Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Tą darbo dienos dalį, kuri pagamina tik kapitalo apmokėtos darbo jėgos vertės ekvivalentą, mes iki šiol laikėme pastoviu dydžiu, ir ji esamomis gamybos sąlygomis ir esamoje ekonominio visuomenės išsivystymo pakopoje iš tikrųjų yra pastovus dydis. Virš šio būtinojo darbo laiko darbininkas gali dirbti 2, 3, 4, 6 ir t. t. valandas. Nuo to prailginimo masto priklauso pridedamosios vertės norma ir darbo dienos ilgumas. Tuo būdu, jei būtinasis darbo laikas yra pastovus, tai, priešingai, visa darbo diena yra kintamas dydis. Tarkime dabar, kad mums yra duoti tiek bendras darbo dienos ilgumas, tiek ir jos padalijimas į būtinąjį ir pridedamąjį darbą. Tarkime, kad, pvz., linija ac, a＿＿＿＿＿＿＿＿＿＿b＿＿c, išreiškia dvylikos valandų darbo dieną, atkarpa ab — dešimt valandų būtinojo darbo, atkarpa bc — dvi valandas pridedamojo darbo. Kyla klausimas: kuriuo būdu gali būti padidintas pridedamosios vertės gaminimas, kitaip tariant — kuriuo būdu gali būti prailgintas pridedamasis darbas nė kiek toliau neprailginant ac arba nepriklausomai nuo bet kurio tolesnio ac prailginimo?
Nepaisant to, kad darbo dienos ribos, ac, yra duotos, bc, matyti, gali būti prailginta jei ne pratęsiant už baigiamojo taško c, kuris tuo pačiu metu yra darbo dienos ac baigiamasis taškas, tai perkeliant pradinį tašką b priešinga kryptimi, a pusėn. Tarkime, kad linijoje a＿＿＿＿＿＿＿＿＿b'＿b＿＿c atkarpa b'＿b lygi pusei bc, arba lygi vienai darbo valandai. Jei mes dabar tarsime, kad, esant dvylikos valandų darbo dienai ac, taškas b nukeliamas iki b', tai bc nusitęsia iki b'c ilgio, pridedamasis darbas padidėja perpus, nuo 2 valandų iki 3, nors darbo diena, kaip ir anksčiau, pasilieka dvylikos valandų. Bet šis pridedamojo darbo pratęsimas nuo bc iki b'c, nuo 2 valandų iki 3, aišku, yra negalimas būtinajam darbui tuo pačiu metu nesumažėjus nuo ab iki ab', nuo 10 iki 9 valandų. Pridedamojo darbo prailginimą šiuo atveju atitiktų būtinojo darbo sutrumpinimas, arba dalis to darbo laiko, kurį darbininkas iki šiol faktiškai sunaudodavo sau, turėtų pavirsti darbo laiku, sunaudojamu kapitalisto naudai. Čia pasikeistų ne darbo dienos ilgumas, o ta proporcija, kuria pastaroji suskyla į būtinąjį ir pridedamąjį darbą.
Iš antros pusės, yra aišku, kad pats pridedamojo darbo dydis yra duotas, jei yra duoti darbo dienos ilgumas ir darbo jėgos vertė. Darbo jėgos vertė, t. y. darbo laikas, būtinas darbo jėgai pagaminti, apsprendžia jos vertei atgaminti būtiną darbo laiką. Jei viena darbo valanda reiškiasi aukso kiekiu, lygiu pusei šilingo, arba 6 pensams, ir jei dieninė darbo jėgos vertė sudaro 5 šil., tai darbininkas kasdien turi dirbti dešimt valandų, kad padengtų dieninę savo darbo jėgos vertę, kurią jam apmokėjo kapitalas, arba kad pagamintų jam kasdien būtinų pragyvenimo reikmenų vertės ekvivalentą. Šių pragyvenimo reikmenų vertė apsprendžia jo darbo jėgos vertę(1), jo darbo jėgos vertė, savo ruožtu, apsprendžia jo būtinojo darbo laiko dydį. Bet pridedamojo darbo dydis gaunamas atėmus būtinąjį darbo laiką iš visos darbo dienos. Atėmus dešimt valandų iš dvylikos, pasilieka dvi, ir esamomis sąlygomis, matyti, nėra jokios galimybės prailginti pridedamąjį darbą už šių dviejų valandų ribų. Žinoma, kapitalistas gali sumokėti darbininkui vietoj 5 šil. tik 4 šil. 6 pensus arba dar mažiau. Šiai 4 šil. 6 pensų vertei atgaminti užtektų 9 darbo valandų, ir, tuo būdu, iš 12 valandų darbo dienos pridedamajam darbui dabar tektų vietoj dviejų trys valandos, dėl to pati pridedamoji vertė pakiltų nuo 1 šil. iki 1 šil. 6 pensų. Tačiau tokį rezultatą būtų galima pasiekti tik sumažinus darbininko užmokestį žemiau jo darbo jėgos vertės. Turėdamas iš viso 4 šil. 6 pensus, kuriuos jis pagamina per 9 valandas, jis turi vienu dešimtadaliu mažesnį pragyvenimo reikmenų kiekį negu anksčiau, ir dėl to vyksta tik susiaurintas jo darbo jėgos atgaminimas. Šiuo atveju pridedamasis darbas gali būti prailgintas tiktai pažeidžiant normalias jo ribas, jo sritis gali būti išplėsta tik vykdant uzurpatorinius užgrobimus būtinojo darbo laiko srityje. Nors šis pridedamojo darbo didinimo metodas vaidina labai svarbų vaidmenį tikrajame darbo užmokesčio judėjime, čia jis turi būti atmestas, nes pagal mūsų prielaidą visos prekės,— vadinasi, ir darbo jėga,— perkamos ir parduodamos pagal jų pilną vertę. Jei daroma tokia prielaida, tai darbo jėgai pagaminti arba jos vertei atgaminti būtino darbo laiko sumažėjimo priežastis gali būti ne darbininko darbo užmokesčio sumažėjimas žemiau jo darbo jėgos vertės, o tik pačios šios vertės sumažėjimas. Esant tam tikram darbo dienos ilgumui, pridedamojo darbo padidėjimas turi atsirasti dėl būtinojo darbo laiko sutrumpėjimo, o ne atvirkščiai,— ne būtinojo darbo laiko sutrumpėjimas dėl pridedamojo darbo padidėjimo. Tam, kad mūsų pavyzdyje būtinasis darbo laikas sumažėtų vienu dešimtadaliu, t. y. nuo 10 valandų iki 9, vadinasi, pridedamasis darbas padidėtų nuo 2 iki 3 valandų, darbo jėgos vertė turi iš tikrųjų sumažėti vienu dešimtadaliu.
Bet tokį darbo jėgos vertės sumažėjimą vienu dešimtadaliu, savo ruožtu, sąlygoja tai, kad tas pats pragyvenimo reikmenų kiekis, kuris anksčiau buvo pagaminamas per 10 valandų, dabar pagaminamas per 9 valandas. Bet tai neįmanoma nepakylant darbo gamybiniam pajėgumui. Pvz., tarkime, kad esamomis gamybos priemonėmis batsiuvys per 12 valandų darbo dieną gali pagaminti vieną porą batų. Kad jis per tą patį laiką galėtų pagaminti dvi poras batų, jo darbo gamybinis pajėgumas turi dvigubai padidėti, o jis negali dvigubai padidėti nepasikeitus jo darbo priemonėms ar metodams arba kartu vienam ir antram. Vadinasi, turi įvykti revoliucija jo darbo gamybinėse sąlygose, t. y. jo gamybos būde, dėl to ir pačiame darbo procese. Darbo gamybinio pajėgumo pakilimu mes čia suprantame aplamai bet kurį darbo proceso pakitimą, sutrumpinantį darbo laiką, visuomeniškai būtiną tam tikrai prekei pagaminti; tuo būdu, mažesnis darbo kiekis darosi pajėgus pagaminti didesnį vartojamosios vertės kiekį(2). Taigi, jei tyrinėdami pridedamosios vertės gaminimą ta jos forma, kuria mes ją iki šiol nagrinėjome, gamybos būdą mes laikėme kažkuo duotu, tai dabar, norint suprasti pridedamosios vertės gaminimą, kuris vyksta būtinąjį darbą paverčiant pridedamuoju darbu, visiškai nepakanka tarti, kad kapitalas įvaldo darbo procesą istoriškai paveldėta, esama jo forma ir tik padidina jo trukmę. Reikalingas yra perversmas techninėse ir visuomeninėse darbo proceso sąlygose, vadinasi, ir pačiame gamybos būde, kad pakiltų darbo gamybinis pajėgumas, kad dėl darbo gamybinio pajėgumo pakilimo sumažėtų darbo jėgos vertė ir tuo būdu sutrumpėtų darbo dienos dalis, būtina tai vertei atgaminti.
Pridedamąją vertę, kuri pagaminama prailginant darbo dieną, aš vadinu absoliutine pridedamąja verte. Priešingai, tą pridedamąją vertę, kuri atsiranda dėl būtinojo darbo laiko sutrumpinimo ir abiejų darbo dienos sudėtinių dalių santykio atitinkamo pakitimo, aš vadinu santykine pridedamąja verte.
Kad būtų galima sumažinti darbo jėgos vertę, darbo gamybinis pajėgumas turi pakilti tose pramonės šakose, kurių produktai apsprendžia darbo jėgos vertę, t. y. arba priklauso prie įprastinių pragyvenimo reikmenų skaičiaus, arba gali pastaruosius atstoti. Bet prekės vertę apsprendžia ne tiktai kiekis to darbo, kuris prekei suteikia galutinę formą, bet taip pat kiekis darbo, kuris glūdi tos prekės gamybos priemonėse. Pavyzdžiui, bato vertę apsprendžia ne tiktai batsiuvio darbas, bet ir odos, dervos, dervasiūlio ir t. t. vertė. Vadinasi, darbo jėgos vertę taip pat mažina darbo gamybinio pajėgumo kilimas ir atitinkamas prekių atpigimas tose pramonės šakose, kurios teikia medžiaginius pastoviojo kapitalo elementus, t. y. darbo priemones ir darbo medžiagą, būtiniems pragyvenimo reikmenims gaminti. Priešingai, darbo gamybinio pajėgumo pakilimas tokiose gamybos šakose, kurios neteikia nei būtinų pragyvenimo reikmenų, nei gamybos priemonių jiems gaminti, darbo jėgos vertės nekeičia.
Žinoma, prekių atpigimas mažina darbo jėgos vertę tik pro tanto, t. y. tik sutinkamai su tuo, kiek ši prekė dalyvauja atgaminant darbo jėgą. Antai, marškiniai yra būtinas pragyvenimo reikmuo, bet tik vienas iš daugelio. Šios prekės atpigimas tik sumažina darbininko išlaidas marškiniams. Bet bendra būtinų pragyvenimo reikmenų suma susideda iš įvairių prekių, iš atskirų pramonės šakų įvairių įvairiausių produktų, ir kiekvienos tokios prekės vertė visuomet sudaro atitinkamą darbo jėgos vertės dalį. Ta darbo jėgos vertė mažėja kartu su jai atgaminti būtinu darbo laiku, kurio bendras sutrumpėjimas lygus sumai jo sutrumpėjimų visose aukščiau minėtose atskirose gamybos šakose. Šį bendrą rezultatą mes čia nagrinėjame taip, tarytum jis būtų betarpiškas rezultatas ir betarpiškas tikslas kiekvienu atskiru atveju. Kai atskiras kapitalistas, keldamas darbo gamybinį pajėgumą, atpigina savo prekę, pvz., marškinius, tai jis, gal būt, visai ir nesiekia tikslo pro tanto sumažinti darbo jėgos vertę, vadinasi, ir būtinąjį darbo laiką; tačiau tik tiek, kiek jis, galų gale, prisideda prie šio rezultato, jis prisideda prie pridedamosios vertės bendros normos padidėjimo(3). Bendras ir būtinas kapitalo tendencijas reikia skirti nuo jų pasireiškimo formų.
Čia ne vieta nagrinėti, kuriuo būtent būdu imanentiniai kapitalistinės gamybos dėsniai pasireiškia išoriniame kapitalų judėjime, kuriuo būdu jie veikia kaip priverstiniai konkurencijos dėsniai ir todėl atskiro kapitalisto yra suvokiami kaip skatinamieji jo veiklos motyvai. Tačiau iš karto viena yra aišku: mokslinė konkurencijos analizė yra galima tik pažinus vidinę kapitalo prigimtį,— visiškai taip pat, kaip regimas dangaus kūnų judėjimas darosi suprantamas tik tam, kas žino jų tikrąjį, o ne jutimais suvokiamą judėjimą. Bet tam, kad būtų galima suprasti santykinės pridedamosios vertės gaminimą, ir, be to, pasiremiant vien tik jau pasiektais mūsų analizės rezultatais, reikia pažymėti štai ką.
Jei viena darbo valanda reiškiasi aukso kiekiu, lygiu 6 pensams, arba šil., tai per 12 valandų darbo dieną bus pagaminta 6 šil. vertė. Tarkime, kad, esant tam tikram darbo gamybiniam pajėgumui, per šias 12 darbo valandų pagaminama 12 prekės vienetų. Tarkime, kad kiekvienam prekės vienetui sunaudotų gamybos priemonių, žaliavos ir pan. vertė yra 6 pensai. Šiomis aplinkybėmis kiekviena atskira prekė kainuoja vieną šilingą, būtent: 6 pensai — gamybos priemonių vertė ir 6 pensai — perdirbimo metu joms naujai prijungta vertė. Tarkime dabar, kad kuriam nors kapitalistui pavyksta dvigubai padidinti darbo gamybinį pajėgumą ir dėl to per 12 valandų darbo dieną pagaminti šios rūšies prekės ne 12, bet jau 24 vienetus. Jei gamybos priemonių vertė lieka nepasikeitusi, tai atskiro prekės vieneto vertė dabar sumažėja iki 9 pensų, būtent: 6 pensai — gamybos priemonių vertė ir 3 pensai — vertė, kurią pastarosioms naujai prijungė darbas. Nepaisant to, kad darbo gamybinis pajėgumas dvigubai padidėjo, darbo diena dabar, kaip ir anksčiau, tesukuria naują 6 šil. vertę, bet dabar ši pastaroji pasiskirsto dvigubai didesniam prekių kiekiui. Todėl kiekvienam atskiram produktui vietoj -sios šios bendrosios vertės tenka tik -ji tos vertės, 3 pensai vietoj 6 pensų, arba,— kas yra tas pat,— prie gamybos priemonių, joms pavirstant gatavu produktu, dabar prijungiamas, skaičiuojant kiekvienam prekės vienetui, pusvalandis darbo, o ne visa valanda, kaip buvo anksčiau. Individualinė šios prekės vertė dabar yra žemesnė už visuomeninę jos vertę, t. y. prekei pagaminti dabar reikia mažiau darbo laiko negu didžiulei masei tos pačios rūšies produktų, pagamintų esant vidutinėms visuomeninėms sąlygoms. Prekės vienetas vidutiniškai kainuoja 1 šil., arba išreiškia 2 visuomeninio darbo valandas; pasikeitusio gamybos būdo sąlygomis jis kainuoja tik 9 pensus, t. y. jame tėra valandos darbo. Bet tikroji prekės vertė yra ne individualinė, o visuomeninė jos vertė, t. y. ši vertė matuojama ne tuo darbo laiko kiekiu, kurį prekei pagaminti šiuo atskiru atveju faktiškai sunaudojo jos gamintojas, o darbo laiku, visuomeniškai būtinu jai pagaminti. Vadinasi, jei kapitalistas, kuris panaudoja naują metodą, parduoda savo prekę pagal jos visuomeninę 1 šil. vertę, tai jis ją parduoda trim pensais brangiau už individualinę jos vertę ir tuo būdu realizuoja papildomą 3 pensų pridedamąją vertę. Iš antros pusės, dvylikos valandų darbo diena jam dabar reiškiasi 24 prekės vienetais vietoj pirmesnių 12. Vadinasi, kad galėtų parduoti vienos darbo dienos produktą, jis turi dabar savo prekėms du kartus padidinti realizavimą arba rinką. Kitoms sąlygoms esant lygioms, jo prekės gali išsikovoti didesnę rinką tik sumažindamos savo kainas. Todėl kapitalistas jas pardavinės aukščiau jų individualinės, bet žemiau jų visuomeninės vertės, pvz., po 10 pensų už vienetą. Tuo būdu jis iš kiekvieno vieneto vis dėlto išspaus papildomą 1 penso pridedamąją vertę. Šį pridedamosios vertės padidėjimą jis gaus nepriklausomai nuo to, ar jo prekė priklauso ar nepriklauso prie būtinų pragyvenimo reikmenų skaičiaus, vadinasi, ar jo prekė įeina ar neįeina kaip apsprendžiantis momentas į bendrą darbo jėgos vertę. Vadinasi, nepriklausomai nuo šios pastarosios aplinkybės, kiekvienas atskiras kapitalistas yra suinteresuotas prekės atpiginimu keliant darbo gamybinį pajėgumą.
Bet net ir šiuo atveju didesnis pridedamosios vertės gaminimas atsiranda iš būtinojo darbo laiko sutrumpėjimo ir pridedamojo darbo atitinkamo pailgėjimo(3a). Tarkime, kad būtinasis darbo laikas yra lygus 10 valandų, t. y. dieninė darbo jėgos vertė yra lygi 5 šilingams, pridedamasis darbas — 2 valandoms, vadinasi, kasdien pagaminama pridedamoji vertė — 1 šilingui. Bet mūsų kapitalistas dabar pagamina 24 prekės vienetus, kuriuos jis parduoda po 10 pensų už vienetą, t. y. iš viso už 20 šil. Kadangi gamybos priemonių vertė yra lygi 12 šil., tai prekės vieneto padengia tik avansuotą pastovųjį kapitalą. Dvylikos valandų darbo diena reiškiasi likusiais vieneto. Kadangi darbo jėgos kaina šil., tai 6 prekės vienetais reiškiasi būtinasis darbo laikas ir vieneto — pridedamasis darbas. Būtinojo darbo ir pridedamojo darbo santykis, kuris vidutinėmis visuomeninėmis sąlygomis buvo , dabar sudaro tik . Tą patį rezultatą galima gauti ir šiuo būdu: Dvylikos valandų darbo dienos produkto vertė šil. Iš jų 12 šil. tenka gamybos priemonių vertei, kuri tik naujai pasirodo produkto vertėje. Vadinasi, pasilieka 8 šil. kaip piniginė išraiška vertės, kuria reiškiasi darbo diena. Ši piniginė išraiška yra didesnė negu tos pačios rūšies vidutinio visuomeninio darbo piniginė išraiška, nes pastarojo 12 valandų tesireiškia tik 6 šilingais. Nepaprastai aukšto gamybinio pajėgumo darbas funkcionuoja kaip padaugintas darbas, t. y. jis per lygius laiko tarpus sukuria didesnę vertę negu tos pačios rūšies vidutinis visuomeninis darbas. Bet mūsų kapitalistas dabar, kaip ir anksčiau, už dieninę darbo jėgos vertę sumoka tik 5 šilingus. Vadinasi, šiai vertei atgaminti darbininkui vietoj ankstesnių dešimties valandų dabar reikia tik valandos. Todėl jo pridedamasis darbas padidėja valandos, jo pagaminta pridedamoji vertė — nuo 1 šil. iki 3 šil. Tuo būdu kapitalistas, kuris naudoja tobulesnį gamybos būdą, pridedamojo darbo pavidalu pasisavina didesnę darbo dienos dalį negu kiti tos pačios gamybos šakos kapitalistai. Jis atskiru atveju daro tą patį, ką, aplamai ir ištisai imant, daro visas kapitalas, gamindamas santykinę pridedamąją vertę. Bet, iš antros pusės, ši papildoma pridedamoji vertė išnyksta, kai tik naujasis gamybos būdas visuotinai paplinta ir kartu išnyksta skirtumas tarp pigiau gaminamos prekės individualinės vertės ir tos prekės visuomeninės vertės. Tas pats dėsnis, pagal kurį darbo laikas apsprendžia vertę ir kurį naują gamybos būdą įvedęs kapitalistas pajunta ta forma, kad jis turi pardavinėti savo prekę žemiau jos visuomeninės vertės,— tas pats dėsnis, kaip priverstinis konkurencijos dėsnis, verčia mūsų kapitalisto varžovus įvesti pas save naująjį gamybos būdą(4). Taigi, bendrą pridedamosios vertės normą visas šis procesas palies tik tada, kai darbo gamybinis pajėgumas pakils tokiose gamybos šakose ir, vadinasi, atpigins tokias prekes, kurios įeina į būtinų pragyvenimo reikmenų skaičių ir dėl to sudaro darbo jėgos vertės elementus.
Prekių vertė yra atvirkščiai proporcinga darbo gamybiniam pajėgumui. Tai liečia ir darbo jėgos vertę, nes ją apsprendžia prekių vertės. Priešingai, santykinė pridedamoji vertė yra tiesiog proporcinga darbo gamybiniam pajėgumui. Ji didėja kylant darbo gamybiniam pajėgumui ir mažėja jam krintant. Vidutinė visuomeninė 12 valandų darbo diena, jei pinigų vertė lieka nepasikeitusi, visuomet pagamina tą pačią naują 6 šil. vertę, šiai vertės sumai kad ir bet kuriuo santykiu suskylant į darbo jėgos vertės ekvivalentą ir pridedamąją vertę. Bet jei dėl darbo gamybinio pajėgumo pakilimo kasdieninių pragyvenimo reikmenų vertė, vadinasi, ir dieninė darbo jėgos vertė sumažėja nuo 5 iki 3 šil., tai pridedamoji vertė padidėja nuo 1 iki 3 šil. Darbo jėgos vertei atgaminti anksčiau reikėjo 10, o dabar reikia tik 6 darbo valandų. Keturios darbo valandos atsipalaidavo ir gali būti prijungtos prie pridedamojo darbo srities. Iš to kyla imanentinis kapitalo siekimas ir nuolatinė jo tendencija kelti darbo gamybinį pajėgumą, siekiant atpiginti prekes ir prekių atpiginimu atpiginti patį darbininką(5).
Kapitalistui, gaminančiam prekę, pastarosios absoliutinė vertė kaip tokia neturi reikšmės. Kapitalistą tedomina prekėje esanti ir ją parduodant realizuojama pridedamoji vertė. Pridedamosios vertės realizavimas savaime numato avansuotosios vertės padengimą. Kadangi santykinė pridedamoji vertė auga tiesiog proporcingai darbo gamybinio pajėgumo vystymuisi, tuo tarpu kai prekių vertė krinta atvirkščiai proporcingai šiam pastarajam,— kitaip tariant, kadangi tas pats procesas atpigina prekes ir didina jose esančią pridedamąją vertę, tai tuo pačiu išsisprendžia mįslė, kodėl kapitalistas, kuriam vien tik mainomosios vertės gaminimas terūpį, visą laiką stengiasi mažinti savo prekių mainomąją vertę,— prieštaravimas, kuriuo vienas iš politinės ekonomijos kūrėjų, Kenė, vargino savo priešininkus, ir šiuo klausimu jie jam taip ir nedavė atsakymo. «Jūs sutinkate,— sako Kenė,— kad kuo daugiau kaštų arba brangiai kainuojančių darbų pavyksta be žalos gamybai sutaupyti gaminant pramoninius produktus, tuo naudingesnis yra tas taupymas, nes jis mažina produktų kainą. Ir, nepaisant to, jūs manote, kad turto, atsirandančio iš pramonininkų darbo, gaminimas vyksta didinant jų gaminių mainomąją vertę(6).
Tuo būdu, esant kapitalistinei gamybai, darbo ekonomija, gaunama dėl darbo gamybinio pajėgumo išvystymo(7), anaiptol neturi tikslo trumpinti darbo dieną. Jos tikslas tėra sutrumpinti darbo laiką, būtiną tam tikram prekių kiekiui pagaminti. Jei darbininkas dėl savo darbo gamybinio pajėgumo padidėjimo pradeda gaminti per valandą, sakysime, 10 kartų daugiau prekių negu anksčiau ir, vadinasi, kiekvienam prekių vienetui pagaminti sunaudoja dešimt kartų mažiau darbo laiko, tai visa tai nė kiek netrukdo versti jį dirbti dabar, kaip ir anksčiau, 12 valandų per dieną ir per 12 valandų gaminti 1 200 prekių vienetų vietoj 120. Kartu jo darbo diena net gali būti prailginta, ir jis dabar per 14 valandų gamins 1 400 vienetų ir t. t. Todėl tokios rūšies ekonomistų, kaip Mak-Kulochas, Juras, Senioras et tutti quanti [ir visų kitų į juos panašių], veikaluose jūs viename puslapyje skaitote, kad darbininkas turi būti dėkingas kapitalistui už gamybinių jėgų vystymą, trumpinantį būtinąjį darbo laiką, o sekančiame puslapyje,— kad darbininkas šį savo dėkingumą turi įrodyti, ateityje dirbdamas 15 valandų per dieną vietoj 10. Esant kapitalistinei gamybai, darbo gamybinio pajėgumo vystymas siekia sutrumpinti tą darbo dienos dalį, per kurią darbininkas turi dirbti sau pačiam, ir kaip tik tuo būdu prailginti kitą darbo dienos dalį, per kurią darbininkas nemokamai dirba kapitalistui. Kiek šis rezultatas yra pasiekiamas ir neatpiginant prekių, paaiškės iš atskirų santykinės pridedamosios vertės gaminimo metodų, kuriuos nagrinėti mes dabar ir pradedame.
(1)Vidutinio dieninio darbo užmokesčio vertę apsprendžia tai, ko reikia darbininkui, «kad gyventų, dirbtų ir daugintųsi» (William Petty: «Political Anatomy of Ireland», 1672, 64 psl.). «Darbo kainą visuomet apsprendžia būtinų pragyvenimo reikmenų kaina». Darbininkas negauna reikiamo užmokesčio, «jei darbininko gaunamas užmokestis neduoda jam galimybės išmaitinti, sutinkamai su jo žemu gyvenimo lygiu ir jo kaip darbininko padėtimi, tokios didelės šeimos, kokią daugelis iš jų paprastai turi» (J. Vanderlint: «Money answers all Things». London 1734, 15 psl.). «Paprastas darbininkas kuris neturi nieko, išskyrus savo rankas ir amatą, gauna ką nors tik tuomet, kai jam pavyksta savo darbą parduoti kitiems… Visose darbo srityse turi būti ir iš tikrųjų yra taip, kad darbininko užmokestis apribotas tuo, kas jam yra būtina gyvybei palaikyti» (Turgot: «Réflexions sur la formation et la distribution des richesses». Oeuvres, Daire leid., I t., 10 psl.). «Pragyvenimui būtinų reikmenų kaina iš tikrųjų yra lygi darbo pagaminimo kaštams» (Malthus: «Inquiry into the Nature and Progress of Rent and the Principles by which it is regulated». London 1815, 48 psl., pastaba).
(2)«Kai amatai tobulėja, tatai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad atrandami nauji būdai, kurių dėka tam tikra prekė gali būti pagaminta mažesnio darbininkų skaičiaus arba (kas yra tas pat) per trumpesnį laiką negu anksčiau» (Galiani: «Della Moneta», III t., rinkinyje Custodi: «Scrittori Classici Italiani di Economia Politica», Parte Moderna. Milano 1803, 158, 159 psl.). «Gamybos kaštų ekonomija negali būti niekas kita, kaip tik gamybai sunaudojamo darbo kiekio ekonomija» (Sismondi: «Études etc.», I t., 22 psl.).
(3)«Kai fabrikantas, tobulindamas mašinas, dvigubai padidina jo gaunamo produkto kiekį… jis (galų gale) tik tiek telaimi, kiek jis to dėka gauna galimybę pigiau aprengti darbininką… kiek, vadinasi, darbininkui dabar tenka mažesnė viso produkto dalis» (Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth», London 1821, 168, 169 psl.).
(3a)«Žmogaus gaunamas pelnas priklauso ne nuo to, kad jis viešpatauja kitų žmonių darbo produktui, bet nuo to, kad jis viešpatauja pačiam tam darbui. Jeigu jis savo prekes gali parduoti aukštesne kaina, tuo tarpu kai jo darbininkų darbo užmokestis pasilieka nepasikeitęs, jis, matyti, gauna iš to naudos… Tuomet mažesnės dalies to, ką jis yra pagaminęs, pakanka, kad būtų galima paleisti šį darbą veikti, ir, vadinasi, didesnė dalis lieka jam pačiam» («Outlines of Political Economy». London 1832, 49, 50 psl.).
(4)«Jei mano kaimynas, su mažesniu darbo kiekiu gamindamas daugiau, gali pardavinėti pigiai, aš turiu stengtis pardavinėti taip pat pigiai, kaip jis. Tad kiekvienas metodas, įrankis ar mašina, įgalinantieji išsiversti su mažesniu rankų kiekiu ir, vadinasi, gaminti pigiau, sukelia kitiems, taip sakant, būtinumą lenktyniauti ar panaudojant tą patį metodą, įrankį ar mašiną, arba išrandant kažką panašaus į juos, kad visų sąlygos būtų lygios ir niekas negalėtų pardavinėti pigiau už savo kaimyną» («The Advantages of the East India Trade to England». London 1720, 67 psl.).
(5)«Ta pačia proporcija, kuria mažinamos darbininko išlaidos, mažinamas ir jo darbo užmokestis, jei lygia greta pramonė atpalaiduojama nuo bet kurių suvaržymų» («Considerations concerning taking off the Bounty on Corn exported etc.». London 1753, 7 psl.). «Pramonės interesai reikalauja, kad grūdai ir aplamai visokie pragyvenimo reikmenys pasidarytų kuo pigesni; nes tai, kas pabrangina juos, taip pat pabrangina ir darbą… visose šalyse, kur pramonė visiškai nėra varžoma, pragyvenimo reikmenų kaina turi veikti darbo kainą. Ši pastaroji visuomet mažinama, kai pragyvenimo reikmenys darosi pigesni» (ten pat, 3 psl.). «Darbo užmokestis mažinamas ta pačia proporcija, kuria auga gamybos jėgos. Tiesa, mašinos atpigina būtinus pragyvenimo reikmenis, bet jos taip pat atpigina ir darbininką» («A Prize Essay on the Comparative Merits of Competition and Co-operation». London 1834, 27 psl.).
(6)«Ils conviennent que plus on peut, sans préjudice, épargner de frais ou de travaux dispendieux dans la fabrication des ouvrages des artisans, plus cette épargne et profitable par la diminution des prix de ces ouvrages. Cependant ils croient que la production de richesse que résulte des travaux des artisans consiste dans l’augmentation de la valeur vénale de leurs ouvrages». (Quesnay: «Dialogues sur le Commerce et sur les travaux des Artisans», «Physiocrates», Daire leid., Paris 1846, 188, 189 psl.)
(7)«Tie spekuliantai, kurie varo tokią ekonomiją iš darbininkų darbo, jeigu jiems tenka jį apmokėti» (J. N. Bidaut: «Du monopole qui s’établit dans les arts industriels et le commerce». Paris 1828, 13 psl.). «Įmonininkas visuomet stengsis taupyti laiką ir darbą» (Dugald Stewart: Works, ed. by Sir W. Hamilton, Edinburgh 1855, VIII t., «Lectures on Political Economy», 318 psl.). «Jie (kapitalistai) suinteresuoti tuo, kad jų naudojamųjų darbininkų gamybinis pajėgumas būtų kuo didesnis. Todėl jie savo dėmesį skiria beveik išimtinai šiam pajėgumui didinti» (R. Jones: «Textbook of Lectures on the Political Economy of Nations». Hertford 1852, Lecture III [39 psl.]). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 316 psl.]