Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Po to, kai kapitalui prireikė ištisų šimtmečių, kad prailgintų darbo dieną iki normalių maksimalių jos ribų, o paskui ir už tų ribų, iki natūralios dvylikos valandų dienos ribos(131), paskutiniame XVIII amžiaus trečdalyje atsiradus stambiajai pramonei, prasidėjo staigus, tarytum lavina visas kliūtis griaunantis judėjimas šioje srityje. Visokios ribos, kurias nustato papročiai ir gamta, amžius ir lytis, dienos ir nakties kaita, buvo sugriautos. Netgi dienos ir nakties sąvokos, kurios yra valstietiškai paprastos senuosiuose statutuose, pasidarė tokios neaiškios, jog vienas Anglijos teisėjas dar 1860 metais turėjo parodyti tikrai talmudišką išmintį, kad «teismine tvarka» išaiškintų, kas yra diena ir kas yra naktis(132). Kapitalas kėlė savo orgijas.
Kai tik darbininkų klasė, gamybos trenksmo apkurtinta, šiek tiek atsigavo, ji ėmė priešintis, ir pirmiausia stambiosios pramonės tėvynėje, Anglijoje. Tačiau per tris dešimtmečius jos išsikovojamos nuolaidos buvo grynai nominalios. Nuo 1802 iki 1833 metų parlamentas išleido 5 darbo aktus, bet buvo toks gudrus, kad nevotavo nė skatiko jiems priverstinai įvykdyti, reikalingam valdininkų personalui ir t. t.(133). Jie pasiliko negyva raidė. «Faktas yra tai, kad iki 1833 m. akto vaikai ir paaugliai buvo verčiami dirbti («were worked») visą naktį, visą dieną arba ir dieną ir naktį ad libitum [samdytojų nuožiūra](134).
Tik nuo to laiko, kai pasirodė 1833 m. fabrikų aktas, kuris apima medvilnės, vilnos, linų ir šilko fabrikus, prasideda normali darbo diena šiuolaikinei pramonei. Niekas geriau neapibūdina kapitalo dvasios, kaip Anglijos fabrikų įstatymų istorija nuo 1833 iki 1864 metų!
1833 m. įstatymas skelbia, kad paprasta darbo diena fabrike turi prasidėti valandos ryto ir pasibaigti valandos vakaro. Šio 15 valandų laikotarpio ribose įstatymas leidžia naudotis paauglių (t. y. nuo 13 iki 18 metų amžiaus asmenų) darbu bet kuriuo dienos metu, tačiau su ta būtina sąlyga, kad tas pats šio amžiaus asmuo nedirbtų daugiau kaip 12 valandų per dieną, išskyrus kai kuriuos specialiai numatytus atvejus. Akto 6-sis punktas nustato, «kad kiekvieną dieną kiekvienam asmeniui, kurio darbo laikas yra apribotas, turi būti skirta bent valandos valgymui». Buvo draudžiama naudoti iki 9 metų amžiaus vaikų darbą, išskyrus vieną atvejį, kuris bus žemiau paminėtas; 9—13 metų amžiaus vaikų darbas buvo apribotas 8 valandomis per dieną. Naktinis darbas, t. y. pagal šį įstatymą darbas tarp valandos vakaro ir valandos ryto, buvo uždraustas visiems asmenims nuo 9 iki 18 metų amžiaus.
Įstatymų leidėjams buvo taip svetima kėsintis į kapitalo vykdomą laisvą suaugusiųjų darbo jėgos siurbimą arba, kaip jie tai vadino, į «darbo laisvę», kad jie sugalvojo specialią sistemą, siekdami užkirsti kelią tokiems baisingiems fabrikų akto padariniams.
«Didžiulė fabrikinės sistemos, kaip ji yra organizuota dabartiniu metu, blogybė,— sakoma pirmojoje komisijos centrinės tarybos 1833 m. birželio 25 d. ataskaitoje,— yra ta, kad ji sukelia būtinumą ilginti vaikų darbą iki suaugusiųjų darbo dienos kraštutinių ribų. Vienintelė priemonė prieš šią blogybę,— nesigriebiant suaugusiųjų darbo apribojimo, kuris sukeltų dar didesnę blogybę negu ta, kurią manoma pašalinti,— yra planas įvesti dvi vaikų pamainas». Šis «planas» ir buvo įgyvendintas Relaissystem pavadinimu («System of Relays»; Relay angliškai, kaip ir prancūziškai, reiškia pašto arklių keitimą įvairiose stotyse); čia viena nuo 9 iki 13 metų vaikų pamaina įkinkoma į darbą, pvz., nuo valandos ryto iki valandos po pietų, kita pamaina — nuo valandos po pietų iki valandos vakaro ir t. t.
Atlyginant už tai, kad ponai fabrikantai kuo įžūliausiai ignoruodavo visus per pastaruosius 22 metus išleistus įstatymus dėl vaikų darbo, piliulė, kurią jiems dabar reikėjo nuryti, ir šį kartą buvo paauksinta. Parlamentas nutarė, kad nuo 1834 m. kovo 1 d. nė vienas jaunesnis kaip 11 metų vaikas, nuo 1835 m. kovo 1 d. nė vienas jaunesnis kaip 12 metų vaikas ir nuo 1836 m. kovo 1 d. nė vienas jaunesnis kaip 13 metų vaikas neturi dirbti fabrike daugiau kaip 8 valandas! Šis «liberalizmas», toks nuolaidus «kapitalo» atžvilgiu, turėjo būti tuo labiau vertinamas, kad dr. Farė, seras A. Karleilis, seras B. Brodis, seras Č. Belas, misteris Gutris ir t. t.,— trumpai sakant, įžymiausieji Londono physicians [terapeutai] ir surgeons [chirurgai] savo, kaip liudytojų, parodymuose žemųjų rūmų akivaizdoje pareiškė, kad «periculum in mora!» [«delsti yra pavojinga!»] Dr. Farė tuo klausimu pasisakė net dar griežčiau: «Įstatymai vienodai yra reikalingi siekiant išvengti per ankstyvos mirties, kuriomis formomis ji bebūtų sukeliama, o šį būdą (fabrikinį būdą) reikia, žinoma, pripažinti vienu iš žiauriausiųjų jos sukėlimo būdų»(135). Tas pats «reformuotasis» parlamentas, kuris, kupinas švelnaus jausmo ponams fabrikantams, jaunesnius kaip 13 metų vaikus dar ištisiems metams uždarė į 72 valandų per savaitę fabrikinio darbo pragarą, emancipacijos įsaku, kuris taip pat laisvę duodavo atskirais lašais, uždraudė plantatoriams ateityje versti negrus-vergus dirbti daugiau kaip 45 valandas per savaitę!
Tačiau kapitalas, būdamas visiškai nepatenkintas, dabar pradėjo triukšmingą keletą metų trukusią agitaciją. Ji daugiausia vyko dėl amžiaus tų asmenų kategorijų, kurios vaikų vardu turėjo dirbti ne daugiau kaip 8 valandas ir kurioms buvo įvedamas tam tikra prasme privalomas mokymas. Pagal kapitalistinę antropologiją vaikų amžius pasibaigdavo jiems sukakus 10 metų arba, daugiausia, 11 metų. Kuo labiau artėjo fabrikų akto visiško įgyvendinimo laikas, lemtingieji 1836 metai, tuo įnirtingiau siautėjo fabrikantų šunauja. Jiems iš tikrųjų pavyko taip įbauginti vyriausybę, kad ji 1835 metais pasiūlė vaikų amžiaus ribą sumažinti nuo 13 iki 12 metų. Tuo tarpu grėsmingai didėjo pressure from without [spaudimas iš šalies]. Žemiesiems rūmais neužteko drąsos. Jie atsisakė mesti 13 metų vaikus po kapitalo Džagernauto ratais daugiau kaip 8 valandoms per dieną, ir 1833 metų aktas pilnai įsigaliojo. Jis nebuvo keičiamas iki 1844 m. birželio mėn.
Per tą dešimtmetį, kai šis aktas pradžioje iš dalies, o paskui pilnu mastu reguliavo fabrikų darbą, oficialiose fabrikų inspektorių ataskaitose gausu nusiskundimų, kad jo negalima įvykdyti. Kadangi 1833 metų įstatymas leido ponams kapitalistams penkiolikos valandų laiko tarpo nuo valandos ryto iki valandos vakaro ribose savo nuožiūra nustatyti tą valandą, kada kiekvienas «paauglys» ir kiekvienas «vaikas» turi pradėti, pertraukti ir užbaigti savo dvylikos valandų arba aštuonių valandų darbą, taip pat leido jiems savo nuožiūra nustatyti įvairiems asmenims įvairias valandas valgymui, tai šie ponai greitai išrado naują «Relaissystem», pagal kurią darbo arkliai tam tikrose stotyse nekeičiami, o tose keitimo stotyse vėl ir iš naujo įkinkomi. Mes smulkiau nesustojame ties šios sistemos puikumu, nes prie jos turėsime vėliau grįžti. Bet ir iš pirmo žvilgsnio aišku, kad ši sistema naikino ne tiktai viso fabrikų akto dvasią, bet ir pačią jo raidę. Kaip galėtų fabrikų inspektoriai, esant tokiai sudėtingai buhalterijai, taikomai kiekvienam atskiram vaikui ir kiekvienam paaugliui, priversti fabrikantus laikytis įstatymo nustatyto darbo laiko ir skirti įstatyminės valgymo pertraukas? Seniau buvę žiaurūs ir skandalingi dalykai netrukus vėl pradėjo nebaudžiamai žydėti daugumoje fabrikų. Pasitarime, dalyvaujant vidaus reikalų ministrui (1844 m.), fabrikų inspektoriai įrodė, kad esant naujai išgalvotai Relaissystem neįmanoma jokia kontrolė(136). Tuo tarpu aplinkybės smarkiai pasikeitė. Fabrikų darbininkai, ypač nuo 1838 metų, dešimties valandų bilį padarė savo ekonominiu lozungu, panašiai kaip chartija pasidarė jų politiniu rinkimų lozungu. Net toji fabrikantų dalis, kuri fabrikinę gamybą sureguliavo pagal 1833 metų aktą, užvertė parlamentą memorandumais apie nedorą «konkurenciją» «klastingųjų brolių», kuriems didesnis jų įžūlumas arba palankesnės vietinės sąlygos leidžia pažeisti įstatymą. Be to, kad ir kaip atskiri fabrikantai norėtų leisti savo gobšumui nežabotai veikti, fabrikantų klasės ideologai ir politiniai vadai rekomendavo kitaip elgtis ir kitaip kalbėtis su darbininkais. Jie buvo pradėję kampaniją už grūdų įstatymų panaikinimą ir pergalei pasiekti buvo reikalingi darbininkų pagalbos! Todėl jie buvo pažadėję ne tiktai padvigubinti duonos kepalo svorį, bet ir priimti dešimties valandų bilį laisvosios prekybos tūkstantmečio karalystės prieglobstyje(137). Vadinasi, jie jau visai nebuvo suinteresuoti kovoti prieš priemonę, kuri teturėjo įgyvendinti 1833 metų aktą. Pagaliau, toriai, kurių švenčiausiam interesui, žemės rentai, grėsė pavojus, filantropiško pasipiktinimo persunktais kaltinimais užpuolė savo priešų «niekšišką elgesį»(138).
Taip atsirado papildomas 1844 m. birželio 7 d. fabrikų aktas. Jis isigaliojo 1844 m. rugsėjo 10 dieną. Jis paima įstatymo apsaugon naują darbininkų kategoriją, būtent: moteris nuo 18 metų. Jos visais atžvilgiais buvo prilygintos paaugliams: jų darbo laikas apribotas 12 valandų, naktinis darbas uždraustas ir t. t. Vadinasi, įstatymų leidėjai pirmą kartą buvo priversti tiesiog ir oficialiai išplėsti įstatyminę kontrolę ir pilnamečių darbui. 1844—1845 metų fabrikų ataskaitoje ironiškai sakoma: «Mums neteko susidurti nė su vienu atveju, kad suaugusios moterys skųstųsi šiuo įsiveržimu į jų teises»(139). Jaunesnių kaip 13 metų vaikų darbo diena buvo sutrumpinta iki , o tam tikromis sąlygomis iki 7 valandų per dieną(140).
Siekdamas pašalinti neteisingos Relaissystem piktnaudžiavimus, įstatymas, tarp kita ko, nustatė šias svarbias detalias taisykles: «Vaikų ir paauglių darbo diena turi būti skaičiuojama nuo to laiko, kai kuris nors vaikas ar paauglys iš ryto pradeda dirbti fabrike». Tuo būdu, jei, pvz., pradeda darbą 8 valandą ryto, o 10 valandą, tai darbo diena darbininkui turi baigtis tą pačią valandą, kaip ir darbininkui. Darbo dienos pradžia turi būti nustatoma pagal kurį nors viešą laikrodį, pvz., pagal artimiausią geležinkelio laikrodį, su kuriuo turi būti derinamas ir fabriko varpas. Fabrikantas turi iškabinti fabrike stambiu šriftu išspausdintą tvarkaraštį, kuriame turi būti nurodytos darbo dienos pradžios, pabaigos ir pertraukų valandos. Vaikų, pradedančių savo darbą iki 12 valandos ryto, negalima vėl versti dirbti po pirmos valandos po pietų. Tuo būdu popietinėje pamainoje negali būti tie vaikai, kurie buvo rytinėje pamainoje. Tos valandos, kurios duodamos valgymui, turi būti suteikiamos visiems įstatymo apsaugoje esantiems darbininkams tuo pačiu dienos metu, be to, bent 1 valanda turi būti suteikiama iki trijų valandų po pietų. Vaikai arba paaugliai, dirbantieji iki 1 valandos, neturi dirbti daugiau kaip 5 valandas, jeigu jiems nesuteikiamas bent pusvalandis valgymui. Vaikai, paaugliai arba moterys bet kurios pertraukos valgymui metu neturi pasilikti fabriko patalpoje, kurioje vyksta kuris nors darbo procesas, ir t. t.
Mes esame matę, kad šie smulkmeniški nuostatai, kurie darbo laiką, jo ribas, pertraukas reguliuoja su karišku vienodumu, pagal varpo skambinimą, anaiptol nebuvo parlamentinių prasimanymų produktas. Jie palaipsniui vystėsi iš esamų santykių kaip natūraliniai šiuolaikinio gamybos būdo dėsniai. Jų suformulavimas, oficialus pripažinimas ir valstybės įvykdytas jų paskelbimas buvo ilgos klasių kovos rezultatas. Vienas iš artimiausių jų padarinių buvo tas, kad praktika pajungė ir suaugusiųjų fabrikų darbininkų vyrų darbo dieną tiems patiems apribojimams, nes daugumoje gamybos procesų yra būtinas vaikų, paauglių ir moterų bendradarbiavimas. Todėl, aplamai ir ištisai imant, 1844—1847 metų laikotarpiu dvylikos valandų darbo diena visuotinai ir vienodai galiojo visose pramonės šakose, kurias lietė fabrikų įstatymai.
Tačiau fabrikantai tokios rūšies «progresą» leido ne be kompensacijos «regreso» pavidalu. Jiems primygtinai reikalaujant, žemieji rūmai fabrikų darbe naudojamų vaikų minimalų amžių sutrumpino nuo 9 iki 8 metų, siekdami užtikrinti kapitalui «papildomą fabrikinių vaikų pasiūlą»(141), kuri jam pridera pagal visus dievo ir žmonių įstatymus.
1846—1847 metai sudaro epochą ekonominėje Anglijos istorijoje. Grūdų įstatymų panaikinimas, įvežamųjų muitų medvilnei bei kitoms žaliavoms panaikinimas, prekybos laisvės paskelbimas įstatymų leidybos kelrodine žvaigžde! Žodžiu tariant, buvo prasidėjusi tūkstantmečio karalystė. Iš antros pusės, čartistų judėjimas ir agitacija už dešimties valandų darbo dieną tais pačiais metais pasiekė aukščiausiąjį savo tašką. Jie susirado sąjungininkus keršto troškusių torių tarpe. Nepaisant fanatiško laisvosios prekybos klastingos armijos su Braitu ir Kobdenu priešakyje pasipriešinimo, bilis dėl dešimties valandų darbo dienos, dėl kurio taip ilgai buvo kovojama, parlamento buvo priimtas.
Naujasis 1847 m. birželio 8 d. fabrikų aktas nustatė, kad nuo 1847 m. liepos 1 d. įsigalioja parengiamasis darbo dienos sutrumpinimas iki 11 valandų «paaugliams» (nuo 13 iki 18 metų) ir visoms darbininkėms, o nuo 1848 m. gegužės 1 d.— galutinis tų pačių darbininkų kategorijų darbo dienos apribojimas 10 valandų. Visais kitais atžvilgiais šis aktas buvo 1833 ir 1844 metų įstatymų pataisytas papildymas.
Kapitalas griebėsi parengiamojo žygio, siekdamas sutrukdyti visišką akto įgyvendinimą nuo 1848 m. gegužės 1 d. Ir, be to, patys darbininkai, tarytum patyrimo pamokyti, turėjo padėti sugriauti jų pačių reikalą. Momentas buvo vykusiai parinktas. «Reikia prisiminti, kad dėl baisios 1846—1847 metų krizės fabrikų darbininkus slėgė didelis vargas, nes daugelis fabrikų tedirbo nepilną laiką, kiti visiškai buvo sustoję. Dėl to žymaus darbininkų skaičiaus būklė buvo labai sunki, daugelis buvo įsiskolinę. Todėl buvo galima pakankamai tvirtai tikėtis, kad jie verčiau sutiks su ilgesne darbo diena, kad galėtų padengti praeityje turėtus nuostolius, gal būt, sumokėti skolas, arba išpirkti iš lombardo savo baldus, arba pakeisti nauja parduotąją savo mantą, arba įsigyti sau ir savo šeimai naujus drabužius»(142). Ponai fabrikantai pamėgino natūralų šių aplinkybių veikimą sustiprinti visuotiniu darbo užmokesčio sumažinimu 10%. Tai buvo, taip sakant, laisvosios prekybos naujos eros pašventinimas. Paskui, kai tik darbo diena buvo sutrumpinta iki 11 valandų, darbo užmokestis buvo toliau sumažintas ir paskui du kartus daugiau sumažintas, kai tik darbo diena buvo galutinai sutrumpinta iki 10 valandų. Todėl visur, kur tik aplinkybės leido, darbo užmokestis buvo sumažintas mažiausia 25%(143). Kaip tik tokiomis vykusiai parengtomis aplinkybėmis darbininkų tarpe buvo pradėta agitacija už 1847 m. akto panaikinimą. Apgaudinėjimas, gundymas, grasinimas — nė vienos iš šių priemonių nebuvo atsisakyta, bet viskas buvo veltui. Jei ir pavyko surinkti pusę tuzino peticijų, kuriose darbininkai skundėsi, kad «tas aktas juos engia», tai patys prašytojai žodinio apklausimo metu pareikšdavo, kad jų parašai buvo prievarta išgauti. «Juos engia, tai tiesa, bet kažkas kitas, o ne fabrikų aktas»(144). Bet jei fabrikantams nepavyko priversti darbininkus kalbėti jiems pageidaujama dvasia, tuo garsiau jie patys darbininkų vardu pradėjo šūkauti spaudoje ir parlamente. Fabrikų inspektorius jie vaizdavo kaip kokius Konvento komisarus, kurie nelaimingus darbininkus negailestingai aukoja savo chimerai apie pasaulio pagerinimą. Bet ir šis manevras nepavyko. Fabrikų inspektorius Leonardas Horneris asmeniškai ir per savo padėjėjus surinko gausius liudytojų parodymus Lankaširo fabrikuose. Apie 70% apklaustųjų darbininkų pasisakė už 10 valandų darbo dieną, žymiai mažesnis skaičius už 11 valandų ir visiškai nežymi mažuma už senąją 12 valandų dieną(145).
Kitas «palankus» manevras buvo — priversti suaugusius darbininkus vyrus dirbti 12—15 valandų, o paskui paskelbti šį faktą kaip geriausią tikrųjų proletarinių norų išreiškimą. Bet «negailestingasis» fabrikų inspektorius Leonardas Horneris kur buvęs, kur nebuvęs ir vėl čia pasirodė. Viršvalandžius dirbančių darbininkų dauguma pareiškė, kad «jie kur kas verčiau sutiktų dirbti po 10 valandų už mažesnį darbo užmokestį, bet jiems neliko nieko kito: jų tarpe yra tiek daug bedarbių, tiek daug verpėjų priversti dirbti paprastais piecers [prisukėjais], kad, jiems atsisakius nuo ilgesnės darbo dienos, jų vietas tuojau pat užimtų kiti, tad jiems klausimas iškilo štai kaip: arba dirbti ilgesnį laiką — arba atsidurti gatvėje»(146).
Parengiamasis kapitalo žygis pasibaigė nesėkmingai, ir įstatymas dėl dešimties valandų darbo dienos įsigaliojo 1848 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu visiškas sužlugimas čartistų partijos, kurios vadai buvo įkalinti ir kurios organizacija buvo sudaužyta, išklibino Anglijos darbininkų klasės pasitikėjimą savo jėgomis. Netrukus po to Paryžiaus birželio sukilimas ir kruvinasis jo nuslopinimas suvienijo tiek kontinentinėje Europoje, tiek ir Anglijoje vienu bendru nuosavybės, religijos, šeimos ir visuomenės gelbėjimo lozungu visas viešpataujančiųjų klasių frakcijas: žemvaldžius ir kapitalistus, biržos vilkus ir krautuvininkus, protekcionistus ir fritrederius, vyriausybę ir opoziciją, kunigus ir laisvamanius, jaunas paleistuves ir senas vienuoles! Darbininkų klasė visur buvo keikiama, persekiojama, jai buvo taikomas «loi des suspects» [«įstatymas prieš įtartinus»]. Taigi, ponai fabrikantai galėjo nesivaržyti. Jie atvirai sukilo ne tiktai prieš dešimties valandų įstatymą, bet ir prieš visus įstatymus, kurie, pradedant nuo 1833 metų, siekė šiek tiek pažaboti «laisvą» darbo jėgos siurbimą. Tai buvo Proslavery Rebellion [maištas vergovei ginti] miniatiūroje, kuris daugiau kaip dvejus metus buvo vykdomas su cinišku nesivaržymu, su teroristine energija, ir taip elgtis buvo tuo labiau paprasta, kad pakėlęs maištą kapitalistas nieku nerizikavo, išskyrus savo darbininko kailį.
Norint suprasti, kas vyko toliau, reikia prisiminti, kad 1833, 1844 ir 1847 metų fabrikų aktai visi trys turi įstatymo galią tiek, kiek nė vienas iš jų nedaro kurių nors pakeitimų kituose, kad nė vienus iš jų neapriboja vyresnių kaip 18 metų darbininkų vyrų darbo dienos ir kad nuo 1833 metų penkiolikos valandų laiko tarpas nuo valandos ryto iki valandos vakaro liko teisėta «diena», kurios ribose įstatymo nurodytomis sąlygomis kaip tik ir turėjo būti tvarkomas paauglių ir moterų iš pradžių dvylikos valandų, o vėliau dešimties valandų darbas.
Fabrikantai kai kuriose vietose pradėjo nuo to, kad atleido dalį, kai kuriais atvejais pusę jų įmonėse dirbančių paauglių ir darbininkių ir vietoj to vėl įvedė beveik užmirštą suaugusiųjų darbininkų vyrų naktinį darbą. Įstatymas dėl dešimties valandų darbo dienos, tikino jie, neduodąs jiems kitokios išeities!(147)
Antras žingsnis lietė įstatymo nustatytas valgymo pertraukas. Paklausykime, ką sako fabrikų inspektoriai: «Nuo to laiko, kai darbo diena buvo apribota dešimčia valandų, fabrikantai teigia, nors praktikoje jie iš savo nuomonės dar nedaro kraštutinių išvadų, kad jie pakankamai vykdo įstatymo nurodymą, jei, pvz., nuo 9 valandos ryto iki 7 valandos vakaro trunkančio darbo metu jie valgymui duoda vieną valandą iki 9 valandos ryto ir valandos po 7 valandos vakaro, tuo būdu suteikdami darbininkams valandos valgymui. Kai kuriais atvejais jie dabar suteikia pusvalandį arba visą valandą pietums, bet kartu primygtinai teigia, kad jie visiškai neprivalo kurią nors šių valandos dalį įtraukti į dešimties valandų darbo dieną»(148). Tuo būdu ponai fabrikantai teigė, kad, esą, pedantiškai tikslūs 1844 m. akto nuostatai dėl valgymui skirto laiko teleidžia darbininkams valgyti ir gerti iki jiems ateinant į fabriką ir išėjus iš jo, t. y. tik pas save namie! Na, o kodėl darbininkams ir nepapietavus iki 9 valandos ryto? Tačiau karūnos teisininkai nutarė, kad įstatymo nustatytas valgymo laikas «turi būti suteikiamas tikros darbo dienos pertraukų metu ir kad neteisėta yra versti dirbti be pertraukos 10 valandų iš eilės, nuo 9 valandos ryto iki 7 valandos vakaro»(149).
Po šių nekaltų demonstracijų kapitalas, ruošdamas maištą, padarė žingsnį, kuris atitiko 1844 metų įstatymo raidę ir, vadinasi, buvo legalus.
Žinoma, 1844 metų įstatymas uždraudė, kad 8—13 metų vaikai, kurie dirbo iki 12 valandos dienos, būtų verčiami vėl dirbti po 1 valandos dienos. Bet jis nė kiek nereguliavo valandos darbo tų vaikų, kurių darbo laikas prasidėdavo dieną 12 valandą arba vėliau! Todėl aštuonerių metų vaikai, pradėjusieji darbą dieną 12 valandą, galėjo būti naudojami darbui nuo 12 iki 1 valandos, kas sudaro 1 valandą, nuo 2 valandos iki 4 valandos po pietų, kas sudaro 2 valandas, ir nuo 5 iki valandos vakaro, kas sudaro valandos, iš viso įstatymo nustatytos valandos! Arba dar geriau. Norint vaikų darbo naudojimą suderinti su darbu suaugusiųjų darbininkų vyrų, dirbusių iki valandos vakaro, fabrikantams tereikėjo neduoti vaikams darbo iki 2 valandos po pietų, o paskui laikyti juos fabrike be jokių pertraukų iki valandos vakaro! «Ir dabar jau aiškiai pripažįstama, kad paskutiniu metu, dėl gobšaus fabrikantų siekimo leisti mašinas veikti ilgiau kaip 10 valandų per parą, Anglijoje įsigalėjo praktika versti abiejų lyčių 8—13 metų vaikus dirbti, išėjus iš fabriko visiems paaugliams ir moterims, vien su suaugusiais vyrais iki valandos vakaro»(150). Darbininkai ir fabrikų inspektoriai protestuodavo, vadovaudamiesi higienos ir moralės sumetimais. Bet kapitalas atsakydavo:
«Man tekrintie
Visi darbai manieji ant galvos.
Teisingo teismo noriu. Pabaudą
Ir skolą pagal sutartį temoka».
Iš tikrųjų, statistikos duomenimis, 1850 m. liepos 26 d. pateiktais žemiesiems rūmams, 1850 m. liepos 15 d. 3 742 vaikams 257-uose fabrikuose, nepaisant visų protestų, buvo taikoma ši «praktika»(151). Bet ir to negana! Grobuoniška kapitalo akis atrado, kad 1844 metų aktas neleidžia penkių valandų darbo iki pietų be bent 30 minučių pertraukos poilsiui, tačiau nieko panašaus nenustato dėl popietinio darbo. Todėl ji pareikalavo ir pasiekė laimę versti aštuonerių metų vaikus-darbininkus ne tiktai nusikamuoti bedirbant, bet ir badauti nepaliaujamai nuo 2 valandos po pietų iki valandos vakaro!
«Taip, krūtinę; juk taip čia parašyta!»(152)
Tačiau šis šeilokiškas prisirišimas prie 1844 m. įstatymo raidės, kiek jis reguliuoja vaikų darbą, turėjo tik paruošti atvirą maištą prieš tą patį įstatymą, kiek jis reguliuoja «paauglių ir moterų» darbą. Reikia prisiminti, kad «neteisingos Relaissystem» panaikinimas yra svarbiausias šio įstatymo tikslas ir svarbiausias jo turinys. Fabrikantai pradėjo savo maištą paprastu pareiškimu, kad 1844 m. akto punktai, draudžiantieji savavališką paauglių ir moterų darbo jėgos naudojimą laisvai pasirinktais trumpais penkiolikos valandų fabriko dienos tarpais, buvo «palyginti nekenksmingi (comparatively harmless) tol, kol darbo laikas buvo apribotas 12 valandų. Veikiant dešimties valandų darbo dienos įstatymui, jie yra nepakenčiamas neteisingumas» (hardship)(153). Todėl jie visiškai šaltakraujiškai paskelbė inspektoriams, kad nenori paisyti įstatymo raidės ir ketina savo valdžia vėl įvesti senąją sistemą(154). Tai būsią naudinga patiems darbininkams, kurie yra blogų patarimų suvedžioti, nes «įgalins mokėti jiems didesnį darbo užmokestį». «Tai — vienintelė priemonė, veikiant dešimties valandų įstatymui, išlaikyti pramoninį Didžiosios Britanijos vyravimą»(155). «Galimas daiktas, kad, esant pamainų sistemai, kiek sunkoka atskleisti įstatymo pažeidimus, bet kas iš to? (what of that?) Nejaugi didžiuosius šios šalies pramonės interesus leistina laikyti antraeiliu dalyku, kad tik fabrikų inspektoriams ir jų padėjėjams nesusidarytų šiek tiek daugiau rūpesčių (some little trouble)?»(156)
Žinoma, visos šios gudrybės nė kiek nepadėjo. Fabrikų inspektoriai pradėjo kelti teisme bylas. Bet netrukus vidaus reikalų ministrą serą Džordžą Grėjų užgriuvo tokia daugybė fabrikantų peticijų, kad jis 1848 m. rugpiūčio 5 dienos aplinkraščiu rekomendavo inspektoriams «aplamai nekelti bylų dėl akto raidės pažeidimų, kol nebus įrodyta, kad Relaissystem piktnaudžiaujama tuo būdu, jog verčiama paauglius ir moteris dirbti daugiau kaip 10 valandų». Po to fabrikų inspektorius Dž. Stiuartas leido taikyti vadinamąją pamainų sistemą fabriko dienos penkiolikos valandų laikotarpyje visai Škotijai, kur ji vėl, kaip ir anksčiau, suklestėjo. Priešingai, Anglijos fabrikų inspektoriai pareiškė, kad ministrui nepriklausanti diktatoriška valdžia stabdyti įstatymų veikimą, ir toliau kėlė teisme bylas prieš proslavery rebels [maištaujančius vergovei ginti].
Tačiau kokia nauda yra traukti teisman, jei teismai, county magistrates(157), darydavo išteisinamuosius nuosprendžius? Tuose teismuose posėdžiavo ponai fabrikantai, kad patys save teistų. Pateiksime pavyzdį. Kažkoks Eskridžas, medvilnės verpimo firmos Keršo, Liz ir Ko atstovas, pateikė savo apygardos fabrikų inspektoriui jo fabrikui skirtą Relaissystem schemą. Gavęs neigiamą atsakymą, jis iš pradžių nesiėmė jokių tolesnių žygių. Keliems mėnesiams praslinkus, kažkoks individas Robinzono vardu, taip pat medvilnės verpyklos savininkas ir jei ne Penktadienis, tai, šiaip ar taip, Eskridžo giminaitis, stojo prieš taikos teisėją Stokporte, kaltinama tuo, jog įvedęs pas save pamainų sistemą, tapatingą tai, kurią sugalvojo Eskridžas. Posėdžiavo keturi teisėjai, jų tarpe 3 medvilnės verpyklų savininkai, vis su tuo pačiu neišvengiamu Eskridžu priešakyje. Eskridžas išteisino Robinzoną ir pareiškė, kad tai, kas yra teisėta Robinzonui, teisinga ir Eskridžui. Pasiremdamas savo paties sprendimu, kuris įsigaliojo, jis ir savo fabrike tuojau pat įvedė šią sistemą(158). Žinoma, jau vien šių teismų sudėtis buvo atviras įstatymo pažeidimas(159). «Tokios rūšies teisminiai farsai,— sušunka inspektorius Hauelas,— šaukte šaukia, kad reikia tam padaryti galą… viena iš dviejų: arba pritaikykite įstatymą šiems nuosprendžiams, arba paveskite daryti sprendimus mažiau ydingam tribunolui, kuris savo sprendimus suderintų su įstatymu… visais tokiais atvejais. Tenka aistringai siekti, kad teisėjo pareigos būtų apmokamos!»(160)
Karūnos teisininkai paskelbė, kad fabrikantų duotas 1848 m. akto išaiškinimas yra absurdiškas, bet visuomenės gelbėtojai nesidavė suklaidinami. «Po to, kai aš pamėginau priversti vykdyti įstatymą, iškeldamas 10 bylų 7 įvairiose teismų apygardose,— praneša Leonardas Horneris,— ir tik vienu atveju susilaukiau magistratų (taikos teisėjų) paramos,… aš manau, kad yra tuščias darbas toliau kelti bylas už įstatymo apėjimus. Toji akto dalis, kuri buvo surašyta siekiant suvienodinti darbo valandas,… Lankašire jau nebeegzistuoja. Be to, nei aš, nei mano padėjėjai neturime jokių priemonių įsitikinti, ar iš tikrųjų fabrikuose, kuriuose viešpatauja vadinamoji Relaissystem, paaugliai ir moterys neverčiami dirbti daugiau kaip 10 valandų… 1849 m. balandžio pabaigoje jau 118 fabrikų mano apygardoje dirbo pagal šį metodą, ir jų skaičius pastaruoju metu labai smarkiai auga. Aplamai imant, jie dabar dirba valandos, nuo 6 valandos ryto iki valandos vakaro; kai kuriais atvejais jie dirba 15 valandų, nuo valandos ryto iki valandos vakaro»(161). Jau 1848 m. gruodžio mėn. Leonardas Horneris turėjo sąrašą 65 fabrikantų ir 29 fabrikų prižiūrėtojų, kurie vienbalsiai pareiškė, kad, esant šiai Relaissystem, jokia kontrolės sistema negali sutrukdyti kuo plačiausiai panaudoti besaikį darbą(162). Čia tie patys vaikai ir paaugliai perkeliami iš verpyklos į audimo dirbtuvę ir t. t., čia jie per 15 valandų perkeliami (shifted) iš vieno fabriko į kitą(163). Kaip galima kontroliuoti tokią sistemą, «kuri piktnaudžiauja žodžiu pamaina, kad be galo įvairiai maišytų darbininkus, kaip kortas, ir kasdien taip nustatinėtų įvairių asmenų darbo ir poilsio valandas, kad ta pati pilna darbininkų grupė niekad nedirbtų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku!»(164)
Tačiau net visiškai paliekant nuošalyje tikrai besaikį darbą, ši vadinamoji Relaissystem buvo toks kapitalo fantazijos darinys, kurio niekad nebuvo pralenkęs ir Furjė savo humoristinėse «courtes séances» [trumpų darbo seansų] apybraižose, tik su tuo skirtumu, kad skatinimas dirbti čia pavirto kapitalo vykdomu skatinimu. Pažiūrėkime į tas fabrikantų sukurtas schemas, kurias valdžiai ištikimoji spauda išgarsino kaip pavyzdį to, «kas gali būti padaryta esant protingam rūpestingumo ir metodiškumo laipsniui» («what a reasonable degree of care and method can accomplish»). Darbininkų personalas buvo kartais skirstomas į 12—15 kategorijų, kurių sudėtinės dalys, savo ruožtu, nuolat buvo keičiamos. Per fabriko dienos penkiolikos valandų laikotarpį kapitalas pritraukdavo darbininką čia 30-iai minučių, čia valandai, paskui atstumdavo jį, kad paskui jį vėl pritrauktų į fabriką ir vėl atstumtų, gainiodamas jį tai šen, tai ten visiškai trumpiems ir suplėšytiems laiko tarpeliams, bet nepaleisdamas jo iš savo valdžios, kol dešimties valandų darbas nebus pilnutinai baigtas. Kaip teatro scenoje, tie patys veikėjai turėjo pakaitomis vaidinti įvairių aktų įvairiose scenose. Tačiau kaip aktorius priklauso scenai per visą vaidinimą, taip darbininkai dabar priklausė fabrikui per visas 15 valandų, neskaitant laiko, reikalingo nueiti į fabriką ir sugrįžti atgal. Tuo būdu poilsio valandos pavirsdavo priverstinio dykinėjimo valandomis, kurios jaunus darbininkus varė į smuklę, o jaunas darbininkes į paleistuvystės namus. Kiekviena nauja išmonė, kurią kapitalistas kasdien sugalvodavo, stengdamasis, kad jo mašinos veiktų 12 arba 16 valandų, nedidinant darbininkų personalo, atvesdavo į tai, kad darbininkas turėjo praryti savo pietus čia per vieną, čia per kitą laiko tarpelį. Agitacijos už dešimties valandų darbo dieną metu fabrikantai šaukė, kad darbininkų minia kreipiasi su peticijomis, tikėdamasi už dešimties valandų darbą gauti dvylikos valandų darbo užmokestį. Dabar jie apvertė medalį. Jie mokėjo dešimties valandų darbo užmokestį už disponavimą darbo jėgomis per dvylika ir penkiolika valandų(165). Štai čia ir buvo šuo pakastas; tai buvo fabrikantinis dešimties valandų įstatymo išleidimas! Tai buvo vis tie patys švelniakalbiai, humaniškumu trykštantieji fritrederiai, kurie agitacijos prieš grūdų įstatymus metu ištisus 10 metų tiksliai iki kapeikos apskaičiuodavo darbininkams, kad, esant laisvam grūdų įvežimui ir panaudojant Anglijos pramonės turimus išteklius, visiškai pakaktų dešimties valandų darbo tam, kad būtų galima praturtinti kapitalistus(166).
Dvejus metus trukusį kapitalo maištą pagaliau apvainikavo sprendimas vieno iš keturių aukštųjų Anglijos teismų, Court of Exchequer [iždo teismo], kuris vienoje iš jo nagrinėtų bylų 1850 m. vasario 8 d. padarė sprendimą, kad, nors fabrikantai ir veikdavo prieš 1844 m. akto prasmę, bet pačiame šiame akte yra tam tikri žodžiai, kurie daro jį beprasmišką. «Šiuo sprendimu dešimties valandų dienos įstatymas buvo panaikintas»(167). Daugybė fabrikantų, kurie iki šiol bijojo taikyti Relaissystem paaugliams ir darbininkėms, dabar jos griebėsi abiem rankomis(168).
Bet po šios, atrodytų, galutinės kapitalo pergalės tuojau pat įvyko persilaužimas. Iki šiol darbininkai priešinosi pasyviai, nors tas pasipriešinimas buvo atkaklus ir jis kasdien atsinaujindavo. Dabar jie pradėjo garsiai protestuoti grėsminguose mitinguose Lankašire ir Jorkšire. Vadinasi, tariamasis dešimties valandų įstatymas — paprasta apgavystė, parlamentinė suktybė, jis niekad neegzistavo! Fabrikų inspektoriai primygtinai įspėdavo vyriausybę, kad klasinis antagonizmas pasidarė nepaprastai įtemptas. Murmėjo net dalis fabrikantų: «Prieštaringi teismų sprendimai sudarė visiškai nenormalią ir anarchinę padėtį. Vienas įstatymas Jorkšire, kitas įstatymas Lankašire, trečias įstatymas kurioje nors Lankaširo parapijoje, ketvirtas betarpiškoje jo kaimynystėje. Didelių miestų fabrikantas turi galimybę apeiti įstatymą, kaimiškų vietovių fabrikantas nesuranda personalo, reikalingo Relaissystem’ai ir ypač darbininkų perkėlimui iš vieno fabriko į kitą ir t. t.». O lygybė išnaudojant darbo jėgą — kapitalui yra pirmoji žmogaus teisė.
Tokiomis aplinkybėmis tarp fabrikantų ir darbininkų buvo pasiektas kompromisas, gavęs parlamento sankciją naujame papildomajame 1850 m. rugpiūčio 5 d. fabrikų akte. «Paauglių ir moterų» darbo diena buvo prailginta per pirmąsias 5 savaitės dienas nuo 10 iki valandos ir apribota šeštadienį valandos. Darbas turi vykti laiko tarpo nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro ribose(169) su valandos valgymo pertraukomis, kurios darbininkams turi būti suteikiamos tuo pačiu metu ir pagal 1844 m. nuostatus ir t. t. Tuo kartą visiems laikams buvo panaikinama Relaissystem(170). Vaikų darbui liko galioti 1844 m. įstatymas.
Viena fabrikantų kategorija šį kartą, kaip ir anksčiau, užtikrino sau ypatingas senjorines teises į proletarų vaikus. Tai buvo šilko fabrikantai. 1833 metais jie grėsmingai šaukė, kad «jeigu jiems bus atimta laisvė versti bet kurio amžiaus vaikus dirbti po 10 valandų per dieną, tai tuo pačiu bus sustabdyti jų fabrikai» (if the liberty of working children of any age for 10 hours a day was taken away, it would slop their works). Jie, esą, negali nupirkti pakankamo skaičiaus vyresnių kaip 13 metų vaikų. Ir jie išgavo pageidaujamą privilegiją. Vėliau tyrinėjant paaiškėjo, kad jų iškeltasis pagrindas buvo grynas melas(171), bet tai jiems nesutrukdė ištisą dešimtmetį po 10 valandų per dieną verpti šilko siūlus iš mažų vaikų kraujo, vaikų, kuriuos reikėdavo statyti ant kėdžių, kad jie galėtų atlikti savo darbą(172). Nors 1844 m. aktas jiems «pagrobė» «laisvę» jaunesnius kaip 11 metų vaikus darbe naudoti daugiau kaip valandos per dieną, bet užtat jis užtikrino jiems privilegiją 11—13 metų vaikus darbe naudoti po 10 valandų per dieną ir panaikino kitiems fabrikuose dirbantiems vaikams nustatytą privalomą mokyklos lankymą. Šį kartą buvo iškeltas toks pagrindas: «Audinio plonumas reikalauja pirštų jautrumo, o tai gali būti įsigyta tik anksti stojant į fabriką»(173). Dėl jautrių pirštų buvo žudomi vaikai, kaip raguočiai pietų Rusijoje skerdžiami dėl odos ir taukų. Pagaliau 1850 metais privilegija, kuri buvo suteikta 1844 metais, buvo palikta tiktai šilkinių siūlų sukimo ir vyniojimo skyriams; bet, siekiant padengti savo «laisvės» netekusio kapitalo nuostolius, 11—13 metų vaikų darbo laikas buvo prailgintas nuo 10 iki valandos. Pagrindas: «Darbas šilko fabrikuose yra lengvesnis negu kituose fabrikuose ir jokiu būdu nedaro tokios žalos sveikatai»(174). Oficialus medicininis ištyrimas vėliau parodė, kad, atvirkščiai, «mirtingumo vidurkis šilko gamybos apygardose yra nepaprastai didelis, o gyventojų moterų tarpe jis net didesnis negu Lankaširo medvilnės gamybos apygardose»(175). Nepaisant fabrikų inspektorių protestų, kurie buvo kartojami kas pusmetis, šie skandalingi dalykai tebesitęsia iki šiol(176).
1850 metų įstatymas tiktai «paaugliams ir moterims» pakeitė penkiolikos valandų laiko tarpą nuo valandos ryto iki valandos vakaro į dvylikos valandų laiko tarpą nuo 6 valandos ryto iki 6 valandos vakaro. Tuo būdu tai nelietė vaikų, kuriuos vis dar buvo galima išnaudoti valandos iki to laiko tarpo pradžios ir valandos jam pasibaigus, nors bendras jų darbo laikas neturėjo būti ilgesnis kaip valandos. Svarstant įstatymą, fabrikų inspektoriai pateikė parlamentui statistinių duomenų apie gėdingus piktnaudžiavimus, kuriuos sukelia ši anomalija. Bet veltui. Slaptai buvo ketinama panaudojant vaikus klestėjimo metais vėl prailginti suaugusiųjų darbininkų darbo dieną iki 15 valandų. Sekančių 3 metų patyrimas parodė, kad toks mėginimas turėjo sužlugti dėl suaugusiųjų darbininkų vyrų pasipriešinimo(177). Todėl 1850 m. aktas buvo pagaliau 1853 metais papildytas draudimu «naudoti vaikų darbą iš ryto iki paauglių ir moterų darbo pradžios ir vakare jiems baigus darbą». Pradedant nuo to laiko, 1850 metų fabrikų aktas reguliavo jam pavaldžiose pramonės šakose, išskyrus nedaugelį išimčių, visų darbininkų darbo dieną(178). Nuo pirmojo fabrikų akto paskelbimo iki šio laiko praėjo pusė šimtmečio(179).
1845 metais išleistame «Printworks’ Act» (Įstatyme dėl kartūno marginimo fabrikų ir t. t.) įstatymų leidėjai pirmą kartą išėjo už savo pradinės veikimo sferos ribų. Nepasitenkinimas, su kuriuo kapitalas padarė šią naują «beprotystę», dvelkia iš kiekvienos akto eilutės! Vaikų nuo 8 iki 13 metų ir moterų darbo dieną jis apriboja 16 valandų, nuo 6 valandos ryto iki 10 valandos vakaro, nenustatydamas jokios įstatyminės valgymo pertraukos. Jis leidžia berniukus nuo 15 metų kamuoti darbu laisva nuožiūra ištisai dieną ir naktį(180). Tai parlamentinis abortas(181).
Vis dėlto principas pasiekė lemiamą pergalę, laimėdamas stambiosiose pramonės šakose, kurios yra specifinis šiuolaikinio gamybos būdo darinys. Nuostabus šių šakų išsivystymas 1853—1860 metų laikotarpiu, vykęs lygia greta su fiziniu ir moraliniu fabrikų darbininkų atgimimu, privertė ir akliausius praregėti. Patys fabrikantai, iš kurių per pusę šimtmečio trukusį pilietinį karą žingsnis po žingsnio buvo iškovojamas įstatyminis darbo dienos apribojimas ir reguliavimas, pagyrūniškai nurodydavo į kontrastą tarp šių pramonės šakų ir tų išnaudojimo sričių, kurios dar liko «laisvos»(182). «Politinės ekonomijos» fariziejai idėją apie būtinumą įstatymiškai reguliuoti darbo dieną pasiskubino paskelbti nauju būdingu jų «mokslo» laimėjimu(183). Lengva suprasti, kad po to, kai fabrikų magnatai buvo priversti pasiduoti neišvengiamybei ir susitaikinti su ja, kapitalo pasipriešinimo jėga pamažu silpnėjo, o darbininkų klasės puolimo jėga, priešingai, augo, gausėjant jos sąjungininkams betarpiškai nesuinteresuotų visuomenės sluoksnių tarpe. Tuo paaiškinama palyginti sparti pažanga nuo 1860 metų.
Dažymo ir balinimo įmonėse(184) 1850 metų fabrikų aktas pradėjo veikti 1860 metais, nėrinių ir kojinių fabrikuose — 1861 metais. «Vaikų darbo komisijos» pirmosios ataskaitos (1863 m.) rezultatas buvo tas, kad tas pats likimas ištiko visas molio dirbinių manufaktūras (ne tiktai puodininkystės įmones), degtukų, pistonų, šovinių gamybą, apmušalų fabrikus, multino kirpimą (fustian cutting) ir daugelį procesų, kurie bendrai vadinami «finishing» (galutinė apretūra). 1863 metais «balinimo įmonėse atvirame ore»(185) ir kepyklose pradėjo veikti specialūs aktai, iš kurių pirmas, tarp kita ko, draudžia vaikų, paauglių ir moterų darbą nakties metu (nuo 8 valandos vakaro iki 6 valandos ryto), o antras — naudoti jaunesnių kaip 18 metų kepėjų-pameistrių darbą tarp 9 valandos vakaro ir 5 valandos ryto. Mes dar sugrįšime prie vėlesnių minėtosios komisijos pasiūlymų, kurie grasino atimti «laisvę» visoms svarbiosioms Anglijos pramonės šakoms, išskyrus žemdirbystę, kalnakasybą ir transporto pramonę(185a).
(131)«Be abejonės, tenka labai apgailestauti, kad kuri nors žmonių klasė turi kamuotis bedirbdama po 12 valandų kasdien. Jei priskaičiuosime čia laiką, sugaištamą valgymui ir vaikščiojimui į dirbtuvę ir atgal, tai susidarys iš tikrųjų 14 iš 24 paros valandų… Aš tikiuosi, kad, jau nekalbant apie sveikatą, niekas neims neigti, jog moraliniu požiūriu toks visiškas dirbančiųjų klasių laiko absorbavimas, be pertraukos vykstantis pradedant nuo ankstyvo 13 metų amžiaus, o «laisvosiose» pramonės šakose dar nuo žymiai ankstyvesnio amžiaus, yra nepaprastai žalingas ir sudaro didžiulę blogybę… Viešosios dorovės vardan, siekiant išugdyti sveikus gyventojus, siekiant užtikrinti tautos daugumai galimumą protingai naudotis gyvenimu, būtina primygtinai reikalauti, kad visose pramonės šakose dalis kiekvienos darbo dienos liktų poilsiui ir laisvalaikiui» (Leonardas Horneris leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st December 1841»).
(132)Žiūrėk: «Judgement of Mr. J. H. Otway, Belfast, Hilary Sessions, County Antrim 1860».
(133)Luji-Filipo, buržua karaliaus, režimui yra nepaprastai būdinga ta aplinkybė, kad vienintelis jo laikais išleistas 1841 m. kovo 22 d. fabrikų įstatymas niekad nebuvo įgyvendintas. Bet ir šis įstatymas liečia tik vaikų darbą. Jis nustato aštuonias darbo valandas 8—12 metų amžiaus vaikams, dvylika valandų 12—16 metų vaikams ir t. t., be to, daro daugybę išimčių, kurios leidžia naktinį darbą net aštuonerių metų vaikams. Prižiūrėti, kaip šis įstatymas taikomas, ir priversti jį vykdyti buvo pavesta «amis du commerce» [«prekybos bičiulių»] gerai valiai,— ir tai šalyje, kur kiekviena pelė yra policijos kontroliuojama. Tiktai nuo 1853 metų viename vieninteliame departamente, Département du Nord [Šiaurės Departamente], įsteigiama apmokama vyriausybinio inspektoriaus tarnyba. Prancūzijos visuomenės vystymuisi nemažiau būdinga aplamai yra ta aplinkybė, kad Luji-Filipo įstatymas iki 1848 m. revoliucijos buvo vienintelis įstatymas šioje srityje, nors Prancūzijos įstatymų leidybos fabrikas savo tinklu apraizgo visas gyvenimo puses!
(134)«Reports of Insp. of Fact. 30th April 1860». 51 psl.
(135)«Legislation is equally necessary for the prevention of death, in any form in which it can be prematurely inflicted, and certainly this must be viewed as a most cruel mode of inflicting it» [«Report of the select Committee on the Bill to regulate the Labour of Children in the Mills and Factories». London 1831—1832, 602 psl.].
(136)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1849», 6 psl.
(137)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848», 98 psl.
(138)Leonardas Horneris net oficialiai vartoja posakį «nefarious practices» [niekšiškas elgesys] («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1859», 7 psl.).
(139)«Reports etc. for 30th Sept. 1844», 15 psl.
(140)Aktas leidžia naudotis vaikų darbu po 10 valandų per dieną tais atvejais, kai jie dirba ne kasdien, o tik kas antrą dieną. Aplamai imant, ši išlyga liko nepanaudota.
(141)«Kadangi sumažinus jų darbo laiką padidės darbui reikalingų vaikų skaičius, tai buvo nutarta, kad papildoma vaikų nuo 8 iki 9 metų amžiaus pasiūla galėtų padengti padidėjusią paklausą» («Reports etc. for 30th Sept. 1844», 13 psl.).
(142)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848», 16 psl.
(143)«Aš įsitikinau, kad žmonėms, kurie gaudavo 10 šil. per savaitę, buvo atskaitytas 1 šil., pasiremiant visuotiniu darbo užmokesčio sumažinimu 10%, o paskui dar 1 šil 6 pensai, pasiremiant darbo laiko sutrumpinimu,— iš viso 2 šil. 6 pensai,— ir, nepaisant to, dauguma tvirtai buvo už dešimties valandų bilį» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848», 16 psl.).
(144)«Pasirašydamas peticiją, aš kartu pareiškiau darąs kažką blogo.— Bet kodėl gi jūs tokiu atveju ją pasirašėte? — Todėl, kad, man atsisakius, būčiau buvęs išmestas į gatvę.— Prašytojas iš tikrųjų jautėsi esąs «engiamas», bet visai ne fabrikų akto» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848», 102 psl.).
(145)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848», 17 psl. Tuo būdu p. Hornerio apygardoje buvo apklausti 10 270 suaugusiųjų darbininkų vyrų 181 fabrike. Jų parodymus galima rasti priede prie fabrikų inspekcijos ataskaitos už pusmetį, pasibaigiantį 1848 m. spalio mėn. Šie liudytojų parodymai ir kitais atžvilgiais duoda vertingos medžiagos.
(146)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848». Žr. paties Leonardo Hornerio surinktus parodymus Nr.Nr. 69, 70, 71, 72, 92, 93, taip pat inspektoriaus padėjėjo A. surinktus parodymus Nr.Nr. 51, 52, 58, 59, 62, 70 «priede». Net vienas fabrikantas atvirai pasisakė. Žr. ten pat Nr. 14, kuris eina po Nr. 265 [37 psl.].
(147)«Reports etc. for 31st October 1848», 133, 134 psl.
(148)«Reports etc. for 30th April 1848», 47 psl.
(149)«Reports etc. for 31st October 1848», 130 psl.
(150)«Reports etc. for 31st October 1848», 42 psl.
(151)«Reports etc. for 31st October 1850», 5, 6 psl.
(152)Kapitalo prigimtis yra lygiai ta pati, tiek kai jis yra neišsivysčiusių formų, tiek ir išsivysčiusių formų. Įstatymų kodekse, kurį prieš pat Amerikos pilietinį karą vergvaldžių įtaka buvo primetusi Naujosios Meksikos teritorijai, sakoma: «Darbininkas, kapitalistui nupirkus jo darbo jėgą, yra jo (kapitalisto) pinigai» («The labourer is his (the capitalist’s) money»). Tokia pat pažiūra buvo paplitusi Romos patricijų tarpe. Pinigai, jų paskolinti skolininkui-plebėjui, pasidarę pragyvenimo reikmenimis, pavirsta skolininko mėsa ir krauju. Vadinasi, ta «mėsa ir kraujas» buvo «jų pinigai». Iš čia yra atsiradęs šeilokiškas 10 lentelių įstatymas! Lengės hipotezė, kad, esą, kreditoriai-patricijai laikas nuo laiko anapus Tiberio ruošdavo šventines puotas, kuriose buvo pateikiama virta skolininkų mėsa, lieka taip pat neįrodyta, kaip Daumerio hipotezė apie krikščionių komuniją.
(153)«Reports etc. for 30th April 1848», 28 psl.
(154)Tai tarp kitų pareiškė ir filantropas Ešvortas kvakeriškai šlykščiame laiške Leonardui Horneriui («Reports etc. April 1849», 4 psl.).
(155)«Reports etc. for 31st October 1848», 138 psl.
(156)Ten pat, 140 psl.
(157)Šie «county magistrates», «great unpaid» [«didieji neapmokamieji»], kaip juos vadina V. Kobetas, yra kažkas panašaus į neapmokamus taikos teisėjus, kurie parenkami iš grafysčių garbingųjų žmonių. Iš tikrųjų jie yra viešpataujančiųjų klasių patrimonialiniai teismai.
(158)«Reports etc. for 30th April 1849», 21, 22 psl. Plg. tokius pat pavyzdžius ten pat, 4, 5 psl.
(159)Viljamo IV 1 ir 2 įstatymu, 24 §, 10 psl., kuris yra žinomas kaip sero Džono Hobhauzo fabrikų aktas, draudžiama bet kuriam medvilnės verpyklos arba audimo fabriko savininkui, taip pat ir tokio savininko tėvui, sūnui arba broliui, eiti taikos teisėjo pareigas tais atvejais, kai klausimas liečia fabrikų įstatymą. [«Reports etc. for 30th April 1849», 22 psl., pastaba.]
(160)«Reports etc. for 30th April 1849» [22 psl.].
(161)Ten pat, 5 psl.
(162)«Reports etc. for 31st October 1849», 6 psl.
(163)«Reports etc. for 30th April 1849», 21 psl.
(164)«Reports etc. for 1st December 1848», 95 psl.
(165)Žr. «Reports etc. for 30th April 1849», 6 psl., ir platų shifting system [perkėlimų sistemos] aiškinimą, kurį fabrikų inspektoriai Hauelas ir Sondersas duoda leidinyje «Reports etc. for 31st October 1848». Žr. taip pat peticiją prieš shift system [perkėlimų sistemą], kurią Eštono ir apylinkių dvasininkija 1849 m. pavasarį įteikė karalienei.
(166)Plg., pvz., R. H. Greg: «The Factory Question and the Ten Hours’ Bill». [London] 1837.
(167)F. Engels: «Die englische Zehnstundenbill» (mano leistame laikraštyje «Neue Rheinische Zeitung. Politisch-ökonomische Revue». Aprilheft 1850, 13 psl.). [Ф. Энгельс: «Английский билль о десятичасовом рабочем дне». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 7 t., 1956, 253 psl.] Tas pats «aukštasis» teismas Amerikos pilietinio karo metu taip pat atrado žodinį kabliuką, kuris įstatymą prieš piratų laivų apginklavimą pavertė tiesiogine priešybe.
(168)«Reports etc. for 30th April 1850».
(169)Žiemą šį laiko tarpą buvo leidžiama pakeisti laiko tarpu nuo 7 valandos ryto iki 7 valandos vakaro.
(170)«Šis (1850 m.) įstatymas buvo rezultatas kompromiso, dėl kurio darbininkai atsisakė nuo dešimties valandų įstatymo teikiamos naudos, pasirinkdami tą pranašumą, kurį teikė vienlaikė darbo pradžia ir pabaiga tiems, kurių darbas buvo apribotas» («Reports etc. for 30th April 1852», 14 psl.).
(171)«Reports etc. for 30th Sept. 1844», 13 psl.
(172)Ten pat.
(173)«The delicate texture of the fabric in which they were employed requiring a lightness of touch, only to be acquired by their early introduction to these factories» («Reports etc. for 30th Sept. 1844», 20 psl.).
(174)«Reports etc. for 31st October 1861», 26 psl.
(175)«Reports etc. for 31st October 1861», 27 psl. Aplamai imant, fizinė būklė darbininkų, kuriems taikomas fabrikų įstatymas, žymiai pagerėjo. Visi gydytojų atsiliepimai šiuo atžvilgiu sutampa, ir įvairius laikotarpius liečiantieji mano stebėjimai mane tuo įtikino. Nepaisant to ir paliekant nuošalyje nepaprastai didelį vaikų mirtingumą pirmaisiais jų gyvenimo metais, oficialios dr. Grinhau ataskaitos rodo nepalankią sveikatos būklę fabrikų apygardose palyginti su «žemės ūkio apygardomis, kuriose sveikatos būklė yra normali». Tam įrodyti, tarp kita ko, pateikiu šią lentelę iš jo 1861 m. ataskaitos:
| Pramonėje dirbančių suaugusių vyrų procentas | Mirtingumas nuo plaučių susirgimų kiekvieniems 100 000 vyrų | Apygardų pavadinimas | Mirtingumas nuo plaučių susirgimų kiekvienoms 100 000 moterų | Pramonėje dirbančių suaugusių moterų procentas | Moterų užsiėmimai |
|---|---|---|---|---|---|
| 14,9 | 598 | Viganas | 644 | 18,0 | Medvilnė |
| 42,6 | 708 | Blekbernas | 734 | 34,9 | Tas pat |
| 37,3 | 547 | Halifaksas | 564 | 20,4 | Vilna |
| 41,9 | 611 | Bredfordas | 603 | 30,0 | Tas pat |
| 31,0 | 691 | Meklsfildas | 804 | 26,0 | Šilkas |
| 14,9 | 588 | Likas | 705 | 17,2 | Tas pat |
| 36,6 | 721 | Stok-epon-Trentas | 665 | 19,3 | Molio dirbiniai |
| 30,4 | 726 | Vulstentonas | 727 | 13,9 | Tas pat |
| — | 305 | Aštuonios sveikos žemės ūkio apygardos | 340 | — | — |
(176)Yra žinoma, su kokiu pasipriešinimu Anglijos «fritrederiai» atsisakė įvesti apsauginius muitus šilko manufaktūrai. Apsauga prieš įvežimą iš Prancūzijos dabar pakeičiama tuo, kad Anglijos fabrikuose dirbantieji vaikai paliekami be apsaugos.
(177)«Reports etc. for 30th April 1853», 31 psl.
(178)Didžiausio Anglijos medvilnės pramonės suklestėjimo metais, 1859 ir 1860 metais, kai kurie fabrikantai, viliodami aukštu darbo užmokesčiu už viršvalandžius, pamėgino palenkti suaugusius verpėjus vyrus ir t. t., kad jie sutiktų su darbo dienos prailginimu. Verpėjai, dirbantieji prie rankinių verpimo mašinų ir prie selfaktorių, padarė galą šiam eksperimentui, įteikdami savo šeimininkams memorandumą, kuriame, tarp kita ko, rašoma: «Reikia tiesiog pasakyti, kad mūsų gyvenimas yra mums našta, ir kol mes esame pririšami prie fabriko beveik dviem dienoms per savaitę (20 valandų) daugiau negu kiti darbininkai, mes šalyje jaučiamės esą helotai ir darome sau priekaištą, kad įamžiname tokią sistemą, kuri fiziškai ir morališkai kenkia mums patiems ir mūsų vaikams… Todėl mes šiuo pagarbiai pranešame jūsų žiniai, kad, pradedant nuo pirmosios naujųjų metų dienos, mes nedirbsime nė vienos minutės daugiau kaip 60 valandų per savaitę, nuo 6 valandos iki 6 valandos, atskaičius įstatymo nustatytas valandos pertraukas» («Reports etc. for 30th April 1860», 30 psl.).
(179)Apie šio įstatymo pažeidimo priemones, kurias duoda jo paties redakcija, žr. parlamentinę ataskaitą: «Factory Regulations Acts» (1859 m. rugpiūčio 6 d.). Ir ten pat Leonard Horner: «Suggestions for Amending the Factory Acts to enable the Inspectors to prevent illegal working, now become very prevalent».
(180)«Paskutinį pusmetį (1857 m.) mano apygardoje 8 metų ir vyresni vaikai faktiškai kankinami nuo 6 valandos ryto iki 9 valandos vakaro» («Reports etc. for 31st October 1857», 39 psl.).
(181)«Printworks’ Act [Įstatymas dėl kartūno marginimo fabrikų] pripažįstamas nepatenkinamu tiek savo nuostatais dėl mokymo, tiek ir nuostatais dėl darbo apsaugos» («Reports etc. for 31st October 1862», 52 psl.).
(182)Pvz., taip pasisako E. Poteris laiške laikraščiui «Times» 1863 m. kovo 24 d. «Times» jam primena fabrikantų maištą prieš dešimties valandų įstatymą.
(183)Taip pasisako, tarp kita ko, p. V. Niumarčas, Tuko «History of Prices» bendradarbis ir leidėjas. Nejaugi tai mokslo pažanga: daryti bailias nuolaidas viešajai nuomonei?
(184)1860 metais išleistasis aktas dėl balinimo ir dažymo įmonių nustato, kad darbo diena nuo 1861 m. rugpiūčio 1 d. bus laikinai sutrumpinta iki 12, o nuo 1862 m. rugpiūčio 1 d. galutinai sutrumpinta iki 10 valandų, t. y. iki valandos šiokiadieniais ir valandos šeštadienį. Bet kai atėjo nelemti 1862 metai, pasikartojo senasis farsas. Ponai fabrikantai kreipėsi į parlamentą, prašydami dar tik vienerius metus pakęsti paauglių ir moterų dvylikos valandų darbą… «Esant šiuolaikinei pramonės būklei (medvilnės bado metu) darbininkams labai naudinga, jeigu jiems bus leidžiama dirbti 12 valandų per parą ir gauti kiek galint didesnį darbo užmokestį… Šia dvasia paruoštą bilį jiems jau buvo pavykę pateikti žemiesiems rūmams. Įstatymo projektas sužlugo dėl Škotijos balinimo įmonių darbininkų agitacijos» («Reports etc. for 31st October 1862», 14, 15 psl.). Kapitalas, kurį tuo būdu sumušė tie patys darbininkai, kurių vardu jis, jo tikinimu, yra kalbėjęs, dabar per juridinius akinius pamatė, kad 1860 m. aktas, panašiai kaip visi parlamentiniai «darbo apsaugos» aktai, surašytas prasmę užtemdančiais išsireiškimais, duoda pagrindo netaikyti jo darbininkų «calenderers» [presuotojų] ir «finishers» [apretūrininkų] kategorijoms. Anglijos jurisdikcija, visada ištikimas kapitalo tarnas, per «Common Pleas» [civilinio teismo] rūmus sankcionavo šią teisinę suktybę. «Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą darbininkų tarpe, ir tenka labai apgailestauti, kad aiškūs įstatymų leidėjų ketinimai paverčiami niekais tuo pagrindu, kad žodžiai yra nepakankamai apibrėžti» (ten pat, 18 psl.).
(185)«Balinimo įmonės atvirame ore» atsipalaidavo nuo 1860 m. įstatymo dėl «balinimo įmonių» veikimo, padarydamos melagingą pareiškimą, kad moterys naktį jose nedirbančios. Melą atskleidė fabrikų inspektoriai, o tuo pačiu metu darbininkų peticijos sukrėtė idilines parlamento pažiūras apie «balinimo įmones atvirame ore» kaip apie «kvapias gaivinamąsias pievas». Šiose atvirame ore esančiose balinimo įmonėse yra džiovyklų, kuriose temperatūra siekia 90—100 laipsnių Farenheito [32—38 laipsniai Celsijaus] ir kuriose daugiausia dirba merginos. Yra net techninis posakis «cooling» (atvėsimas), kuriuo pažymimas išėjimas laikas nuo laiko iš džiovyklos į gryną orą. «Džiovykloje 15 merginų, karštis 80—90 laipsnių [27—32 laipsniai Celsijaus] drobei, 100 [38 laipsniai Celsijaus] ir daugiau laipsnių batistui. Dvylika merginų laido ir sudeda (batistą ir t. t.) mažame maždaug dešimties pėdų ilgio ir dešimties pėdų pločio kambaryje, kurio viduryje yra sandariai uždaryta krosnis. Merginos uždaru žiedu apsupa krosnį, iš kurios veržiasi baisingas karštis ir greitai išdžiovina laidytojoms paduodamą batistą. Valandų skaičius šioms «rankoms» nėra apribotas. Jei darbo daug, jos dirba iki 9 arba 12 valandos nakties daug dienų iš eilės» («Reports etc. for 31st October 1862, 56 psl.). Vienas gydytojas pareiškia: «Specialių valandų atvėsimui nėra, bet jei temperatūra darosi perdaug aukšta arba darbininkių rankos darosi nešvarios nuo prakaito, joms leidžiama kelioms minutėms pasišalinti… Mano patyrimas gydant šių darbininkių ligas verčia mane konstatuoti, kad jų sveikatos būklė yra žymiai blogesnė už medvilnės verpėjų sveikatos būklę (o kapitalas savo peticijose parlamentui jas atvaizdavo, Rubenso stiliumi, trykštančias sveikata!). Ligos, kuriomis jos dažniausiai serga, yra džiova, bronchitas, gimdos ligos, baisiausios formos isterija ir reumatas. Visos jos tiesiogiai ar netiesiogiai kyla, kaip aš manau, dėl pernelyg karšto jų dirbtuvių oro ir dėl trūkumo pakankamai šiltų drabužių, kurie, joms grįžtant namo, galėtų jas apsaugoti nuo drėgnos ir šaltos atmosferos žiemos mėnesiais» (ten pat, 56, 57 psl.). Dėl 1863 metų papildomo įstatymo, kuris priverstinai turėjo paliesti linksmumo kupinus «balinimo įmonių atvirame ore» savininkus, fabrikų inspektoriai pastebi: «Šis aktas ne tiktai nepasiekia tikslo darbininkų darbo apsaugos prasme, darbo apsaugos, kurią jis tariamai jiems užtikrina,… jis ir suformuluotas taip, kad darbo apsauga prasideda tik tada, kai vaikai ir moterys aptinkami dirbant po 8 valandos vakaro, bet ir tokiu atveju šio įstatymo nustatomas įrodinėjimo metodas yra taip teisiškai supainiotas, kad vargu ar gali būti nubausti jo pažeidėjai» (ten pat, 52 psl.). «Humaniškų ir auklėjamųjų tikslų pasiekimo prasme šis aktas yra niekam tikęs. Vargu ar galima pavadinti humanišku tai, kad moterims ir vaikams leidžiama, arba — kas yra tas pat — kad jie verčiami dirbti po 14 valandų per parą, o, gal būt, ir ilgiau, su valgymo pertraukomis arba be jų, kaip pakliūva, nedarant apribojimų amžiaus atžvilgiu, be lyties skirtumo ir nekreipiant dėmesio į visuomeniškus balinimo dirbtuvių kaimynystėje gyvenančių šeimų įpročius» («Reports etc. for 30th April 1863», 40 psl.).
(185a)(2-jo leidimo pastaba.) Nuo 1866 metų, kai aš parašiau šias eilutes, vėl prasidėjo reakcija.
7. Kova už normalią darbo dieną. Anglijos fabrikų įstatymų įtaka kitoms šalims