Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

DEVINTASIS SKIRSNIS
PRIDEDAMOSIOS VERTĖS NORMA IR MASĖ

Šiame skirsnyje, kaip ir anksčiau, mes darome prielaidą, kad darbo jėgos vertė, vadinasi, toji darbo dienos dalis, kuri yra būtina darbo jėgai atgaminti arba jai išlaikyti, yra duotas, pastovus dydis.

Esant tokiai prielaidai, kartu su pridedamosios vertės norma yra duota ir toji jos masė, kurią atskiras darbininkas per tam tikrą laiko tarpą teikia kapitalistui. Pvz., jei būtinasis darbas sudaro 6 valandas per dieną, o tai, išreiškiant aukso kiekiu, sudaro 3 šil., arba 1 talerį, tai 1 taleris yra dieninė darbo jėgos vertė, arba kapitalo vertė, avansuota darbo jėgai pirkti. Toliau, jei pridedamosios vertės norma$＝100\%$, tai šis 1 talerio dydžio kintamasis kapitalas pagamina 1 talerio dydžio pridedamosios vertės masę, arba darbininkas kasdien teikia 6 valandų pridedamojo darbo masę.

Bet kintamasis kapitalas yra visų darbo jėgų, kurias tuo pačiu metu naudoja kapitalistas, visuminės vertės piniginė išraiška. Vadinasi, avansuoto kintamojo kapitalo vertė yra lygi vienos darbo jėgos vertės vidurkiui, padaugintam iš naudojamų darbo jėgų skaičiaus. Todėl, esant tam tikrai darbo jėgos vertei, kintamojo kapitalo dydis yra tiesiog proporcingas tuo pačiu metu dirbančių darbininkų skaičiui. Tuo būdu, jei dieninė vienos darbo jėgos vertė$＝1$ taleriui, tai reikia avansuoti 100 talerių kapitalą, kad būtų galima išnaudoti 100 darbo jėgų, ir $n$ talerių kapitalą, kad būtų galima kasdien išnaudoti $n$ darbo jėgų.

Lygiai taip pat, jei 1 talerio kintamasis kapitalas, dieninė vienos darbo jėgos vertė, kasdien pagamina 1 talerio pridedamąją vertę, tai 100 talerių kintamasis kapitalas kasdien pagamina pridedamąją vertę — 100, o $n$ talerių kapitalas kasdien pagamina 1 talerio pridedamąją vertę $\times n$. Vadinasi, pagaminamos pridedamosios vertės masė yra lygi atskiro darbininko darbo dienos teikiamai pridedamajai vertei, padaugintai iš naudojamų darbininkų skaičiaus. Bet, toliau, kadangi atskiro darbininko pagaminamos pridedamosios vertės masę, esant tam tikrai darbo jėgos vertei, apsprendžia pridedamosios vertės norma, tai iš to išplaukia šis, pirmasis dėsnis: pagamintos pridedamosios vertės masė yra lygi avansuoto kintamojo kapitalo dydžiui, padaugintam iš pridedamosios vertės normos, arba ją apsprendžia sudėtingas santykis tarp to paties kapitalisto tuo pačiu metu išnaudojamų darbo jėgų skaičiaus ir atskiros darbo jėgos išnaudojimo laipsnio.

Taigi, jei pridedamosios vertės masę mes pažymėsime $M$, atskiro darbininko vidutiniškai per dieną teikiamą pridedamąją vertę — $m$, kasdien avansuojamą vienai darbo jėgai pirkti kintamąjį kapitalą — $v$, bendrą kintamojo kapitalo sumą — $V$, vidutinės darbo jėgos vertę — $k$, jos išnaudojimo laipsnį — $\frac{a\text{'}}{a}\left(\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinasis} \mathrm{darbas}}\right)$ ir naudojamų darbininkų skaičių — $n$, tai mes gausime:

$\mathrm{M}＝<span\; style="font-size:\; 24pt;">\{</span>\begin{array}{l}\frac{\mathrm{m}}{\mathrm{v}}\times \mathrm{V}\\ \mathrm{k}\times \frac{\mathrm{a}\text{'}}{\mathrm{a}}\times \mathrm{n}\end{array}$

Mes visą laiką darome prielaidą, kad ne tiktai vidutinės darbo jėgos vertė yra pastovus dydis, bet kad ir kapitalisto naudojami darbininkai yra išreikšti vidutiniu darbininku. Esti išimtinių atvejų, kai pagaminama pridedamoji vertė nedidėja proporcingai išnaudojamųjų darbininkų skaičiui, bet tada ir darbo jėgos vertė nelieka pastovi.

Todėl, gaminant tam tikrą pridedamosios vertės masę, vieno veiksnio sumažėjimas gali būti kompensuotas kito padidėjimu. Jei kintamasis kapitalas sumažėja ir tuo pačių metu pridedamosios vertės norma tokia pat proporcija padidėja, tai pagaminamos pridedamosios vertės masė lieka nepasikeitusi. Jei, išliekant pirmesnėms prielaidoms, kapitalistui tenka avansuoti 100 talerių tam, kad kasdien išnaudotų 100 darbininkų, ir jei pridedamosios vertės norma sudaro 50%, tai šis kintamasis kapitalas — 100 teikia 50 talerių, arba $100\times 3$ darbo valandų, dydžio pridedamąją vertę. Jei pridedamosios vertės norma padvigubėja, arba darbo diena prailginama ne nuo 6 iki 9, o nuo 6 iki 12 valandų, tai perpus sumažintas kintamasis kapitalas, 50 talerių kapitalas, taip pat duoda 50 talerių, arba $50\times 6$ darbo valandų, dydžio pridedamąją vertę. Vadinasi, kintamojo kapitalo sumažėjimas gali būti kompensuotas proporcingai padidinant darbo jėgos išnaudojimo laipsnį, arba dirbančių darbininkų skaičiaus sumažėjimas gali būti kompensuotas proporcingai prailginant darbo dieną. Tuo būdu, tam tikrose ribose, darbo pasiūla, kuri kapitalo gali būti priverstinai sukelta, nepriklauso nuo darbininkų pasiūlos⁽²⁰²⁾. Atvirkščiai, pridedamosios vertės normos sumažėjimas gaminamos pridedamosios vertės masės nepakeičia, jei proporcingai išauga kintamojo kapitalo dydis arba dirbančių darbininkų skaičius.

Tačiau darbininkų skaičiaus, arba kintamojo kapitalo dydžio, kompensavimas didinant pridedamosios vertės normą arba prailginant darbo dieną susiduria su ribomis, kurių jis negali peržengti. Kokia bebūtų darbo jėgos vertė, ar darbo laikas, būtinas darbininkui išsilaikyti, sudaro 2 ar 10 valandų, šiaip ar taip, visuminė vertė, kurią darbininkas diena iš dienos gali pagaminti, visuomet yra mažesnė už vertę, kurioje sudaiktintos 24 darbo valandos, mažesnė už 12 šil. arba 4 talerius, jei tokia yra šių 24 sudaiktinto darbo valandų piniginė išraiška. Esant mūsų pirmesnei prielaidai, pagal kurią kasdien reikia 6 darbo valandų, kad būtų galima atgaminti pačią darbo jėgą, arba jai pirkti avansuotą kapitalo vertę, 500 talerių kintamasis kapitalas, kuris panaudoja 500 darbininkų, esant 100% pridedamosios vertės normai arba esant 12 valandų darbo dienai, kasdien pagamina 500 talerių, arba $6\times 500$ darbo valandų, dydžio pridedamąją vertę. 100 talerių kapitalas, kasdien panaudojantis 100 darbininkų, esant 200% pridedamosios vertės normai arba esant 18 valandų darbo dienai, pagamina tik 200 talerių, arba $12\times 100$ darbo valandų, dydžio pridedamosios vertės masę. Ir visa jo naujai sukurtoji vertė, avansuoto kintamojo kapitalo ekvivalentas plius pridedamoji vertė, niekad, jokią dieną negali pasiekti 400 talerių, arba $24\times 100$ darbo valandų, dydžio sumos. Absoliutinė vidutinės darbo dienos riba, kuri iš prigimties yra visada mažesnė už 24 valandas, sudaro absoliutinę ribą kintamojo kapitalo sumažėjimui kompensuoti padidinant pridedamosios vertės normą, arba išnaudojamųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimui kompensuoti padidinant darbo jėgos išnaudojimo laipsnį. Šis apčiuopiamai aiškus antrasis dėsnis yra svarbus norint išaiškinti daugelį reiškinių, atsirandančių iš kapitalo tendencijos, apie kurią kalbėsime vėliau,— tendencijos kiek galint daugiau mažinti savo įmonėse dirbančių darbininkų skaičių, arba savo kintamąją sudėtinę dalį, paverčiamą darbo jėga, o tai prieštarauja kitai jo tendencijai — gaminti kiek galint didesnę pridedamosios vertės masę. Atvirkščiai. Jei panaudojamų darbo jėgų masė, arba kintamojo kapitalo dydis, padidėja, bet ne proporcingai pridedamosios vertės normos sumažėjimui, tai pagaminamos pridedamosios vertės masė sumažėja.

Trečiasis dėsnis išplaukia iš to, kad pagaminamos pridedamosios vertės masę apsprendžia du veiksniai — pridedamosios vertės norma ir avansuoto kintamojo kapitalo dydis. Jei duota pridedamosios vertės norma, arba darbo jėgos išnaudojimo laipsnis, ir darbo jėgos vertė, arba būtinojo darbo laiko dydis, tai savaime suprantama, kad kuo didesnis yra kintamasis kapitalas, tuo didesnė yra pagaminamos vertės ir pridedamosios vertės masė. Jei duota darbo dienos riba, taip pat ir būtinosios jos sudėtinės dalies riba, tai atskiro kapitalisto pagaminamos vertės ir pridedamosios vertės masė, aišku, priklauso vien tik nuo tos darbo masės, kurią jis paleidžia veikti. O jo paleidžiama veikti darbo masė esamų prielaidų sąlygomis priklauso nuo darbo jėgos masės, arba nuo jo išnaudojamų darbininkų skaičiaus, o šį pastarąjį, savo ruožtu, apsprendžia kapitalisto avansuoto kintamojo kapitalo dydis. Vadinasi, esant tam tikrai pridedamosios vertės normai ir tam tikrai darbo jėgos vertei, pagaminamos pridedamosios vertės masės yra tiesiog proporcingos avansuotų kintamųjų kapitalų dydžiams. Bet mes jau žinome, kad kapitalistas savo kapitalą skirsto į dvi dalis. Vieną dalį jis sunaudoja gamybos priemonėms. Tai yra pastovioji jo kapitalo dalis. Kitą dalį jis paverčia gyvąja darbo jėga. Ši dalis sudaro jo kintamąjį kapitalą. To paties gamybos būdo pagrindu įvairiose gamybos šakose būna skirtingas kapitalo paskirstymas į pastoviąją ir kintamąją sudėtines dalis. Toje pačioje gamybos šakoje šis santykis kinta besikeičiant gamybos proceso techniniam pagrindui ir visuomeninei gamybos proceso kombinacijai. Tačiau kad ir kaip kapitalas besuskiltų į pastoviąją ir kintamąją sudėtinę dalį, ar pastaroji santykiaus su pirmąja kaip $1:2$, ar $1:10$, ar $1:x$, tai nė kiek nepaliečia tik ką išdėstyto dėsnio, nes nors pagal pirmesnę analizę pastoviojo kapitalo vertė ir vėl pasirodo produkto vertėje, bet neįeina į naujai pagamintąją vertę. Norint panaudoti 1 000 verpėjų, reikia, žinoma, daugiau žaliavos, verpsčių ir t. t., negu norint panaudoti 100 verpėjų. Bet tarkime, kad šių papildomų gamybos priemonių vertė pakyla, sumažėja arba lieka nepasikeitusi, tarkime, kad ji yra didelė ar maža,— ji, šiaip ar taip, nedaro jokios įtakos vertės didinimo procesui, vykdomam tų darbo jėgų, kurios šias gamybos priemones paleidžia veikti. Vadinasi, aukščiau konstatuotasis dėsnis įgauna tokią formą: įvairių kapitalų gaminamos vertės ir pridedamosios vertės masės, esant tam tikrai darbo jėgos vertei ir vienodam jos išnaudojimo laipsniui, yra tiesiog proporcingos šių kapitalų kintamųjų sudėtinių dalių, t. y. gyvąja darbo jėga paverstų jų sudėtinių dalių, dydžiams.

Šis dėsnis aiškiai prieštarauja visam išorine reiškinių regimybe besiremiančiam patyrimui. Kiekvienas žino, kad medvilnės verpyklos savininkas, kuris procentiniu santykiu su visu naudojamuoju kapitalu naudoja palyginti daug pastoviojo ir mažai kintamojo kapitalo, negauna dėl to mažiau pelno, arba pridedamosios vertės, negu kepyklos savininkas, kuris paleidžia veikti palyginti daug kintamojo ir mažai pastoviojo kapitalo. Šitam tariamam prieštaravimui išspręsti dar reikia daug tarpinių grandžių, panašiai kaip elementariosios algebros požiūriu reikia daug tarpinių grandžių, kad būtų galima suprasti, jog $\frac{0}{0}$ gali išreikšti tikrąjį dydį. Nors klasikinė ekonomija niekad šio dėsnio nebuvo suformulavusi, tačiau ji instinktyviai jo laikėsi, nes jis aplamai yra būtina vertės dėsnio pasekmė. Priverstinai abstrahuodama, ji mėgina išgelbėti jį nuo reiškinio prieštaravimų. Vėliau⁽²⁰³⁾ pamatysime, kaip Rikardo mokykla ant to suklupo. Vulgarioji ekonomija, kuri «iš tikrųjų taip nieko ir neišmoko», čia, kaip ir visur, nusitveria už išorinės reiškinio regimybės priešingai reiškinio dėsniui. Ji mano, priešingai Spinozai, kad «nemokšiškumas yra pakankamas pagrindas».

Į darbą, kurį tam tikros visuomenės visuminis kapitalas diena iš dienos paleidžia veikti, galima žiūrėti kaip į vieną vienintelę darbo dieną. Pvz., jei darbininkų skaičius yra vienas milijonas, o vieno darbininko vidutinė darbo diena sudaro 10 valandų, tai visuomeninė darbo diena susideda iš 10 milijonų valandų. Jei šios darbo dienos ilgumas yra duotas, tai, nepriklausomai nuo to, ar jos ribas apsprendžia fizinės ar socialinės sąlygos, pridedamosios vertės masė gali būti padidinta tiktai padidinant darbininkų skaičių, t. y. gyventojų darbininkų skaičių. Gyventojų daugėjimas čia sudaro matematinę ribą visuminio visuomeninio kapitalo vykdomam pridedamosios vertės gaminimui. Atvirkščiai. Jei gyventojų skaičius yra duotas, šią ribą sudarys galimas darbo dienos prailginimas⁽²⁰⁴⁾. Sekančiame skirsnyje pamatysime, kad šis dėsnis turi reikšmės tik tai pridedamosios vertės formai, kurią mes iki šiol nagrinėjome.

Iš pirmesnio pridedamosios vertės gaminimo nagrinėjimo išplaukia, kad ne bet kuri pinigų ar vertės suma gali būti paversta kapitalu, o priešingai, šio pavirtimo prielaida yra tam tikras pinigų arba manomųjų verčių minimumas atskiro pinigų arba prekių savininko rankose. Kintamojo kapitalo minimumas — tai toji suma, kurią kapitalistas turi išleisti pirkdamas vieną darbo jėgą, kuri diena iš dienos per ištisus metus naudojama pridedamajai vertei gauti. Jei tas darbininkas turėtų savų gamybos priemonių ir tenkintųsi darbininkišku gyvenimu, tai jam užtektų darbo laiko, būtino jo pragyvenimo reikmenims atgaminti, sakysime, 8 valandų per dieną. Vadinasi, ir gamybos priemonių jam reikėtų tiktai 8 darbo valandoms. Priešingai, kapitalistui, kuris be šių 8 valandų verčia jį dirbti dar, sakysime, 4 pridedamojo darbo valandas, reikia papildomos pinigų sumos papildomoms gamybos priemonėms įsigyti. Tačiau, darant tokią prielaidą, jam tektų naudoti jau du darbininkus, kad iš kasdien pasisavinamos pridedamosios vertės galėtų gyventi kaip darbininkas, t. y., kad galėtų patenkinti būtinuosius savo poreikius. Šiuo atveju jo gamybos tikslas būtų tiesiog palaikyti gyvybę, o ne didinti turtą; tuo tarpu, esant kapitalistinei gamybai, turimas galvoje pastarasis dalykas. Kad galėtų tik du kartus geriau gyventi už paprastą darbininką ir vėl paversti kapitalu pusę pagaminamos pridedamosios vertės, jam reikėtų kartu su darbininkų skaičiumi aštuonis kartus padidinti avansuojamojo kapitalo minimumą. Žinoma, jis pats, panašiai kaip jo darbininkas, gali betarpiškai dalyvauti gamybos procese, bet tuomet jis taip pat bus tik kažkas tarpinio tarp kapitalisto ir darbininko, bus «smulkus savininkėlis». Tam tikras kapitalistinės gamybos lygis reikalauja, kad visą laiką, kurį kapitalistas funkcionuoja kaip kapitalistas, t. y. kaip personifikuotas kapitalas, jis galėtų panaudoti svetimam darbui pasisavinti, todėl ir jam kontroliuoti bei šio darbo produktams parduoti⁽²⁰⁵⁾. Viduramžių cechai siekė prievarta sutrukdyti amatininkui-meistrui pavirsti kapitalistu, apribodami labai nežymiu maksimumu skaičių darbininkų, kuriuos atskiram meistrui buvo leista laikyti. Pinigų arba prekių savininkas tik tada tikrai pavirsta kapitalistu, kai gamybai avansuojamoji minimali suma žymiai viršija viduramžinį maksimumą. Čia, kaip ir gamtos moksle, pasitvirtina teisingumas to dėsnio, kurį Hegelis yra atradęs savo «Logikoje», kad grynai kiekybiniai pakitimai tam tikroje pakopoje pereina į kokybinius skirtumus^(205a).

Toji minimali vertės suma, kurią atskiras pinigų arba prekių savininkas turi turėti, kad pavirstų kapitalistu, kinta įvairiose kapitalistinės gamybos išsivystymo pakopose, o esant tam tikrai išsivystymo pakopai yra skirtinga įvairiose gamybos sferose priklausomai nuo ypatingų techninių jų sąlygų. Kai kurios gamybos šakos jau pačioje kapitalistinės gamybos pradžioje reikalauja tokio kapitalo minimumo, kuris tuo metu atskirų individų rankose dar nepasitaiko. Tai, iš vienos pusės, skatina suteikti valstybines subsidijas privatiems asmenims, kaip kad Prancūzijoje Kolbero epochoje ir kai kuriose Vokietijos valstybėse iki mūsų laikų, iš antros pusės — sudaryti bendroves, kurioms įstatymiškai suteikiamas monopolis tam tikrose pramonės ir prekybos šakose⁽²⁰⁶⁾ — tuos šiuolaikinių akcinių bendrovių pirmtakus.

Mes nesustosime ties detalėmis tų pakilimų, kurie įvyko santykyje tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko gamybos procese, vadinasi, nesustosime ties tolesniu paties kapitalo apibrėžimų plėtojimu. Tepažymėsime tik kai kuriuos svarbiausius momentus.

Vystydamasis gamybos procese, kapitalas ima komanduoti darbui, t. y. veikiančiajai darbo jėgai, arba pačiam darbininkui. Personifikuotas kapitalas, kapitalistas, žiūri, kad darbininkas atliktų savo darbą tinkamai ir reikiamu intensyvumu.

Toliau besivystydamas kapitalas pasidarė priverstiniu santykiu, verčiančiu darbininkų klasę atlikti daugiau darbo, negu tai nustato siauras jos gyvenimo poreikių kompleksas. Ir skatindamas svetimą darbštumą, siurbdamas pridedamąjį darbą ir išnaudodamas darbo jėgą, kapitalas savo energija, nepasotinamumu ir efektyvumu žymiai pralenkia visas ankstesnes gamybos sistemas, kurios rėmėsi tiesioginiu priverstiniu darbu.

Kapitalas pajungia sau darbą iš pradžių esant toms techninėms sąlygoms, kuriomis jis jį istoriškai randa. Vadinasi, jis ne iš karto pakeičia gamybos būdą. Todėl pridedamosios vertės gaminimas ta forma, kurią mes ligi šiol nagrinėjome, t. y. tiesiog ilginant darbo dieną, atrodė esąs nepriklausomas nuo bet kurio palies gamybos būdo pakitimo. Senoviškoje kepykloje jis buvo ne mažiau veiksmingas kaip šiuolaikinėje medvilnės verpykloje.

Jei mes gamybos procesą nagrinėjame darbo proceso požiūrių, tai darbininkas elgiasi su gamybos priemonėmis ne kaip su kapitalu, bet tiesiog kaip su savo tikslingos gamybinės veiklos priemonėmis ir medžiaga. Pvz., odos gamykloje jis elgiasi su oda tiesiog kaip su savo darbo objektu. Jis išdirba odą ne kapitalistui. Kitaip yra, kai mes gamybos procesą nagrinėjame vertės didinimo proceso požiūriu. Gamybos priemonės tuojau pat pavirsta svetimo darbo absorbavimo priemonėmis. Ir jau ne darbininkas naudoja gamybos priemones, bet gamybos priemonės naudoja darbininką. Ne jis suvartoja jas kaip medžiaginius savo gamybinės veiklos elementus, bet jos suvartoja jį kaip savo pačių gyvybės proceso fermentą, o kapitalo gyvybės procesą sudaro tik jo kaip savaime augančios vertės judėjimas. Lydomosios krosnys ir gamybiniai pastatai, kurie naktį ilsisi ir neabsorbuoja gyvojo darbo, kapitalistui yra «grynas nuostolis» («mere loss»). Todėl lydomosios krosnys ir gamybiniai pastatai pagrindžia tam tikrą «pretenziją į» darbo jėgų «naktinį darbą». Paprastas pinigų pavirtimas materialiniais gamybos proceso veiksniais, gamybos priemonėmis, pastarąsias paverčia juridiniu titulu ir priverstiniu titulu svetimam darbui ir pridedamajam darbui. Pagaliau dar vienas pavyzdys mums parodys, kaip šis kapitalistinei gamybai savybingas ir ją apibūdinantis santykio tarp negyvojo ir gyvojo darbo, tarp vertės ir tos jėgos, kuri sukuria vertę, susikeitimas, net iškrypimas atsispindi kapitalistų galvose. Anglijos fabrikantų 1848—1850 metų maišto metu «linų ir medvilnės verpyklos Peizlyje šeimininkas, verpyklos, priklausančios vienai iš seniausiųjų ir garbingiausiųjų vakarinės Škotijos firmų, būtent, kompanijai Karleilis, sūnūs ir Ko, kuri egzistuoja nuo 1752 m. ir kuriai iš kartos į kartą vadovauja ta pati šeima»,— šis nepaprastai inteligentiškas džentelmenas 1849 m. balandžio 25 d. laikraštyje «Glasgow Daily Mail» parašė laišką⁽²⁰⁷⁾ antrašte «Relaissystem», kuriame, tarp kita ko, yra ši be galo naivi vieta: «Tad panagrinėkime tas negeroves, kurios kils dėl darbo laiko sutrumpinimo nuo 12 iki 10 valandų… Jos «reiškia» didžiausią žalą fabrikanto perspektyvoms ir nuosavybei. Jeigu jis (t. y. jo «rankos») dirbo 12 valandų ir bus apribotas 10 valandų, tai jo įmonėje kiekvienos 12 mašinų arba verpsčių sumažės iki 10 («then every 12 machines or spindles, in his establishment, shrink to 10»), ir jeigu jis panorėtų parduoti savo fabriką, tai jos būtų vertinamos tiktai kaip 10, tad kiekvienas fabrikas visoje šalyje netektų vieno šeštadalio savo vertės»⁽²⁰⁸⁾.

Šioms paveldimai kapitalistinėms vakarinės Škotijos smegenims gamybos priemonių, verpsčių ir t. t. vertė taip neatskiriamai susilieja su kapitalistinė jų savybe savaime augti arba kasdien suryti tam tikrą svetimo neapmokamo darbo kiekį, jog firmos Karleilis ir Ko šeimininkas iš tikrųjų įsivaizduoja, kad parduodant fabriką jam bus apmokėta ne tiktai verpsčių vertė, bet ir jų vertės padidėjimas, ne tiktai darbas, esantis jose ir būtinas tos pačios rūšies verpstėms pagaminti, bet ir pridedamasis darbas, kuris su jų pagalba kasdien siurbiamas iš šaunių vakarinių škotų Peizlyje; ir kaip tik dėl to, galvoja jis, dviem valandomis sutrumpinus darbo dieną, kiekvienų 12 verpimo mašinų pardavimo kaina sumažės iki 10 mašinų kainos dydžio!

Išnašos

⁽²⁰²⁾Šis elementarus dėsnis, matyti, yra nežinomas ponams iš vulgariosios ekonomijos stovyklos — šie išvirkštiniai Archimedai įsivaizduoja, jog tame, kad rinkos darbo kainas apsprendžia paklausa ir pasiūla, jie radę atramos tašką, ir, be to, ne tam, kad apverstų pasaulį, bet tam, kad jį sustabdytų.

⁽²⁰³⁾Smulkiau apie tai «Ketvirtojoje knygoje».

⁽²⁰⁴⁾«Visuomenės darbas, t. y. ūkyje sunaudojamas laikas (economic time), yra duotas dydis, sakysime, 10 valandų per dieną kiekvienam iš milijono gyventojų, arba dešimt milijonų valandų… Kapitalas turi savo augimo ribą. Šią ribą kiekvienu atitinkamu laikotarpiu sudaro tikrasis ūkyje sunaudoto laiko kiekis» («An Essay on the Political Economy of Nations». London 1821, 47, 49 psl.).

⁽²⁰⁵⁾«Nuomininkas (farmer) negali orientuotis į savo paties darbą, o jeigu jis tai daro, tai, mano nuomone, jis nuo to pralaimi. Jo darbas turi būti — viso ūkio priežiūra: jis turi prižiūrėti savo kūlėją, kitaip darbo užmokestis pastarajam bus tuščiai mokamas, nes javai nebus iškuliami; lygiai taip pat jis turi prižiūrėti savo šienpiovius, javų kirtėjus ir t. t.; jis turi nuolat apvaikštinėti savo aptvarus; jis turi žiūrėti, kad čia nebūtų jokių trūkumų; o tai įvyktų, jeigu jis būtų pririštas prie vienos kurios nors vietos» («An Inquiry into the Connection between the present Price of Provisions and the Size of Farms etc. By a Farmer». London 1773, 12 psl.). Šis veikalas labai įdomus. Iš jo galima tirti «capitalist farmer» [«nuomininko-kapitalisto»] arba «merchant farmer» [«nuomininko-pirklio»], kaip jis tiesiog čia pavadintas, atsiradimą ir pasiklausyti, kaip jis save išaukština prieš «small farmer» [«smulkųjį nuomininką»], kuriam, iš esmės imant, terūpi pragyvenimo reikmenys. «Kapitalistų klasė pradžioje iš dalies ir pagaliau visiškai atsipalaiduoja nuo rankinio darbo būtinumo» («Textbook of Lectures on the Political Economy of Nations. By the Rev. Richard Jones». Hertford 1852, Lecture III, 39 psl.). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 316 psl.]

^(205a)Molekulinė teorija, kuri yra pritaikyta šiuolaikinėje chemijoje ir kurią pirmą kartą moksliškai išvystė Loranas ir Žeraras, remiasi kaip tik šiuo dėsniu. {3-jo leid. priedas. Paaiškindami šią pastabą, labai neaiškią asmenims, nežinantiems chemijos, nurodysime, kad autorius čia kalba apie angliavandenius, Š. Žeraro iš pradžių 1843 metais pavadintus «homologinėmis eilėmis», kurių kiekviena turi savo sudėties algebrinę formulę. Pavyzdžiui, parafino eilė: C_nH_2n+2; normalių alkoholių eilė: C_nH_2n+2O; normalių riebalinių rūgščių eilė: C_nH_2nO₂ ir daugelis kitų. Pateiktuose pavyzdžiuose prie molekulinės formulės tiesiog kiekybiškai pridedant CH₂ kaskart gaunamas kokybiškai skirtingas kūnas. Apie Markso per daug vertinamą Lorano ir Žeraro dalyvavimą nustatant šį svarbų faktą plg. Kopp: «Entwicklung der Chemie», München 1873, 709 ir 716 psl., ir Schorlemmer: «Rise and Progress of Organic Chemistry», London 1879, 54 psl.— F. E.}

⁽²⁰⁶⁾Tokios rūšies institutus Martynas Liuteris vadina «die Gesellschaft-Monopolia» [«bendrovė-monopolija»].

⁽²⁰⁷⁾«Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1849», 59 psl.

⁽²⁰⁸⁾«Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1849», 60 psl. Fabrikų inspektorius Stiuartas, pats būdamas škotas ir, priešingai Anglijos fabrikų inspektoriams, galvodamas visiškai kapitalistiškai, tiesiog pareiškia, kad šis laiškas, kurį jis pridėjo prie savo ataskaitos, «yra visų naudingiausias iš pranešimų, kurie buvo padaryti bet kurio iš fabrikantų, naudojančių Relaissystem, ir jis ypatingai siekia to, kad būtų pašalinti neigiami nusistatymai ir prieštaravimai prieš šią sistemą».

Ketvirtasis skyrius. Santykinės pridedamosios vertės gaminimas

Turinys | Markso-Engelso archyvas