio įtempta («on the stretch»), jie negalėtų nei gyventi blogiau, negu gyvena («they cannot live cheaper than they do»), nei dirbti daugiau» («nor work harder»).
(124)Kapitalo genezėje protestantizmas vaidina svarbų vaidmenį jau dėl to, kad jis beveik visas tradicines šventes paverčia darbo dienomis.
(125)«An Essay on Trade and Commerce etc.». London 1770, 15, 41, 55, 57, 96, 97 psl.
(126)Ten pat, 69 psl. Dar 1734 metais Džekobas Vanderlintas išaiškino, kad visų kapitalistų nusiskundimų darbininkų tingėjimu paslaptį tiesiog sudaro tai, kad jie už tokį pat darbo užmokestį norėtų gauti 6 darbo dienas vietoj 4.
(127)Ten pat, 242 psl.: «Tokius idealius darbo namus reikia padaryti «siaubo namais», o ne vargingųjų prieglauda, kur jie gauna gausiai pavalgyti, šiltus ir padorius drabužius ir kur labai mažai dirbama».
(128)«In this ideal workhouse the poor shall work 14 hours in a day, allowing proper time for meals, in such manner that there shall remain 12 hours of neat labour» (ten pat) [260 psl.] «Prancūzai,— sako jis,— juokiasi iš mūsų entuziastiškų idėjų apie laisvę» (ten pat, 78 psl.).
(129)«Jie daugiausia prieštaravo prieš darbą, trunkantį daugiau kaip 12 valandų per dieną, nes įstatymas, nustatantis tokią darbo dieną, yra vienintelė gėrybė, kuri jiems liko iš respublikos įstatymų» (Reports of Insp. of Fact. 31st Octob. 1856, 80 psl.). Prancūzijos 1850 m. rugsėjo 5 dienos įstatymas dėl dvylikos valandų darbo dienos, buržuazijos interesais pakeistas laikinosios vyriausybės 1848 m. kovo 2 dienos dekreto naujasis leidimas, veikia visų be skirtumo dirbtuvių atžvilgiu. Iki šio įstatymo darbo diena Prancūzijoje nebuvo apribota. Jos ilgumas fabrikuose buvo 14, 15 ir daugiau valandų. Žr. «Des classes ouvrières en France pendant l’année 1848. Par Mr. Blanqui». Ponui Blanki,— ekonomistui, o ne revoliucionieriui,— vyriausybė buvo pavedusi paruošti anketą apie darbininkų padėtį.
(130)Ir darbo dienos sureguliavimo atžvilgiu Belgija pasirodo esanti pavyzdinė buržuazinė valstybė. Lordas Hovardas de Ueldenas, Anglijos pasiuntinys Briuselyje, 1862 m. gegužės 12 d. praneša Anglijos Foreign Office [užsienio reikalų ministerijai]: «Ministras Rožjė man pareiškė, kad vaikų darbas nėra kuriuo nors būdu apribotas nei bendrųjų įstatymų, nei vietinių nutarimų; kad vyriausybė per pastaruosius trejus metus kiekvienoje sesijoje puoselėjo mintį pateikti rūmams įstatymo projektą šiuo reikalu, bet visuomet sutikdavo neįveikiamą kliūtį dėl egoistinės baimės, su kuria žiūrima į bet kurį įstatymą, prieštaraujantį visiškos darbo laisvės principui!»