Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Skaitytojas atsimena, kad pridedamosios vertės gaminimas, arba pridedamojo darbo gavimas, sudaro specifinį kapitalistinės gamybos turinį ir tikslą nepriklausomai nuo tų paties gamybos būdo pakitimų, kurie atsiranda dėl to, kad darbas yra pajungtas kapitalui. Jis atsimena, kad tuo požiūriu, kurį mes iki šiol dėstėme, tik savarankiškas ir, vadinasi, juridiškai pilnametis darbininkas kaip prekės pardavėjas sudaro santorį su kapitalistu. Todėl, jei mūsų istorinėje apybraižoje svarbiausią vaidmenį vaidina, iš vienos pusės, šiuolaikinė pramonė, o iš antros — fiziškai ir juridiškai nepilnamečių darbas, tai pirmoji mums turėjo reikšmę tiktai kaip ypatinga darbo siurbimo sfera, antrasis — tiktai kaip ypatingai ryškus šio siurbimo pavyzdys. Tačiau, net neužbėgdami į priekį, remdamiesi vien tik istorinių faktų bendru sąryšiu, mes prieiname šias išvadas:
Pirma. Pramonės šakose, kurios vandens, garo ir mašinų pirmiausia buvo revoliucionizuotos, šiuose pirmuosiuose šiuolaikinio gamybos būdo kūriniuose, medvilnės, vilnos, linų, šilko verpyklose ir audyklose, pirmiausia buvo patenkinamas kapitalo siekimas neribotai ir negailestingai ilginti darbo dieną. Materialinio gamybos būdo pakitimai ir juos atitinkantieji gamintojų socialinių santykių pakitimai(186) sukelia iš pradžių besaikį darbo dienos ribų pažeidimą, o jau paskui kaip reakciją sukelia visuomeninę kontrolę, kuri įstatymiškai apriboja darbo dieną su jos pertraukomis, ją reguliuoja ir suvienodina. Todėl pirmojoje XIX amžiaus pusėje įstatymai tik išimties būdu nustatydavo šią kontrolę(187). Bet vos tik ši kontrolė buvo įvedama naujojo gamybos būdo srityje, kurioje ji buvo pirmą kartą taikoma, pasirodydavo, kad ne tiktai daugelyje kitų gamybos šakų įsigalėjo tikras fabrikinis režimas, bet kad ir manufaktūrose, kuriose vyravo daugiau ar mažiau senoviniai gaminimo būdai, kaip, pvz., puodų dirbtuvėse, stiklo fabrikuose ir t. t., ir senoviniuose amatuose, kaip, pvz., kepėjų, ir, pagaliau, net susiskaidžiusiame vadinamajame darbe namie, kaip, pvz., vinių versle ir t. t.(188), kapitalistinis išnaudojimas jau seniai buvo įsigalėjęs taip pat, kaip ir fabrike. Todėl įstatymams reikėjo palaipsniui atimti jų išimtinį pobūdį arba — ten, kur jiems yra būdinga romėnų kazuistika, kaip kad Anglijoje,— įstatymų leidyba turėjo savo nuožiūra paskelbti fabriku (factory) kiekvienus namus, kuriuose dirbama(189).
Antra. Darbo dienos reguliavimo kai kuriose gamybos šakose istorija ir dar tebevykstanti kova už šį reguliavimą kitose šakose akivaizdžiai įrodo, kad izoliuotas darbininkas, darbininkas kaip «laisvas» savo darbo jėgos pardavėjas, tam tikroje kapitalistinės gamybos subrendimo pakopoje nė kiek nepajėgia pasipriešinti. Todėl normalios darbo dienos nustatymas yra ilgo, daugiau ar mažiau paslėpto pilietinio karo tarp kapitalistų klasės ir darbininkų klasės produktas. Kadangi kova prasideda šiuolaikinės pramonės sferoje, tai ji pirmą kartą įsiliepsnoja šios pramonės tėvynėje, Anglijoje(190). Anglijos fabrikų darbininkai buvo priešakiniai kovotojai ne tiktai Anglijos darbininkų klasės, bet ir aplamai šiuolaikinės darbininkų klasės, lygiai taip pat, kaip jų teoretikai pirmieji metė iššūkį kapitalo teorijai(191). Todėl fabriko filosofas Juras pasmerkia kaip nenuplaunamą Anglijos darbininkų klasės gėdą tą aplinkybę, kad ji savo vėliavoje įrašė «fabrikų įstatymų vergovę», priešingai kapitalui, kuris narsiai kovojo už «visišką darbo laisvę»(192).
Prancūzija lėtai velkasi paskui Angliją. Prireikė Vasario revoliucijos, kad atsirastų dvylikos valandų įstatymas(193), kuris yra žymiai daugiau nepatenkinamas negu angliškasis jo originalas. Nepaisant to, prancūziškasis revoliucinis metodas turi ir savo ypatingų pranašumų. Vienu smūgiu jis visoms be išimties dirbtuvėms bei fabrikams diktuoja tą pačią darbo dienos ribą, tuo tarpu kai Anglijos įstatymai, tik aplinkybių spaudžiami, spyriuodamiesi pasiduoda čia viename, čia kitame punkte ir yra tinkamiausiame kelyje kuriant vis naujas ir naujas juridines suktybes(194). Drauge su tuo Prancūzijos įstatymas paskelbia principu tai, kas Anglijoje yra iškovota tiktai vaikų, nepilnamečių ir moterų vardan ir ko tik pastaruoju metu pradedama reikalauti kaip visuotinės teisės(195).
Šiaurės Amerikos Jungtinėse Valstybėse bet koks savarankiškas darbininkų judėjimas buvo paralyžiuojamas, kol dalį respublikos biaurino vergovė. Baltųjų darbas negali išsivaduoti ten, kur juodųjų darbas pažymėtas gėdos ženklu. Bet vergovės mirtis tuojau pat pagimdė naują jauną gyvybę. Pirmasis pilietinio karo vaisius buvo agitacija už aštuonių valandų darbo dieną, agitacija, kuri septynmyliais lokomotyvo žingsniais žengia nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, nuo Naujosios Anglijos iki Kalifornijos. Visuotinis darbininkų kongresas Baltimorėje (1866 m. rugpiūčio 16 d.) pareiškia: «Pirmasis ir didysis šių laikų reikalavimas, kuris yra būtinas, siekiant išvaduoti šios šalies darbą iš kapitalistinės vergovės, yra reikalavimas išleisti įstatymą, kuris aštuonių valandų dieną pripažintų normalia darbo diena visose Amerikos sąjungos valstijose. Mes nutarėme įtempti visas savo jėgas šiam šlovingam rezultatui iškovoti»(196). Tuo pačiu metu (1866 m. rugsėjo pradžia) «Tarptautinės darbininkų asociacijos» kongresas Ženevoje, pagal Londono generalinės tarybos pasiūlymą, nutarė: «Preliminarinė sąlyga, be kurios visi tolesni mėginimai pagerinti darbininkų padėtį ir juos išvaduoti turi sužlugti, yra darbo dienos apribojimas… Mes siūlome 8 darbo valandas pripažinti įstatymine darbo dienos riba».
Tuo būdu darbininkų judėjimas, abipus Atlanto vandenyno instinktyviai išaugęs iš pačių gamybinių santykių, pateisina Anglijos fabrikų inspektoriaus R. Dž. Sonderso pareiškimą: «Negalima visuomenės reformavimui imtis tolesnių žygių, tikintis kokio nors pasisekimo, jei prieš tai nebus apribota darbo diena ir nebus priverčiama griežtai laikytis nustatytų jos ribų»(197).
Tenka pripažinti, kad mūsų darbininkas iš gamybos proceso išeina kitoks, negu buvo į jį stojęs. Rinkoje jis priešais kitų prekių savininkus stovėjo kaip prekės «darbo jėga» savininkas, t. y. kaip prekių savininkas priešais prekių savininkus. Sutartis, pagal kurią jis pardavinėjo kapitalistui savo darbo jėgą, taip sakant, juodu ant balto rodė, kad jis laisvai disponuoja savimi. Sudarius santorį pasirodo, kad jis visai nebuvo «laisvas agentas», kad laikas, kuriam jis laisvai gali parduoti savo darbo jėgą, yra laikas, kuriam jis priverstas ją parduoti(198), kad iš tikrųjų vampyras nepaleidžia jo tol, kol dar «siurbimui pasilieka bent vienas raumuo, viena gyslelė, vienas kraujo lašas»(199). Norėdami «apsiginti» nuo die Schlange ihrer Qualen [savo kančių gyvatės], darbininkai turi susivienyti ir, kaip klasė, priversti išleisti valstybės įstatymą, galingą visuomeninę kliūtį, kuri jiems patiems trukdytų pagal laisvanorišką sutartį su kapitalu parduoti į pražūtį ir vergovę save ir savo vaikus(200). Vietoj prašmatnaus «neatimamų žmogaus teisių» katalogo stoja kukli įstatymo apribotos darbo dienos Magna Charta [didžioji chartija], kuri «pagaliau tiksliai nustato, kada baigiasi laikas, kurį darbininkas parduoda, ir kada prasideda laikas, kuris priklauso jam pačiam»(201). Quantum mutatus ab illo! [Koks didžiulis pasikeitimas palyginti su tuo, kas yra buvę!]
(186)«Kiekvienos iš šių dviejų klasių (kapitalistų ir darbininkų) elgesys buvo rezultatas tos atitinkamos padėties, kurioje jos buvo» («Reports etc. for 31st October 1848», 113 psl.).
(187)«Įmonės, kurioms buvo taikomi apribojimai, vienaip ar kitaip buvo susijusios su tekstilės prekių gamyba, kur naudojama garo arba vandens jėga. Dvi sąlygos buvo reikalingos, kad tam tikrai darbo šakai galėtų būti įvesta fabrikų inspekcijos priežiūra: garo arba vandens jėgos naudojimas ir tam tikros rūšies pluošto perdirbimas» («Reports etc. for 31st October 1864», 8 psl.).
(188)Apie šios vadinamosios naminės pramonės padėtį nepaprastai gausią medžiagą teikia «Children’s Employment Commission» paskutinės ataskaitos.
(189)«Paskutinės sesijos (1864 m.) aktai… liečia įvairias gamybos šakas, kurių gamybiniai metodai yra labai skirtingi; mechaninės jėgos naudojimas mašinoms varyti jau nebėra, kaip tai buvo anksčiau, būtina sąlyga, kad įmonė pagal įstatymą būtų laikoma «fabriku»» («Reports etc. for 31st October 1864», 8 psl.).
(190)Belgijoje, kontinentinio liberalizmo rojuje, šio judėjimo nė pėdsako nėra. Net jos anglies kasyklose ir metalo rūdynuose abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus darbininkai naudojami visiškai «laisvai» bet kuriuo metu ir bet kurį laiką. Kiekvienam tūkstančiui žmonių, dirbančių šiose pramonės šakose, tenka 733 vyrai, 88 moterys, 135 paaugliai ir 44 jaunesnės kaip 16 metų mergaitės; prie aukštakrosnių ir t. t. kiekvienam tūkstančiui — 668 vyrai, 149 moterys, 98 paaugliai ir 85 jaunesnės kaip 16 metų mergaitės. Prie to dar prisideda žemas darbo užmokestis už didžiulį subrendusių ir nesubrendusių darbo jėgų išnaudojimą, kurį vidutiniškai sudaro 2 šil. 8 pensai per dieną vyrams, 1 šil. 8 pensai moterims ir 1 šil. penso paaugliams. Užtat Belgija 1863 metais, palyginti su 1850 metais, beveik padvigubino jos išvežamos anglies, geležies ir t. t. kiekį ir vertę.
(191)Kai Robertas Ouenas pačioje šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje ne tiktai teoriškai pasisakė už darbo dienos apribojimo reikalingumą, bet ir iš tikrųjų įvedė dešimties valandų dieną savo fabrike Niu-Lenarke, šis bandymas buvo išjuoktas kaip komunistinė utopija,— visiškai taip pat, kaip buvo išjuokiamas jo «Gamybinio darbo sujungimas su vaikų auklėjimu» arba kaip buvo išjuokiamos kooperatinės darbininkų įmonės, kurios buvo atsiradusios jo iniciatyva. Šiuo metu pirmoji utopija pasidarė fabrikų įstatymu, antroji kaip oficiali frazė figūruoja kiekviename «Factory Act» [fabrikų akte], trečioji net tarnauja reakciniam šarlataniškumui pridengti.
(192)Ure (prancūziškasis vertimas): «Philosophie des Manufactures». Paris 1836, II t., 39, 40, 67, 77 ir kt. psl.
(193)«Tarptautinio statistikos kongreso Paryžiuje, 1855 m.» Compte Rendu [ataskaitoje, 332 psl.] tarp kita ko sakoma: «Prancūzijos įstatymas, kuris fabrikuose ir dirbtuvėse darbo ilgumą apriboja 12 valandų per parą, nenustato šiam darbui tam tikrų pastovių valandų (laiko tarpų), nes tiktai vaikų darbui nustatomas laiko tarpas tarp 5 valandos ryto ir 9 valandos vakaro. Todėl dalis fabrikantų naudojasi teise, kurią jiems suteikia šis pragaištingas nutylėjimas, kad priverstų dirbti be pertraukų diena iš dienos, gal būt, išskyrus sekmadienius. Jie tam naudoja dvi įvairias darbininkų pamainas, iš kurių nė viena dirbtuvėje neišbūna daugiau kaip 12 valandų, bet gamyba įmonėje vyksta dieną ir naktį. Įstatymo reikalavimai patenkinti, bet ar patenkinti humaniškumo reikalavimai?» Be «griaunamos naktinio darbo įtakos žmogaus organizmui», taip pat pažymima, kokią «pragaištingą įtaką daro abiejų lyčių naktinis buvimas kartu tose pačiose menkai apšviestose dirbtuvėse».
(194)«Antai, mano apygardoje tame pačiame fabriko pastate tas pats fabrikantas, kaip balintojas ir dažytojas, privalo paklusti «Aktui dėl balinimo ir dažymo įmonių», kaip kartūno margintojas — «Printworks’ Act» [«Įstatymui dėl kartūno marginimo fabrikų»] ir kaip finisher (apretūrininkas) — «Factory Act» [«Fabrikų įstatymui»]». (Pono Bekerio pranešimas leid. «Reports. etc. for 31st October 1861», 20 psl.) Išvardijęs įvairius šių įstatymų nuostatus ir iš to išplaukiančias komplikacijas, p. Bekeris sako: «Mes matome, kaip sunku užtikrinti šių trijų parlamentinių aktų vykdymą, jei fabriko savininkas panorės apeiti įstatymą». Bet užtat ponams teisininkams tai jau tikrai užtikrina procesus.
(195)Antai, fabrikų inspektoriai pagaliau ryžtasi pasakyti: «Šie prieštaravimai (kapitalo prieš įstatyminį darbo laiko apribojimą) turi išnykti plataus darbo teisių principo akivaizdoje… Ateina momentas, kai šeimininko teisė į jo darbininko darbą nustoja galios, ir darbininko laikas darosi jo nuosavybe net ir tuo atveju, kai jis dar nėra išsekęs» («Reports etc. for 31st October 1862», 54 psl.).
(196)«Mes, Dankerko darbininkai, pareiškiame, kad esant dabartinei sistemai reikalaujamas darbo dienos ilgumas yra per didelis ir nepalieka darbininkui laiko ilsėtis ir lavintis, bet, priešingai, smukdo jį iki pavergimo būklės, kuri ne ką geresnė už vergovę («a condition of servitude but little better than slavery»). Todėl mes nusprendėme, kad darbo dienai pakanka aštuonių valandų ir kad įstatymas tūri jas pripažinti pakankamomis; mes raginame spaudą, šį galingą svertą, mums padėti,… o visus, kurie atsisakys teikti tokią paramą, laikysime darbo reformos ir darbininkų teisių priešais» (Dankerko, Niujorko valstija, darbininkų nutarimai, 1866 m.).
(197)«Reports etc. for 31st October. 1848», 112 psl.
(198)«Šie veiksmai (pvz., kapitalo manevrai 1848—1850 metais), be to, nenuginčijamai įrodė neteisingumą taip dažnai daromų teigimų, kad, esą, darbininkai nereikalingi apgynimo ir į juos turi būti žiūrima kaip į agentus, visiškai laisvai disponuojančius vienintele savo nuosavybe, t. y. savo rankų darbu ir savo veido prakaitu» («Reports etc. for 30th April 1850», 45 psl.). «Laisvasis darbas, jei aplamai jį taip galima pavadinti, net laisvoje šalyje savo apgynimui reikalingas stiprios įstatymo rankos» («Reports etc. for 31st October 1864», 34 psl.). «Leisti… arba, kas yra tas pat, priversti… dirbti 14 valandų per parą su valgymo pertraukomis arba be jų ir t. t.» («Reports etc. for 30th April 1863», 40 psl.).
(199)Friedrich Engels: «Die englische Zehnstundenbill» (laikraštyje «Neue Rheinische Zeitung», Aprilheft, 1850, 5 psl.). [Ф. Энгельс: «Английский билль о десятичасовом рабочем дне». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 7 t., 1956, 257 psl.]
(200)Dešimties valandų bilis jam pavaldžiose pramonės šakose «išgelbėjo darbininkus nuo visiško išsigimimo ir apsaugojo jų fizinę sveikatą» (Reports etc. for 31st October 1859», 47 psl.). «Kapitalas (fabrikuose) niekad negali laikyti mašinos veikiančios ilgiau kaip apribotą laiko tarpą, nedarydamas žalos fabrike dirbančių darbininkų sveikatai ir dorovei, o darbininkai nepajėgia patys savęs apginti» (ten pat, 8 psl.).
(201)«Dar didesnė gerovė yra tai, kad, pagaliau, nustatoma aiški riba tarp laiko, priklausančio pačiam darbininkui, ir jo šeimininko laiko (his master’s time). Darbininkas dabar žino, kada baigiasi tas laikas, kurį jis parduoda, ir kada prasideda jo paties laikas, ir, iš anksto tai tiksliai žinodamas, jis gali paskirstyti savąsias minutes saviems tikslams» (ten pat, 52 psl.). «Padarę darbininką savojo laiko šeimininku, jie (fabrikų įstatymai) suteikė jam moralinės jėgos, kuri, galimas daiktas, skatina jį pasiimti politinę valdžią» (ten pat, 47 psl.). Su santūria ironija ir labai atsargiais posakiais fabrikų inspektoriai nurodo, kad dabartinis įstatymas dėl dešimties valandų darbo dienos tam tikru laipsnių ir kapitalistą išvadavo iš jo įgimto brutalumo, kuris yra savybingas jam kaip paprastam kapitalo įkūnijimui, ir davė jam laiko kiek «apsišviesti». Anksčiau «įmonininkas (master) neturėjo laiko niekam kitam, kaip tik pinigams, o darbininkas niekam kitam, kaip tik darbui» (ten pat, 48 psl.).